Tradicinės lotyniškos Mišios ir aktyvus pasauliečių dalyvavimas

Tradicinės lotyniškos Mišios dažnai kritikuojamos, esą jos beveik nepalieka vietos aktyviam pasauliečių dalyvavimui. Antra vertus, Pauliaus VI paskelbtos Naujosios Mišios (Novus Ordo) laikomos žymiai tam tinkamesnėmis būtent ši priežastis pateikiama pasirenkant naująjį ritualą vietoj senojo ar senąjį ritualą pertvarkant taip, kad jis būtų panašesnis į naująjį, ar jo iš viso atsisakant. Aš pamėginsiu įrodyti, kad ne tik taip manyti yra klaidinga, bet kad viskas yra priešingai didesnę galimybę aktyviai dalyvauti liturgijoje pasauliečiams suteikia kaip tik tradicinės lotyniškos Mišios, nes jų struktūra padeda pasiekti liturgijos tikslą, o Naujųjų Mišių tvarka tam visiškai nepritaikyta.

Bažnyčios mokymas apie „aktyvų dalyvavimą“

Pirmas žingsnis atsakant į šį klausimą yra nustatyti, ką Bažnyčios dokumentuose reiškia „aktyvus dalyvavimas“, kurio reikalaujama iš pasauliečių.

Posakis „aktyvus dalyvavimas“, kaip pageidautinas pasauliečių įsitraukimas į liturgiją, pirmą kartą buvo pavartotas 1903 m. itališkojoje šv. Pijaus X apaštalinio laiško motu proprio „Tra le Sollicitudini“ versijoje; oficialiajame lotyniškame tekste jo nebuvo.

Kalbant apie Bažnyčios mokymo dokumentus, ši idėja pirmą kartą pasirodė Pijaus XI-ojo apaštalinėje konstitucijoje „Divini Cultus“ (1928). Joje Šventasis Tėvas pabrėžė, kad „tikintieji, norėdami aktyviau dalyvautų Dievo garbinime, tegul įsijungia į grigališkąjį giedojimą, tiek, kiek jiems dera giedoti“. Tokią aktyvaus dalyvavimo sampratą išsamiau pateikė Pijus XII:

„Tikinčiųjų dalyvavimas iškilmingose Mišiose gali būti trijų laipsnių: a) pirma, tikintieji gali giedoti liturginius atsakymus: Amen; Et cum spiritu tuo; Gloria tibi, Domine; Habemus ad Dominum; Dignum et justum est; Sed libera nos a malo; Deo gratias. Reikia kiek įmanoma stengtis, kad viso pasaulio katalikai išmoktų giedoti šiuos atsakymus. b) Antra, tikintieji gali giedoti pagrindinių Mišių giesmių dalį: Kyrie, eleison; Gloria in excelsis Deo, Credo; Sanctus – Benedictus; Agnus Dei. Reikia dėti visas pastangas, kad tikintieji išmoktų giedoti šias dalis, ypač paprastesnėmis grigališkomis melodijomis. Jeigu jie nesugeba giedoti visų šių dalių, be abejo, gali giedoti lengvesnes: Kyrie, eleison; Sanctus – Benedictus; Agnus Dei; o choras gali giedoti Gloria ir Credo. Todėl viso pasaulio tikintieji turėtų išmokti bent šias grigališkas Romos gradualo melodijas: XVI-ųjų Mišių Kyrie, eleison; Sanctus – Benedictus; Agnus Dei; XV-ųjų Mišių Gloria in excelsis Deo ir Ite, missa est – Deo gratias; taip pat Credo I arba Credo III. Taip bus galima pasiekti karščiausiai trokštamą tikslą – kad krikščionys visame pasaulyje parodytų savo bendrą tikėjimą, aktyviai dalyvaudami šventųjų Mišių aukoje ir kartu giedodami džiugią giesmę. c) Trečia, jei Mišių dalyviai yra gerai pasirengę giedoti grigališkąjį choralą, jie gali giedoti kintamas Mišių dalis (proprium). Ši dalyvavimo forma turi būti ypač skatinama religinėse kongregacijose ir seminarijose.“ („De Musica Sacra“, Šventoji apeigų kongregacija, 1958.)

Iš šių teiginių matyti, kad Bažnyčios mokymas apie aktyvaus pasauliečių dalyvavimo svarbą yra dalis platesnio projekto, siekiančio iškilmingas Mišias ar bent jau giedotines Mišias, o ne tyliąsias Mišias, padaryti sekmadieninių pamaldų katalikų parapijose norma. Šį tikslą netiesiogiai nurodo mokymas apie būtinybę naudoti Mišiose grigališkąjį giedojimą, būtinybę, reikalaujančią vienokių ar kitokių giedotinių Mišių. Tai reiškė radikalų nutolimą nuo įprastos praktikos, kai pasauliečiai sekmadieniais lankydavosi tyliosiose Mišiose ir jų metu kalbėdavo šv. Rožančių ar kitas maldas.

„Aktyvaus dalyvavimo“ šia prasme tikrai netrūksta tradicinėse lotyniškose Mišiose, kiek tai susiję su šių Mišių dalimis. Taip pat esama vieno fakto, kuris turbūt dėl savo akivaizdumo ir neakademinio pobūdžio nėra minimas diskusijose apie aktyvų dalyvavimą. Aktyvaus pasauliečių dalyvavimo nebūna, jeigu jie į šv. Mišias neateina. Naujosios Mišios pasirodė nepajėgios pritraukti žmones, kaip 1967 m. vyskupų sinode išpranašavo kardinolas Heenanas, stebėdamas jų prototipą. Įvedus Novus Ordo, Mišių lankomumas daugelyje pasaulio šalių pradėjo smukti, ir šiam nuosmukiui iki šiol nesimato pabaigos. Kita vertus, prieš įvedant naująjį ritualą tradicinės lotyniškos Mišios patraukdavo daug pasauliečių, ir jos vėl įrodė sugebančios patraukti tikinčiuosius, kai popiežius Benediktas XVI panaikino draudimą jas aukoti.

Pasauliečių dalyvavimas absoliučia prasme

Būtų galima paprieštarauti, kad siaura „aktyvaus dalyvavimo“ prasmė, vartojama magisteriumo dokumentuose, nėra ta, pagal kurią būtų galima spręsti apie atitinkamus Tradicinių lotyniškų Mišių ir Naujųjų Mišių privalumus. Esą reikia kalbėti apie įprastą žodžių „aktyvus dalyvavimas“ prasmę, nurodančią, kokiu mastu pasauliečiai dalyvauja Mišių liturgijoje. Ši prasmė apibrėžia, kiek Mišių lankymas formuoja, moko ir pašventina pasauliečius; todėl šia prasme reikią vertinti atitinkamus Tradicinių ir Naujųjų Mišių privalumus. Kaip tik šia prasme tradicinė liturgija esanti menkavertiškesnė lyginant ją su Naujosiomis Mišiomis.

Norėdami atsakyti į šį argumentą ir pabrėžti tikrąjį Tradicinių Mišių pobūdį bei vertę, turime įžvelgti skirtumą tarp pasauliečių dalyvavimo liturgijoje santykine prasme – kiek veiksmų Mišiose atlieka pasauliečiai palyginti su kunigais – ir jų dalyvavimo absoliučia prasme, t. y. kiek veiklos apskritai iš pasauliečių pareikalauja dalyvavimas liturgijoje. Čia kalbama ne apie visą įmanomą dvasinę pasauliečių veiklą liturgijos metu, bet apie akivaizdžius, išorinius pasauliečių veiksmus, sudarančius liturgijos dalį; kitaip tariant, apie tai, kas parašyta liturginėse knygose ir atliekama pasauliečių. Suvokus šį skirtumą, galima matyti, jog Tradicinės Mišios numato žymiai didesnį pasauliečių aktyvumą absoliučia prasme. Turinys, kurį gali atlikti visa Mišių dalyvių bendruomenė, yra randamas nekintamose Mišių giesmėse (Kyriale Romanum). Išmokti teisingai giedoti grigališkąjį choralą ir giedoti jį kiekvieną sekmadienį yra daug turiningesnis, sudėtingesnis ir sunkesnis uždavinys negu viskas, ką galima atlikti Naujosiose Mišiose. (Egzistuoja teorinė galimybė Naujosiose Mišiose giedoti šį turinį, bet ši galimybė beveik niekada nebūna net apytikriai įgyvendinama, išskyrus keletą oratorijų. Ji beveik niekur pasaulyje neegzistuoja, ir tai ne atsitiktinumas. Dėl tam tikrų priežasčių, kurias nurodysiu vėliau, tai susiję su pačiu Naujųjų Mišių pobūdžiu.) Tiesą sakant, gerai įvaldyti Kyriale Romanum yra didesnis uždavinys negu išmokti visą naujųjų Mišių celebravimą – tiek pasauliečių, tiek kunigo dalis, – bent jau ta forma, kuria jos paprastai laikomos. Tai yra toks sunkus uždavinys, jog vyksta rimtos diskusijos, ar realu tikėtis, kad tikintieji pajėgs jį įvykdyti. Taigi absoliučia prasme pasauliečių dalyvavimo liturgijoje mastas yra daug didesnis Tradicinėse Mišiose negu Naujosiose Mišiose. Jis yra būtent toks, kokį pasauliečiai vos gali įvykdyti netgi idealiomis sąlygomis. Todėl absurdiška būtų kritikuoti Tradicines Mišias už menką pasauliečių įtraukimo galimybę.

Tradicinės Mišios Ir Dievo garbinimas

Priežastis, dėl kurios tradicinė liturgija leidžia tokį didelį pasauliečių dalyvavimo mastą, yra svarbi. Taip yra todėl, kad šios Mišios yra Dievo garbinimo forma ta prasme, kuria religinis garbinimas buvo suprantamas per visą žmonijos istoriją. Visuomenės, išpažinusios tikrąjį Dievą ar tikėjusios netikrais dievais, buvo įsitikinusios, kad garbinimas yra pati rimčiausia ir svarbiausia asmenų, šeimų ir bendruomenių veikla, nes ji turi lemiamos įtakos garbintojų likimui šiame ir būsimajame pasaulyje. Todėl jie svarbią savo veiklos dalį paskyrė kultui. Jie išvystė architektūros stilius ir pastatė puošnius šių stilių statinius – graikų architektūra yra tik vienas iš daugelio stilių, išrutuliotų pirmiausia šventyklų statybai. Jie ištobulino muziką ir polifonija, ir muzikos žymėjimas natomis buvo Katalikų Bažnyčios išvystytas būtent religiniais tikslais. Jie išvystė ir naudojo įmantrius bei puošnius rūbus pagrindiniams religinių apeigų atlikėjams. Ir – tai svarbiausia mūsų tikslams – jie sugalvojo sudėtingus ir tikslius ritualus, atliekamus pagal nustatytas taisykles. Pagrindinė visas šias pastangas įkvėpusi idėja buvo ta, kad svarbiausiai veiklai turi būti skirtos kilniausios mintys, didžiausias atidumas ir materialiniai ištekliai, kurių pagalba sukuriama sudėtinga ir įmantri struktūra, besinaudojanti visais aukščiausiais materialinės kultūros resursais, kokius tik galima rasti žmogiškoje kultūroje. Šis rezultatas pastebimas skirtingiausiose bendruomenėse – Senovės Egipte, Kinijoje, Indijoje, pas actekus, Babilone, Judo karalystėje, Krikščionių Bažnyčioje – nežiūrint didžiulių skirtumų tarp jų garbinamų esybių, tiesiog todėl, kad jos visos iš esmės panašiai suprato didžiulę kulto reikšmę. Visoms šioms visuomenėms buvo reikalinga ypatinga šventikų klasė dėl tos pačios priežasties sudėtingų ritualų atlikimas tampa atskiromis pareigomis, kurias gali atlikti tik tie, kurie turi nuodugnų ir specialų pasirengimą. Specialių liturginių kalbų išsivystymas yra natūralus šio proceso rezultatas. Kultas pasižymi šventumu, o tai reiškia, kad jis yra išsaugomas savo originalia lingvistine forma, o šnekamoji kalba kinta. Šis liturginės kalbos įsigalėjimas – lotynų, bažnytinės slavų, gezo [senovės etiopų], sanskrito, pali – yra būdingas itin skirtingoms religinio tikėjimo formoms.

Akivaizdu, kad kultui skirtomis išlaidomis ir pastangomis garbintojai tikėjosi išmelsti iš dievybės palankumo, tačiau tai nebuvo laikoma pasirinktinu dalyku ar tam tikromis gudriomis investicijomis. Tai buvo laikoma griežta teisingumo pareiga; buvo manoma, kad prabangiausio kulto tikslas yra pirmiausia atiduoti Dievui tai, kas Jam priklauso, ir taip išvengti Dievo bausmės už Dievo ar dievų teisių nepaisymą.

Šios pareigos aiškiai ir išsamiai moko Šventasis Raštas. Johnas Henry‘s Newmanas atkreipė į tai dėmesį savo pamoksle „Aukos Šventyklai“:

„Kiekvienas atidus Šv. Rašto skaitytojas turi žinoti, kokia didelė reikšmė teikiama prabrangai ir didingumui viešojoje Dievo tarnystėje... Išėjimo knyga rodo, kiek žydams atsiėjo įrengti netgi laikiną Padangtę dykumoje; Karalių ir Kronikų knyga iškelia mums prieš akis širdies atsidavimą, karštą uolumą negailint nei išlaidų, nei sunkaus darbo pirmosios šventovės įrengimui ant Siono kalno Izraelio monarchijos pradžioje. „Užtat aš, sako Dovydas, atidėjau dėl savo Dievo Namų, kiek pajėgiau, aukso..., sidabro..., vario..., geležies..., medžio..., apsčiai onikso akmens ir akmenų inkrustuoti, rubinų, įvairiaspalvių akmenų – visokių brangakmenių ir gausybę marmuro...“ (1 Kr 29, 24).“

Atsakydamas į prieštaravimą, esą Kristus pasmerkė ištaigingą kultą, Newmanas pažymi, kad tai neatitinka mūsų Viešpaties mokymo, ir parodo, kad puošnumas krikščioniškame garbinime pranoksta teisingumą ir išreiškia meilę:

„Kristus pasmerkė pernelyg didelį dėmesį išoriniams dalykams apleidžiant vidinius, kurie yra daug svarbesni... Kai dieviškosios tiesos šviesa yra širdyje, ji turėtų šviesti iš vidaus į išorę; o kai žmogaus širdyje tamsa, būtų gerai, kad ir išorėje būtų matoma, koks jis yra. Koks žmogaus vidus, tokia turėtų būti ir jo išorė. Bet ar nematote, kad toks doktrinos požiūris smerkia ne tik tuos, kurie rodo išorinį religingumą, neturėdami vidinio, bet taip pat ir tuos, kurių vidinis religingumas neatsispindi išorėje?... Mes turime pradėti nuo širdies, nes iš širdies išeina visa, kas gera ir kas bloga; bet kai pradedame nuo širdies, neturime baigti širdimi. Mes neturime atsisakyti šio regimo pasaulio, tarsi jis būtų kilęs iš piktosios dvasios. Mūsų pareiga – pakeisti jį į dangaus karalystę... Dieviškos tiesos šviesa turi išeiti iš mūsų širdžių ir apšviesti visa, kas mes esame ir ką darome... Tie, kurie džiūgauja su savo broliais dėl jų bendro išganymo ir trokšta kartu garbinti Dievą, pastato garbinimo namus. Jie pastato juos kaip savo jausmų, abipusės meilės, bendros pagarbos išraišką. Jie pastato pastatą, kuris tarsi kalba ir gali išsakyti jų giliausias ir švenčiausias mintis, kurių jie nedrįsta ištarti žodžiais; ne beformį pastatą, ne skurdų statinį, bet kilnų būstą, rūmus, kurių vidus didingas; iš tiesų jie netinkami Dievo aukščiausiajai didybei, kurios net dangūs negali aprėpti, bet jie tinka išreikšti statytojų jausmams, paminklą, kuris gali stovėti ir tarsi skelbti evangeliją visam pasauliui, kol jis gyvuos... Mūsų Viešpats kaltino fariziejus veidmainyste ne už tai, kad jie rūpinosi taurės išore, bet už tai, kad nesirūpino jos vidumi.“

Siūlyčiau perskaityti visą kardinolo pamokslą[1], jis be galo susijęs su mūsų nagrinėjama tema.

Geriausių turimų medžiaginių ir dvasinių išteklių naudojimas Dievo garbinimo kultui perkeičia žmogiškąją kultūrą. Visa, kas naudojama Dievo garbinimui, yra pašventinama. Pati žmogaus kultūra yra pašventinama, Dievo garbinimui paskiriant tai, kas joje geriausia. Taigi krikščioniškas Dievo kultas pakelia žmogišką kultūrą iš natūralaus lygio į antgamtinį.

Naujosios Mišios ir Dievo garbinimas

Tradicinės lotyniškos Mišios yra kaip tik tokia religinio kulto forma, tačiau Naujosios Mišios ne. Priežastis ne tik ta, kad buvo atsisakyta daugelio ritualinių veiksmų ir Tradicinių Mišių detalių; tai yra ir kunigui suteiktos galimybės skirtingais būdais aukoti Mišias rezultatas. Žinoma, patys paprasčiausi būdai pareikalauja iš kunigo labai mažai laiko, žinių ir pastangų, bet pats tokio pasirinkimo egzistavimas paverčia Naująsias Mišias antiliturgija, lyginant jas su daugelio pasaulio religijų normomis. Naujosios Mišios neturi nustatytos kalbos ar apeigų formos. Platus celebravimo būdų pasirinkimas paliktas atskiro kunigo užgaidoms, todėl labiausiai paplitusi yra lengviausia ir paprasčiausia forma (II Eucharistinė malda, per vieną popietę Romos užeigoje sukurptas kūrinys). Naujosios Mišios nėra tokia kulto forma, kuri būdinga tiek tradicinėms krikščionių ir judėjų liturgijoms, tiek visoms didžiosioms pasaulio religijoms. Štai kodėl Kyriale Romanum faktiškai niekada nebūna naudojama Naujosiose Mišiose, nors teoriškai leidžiama tai daryti. Mat jos turinys priklauso liturgijai, kuri yra Dievo garbinimas tradicine prasme. Jos funkcija neatitinka Naujųjų Mišių paskirties, todėl net ją įvedus į Naująjį ritualą ji būtų nenaudinga ir paini. Naujosioms Mišioms sukurtos architektūros, rūbų, meno ir muzikos bjaurumas, banalumas ir kvailumas išreiškia jų, kaip antiliturgijos, prigimtį ir tikslą. Savo pobūdžiu aiškiai skleidžia nihilizmą, atsisakydamos tradicinės katalikiškos ir žmogiškos Dievo garbinimo sampratos. Tai atsisakymas tiek atlikti pareigą Dievui paskirti Jo garbinimui visa, kas geriausia, tiek pašventinti žmogaus kultūrą, o tuo pačiu ir visą žmonių visuomenę. Šis nihilizmas buvo jėga, įkvėpusi šventų daiktų – altorių, šventovių, krucifiksų, paveikslų, statulų, rūbų – naikinimo orgiją, kuri lydėjo naujo ritualo įvedimą.[2]

Tai atskleidžia gilesnę prasmę, kuria Tradicinės lotyniškos Mišios siūlo platesnį diapazoną aktyviam pasauliečių dalyvavimui negu Naujosios Mišios. Matėme, kad Tradicinės Mišios siūlo platesnę sritį pasauliečių dalyvavimui, pavesdamos jiems atlikti sudėtingesnį ir svarbesnį darbą, negu įmanoma Naujosiose Mišiose. Tačiau svarbu ir tai, kad Tradicinėse Mišiose randame liturgiją, kurioje reikia dalyvauti, o Naujosiose Mišiose jos nėra. Negalima sakyti, kad Tradicinės Mišios ir Naujosios Mišios yra liturgija ta pačia žodžio „liturgija“ prasme. Tradicinės Mišios yra liturgija ta prasme, kuria Naujosios mišios nėra liturgija. Tradicinės Mišios yra sudėtinga ir sena apeigų visuma, pasižyminti daugiasluoksne reikšmių ir simbolių gelme, įsišaknijusia didingoje ir gilioje literatūrinėje praeityje, taip pat susijusi su vienomis iš didingiausių pasaulio muzikinių ir architektūrinių tradicijų. Naujosios Mišios buvo sąmoningai sukurtos ne tam. Šios savybės, kuriomis pasižymi tradicinės Mišios ir kurių neturi Naujosios Mišios, reiškia, kad pasauliečių dalyvavimo Tradicinėse Mišiose pobūdis ir galimybės yra visiškai skirtingi negu Naujosiose Mišiose.

Ši diskusija, be abejo, leidžia suprasti, kad Lotynų Bažnyčia turi grįžti prie Tradicinių Mišių. Jos reikalauja daug platesnio pasauliečių dalyvavimo. Tradicinėms Mišioms turi būti paskirtos aukščiausios žmogiškosios kultūros formos, bet kad taip būtų, šios formos turi egzistuoti; o jas sukurti yra ne menkesnis darbas nei sukurti civilizaciją. Tai pirmiausia yra pasauliečių darbas. Didįjį religinį meną ir architektūrą visada dosniausiai rėmė ir kūrė pasauliečiai. Be tiesioginio materialių dalykų, skirtų Dievo kultui, sukūrimo, reikia nepamiršti literatūrinių, muzikinių, meninių, mokslinių, edukacinių ir intelektinių įgūdžių, reikalingų tam, kad būtų sukurta geriausia, ką gali žmonių kultūra. Tai daugiausia pasauliečių darbas.

Šis pranešimas apie pasauliečių dalyvavimo liturgijoje pobūdį yra netikėtas ir kiek neraminantis, žinant, kaip sunku išsaugoti civilizaciją šiuolaikiniame pasaulyje. Tačiau kaip tik to reikalauja dabartinė katalikų padėtis. Grumiantis su antikrikščioniškojo pasaulio blogiu, lengva pamiršti, kad pergalė šioje kovoje neateis vien demaskuojant šias blogybes. Būtina taip pat siūlyti pozityvius dalykus, kuri patrauktų žmones į katalikų pusę. Būtinybė kurti civilizacijos elementus katalikiškam kultui reiškia ir būtinybę kurti gėrį, kuris būtų patrauklesnis mus supančio barbarizmo tamsoje.

ŠALTINIS: Rorate caeli

 

[1] Kard. Johno Henry‘o Newmano pamokslas angliškai: http://www.newmanreader.org/works/parochial/volume6/sermon21.html.

[2] Žr.: Davies M., The Barbarians have Taken Over (http://www.catholictradition.org/Eucharist/barbarians.htm).