Brangūs tikintieji,
Šiandien yra „Gaudete“ sekmadienis. „Gaudete“ lotyniškai reiškia „džiaukitės“. Taigi tai yra džiaugsmo sekmadienis. Privalome suprasti, kad adventas turėtų būti atgailos, maldos, apmąstymo ir tylos laikas. Adventas turėtų būti panašus į gavėnią, nes abu šie laikotarpiai reiškia pasirengimą ir apsivalymą. Advento metu turime paruošti savo sielas priimti Kristų Kalėdų rytą. Ateina pasaulio Išganytojas, ir mes turime būti tam pasirengę. Turime apvalyti savo sielas maldos, atgailos, apmąstymo ir tylos muilu. Jei gerai pasirengsime per adventą, patirsime daugiau džiaugsmo per Kalėdas.
Tačiau šį sekmadienį, „Gaudete“ sekmadienį (visada trečiąjį advento sekmadienį) Bažnyčia nori, kad pailsėtume nuo atgailos ir džiaugtumėmės, nes mūsų Viešpats ir Išganytojas ateis labai greitai. Paprastai šį sekmadienį kunigas, jei įmanoma, nusivelka violetinius drabužius (simbolizuojančius atgailą), ir užsideda rožine spalva padabintus liturginius rūbus, reiškiančius džiaugsmą.
Pamąstykime, kokia yra džiaugsmo esmė? Kas yra džiaugsmas? Džiaugsmas yra jausmas, labai nuostabus ir puikus jausmas. Mes patiriame džiaugsmą, kai galiausiai įgyjame kokį nors gerą dalyką, kurį troškome turėti. Pirma, mes norime kokio nors gėrio, antra, mes jį įgyjame ir, trečia, jį įgiję mes patiriame džiaugsmą. Pavyzdžiui, jei labai šaltą dieną aš svajoju apie puodelį nuostabios kavos ir galiausiai jį gaunu, mane apima džiaugsmas. Mes patiriame džiaugsmą, kai įgyjame gerą dalyką, kurio troškome.
Šv. Paulius sako, kad šiandien turime „džiaugtis Viešpatyje“. Tai labai svarbu, nes tikrasis, tobulas džiaugsmas mus gali apimti tik tada, kai danguje turėsime Dievą. Katekizmo paskaitose sužinojome, kad tik Dievas gali padaryti mus tobulai laimingus, nes tik Dievas yra tas gėris, kuris gali mus visiškai ir amžinai patenkinti. Visi sukurtieji dalykai mums gali suteikti tik laikiną laimę, laikiną džiaugsmą. Turime „džiaugtis Viešpatyje“, kaip sako šv. Paulius. Jei ieškosime Dievo, rasime tikrąjį, begalinį džiaugsmą. Dievas turėtų būti mūsų didžiausias troškimas. Jei Dievas bus didžiausias mūsų troškimas, Jis taps didžiausiu mūsų džiaugsmu danguje.
Tobulas džiaugsmas įmanomas tik danguje, nes tik tuomet mes tobulai turėsime Dievą. Vis dėlto per Kalėdas Dievas nužengia pas mus. Jis ateina kaip mažas kūdikis. Advento metu turime trokšti Jį pamatyti; turime trokšti Jį susitikti prie prakartėlės Kalėdų rytą. Prie prakartėlės rasime tikrąjį džiaugsmą, nes kūdikėlis Jėzus yra Dievas, ir tik Dievas gali padaryti mus visiškai laimingus.
„Džiaukitės Viešpatyje.“ Taip pat prisiminkime, kad Dievas ateina pas mus per kiekvienas Mišias, kai priimame Šventąją Komuniją. Jeigu Jis pas mus ateina, kodėl neprisipildome džiaugsmo per kiekvienas Mišias? Šventojoje Komunijoje mes priimame Dievą, mes Jį įgyjame. Kodėl gi neprisipildome džiaugsmo? Ogi todėl, kad Jo netrokštame. Netrokštame būti kartu su Juo. Priimdami Šventąją Komuniją mes elgiamės kaip robotai, be tikėjimo ir meilės. Mūsų tikėjimas būna labai silpnas. Mūsų meilė būna labai šalta. Mes negalvojame ir nemąstome apie tai, ką darome. Štai kodėl nebūname pripildyti džiaugsmo po kiekvienos Šventosios Komunijos. Privalome trokšti būti su Dievu. Privalome norėti susivienyti su Juo Šventojoje Komunijoje.
Jeigu trokštume būti su Dievu, džiaugtumėmės priimdami Šventąją Komuniją. Šventoji Kotryna Sienietė gyveno keturioliktame amžiuje, ir tuo metu katalikai paprastai ne kasdien priimdavo Šventąją Komuniją. Tačiau ji be galo troško priimti Kristaus Kūną kas dieną. Ji septynerius metus išgyveno be jokio maisto. Ji nieko nevalgė, išskyrus Šventąją Komuniją, ir to jai pakako. Todėl Bažnyčia jai leido priimti Šventąją Komuniją kiekvieną dieną. Šventoji Kotryna yra pasakiusi, kad didžiausia kančia jai yra negalėti priimti Šventosios Komunijos. Ji troško būti su Dievu. Ji troško priimti Šventąją Komuniją ir susivienyti su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
Kartais jai neleisdavo priimti Šventosios Komunijos. Tuomet ji ieškodavo paguodos, meiliai žvelgdama į kunigą per Šventąsias Mišias, nes savo pašventintomis rankomis kunigas atgabendavo mūsų Viešpatį ant altoriaus, ir ji galėdavo Jį bent jau pagarbinti. Šventoji Kotryna savo kunigui dažnai sakydavo: „Tėve, aš alkstu“, ir jis, jei būdavo įmanoma, aukodavo Šventąsias Mišias, kad ji galėtų priimti Šventąją Komuniją.
Šventoji Kotryna matė daug regėjimų apie Šventąją Eucharistiją, tačiau daugelis kunigų ja netikėjo, kaip netikėjo ir jos didžiule meile Šventajai Komunijai. Kartą vienas kunigas, netikėjęs Šventosios Kotrynos vizijomis ir ypatingu jos santykiu su Eucharistija, davė jai nekonsekruotą ostiją, dėdamasis, kad tai Šventoji Komunija. Ji tuoj pat suprato tiesą, supyko ant nesąžiningo kunigo ir aprėkė jį už tai, kad jis mėgino apgauti ir suklaidinti trokštantį Jėzaus kūno ir kraujo.
Šventoji Kotryna troško Dievo, troško priimti Šventąją Komuniją. Raimundas iš Kapujos tvirtina kartą matęs, kaip konsekruota Ostija nuskrenda per visą bažnyčią pas šventąją Kotryną. Atrodė, tarsi Viešpats trokštų jos taip pat, kaip ji troško Jo.
Kaip jau minėjau, jeigu trokštame Dievo, jeigu trokštame Šventosios Komunijos, tuomet ją priimdami patiriame džiaugsmą. Kai šventoji Kotryną priimdavo Šventąją Komuniją, jos veidas tapdavo dieviškas, švytintis, tarsi apgaubtas aureole. Priėmus Komuniją ją dažnai apimdavo ekstazė, ir ji pakildavo į orą. Kartais ji išbūdavo ekstazėje daugiau nei valandą. Ji rasdavo tikrąjį džiaugsmą priimdama Kristų Eucharistijoje, nes karštai troško Jį priimti.
Privalome išsiugdyti šį Dievo troškimą. Jei dabar trokšime Dievo, būsime pripildyti džiaugsmo per Kalėdas. Džiaugsmas ‒ tai ilsėtis gavus tai, ko troškome. Taigi „džiaukimės Viešpatyje“ ir raskime savo džiaugsmą Dieve. Tesuteikia Nekaltoji Kristaus Motina mums malonės iš tiesų trokšti Dievo ir laukti Jo atėjimo per Kalėdas.