Sekminės 2018
Pamokslas, pasakytas 2018 m. gegužės 20 d. Kaune. Teksto kalba netaisyta
Brangūs tikintieji, šiandienos skaitinyje yra rašoma: „Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo...Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios.“
Brangieji, mūsų Viešpats Jėzus Kristus šią dieną ištikimai įvykdė savo nuostabų pažadą savo apaštalams ir atsiuntė jiems dieviškąjį Globėją, tai yra Šventąją Dvasią. Mūsų gailestingasis Atpirkėjas tobulai atliko savo darbą ir misiją šiame pasaulyje, ir todėl tai buvo tinkamas laikas, kad Šv. Dvasia ateitų ir pradėtų savo darbą bei misiją šioje žemėje.
Mūsų Viešpats sakė savo apaštalams: „Bet kol kas likite Jeruzalėje, kol gausite galią iš aukštybių...Nes Jonas Krikštytojas tikrai krikštijo vandeniu,bet jūs labai greitai būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia.”
Penkiasdešimt dienos po mūsų Viešpaties prisikėlimo Dievas Šventoji Dvasia galingai ir iškilmingai nužengė ant apaštalų, mokinių, ir šventųjų moterų Jeruzalėje. Ji visiškai pripildė jų sielas savo antgamtinėmis dovanomis, malonėmis, ir stiprybe. Tą dieną, iš tikrųjų buvo kaip dvasinė audra iš dangaus! „Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas.“ Įsivaizduokite tokį stiprų vėją ir tokią atmosferą...
Yra įdomu tai, kad žydai praėjus penkiasdešimt dienų po Izraelio Velykų taip pat švęsdavo savo Sekmines. Tai buvo penkiasdešimtoji diena po žydų Paschos (graikiškai Pentekosta). Pradžioje ši šventė buvo vadinta „Pjūties švente“. Tačiau, vėliau daug žydų per šią Sekminių šventę pradėjo minėti Dievo dešimties Įsakymų apreiškimą Mozei ant Sinajaus kalno.
Žydų Sekminės tikrai buvo, galima sakyti, Sandoros ir Įstatymo dovanojimo šventė, tai yra sandoros tarp Dievo ir Jo tautos šventė. Dievo tauta tą dieną įsipareigojo gyventi pagal Dievo įsakymus, o Dievas pažadėjo visada likti su savo tauta ir apginti ją nuo jos priešų. Turime suprasti, kad Dievo įstatymas ir įsakymai visiškai pakeitė Izraelio tautą ir suteikė jai naują pradžią bei gyvenimą.
Labai įdomu ir gražu, kad naujoji PENTEKOSTE, Naujosios Sekminės, yra labai panašios į pirmąsias Sekmines. Dievas Šventoji Dvasia atėjo tam, kad atgaivintų mus su nauja pradžia ir nauju gyvenimu, o tai yra gyvenimas pagal Kristaus mokymą ir įsakymus. Kaip ir Dievas atėjo tam, kad liktų su Izraeliu, taip ir Dievas Šv. Dvasia atėjo tam, kad liktų visada su mumis su naujuoju Izraeliu.
Yra labai įdomu, kad per pirmąsias Sekmines (Sename Testamente), taip pat buvo baisi ir stipri audra. Išėjimo knygoje yra parašyta: „Trečiąją dieną, auštant rytui, daužėsi perkūnas, švytavo žaibai ir tirštas debesis dengė kalną. Rago gaudesys buvo toks skardus, kad visi esantieji stovykloje žmonės drebėjo.“
Žmonės drebėjo, nes Dievo atėjo. Šis drebėjimas yra gero ir normalaus Dievo baimingumo ir pagarbumo reakcija Dievo buvimui. Tokio Dievo baimingumo ypač trūksta šiais laikais. Dievo pagarba lyg išnyko!
Turime suprasti, kad Tradicinių Mišių rubrikos, gestai, ir apeigos išreiškia ir moko mus šito Dievo pagarbumo, kuris apimtas tikros liturginės dvasios. Patarnautojai ir tikintieji turi išmokti šio, galima sakyti, liturgijos etiketo. Tai yra labai svarbu. Taip pat kunigai šiais laikais turi grįžti prie šio Dievo pagarbumo liturgijoje.
Naujųjų Mišių rubrikos ir apeigos sunaikina šią atmosferą ir dvasią. Viskas yra per paprasta, lyg atsipalaidavus, nerimta. Susidaro namų atmosfera ir ne kaip prie Dievo ir Kristaus Kryžiaus. Buvo sumažinta priklaupimų, nusilenkimų, ir persižignojimų skaičius. Tačiau dabar yra šokis, gitaros, pasaulietinė muzika, charizmatinės, ir protestantiškos pamaldos mūsų bažnyčiose. Tai yra visai kita atmosfera ir etiketas. Tai ne katalikų liturginė dvasia! Kai Dievas ateina pas mus, arba kai mes prisiartiname prie Dievo mums reikia rimtos pagarbos, susikaupimo, nuolankumo, ir Dievo baimingumo.
Apaštalai drebėjo per naująsias Sekmines. Jie negulėjo ant grindų kaip charizmatinio judėjimo nariai daro šiuo metu...arba su gitaromis ir išgydymo pamaldomis. Ne. Apaštalai drebėjo ir pagarbino, pagerbė Dievą. Vyko dvasinė audra kaip ir buvo pirmųjų Sekminių metu. „Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas.“
Bet, ką reiškia šitas ūžesys ir smarkus vėjas? Taip pat prisiminkime, kad vieną kartą po mūsų Viešpaties prisikėlimo Jis apsireiškė savo apaštalams ir ĮKVĖPĖ juos sakydamas, „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. Jis įkvėpė juos. Kodėl? Kodėl šitas įkvėpimas ir šitas smarkus vėjas?
Yra įdomu, kad „dvasia“ hebrajų kalba yra „ruach“. Graikų kalba yra „pneuma“. Lotynų kalba yra „spiritus“. Visi šie žodžiai gali reikšti ką nors dvasiška, ar „vėją“ ar „kvėpavimą.“
Hebrajų kalbos žodis „ruach“, kai reiškia „vėją“, reiškia kažką, kuris yra judesyje ir, kuris gali judinti kitus dalykus. Tai yra jėga, galia. Vėjas yra nematomas, bet taip pat gali būti stiprus ir judėti link kitų dalykų.
Vėjas ir kvėpavimas yra, iš tikrųjų, tinkamai Šv. Dvasios simboliai. Atsiminkite, kad Šventojo Rašto Pradžios knygoje yra parašyta: „VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.“ Visagalis ir amžinasis Dievas suteikė gyvybę žmogui savo įkvėpimu. Galima sakyti, kad Jis įkvėpė gyvybę į mus.
Brangieji, Šventoji Dvasia yra dieviškasis ir antgamtinis įkvėpimas. Jis įkvepia antgamtinę energiją, entuziazmą, ir uolumą į Bažnyčią ir į mūsų sielas. Šv. Dvasia yra, kaip sakyti, dvasinės energijos šaltinis, dorų veiksmų variklis.
Šventosios Dvasios Tėvų kongregacijos steigėjas Tėvas Pranciškus Libermann‘as mokė, kad "Tavo siela yra laivas, Šventoji Dvasia yra vėjas; jis pučia į savo valią ir jūsų siela eina į priekį."
Apaštalų darbo knyga sako: „Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų.“ Ugnies liežuviai reiškia, kad dabar Šv. Dvasios įkvepia dvasinės energijos apaštalams tam, kad jie galėtų pamokslauti ir mokyti apie Jėzaus auką ir atpirkimo mokymą. Apaštalai buvo kaip laivai, o Šv. Dvasia buvo vėjas. Jie iš karto gavo ypatingas antgamtines malones ir drąsos bei išminties dovanastam, kad eitų į pasaulį ir skelbtų Evangeliją.
Su šiomis malonėmis apaštalai pagaliau sugebėjo įveikti savo baimę ir viešai pamokslauti apie Jėzų Kristų. Tą dieną Šv. Petras,pirmasis Katalikų Bažnyčios popiežius, pamokslavo žydams ir pagonims Jeruzalėje apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Trys tūkstančiai žmonių atsivertė ir buvo pakrikštyti. Šventoji Dievo Dvasia tikrai nužengė ant Bažnyčios. Kaip mūsų Viešpats sakė: „Nes Jonas tikrai krikštijo jus vandeniu, bet jūs netrukus būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia.”
Šv. Dvasia yra tikrasis Dievas drauge su Dievu Tėvu ir Sūnumi. Jis yra trečiasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo. Kiekvieną Sekmadienį mes skaitome ir viešai išpažinome mūsų CREDO, mūsų tikėjimo išpažinimą. Šiš tikėjimo išpažinimą mes vadiname Nikėjos – Konstantinopolio tikėjimo išpažinimu, nes yra dviejų pirmųjų visuotinių Bažnyčios Susirinkimų (325 ir 381 m.) mokymas. Pirmasis tikėjimo išpažinimas (Nikėjos) buvo prieš Arijonizmo ereziją ir todėl dauguma dėmesio buvo kreipta, jog apsaugoti Jėzaus dievystę. Nikėjos tikėjimo išpažinimas paskelbė labai mažai apie Šventąją Dvasią. Tik deklaravo, „tikiu į Šventąją Dvasią.“ Viskas.
Bet vėliau buvo kita baisi eretiška grupė, kuri buvo vadinta pneumatomachai („kovotojai prieš Dvasią“) arba makedoniečiai, nes jų vadovo vardas buvo Makedonijus (jis buvo Konstantinopolio vyskupas), ir teigė, kad Šventoji Dvasia nėra Dievas, nors Jėzus Kristus yra Dievas. Konstantinopolio pirmasis susirinkimas turėjo iškilmingai pasmerkti šią ereziją. Susirinkimas pridėjo šitą dalį apie Šventąją Dvasia: Credo in Spíritum Sanctum, Dóminum et vivificántem: qui ex Patre Filióque procédit. Qui cum Patre et Fílio simul adorátur et conglorificátur: qui locútus est per Prophétas. (Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus.)
Vienu žodžiu, brangieji, neapsigaukite! Tiek daug žmonių, netgi kunigų ir vyskupų sakė, kad Katalikų mokymas nėra nesvarbiausias dalykas. Vienybė ir artimo meilė yra svarbesni. Tai yra Ekumenizmo ir klaidingos religijos laisvės problemos. Katalikų mokymas yra labai svarbus. Vienybė priklauso nuo tyro mokymo. Mums reikia studijuoti, melstis, ir išlaikyti tikrąjį tikėjimą. Turime melstis Šventosios Dvasios pagalbos ir įkvėpimo.
Brangieji, mes per dažnai pamirštame Šventąją Dvasią. Turime melstis Jai daugiau. Turime, galima sakyti, atidaryti savo sielos bures ir prašyti Šventąją Dvasia švelniai ir gražiai pūsti ir lydėti mus.
Šiandienos sekvencija yra labai graži. Galime tikrai melstis kiekvieną dieną.
Ateik, Šventoji Dvasia, * ir pasiųsk iš dangaus Tavo šviesos spindulį.
Ateik, vargšų Tėve, ateik, dovanų teikėja, * ateik, širdžių šviesa.
Nuplauk, kas sutepta, * sudrėkink, kas sausa,
pagydyk, kas sužeista. Palenk, kas užkietėję, *
sušildyk, kas atšalę, * nukreipk, kas nuklydę.
Taigi, paprašykime Dievo Motiną Mariją, kad Ji padėtų mums labiau mylėti, dėkoti, ir pagerbti Šventąją Dvasią. Bažnyčia moko, kad Švč. M. Marija yra ir Šventosios Dvasios mistinė nuotaka. Švč. Mergelė Marija yra Jėzaus Kristaus tobula pergalė prieš šėtoną. Ji yra Nekaltoji, Ji niekada nebuvo velnio vergė. Tai reiškia, kad Joje Dievo Sūnaus misija buvo visiškai įvykdyta. Bet tai taip pat reiškia, kad ir Šventosios Dvasios Misija Marijoje taip pat buvo iki galo įvykdyta. Melskimės, kad Šventosios Dvasios misija būtų įvykdyta taip pat mumyse. Amen.
Kun. Shane Pezzutti yra šv. Pijaus X kunigų brolijos prioras Kaune. Jis yra kilęs iš JAV, ir lietuvių kalba nėra jo gimtoji. Pamokslo kalba netaisyta.