Iš įvairiausių šventųjų gyvenimo žinome, kad gyvenimo pabaigoje klastingas žmonių giminės priešas iš visų jėgų stengiasi užvaldyti iš gyvenimo išeinančią sielą. Jis parodo jai visas nuodėmes ir trūkumus, kuriuos ji pamiršo pasisakyti per išpažintį, kurių galbūt nė nepastebėjo ir todėl už juos neatgailavo. Tokią siaubingą staigmeną mirštantiesiems velnias ruošia norėdamas juos įstumti į neviltį.
Apie save per daug gerai galvojantis nustebs, o galbūt slaptas išdidumas jam neleis pripažinti, kad už išsigelbėjimą privalo dėkoti tik begaliniam Dievo gailestingumui. Kad ir kaip žmogus gyvenime stengtųsi išsigelbėti (o jis privalo stengtis), vis tiek išsigelbėjimas liks nepelnyta gailestingumo dovana. Kai dingsta pasitikėjimas savimi ir prieš akis atsiveria neapmokėtų skolų bedugnė, deja, kai kurie įpuola į neviltį ir neprašo gailestingumo bei užuojautos. Puikybė geležiniais pančiais laiko surakintą sielą kelyje pas puikybės angelą. Supratimas, kad turime trūkumų ir neturime gerų savybių, stumia mus į neviltį. Tai viena iš nuodėmių Šventajai Dvasiai, ir ši nuodėmė padaro išsigelbėjimą neįmanomą.
Kas gali šią lemtingą mirties akimirką priversti piktąsias dvasias su jų meistriškais spąstais ir mirtina įtaiga trauktis? Tik Jai, Švenčiausiajai Mergelei Marijai, pažadėta, kad Ji sutryps gyvatės galvą.
Jos buvimas prie mūsų mirties patalo nulems sėkmingą paskutinės kovos baigtį. Būtent nuo Jos buvimo priklauso, būsime ar nebūsime amžinojoje palaimoje. Per Mariją į pasaulį atėjo Išganytojas, ir per Ją kiekvienas iš mūsų bus išgelbėtas šią neramią mirties akimirką.
Apie tai liudija šv. Matilda Hakebornietė (+1299). Pateikiame jos veikalo „Ypatingų malonių knyga“ (Liber specialis gratiae) 45 skyriaus vertimą (2010 m. rugsėjo 29 d. pop. Benediktas XVI per generalinę audienciją išsamiai papasakojo apie jos gyvenimą ir pacitavo šios knygos ištraukas).
45 skyrius. Apie tris „Sveika, Marija“ maldas, būtinas tam, kad Šlovingoji Mergelė Marija būtų su mumis mirties valandai atėjus
Kai aš paprašiau dosniąją Mergelę Mariją būti kartu su manimi mano mirties valandą, ji atsakė:
„Aš tikrai būsiu kartu, bet ir tu privalai kasdien tris kartus sukalbėti „Sveika, Marija“.
Per pirmą „Sveika, Marija“ maldą prašyk, kad tau padėčiau mirties valandą, tave guosdama ir nuvydama nuo tavęs bet kokį priešiškos jėgos pasireiškimą, nes iškilni Dievo Tėvo visagalybė padidino mano sielos orumą bei garbę ir pasodino šalia savęs į sostą, kad tapčiau po Jo galingiausia ir Danguje, ir žemėje.“
Visiškai teisingai Švenčiausiąją Mergelę Mariją vadina Visagale Užtarėja. Visagalis yra tik Dievas, bet Jis Ją taip išaukštino, kad visada išklauso Jos prašymų. Joks iš Švenčiausiosios Mergelės Marijos lūpų išėjęs prašymas nebus atmestas. Tokiu būdu Ji iš tikro tapo „Visagale Užtarėja“. Jos nuolankumas, malonus kvapas, kurių klastingasis priešas dėl savo puikybės negali pakęsti, Jos buvimas šalia mūsų iš karto nuveja visas netyrąsias dvasias.
„Per antrą „Sveika, Marija“ maldą prašyk, kad mirties valandą aš pripildyčiau tavo sielą tikėjimo ir supratimo šviesos, kad tavo tikėjimo neapakintų nežinojimas ar klaida, nes Dievo Sūnus iš savo pranašumo, savo neištiriamos išminties mane sumaniai apdovanojo pažinimu ir išmanymu ir visą pripildė jų taip, kad mane labiau už visus šventuosius džiugintų gilus Švenčiausiosios Trejybės pažinimas, ir nušvietė mane tokiu spindėjimu, kad aš kaip stipri saulės šviesa apšviesčiau visą dangų.“
Priešininkas kliudo tikram išganingam atgailavimui įvairiais klaidingais mokymais, skelbiančiais, kad geras gyvenimas neįmanomas, nes žmogus iš prigimties yra silpnas. Pagal šėtono įkvėpimus išeitų, kad Dievas kaltas dėl mūsų blogų poelgių, nes Jis nesuteikė pakankamai jėgų jiems pasipriešinti. Iš tikro kalti mes patys, nes nepakankamai primygtinai ir kantriai meldėme stiprybės iš aukščiau. Nelabasis sukelia tiek daug iliuzijų ir apgaulių tam, kad tikras krikščioniškas gyvenimas mums atrodytų neįmanomas. Švenčiausiosios Mergelės Marijos buvimas šalia mūsų išsklaidys saulę užstojančius juodus debesis ir mūsų akis dengiančius dūmus.
„Per trečią „Sveika, Marija“ maldą prašyk, kad aš mirties valandą ginčiau tave, pripildydama tavo sielą Dievo meilės džiaugsmo, kaip Šventoji Dvasia visą mane pripildė savo meilės saldybės ir padarė mane tokią malonią ir romią, jog po Dievo tapau gražiausia ir geriausia. Prašyk, kad ši meilė taip tave užvaldytų, jog prieš ją nublanktų visa mirties kančia ir kartumas.“
„Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę. Baimė bijo bausmės, ir kas bijo, tas dar netobulai myli.“ (1 Jn 4, 18)
Švenčiausioji Mergelė Marija yra Šventosios Dvasios, Dieviškosios meilės Dvasios, Sužadėtinė. Iš tikro būtent Ji gali atverti mūsų silpnas širdis Dieviškajai meilei.
Stebuklingoji „Sveika, Marija“ malda iš silpnapročio lūpų
Prancūzijoje, prie Bretanės miesto Lenevano (Lesnevan) yra Nepaprasta Švenčiausiosios Mergelės Marijos šventovė Notr-Dam diu Folguet (Notre-Dame du Folgoët, bretoniškai Ar Folgoad. Šis vardas reiškia miškinį kvailelį). Iki šiol toje vietovėje išlikusi labai branginama tradicija – Dievo Motinos garbinimas.
XIV a. pradžioje Žemutinėje Bretanėje, tada dar nepriklaususioje Prancūzijai, netoli Lenevano miestelio gimė vargšas kūdikis. Kūdikį pakrikštijo Saliamonu (Salaün). Dėl komplikuoto gimdymo jis buvo silpnos sveikatos. Kai Saliamonas truputį paaugo, tėvai jį išsiuntė į mokyklą, kad išmoktų katekizmo ir paprastų maldų. Tačiau jis buvo absoliučiai negabus mokslui ir sugebėjo išmokti tik vieną dalyką ‒ „Sveika, Marija“ savo gimtąja kalba. Po tėvų mirties Saliamonas buvo priverstas rinkti išmaldą kasdieniam duonos kąsniui. Jis apsigyveno miške, prie vandens šaltinio. Ten augo galingas, nulinkęs ąžuolas, po kuriuo jis miegodavo. Nepaisant visiško nemokšiškumo, Saliamonas buvo dievobaimingas. Kas rytą jis eidavo į Lenevaną, į šv. Mišias. Jose vaikinas nuolat kartodavo „Sveika, Marija“ žodžius. Po šv. Mišių jis rinkdavo išmaldą mieste arba jo apylinkėse sakydamas: „Saliamonui norėtųsi valgyti, jei tik jis turėtų duonos, Sveika, Marija.“
Vaikai, girdėdami tuos pačius žodžius, jį persekiodavo šaukdami: „Saliamonas – kvailelis“, bretoniškai „Ar foll Salaün!“ Į tai jis atsakydavo: „Sveika, Marija!“ Dėl to jį praminė bepročiu Saliamonu.
Išmeldęs maisto, Saliamonas grįždavo į mišką. Ten suvalgydavo savo duoną kiekvieną kąsnelį pamirkydamas šaltinyje ir tardamas „Sveika, Marija“ žodžius. Per karą dėl sosto tarp Žano Monforiečio ir Šarlio iš Blua jis susitiko žvalgus. Į klausimą: „Kas tu toks?“ šaltakraujiškai atsakė: „Sveika, Marija.“ Kareiviai jį apieškojo ir, nieko neradę, paleido. Jie nuėjo toliau, palaikę Saliamoną bepročiu. Gailestingi žmonės, sujaudinti šio vargetos skurdo, ateidavo pas jį ir siūlydavo savo namų prieglobstį.Tačiau jis atsisakydavo šio pasiūlymo „Sveika, Marija“ žodžiais. Vilkai ir kiti žvėrys Solomono neliesdavo, nes jį saugojo Švenčiausioji Mergelė Marija.
Keturiasdešimt metų Solomonas gyveno tokį klajoklio gyvenimą, tačiau kartą keletas pamaldžių žmonių rado jį prie šaltinio mirštantį. Jie norėjo pasiimti jį į namus, bet vyriškis nesutiko ir paprašė pakviesti parapijos kleboną. Šis atėjo, išklausė išpažinties, suteikė Paskutinį patepimą ir davė Komuniją. Nutrukus, priėmęs Švenčiausiąjį Sakramentą, atsiskyrėlis pamaldžiai mirė, paguostas Švenčiausiosios Mergelės Marijos. Jo laidotuvės parapijos kapinėse buvo labai kuklios.
Silpnapročio mirtis ir laidotuvės praėjo nepastebėtos, ir apie jį visi pamiršo. Tačiau Dievas jo nepamiršo. Po kurio laiko ant Solomono kapo pražydo įstabaus grožio lelija, ant kurios vainiklapių auksinėmis raidėmis buvo parašyta „Ave Maria – Sveika, Marija!“ Visi atėjo pažiūrėti šio stebuklo: grafai, baronai, paprasta liaudis, dvasininkai. Šešias savaites nuostabiai žydėjusi lelija pradėjo vysti. Kai žmonės užsimanė sužinoti, iš kur ji išaugo, pradėjo kasti gilyn prie stiebo. Visi išsigando pamatę, kad lelija išaugo iš silpnapročio Saliamono lūpų. Žmonės sustingo iš nuostabos, susižavėję šiuo stebuklu. Tas, kuris buvo laikomas pamišėliu, iš tikro buvo mylimas Švenčiausiosios Mergelės Marijos.
Šiam nuostabiam įvykiui atminti Bretanės hercogas nusprendė miške prie silpnapročio Saliamono ąžuolo ir šaltinio pastatyti šventovę ir pavadinti ją Notr-Dam diu Folguet. Šventovė tapo dažnai lankoma įvairių šalių piligrimų vieta.
Trejopas šv. Antano Paduviečio skaistumas ir trys „Sveika, Marija“ maldos
Dar prieš Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą šv. Matildai šv. Antanas Paduvietis (1195–1231), turbūt vienas labiausiai mylimų ir žymiausių katalikiškojo pasaulio šventųjų, jau praktikavo trijų „Sveika, Marija“ maldą. Jis garbino trejopą Švč. Mergelės Marijos skaistumą, tokia praktika norėdamas įsigyti trejopo skaistumo malonės: kūno, širdies ir dvasios skaistumo.
Būna, kad žmogus išsaugo fizinį kūno skaistumą, tačiau jo dvasia svetimauja su puikybės šėtonu. Pavyzdžiui, žmogus, suprantantis, kad kūno skaistumas gali išlaisvinti jėgas vaisingam protiniam darbui, jį saugo. Jis nori turėti dvasinių jėgų, kad būtų geresnis už kitus ir juos valdytų. Tokios rūšies skaistumas praktikuojamas ne norint tarnauti Dievui ir artimui, bet siekiant išgarsėti. Tokiu atveju turima kūno skaistumą, bet nėra dvasios skaistumo. Jeigu kūno skaistumą saugančiojo intencija neteisinga, jei žmogus pilnas puikybės ir ambicijų, toks skaistumas toli nuo tikrojo, nes tokiu atveju jį siekiama išsaugoti ne dėl Dievo. Taigi dvasios skaistumas reiškia gryną visų mūsų veiksmų intenciją. Kai dvasia nesutepta puikybės, tada ji skaisti. Dvasios skaistumas veda į tikrojo tikėjimo priėmimą, to, kurį Dievas mums atskleidė ir perteikia per Šventąjį Padavimą bei Šventąją Bažnyčią. Dvasios skaistume glūdi ištikimybė tikrajam tikėjimui, tuo tarpu atkritimas nuo tikėjimo ir erezija – puikybės požymiai. Visiškai pelnytai šv. Antaną praminė „eretikų kūju“, kuris, kaip romus Dievo tarnas, daužydavo tik įtikinamais žodžiais.
O kaip suprasti širdies skaistumą? Jei žmogus išlaikė skaistumą tik gyvenimo aplinkybių verčiamas, bet vis skundžiasi savo likimu, tada jis neturi širdies skaistumo. Jei, pavyzdžiui, vienuolis nepriekaištingai laikosi skaistumo, tačiau mėgaujasi valgiu ir tampa storas kaip kubilas, nejaugi jo širdis išlieka skaisti? Jo kūnas yra skaistus, o širdis prisirišusi prie maisto, gėrimo arba prie kūrinio. Tokiu atveju nėra širdies skaistumo.
Kartą į kunigų seminariją įstojo talentingas muzikantas. Jis atsivežė veislinę siamo katę, nes nebuvo kam jos palikti. Vadinasi, žmogaus širdis negalėjo visiškai laisvai tarnauti Dievui: jis nenorėjo išsiskirti su mylima kate. Kaip atėjo su kate, taip po kurio laiko ir paliko seminariją. Jis negalėjo pakartoti šv. Petro žodžių: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave“ (Mt 19, 27). Jis nepaliko VISKO dėl Kristaus. Kūno skaistumas savaime neapsaugo nuo meilės pinigams ir prisirišimo prie jų. Argi savo pareigas ištikimai atliekantis šeimos tėvas, kuris gerais pamokymais ir geru pavyzdžiu veda namiškius prie Dievo, nėra skaistesnis už turtingą prelatą ar vienuolį, mylintį visas šio pasaulio gėrybes? Juk širdies ir dvasios skaistumas svarbiau už kūno skaistumą. Dievui labiausiai patinka trejopas skaistumas.
Iš šv. Antano gyvenimo matome, kad jis niekada nesiekė asmeninės šlovės ir buvo prisirišęs tik prie Kristaus. Jis dažnai vaizduojamas su lelija rankoje – skaisčios širdies simboliu. „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.“ (Mt 5, 8) Šv. Antanas buvo toks skaistus, kad Švenčiausioji Mergelė Marija ne kartą leido jam palaikyti ant rankų savo Dieviškąjį Sūnų.
Versta iš МОЛИСЬ ЗА НАС, 2013, Nr. 1 (57).