Laterano bazilika Romoje
Brangūs tikintieji,
Šiandien yra Laterano bazilikos Romoje pašventinimo šventė. Bažnyčios pašventinimas reiškia mūsų Viešpaties šventę, todėl mes ją ir švenčiame sekmadienį. Laterano bazilika yra pati svarbiausia pasaulio bažnyčia, nes tai yra popiežiaus katedra. Tai buvo pirmoji pašventinta katedra pasaulyje, ją ketvirtame amžiuje pašventino popiežius Silvestras. Taigi Laterano bazilika yra pagrindinė popiežiaus bažnyčia, nors dabar jis ir gyvena Vatikane.
Prieš žengdamas į dangų Viešpats tarė apaštalams: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ Kristus mums pažadėjo, jog bus su mumis iki laikų pabaigos. Vienas iš šio pažado išpildymo įrodymų ‒ tai mūsų Viešpaties buvimas čia, ant altoriaus. Šiandien mes kaip tik švenčiame tą dieną, kai pastatas tapo vertas priimti altorių. Dieną, kai Laterani šeimos namai tapo Dievo namais, Šventosios Aukos vieta.
Šis mūsų Viešpaties pažadas gyventi tarp mūsų turi kelis reikšmingus vaisius. Vienas iš jų ‒ ši koplyčia, kurioje dabar esame. Tai, kad mūsų Viešpats įsteigė Auką, reiškia, jog Jis nori, kad ji būtų kartojama tam tikru būdu ir tam tikroje vietoje. Apaštalas Paulius Laiške žydams sako: „Mes turime altorių, nuo kurio valgyti neturi teisės tie, kurie tebetarnauja padangtei.“ Altorius yra mūsų Viešpaties išganomojo plano centras. Būtent ant altoriaus mūsų Viešpats atsilygina už mūsų nuodėmes. Altorius yra šaltinis, iš kurio teka taip mums reikalingos malonės.
Mūsų Viešpats ne tik davė mums savo mokymą. Jis ne tik skelbė Gerąją Naujieną. Jis ne tik įsteigė tam tikrą jo tikinčiųjų broliją. Mūsų Viešpats įsteigė altorių. Jis įsteigė vietą, kurioje tęsiasi jo auka. Jis įsteigė vietą, kurioje Jo aukos vaisiai pritaikomi sieloms. Dievas nepaliko mūsų našlaičiais, Jis atėjo, kad gyventų tarp mūsų, kad būtų čia, ant altoriaus. Žinoma, Dievas yra visur, nes Jis visa palaiko. Tačiau Dievas, Jėzaus Kristaus asmenyje, įsteigė šį altorių kaip Jo malonių šaltinį. Jis norėjo gyventi tarp mūsų čia, ant šio altoriaus. Todėl ši kukli koplyčia labai skiriasi nuo kitų vietų. Tai vieta, teikianti malones, kurių nerasime niekur kitur. Tai vieta, kurioje Dievas gyvena tarsi šventykloje.
Ne kas kita, o altorius sudaro krikščioniškos visuomenės pagrindą. Faktas, kad pats Dievas nusprendė gyventi tarp mūsų, reiškia, jog krikščionių visuomenė nėra kažkoks abstraktus idealas. Tai nėra laisvo pasirinkimo ar tik istorinės reikšmės dalykas. Krikščioniška visuomenė yra būtinas dalykas. Ji būtinai kyla iš fakto, jog Dievas yra čia, šioje konkrečioje vietoje. Kristus turi viešpatauti, kaip sako šventasis Paulius, ir jis pradeda viešpatauti šioje vietoje.
Taigi, mano brangūs tikintieji, būtent ši koplyčia su šiuo altoriumiu ir yra mūsų krikščioniško gyvenimo centras. Būtent šios kuklios koplyčios šventumas užtikrina mums reikalingas malones. Tai įpareigoja mus gerbti šią vietą. Kuo daugiau pagarbos rodysime šiai šventai vietai, tuo daugiau malonių gausime mes ir pasaulis. Krikščioniška kultūra ir visuomenė pradeda nykti tada, kai žmonės atsisako gerbti Dievo namus. Kai tik nustojama gerbti vietą, kuri iškilmingai buvo pašvęsta Dievui, tuoj liaujamasi gerbti ir visas kitas vietas šioje žemėje. Mat pagarbos privačiai nuosavybei esminis pagrindas yra Dievo įstatymas. Tačiau pats Dievas pasisavino tam tikrą žemės vietelę, kad įsteigtų joje savo altorių. Taigi privačios ir viešosios nuosavybės principas bus gerbiamas tiek, kiek mes gerbsime Dievui priklausančią nuosavybę.
Užtenka pažvelgti į katastrofą, ištikusią Bažnyčią per paskutiniuosius keturiasdešimt metų. Per tuos metus, vykdydami reformas, kilusias iš Vatikano Antrojo Susirinkimo, žmonės stengėsi paversti bažnyčias paprastais statiniais, ar gal net blogiau. Modernioji architektūra užmiršo pagrindinę bažnyčių paskirtį ir pavertė jas susirinkimų, koncertų salėmis ar tiesiog žmonių solidarumo išraiškomis. Dievo namų desakralizacija logiškai veda į privačios nuosavybės panaikinimą. Paskutiniaisiais amžiais mes matėme, kaip buvo naikinamos sienos tarp tautų, kaip buvo naikinama teisė į privačią nuosavybę. Netgi šiandien mes matome sunkią ir neteisingą mokesčių naštą, užkrautą dirbantiems žmonėms. Privačios nuosavybės gadinimas vandalizmo aktais ar grafiti piešiniais taip pat yra logiška Dievo šventyklos desakralizacijos pasekmė. Kai Mišios buvo paverstos žmogiškojo orumo garbinimu Dievo sąskaita, žmonės tapo kaip gyvuliai.
Taigi, mano brangūs tikintieji, švęsdami Laterano bazilikos pašventimą Visagaliam Dievui, atnaujinkime savo pasiryžimą žvelgti į šią vietą su šventa baime ir pagarba, kurios ji yra verta. Visokie bedieviški ir neverti dalykai neturėtų būti Dievo šventovėje. Bažnyčia nėra vieta kalbėtis, išskyrus su Dievu. Bažnyčia yra ne bendravimo, o garbinimo vieta. Bažnyčioje dera ne rodyti naujausias madas, o lavinti kuklumą ir padorumą. Jūsų sielų grožis kyla iš vidinio malonės gyvenimo ir iš puoselėjamų dorybių ‒ tegul tai atsispindi jūsų aprangoje. Įžengdami į šią vietą palikite pasaulį už nugaros ‒ išjunkite telefoną. Nieko nėra svarbiau už jūsų santykį su Dievu, o šis santykis užsimezga čia, Dievo namuose.
Gerbdami šią šventą vietą, taip pat savo maldomis, aukomis ir apsimarinimais jūs gražinate Dievui jam priklausančias teises ir tuo pačiu pradedate atkurti pasaulyje tikrąją tvarką. Tikroji civilizacijos samprata reiškia, kad mes tam tikrus dalykus darome tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Išoriniais ženklais šioje vietoje rodydami Dievui prideramą pagarbą, jūs tampate Jo įrankiais, gyvais pavyzdžiais aplinkiniams, gyvosiomis šventovėmis, kuriose Dievas gyvena savo malone. Ši malonė yra įžanga į tą dangiškąją Jeruzalę, kurioje mes amžiams džiaugsimės begaline laime ir taika. Amen.