Septuagezima ir palyginimas apie vynuogyno darbininkus (pamokslas)

Brangūs tikintieji, 

Šiandien yra Septuagezimos sekmadienis. Išvertus iš lotynų kalbos, tai reiškia septyniasdešimt dienų iki mūsų Viešpaties Prisikėlimo. Mes vėl įžengėme į pasirengimo laiką, pasirengimo gauti didžiulės paslapties, mūsų Viešpaties kančios ir mirties, malonę. Norėdami gauti šios paslapties malones, turime sekti mūsų Išganytoju jo kančioje ir mirtyje. Šitaip mes pelnysime malonę dalyvauti Jėzaus Kristaus prisikėlime.

Šiandienos evangelijoje mūsų Viešpats kalba apie šią malonę. Su dangaus karalyste yra kaip su namų šeimininku ar ūkininku, kuris anksti ryte išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Dievo namai yra visas pasaulis, dangus ir žemė, visi sukurtieji dalykai, nes Dievas yra visur. Šis pasaulis buvo sukurtas tam tikram tikslui: teikti Jam garbę sielų išganymu. Pasaulis yra tarsi vynuogynas, duodantis vaisių, tai yra teisumą, pasiekiamą per Jo Bažnyčią. Viešpats Dievas yra šios vynuogyno šeimininkas, nes per Jį visa yra sukurta.

Evangelija sako, kad Jis išėjo anksti ryte, tai yra laikų pradžioje, netrukus po pasaulio sukūrimo. Jis išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui, tai yra tų, kurie dirbtų Jo garbei, paklusdami Jo įsakymui, kaip mes kasdieną meldžiamės: teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Darbininkai yra pasamdomi, nes jie dirba ne dėl savęs, o dėl kito. Taip ir tie, kurie mėgaujasi Dangaus karalystės vaisiais, dirba ne dėl savęs, o dėl savo dieviškojo Šeimininko. Evangelijoje parašyta, kad mūsų Viešpats susitarė mokėti darbininkams po denarą už dieną ir išsiuntė juos į vynuogyną.

Palyginimas kalba apie dienas ir valandas, tačiau iš tiesų jame minima tik viena diena, reiškianti visą laiką. Vis dėlto šią dieną, kuri prasideda Sukūrimu ir baigiasi Paskutiniuoju teismu, sudaro valandos, žyminčios atskirus laikmečius pagal skirtingą Dievo santykį su žmonėmis, kaip sako Bažnyčios mokytojas popiežius Grigalius Didysis. Taigi šis palyginimas kalba apie skirtingas darbininkų kartas, pasiųstas į pasaulį, kad gautų užmokestį už savo pastangas. Pirmieji darbininkai reiškia pirmuosius sukurtus žmones, ir evangelija sako, kad Dievas susitaria su jais, tai yra sudaro su jais sutartį, kurios jis nesudarys su kitomis kartomis ‒ evangelijos palyginime vėlesnius darbininkus jis pasiunčia dirbti nesusitaręs dėl konkretaus atlygio. Ši sutartis buvo pagrįsta teisingumu, nes pradžioje Adomas buvo sukurtas malonės būklėje, ir šią būklę turėjo paveldėti jo palikuonys, jeigu jis nebūtų nusidėjęs. Tačiau Adomas prarado savo pirminį nekaltumą, o žmonija prarado teisę į malonę ir nuo šiol pasitikėjo tik Dievo gailestingumu.

Žmonės nuo pat Adomo laikų dirbo ne dėl Dievo, o dėl savo garbės. Dėl šios didžiulės netvarkos žmonija buvo nubausta tvanu. Ir štai, šeimininkas išeina trečią valandą į aikštę, tai yra į pasaulio dalį už vynuogyno ribų, už Mesijo karalystės ribų. Jie stovėjo dyki, sako evangelija, nes gyveno sau, nenešdami dievobaimingo darbo vaisių, mat šie užauga tik per malonę. Šeimininkas pasiunčia juos į vynuogyną, pažadėdamas užmokėti jiems, kas teisinga, nes po nuodėmės bet koks teisumas ateina iš Dievo gailestingumo. Šis darbininkų pasiuntimas į vynuogyną, šis Dievo įsikišimas, yra žmonijos periodas nuo tvano ir Nojaus iki Abraomo, nuo bausmės, kuri buvo nuodėmės vaisius, iki išrinkimo tautos, kurios tarpe gims Mesijas.

Tą patį šeimininkas padaro ir šeštą bei devintą valandą ‒ pasamdo darbininkus vynuogynui. Šeštoji valanda reiškia laiką nuo patriarchams duotų pažadų iki Senojo Testamento, kurį Dievas davė žmonėms per Mozę. Devinta valanda žymi Senojo Testamento laiką, kai Dievas siuntė darbininkus ir pranašus į savo vynuogyną, kad jie parengtų pasaulį didžiausiam ir paskutiniam Dievo įsikišimui Jo vienatinio Sūnaus asmenyje.

Dievas pats įsikiša paskutinėmis dienomis; jas žymi vienuolikta valanda, paskutinė dienos valanda, nes nebus daugiau kitos valandos, kito tokio didžio Dievo įsikišimo, kai Jis atėjo pas mus asmeniškai, prisiėmė mūsų kūną ir gyveno tarp mūsų. Kaip sako šventasis Petras, „Brangusis Kristaus kraujas... buvo numatytas dar prieš pasaulio sukūrimą ir apreikštas laikų pabaigoje“ (1 Pt 1, 20). Paskutiniai darbininkai atsakė teisingai: niekas mūsų nepasamdė. Mat šie darbininkai reiškia pagonis, kuriems nebuvo siųstas joks pranašas ir nebuvo duotas joks pažadas.

Visiems darbininkams Viešpats duoda po denarą. Jis duoda kiekvienam pagal jų darbą, pagal tai, ką jie yra pelnę, vis dėlto kiekvienas gauna po denarą. Kaip sako mūsų Viešpats, Jo Tėvo namuose daug buveinių (Jn 14,2), tačiau yra tik vieni namai, vienas išganymas, vienas denaras, kurį gauna visi išgelbėtieji. Denaras buvo moneta, verta dešimties sestercijų, ant jos buvo iškaltas imperatoriaus antspaudas. Šis denaras reiškia išganymo malonę, kurią atneša dešimties Dievo įsakymų laikymasis, mūsų sielose įspausdamas paties Dievo, kūrinijos karaliaus, atvaizdą.

Mūsų Viešpats pirmiausia atsiskaito su paskutiniaisiais, tai yra su pagonimis, su tais, kurie yra pašaukti ne pažadais, duotais patriarchams, bet malone. Jie gauna tą pačią malonę, kuri buvo duota ir patriarchams. Kiekvienam, netgi pirmiausia pašauktiesiems, jis duoda po denarą, kiekvienam duoda išganymo malonę. Vis dėlto pirmieji ėmė murmėti prieš šeimininką, manydami turį gauti daugiau. Jie kentė dienos, tai yra Dievo pažinimo, Senojo Įstatymo, naštą, taip pat kaitrą, tai yra aistras, kurias šis Įstatymas varžė. Pagonys neturėjo Įstatymo, kaip sako šventasis Paulius Laiške romiečiams, tačiau jie taip pat gavo išganymo malonę.

Taigi Dievas subara žydų pavydą: ar todėl šnairuoji, kad aš geras? Dievo gailestingumas nežiūri nei asmenų, nei tautybės, jis teikia išganymą visiems, kurie Jį tiki. Jis ir paskutiniajam, lygiai taip pat, kaip ir pirmajam, duos amžinąjį gyvenimą.

Galiausiai mūsų Viešpats užbaigia tiesa, galiojančia visais laikais, visose vietose, visoms tautoms: daug pašauktų, bet maža išrinktų. Tą pačią pamoką savo Laiške pateikia apaštalas Paulius: daugelis bėga lenktynėse, bet tik keletas gauna prizą. Šis prizas yra tas pats Dievo mums siūlomas atlygis ‒ amžinasis gyvenimas. Kas jį gautume, mes turime dalyvauti šiose lenktynėse, turime grumtis, ne smūgiuodami į orą, o tramdydami savo kūną ir darydami jį klusnų. Tam ir skirtas šis besiartinantis atgailos laikas, pasninko ir apsimarinimo laikas ‒ kad mes nebūtume apkaltinti, jog sėdime dykai, bet uoliai darbuotumėmės savo išganymui.

Taigi, mano brangūs tikintieji, atsimindami šiuos apmąstymus ir šlovindami Dievą už šį nuostabų malonės suteikimą visiems žmonėms, įgyvendinkime šias mintis savo kasdieniame gyvenime, kad ši malonė, kurią mes gauname per sakramentus ir apie kurią šiandien mums kalbėjo šventasis Paulius, būtų išbaigta. Melskimės ir dirbkime, kad vieną dieną ši malonė taptų galutiniu mūsų Viešpaties kvietimu mūsų sieloms: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ (Mt 25, 34). Amen.