Kai kurių Vakarų šalių įstatymai, jau nekalbant apie musulmoniškų valstybių įstatymus, neleidžia jokiu būdu kritikuoti islamo. Tokie įstatymai draudžia vadinamąją „neapykantos kalbą“. Jie dažnai apima ir kitus pogrupius, kaip antai: homoseksualus, moteris ar rases. Šie įstatymai ir papročiai atsakingą žodžio laisvę praktiškai susiaurina iki negyvos raidės. Pažeidusieji šiuos įstatymus baudžiami piniginėmis baudomis arba įkalinimu.
Tokie įstatymai paprastai pagrįsti Tomo Hobso (Thomas Hobbes) pilietine taikos idėja, pagal kurią smurtą sukelia religiniai ir filosofiniai nesutarimai. Vienintelis būdas išvengti konfliktų yra įstatymais uždrausti bet kokią „neapykantos“ raišką. Šis požiūris paaiškina, kodėl civilinė valdžia yra priešiška bet kokiai sąžiningai kurios nors religijos ar filosofijos analizei. Toks įstatymas tampa ypač pavojingas, kai mums neleidžiama objektyviai kalbėti apie islamą. Į kritiką, satyrą ar nesutikimą su jo principais dažnai bus atsakyta islamišku smurtu. Užuot išsiaiškinus, ar ši kritinė analizė yra pagrįsta, ji tiesiog draudžiama, kad ir kokia taikli ji būtų.
Čia man rūpi pakalbėti apie islamo tiesą. Beveik kiekvienas viešas, akademinis ar žiniasklaidos pokalbis apie islamą vyksta maždaug taip: „Dauguma musulmonų yra taikūs, o smurtas ateina iš teroristų“. Šis požiūris pagrįstas dviem prielaidomis:
1) Pirmieji musulmonų užkariavimai Afrikoje, Ispanijoje, Artimuosiuose Rytuose, Balkanuose ir Vidurio Azijoje iki pat Indijos esą buvo „taikūs“ – tarsi pagrįsti laisvais rinkimais, o ne karine sėkme.
2) Tie, kuriuos mes apibūdiname kaip teroristus, nėra „tikrieji“ musulmonai.
Šitaip „terorizmas“ tampa tam tikru ore sklandančiu kultu, su niekuo nesusijusiu, tik su pačiu savimi. Todėl jis esą geriausiai paaiškinamas ekonominėmis, kultūrinėmis, psichologinėmis ar ideologinėmis sąvokomis, mažai ką bendro turinčiomis su „religija“. Toks požiūris leidžia mums susidaryti politiškai korektišką nuomonę, kad islamas yra „taiki“ religija, niekaip nesusijusi su „smurtu“.
Čia pateiksiu antikultūrinę poziciją. Noriu apginti vadinamųjų „teroristų“ principingumą, noriu pripažinti jų „orumą“, kurio jie nusipelnė. Jie nėra nemąstantys skurdo, ideologijos, tamsumo, ar psichinės manijos produktai – visi šie pateisinimai sugalvojami nenorint vadinti jų tuo, kuo jie patys save laiko, būtent ištikimais ir atsidavusiais Korano išpažinėjais ir tikraisiais Mahometo sekėjais. Beprasmiška būtų apsimetinėti, kad džihadistų vizijos Korane nėra.
Tai, su kuo kiekvienam reikėtų kovoti, yra ne islamo „smurtingumas“, o jo skelbiamos tiesos. Mums gali „nepatikti“ džihadisto požiūris į Koraną. Bet mes nuvertiname Islamo Valstybės (ISIS) ir kitų smurtinių islamo pakraipų – priklausančių ir sunitams, ir šiitams – orumą; pakraipų, aiškiai suvokiančių, kad jų islamo interpretacija turi teisėtas šaknis Korane, islamo istorijoje ir daugelio autoritetingų islamo komentatorių raštuose. Moderniosios islamo „valstybės“, per praėjusius du šimtmečius įkurtos Vakarų, dažnai turėdavo spręsti tą pačią problemą. Paprastai jos įvesdavo karinę diktatūrą kovai su smurtu savo šalyse.
Klausiausi Didžiosios Britanijos premjero ir kitų veikėjų, mėginančių paaiškinti, kas daugybę jaunų vyrų ir moterų traukia į islamiškuosius judėjimus. Paprastai jie pateikia daugybę priežasčių, išskyrus vienintelę tikrąją – šiuos jaunus žmones traukia tikėjimas Korano teisingumu. Panašūs į ISIS judėjimai tiesiog pavėluotai vykdo pasaulinę misiją užkariauti pasaulį Alachui pagal Korano normas. Nors tokiuose judėjimuose galima sutikti cinikų ir išnaudotojų, jų esmė yra universali religinė misija, skirta visiems žmonėms. Kiekvienam užkariautajam bus leista rinktis iš trijų įprastų galimybių, kurios buvo siūlomos jau nuo septintojo amžiaus – atsiversti, mirti arba mokėti mokestį už savo buvimo toleravimą.
Kokią išvadą galime padaryti iš šio požiūrio? Pirma, mums reikia pranašesnės karinės jėgos, kad pasipriešintume šiai grėsmei. Antra, ir dar svarbiau, turime įvertinti islamo skelbiamas tiesas. Čia galimi du būdai. Pirma, reikalinga parengti moksliškai kritišką Korano versiją, toks leidinys jau yra rengiamas Berlyne. Mes visi, įskaitant musulmonus, turime žinoti, kas per knyga yra Koranas, kaip jis buvo sudarytas. Antrąjį būdą mums siūlo koptų kunigas tėvas Zacharia Botrosas, dirbantis vietinėje televizijoje. Šis kunigas arabiškai skaito Koraną, kad galėtų parodyti daugybę jo vidinių prieštaravimų ir nenuoseklumų. Korano tekstas yra silpniausia islamo grandis.
Abu šie būdai vertina tekstą už tai, koks jis yra, o ne už tai, kuo jis pretenduoja būti laikomas, t. y. paskutiniu Dievo žodžiu žmonijai. Kartais mums reikia drąsos vien tik tam, kad galėtume apie tai kalbėti, kaip savo paskaitoje Regensburge leido suprasti Benediktas XVI. Galiausiai mums nereikalinga „tolerancija“ ar civilinis įstatymas, draudžiantis atskleisti tiesą apie tai, už kokias vertybes iš tikrųjų kovoja musulmoniški judėjimai. Jie nėra ore sklandantys „teroristai“. Jie siekia įgyvendinti viziją, kurią įžvelgia Korane.