Šis šventas laikotarpis turėtų sukelti dvasinį džiaugsmą kiekvienoje su Jėzumi prisikėlusioje sieloje. Šis džiaugsmas yra tarsi amžinosios laimės nuojauta, todėl krikščionis privalo saugoti jį savo sieloje, karštai siekdamas to gyvenimo, kuris slypi mūsų dieviškojoje Galvoje, ir apdairiai saugodamasis mirtinos nuodėmės. Paskutines devynias savaites mes apgailėjome savo kaltes ir darėme už jas atgailą. Mes sekėme paskui Jėzų į Kalvariją, bet dabar mūsų šventoji Motina Bažnyčia primygtinai ragina mus džiaugtis. Ji pati nustojo liūdėti; jos rauda virto giesme savo maloniajam Sužadėtiniui.
Norėdama perduoti šį džiaugsmą visiems savo vaikams, ji atsižvelgia į jų silpnumą. Priminusi jiems apie būtinybę atsiteisti, ji skyrė jiems keturiasdešimt atgailos dienų. Po to, panaikinusi Gavėnios apsimarinimo suvaržymus, ji veda mus į Velykas, kaip į šalį, kur viešpatauja vien linksmybė, šviesa, gyvenimas, džiaugsmas, ramybė ir saldi nemirtingumo viltis. Taip ji savo vaikuose, kurių sielos prisirišusios prie žemės, sužadina jausmus, harmoningai derančius su didžia švente, tokius, kokius išgyvena patys tobuliausieji; šitaip visi ‒ ir uolieji, ir drungnieji, vienu balsu gieda tą patį šlovės himną mūsų prisikėlusiam Jėzui.
Didysis XII a. liturgistas abatas Rupertas iš Doico (Deutz) taip kalba apie Bažnyčios naudojamą religinę išmonę Velykų dvasiai sužadinti:
„Esama tokių žemiškų protų, kurie, atrodo, yra nepajėgūs atsiverti dvasiniams dalykams, jeigu nėra apimti kokio nors neįprasto susijaudinimo, todėl Bažnyčia naudojasi tokiomis priemonėmis. Tad Gavėnios pasninkas, kurį aukojame Dievui kaip savo kasmetinę dešimtinę, tęsiasi iki švenčiausios Velykų nakties. Po jos einančios penkiasdešimt dienų praeina kaip viena šventė. Kai kūno apsimarinamas tęsiasi iki pat Velykų nakties, šios šventos nakties nekantriai laukia net žemiškiausiai mąstantys žmonės; jie jos laukia ir įdėmiai skaičiuoja visas keturiasdešimt dienų, kaip pavargęs keliautojas mylias. Todėl ši šventa iškilmė yra visiems maloni, brangi ir visų trokštama, kaip šviesa vaikščiojantiems tamsoje, kaip gaivaus vandens šaltinis ištroškusiems ir kaip „palapinė“, kurią Viešpats pastatė pavargusiems keliauninkams.“ (De divinis oficiis, lib. VI, cap. XXVII)
Kokie buvo laimingi laikai, kai, pasak šv. Bernardo, visoje krikščionių armijoje nebuvo nė vieno, apleidžiančio savo velykinę pareigą, ir kai visi, tiek teisieji, tiek nusidėjėliai, laikėsi Gavėnios reikalavimų! Deja, tos dienos praėjo, ir Velykos nebedaro tokio poveikio mūsų kartos žmonėmis. Priežastis yra ta, kad patogumų meilė ir klaidinga sąžinė daugelį krikščionių verčia taip abejingai žiūrėti į Gavėnios įstatymą, tarsi jis visai neegzistuotų. Todėl Velykos jiems ateina kaip eilinė šventė – galbūt viena iš didžiausių švenčių, ‒ bet nieko daugiau. Jie beveik nepatiria to jaudinančio džiaugsmo, kuris šiuo laikotarpiu pripildo Bažnyčios širdį ir kuris sklinda iš visų jos veiksmų. Net jeigu jie jį ir pajustų tą šlovingąją dieną, kaip galima tikėtis, kad jie visas penkiasdešimt dienų išlaikys tą džiaugsmo dvasią, kuri yra pati Velykų esmė? Jie nesilaikė Gavėnios pasninko nei susilaikymo: ta sušvelninta forma, kuria Bažnyčia šiandien liepia savo vaikams jo laikytis, atsižvelgdama į jų silpnumą, jiems buvo per griežta! Jie siekė būti atleisti nuo šio Gavėnios apsimarinimo reikalavimo arba tiesiog pasinaudojo šia galimybe, ir padarė tai be jokio apgailestavimo ar sąžinės graužimo. Ir štai, „Aleliuja“ grįžta ir neranda atsako jų sielose: kaip galėjo būti kitaip? Atgaila jų neapvalė ir nesudvasino. Tad kaip jie galėjo sekti prisikėlusiu Jėzumi, kurio gyvenimas nuo šiol yra labiau dangiškas negu žemiškas?
Tačiau tokie pamąstymai pernelyg liūdni šiam laikui: maldaukime mūsų prisikėlusį Viešpatį, kad Jis apšviestų šias sielas savo pergale prieš pasaulį bei kūną ir pakeltų juos iki savęs. Ne, niekas dabar nebeturi užtemdyti mūsų džiaugsmo. „Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis?“ (Mt 9, 15) Jėzus bus su mumis keturiasdešimt dienų; jis daugiau nebekentės ir nebemirs; tegul mūsų jausmai atitinka Jo begalinę šlovę ir palaimą. Tiesa, Jis mus paliks, įžengs į Dangų ir atsisės Savo Tėvo dešinėje, tačiau Jis nepaliks mūsų našlaičiais. Jis atsiųs mums Dieviškąjį Guodėją, kuris pasiliks su mumis per amžius (Jn 14, 16). Šie mieli ir guodžiantys žodžiai turi būti mūsų mintyse Velykų laikotarpiu: „Vestuvininkai negali liūdėti, kol su jais yra jaunikis“. Jie yra raktas į visą šio švento laikotarpio liturgiją. Mes turime nuolat juos prisiminti ir įsitikinsime iš patirties, kad Velykų džiaugsmas yra taip pat išganingas, kaip ir Gavėnios atgaila. Jėzus ant Kryžiaus ir prisikėlęs Jėzus yra visada tas pats Jėzus; bet dabar Jis nori, kad mes būtume drauge su Jo palaimintąja Motina, Jo mokiniais ir Magdaliete, išgyvenančiais susižavėjimo ekstazę dėl Jo triumfo ir pamiršusiais liūdnas Jo kančios dienas.
Tačiau šios mūsų Velykos pasibaigs. Šviesi prisikėlusio Jėzaus vizija pranyks. Mums liks tik Jo neblėstančios šlovės ir nuostabaus Jo artumo prisiminimas. Ką mums daryti, kai Tas, kuris buvo pati mūsų gyvybė ir šviesa, paliks mus ir įžengs į Dangų? Neliūdėkite, krikščionys! Jūs turite laukti kitų Velykų. Kiekvieni metai leis jums vis iš naujo patirti tai, kuo dabar džiaugiatės. Vienas Velykas keis kitos, kol pagaliau nuves jus į dangiškąsias Velykas, kurios niekada nesibaigs ir kurių įžanga yra šios laimingos žemiškosios Velykos. Bet ir tai dar ne viskas. Klausykite, ką sako Bažnyčia. Vienoje savo maldoje ji atskleidžia mums didžią paslaptį, kaip mes galime amžinai išsaugoti savo Velykas netgi čia, tremtyje. Joje sakoma: „Suteik savo tarnams, Viešpatie, kad jie savo gyvenimu galėtų išsaugoti Paslaptį, kurią gavo tikėjimu!“ Tada Velykų Paslaptis bus visada regima šioje žemėje; mūsų prisikėlęs Viešpats įžengia į Dangų, bet Jis palieka mumyse savo prisikėlimo antspaudą ir mes privalome jį išsaugoti savyje iki to laiko, kai Jis vėl mus aplankys.
Kaip galėtume neišsaugoti šio dieviško antspaudo savyje? Ar ne visos mūsų dieviškojo Mokytojo paslaptys taip pat yra ir mūsų? Nuo pat savo pirmojo atėjimo kūne Jis padarė mus visų savo darbų dalininkais. Jis gimė Betliejuje: mes gimėme kartu su Juo. Jis buvo nukryžiuotas: mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas kartu su Juo (Rom 6, 6). Jis buvo palaidotas: mes buvome palaidoti su Juo (Rom 6, 4). Todėl, kai Jis prisikėlė iš kapo, mes taip pat gavome malonę gyventi atnaujintą gyvenimą.
Apaštalas moko: „Mes žinome, kad prisikėlęs iš numirusių Kristus daugiau nebemiršta, mirtis jam nebeturi galios. Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei visiems laikams, o kad gyvena - gyvena Dievui.“ (Rom 6, 9‒10). Jis yra mūsų Galva, o mes ‒ Jo nariai: mes esame dalininkai viso, kas Jam priklauso. Vėl mirti dėl nuodėmės ‒ tai Jo išsižadėti, atsiskirti nuo Jo, atsisakyti Jo mirties ir prisikėlimo, kuriuos Jis dėl savo gailestingumo norėjo mums duoti. Todėl išsaugokime savyje tą gyvybę, kuri yra mūsų Jėzaus gyvybė ir kuri priklauso mums kaip mūsų lobis; nes Jis ją nupelnė, nugalėdamas mirtį ir atidavė mums kartu su kitais savo nuopelnais. Tad jūs, kurie prieš Velykas buvote nusidėjėliai, bet dabar sugrįžote į malonės gyvenimą, žiūrėkite, kad daugiau nebemirtumėte; tegul jūsų veiksmai liudija apie jūsų prisikėlimą. O jūs, kuriems Velykų iškilmė atnešė augimą malonėje, parodykite šio gyvenimo apstumo padidėjimą savo principais ir elgesiu. „Taip visi gyvens atnaujintą gyvenimą.“
Tuo kol kas baigiame Jėzaus prisikėlimo mums duotas pamokas; visa kita paliekame kukliems komentarams, kuriuos turėsime pateikti, kai aptarsime šio švento laikotarpio liturgiją. Tada mes vis aiškiau suprasime ne tik savo pareigą imituoti savo dieviškojo Mokytojo prisikėlimą, bet ir šios didingiausios Dievažmogio paslapties puikumą. Velykos su savo trimis pasigėrėtinais dieviškos meilės ir galios pasireiškimais ‒ Prisikėlimu, Įžengimu į dangų ir Šventosios Dvasios atsiuntimu – yra mūsų Atpirkimo darbo ištobulinimas. Viskas ‒ tiek laiko paskirstymas, tiek liturgijos veikimas ‒ buvo pasiruošimas Velykoms. Keturi tūkstančiai metų, kurie praėjo po mūsų pirmiesiems tėvams Dievo duotų pažadų, buvo apvainikuoti įvykiu, kurį dabar švęsime. Visa, ką Bažnyčia darė dėl mūsų nuo Advento pradžios, susiję su šiuo šlovingu įvykiu. Dabar, kai jo sulaukėme, mūsų lūkesčiai daugiau nei išsipildė, ir Dievo galybė ir išmintis mums buvo taip aiškiai parodyti, kad mūsų ankstesnis pažinimas atrodo niekis, palyginti su dabartiniu supratimu ir meile. Net angelai yra apstulbinti didingosios Paslapties, kaip sako Bažnyčia viename himne: „Angelai su nuostaba žiūri į žmonijoje įvykusį pasikeitimą: ji buvo kūnas, darantis nuodėmes, o dabar Kūnas panaikina visas nuodėmes, ir Dievas, kuris viešpatauja, yra Dievas, prisiėmęs Kūną“ (Iš rytmetinių Žengimo Dangun maldų himno).
Velykų laikas taip pat priklauso vadinamajam apšvietimo gyvenimui, maža to, jis yra pati svarbiausia to gyvenimo dalis, nes jis ne tik atskleidžia Dievažmogio pažeminimus ir kančias, kaip matėme per paskutinius keturis liturginių metų laikus, bet ir parodo Jį visoje savo didingoje šlovėje. Šis laikas leidžia mums pamatyti, kaip Jis savo šventojoje žmogystėje išreiškia aukščiausią tvarinio virsmo į Dievą laipsnį. Šventosios Dvasios atėjimas padarys šį apšvietimą dar ryškesnį; jis parodo mums sielos ir Trečiojo Švenčiausiosios Trejybės asmens santykius. Čia mes matome ištikimos sielos kelią ir pažangą dvasiniame gyvenime. Ji tapo Dangiškojo Tėvo įvaikiu; ji įsikūnijusio Žodžio pamokomis ir pavyzdžiais buvo įvesta į visas savo aukšto pašaukimo pareigas ir paslaptis; ji Šventosios Dvasios apsilankymu ir apsigyvenimu buvo ištobulinta. Iš čia išplaukia keletas krikščioniškų pratybų, padedančių jai sekti savo dieviškuoju Pavyzdžiu ir parengiančių ją susivienijimui, į kurią ji yra kviečiama To, kuris visiems, Jį priėmusiems, davė galią tapti Dievo vaikais, „kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, bet iš Dievo užgimę.“