Paveikslėlyje: Lochner. Paskutinis teismas
„Tikiu... į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų... Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir̃ mirusiųjų teisti.“
Vardañ Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
Mieli tikintieji,
Kiekvieną sekmadienį tikėjimo išpažinime giedame šią eilutę. Šiandienos sekmadienis yra paskutinis liturginiuose metuose. Bažnyčia išmintingai parinko Mišių̃ tekstus, kad perteiktų mums tinkamą požiūrį ir paskatintų apmąstyti šias tikėjimo paslaptis – žemiškojo laiko pabaigos paslaptis. Liturginių metų pabaigoje dera prisiminti pasaulio pabaigą ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimą laikų pabaigoje.
Šios liturginių metų pabaigos šv. Mišios – taĩ padėkos už praėjusius metus malda, gailestingumo prašymas naujiems liturginiams metams, priminimas apie žemiškojo gyvenimo trumpalaikiškumą ir kvietimas visada būti pasiruošusiems pereiti iš laikinojo gyvenimo į amžinąjį.
Apmąstant praeinančius metus, mūsų širdis prisipildo dėkingumo. Juk Viešpats davė mums visus metus praleisti bendrystėje su Juo. Praėjusius metus pradėjome laukdami Išganytojo gimimo iš Mergelės Marijos ramią ir gražią naktį, kai Jis pasirodė žemėje žmogaus kūne. Po to buvo Gavėnia ir Velykos, Jo Žengimas į dangų ir Šventosios Dvasios atsiuntimas ir galiausiai visi sekmadieniai po Sekminių, kai atidžiau apmąstėme išganymo paslaptis Jėzaus stebukluose, Jo palyginimuose ir išmintinguose mokymuose. Taip pat minėjome daugybę didžiųjų katalikų šventųjų.
Žvelgiant atgal, prieš akis iškyla visas Jėzaus žemiškasis gyvenimas. Jis norėjo visiems žmonėms padovanoti gausias Dievo gailestingumo ir meilės dovanas. Jis kiekvienam suteikia galimybę gauti Jo Gerąją Naujieną, kad būtų išlaisvintas iš nuodėmių ir įeitų į amžinąjį džiaugsmą. Žinoma, šios laimingos pabaigos negalima pasiekti be pastangų ir kovos. Tačiau atlygis, kurį gausime Paskutiniame teisme, gerokai viršys visus mūsų lūkesčius.
Deja, ne visi priims gerąją mūsų Viešpaties naujieną. Suvilioti nuodėmingų malonumų dėl savo kaltės, galutinai nusigręžę nuo Dievo meilės, šie žmonės atstovauja antrajai grupei, Paskutiniame teisme jie stovės Išganytojo kairėje. Jie gaus teisingą bausmę. Kokia baisi yra ši pabaiga, kai jie iš Jėzaus lūpų išgirsta: „Eikite šaliñ nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams“. (Mt 25, 41)
Jie pasirodys akivaizdoje teisiųjų, kurie buvo persekiojami ir pajuokiami žemiškajame gyvenime. Pasmerktieji dūsaus iš baimės ir siaubo: „Mes kažkada juos niekinome ir tyčiojomės įžeidžiančiomis kalbomis. Mes, kvailiai, manėme, kad jų gyvenimas yra nesąmonė, o pabaiga – negarbė. Mes smarkiai klydome! Tiesą sakant, jie yra Dievo vaikai ir jų vieta tarp šventųjų danguje.
Prieš pat savo išganingą kančią Jėzus pasakoja savo mokiniams apie pasaulio pabaigą ir Paskutinįjį teismą. Prieš išliedamas savo meilę per savo kančią, Jis skelbia, kas bus ateityje. Ir tai dar vienas Jo meilės ženklas. Jis nenori palikti nusidėjėlio nežinioje. Jis nori, kad nusidėjėlis sužinotų apie būsimą teismą, kad atsiverstų ir patektų į amžinąją palaimą.
Apie tai mums pasakoja ir Bažnyčia, šiandien giedodama įėjimo maldoje: „Viešpats sako: Aš mąstau ramybės, o ne sielvarto mintimis, šauk Manęs, aš tave išklausysiu ir sugrąžinsiu tave iš visų vietų nelaisvės“. Viešpats nori, kad visi būtų išgelbėti, net ir užkietėję nusidėjėliai. Todėl Jis kalba apie savo antrąjį atėjimą ir savo teismą.
Bažnyčia mus moko, kad Jėzus vėl ateis į žemę pasaulio pabaigoje. Štai ką̃ skaitome Apaštalų darbuose apie Jėzaus žengimą į dangų: „Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“. (Apaštalų darbai 1, 11) Jėzus vėl ateis teisti žmonių, gyvų ir mirusių, gerų ir blogų. Jo atėjimas bus didžiulėje galioje ir šlovėje.
Jis ateis ant dangaus debesų su spindinčiomis žaizdomis rankose, kojose ir krūtinėje, apsuptas angelų, kaip karalius. Šis teismas vyks ne tik tam, kad gerieji viešai visų akivaizdoje gautų savo atlygį, o piktieji bausmę, bet ir tam, kad Jėzus būtų pašlovintas viso pasaulio akivaizdoje. Šią̃ dieną visi žmonės, įskaitant nedorėlius ir Kristaus priešus, išpažins Dievo Sūnų ir pripažins Jį karaliumi. Savo kančioje ir mirtyje Jėzus buvo neteisingai pažemintas. Tačiau dabar jo šlovinimas pasieks kulminaciją.
Kaip Jėzaus meilė gali triumfuoti net nusidėjėliuose, o Žmogaus Sūnaus šlovinimas vyksta dar prieš Jo antrąjį atėjimą, sužinome iš bulgarų karaliaus atsivertimo istorijos. Jo vardas buvo Bogoris, jis buvo pagonis ir aistringas medžiotojas. Tačiau jo aistra buvo ne tik medžioklė, bet ir bet kokie kvapą gniaužiantys nutikimai.
Kartą jis paprašė vienuolio Metodinius, kuris buvo puikus menininkas, nupiešti jam labai baisų paveikslą, kuris turėtų pripildyti publiką siaubo. Vienuolis nupiešė jam Paskutinįjį teismą. Kristus sėdėjo soste, apsuptas gražių angelų. Dešinėje buvo didžiulė minia transformuotų žmonių džiaugsmingais veidais – tai buvo teisieji.
Kairėje buvo pavaizduoti žmonės su bjauriais kūnais, kupini baimės ir siaubo – tai buvo nusidėjėliai. Pačioje apačioje buvo bedugnė, užpildyta bjauriomis velniškomis figūromis, laikančiomis kankinimo įrankius. Iš šios bedugnės į orą kilo didžiulė ugnies liepsna. Kai Metodikos atnešė paveikslą karaliui, karalius apsidžiaugė ir pasakė, kad nieko tokio gražaus ir baisaus nėra matęs.
Jis paklausė, ką tas paveikslas reiškia. Tada Metodikos pradėjo skelbti jam Evangeliją ir ypač paaiškino karaliui Paskutiniojo teismo doktriną. Dėl to karalius buvo pakrikštytas, o paskui visą gyvenimą, prieš priimdamas bet kokį svarbų sprendimą, jis visada apmąstydavo Paskutinįjį teismą.
Imkime pavyzdį iš šio dievobaimingo karaliaus. Tegul jo istorija suteikia mums vilties, kad Viešpats teikia savo gailestingumą nusidėjėliui ir laukia jo atsivertimo. Susimąstykime apie Paskutinįjį teismą, kai prieš mus iškils svarbūs sprendimai, siekdami veikti pagal savo sąžinę ir pagal Dievo valią.
Tegul šios paslaptys apie Kristaus atėjimą ir Paskutinįjį teismą apsaugo mus nuo nuodėmės ir piktų poelgių ir kartu pripildo greito susitikimo su Gelbėtoju laukimo džiaugsmo. Labai smagu bus matyti, kad mūsų Viešpats sulaukia pelnytos garbės. Jis tiek daug padarė pasaulio labui, kad nusipelno begalinės pagarbos. Kaip džiugu bus matyti didįjį kryžiaus ženklą, mūsų Viešpaties pergalės ženklą danguje, o paskui pamatyti Jį patį, vaikštantį debesyse su švytinčiomis žaizdomis ant rankų, kojų ir krūtinės.
Dievo meilė skatina mus melstis, kad nusidėjėliai atsiverstų ir būtų Jėzaus dešinėje. Kol žemėje yra nusidėjėlių, net jei jie yra nuodėmėje, galime tikėtis, kad malonės spindulys palies jų užkietėjusias širdis, kad jie galės įveikti nuodėmingus troškimus ir būti išgelbėti. Todėl turime nuolat melstis, kad žemėje išsipildytų Dievo valia.
Šios šventos Mišios yra ir Dievo gailestingumo prašymas naujiems liturginiams metams, kurie prasidės po savaitės. Kol esame čia, žemėje, vis dar galime prarasti išgelbėjimą. Todėl prašykime Dangiškojo Tėvo išsaugoti mumyse malonės gyvybę, kad galėtume pasilikti pašvenčiamojoje malonėje, toli nuo nuodėmės. Kad Viešpats mus pažadintų, kad uoliau siektume Dievo darbų vaisių ir taip gautume dar turtingesnius išganymo lobius iš Jo Tėviškos malonės. Amen.
Vardañ Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen.