Pasibaigus keturiasdešimt dienų trukusiam Marijos apsivalymui, ji turi eiti į Šventyklą ir ten Dievui paaukoti kūdikėlį Jėzų. Prieš sekdami Sūnų ir Motiną šioje paslaptingoje kelionėje, praleiskime keletą paskutinių akimirkų Betliejuje ir su meile apmąstykime paslaptis, kuriose dalyvausime.
Pagal Įstatymą, moteris, pagimdžiusi sūnų, keturiasdešimt dienų negalėjo artintis prie šventyklos. Tam laikui praėjus, jai reikėdavo apsivalyti paaukojant auką. Ji turėdavo paaukoti avinėlį kaip sudeginamąją auką ir purplelį arba balandį kaip išperkamąją auką. Jeigu ji būdavo beturtė ir negalėdavo parūpinti avinėlio, vietoj jo galėjo aukoti antrą purplelį arba balandį.
Pagal kitą Įstatymo potvarkį, pirmagimis sūnus priklausė Dievui, todėl jį reikėjo išpirkti penkiais siklais. Siklas Šventyklos matais svėrė dvidešimt obolų.
Marija buvo Izraelio dukra. Ji pagimdė Jėzų, jis buvo jos pirmagimis. Ar tokia Motina ir toks Sūnus galėjo būti pavaldūs šiems įstatymams? Ar derėjo Marijai jų laikytis?
Mąstydama apie šių teisės aktų dvasinę prasmę ir svarstydama, kodėl Dievas reikalauja apsivalymo apeigų, ji aiškiai suprato, kad nėra įpareigota jose dalyvauti. Šie įstatymai buvo sukurti ištekėjusioms moterims. Marija, tyra Šventosios Dvasios sužadėtinė, buvo mergelė pradėdama įsčiose ir mergelė gimdydama Sūnų; jos skaistumas buvo nesuteptas kaip angelų, jis dar labiau padidėjo jai įsčiose nešiojant ir šiam pasauliui gimdant šventumo Dievą. Kaip ji, suprasdama, jog jos kūdikis yra visų daiktų Kūrėjas ir Viešpats, galėjo manyti, kad jis turi pasiduoti tokiam pažeminimui ir būti išpirktas kaip vergas, kurio gyvybė ir asmuo jam net nepriklauso?
Tačiau Šventoji Dvasia atskleidė Marijai, kad ji turi paklusti šiems įsakymams. Ji, Šventoji Dievo Motina, turi eiti į šventyklą kaip ir kitos žydų moterys, tarsi būtų ką nors praradusi, ką nors, ką turi atgauti įteisinta auka. Su tuo, kuris yra Dievo Sūnus ir Žmogaus Sūnus, visuose dalykuose turėjo būti elgiamasi kaip su tarnu, jis turėjo būti išpirktas taip pat, kaip ir pats neturtingiausias žydų berniukas. Marija nepaprastai myli Dievo Valią ir priima ją visa širdimi.
Dievo Sūnus tik palaipsniui turėjo būti atskleistas pasauliui. Trisdešimt metų jis gyveno paslėptą gyvenimą nežymiame Nazareto kaimelyje ir visą tą laiką žmonės jį laikė Juozapo sūnumi (Lk 3, 23). Tik trisdešimtaisiais Jo gyvenimo metais Jonas Krikštytojas paskelbė Jį ‒ ir tai tik paslaptingais žodžiais ‒žydams, kurie būriais ėjo prie Jordano gauti iš pranašo atgailos krikšto. Paskui mūsų Viešpats pats apreiškė save savo nuostabiais darbais ir stebuklais. Galiausiai atėjo Jo žeminanti kančia ir mirtis, o juos lydėjo šlovingas Jo prisikėlimas, patvirtinęs Jo pranašystes apie save, įrodęs begalinius Jo aukos nuopelnus ir paskelbęs Jo dieviškumą. Trisdešimt tris metus žemė nešiojo savo Dievą ir Išganytoją, o žmonės, išskyrus keletą, Jo nepažino. Betliejaus piemenys tai žinojo, bet jiems nebuvo liepta, kaip vėliau Genezareto ežero žvejams, eiti ir skelbti Žodį į tolimiausius pasaulio kraštus. Magai taip pat tai žinojo; jie atvyko į Jeruzalę ir kalbėjo apie tai; mieste kilo sąmyšis, bet netrukus viskas buvo pamiršta, ir trys Karaliai ramiai iškeliavo atgal į Rytus. Tų dviejų įvykių, kuriuos vėliau Bažnyčia švęs, kaip pačius svarbiausius žmonijos įvykius, pasaulis nesuprato. Juos brangino tik keli ištikimi izraelitai, laukę Mesijo, kuris turėjo būti vargšas ir nusižeminęs ir išganyti pasaulį. Dauguma žydų net nesiklausė kalbų apie Mesijo gimimą, nes Jėzus gimė Betliejuje, o pranašai aiškiai nusakė, kad Mesijas gims Nazarete. (Mt 2, 23).
Tas pats dieviškasis planas, reikalavęs, kad Marija susižadėtų su Juozapu, idant jos vaisinga mergystė nepasirodytų keista žmonėms, dabar įpareigojo ją ateiti kaip bet kuri kita izraelitų moteris į Šventyklą ir paaukoti apsivalymo auką gimus Sūnui, kurį ji pradėjo iš Šventosios Dvasios, bet kuris turėjo būti pristatytas šventykloje kaip Marijos, Juozapo žmonos, sūnus. Begalinei Išminčiai patinka parodyti, kad Jos mintys nėra mūsų mintys; Jai patinka sutrikdyti mūsų planus. Ji reikalauja nuolankaus mūsų pasitikėjimo, kol ateis Jos nustatytas laikas atitraukti uždangą ir parodyti stulbinantį vaizdą.
Marija čia, kaip ir kiekvieną savo gyvenimo akimirką, brangino Dievo Valią. Švenčiausioji Mergelė žinojo, kad atlikdama išorinį apsivalymo ritualą ji nerizikavo savo kūdikio garbe ir kad tai nesumažino jos mergystei priklausančios pagarbos. Jeruzalės šventykloje ji buvo ta pati, kaip ir Nazareto namelyje, kur ją aplankė arkangelas ‒ Viešpaties tarnaitė. Ji pakluso įsakymui, nes buvo jam pavaldi. Jos Dievas ir Sūnus taip nuolankiai pakluso išpirkimui, tarsi būtų neturtingiausias žydas. Jis jau buvo paklusęs imperatoriaus Augusto potvarkiui dėl visuotinio surašymo; Jis bus paklusnus net iki mirties, iki kryžiaus mirties. Per Apsivalymo ceremoniją nusižemino abu ‒ ir motina, ir vaikelis; tą dieną žmogaus puikybė gavo vieną iš didžiausių pamokų, kokias kada nors yra gavusi.
Kokia nuostabi buvo Marijos ir Juozapo kelionė iš Betliejaus į Jeruzalę! Dieviškasis kūdikis visą kelią buvo ant motinos rankų – ji laikė jį prie širdies. Gailestingasis Kūrėjas savo maloningu buvimu pašventina Dangų ir žemę, ir visą gamtą. Žmonės žiūri į šią Motiną, einančią keliu su savo mielu Jėzumi; kai kuriuos apstulbina jos išvaizda, kiti praeina pro ją, kaip pro nevertą dėmesio, bet visoje minioje neatsirado nė vieno, kuris žinotų, jog praėjo taip arti Dievo, atėjusio jo išgelbėti.
Juozapas neša kuklią auką, kurią motina turėdavo paaukoti kunigui. Jie perdaug neturtingi, kad įstengtų nupirkti avinėlį ‒ be to, jų Jėzus yra Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Jeigu motina būdavo neturtinga, įstatymas reikalavo, kad vietoje jo būtų paaukotas purplelis ar balandis. Nekalti paukščiai simbolizuoja skaistumą, ištikimybę, paprastumą. Juozapas taip pat davė penkis siklus kaip išpirką už pirmagimį – Marijos vienintelį Sūnų, kuris teikėsi tapti mūsų broliu ir priimdamas mūsų prigimtį padaryti mus savo prigimties dalininkais.
Pagaliau Šventoji Šeima atvyksta į Jeruzalę. Šio švento miesto vardas reiškia taikos viziją. Jėzus ateina atnešti jam taiką. Pasvarstykime trijų vietų, kuriose mūsų Atpirkėjas pradėjo, tęsė ir baigė savo žemiškąjį gyvenimą, pavadinimus. Jis buvo pradėtas Nazarete, kurio vardas reiškia gėlę; Jėzus yra, kaip Jis mums sako giesmėje, laukų gėlė ir pakalnių lelija (Gg 2, 1), kurios gaivumu esame atgaivinti. Jis gimė Betliejuje, Duonos namuose, nes Jis yra mūsų sielų maistas. Jis miršta ant kryžiaus Jeruzalėje ir savo krauju atkuria taiką tarp dangaus ir žemės, taiką tarp žmonių, ramybę mūsų sielose; Jo Motinos Apsivalymo dieną Jis duos mums šios taikos pažadą.
Kol Marija, gyvoji Sandoros Arka, su Jėzumi ant rankų lipa aukštyn laiptais, vedančiais į šventyklą, sutelkime dėmesį į paslaptį – tuoj išsipildys viena iš garsiausių pranašysčių, netrukus šis vaikelis parodys vieną iš svarbiausių Mesijo ženklų. Jau išsipildė kitos pranašystės: Jo prasidėjimas Mergelės įsčiose, gimimas Betliejuje, o šiandien Jis atskleidžia mums dar vieną savo titulą, kuriuo Jį turime pagarbinti– jis įžengia į Šventyklą.
Šis pastatas ‒ tai ne didinga Saliamono šventykla, kurią žydams esant nelaisvėje sunaikino ugnis. Tai Antroji šventykla, pastatyta sugrįžus iš Babilono ir savo grožiu neprilygstanti pirmajai. Nepraeis nė šimtas metų, ir ji taip pat bus sunaikinta; mūsų Išganytojas netrukus pasakys žydams, kad čia neliks akmens ant akmens (Lk, 21, 6). Pranašas Agėjas, norėdamas paguosti iš tremties grįžusius žydus, kurie liūdėjo negalėdami pastatyti Viešpačiui namo, prilygstančio puošnumu Saliamono šventyklai, kreipėsi į juos žodžiais, ženklinančiais Mesijo atėjimo laiką: „Būk drąsus, Zorobabeli, sako Viešpats; ir būk drąsus, Josedeko sūnau, vyriausiasis kunige Jošue, ir būk drąsi visa šalies tauta, nes štai ką sako kareivijų Viešpats: „Dar valandėlė ir aš pajudinsiu dangų ir žemę, jūrą ir sausumą. Ir Aš sukrėsiu visas tautas ir ateis pageidaujamasis visoms tautoms; ir aš pripildysiu šiuos namus garbės. Didesnė bus šių namų garbė kaip pirmųjų, ir šioje vietoje Aš duosiu ramybę, sako kareivijų Viešpats“ (Ag 2, 5‒10).
Atėjo šios pranašystės išsipildymo valanda. Emanuelis paliko Betliejų ir atėjo pas žmones. Jis tuoj užims savo šventyklą, ir vien Jo atėjimas teikia jai garbę, žymiai pranokstančią jos pirmtakės garbę. Jis dažnai ją lankys savo žemiškajame gyvenime, bet Jo atėjimo čia šiandien ant Marijos rankų pakanka, kad būtų įvykdytas šis pažadas ir visi šios šventyklos šešėliai, ir statulos iš karto nublanksta prieš Tiesos ir Teisingumo Saulės spindulius. Dar keletą metų jaučių ir ožių kraujas tekės ant altoriaus; bet kūdikis, kurio gyslomis teka kraujas, atpirksiantis pasaulį, šią akimirką stovi prie to paties altoriaus. Šventykloje vaikštinėjančių izraelitų minioje ir kunigų tarpe yra keletas ištikimųjų, laukiančių Išvaduotojo, ir jie žino, kad šią akimirką šis laukiamasis Mesijas yra po tuo pačiu stogu, kaip ir jie.
Šis didis įvykis negalėjo praeiti be stebuklo, kurį Amžinasis Tėvas padarė, pasveikindamas Savo Sūnų. Jėzui gimus angelas pakvietė piemenis, žvaigždė pakvietė karalius ‒ dabar pati Šventoji Dvasia didingoje šventykloje esančiam kūdikėliui pasiunčia liudininką.
Tuo metu Jeruzalėje gyveno senas žmogus, kuriam neilgai buvo likę gyventi. Jis buvo troškimų vyras, vardu Simeonas. Jo širdis be paliovos ilgėjosi Mesijo, ir pagaliau už jo viltį buvo atlyginta. Šventoji Dvasia jam atskleidė, kad jis nenumirsiąs, pirmiau nepamatęs Dieviškosios Šviesos patekėjimo. Marijai ir Juozapui bekylant laiptais į šventyklą, kur jie turėjo paaukoti Jėzų prie altoriaus, Simeonas pajuto savyje stiprų Šventosios Dvasios postūmį. Jis išeina iš namų ir skuba šventyklos link; karštas troškimas priverčia jį pamiršti savo amžių. Jis pasiekia Dievo namų prieangį – ir čia, tarp daugybės motinų, atėjusių pristatyti savo vaikus, jo įkvėptas žvilgsnis atpažįsta Mergelę, apie kurią taip dažnai skaitydavo Izaijo pranašystėse, ir jis prasibrauna per minią prie kūdikio, kurį ji laiko rankose.
Marija, tos pačios Dieviškos Dvasios vedama, pasitinka šventąjį senelį ir įdeda į jo drebančias rankas savo brangiąją naštą, pasaulio Išganymą. Laimingasis Simonas! Senojo pasaulio figūra, pasenusi nuo laukimo ir besiartinanti prie mirties. Vos tik jis gavo saldųjį Gyvenimo Vaisių, jo jaunystė atsinaujino kaip erelio, ir jame įvyko pasikeitimas, kuris turėjo būti dovanotas visai žmonių giminei. Jis nebegali tylėti, jis turi giedoti giesmę, jis turi daryti tai, ką darė piemenys ir karaliai, jis turi liudyti: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo Išgelbėjimą, kuri Tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“ (Lk 2, 29).
Tos pačios Šventosios Dvasios paraginta, tuojau į šią vietą atskuba šventoji Ona, Fanuelio duktė, garsėjanti pamaldumu ir gerbiama dėl garbaus amžiaus. Simeonas ir Ona, Senojo Testamento atstovai, vienu balsu iškilmingai šlovina džiaugsmingą Kūdikio atėjimą, kuris atnaujins žemės veidą; jie šlovina Jahvės gailestingumą, kuris šioje vietoje, savo antrojoje Šventykloje, duoda pasauliui Ramybę, kaip nusakė pranašas Agėjas.
Tai buvo Simono taip seniai laukta Ramybė ir dabar toje Ramybėje jis užmigs. Dabar, Viešpatie, kaip jis sako savo giesmėje, gali Ramybėje atleisti savo tarną, kaip esi žadėjęs! Jo siela, sutraukiusi kūno pančius, skubinsis prie Abraomo krūtinės ir nuneš ten besiilsintiems išrinktiesiems žinią, kad Ramybė pasirodė žemėje ir greitai atidarys Dangų. Ona dar turi praleisti keletą metų žemėje; kaip mums pasakoja evangelistas, ji turi eiti ir skelbti pažadų išsipildymą dvasingiems žydams, laukusiems Izraelio išvadavimo (Lk 2, 38). Dieviškoji sėkla pasėta. Piemenys, karaliai, Simeonas ir Ona yra sėjėjai. Ši sėkla sudygs laikui atėjus. Kai mūsų Viešpats, praleidęs trisdešimt paslėptų metų Nazarete, ateis į pjūtį, tars savo mokiniams: „Pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai (Jn 5, 35); melskite pjūties šeimininką, kad pasiųstų darbininkų į savo pjūtį (Lk 10, 2).“
Simonas sugrąžina Marijai Kūdikį, kurį ji paaukos Viešpačiui. Kunigui paduodami du balandžiai, kuriuos jis atnašauja ant altoriaus. Išpirkos suma sumokėta, visas Įstatymas įvykdytas. Pagerbusi savo Kūrėją šioje šventoje vietoje, kur praleido vaikystę, Marija, tvirtai priglaudusi Jėzų prie krūtinės, apleidžia šventyklą kartu su ištikimuoju Juozapu.
Tokia yra keturiasdešimtosios dienos paslaptis, kuri puikia apsivalymo švente užbaigia šventąjį Kalėdų laiką. Keletas mokytų rašytojų, tarp kurių galime paminėti Henscheną[1] ir popiežių Benediktą XIV, mano, kad šią šventę įvedė patys apaštalai. Tai neabejotinas faktas. Jau V a. tai buvo laikoma sena švente.
Graikų ir Milano Bažnyčios šią šventę priskiria mūsų Viešpaties šventėms, bet Romos Bažnyčia ją visada laikė Švenčiausios Mergelės Marijos švente. Tikrai tą dieną mūsų Viešpats yra aukojamas šventykloje, bet šis paaukojimas yra Švč. Mergelės Marijos apsivalymo pasekmė. Seniausiuose vakarų martirologijuose ir kalendoriuose ji vadinama Apsivalymu. Garbė, kurią Bažnyčia tokiu būdu atiduoda Motinai, iš tikrųjų yra skirta didesnei jos Dieviškojo Sūnaus garbei, nes Jis yra visų šių privilegijų, kurias gerbiame ir garbiname Marijoje, Kūrėjas ir Tikslas.