Paveikslėlis: Moretto da Brescia. Kristus dykvietėje.
Tris Septuagezimos savaites mąstę apie savo dvasios negales ir nuodėmės padarytas žaizdas, turėtume būti pasirengę įžengti į atgailos laiką, kurį pradėjo Bažnyčia. Dabar mes geriau pažįstame Dievo teisingumą, šventumą ir neatgailaujančiai sielai gręsiančius pavojus. O kad atgaila būtų rimta ir ilgalaikė, atsisveikinome su tuščiais pasaulio džiaugsmais ir menkniekiais. Mūsų puikybę pažemino pranašystė, kad šie kūnai bus kaip tie pelenai, kuriais ant mūsų kaktų užrašytas mirties priminimas.
Per šias keturiasdešimt atgailos dienų, taip prailgstančių mūsų vargingai prigimčiai, Jėzus nepasitrauks nuo mūsų. Rodos, jis pasitraukė nuo mūsų šiomis Septuagezimos savaitėmis, kai viskas mums kalbėjo apie jo kaltinimus nuodėmingam žmogui, bet šis pasišalinimas išėjo į gera. Jis išmokė mus drebėti prieš Dievo rūstybę. Viešpaties baimė yra išminties pradžia (plg. Ps 111, 10). Dabar mumyse gyva atgailos dvasia, nes patyrėme baimę.
O dabar įsižiūrėkime į savo dieviškąjį tikslą. Tai mūsų Emanuelis, tas pats Jėzus, bet nebe meilus kūdikis, kurį garbinome lopšyje. Jis sulaukė brandaus vyro amžiaus ir yra panašus į nusidėjėlį, drebantį ir nusižeminusį prieš aukščiausiąją didybę savo Tėvo, kurį mes įžeidėme ir kuriam jis dabar aukojasi kaip permaldavimo Auka. Jis myli mus broliška meile ir matydamas, kad prasidėjo atgailos laikas, ateina mūsų padrąsinti savo buvimu ir pavyzdžiu. Mes rengiamės praleisti keturiasdešimt dienų pasninkaudami ir susilaikydami. Jėzus, pats būdamas nekaltas, taip pat atgailauja. Mes laikinai atsiskyrėme nuo pasaulio malonumų ir tuštybės, ir Jėzus pasitraukia nuo draugijos ir žmonių akių. Mes ketiname uoliau dalyvauti dieviškojoje tarnyboje ir melstis karščiau nei įprastai, ir Jėzus praleidžia keturiasdešimt dienų ir naktų melsdamasis kaip nuolankiausias Užtarėjas. Ir visa tai dėl mūsų. Mes ruošiamės apmąstyti savo praeities nuodėmes ir su karčiu liūdesiu jas apverkti, Jėzus kenčia už jas ir apverkia jas dykumos tyloje, lyg pats būtų nusidėjęs.
Vos gavo krikštą iš šv. Jono rankų, Šventoji Dvasia nuvedė jį į dykumą. Išmušė valanda pasirodyti pasauliui; jis pradės savo viešąją veiklą duodamas mums labai svarbią pamoką. Jis palieka šventąjį Pirmtaką ir susižavėjusią minią, regėjusią, kaip ant jo nusileido Šventoji Dvasia, ir išgirdusią Tėvo balsą, skelbiantį, kad šis yra Jo mylimasis Sūnus. Jis pasitraukia nuo jų ir eina į dykumą. Netoli Jordano iškilęs akmenuotas kalnas, kuris vėlesniais amžiais buvo pavadintas Gundymo kalnu. Nuo jo atsiveria vaizdas į derlingą Jericho, Jordano ir Negyvosios jūros lygumą. Į šios laukinės uolos urvą įeina Dievo Sūnus. Jį supa tik nebylūs gyvuliai, pasirinkę tą patį prieglobstį. Jis neturi maisto alkiui numalšinti; plika uola negali jo pagirdyti; akmuo turi būti jo vienintele lova. Čia jis praleis keturiasdešimt dienų, po kurių leis angelams jį aplankyti ir atnešti maisto.
Taip mūsų Išganytojas eina pirma mūsų šventu gavėnios keliu. Jis ištvėrė visą nuovargį ir sunkumus, kad mes, kai būsime pašaukti eiti siauru mūsų gavėnios atgailos keliu, turėtume jo pavyzdį, kuris nutildytų mūsų teisinimąsi, klaidingus samprotavimus, bjaurėjimąsi, kylančius iš mūsų savimeilės ir puikybės. Ši pamoka per daug aiški, kad jos nesuprastume, čia per daug aiškiai parodytas atsiteisimo už nuodėmę dėsnis, ir mes negalime tvirtinti, kad nežinojome. Sąžiningai priimkime mokymą ir jį vykdykime. Jėzus apleidžia dykumą, kur praleido keturiasdešimt dienų, ir pradeda savo pamokslavimą kreipdamasis į visus žmones: „Atsiverskite, nes čia pat dangaus karalystė.“ (Mt 4, 17) Neužkietinkime širdžių šiam kvietimui, kad neišsipildytų baisus grasinimas, slypintis kituose mūsų Atpirkėjo žodžiuose: „Jeigu nedarysite atgailos, pražūsite.“ (Lk 13, 3)
Taigi atgailą sudaro sielos gailestis ir kūno apmarinimas. Šios dvi dalys yra jos esmė. Siela norėjo nuodėmės, o kūnas dažnai bendradarbiavo nusidedant. Be to, žmogus sudarytas iš sielos ir kūno, todėl abu turi atiduoti pagarbą savo Kūrėjui. Kūnas dalysis su siela dangaus džiaugsmais arba pragaro kančiomis, todėl negali būti gilaus krikščioniško gyvenimo ar rimtos atgailos ten, kur kūnas nedalyvauja kartu su siela.
Atgailai tikroviškumo suteikia būtent siela. To mus moko Evangelija savo pavyzdžiais apie sūnų palaidūną, Magdaleną, Zachiejų ir šv. Petrą. Siela turi būti pasiryžusi atsisakyti kiekvienos nuodėmės; ji turi nuoširdžiai liūdėti dėl tų, kurias padarė; ji turi nekęsti nuodėmės, atmesti nuodėmės progas. Šventasis Raštas šiam vidiniam nusiteikimui išreikšti turi žodį, kurį priėmė krikščioniškasis pasaulis ir kuris taikliai nusako nuo nuodėmių nusigręžusios sielos būklę: šis žodis yra Atsivertimas. Todėl krikščionis per gavėnią turėtų gilintis į save, kad sužadintų šią širdies atgailą, ir laikyti tai gavėnios pratybų esme. Tačiau jis turi atsiminti, kad ši dvasinė atgaila būtų tik apgaulė, jeigu jis neapmarintų savo kūno. Tegul jis gilinasi į pavyzdį mūsų Išganytojo, kuris liūdi, iš tiesų apverkia mūsų nuodėmes, bet taip pat atperka jas savo kūno kentėjimais. Tad Bažnyčia – neklystanti mūsų dieviškojo Mokytojo valios aiškintoja – mums sako, kad mūsų širdies atgaila nebus Dievo priimta, jei jos nelydės pasninkas ir susilaikymas.
Kokią didelę iliuziją puoselėja krikščionys, kurie pamiršta savo praeities nuodėmes arba lygina save su kitais, jų manymu, gyvenančiais nuodėmingiau. Būdami patenkinti savimi, jie negali matyti jokios žalos ar pavojaus lengvame gyvenime, kurį ketina nugyventi visas likusias dienas. Jie jums sakys, kad jiems nėra reikalo galvoti apie savo praeities nuodėmes, nes atliko gerą išpažintį! Argi nuo to laiko savo gyvenimu jie napakankamai įrodo savo rimtą pamaldumą? Ir kodėl jiems turėtų būti kalbama apie Dievo teisingumą ir apsimarinimą? Todėl, atėjus gavėniai, jie turi gauti visas įmanomas dispensas. Susilaikymas sukelią nepatogumų: pasninkas kenkia jų sveikatai, jis trukdytų užsiėmimams ir pakeistų įprastą gyvenimo būdą. Be to, yra tiek daug žmonių, geresnių už juos, kurie niekada nepasninkauja ir nesusilaiko. Kadangi jiems niekada į galvą neateina mintis Bažnyčios nurodytą atgailą kompensuoti kitomis atgailos pratybomis, tokie asmenys pamažu net neįtardami praranda krikščionišką dvasią.
Bažnyčia mato šį bauginantį antgamtinio uolumo nykimą, bet ji puoselėja tai, kas dar liko, metai iš metų lengvindama gavėnios laikymąsi. Turėdama viltį išlaikyti tą truputį ir tikėdama, kad tai sustiprės kada nors ateityje, ji palieka Dievo teisingumui savo vaikus, neklausančius jos pamokymų, kaip netgi dabar būtų galima permaldauti Jo rūstybę. Deja! Šie jos vaikai, apie kuriuos kalbame, visiškai pasitenkina tokia padėtimi ir niekada nemano vertinti savo elgesio remdamiesi Jėzaus ir jo šventųjų pavyzdžiais ar griežtomis krikščioniškos atgailos taisyklėmis.
Žinoma, yra išimčių, bet kokios jos retos, ypač dideliuose miestuose! Nepagrįsti prietarai, tušti pasiteisinimai, blogas pavyzdys – visa tai nutolina žmones nuo gavėnios laikymosi. Argi ne liūdna girdėti žmonių pasiteisinimą dėl nepasninkavimo ar nesusilaikymo: nes jie dėl to kenčia ir jaučiasi blogiau. Tikrai jie pamiršta, kad kiekvieno pasninko ir abstinencijos tikslas yra priversti šiuos nuodėmės kūnus (Rom 6, 6) kentėti ir nusilpti. Ką jie pasakys Teismo dieną, kai mūsų Išganytojas jiems parodys, jog net turkai, grubios ir kūniškos religijos išpažinėjai, turėjo drąsos kiekvienais metais keturiasdešimt dienų griežtai laikytis Ramadano?
Tačiau didžiausias kaltintojas bus jų elgesys. Tie patys asmenys, kurie įtikinėja save, jog neturi pakankamai jėgų ištverti gavėnios susilaikymo ir pasninko net dabartine sušvelninta forma, nė negalvodami ištveria daug didesnius sunkumus dėl laikinųjų gėrybių ir pasaulietiškų džiaugsmų. Kūnai, nualinti siekiant malonumų, lengvabūdiškų ir visada pavojingų, būtų išlaikę visas savo jėgas, jeigu jų elgesiui būtų vadovavę Dievo ir Jo Bažnyčios įsakymai, o ne noras įtikti pasauliui. Bet į šį gavėnios nesilaikymą žiūrima taip abejingai, kad tai niekada nesukelia nė menkiausio rūpesčio ar sąžinės graužaties. Ir to kaltininkai ginčysis su jumis, kad viduramžiais gyvenę žmonės gal ir galėjo laikytis gavėnios, bet šiais laikais apie tai negali būti nė kalbos. Ir jie gali taip šaltakraujiškai kalbėti po viso to, ką Bažnyčia padarė, kad pritaikytų gavėnios drausmę prie šios kartos fizinio ir moralinio silpnumo! Kaip atsitiko, jog žmonės, kurie buvo mokomi ar atsivertė į savo tėvų tikėjimą, galėjo pamiršti, kad gavėnios laikymasis yra esminė katalikybės žymė ir kad protestantams ėmus ją reformuoti XVI amžiuje vienas iš svarbiausių jų nusiskundimų buvo tai, jog ji reikalauja iš savo vaikų apsimarinti pasninku ir abstinencija!
Tačiau bus paklausta – argi nėra teisėtos dispensos? Mes atsakome: taip, yra, ir dabar ji dar reikalingesnė negu ankstesniais amžiais dėl visuotinio fizinio silpnumo. Visgi kyla didelis pavojus apsigauti. Jei pajėgiame ištverti didelius sunkumus savo savimeilei patenkinti, kaipgi čia yra, kad mes per silpni laikytis gavėnios? Jei menkas nepatogumas sulaiko mus nuo atgailos, kaip atsiteisime už savo nuodėmes, jei atsiteisimas yra iš esmės skausmingas mūsų prigimčiai? Mūsų gydytojo nuomonė, kad pasninkas mus susilpnins, gali būti klaidinga arba teisinga; bet argi kūno apmarinimas nėra tikslas, kurio siekia Bažnyčia žinodama, jog mūsų sielai bus naudinga, jei kūnas bus suvaldytas. Bet sakykime, kad dispensavimas reikalingas, kad mūsų sveikata pablogės ir apleisime luomo pareigas, jei paraidžiui laikysimės gavėnios įstatymo. Ar tokiu atveju stengsimės kitais atgailos darbais kompensuoti tuos, kurių mūsų sveikata neleidžia atlikti? Ar sielvartaujame ir nusižeminame, negalėdami prisijungti prie likusių ištikimų Bažnyčios vaikų ir laikytis gavėnios drausmės? Ar prašome mūsų Viešpatį suteikti mums malonę kitais metais pasidalinti su kitais krikščionimis nuopelnais ir atlikti tas šventas pratybas, užtikrinančias sielai gailestingumą ir malonę? Jei taip elgsimės, dispensa nepakenks mūsų dvasiniams interesams; ir kai ateis Velykų šventė, kviečianti tikinčiuosius dalyvauti jos didžiuose džiaugsmuose, galėsime drąsiai užimti vietą šalia pasninkavusiųjų, nes, nors kūno silpnumas neleido mums žengti koja kojon išoriškai, mūsų širdis buvo ištikima gavėnios dvasiai.
Kalbėdami apie pasninką ir susilaikymą, galėtume pateikti ilgiausią sąrašą apsileidimų, į kuriuos šiuolaikinė nuolaidžiavimo sau dvasia veda tiek daug mūsų! Kiekvienoje pasaulio vietoje galima rasti katalikų, kurie priima velykinę Komuniją ir išpažįsta esą Katalikų bažnyčios vaikai, bet, deja, neįsivaizduoja gavėnios įsipareigojimų. Jų pasninko ir abstinencijos samprata yra tokia miglota, kad jie nežino, jog šios dvi praktikos yra skirtingos ir kad atleidimas nuo vienos jokiu būdu neatleidžia nuo kitos. Jei jie teisėtai ar neteisėtai gavo atleidimą nuo susilaikymo, tai jiems nė į galvą neateina, kad pasninko pareiga vis dar privaloma per visas keturiasdešimt dienų; arba jei buvo atleisti nuo pasninko, jie daro išvadą, kad gali valgyti bet kokį norimą maistą. Toks neišmanymas yra natūralus abejingumo Bažnyčios įsakymams ir tradicijoms rezultatas.
Iki šiol kalbėjome apie katalikų ir pavienių asmenų gavėnios nesilaikymą. Dabar tarkime keletą žodžių apie poveikį, kurį šis nesilaikymas daro visai tautai. Tik nedaugelį socialinių klausimų nesugebėjo išmaniai ir dvasingai išnagrinėti to meto visuomenės veikėjai, kurie savo talentus skyrė vadinamosios politinės ekonomikos tyrinėjimams; ir mums keista, kad jie nepastebėjo tokio mus giliai dominančio klausimo: kokių rezultatų pasiekė visuomenė, panaikinusi gavėnią, t. y. instituciją, kuri, labiau nei bet kuri kita, visuomenės sąmonėje išlaiko stiprų moralinio gėrio ir blogio pajautimą tiek, kiek ji išdildo kasmetines tautos nuodėmes. Nereikia didelio įžvalgumo, norint pamatyti skirtumą tarp dviejų tautų, viena iš kurių kasmet laikosi keturiasdešimties dienų atgailos, atlygindama prieš Dievo įstatymą padarytus nusižengimus, o kita iš principo atmeta tokį iškilmingą atsiteisimą. Žvelgiant į temą kitu požiūriu, ar nereikia bijoti, kad besaikis gyvulinio maisto vartojimas labiau silpnina, negu stiprina organizmą? Mes įsitikinę, kad ateis metas, kai maistas su didesne daržovių ir mažesne mėsos dalimi bus laikoma būtina priemone palaikant žmogaus kūno stiprumą.
Tad tegul Bažnyčios vaikai drąsiai laikosi gavėnios atgailos praktikų. Krikščioniškam gyvenimui būtina sąžinės ramybė, kuri žadama tik atgailaujančioms sieloms. Prarastas nekaltumas atgaunamas nuolankiai išpažįstant nuodėmę ir gaunant kunigo išrišimą. Bet tegul tikintieji saugosi pavojingo įsitikinimo, kad kartą gavę atleidimą, jie nebeturi ką veikti. Tegul jie prisimena Šventajame Rašte jiems duotą iškilmingą Šventosios Dvasios įspėjimą: nebūkite per daug tikri, kad bus atleista! (Sir 5, 5) Mūsų pasitikėjimas atleidimu turėtų būti proporcingas mūsų širdies pasikeitimui ar atsivertimui. Kuo didesnis dabartinis mūsų pasibjaurėjimas ankstesnėmis nuodėmėmis ir kuo rimtesnis noras už jas atgailauti visą likusį gyvenimą, tuo labiau pagrįstas mūsų įsitikinimas, kad jos atleistos. Žmogus nežino, kaip tikina ta pati Šventoji Knyga, ar jis vertas meilės, ar neapykantos (plg. Koh 9, 1); bet kas išlaiko atgailos dvasią, tas tikrai gali tikėtis, kad Dievas jį myli.
Bet narsus Bažnyčios įsakymo pasninkauti ir susilaikyti nuo mėsos per gavėnią laikymasis turi būti lydimas dar dviejų nepaprastai gerų darbų, kuriems Dievas mus taip dažnai ragina Šventajame Rašte: maldos ir išmaldos. Kaip į žodį „pasninkas“ Bažnyčia įtraukia visokius apsimarinimus, taip į žodį „malda“ ji įtraukia visas tas pamaldumo praktikas, kuriomis siela palaiko ryšį su Dievu. Dažnesnis Bažnyčios pamaldų lankymas, kasdienis dalyvavimas šv. Mišiose, dvasinis skaitymas, amžinųjų tiesų ir Kančios apmąstymas, pamokslų klausymas ir, svarbiausia, artinimasis prie Atgailos sakramentų ir Šventosios Eucharistijos – tai svarbiausios priemonės, kuriomis tikintieji turėtų atiduoti Dievui maldos pagarbą šiuo šventu laiku.
Išmaldos apima visus mūsų gailestingumo darbus artimui, kuriuos vieningai pataria šventieji Bažnyčios daktarai kaip būtiną gavėnios pasninko ir maldos papildymą. Dievas juos padarė įstatymu, prie kurio maloningai prisirišo: už artimo meilę, parodytą kitiems žmonėms turint intenciją patikti mūsų Kūrėjui, bus atlyginta taip, lyg ji būtų Jam pačiam parodyta. Kaip aiškiai tai mums parodo ryšio, kurį Jis nustatė tarp visų žmonių, realumą ir šventumą! Jis toks būtinas, kad mūsų dangiškasis Tėvas nepriims meilės iš jokios širdies, atsisakančios parodyti gailestingumą, bet, kita vertus, Jis priima kaip tikrą ir parodytą Jam meilę kiekvieno krikščionio, kuris kitam žmogui padarytu gailestingumo darbu iš tiesų pripažįsta ir pagerbia tą aukščiausią vienybę, visus žmones padarančią viena šeima, kurios Tėvas yra Dievas. Taigi šia intecija duotos išmaldos nėra vien tik geranoriški žmogaus veiksmai, bet yra pakeltos į religinių veiksmų orumą, kurių tiesioginis tikslas yra Dievas, ir jos turi galią numaldyti Jo dieviškąjį teisingumą.
Prisiminkime arkangelo Rapolo patarimą Tobijui. Ruošdamasis palikti šią šventą šeimą ir grįžti į dangų, paliko šiuos žodžius: malda yra gera, kai ją lydi pasninkas ir išmalda, tai geriau nei kaupti aukso lobius, nes išmalda išgelbsti nuo mirties, pašalina nuodėmes ir padeda rasti gailestingumą ir amžinąjį gyvenimą (plg. Tob 12, 8–9). Ne mažiau griežtas patarimas, kurį šiai dorybei ugdyti pateikė Siracido knyga: „Kaip vanduo užgesina ugnies liepsnas, taip išmalda atlygina už nuodėmes.“ (Sir 3, 30) Ir dar: krauk išmaldą vargšų širdyje, ir tau tai padės nuo visokio blogio (Sir 29, 12). Krikščionis turėtų visuomet atminti šiuos guodžiančius pažadus, bet ypač gavėnios laiku. Turtuolis turėtų parodyti vargšams, kuriems visi metai yra lyg pasninkas, kad yra laikas, kai net jis patiria savanoriškai prisiimtus nepriteklius. Ištikimas gavėnios laikymasis natūraliai sutaupo; tegul tai, kas sutaupoma, bus skirta Lozoriui. Be abejo, niekas negali būti priešingiau šio švento laiko dvasiai, kaip valgiais nukrautas stalas – taip gausiai ir turtingai, kaip bet kuriuo kitu laiku, kai Dievas leidžia mums naudotis visais patogumais, atitinkančiais Jo mums duotus išteklius. Antra vertus, kaip krikščioniška yra tai, kad šiomis atgailos ir artimo meilės dienomis vargšo gyvenimas turėtų būti tiek patogesnis, kiek turtingieji dalijasi sunkumais ir nepritekliais su visame pasaulyje kenčiančiais savo broliais! Tada ir vargšai, ir turtingi su visu broliškos meilės grožiu ateitų per Velykų šventę į dieviškąjį pokylį, į kurį mūsų prisikėlęs Jėzus pakvies mus pasibaigus šioms keturiasdešimčiai dienų.
Dar vienas būdas, kuriuo turime užsitikrinti didžiąsias gavėnios malones, yra pasitraukimo ir atsiskyrimo nuo pasaulio dvasia. Mūsų įprastas gyvenimas dabar turėtų būti skirtas šventajam atgailos laikui pagerbti; priešingu atveju netrukus bus pašalintas išganingas šventosios Pelenų dienos ceremonijos antspaudas. Todėl krikščionis gavėnios metu turėtų atsisakyti visų bergždžių pasaulio linksmybių, pramogų ir pasaulietiškų vakarėlių ten, kur jis gyvena. O teatruose ir pokyliuose, per kuriuos pasaulis gali labiausiai pakenkti, niekada neturėtų dalyvauti nė vienas laikantis save Kristaus mokiniu, nebent įpareigotų būtinybė ar visuomeninė padėtis. Bet jei laisvu pasirinkimu jis pultų į tokius pavojus šiuo šventuoju atgailos ir rekolekcijų laiku, jis pakenktų sau ir neišvengiamai nustotų tikėti, kad turi nuodėmių, kurias reikia išpirkti, ir kad yra Dievas, kurį jis turi permaldauti. Pasaulis (turime omenyje krikščionišką jo dalį) atmetė visas tas išorines gedulo ir atgailos apraiškas, kurios, mūsų manymu, tikėjimo amžiuje buvo religingai puoselėjamos. Tegul tai praeina, bet yra vienas dalykas, kuris niekada negali pasikeisti: Dievo teisingumas ir žmogaus pareiga jį patenkinti. Pasaulis gali kiek tik nori maištauti prieš nuosprendį, tačiau nuosprendis yra neatšaukiamas: jei neatgailausite, visi pražūsite (Lk 13, 3). Tai paties Dievo žodžiai. Sakykite, ką norite, bet tik nedaugelis šiais laikais jį girdi; bet dėl to daugelis pražūva. Tačiau ir tie, kurie girdi šiuos žodžius, neturėtų pamiršti mūsų dieviškojo Išganytojo įspėjimų Seksagezimos sekmadienio Evangelijoje. Jis mums pasakė, kad dalį sėklų sumindžioja praeiviai arba sulesa dangaus paukščiai, kitos nukrinta ant uolų ir išdžiūva, o dar kitas nustelbia erškėčiai. Būkime išmintingi ir negailėkime pastangų, kad taptume ta gera dirva, į kurią dieviškoji sėkla ne tik pasėjama, bet ir duoda šimteriopą artėjančių Velykų derlių.
Perskaičius šiuos puslapius, kuriuose mes stengėmės įkūnyti tokią Bažnyčios dvasią, kokia ji yra išreikšta ne tik liturgijoje, bet ir Susirinkimų dekretuose bei Šventųjų Tėvų raštuose, kai kurių mūsų skaitytojų sielose kils neišvengiamas jausmas. Jausmas, apie kurį užsimename, yra apgailestavimas, kad per šį liturginių metų laikotarpį jie nerado jaudinančios ir išskirtinės poezijos, kuri suteikė žavesio keturiasdešimties dienų mūsų Kalėdų iškilmėms. Pirmiausia atėjo Septuagezima, mesdama niūrų šešėlį ant tų žavingų Betliejaus paslapties vizijų, o dabar patekome į dykumą su erškėčiais kiekviename žingsnyje ir be vandens šaltinių, kurie mus atgaivintų. Tačiau nesiskųskime, Šventoji Bažnyčia žino tikruosius mūsų poreikius ir ketina juos patenkinti. Neturėtume nustebti, kad ji reikalauja griežtesnio pasiruošimo Velykoms nei Kalėdoms. Per Kalėdas turėjome kreiptis į savo Jėzų kaip į kūdikį; tada ji mus įvedė į Advento pratybas, nes mūsų Atpirkimo paslaptys dar tik prasidėjo.
Tarp ėjusių prie Jėzaus lopšio buvo daug tokių, kuriuos, kaip vargšus Betliejaus piemenis, būtų galima pavadinti paprastais, bent jau ta prasme, kad jie nepakankamai suvokė įsikūnijusio Dievo šventumą ir savo vargingumą bei sąžinės kaltę. Bet dabar, kai šis Amžinojo Dievo Sūnus įžengė į atgailos kelią, kai ketiname išvysti jį, nekaltai kenčiantį kiekvieną pažeminimą ir net mirtį ant kryžiaus, Bažnyčia mūsų negaili. Ji žadina mus iš nežinojimo ir pasitenkinimo savimi. Ji įsako muštis į krūtinę, jausti gailestį sieloje, apmarinti kūną, nes esame nusidėjėliai. Visas mūsų gyvenimas turėtų būti atgailos gyvenimas; karštos sielos visada atgailauja. Ar kas nors gali būti teisingiau ar reikalingiau, nei atgailavimas šiomis dienomis, kai mūsų Jėzus pasninkauja dykumoje ir turi mirti Kalvarijoje? Mūsų Atpirkėjo nuosprendį, ištartą Jeruzalės dukterims, pritaikykime sau: „Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?“ (Lk 23, 31) Koks tai apreiškimas! Ir vis dėlto jį tariančio Jėzaus malone sausa mediena gali tapti žalia ir taip nedegti.
Bažnyčia tikisi, ne, su visa energija triūsia, kad taip būtų. Todėl ji siūlo mums nešti šį jungą, ji mums duoda gavėnią. Drąsiai ženkime atgailos keliu ir pamažu mums suspindės šviesa. Jei esame nutolę nuo savo Dievo dėl nuodėmių, šis šventas laikas mums bus tai, ką šventieji vadina nuskaistinimo gyvenimu, ir suteiks to tyrumo, kuris leis pamatyti mūsų Viešpaties, nugalėjusio mirtį, šlovę. Jei mes jau esame apšvietimo kelyje, jei per tris Septuagezimos savaites narsiai pagarsinome savo vargo gelmę, mūsų gavėnia suteiks aiškesnį vaizdą To, kuris yra mūsų Šviesa. Ir jei galėjome pripažinti jį savo Dievu, kai regėjome Betliejaus kūdikiu, mūsų sielos akys atpažins jį dieviškame dykumos atgailautojuje ar krauju pasruvusioje Kalvarijos aukoje.