Šiemet švenčiame Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsireiškimų Lurde 150 metų jubiliejų. Šiame Pietų Prancūzijos miestelyje 1858 m. kovo 25 d., Apreiškimo Švč. M. Marijai šventėje, apsireiškusi Dievo Motina pati pavadino save: „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas“. Šie žodžiai daug stipresni, nei visi iki šiol pasakytieji Dievo Motinos garbei. Kadaise mūsų Viešpats yra pasakęs: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Apie žmogų galima pasakyti, jei jis to nusipelno, kad jis laikosi tiesos. Tačiau tarti „aš esu tiesa“ gali tik Dievas. Visos gerosios savybės tobulai ir pilnai priklauso tik Dievui, o mes, žmonės, tik dalyvaujame jose. Tai galioja ir tyrumui bei nenuodėmingumui, todėl iš pradžių net dvasininkams atrodė, kad posakis „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas“ įtartinas. Tačiau atvirkščiai: tai prasmingiausi žodžiai, kuriuos galėjo pasakyti tik pati Švč. Mergelė, ir kurių negalėjo sukurti joks paprastas žmogus. Mergelė Marija yra Šventosios Dvasios Sužadėtinė, tad ne veltui tokius rimtus žodžius ji tarė Apreiškimo šventės dieną – būtent šio Apreiškimo metu Marija pradėjo iš Šventosios Dvasios. Sužadėtinis ir jo nuotaka dalijasi visomis gėrybėmis, tad jei sužadėtinis – karalius, tuomet jo nuotaka dėl sužadėtinio kilnumo tampa karaliene.
Efezo Susirinkimas 431 metais nutarė, kad Mergelę Mariją dera vadinti paties Dievo Motina. Žinoma, ji pagimdė Dievą ne kaip turintį dieviškąją prigimtį, o kaip prisiėmusį žmogiškąją. Viename Kristaus asmenyje yra dvi prigimtys – dieviškoji ir žmogiškoji. Pagimdžiusi Kristų, ji iš tiesų tapo Dievo Gimdytoja, nes Dievo Sūnus, jos įsčiose priėmęs žmogaus prigimtį, yra tikras Dievas. Todėl, nors būdama paprastas žmogus, Marija vertai vadinama Dievo Motina.
Marija galėjo tarti „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas“, nes ji – Šventosios Dvasios Sužadėtinė. Kaip rašė uolus Marijos garbintojas šv. Liudvikas Grinjonas de Monforas, ji yra lyg liejimo forma, kurioje Dievas suteikia pavidalą visiems savo šventiesiems. Tarp jų buvo ir keturiolikmetė mergaitė Bernadeta Subiru, bankrutavusio malūnininko duktė. Nemokėdama nei skaityti, nei rašyti, ji ne tik negalėjo šių žodžių pati sugalvoti, bet ir nesuprato jų reikšmės. Po apsireiškimo eidama pas kunigą, ji nuolat kartojo tuos žodžius, kad jų nepamirštų. Prieš keturis metus popiežius Pijus IX buvo iškilmingai paskelbęs dogmą, kad Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas yra Dievo apreikšta tiesa. Kaip sakoma dogmoje, Mergelė Marija tapo išimtimi iš visuotinio gimtosios nuodėmės perdavimo įstatymo – taip įvyko, nes jai buvo pritaikyti numatomi Kristaus nuopelnai, nes ji turės tapti Išganytojo Motina.
Tragiška, bet Stačiatikių bažnyčia atmetė šią dogmą. Rusija, ši didi krikščioniška tauta, neteko Dievo Motinos apsaugos nuo Kristaus vardo priešų.
Pasklidus žiniai apie apsireiškimus Lurde, Bažnyčios priešai, žinoma, galvojo, kad kunigai naudojasi nemokytos mergaitės naivumu, kad dangišku apsireiškimu būtų patvirtinta neseniai popiežiaus paskelbtoji dogma. Jie įtarė, kad tai klerikalų sumanyta apgaulė. Kad visi kritiškai nusistatę žmonės rastų kelią pas dangiškąją Motiną, derėjo, kad pats Dievas lyg pasirašytų po Marijos žodžiais. Paties Dievo pirštas turėjo sugriauti teoriją apie dvasininkų sąmokslą. Išties, kunigai labiausiai bijojo, kad tai nebūtų iliuzija, todėl prašė Dievo patvirtinimo. Koks jis turėjo būti? Kaip apskritai atskirti tikrą apsireiškimą nuo klaidingo? Kurie nepaaiškinami fenomenai yra tik žmogiškų veiksmų pasekmė?
Viešpaties „parašas“ po Lurdo apsireiškimais – toje vietoje atsivėręs gydantis šaltinis. Juk daugiau nei 7000 užregistruotų fizinių pagijimų kažką reiškia! Iš jų 68 buvo nuo pradžių iki galo ištirti moksliškai ir oficialiai pripažinti stebuklingais, t. y. nepaaiškinamais gamtos mokslų. Tokį vertinimą pateikia tarptautinė gydytojų komisija, kurios sudėtyje yra ir nekatalikų, ir visai netikinčių.
Daugybę fizinių pagijimų Lurde lenkia dar didesnis skaičius dvasinių. Jau žiūrėdami į Bernadetos daromą kryžiaus ženklą – o ji žegnojosi taip, kaip ją išmokė Marija pirmojo apsireiškimo metu, – daugelis netikinčiųjų atsivertė. Žvelgdami į tą, kurią pirmiau kaltino apgaule, jie patyrė Dievo didybę. Jiems užtekdavo pažiūrėti į tą paprastos mergaitės su didžiausiu rimtumu daromą kryžiaus ženklą, kad malonė paliestų jų širdis.
Mūsų pasaulis serga, jam reikia pagydymo labiau nei bet kada. Diagnozė jau paskelbta, nustatyta pavojinga ir mirtina liga: religinis abejingumas, visuotinė abejonė. Tačiau Lurde dangus iki šiol liečia žemę, Lurdo šaltinis nuolat netikėtai suteikia sveikatą žmonėms, kurie dėl sunkių susirgimų yra atsidūrę prie mirties. Tačiau išgydymai nėra savitikslis – juk anksčiau ar vėliau visi mirsime. Dievo tikslas – kad tautos semtųsi iš gydančios jo malonės šaltinio ir gelbėtųsi nuo amžinosios mirties. Juk Bernadetos tasai vanduo neišgydė, nors ji pati pirmoji jo gėrė. Ji tik pasisėmė daug stiprybės ir kantrumo, kad galėtų nešti savo kryžių iki galo. Taip dažnai atsitinka Lurde: žmonės nesulaukia sergančio kūno išgijimo, tačiau staiga gauna atsidavimo Dievui malonę ir išmoksta paaukoti fizinį silpnumą. Pasisėmęs iš gydančio šaltinio, jis nebesiskundžia dėl tokios Dievo valios, bet atiduoda savo dvasią jam į rankas. Tokie moraliniai stebuklai daug svarbesni, tačiau mums, silpno tikėjimo žmonėms, reikia ir fizinių stebuklų. Ir jie reguliariai vyksta.
„Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas“... Šiais laikais, kai pasaulis skęsta baisiausiose moralinėse ydose, Nekaltoji Mergelė Marija pasirodo kaip tikras išgelbėjimas. Jau patys stebuklingi išgijimai pirmiausia rodo, kad pasauliui reikia nepaprasto moralinio gydymo. Pasitaikantys pasaulio pabaigos pranašai užmiršta, kad Dievas gali įvykdyti stebuklą ne vien gydydamas kūnus, bet ir sielas. Jis gali staiga išlieti Šventosios Dvasios malonę vyriškiems, drąsiems žmonėms, ir šie iš tiesų atnaujins žemės veidą bei atkurs krikščionišką civilizaciją.
Po šešiasdešimties metų dieviškoji Motina vėl apsireiškė, šį kartą Fatimoje, parodydama savo Nekaltąją motinišką Širdį. Čia ji pažada Rusijos atsivertimą ir taiką. Taigi greitos pasaulio pabaigos pranašai neteisūs. Didžiajame pasaulio vandenyne mes patyrėme laivo sudužimą, bet mes neapleisti, jei tik griebsimės to gelbėjimosi rato – rožančiaus ir maldos mūsų dangiškajai Motinai. Tiek Lurdo, tiek Fatimos apsireiškimuose, nurodoma ta pati išsigelbėjimo priemonė: kasdieninė šv. rožančiaus malda.
Rožančiaus kalbėjimas išsprendžia visas problemas. Jei kas ištikimai ir pamaldžiai kalba rožančių, to namai tampa Lurdu ir Fatima – tikru dangumi, malonės vieta.
(Iš: Molis za nas, 2008 Nr. 2 (38). Iš rusų k. vertė kun. Edmundas Naujokaitis)