„Gerasis samarietis“, Gustave Moreau, apie 1865 m., aliejus ant medžio © Musée d'Orsay, Dist. RMN-Grand Palais
Per pastaruosius kelis dešimtmečius teologijoje įsitvirtino klaidinga nuo teisingumo atsieto gailestingumo samprata. Šis iškreiptas „gailestingumas“ yra esminis popiežiaus Pranciškaus mokymo elementas, keliantis didžiulę sumaištį tarp krikščionių.
Kas yra gailestingumas?
Etimologiškai, lotyniškas žodis misericordia (gailestingumas, pranc. miséricorde, angl. mercy) reiškia širdies (lot. cor, cordis) gailestį, kurį sukelia kito žmogaus vargas (lot. miseria). Gailestingumas verčia mus liūdėti dėl kito nelaimės, tarsi ji būtų mūsų pačių. „Gailestingas žmogus kitų vargą laiko savu ir liūdi dėl jo, tarsi tai būtų jo paties vargas“, – rašo šv. Tomas Akvinietis.
Gailestingumas nėra vien tik jausmingumo išraiška, bet ir dorybė, t. y. proto reguliuojamas valios veiksmas. Ši dorybė ieško aukso vidurio tarp nejautrumo, arba kietaširdiškumo, ir besaikės aistros, būdingos pernelyg švelnaus temperamento žmonėms. Kai gailestingumas kyla iš krikščioniškos meilės, jis tampa antgamtine dorybe, atsižvelgiančia į prigimtinį ir – dar labiau – į antprigimtinį artimo gėrį.
Gailestingumo etapai
Apibrėžkime antgamtinės, iš Dievo meilės kylančios gailestingumo dorybės etapus.
1. Gailestingumas prasideda išvydus mūsų artimą ištikusią nelaimę. Nematyti kito kančios reiškia neturėti gailestingumo. Toks aklumas kitų nelaimėms gali kilti dėl egoizmo ar individualizmo – mes nekreipiame dėmesio į kitus ir todėl tampame abejingi jų vargui.
Kad būtų tikrai gailestingas, krikščionis turi žvelgti į kitus žmones tikėjimo akimis. Tikėjimas padeda mums teisingai suvokti sielas ištikusį blogį. Per tikėjimą gailestingumas labiausiai atkreipia dėmesį į nuodėmę, kaip į moralinį blogį. Priešingai, reliatyvizmo iškreiptas gailestingumas nuodėmę ir klaidą mato tik kaip silpnybę, kaip menkesnį gėrį...
2. Matant kitų vargą, mūsų sieloje kyla liūdesys ir užuojauta vargstantiems. Tačiau tikro gailestingumo jausmas nėra filantropija. Krikščioniškasis gailestingumas gimsta iš Dievo meilės, todėl yra teologinis. Jis ypač pasireiškia užuojauta nusidėjėliams. O užuojauta kitiems dėl jų nuodėmių tikrai nereiškia skatinimo toliau jas daryti. Ji reiškia nuodėmės įžeisto Dievo šventumo kontempliavimą ir galvojimą apie amžinąją bausmę, kuri laukia užkietėjusio nusidėjėlio.
3. Vien užuojautos nepakanka. Tikra užuojauta imasi veiksmų, stengiasi palengvinti kito vargą, daro, ką gali, kad veiksmingai jam padėtų. Tikėjimas ir šiame etape įgalina mus įžvelgti tikrąjį artimo vargą. Kai kurie kilniaširdžiai žmonės norėtų palengvinti visas pasaulio kančias, tačiau apsiriboja tik materialiniu vargu. Tačiau didžiausias blogis yra nutolimas nuo Dievo. Todėl didžiausias gailestingumo darbas yra tikėjimo liudijimas, vadinamasis tiesos gailestingumas. Tik tikrosios religijos mokymas ištrauks žmones iš didžiulio vargo, į kurį jie pakliuvo dėl savo arba ne savo kaltės. Liberalizmas ir reliatyvizmas, tylintys apie nuodėmę ir leidžiantys žmonėms gyventi savo iliuzijose, yra ne tik klaida, bet ir pasibaisėtinas abejingumas.
Naujasis „gailestingumas“
Nauja gailestingumo samprata glūdėjo jau dabartinio popiežiaus pirmtakų mąstyme. Jonas XXIII savo kalboje Vatikano II Susirinkimo atidarymo proga paskelbė naująją doktriną, pareikšdamas: „Šiandien Kristaus nuotaka mieliau imasi gailestingumo vaistų, nei žvangina griežtumo ginklais“.
Didysis katalikų mąstytojas Romano Amerio teisingai pastebėjo: „Skelbiant šį naują gailestingumo principą, priešingą griežtumo principui, pamirštama, kad, pagal Bažnyčios dvasią, klaidos pasmerkimas pats savaime yra gailestingumo darbas, nes, smerkdami klaidą, mes pataisome klystantįjį ir apsaugome nuo klaidos kitus.“
Iš tiesų, naujasis požiūris atsisako daug ko. Jis atsisako paties svarbiausio gailestingumo, būtent: kai gelbėjame žmones nuo didžiausio blogio, sakydami jiems tiesą. Tikrasis gailestingumas – tai užjausti sielas, gyvenančias „mirties šešėlyje“, ir skelbti joms Jėzų Kristų bei išganymui būtiną tikėjimą.
Naujasis „gailestingumas“ daugiau dėmesio skiria šio pasaulio vargams, o ne patiems rimčiausiems, dvasiniams, vargams. Bažnyčią valdanti partija siekia tarnauti žmogui jo žemiškajame gyvenime, o ne vykdyti misiją, kurią mūsų Viešpats pavedė Bažnyčiai – vesti sielas į dangų.
Sąžinės viršenybė
Šiuolaikiniame mąstyme individo sąžinė yra aukščiausias autoritetas. Gera ir teisinga nebėra tai, kas atitinka išmintingo Kūrėjo nustatytą tvarką, išreikštą dieviškuoju įstatymu. Gera ir teisinga yra tai, kas taip atrodo individo sąžinei. Dieviškasis įstatymas nustumiamas į šalį, o jo vietoje pastatoma individuali sąžinė, paversta absoliutu.
Tokia mąstysena įsiskverbė į Bažnyčią po Vatikano II Susirinkimo: siekiant netrikdyti žmonių sąžinės, vengiama skelbti tiesą. Dėl to krikščionybė vis labiau sumenkinama iki neapibrėžto humanitarizmo, skelbiančio paguodą, kurią galime rasti kitur, visiškai nesikreipiant į Bažnyčią. Šį sentimentalų humanitarizmą galima įžvelgti ir Jėzaus Kristaus vaizdavime: tas, kuris buvo reiklus nusidėjėliams, paverčiamas simpatišku liberaliu mokytoju, visų bičiuliu, neturinčiu, regis, jokių pretenzijų pakeisti mūsų gyvenimą ir išrauti nuodėmę. Tai Jėzus, kuris nė vieno nesmerkia ir visiems garantuoja rojų.
Gailestingumas be atgailos
Dabartiniame Bažnyčios mokyme gailestingumo idėja atsiejama nuo atsivertimo ir atgailos. Popiežius Pranciškus niekada nemini Dievo teismo ir nepraleidžia progos sumenkinti dieviškąjį įstatymą, tarsi tai būtų tik fariziejų rūpestis. Tai matyti daugelyje jo pareiškimų ir kalbų.
Tipiškas dokumentas yra 2016 m. paskelbtas apaštališkasis paraginimas apie šeimą „Amoris laetitia“. Juo Pranciškus suteikia krikščionims leidimą santuokinės moralės klausimus spręsti kiekvienu konkrečiu atveju pagal savo asmeninę sąžinę. Nė žodžiu neužsimenama apie aiškias ir būtinas gaires, kurias teikia Dievo įstatymas.
Dokumentas persmelktas minties, kad žmogus turi teisę į atleidimą, be prievolės atsiversti, o Dievo pareiga – jam atleisti. Tarsi būtų įmanoma įsivaizduoti tokią teisę ir tokią pareigą! Vietoj tikrai gailestingo Dievo, atleidžiančio atgailaujantiems nusidėjėliams, skelbiamas Dievas, kuris visada viską pateisina ir išteisina. Dievas, kuris nėra tikrasis Dievas. Nes, kaip sako italų žurnalistas Aldo Maria Valli, „Dievas, Biblijos Dievas, yra tikrai kantrus, bet ne liberalus; tikrai gailestingas, bet ne viską leidžiantis; tikrai supratingas, bet ne nuolaidus. Žodžiu, jis yra tėvas pilniausia ir tikriausia šio žodžio prasme.“
Bibliją galima apibendrinti kaip raginimą atgailauti ir pažadą atleisti, kurių vieno nuo kito atskirti neįmanoma. Tai ypač pabrėžiama Naujajame Testamente. Viena iš pagrindinių užduočių, kurias Jėzus davė Bažnyčiai, yra kviesti nusidėjėlius į atgailą: „Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą.“ (Lk 24, 47).
Mūsų Viešpats suteikė savo apaštalams galią atleisti nuodėmes, bet ne jas pateisinti. Kunigas negali iš naujo apibrėžti Dievo nustatytų įstatymų; negali pakeisti Dekalogo. Jis gali suteikti atleidimą už praeities nuodėmę, bet tikrai negali duoti leidimo ją vėl daryti.
Tikras gailestingumas ragina nusidėjėlį atsiversti ir padeda jam įveikti nuodėmę. Netikras gailestingumas, priešingai, jį nuramina ir leidžia jam pasilikti nuodėmėje. Užuot stengęsis jį grąžinti pas Dievą, šis klaidingas gailestingumas gali jį nuvesti į amžiną pražūtį. Tai didžiulis meilės šioms paklydusioms sieloms trūkumas.
Gailestingumas egzistuoja, nes egzistuoja nuodėmė. Tikrasis gailestingumas suponuoja teisingumo buvimą ir reikalauja aiškiai suvokti nuodėmės rimtumą bei sunkumą. Atskirdami dieviškąjį gailestingumą nuo tiesos ir teisingumo, atimdami iš jo nuosprendžio matmenį, praktiškai neigdami kaltę, jį sumenkiname ir nuvertiname. Dievas nebeišgelbsti mūsų iš nuodėmės. Jo visagalybė ir begalinė meilė dėl to nėra labiau pabrėžiama, priešingai.
Bendrojo gėrio apsauga
Mums sakoma, kad vardan gailestingumo turėtume leisti bet kokį elgesį, vengti bet kokių „diskriminacijos“ ženklų, nekreipti dėmesio į akivaizdžius Dievo įžeidimus, nutylėti tiesą ir nekalbėti apie Bažnyčios teises. Tačiau diskriminacija kyla ne iš tariamo meilės trūkumo. Tiesa ta, kad viešos nuodėmės pasmerkimas kaip tik ir yra gailestingumas, nes ji gali užkrėsti kitų krikščionių sielas. Bažnyčios pareiga pasmerkti blogį, kad būtų apsaugoti kiti tikintieji. Būtina atskirti gėrį nuo blogio, kad bendras dorybės gėris būtų apsaugotas nuo blogo ydų pavyzdžio.
Nauja moralė, skirta įtikti pasauliui
Dviprasmiškumas ir reliatyvizmas ne tik įžengė į Bažnyčią, bet ir įgijo magisteriumo pavidalą. Katalikiška moralė nuo šiol laikoma pasenusia ir yra keičiama ją griaunančiais sofizmais, kurie neretai nueina taip toli, kad Bažnyčios moralinį mokymą paverčia jo priešingybe. Nebenorima sakyti, kad yra dalykų, kurie mus veda pas Dievą, ir dalykų, kurie mus nuo Jo ir Jo meilės atitolina. Nuodėmė net nebevadinama nuodėme; dieviškasis įstatymas palenkiamas tariamai žmogaus autonomijai.
Jau nebe nusidėjėlis turi atgailauti ir atsiversti, bet Bažnyčia turi atsiversti, kad „gailestingai“ pripažintų tuos, kurie aiškiai rodo nenorį laikytis jos, taigi ir Dievo, mokymo. Ji nebeturi savęs „primesti“; ji tegali „išklausyti“, „suprasti“ ir „palydėti“. Taip ji pereina nuo tolerancijos prie bailumo, kad prisitaikytų prie pasaulio nuodėmingumo.
Tikrasis gailestingumas yra priešingas šiam reliatyvizmui; pastarasis, galima sakyti, yra gailestingumo profanacija. Tikrai gailestingas žmogus, pavyzdžiui, gyvenimą kartu nesusituokus laiko nusikaltimu Dievui, krikščioniškosios santuokos griovimu, sielų mirtimi, socialine revoliucija... ir dėl to verkia. Nuo šiol moralinis įstatymas turi būti pritaikytas prie dabartinių papročių, prie išsiskyrusiųjų ir „antrą kartą susituokusiųjų“, prie gyvenančių nenatūraliose sąjungose.
Susirinkiminė Bažnyčia apgaudinėja žmones, kai savo nuolaidžiavimą ydoms ir nuodėmei maskuoja kaip gailestingumą. Klaidingas gailestingumas pridengiamas gražiais jausmais ir sielovadiniu rūpesčiu, tačiau jis sumenkina krikščionišką idealą ir nebereikalauja moralinio atsinaujinimo. Iš esmės Bažnyčia atsisakė sukrikščioninti žmonių elgesį. Nuo šiol manoma, kad žmonės nesugeba laikytis net prigimtinio įstatymo, todėl jis buvo panaikintas, neliko nieko.
Bažnyčios vyrai rado būdą, kaip prisiderinti prie šiuolaikinio, Dievui priešiško pasaulio reikalavimų ir pelnyti jo pritarimą, tuo pat metu pateikiant tariamai krikščionišką savo naujosios moralės pateisinimą. Tačiau tai sukelia didžiulį papiktinimą nuoširdiems krikščionims.
VERSTA IŠ: Abbé Hervé Gresland, „Vraie et fausse miséricorde“, La Couronne de Marie Nr. 134.