Vėlinės (pamokslas)

„Atmink, žmogau, kad dulkė esi ir į dulkę pavirsi“
 
Broliai, Seserys!
Lapkričio pirmąją dieną pagerbėme visus žinomus ir nežinomus šventuosius ir prašėme Viešpatį Dievą, pasitikėdami Visų Šventųjų galingu užtarimu, mūsų šios žemės gyvenimo varguose reikalingos pagalbos, mūsų kelionėje į paslaptingosios amžinybės tolius. Vakar meldėme Dievą, Visiems Šventiesiems užtariant, sau, savo artimiesiems ir visai Dievo Bažnyčiai šviesos, vilties, gyvenimo duonos ir druskos bei visų kitų mūsų laikinajam ir amžinajam gyvenimui reikalingų išganymo malonių. O šiandien siunčiame savo karštas maldas mūsų prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo Dievui už savo brangiuosius mirusius, gal dar nepasiekusius dangaus laimės, gal dar nedalyvaujančius šventųjų garbės spindėjime. Taigi, šiandien meldžiamės už visus mirusiuosius, kurių vėlės dar tebeatgailoja skaistykloje, kurie tebelaukia mūsų dvasinės pagalbos, kuriems gali padėti mūsų malda, jų naudai pelnyti atlaidai, ypač visas mūsų gerais darbais įprasmintas gyvenimas.
Dangaus šventieji, skaistykloje atgailojančius vėlės ir mes, šios žemės keleiviai, sudarome visuotinę Kristaus Bažnyčią, dalyvaujame jos veikloje, jos gyvenime, dalyvaujame Šventųjų Bendravimo paslaptyje. Dangaus šventieji padeda mums, mes privalome padėti skaistykloje atgailojančioms vėlėms, kad vieni kitų naštas nešiodami, vieni kitų pečiais pasiremdami, laimėtume gyvenimo kovą dėl amžinųjų vertybių, ir kad visi, kuriuos laikinai išskiria atviras kapas, galėtume ir vėl susitikti ten, kur šiaurės pašvaistėmis kyla amžinieji dangaus bokštai – amžinosios šviesos, amžinosios tiesos, amžinosios laimės Tėvynėje.
Broliai, Sesės, nesuklysime visą žmoniją padaliję į dvi atskiras dalis: į mirusius ir mirsiančius, į tuos, kurie tebegyvena šioje supilto kapo pusėje, ir į tuos, kurie jau tenai – anoje pusėje, į tuos, kurie jau amžinybėje ir į tuos, kurie dar tebekeliauja į paslaptingos amžinybės tolius. Deja, daugelis šiame pasaulyje gyvenančių tarytum pamiršta, kad jie negyvens su saule, kad jų mirtis ateis nors ir nelaukiama, kad ji ateis nesulaikoma, ateis nepermaldaujama, abiem rankomis mus vedina prie atviro kapo, kur pasibaigs mūsų šios žemės karionė, kur prasidės mums nesuprantama ir neįsivaizduojama amžinybė.
Šiame pasaulyje gyvendamas, žmogus trokšta visa žinoti, visa turėti, jis veržiasi prie Visatos paslapčių, vejasi savo gyvenimo laimę, verkia ir juokiasi, klumpa ir keliasi, kol pagaliau jį, su visomis jo svajonėmis ir viltimis, su visais jo kūrybiniais užsimojimais ir sudužusios laimės skeveldromis priglaus šaltoji kapo duobė. „Atmink, žmogau, kad dulkė esi ir į dulkes pavirsi...“, primena mums Šventasis Raštas. Tačiau žmogus nenori būti vien tik dulkė, šiame pasaulyje gyvendamas, žmogus trokšta nugalėti žemės dulkių trauką, trokšta išbristi iš dulkių pasaulio lemties, trokšta pakilti virš dulkiną žemę dengiančių debesų ir žvaigždynų, iki pat beribės aukštybės dangaus...
Brangieji! Mūsų gyvenimas šiame pasaulyje – tai nuolatinis klaidžiojimas, nuolatinis merdėjimas, nuolatinės lenktynės su mirtimi. Kiekvienoje gyvenimo kryžkelėje, kiekviename šios žemės kelionių ir klajonių vingyje, visur ir visada mūsų tykoja mirtis. Todėl, kad ši žemė, tai mirusių ir mirsiančių planeta – didelis bendras visų mūsų kapas... Tačiau ir kape mes pasiliksime ne amžinai. Mirties Angelas mus ne vien tik gąsdina, bet ir guodžia: jis nuima nuo mirštančio pečių gyvenimo kryžių ir stato jį prie kapo – kaip prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo ženklą. Mirtis mus veda į gyvenimą, kur jau nebebus mirties, nei skausmo, nei ašarų, kur Dievas su mumis dalinsis savo amžinojo gyvenimo neapsakoma, neįsivaizduojama laime, jei mes Jį tikėjome, jei pasitikėjome Juo ir liudijome Jį visu savo gerais darbais įprasmintu gyvenimu.
Ne mirtis ir ne kapo dulkės tars mums paskutinį, lemtingąjį žodį, bet Kristus – prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo Viešpats. Ateis laikas ir išgirsime, kaip anuomet Lozorius, iš mirties miego mus žadinančius Kristaus žodžius. Todėl, sprendžiant gyvenimo ir mirties problemas, mūsų požiūris iš esmės pasikeičia, jei apie mirtį mąstome ne kaip apie savo gyvenimo pabaigą, bet kaip apie naujo, nuostabaus, amžinojo gyvenimo pradžią, kada mąstome apie tai, jog esame amžini, esame ir būsime amžinai kartu, jeigu vieni kitiems padėdami, vieni kitų naštas nešiodami, vieni kitų pačiais pasiremdami, pasieksime amžinosios Tėvynės krantus.
Amen.
 
Rez. Jubil. Antanas Jurgaitis – tradicinėms šv. Mišioms ištikimas kunigas Mažeikiuose, Švč. Jėzaus Širdies parapijoje.