Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
Brangūs tikintieji!
Šį pirmąjį spalio sekmadienį švenčiame Švč. Mergelės Marijos Rožančinės, arba Rožančiaus Karalienės išorinę iškilmę. Ši šventė kilo ne iš pamaldžių minčių, bet iš realių kovų, iš gyvenimo vargų, galima sakyti, iš pačios Bažnyčios istorijos. Tokia yra rožančiaus istorija ir tokia šios maldos intencija: ne tik užimti mintis, ne tik duoti medžiagos apmąstymams, bet ir paveikti pavienių krikščionių ir visos Bažnyčios gyvenimą.
Šitą iškilmę 1573 m. įvedė popiežius Grigalijus XIII, pakeisdamas savo šventojo pirmtako Pijaus V įvestą Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos šventę, įvestą dėkojant Dievo Motinai už nepaprastą pergalę prieš to meto didžiausią krikščionijos priešą – islamą. 1571 m. spalio 7 dieną (tai ir yra Marijos Rožančinės diena) krikščionių laivynas tikrai stebuklingu būdu nugalėjo daug didesnį turkų laivyną prie Lepanto. Būtent tą dieną Rožančiaus brolijos visoje Europoje kalbėjo šią maldą, išplatintą dominikonų, pergalės intencija, ir visoje Bažnyčioje visiems buvo akivaizdu, kad būtent rožančiaus malda išgelbėjo Europą nuo didžiulio pavojaus.
Šiandien toji pirminė, istorinė rožančiaus intencija yra kaip niekada aktuali. Mes vėl susiduriame su islamo galybe, kuri gresia Europai. Marijos Rožančinės šventė pirmiausia buvo įvesta tik Rožančiaus brolijoms, kurių nariai buvo specialiai įsipareigoję kalbėti rožančių. 1716 m. popiežius Klemensas XI šią šventę įvedė visoje Katalikų Bažnyčioje, ir tai įvyko po kitos rožančiaus pergalės prieš islamą – po austrų princo Eugenijaus vedamos kariuomenės prieš turkus Petervardeino mūšyje.
Marijos Rožančinės šventės pagrindinė malda (oracija) yra lyg visų intencijų bei minčių, kurias Bažnyčia mums nori perteikti šioje iškilmėje, santrauka: „Dieve, Tavo viengimis Sūnus savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu (taip nurodomos trys rožančiaus dalys: džiaugsmingoji, skausmingoji ir garbingoji) įgijo mums amžinojo gyvenimo atlygį. Suteik, meldžiame, kad mąstydami apie švenčiausiojo palaimintosios Mergelės Marijos rožančiaus paslaptis, sektume tuo, ką jis skelbia, ir pasiektume tai, ką jis žada. Per Kristų, mūsų Viešpatį.“
Mes dažnai kalbame rožančių skubiai, nesusimąstydami, todėl gauname iš šios maldingos praktikos nedaug naudos. Kaip gauti daugiau malonių iš rožančiaus? Ši oracija siūlo mums programą. Pirmiausia yra (1) tikrovė – dieviškų dalykų realybė, paskui (2) mąstymas apie tą tikrovę ir galiausiai (3) gyvenimo pritaikymas prie to, apie ką mąstome, kad (4) pasiektume amžinąjį tikslą.
1. „Tavo viengimis Sūnus savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu įgijo mums amžinojo gyvenimo atlygį“ – tai yra toji antgamtinė realybė. Žmonija, mes visi nuo Adomo ir Ievos iki paskutiniųjų žmonių, jau esame objektyviai išganyti, t. y. turime viską, ko reikia išganymui. Jėzus Kristus savo Krauju pelnė mums visas malones, kurios yra būtinos ir kurių visiškai pakanka, kad kiekvienas žmogus būtų atpirktas, pasiektų subjektyvų išganymą. Tad turime šią objektyvaus išganymo dovaną sau pritaikyti, dalyvauti tame išganymo darbe, nes iš Dievo gavome protą ir laisvą valią, kad sąmoningai ir laisvai prisiimtume Jėzaus Kristaus Kraują ir jo Kryžių. Pergalė jau pasiekta, tai tikrovė, tereikia prie jos prisijungti.
2. Toliau oracijoje kalbame: „Suteik meldžiame, kad mąstydami apie švenčiausiojo palaimintosios Mergelės Marijos rožančiaus paslaptis...“ Būtent mąstymas apie rožančiaus paslaptis yra pagrindinis dalykas rožančiaus pamaldume, reikia įprasti rožančių kalbėti lėčiau, bent kai kurias paslaptis giliau apmąstyti. Juk tai yra įvykiai, kurie svarbūs man! Tie įvykiai iš Evangelijos: Dievo Sūnaus įsikūnijimas, jo gimimas, nukryžiavimas ir prisikėlimas, yra skirti mano sielos išganymui. Tuose įvykiuose per Mariją atsiskleidžia Jėzaus – Dievo Sūnaus – asmuo, Jėzaus ir Marijos asmenys, giliausios jų gyvenimo intencijos. Ir tai nėra tik atsitiktiniai epizodai iš jų gyvenimo, kiekviena paslaptis atskleidžia jų asmenų gelmę. Mąstydami apie tuos įvykius įsigiliname į Jėzaus ir Marijos asmenis. Apaštalas Paulius sako: „Nebe aš gyvenu, o Kristus manyje.“ Kristaus gyvenimas turi tapti svarbesnis už manąjį gyvenimą – jį užgošti, perkeisti, įtraukti į save. Mano gyvenimas teturi tiek prasmės ir antgamtinės vertės dangui, kiek jis susivienijo su Kristaus gyvenimu, kiek Kristus yra vietoj manęs arba gyvena manyje.
Dažnai mūsų mintys būna užimtos beverčiais dalykais, nes jie per prievartą veržiasi į mūsų galvą, mūsų visas mintis užima tai, ką patiriame per dieną, ką išgirstame, pamatome gatvėje, ką perskaitome žiniasklaidoje, žmonių kalbos apie atsitiktinius įvykius. Tą minutę, tą dieną jie daro didžiulį įspūdį, užima mūsų galvas, mintis, bet pamąstykime, ar prisimename tuos įvykius, pokalbius, sensacijas, kurios mums darė didžiulį įspūdį, tarkim, prieš pusę metų? Kas buvo šį pavasarį, tarkim, balandžio mėnesį? Aš atsimenu ką nors iš tų įvykių, rūpesčių ar kalbų? Nieko neatsimenu, kadangi jie buvo visiškai beverčiai, vienadieniai. Vienas ar kitas iš tų įvykių turi prasmę, bet visi kiti? Taigi, visą dieną mūsų galvoje sukasi tokie dalykai, kurie iš esmės yra kaip šiukšlės, jie dingsta be pėdsako... Tad didumą laiko mes užsiimame ne tuo, kas yra tikrovė, realybė. Visa tai daro įspūdį savo rėksmingu paviršutiniškumu, bet galiausiai neturi prasmės.
Todėl reikia tam tikrų pastangų. Jų imtis skatina Bažnyčia savo liturgijoje Mišių žodžiais: „Sursum corda – Aukštyn širdis“, kaip vadinasi ir mūsų maldaknygė. Turim sukaupę jėgas bent kartais pakelti mintis į Dievo paslaptis, į tai, kas yra tikrovė – kas yra virš visų tų atsitiktinių dalykų. Tos paslaptys mums kartais atrodo nesuprantamos arba neaktualios, tačiau tik todėl, jog neišmokome į jas gilintis, o tik praslystume jų paviršiumi, neišmokstame jomis skonėtis ir su jomis dirbti mūsų sielos perkeitimo darbą. Štai todėl Fatimoje apsireiškusi Švč. Mergelė Marija įveda pirmųjų mėnesių šeštadienių pamaldumą. Pati Marija specialiai nurodo, ką reikia daryti pirmaisiais šeštadieniais: ne tik kalbėti rožančių, ne tik priimti Komuniją, bet bent ketvirtį valandos (15 min.) apmąstyti vieną iš rožančiaus paslapčių. Taigi, Mergelė Marija specialiai pabrėžė rožančiaus paslapčių meditaciją. Neužtenka sukalbėti poterius, neužtenka išorinės lūpų maldos, dar reikia sukaupti mintis bent ties viena iš rožančiaus paslapčių.
Viduramžiais rožančius vadintas psalterium (psalmynu), kadangi kunigai, klierikai arba vienuoliai yra įpareigoti kalbėti brevijoriaus maldą, kurios esminė dalis yra Dovydo psalmės iš Senojo Testamento. Dovydo psalmių yra 150, jos yra taip išskirstytos brevijoriaus valandose, kad kiekvienas dvasininkas sukalba visas 150 psalmių per vieną savaitę. Pasauliečiai taip pat norėjo prisijungti prie šios maldos, bet, nemokėdami lotynų kalbos, dauguma negalėjo kalbėti brevijoriaus. Dėl to dominikonų įvestas rožančius tapo lyg pasauliečiu psalmynu, pasauliečių brevijoriumi, kuriame vietoj 150 psalmių kalbamos 150 Ave Maria. Pater noster kalbamas vietoj antifonų, kurios yra prieš ir po kiekvienos psalmės brevijoriuje. Rožančius primena psalmyną, brevijorių, ir tai lemia visą rožančiaus struktūrą. Būtent todėl yra trys rožančiaus dalys po penkias paslaptis, o ne dvi ar keturios. Dabar prieš šią tradicinę rožančiaus struktūrą yra įvestos vadinamosios „šviesos paslaptys“... Mes jų nekalbame ir liekame prie tradicinio rožančiaus iš trijų dalių po penkias paslaptis.
Brevijoriaus tikslas – įvykdyti Jėzaus Kristaus nurodymą: „Visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1). Brevijoriaus maldos intencija tokia ir yra. Žinoma, žmogus turi dirbti, valgyti bei miegoti ir negali visas 24 val. melstis ir nepaliauti, todėl brevijorius yra padalintas į 8 valandas, t. y. teoriškai kas 3 val., 8 kartus per parą dvasininkas ar klierikas meldžiasi oficialia Bažnyčios malda – psalmių, tad ir paties Jėzaus Kristaus žodžiais. Ir rožančių galima padalinti: iš pradžių kalbėti vienas paslaptis, paskui kitas, kad tiek ryte, tiek vakare dalis mūsų laiko būtų skirta maldos gyvenimui ir apmąstymui. Rožančių galima laikyti monotoniška kartojimo malda, tačiau tas kartojimas turi didžiulę prasmę: rožančiaus paslaptys ir maldos turi įsiskverbti į mūsų gyvenimą. Dažnai prikaišiojama, kad rožančius yra per ilgas, užima daug laiko ir dėl to trukdo ramiai gyventi. Bet tokia ir yra rožančiaus esmė – trukdyti mūsų žemiškus užsiėmimus, pertraukti juos, kad bent kartkartėmis pakeltume mintis į Dievą, prisimintume amžinąjį gyvenimą.
Yra daug įvairiausių būdų kalbėti rožančių. Vienas iš jų – per visą rožančiaus kalbėjimą mąstyti tik apie vieną paslaptį. Juk kalbant džiaugsmingąsias paslaptis nebūtina šokinėti nuo vienos paslapties prie kitos, užtenka viso rožančiaus metu galvoti vien tik apie Jėzaus Kristaus prakartėlę, mąstyti apie jo gimimo paslaptį. Kitas būdas: galima ypač lėtai kalbėti vieną dešimtuką, kurio paslaptis užima mūsų mintis, mus tą akimirką domina, o likusius dešimtukus sukalbėti įprastu greičiu. Dar kitas būdas: kalbėti lėtai ištariant kiekvieną poterių žodį, apsvarstant pasirinktą paslaptį, kokį nors jos epizodą. Arba galima pasirinkti ir apmąstyti pavienius „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“ maldų žodžius: ką šių maldų žodžiai reiškia, kokią jie turi prasmę? Juk kiekviename vaikų katekizme jos yra analizuojamos: kokią reikšmę turi kiekvienas poterių kreipinys. Šitaip prisimename turimas katekizmo žinias, gilinamės į paslaptis, ieškome gilesnių klodų, antrojo dugno.
Yra tokia istorija: viena sena vienuolė buvo dėl ligos prikaustyta prie lovos, bet baisiai skundėsi, kad neturi laiko. Kitos vienuolės nesuprasdamos jos klausė, kaip galima kiaurą dieną gulėti, nieko nedaryti ir dar sakyti, jog mažai laiko? Kuo gi užsiimi visą dieną? Toji vienuolė atsakė: „Iš ryto pabundu ir pradedu kalbėti rožančių, bet diena kaip žaibas prabėga ir niekaip negali to rožančiaus pabaigti!“ Matome, kad vienuolė, kalbėdama rožančių, pereina į meditaciją, įsigilina į jo paslaptis, ir dėl to rožančius prailgsta, diena tampa per trumpa.
3. „Suteik meldžiame, kad mąstydami apie švenčiausiojo palaimintosios Mergelės Marijos rožančiaus paslaptis, sektume tuo, ką jis skelbia“. Taigi, neužtenka vien mąstyti, medituoti ir kalbėti poterius, tačiau reikia sekti tuo, ką meldžiamės – pritaikyti paslaptis mūsų gyvenime. Mums reikia mokytis iš Jėzaus ir Marijos dorybių. Kas iš tos maldos ir meditacijos, jeigu tai nepalies mūsų gyvenimo? Jeigu baigus rožančių mūsų elgesys, užsiėmimai, mintys ir darbai bus lygiai tokie pat žemiški, kaip ligi tol? Sekimas Kristumi (immitatio Christi) ir Marija susitapatinimas su jų intencijomis – štai tikslas! O ko Jėzus ir Marija norėjo? Mano ir viso pasaulio išganymo! Tam turi būti skirti ir visi mano darbai – kad išganyčiau savo sielą ir tas sielas, už kurias esu atsakingas.
Taigi, jei svarstome apie Prisikėlimo paslaptį, mes prašome tikėjimo dorybės, jei apie Dangun žengimo paslaptį – vilties dorybės, o jei apie Šventosios Dvasios atsiuntimo paslaptį – meilės dorybės. Tai yra trys dieviškosios dorybės. Mąstydami apie gimimą, prašome neturto dorybės. Sąvoka „dorybė“ apima visą mūsų santykį su žemiškais arba dieviškais dalykais tam tikroje srityje, t. y. reguliuoja mūsų gyvenimą. Dorybė yra tam tikras aspektas mūsų panašumo į Jėzų Kristų.
4. „Suteik, meldžiame, kad mąstydami..., sektume tuo, ką jis skelbia ir pasiektume tai, ką jis žada“: nes turime jungti visą rožančių, kaip ir kiekvieną maldą, su išganymo viltimi. Todėl rožančių reikia kalbėti konkrečiomis intencijomis, dėl konkrečių savo gyvenimo rūpesčių, nes būtent taip rožančiaus malda susisieja su mūsų gyvenimu. Kalbėkime rožančių už mūsų artimuosius, už netikinčius, už ligonius, už kunigus, o šį spalio mėnesį ypač raginame suaktyvinti dalyvavimą paskelbtame rožančiaus kryžiaus žygyje. Kas dar nepradėjo šio maldinio žygio, tas bet kada gali prisijungti, tereikia turėti su savimi lentelę ir žymėti sukalbėtų paslapčių skaičių. Taip pat, galima kiekvieną dieną skirti nedidelę auką ir kitoje lapo pusėje užrašyti atliktų aukų skaičių. Šis kryžiaus žygis yra pagalba mums, kad užrašydami dešimtukus lentelėje pasitikrintume, ar sukalbėjome tą dieną rožančių. Taip pat tai raginimas įsijungti į Brolijos ir Tradicijos akciją, kad paliudytume, jog ir šioje šalyje žmonės meldžiasi dėl to, kas šiandien yra svarbiausia Bažnyčioje.
Taip rožinio maldą susiejame su konkrečiomis intencijomis. Jos gali būti didelės: už Katalikų Bažnyčią, už Rusijos atsivertimą, už Tradiciją; mažos: kad pasveikčiau ar kad mano artimieji būtų sveiki, jog kažkas atsiverstų; arba visiškai mažos, kasdienės: duok, Dieve, kad rytoj turėčiau ką pavalgyti ar kad man pasisektų toks ar anoks reikalas, arba padėk išspręsti keblią problemą. Rožančių galima panaudoti ir kaip ginklą ginantis nuo savo dvasinių priešų. Ypač pagundų, nusivylimų laikotarpiu reikia padvigubinti šią maldą. Šv. Maksimilijonas Kolbė rašė: rožančiaus Ave Maria yra kaip automato, kulkosvaidžio kulkos, kuriomis turime nuolat šaudyti į velnią, ginantis nuo pagundų. Malda turi būti atkakli, ištverminga: net jeigu galva neveikia, net jei sunku susikaupti ties paslaptimis, vis tiek turime kartoti tuos poterius. Net mechaniškas kartojimas leidžia išoriškai parodyti, jog net neturėdami jėgų, mes vis tiek nepasiduodame ir toliau šaudome į velnią.
Galutinis rožančiaus tikslas, intencija, siekinys: amžinasis sielų išganymas. Melsdamiesi darbuojamės savo ir kitų išganymui! Vatikane, viename žymiosios Siksto koplyčios freskos kampe matome angelą, kuris rožančiumi traukia iš pragaro pavojaus į dangų du jaunus žmones, vyrą ir moterį. Būtent bendra rožančiaus malda šeimoje yra santuokos tvarumo ir visų šeimos narių išganymo garantas. Rožančiumi ištraukiame sielas iš pragaro pavojaus arba atgailaujančias vėles iš skaistyklos. Šv. Alfonsas Liguoris užtikrina mus: jei kas kalba rožančių, yra morališkai tikra, kad bus išganytas. Jeigu kam kyla abejonių dėl savo išganymo ir ar sugebės atsispirti nuodėmėms iki mirties, turi ištvermingai kalbėti rožančių: rožančius yra tvirčiausia garantija, nes čia už išganymą laiduoja pati Švč. Mergelė Marija savo asmeniu! Jei kalbėsiu rožančių – morališkai tikra, kad būsiu išganytas. Amen.