Štai dabar išganymo diena (gavėnios pamokslas)

Brangūs tikintieji, šiandien skaitėme šv. Pauliaus laiško korintiečiams ištrauką. Kaip žinote, apaštalas šv. Paulius buvo didis misionierius ir nešė Evangelijos žinią į daugelį kraštų. Jis įkūrė apie keturiolika ar daugiau misijų, arba bažnyčių, t. y. katalikų bendruomenių. Lotyniškas žodis „ecclesia“ senovėje reiškė katalikų bendruomenę, ir tik vėliau šiuo žodžiu imta vadinti ir pastatą, kur katalikai susirenka kartu melstis ir garbinti tikrąjį Dievą.

Šv. Paulius buvo labai geras ir rūpestingas kunigas. Taip pat jis buvo vyskupas, tikras ganytojas, trokštantis padėti savo tikintiesiems vis labiau mylėti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ir garbinti tikrąjį Dievą. Tai visada buvo jo tikslas. Jis dirbo tam, kad sutvirtintų savo tikinčiųjų sielose vidinį žmogų. Jis troško įskiepyti jų sielose tikėjimą, viltį, meilę, visas krikščioniškas dorybes. Jis norėjo įrengti juose Švč. Trejybės namus, nes iš tikrųjų Švč. Trejybė gyvena mūsų sieloje, jei esame malonės būklėje. Šv. Paulius nuolat rašė jiems laiškus, ragindamas išlaikyti tikrąjį tikėjimą, kovoti prieš erezijas bei pagundas ir nepaliaujamai siekti šventumo. Jis turėjo daug keliauti ir dėl to negalėjo visada būti su savo ganomaisiais, bet nuolat nešiojosi juos širdyje ir dažnai jiems rašė. Jis neturėjo el. pašto, SMS žinučių ar telefono ir savo laiškus rašė ranka. Tikrai nuostabu, kad vis dar turime kai kuriuos jo laiškus, skirtus bendruomenėms. Klausykimės jų su dideliu tikėjimu ir pagarba. Mes skaitome jo laiškus per šv. Mišias kaip šventą instrukciją. Arkivysk. Lefebvre‘as sakydavo: „Labai naudinga pasimokyti šv. Pauliaus mokykloje.”

Šiandienos ištraukoje rašoma „Broliai: Kaip Dievo bendradarbiai norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui!“ Tai reiškia, turime branginti ir vertinti Dievo malonę. Čia „Dievo malonė“ reiškia Dievo antgamtinę pagalbą išganymui. Negalime savo jėgomis išgelbėti savęs. Negalime savo pastangomis išvengti nuodėmės arba pragaro ugnies. Negalime tikėti be Dievo malonės. Visi tie dalykai reikalauja antgamtinės pagalbos, tai yra Dievo malonė. Neimkite Dievo malonės veltui!

Katalikų katekizmas mus moko, kad yra pašvenčiamoji malonė – antgamtinė Dievo dovana, suteikianti mūsų sielai antgamtinę gyvybę. Taip pat yra veikiančioji malonė – vienkartinė, neilgai trunkanti Dievo pagalba, teikiama mūsų sielai, kad galėtume atlikti gerus darbus. Taip pat yra pareiginė malonė, kuri yra antgamtinė Dievo pagalba einamoms pareigoms tinkamai atlikti. Galiausiai yra sakramentinė malonė, kurią mes gauname, kai priimame sakramentus. Visos tos malonės yra antgamtinė pagalba išganymui. Todėl „neimkime Dievo malonės veltui“! Kam Dievas duoda mums malonę? Išganymui, tai yra mūsų tobulai laimei. Dievas siūlo mums antgamtinę ir tobulą laimę. Neimkime tos dovanos veltui. Tokia yra šv. Pauliaus mintis.

Jis rašo: „Dievas sako: Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną.“ Dievas, mūsų dangiškasis Tėvas, nori mums padėti ir mus išgelbėti. Šv. Paulius priduria: „Štai dabar palankus metas [malonės metas], štai dabar išganymo diena!“

Taip, brangūs tikintieji, dabar yra palankus metas, malonės metas, ir išganymo diena, nes jau pradėjome šventąjį gavėnios laiką. Mums reikia keturiasdešimčiai dienų valingai ir rimtai įžengti į dvasinę dykumą (kaip mūsų Viešpats), kad geriau pasirengtume Velykoms. Gavėnia yra laikas nugalėti save apsimarinimu, kad galėtume prisikelti su Kristumi Velykų sekmadienį. Reikia apsimarinti, susilaikyti, pasninkauti, susivaldyti, ugdyti valią ir netgi bausti save. „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ Dievas siūlo antgamtinę ir tobulą laimę, bet negalėsime jos pasiekti be atgailos. „Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite. Neimkite Dievo malonės veltui! Štai dabar palankus metas.“

Žmogus, kuris nori gyventi labiau Dievui, turi mažiau gyventi savo akliems instinktyviems potraukiams ir neprotingiems geismams. Jo polinkiai, nuotaikos ir jausmai priešinsis, kai tik jis mėgins daryti ką nors nemalonaus ar sunkaus, bet jis privalo klausyti Dievo valios ir savo proto, o ne jausmų.

Gavėnia yra atsivertimo, atsilyginimo už nuodėmes ir pasiryžimo gyventi geriau metas. Gavėnia, galime sakyti, yra kvietimo atsivertimui laikas. Atsiversti reiškia „atsigręžti į Dievą“. Nesvarbu, ar tai įvyksta pirmą kartą ar pakartotinai, po tingios ir abejingos tarnystės Dievui laikotarpio. Kiekvieną dieną turime atsiversti.

Gavėnios peleniai simbolizuoja šį atsivertimą ir atsigręžimą į Dievą. Pelenų dieną užberdamas žmonėms ant galvos pelenų, kunigas sako: „Atmink žmogau, kad dulkė esi ir dulkėmis virsi.“ Tai yra Dievo šaukimas mums atsiversti. Šis gyvenimas yra laikinas ir tik pasirengimo amžinybei vieta. „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“

Taip pat, šiandienos Evangelijoje yra rašoma: „Anuo metu: Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas.” Kodėl Šventoji Dvasia nuvedė Jėzų į dykumą? Nes Dievas norėjo, kad velnias gundytų mūsų Viešpatį. Bet kodėl? Prisiminkime, kad per Septuagezimos laikotarpį mes buvome apmąstę Adomo ir Ievos tragediją Rojuje, tai yra Gimtąją Nuodėmę. Velnias nugalėjo Ievą ir per ją taip pat Adomą.

Velnias yra pirmasis kūrinys, kuris paprieštaravo Dievo valiai ir tapo, galima sakyti, visų nusidėjėlių vadovu. Iš tikrųjų, jis yra galingiausias ir stipriausias nusidėjėlis. Jis vadovauja visiems nusidėjėliams. Tai labai aišku. Pavyzdžiui, ką jis sakė mūsų Viešpačiui? Šiandienos Evangelijoje skaitome: „Rodydamas Jėzui viso pasaulio karalystes bei jų didybę, tarė: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“ Tai reiškia, jog jis tikrai vadovauja visam nuodėmingam pasauliui ir visiems nusidėjėliams.

Jis pradėjo revoliuciją danguje („aš netarnausiu“), ir juo pasekė daugelis kitų revoliucionierių, norėjusių nepaklusti Dievui.

Jis įžengė taip pat į Rojų, norėdamas įstumti į nuopuolį mūsų pirmuosius tėvus. Adomas ir Ieva savanoriškai pasirinko paprieštarauti Dievo valiai, ir po to visi žmonės dalyvauja Adomo ir Ievos nuopuolyje. Nuo tos akimirkos visi patekome į piktosios dvasios nelaisvę ir, dar blogiau, negalime iš jos išsilaisvinti. Tai yra faktas, ir to negalime pamiršti. Buvome vergai ir liekame vergai, kol esame sunkiosios nuodėmės būklėje. Rojaus laimė buvo sudaužyta. Mes atsidavėme į šėtono rankas, ir visiškai teisinga, kad šėtonas laikė mus savo valdžioje, kol nebuvome atpirkti.

Šv. Ireniejus sakė: „Žvelgiant teisingumo požiūriu siaurąja prasme, Dievas galėjo mus palikti šėtono rankose visiems laikams...“

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra naujas Adomas (naujas Žmogus ir naujas žmonijos Atstovas), todėl Jam reikėjo nugalėti šėtoną – ne tik kaip Dievui, bet ir kaip žmogui. Žmogus ir žmonija turėjo vėl susidurti su gundytoju, ne Rojuje, bet dykumoje, ir ištaisyti Adomo ir Ievos klaidą. Būtent dėl to Šv. Dvasia nuvedė mūsų Viešpatį į dykumą – į karą prieš nuodėmingos žmonijos vadovą. Šv. Ireniejus rašė: „Išgelbėjimo darbą pradeda Kristus, kuomet yra šėtono gundomas kaip antrasis Adomas, atkartodamas pirmojo Adomo gundymo situaciją. Tačiau šį kartą demonui nepavyksta, ir jis visiškai Kristaus nugalimas.”

Šis susidūrimas tarp Kristaus ir šėtono dykumoje yra labai reikšmingas. Taip pat šie gundymai, kuriuos šėtonas naudojo prieš mūsų Viešpatį, yra labai svarbūs, nes tam tikra prasme jie yra visų mūsų pagundų santrauka. Labai naudinga juos apmąstyti. Šiandien tam neturime laiko, bet iš esmės tie gundymai buvo susiję su pasirinkimu tarp kūniškų geidulių (maistas, sėkmė, valdžia) ir Dvasios troškimų.

Pagunda visada turi tą patį tikslą: tai valios skatinimas nusidėti. Reikia pasirinkti arba šėtono, arba Dievo pažadus. Adomas ir Ieva pasirinko šėtono pažadus; antrasis Adomas (Kristus) pasirinko klusnumą Dievui, nepaisydamas to, kad ištikimybė tam klusnumui privertė jį atsižadėti žemiškų karalysčių ir nuvedė į mirtį ant kryžiaus.

Taip ir mes turime padaryti, brangieji. Kryžiaus kelias yra labai sunkus, bet tai vienintelis kelias į išganymą. Ne tik Kristus turi nešti kryžių, bet ir mes. Kiekvienas turime savo kryžių. Reikia paimti jį ir eiti toliau.

Negalime būti patenkinti vidutinišku šventumu, vidutinišku dvasiniu gyvenimu, vidutinišku susivaldymu. Ne. Mes patys esame kviečiami tapti šventaisiais! Šiam pasauliui reikia šventųjų!

Taigi, naudokime šią gavėnios progą tam, kad taptume labiau panašūs į mūsų išganytoją Jėzų Kristų ir Jo Nekaltąją Motiną Mariją. „Neimkite Dievo malonės veltui! Štai dabar palankus metas.“ Mūsų Viešpats nugalėjo šėtoną dykumoje, bet jis vis dar bando mus vėl paversti vergais. Niekada nekalbėkime su gundytoju ar pagunda, kaip Ieva darė. Ne. Turime sekti Kristaus pavyzdžiu ir atstumti piktąją dvasią Dievo Žodžiais bei įsakymais, bet ne dialogu!

O dabar giedokime mūsų tikėjimo išpažinimą, melskimės nuoširdžiai per atnašavimą, aukokime Kristaus kūną ir Kraują Dievui Tėvui ir priimkime šventąją Komuniją su šiomis intencijomis.

Amen.

 

Kun. Shane Pezzutti FSSPX yra šv. Pijaus X kunigų brolijos prioras Kaune.  Jis yra kilęs iš JAV, ir lietuvių kalba nėra jo gimtoji.