Ketvirtasis advento sekmadienis yra paskutinis sekmadienis prieš Mūsų Viešpaties gimimą, todėl mūsų siela nekantriai laukia ateinančio Mesijo.
Siūlome kun. Leonardo Goffine komentarą Ketvirtajam advento sekmadieniui (iš knygos „Bažnyčios liturginiai metai“).
Šį sekmadienį Bažnyčia sustiprina savo karštus maldavimus atsiųsti Išganytoją. Introito maldoje ji į tikinčiųjų lūpas įdeda Senojo Testamento teisiųjų ilgesį:
INTROITAS:
Iz 45, 8. Rasokite, dangūs, iš aukštybių; tegul debesys išlyja teisųjį; teprasiveria žemė ir teišželdo Išganytoją.
Ps 18, 2. Dangus apsakinėja Dievo garbę, o dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą.
KOLEKTA:
Prašome, Viešpatie, sužadink savąją galybę ir ateik; ir didžia galia mums pagelbėk, kad Tavajai malonei padedant, Tavojo atpirkimo gailestingumas pagreitintų tai, kam kliudo mūsų nuodėmės. Kuris gyveni ir viešpatauji…
SKAITINYS (1 Kor 4, 1–5):
Broliai: Tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių tvarkytojais. O iš tvarkytojų belieka reikalauti, kad būtų patikimi. Man mažai rūpi, ką jūs ar žmonių teismas spręstų apie mane. Nė aš pats savęs neteisiu. Nors nesijaučiu kaltas, bet dėl to aš dar nesu išteisintas. Mano teisėjas yra Viešpats. Tad neteiskite ko nors prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tuomet kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo.
Kodėl šią dieną skaitomas šis skaitinys?
Šiuos skaitiniu Bažnyčia nori advento metų ketvirčio šeštadienį įšventintiems dvasininkams padėti suprasti jų tarnystės garbingumą ir ragina juos apsirėdyti derama ištikimybe ir šventumu siekiant pranokti pasauliečius pamaldumu ir dorybe. Taip pat ji nori tikintiesiems priminti Antrąjį Kristaus atėjimą ir Teismą. Todėl ji ragina juos nuoširdžia išpažintimi apvalyti savo sąžinę ir per Kalėdas priimti Kristų kaip savo Išganytoją, kad Paskutinę dieną jiems netektų Jo išvysti kaip griežto Teisėjo.
Kaip tikintieji turėtų elgtis su kunigais ir dvasiniais vadovais?
Tikintieji turi juos vertinti ir jiems paklusti kaip Kristaus tarnams, patikėtiniams ir vietininkams; kaip šventųjų slėpinių tvarkytojams (1 Kor 4, 1); kaip Aukščiausiojo pasiuntiniams (2 Kor 5, 20). Todėl Dievas liepia gerbti kunigus (Sir 7, 31), o Kristus apaštalams ir jų įpėdiniams sako: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Lk 10, 16); taip pat šv. Paulius rašo: „Gerai vadovaujantys vyresnieji tebūna laikomi nusipelniusiais dvigubos pagarbos, ypač tie, kurie triūsia skelbdami žodį ir mokydami“ (1 Tim 5, 17).
Ar kunigas gali teikti sakramentus savo nuožiūra?
Ne, jis privalo turėti iš Bažnyčios gautą galią (jurisdikciją); jis turi vykdyti savo pareigas ištikimai, paklusdamas Bažnyčios įstatymams ir Kristaus, kurio tarnas jis yra, valiai. Kunigas negali duoti šventenybių šunims (Mt 7, 6), t. y. jis negali suteikti atleidimo ir kitų sakramentų neatgailaujančiam nusidėjėliui.
Kodėl šv. Pauliui nerūpi žmonių nuomonė apie jį?
Nes dažniausiai ji būna klaidinga ir neprotinga, todėl neverta dėl jos rūpintis. Žmonės dažnai blogiu laiko gėrį ir atvirkščiai, gėriu laiko tai, kas iš tiesų yra bloga. Šv. Paulius sako: „Norėdamas patikti žmonėms, nebebūčiau Kristaus tarnas.“ (Gal 1, 10.) Kokie kvaili ir pasigailėtini krikščionys yra tie, kurie, norėdami įtikti žmonėms, savo elgesiu, išvaizda ir apranga seka visokiais paikais papročiais ir madomis! Šitaip jie tampa verti paniekos Dievo, angelų ir šventųjų akyse. Prisimink nuostabius šv. Pranciškaus Serafiškojo žodžius: „Mes esame tokie, kokie esame Dievo akyse, ir niekas daugiau.“ Išmok sąžiningai atlikti savo pareigas ir nekreipti dėmesio į pasaulio nuomonę bei jo pagyras.
Kodėl šv. Paulius nenori pats savęs teisti?
Nes nė vienas, nebent jam būtų apreišta iš dangaus, negali tikrai žinoti, ar jis teisus Dievo akyse, net jeigu jo sąžinė negalėtų jo niekuo apkaltinti. „Žmogus nežino, ar bus vertas meilės, ar neapykantos.“ (Koh 9, 1.) Todėl šv. Paulius ir sako, kad nors nesijaučia kaltas, nelaiko savęs nuteisintu, nes tik Dievas apie tai sprendžia. Be abejo, žmogus turi kuo geriau save ištirti, ar kuo nors nenusikalto Dievui. Neradęs nieko, kuo galėtų save apkaltinti, jis neturėtų savęs laikyti teisesniu už kitus, atsimindamas, kad jo protas gali būti pritemdytas ir nematyti to, ką Dievas mato ir apreikš kitiems Paskutiniojo teismo dieną. Fariziejai nematė savyje jokios kaltės ir laikė save šventais ir tobulais, tačiau Viešpats juos pasmerkė.
MALDA:
„Viešpatie, neteisk savo tarno, nes prieš tave joks kūrinys nėra teisus.“ (Ps 142, 2.)
EVANGELIJA (Lk 3, 1‒6):
Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui – Abilėnės tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje. Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti, kaip parašyta pranašo Izaijo kalbų knygoje: Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai taps tiesūs, duobėti – išlyginti. Ir visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą.
Kodėl laikas, kai Jonas Krikštytojas ėmė pamokslauti, aprašytas taip detaliai?
Evangelistas Lukas, priešingai savo manierai, detaliai nurodo laiką ir tiksliai išvardija pasaulietinius bei dvasinius to meto vadovus todėl, kad, pirma, niekas nepaneigtų, jog būtent tuo laiku pasaulyje pasirodė žadėtasis Mesijas, kurį Jonas pakrikštijo, o dangiškasis Tėvas paskelbė savo mylimuoju Sūnumi. Antra, tai įrodo išsipildžius patriarcho Jokūbo pranašystę (49, 10), pagal kurią, Išganytojas ateis tada, kai skeptras bus atimtas iš Judo, t. y. kai žydai nebeturės savo karaliaus.
Ką reiškia: „Viešpaties žodis pasigirdo Jonui“?
Tai reiškia, kad Jonui ‒ dieviškojo įkvėpimo būdu arba pasiuntus iš dangaus angelą ‒ buvo pavesta skelbti atgailą ir mūsų Viešpaties atėjimą į pasaulį. Jis pasirengė šiam darbui gyvendamas kaip atsiskyrėlis, apsimarindamas ir bendraudamas su Dievu. Jono pavyzdys moko mus nesiekti valdžios, ypač dvasinės valdžios, bet vienumoje ir tyloje laukti Dievo apšvietimo, rengiantis jam karšta malda ir šventu gyvenimu.
Ką reiškia: „Taisykite Viešpačiui kelią; ištiesinkite jam takus“?
Tai reiškia, kad mes turime parengti savo širdis vertam Kristaus priėmimui, darydami atgailą, pasitaisydami ir pasiryždami ateityje gyventi doriau. Todėl kiekvienas slėnys turi būti užpiltas, t. y. bet koks silpnadvasiškumas, bailumas ir tingumas turi užleisti vietą tvirtam pasitikėjimui ir karštam troškimui siekti dangiškų dorybių; bet kokie žemiški ir kūniški troškimai turi būti pakelti ir nukreipti į Dievą. Kiekvienas kalnas ir kalnelis turi būti nulygintas, t. y. bet koks išdidumas, užsispyrimas ir garbės troškimas turi būti pažemintas. Kreivi keliai taps tiesūs, t. y. neteisėtai įgytos gėrybės turi būti grąžintos; veidmainystė, pagieža ir apgavystės turi būti pamirštos; o mūsų mintys turi būti atgręžtos į Dievą ir Jo valios pildymą. Kreivi keliai taps tiesūs, t. y. pyktis, kerštas ir nekantrumas turi palikti mūsų širdį, jei norime, kad joje apsigyventų Dievo Avinėlis. Tai taip pat gali reikšti, kad Išganytojas sugėdino pasaulio išdidumą ir jo klaidingą išmintį, pastatydamas savo Bažnyčią ant apaštalų, paprastų ir neturtingų žmonių, kurie gali būti laikomi giliais slėniais; o kelias į dangų, anksčiau dėl malonės trūkumo buvęs toks nelygus ir sunkus, dabar, atsivėrus malonės šaltiniui, tapo tiesus ir lengvas.
MALDA: O, mano Jėzau! Trokštu parengti Tau savo širdį! Padėk man! Mano Išganytojau, padaryk tai, ko aš negaliu padaryti pats. Paversk mane nuolankiu slėniu, užpilk mane savo malone, ištiesink mano nedorą ir iškreiptą valią, pakeisk mano sunkų ir piktą būdą, pašalink iš mano širdies viską, kas kliudo Tau pas mane ateiti. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.