Šį trečiadienį, Pelenų trečiadienį, prasideda šventasis gavėnios laikas. Kaip žinote, katalikams Pelenų trečiadienis yra labai rimta atgailos diena. Per ją privaloma pasninkauti ir susilaikyti nuo mėsos. Pagal Bažnyčios įstatymą, visi katalikai nuo aštuoniolikos iki šešiasdešimties metų amžiaus Pelenų trečiadienį turi pasninkauti. Be to, visi katalikai nuo keturiolikos metų amžiaus per Pelenų trečiadienį turi susilaikyti nuo mėsos. Atminkite: pasninko įsakymas reiškia, kad galima iki soties valgyti tik vieną kartą per dieną. Be šito pagrindinio valgio leidžiama vieną ar du kartus lengvai užkąsti. Tarpuose tarp šitų valgymų užkandžiauti negalima, bet leidžiama gerti vandenį, vaistus, kavą, arbatą, ir sultis. Susilaikymo įsakymas draudžia valgyti mėsą ir jos produktus. Leidžiama žuvis, kiaušiniai, pieno produktai, jūros gėrybės, o taip pat gyvulinių taukų naudojimas valgio ruošimui. Taigi, šį trečiadienį mes turime pasninkauti ir susilaikyti nuo mėsiškų valgių. Lygiai tą patį tradiciniai katalikai daro ir visais gavėnios penktadieniais.
Per gavėnią mes pasninkaujame ir susilaikome nuo mėsos, nes šis liturginis metas ragina mus daryti atgailą už savo nuodėmes. Mes keturiasdešimčiai dienų įžengiame į dvasinę dykumą, kad geriau pasirengtume Velykoms. Gavėnia yra atsivertimo, atsilyginimo už nuodėmes, pasiryžimo gyventi geriau metas. Tai nuolankumo, bet kartu ir drąsos bei vilties laikas. Gavėnia gali būti sunki, bet gali būti ir labai vertinga. Per gavėnią mes turime nuoširdžiai pažvelgti į veidrodį ir pripažinti, kad esame nusidėjėliai, kad esame labai netobuli ir kad privalome pataisyti savo elgesį. Mes galime pagerinti savo gyvenimą, galime tapti geresni. Gavėnia yra ir drąsos metas, nes per ją mes turime pasiryžti gyventi geresnį gyvenimą, kovoti prieš savo blogus įpročius ir nuodėmes. Per gavėnią mes sekame mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Mes keturiasdešimčiai dienų įžengiame į dvasinę dykumą, kad kovotume su blogiu, kad kautumėmės su velniu. Mes galime tapti geresni. Tai neabejotina.
Jeigu gerai pradėsime gavėnią, gerai ją ir praleisime, ir gausime iš jos daug vaisių. Mes sulauksime Velykų būdami geresni žmonės ir geresni katalikai. Tačiau mes turime gerai pradėti. Tai reiškia, kad turime įžengti į gavėnios metą didžiadvasiškai ir uoliai.
Ką tai reiškia? Būti didžiadvasiškiems per gavėnią reiškia, kad nuo pat pradžios mes savo protu ir valia pasiryžtame daryti atgailą už savo nuodėmes. Mes turime norėti atsilyginti už savo nuodėmingus žodžius, mintis, veiksmus, troškimus ir apsileidimus. Mes turime norėti išlyginti teisingumo svarstykles. Būti dosniems Dievui per gavėnią reiškia skirti Jam daugiau laiko: daugiau laiko maldai, daugiau laiko dvasinėms knygoms arba Šventajam Raštui, daugiau laiko dalyvavimui Mišiose, daugiau laiko tyliam Kristaus gyvenimo ir kančios apmąstymui, daugiau laiko religijai. Galbūt gavėnios penktadieniais galite sudalyvauti Kryžiaus kelio pamaldose mūsų koplyčioje. Būti dosniems per gavėnią taip pat reiškia skirti daugiau laiko ugdant kokią nors dorybę, kurios mums itin trūksta.
Dievui patinka gavėnia, nes jos metu žmonės skiria Jam daugiau laiko. Dievas mus sukūrė ir nori, kad taptume tobuli. Jis nori padaryti mus geresnius. Jis nori padėti mums tapti geresniems, ir mes galime tapti geresni. Gavėnia yra daugelio malonių metas, tačiau mes turime būti dosnūs su savo laiku.
Norėčiau, kad mūsų bendruomenė per šią gavėnią ugdytų artimo meilės dorybę. Nėra šventumo ir dvasinio gyvenimo be tikros meilės savo artimui. Tai ypatingas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsakymas. Ypač kaip bendruomenė, mes turime vienas kitam padėti ir vieni už kitus melstis. Mes visi labai skirtingi, kilę iš skirtingos aplinkos, esame skirtingo amžiaus, tačiau mes visi čia atėjome, nes norime išsaugoti tradicinį katalikų tikėjimą ir apginti jį nuo modernizmo, griaunančio Bažnyčią. Mes neatėjome čia tam, kad regztume intrigas ar patenkintume savo smalsumą, ar dėl kokio nors kito pasaulietiško tikslo. Mes neatėjome čia liežuvauti. Mes visi čia atėjome, nes norime pagarbinti Dievą tradicinėmis katalikų Mišiomis ir paaukoti Jam tobulą auką. Mes atėjome čia tam, kad išgelbėtume savo sielas ir taptume šventesni. Štai kas mus vienija. Tai mūsų tikslai. Nors mes labai skirtingi, bet šie tikslai mus vienija.
Įsakymas mylėti savo artimą reiškia ir tai, kad turime pakęsti vienas kito trūkumus. Žinoma, kai kurie žmonės mus erzina. Žinoma, kai kurie žmonės daro mums nepatinkančius dalykus, bet mes galime parodyti krikščionišką meilę, būdami jiems gailestingi, atleisdami jiems, kantriai pakęsdami juos, ir melsdamiesi už juos. Be artimo meilės negali egzistuoti jokia katalikiška parapija ar katalikiška šeima. Tai ypatingas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsakymas. Mes turime vienas kitą drąsinti, vienas kitą paremti sunkumuose ir daryti gera vienas kitam.
Praeitą savaitę kalbėjau apie liežuvavimą, ir dabar mes geriau suprantame, kaip apkalbos kenkia bendruomenei, o kartais gali ją ir sugriauti. Tai tikra nelaimė bendruomenei. Turime labai stipriai kovoti su šia nuodėme. Tačiau yra ir kita nuodėmė, griaunanti artimo meilę bendruomenėje. Tai nepagrįstas įtarinėjimas ir skuboti kaltinimai. Tai labai pavojingos nuodėmės.
Bendruomenė negali gyvuoti ir išgyventi, jeigu jos nariai įtarinėja vieni kitus arba nepagrįstai vieni kitus kaltina. Komunistiniai laikai dėl KGB) ir panašių organizacijų sukūrė šiose šalyse įtarinėjimo ir baimės kultūrą. Visur išplito baimė, įtarimai, gandai, apkalbos ir skuboti kaltinimai. Ar mano kaimynas nėra KGB informatorius? Ar jis manęs neįskųs? Niekas niekuo nepasitikėjo, melas tapo įprastu dalyku. Tai buvo psichologinis teroras. Žmonės liežuvavo ir šmeižė vieni kitus. Griovė vieni kitų reputaciją. Tai priešinga katalikiškai bendruomenei ir visuomenei.
Privalome valdyti savo liežuvį, taip pat savo mintis. Savo mintyse mes galime pradėti įtarinėti kitus ir imti juos niekinti. Tai yra nuodėmė. Mes taip pat galime skubotai kitus kaltinti. Tai reiškia, kad mes be pakankamo pagrindo susidarome apie kitus blogą nuomonę. Paprastai mūsų sprendimai apie kitus būna klaidingi. Negalime vieni kitų teisti, ypač neturėdami pakankamai įrodymų. Yra be galo sunku susidaryti teisingą ir tikslią nuomonę apie kitą asmenį. Štai kodėl mūsų Viešpats Jėzus Kristus sako: „Neteiskite, ir nebūsite teisiami.“ Negalite teisti kitų, nebent esate jų vadovai. Turime saugoti savo liežuvį nuo apkalbinėjimo, o protą ‒ nuo nepagrįsto įtarinėjimo ir skubotų kaltinimų.
Nesame įpareigoti mėgti kitus bendruomenės narius, tačiau mes turime pareigą mylėti juos ir už juos melstis. Mažų mažiausiai turime būti draugiški ir mandagūs. Be šito negali išgyventi nei šeima, nei bendruomenė, nei parapija. Taip, bendruomenės, šeimos, parapijos nariai yra labai skirtingi, tačiau jie turi palaikyti vieni kitus. Yra du didieji įsakymai katalikui ir katalikų bendruomenei, šeimai ir parapijai. Mylėk Dievą labiau už viską, o savo artimą ‒ kaip patį save. Galbūt jūsų šeimos nariai kitokie nei jūs. Galbūt jums sunku su jais kalbėtis. Galbūt jūs iš viso negalite su jais kalbėtis... Tačiau jūs galite už juos melstis. Galite padėti vieni kitiems melsdamiesi vieni už kitus ir melsdamiesi už savo parapiją. Turime melstis vieni už kitus. Kreipkimės į Švenčiausiąją Mergelę Mariją ir prašykime jos padėti mums gerai praleisti gavėnios laiką ir ypač mylėti savo artimą pagal mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsakymą. Amen.