Nojaus sandora. Pasaulinės religijos link

Dėl ko gi krikščionys galiausiai kalti? Giliausia jų kaltė – pavydas išrinktajai tautai, judaizmo kaip tos tautos religijos atmetimas: „Krikščionių pavyduliavimas Izraeliui labai greitai tapo reikalavimu teisės į palikimą: reikia tiesiog atsikratyti kito, kuris yra toks artimas ir kartu skirtingas! (...) Pagonys, tapę krikščionimis gavo priėjimą prie Šventųjų Raštų ir žydų švenčių. Tačiau grynai žmogiškas pavydas paskatino juos marginalizuoti ar visai pašalinti žydus. Pradėję evangelizaciją, apaštalai Petras ir Paulius tenorėjo su pagonimis pasidalinti tą malonę, kurią gavo žydų tauta. (...) Bet savo skaičiumi ir galia pagonys, įstoję į Mesijo Bažnyčią, apvertė išganymo teikimo tvarką. Šis judėjimas stengėsi atimti iš žydų egzistencijos jos konkretų, kūnišką, istorinį turinį ir laikyti Bažnyčios gyvenimą galutiniu žydų vilčių ir gyvenimo pasiekimu. Taip buvo išvystyta substitucijos, pakeitimo teorija. (...) Kai Konstantinas dovanojo krikščionims toleranciją, (...) žydai buvo brutaliai atstumti. (...) Žydų tautos pakeitimo krikščionių tauta mitologija skatino slaptą, neišdildomą pavydą ir pateisino Izraelio paveldo užgrobimą“.

Tai esą tapo visų tolesnių žydų persekiojimų šaknimi. Tikėjimas, kad Bažnyčia yra naujasis, tikrasis Izraelis, naujoji išrinktoji tauta, esąs „teorija, mitologija“, kuri tiek amžių skyrė Bažnyčią nuo Sinagogos. Savo teologiją kardinolas Lustigeris toliau plėtojo knygoje „Pažadas“[2]. Yra dvi Bažnyčios, rašo jis: viena iš žydų, „iš nuolat liekančio pažado Izraeliui (...), išlikusi vėliausiai iki VI a., vėliau sunaikinta Bizantijos įtakoje“, kita – iš pagonių, „priskyrusi Kristų sau ir jį iškreipusi, kad iš to iškreipimo susikurtų savo dievą. (...) Tai, kad ji nesuprato Izraelio, įrodo, kad ji nesupranta ir Kristaus, kuriam esą tarnauja.“[3] Tik II Vatikano deklaracija Nostra aetate vėl padeda suvokti, kad Bažnyčia neįmanoma be judaizmo, kad žydai ir toliau išlieka išrinktąja tauta, teisėtais Senojo Testamento paveldėtojais, vykdančiais išganymo misiją pasaulyje. Rabinas Josy Eisenbergas mielai sutinka: „Džiaugiuosi matydamas, kad savo knygoje „Pažadas“ Jūs atmetate pakeitimo teologiją“[4]. Knygos apžvalgininkas Claude Vigée rašo: „Jean-Marie Lustigeris parodo, kad mes negalime atmesti Izraelio išrinktumo, nesugriaudami pačios krikščionybės esmės. (...) Krikščionys sunkiai jam atleis už priminimą, kad be Izraelio išrinkimo neįmanomas ir krikščionių išrinkimas (...). Ar suprantate, kad jeigu jisai būtų rašęs šias eilutes inkvizicijos laikais, (...) jis be abejo būtų buvęs įmestas į ugnį!“[5] Iš tiesų, jeigu Kristaus pelnytu išganymu paremta Bažnyčia nepakeitė Įstatymo darbais besiremiančios Sinagogos, tai Kristaus atėjimas buvo veltui!

 

Nuo pat apaštalo Pauliaus laikų Katalikų Bažnyčia mokė, kad reikia skirti Senojo Testamento žydų tautą bei religiją nuo judaizmo krikščionybės laikais. Izraelis buvo Dievo išrinktoji tauta, tūkstantmečius vykdžiusi savo misiją: liudyti vieną Dievą pagonių akivaizdoje ir paruošti dirvą Mesijo – Jėzaus Kristaus atėjimui. Deja, tik nedidelė dalis šios tautos „pažino savo aplankymo metą“ ir priėmė Išganytoją. Dauguma žydų pasekė tais savo vyresniaisiais, kurie Jėzų Kristų atmetė ir nukryžiavo, todėl Jo kraujas krinta ir ant jų galvų. Žydai lieka išrinktąja tauta, nes Dievas ištikimas savo pažadams, bet dėl jų pačių neištikimybės (perfidia) šis išrinktumas tampa jiems pasmerkimu. Senasis Testamentas tebuvo būsimųjų pažadų šešėlis, Naujoji Sandora jį visiškai išpildė ir pakeitė, todėl Kristaus įsteigtoji Katalikų Bažnyčia yra naujasis Izraelis, naujoji ir vienintelė Dievo tauta, visas ST palikimas tapo jos nuosavybe (pvz., Šventoji žemė). ST apeigos, ritualiniai įstatymai, apipjaustymas negalioja ir yra draudžiami. Judaizmas neturi esminių Senojo Testamento religijos elementų (šventyklos, kunigystės, aukos), iškelia žmonių įvestus, dažnai amoralius papročius (Talmudą) virš Įstatymo, todėl nėra tos religijos tęsinys, nors perėmė daug jos elementų. Kaip rašo apaštalas Jonas (Apr 2, 8s): „Tai sako Pirmasis ir Paskutinysis, kuris buvo numiręs ir vėl grįžo į gyvenimą. Aš žinau (...) kaip tau piktžodžiauja tie, kurie sakosi esą žydai, bet nėra tokie, o tik šėtono sinagoga“. Žydai, sąmoningai prisidėję prie šios krikščionybei priešiškos religijos, susieja save su dalies savo protėvių atlikta dievažudystės nuodėme, dažnai imasi prieš Bažnyčią ir krikščionis nukreiptos veiklos. Apaštalas Paulius kalba (1 Tes 2, 14-16): „Jūs, broliai, tapote sekėjais Dievo Bažnyčių Judėjoje, kurios yra Kristuje Jėzuje, nes tą patį iškentėjote nuo savo tautiečių, kaip ir jos nuo žydų, kurie nužudė Viešpatį Jėzų ir pranašus, kurie persekiojo ir mus. Jie nepatinka Dievui ir yra visų žmonių priešai, nes draudžia mums skelbti pagonims, kad šie būtų išganyti. Taip jie nuolat pildo savo nuodėmių saiką, ir ant jų krinta galutinė Dievo rūstybė“. Bažnyčia visada smerkė neapykantą žydams ir antisemitizmą, draudė jų persekiojimą ir nuolat meldžiasi, kad „Dievas nuimtų uždangą nuo jų akių“. Turime apgailestauti dėl daugelio krikščionių nusižengimo šiai Bažnyčios dvasiai, bet dėl to jokiu būdu nekalta pati Bažnyčia. Šventoji Tarnyba savo 1928 03 25 dekretu pasmerkė antisemitizmą[6], o popiežius Pijus XI savo 1938 09 06 kalboje belgų maldininkams pasakė: „Anti­semitizmas yra nepriimtinas. Mes esame dvasine prasme semitai“[7]. Bažnyčia didžiuojasi daugeliu žydų kilmės šventųjų nuo šv. Stepono iki Editos Stein.

Žydų kilmės kardinolas Lustigeris sako: „Aš esu žydas. Abi religijos man yra viena, aš neišdaviau savo protėvių religijos“[8]. Galime sakyti, kad jo teologija atvirai prisideda prie nuolatinės Sinagogos kovos prieš Bažnyčią. Josué Jéhouda savo knygoje „Antisemitizmas: pasaulio veidrodis“[9] rašo: „Trys žydų pasaulio bandymai stengėsi apvalyti krikščionių sąmonę nuo neapykantos tvaiko; trys plyšiai buvo padaryti pasenusioje krikščioniško obskurantizmo tvirtovėje (...): Renesansas, Reformacija ir Revoliucija. Tai trys bandymai ištaisyti krikščionių mąstymą ir harmonizuoti jį su progresyviu proto ir mokslo vystymusi. (...) Devynioliktame amžiuje atlikti dar du bandymai apvalyti krikščionių pasaulio mentalitetą – Markso ir Nyčės.“ Autorius apgailestauja, kad visa tai neatnešė laukiamo rezultato. Tačiau šiandien vykstanti modernistinė revoliucija pačios Bažnyčios viduje šį tikslą jau baigia pasiekti. Pažvelkime, koks žydų įnašas joje.

 

Dar 1946 metais įvyko pirmoji katalikų, protestantų ir žydų konferencija Oksforde. Antroji žydų – katalikų konferencija, šįkart tiesiogiai antisemitizmo klausimu, įvyko 1948 Seelisberge (Šveicarija). Žymus modernistinis katalikų teologas Jacques Maritainas dalyvauti negalėjo, bet atsiuntė savo sveikinimą, kuriame tarp kitko rašoma: „Krikščionys irgi supras, kad turi atidžiai peržiūrėti ir apvalyti savo kalbą, į kurią rutina (ne visada nekalta) leido įsiskverbti absurdiškiems posakiams, tokiems kaip „deicidinė rasė“, o Kančios istorija skaitoma taip, kad ji tampa labiau rasistine nei krikščioniška ir skatina krikščionybės vaikus neapykantai prieš savo žydų draugus“[10]. Konferencijoje priimti garsieji „Dešimt Seelisbergo punktų“. Kai kurie iš jų:

5) Vengti iškreipti ar klaidingai aiškinti biblinį ar pobiblinį judaizmą siekiant iškelti krikščionybę;

6) Vengti naudoti žodį „žydai“ išskirtine Jėzaus priešų prasme arba žodžius „Jėzaus priešai“ kalbant apie visą žydų tautą;

7) Vengti vaizduoti Kančią taip, lyg už Jėzaus nužudymą būtų atsakingi visi žydai ar vien žydai;

9) Vengti skleisti prietaringą nuomonę, kad žydų tauta yra atmesta, prakeikta, pasmerkta kančioms.

Matome, kad jau šioje konferencijoje antijudaizmas (teologinis žydų santykio su krikščionybe ir pobiblinio judaizmo įvertinimas) be jokių argumentų suplakamas su antisemitizmu (žydų kaip rasės ar socialinio sluoksnio atmetimu arba emocine neapykanta žydų tautai). Tuomet kiekvienas „žydų“ paminėjimas kad ir Evangelijoje pagal Joną, Bažnyčios tėvų raštuose ar Didžiosios Savaitės liturgijoje gali būti pavadintas antisemitiniu.

Konferencijos įkvėpėjas ir organizatorius buvo žydas istorikas Jules Isaacas, parašęs knygą „Jėzus ir Izraelis“, kurioje kildina modernųjį antisemitizmą iš katalikiškojo antijudaizmo. Šias idėjas jis skleidė katalikų teologų tarpe per savo 1948 įsteigtą „Žydų – krikščionių draugiją“. Draugijos pastangomis 1949 spalio 16 d. Jules Isaacas gavo audienciją pas popiežių Pijų XII ir pristatė jam „Dešimt Seelisbergo punktų“, kurie Šventojo Tėvo nesužavėjo.

Naujajam popiežiui Jonui XXIII sušaukus Vatikano II Susirinkimą, žydų organizacijos iškart ėmėsi jį įtakoti. Jau 1959 m. spalį „Aktualiųjų problemų studijų centro“ įkūrėjai Cletta Mayer ir Daniel Mayer, dirbantys Antidefamacijos lygoje[11], susitiko su Jules Isaacu Paryžiaus Terminus viešbutyje ir įgaliojo jį organizuoti šį darbą. 1960 birželio viduryje Isaacas susitiko su žydų kilmės jėzuitu kardinolu Augustinu Bea, kuris iškart ėmėsi entuziastingai bendradarbiauti. Kardinolo Bea iniciatyva Isaacas birželio 13 d. susitiko su popiežiumi Jonu XXIII. Šis parėmė žydų pasiūlymus ir davė nurodymus Kurijoje, kad iš rengiamo Susirinkimo tikisi „katalikiško antisemitizmo“ pasmerkimo. Tuo pačiu laiku rabinas Abrahamas J. Henschelis pateikė kardinolui Bea du Amerikos Žydų Komiteto parengtus dokumentus: „Žydų įvaizdis katalikų mokyme“ ir „Antižydiški elementai katalikų liturgijoje“. Panašų spaudimą darė Pasaulinė Žydų Organizacijų Konferencija bei ložė B‘nai B‘rith[12].

Kardinolo Bea patarėjai kun. Baum ir mons. John Osterreicher parengė Susirinkimo schemą De Judaeis, siūlančią pasmerkti bet kokius žydams ar judaizmui priešingus tekstus Bažnyčios liturgijoje ir mokyme. Pasaulinis Žydų Kongresas buvo schema patenkintas ir nutarė siųsti stebėtoją į Susirinkimą – dr. Chaimą Y. Wardą. Tačiau kilo protestų banga iš arabų šalių, ir 1962 m. birželį Vatikano Valstybės Sekretoriatas schemą išbraukė iš Susirinkimo dienotvarkės. Visiems 2200 Susirinkimo tėvų buvo išsiuntinėta knyga „Sąmokslas prieš Bažnyčią“, pasirašyta pseudonimu Maurice Pinay, kurioje be kita ko išdėstomi faktai apie žydų spaudimą Bažnyčiai ir iškilusią grėsmę katalikų teologijai.

Kardinolas Bea nepasidavė. 1963 kovo 31 d. Niujorko Hotel Plana jis susitiko su Amerikos Žydų Komiteto nariais ir vėl juos užtikrino, kad Susirinkimas pasmerks žydų kaltinimą dievažudyste. Greit po to buvo parodyta žymioji Rolfo Hochhutho pjesė „Atstovas“, kaltinanti Pijų XII kolaboravimu su naciais. Antrojoje Susirinkimo sesijoje vyskupai gavo į rankas schemą De Judaeis, paverstą deklaracijos Nostra aetate ketvirtuoju skyriumi. Šalia mokymo apie religinę laisvę, ši tema sukėlė Susirinkime pačias aštriausias diskusijas. Nuosekliausiai katalikišką mokymą apie žydus gynė hierarchai iš Rytų: Antiochijos Sirų patriarchas Tappouni, Damasko Melchitų patriarchas Maximos IV, Jeruzalės Lotynų patriarchas Stephan I Sidarous. Kard. Bea argumentavo: „Net jei Jeruzalės Sanhedrinas atstovavo žydų tautą, ar jis pilnai suprato Kristaus dieviškumą? Jei atsakymas neigiamas, tada nebuvo formalios dievažudystės.“ Iš tiesų, šv. Tomas Akvinietis rašo[13], kad žydų vyresnieji pažino Jėzų esant pažadėtuoju Mesiju, tačiau nepažino jo dievystės: „Jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę“ (1 Kor 2, 8). Tačiau jų nežinojimas buvo „ignorantia affectata“, iš užsispyrusios neapykantos (plg. Jn 15, 22). Todėl žydų vyresnieji formaliai užsitraukė dievažudystės nuodėmę, kurioje dalyvauja visi judaizmo išpažinėjai.

Ginčas užtruko iki pat 1965 metų, visą tą laiką popiežių Paulių VI lankė įvairių žydų organizacijų atstovai: Josephas Lichtenas iš Antidefamacijos lygos, Zachariah Schusteris iš Amerikos Žydų Komiteto, rabinas A. J. Henschelis. Pastarasis ypač ragino Susirinkimą uždrausti bandymus atversti („prozelitizmą“) žydų tarpe. 1964 lapkričio 20 d. įvyko balsavimas dėl schemos De Judaeis: 1650 už, 99 prieš ir 242 už su išlygomis. Visų Rytų Bažnyčių vyskupų grupė pareiškė, kad deklaracija apie žydus išvis nereikalinga. Léon de Poncins Susirinkimo tėvams išplatino brošiūrą „Žydų problema Susirinkime“, kurioje ragino nepasiduoti žydų spaudimui ir neiš­kreipti Bažnyčios mokymo. Pavyko pasiekti, kad nebūtų pasmerktas teiginys, jog žydų tauta yra „deicidinė“. Esminė atkarpa deklaracijoje Nostra aetate (galutinai priimta 1965 spalio 28 d. tik 88 tėvams balsavus prieš) skamba taip: „Nors žydų vadovybė su savo šalininkais ir reikalavo Kristaus mirties (plg. Jn 19,6), tai, kas įvyksta jo kančios metu, negalima primesti nei visiems be skirtumo anuomet gyvenusiems, nei šiandieniniams žydams. Nors Bažnyčia yra naujoji Dievo tauta, žydai tenebūnie pristatomi kaip Dievo atmestieji arba prakeiktieji, tarsi tai plauktų iš Šventojo Rašto.“

Dalis žydų buvo nusivylę, kad Deklaracija nutylėjo dievažudystę, neuždraudė misijų tarp žydų ir pakartojo kai kuriuos tradicinio katalikų mokymo punktus. Tačiau dauguma iškart suprato, kad svarbiausia ne pats tekstas, o katalikų laikysenos pasikeitimas, kuriam Deklaracija davė tik pradžią ir kuris neišvengiamai ves prie visiško judaizmo pripažinimo. Pasaulinės Žydų Konferencijos veikėjas Jeanas Halpérinas sako: „Turime pabrėžti faktą, kad 1965 metų deklaracija Nostra aetate tikrai atvėrė kelią visai naujam dialogui ir Bažnyčioje įvedė naują požiūrį į žydus bei judaizmą, parodydama, kad Bažnyčia pasirengusi pakeisti niekinančią doktriną gerbiančia“[14]. Kard. Lustigeris apibendrina: „Seelisbergo signatarai turėjo viltį. Jules Isaacas pasibeldė į duris. Vatikanas II jas atidarė savo deklaracija Nostra aetate“[15].

 

Paul Giniewski savo knygoje „Krikščioniškasis antijudaizmas: pasikeitimas“[16], remdamasis rabinų terminologija, skiria tris fazes povatikaniniame katalikų santykių su žydais pasikeitime: „vidouy“ (nuoširdus kaltės pripažinimas), „techouva“ (atsivertimas, ėmimas elgtis priešingai) ir „tikkun“ (atlyginimas). Anot autoriaus, katalikai jau yra antrajame, „techouva“ etape.

Pirmoji pakopa yra atgaila. Po Susirinkimo katalikų hierarchai be sustojimo mušasi į krūtinę dėl visų buvusių ar menamų Bažnyčios klaidų, tame tarpe ir dėl „nusikaltimų prieš žydus“. (Reikia pastebėti, kad tai nėra „mea culpa“, o „tua culpa“, begėdiškas praeities popiežių, „ikivatikaninės“ Bažnyčios apkaltinimas, neturintis nieko bendra su nuolankumo dorybe.) Visų atsiprašymų atbaigimas įvyko jubiliejinių 2000 metų kovo 12 d. Romos Šv. Petro bazilikoje.

Antroji pakopa gali būti matoma beatodairiškame katalikiškos teologijos pakeitime, „apsivalyme“. Kard. Lustigeris: „Šis naujas suvokimas dar turi permodeliuoti giliausias mintis žmonių, kurie priklauso krikščionybės sferai, bet kurių širdys dar neapvalytos Mesijo dvasios“[17]. Bažnyčia davė tam konkrečias direktyvas 1985 m. dokumentu „Katalikai ir žydai: naujas mąstymas. Popiežiškosios komisijos ryšiams su judaizmu nuostatos“[18]. Tačiau greitai nueita daug toliau šių direktyvų. 2002 rugpjūčio 12 d. Jungtinių Valstijų vyskupų konferencija išleido dokumentą „Apmąstymai apie Sandorą ir misiją“. Jame sakoma: „Romos katalikų apmąstymai rodo vis didesnę pagarbą žydų tradicijai, besivystančią nuo Vatikano II Susirinkimo. Vis gilėjanti katalikų pagarba amžinajai sandorai tarp Dievo ir žydų tautos, kartu pripažįstant Dievo žydams duotą misiją liudyti Jo ištikimą meilę, veda prie išvados, kad pastangos atversti žydus į krikščionybę yra daugiau teologiškai nebepriimtinos Katalikų Bažnyčiai.“ Šis teiginys yra tikrai eretiškas, jis teigia, kad Senoji Sandora yra amžina (taigi, nepakeista Naujosios) ir kad žydai dar tebeturi kažkokią misiją (lyg nebūtų savo tikrosios misijos išdavę). Galiausiai užkertamas kelias siekti žydų atsivertimo ir jų išganymo – nebepripažįstama, kad Jėzus Kristus yra vienintelis išganymo kelias. Šį dokumentą net dalis JAV protestantų pripažino kaip apostazės nuo krikščionybės aktą. Toks buvo episkopato „ap­sivalymas“. Vyskupus seka teologai. Romos Grigališkojo Universiteto egzegezės profesorius jėzuitas Norbertas Lohfinkas savo studijoje „Niekada neužbaigta Sandora“ prieina išvados: „Popu­liari krikščionių koncepcija apie Naująją Sandorą skatina antijudaizmą“[19]. Teologas Alanas Marchandouras irgi rašo: „Ilgą laiką krikščionys matė Izraelyje tik kažkokią praeities liekaną, atsto­vaujančią realybę, kuri iš esmės perimta krikščionybės – naujojo Izraelio. Toks kalbėjimas yra nepriimtinas, Izraelis egzistuoja nepriklausomai, su sava istorija, savomis institucijomis ir savais tekstais. Judaizmas nedingo atsiradus krikščionybei. (...) Jis [Izraelis] lieka Sandoros tauta“[20]. 1997 spalio 30 d. – lapkričio 1 d. Romoje vyko didelis tarptautinis kongresas tema „Krikščioniškojo antijudaizmo šaknys“. Claude-Franšois Jullianas savo reportaže praneša: „Visi ekspertai patvirtino žydiškas krikščionybės šaknis ir įvertino kaip klaidingą substitucijos teologiją, teigiančią, kad Naujoji Sandora Kristuje anuliavo Senąją Sandorą. (...) Šveicaras dominikonas Georges Cottier, asmeninis popiežiaus teologas, priminė susirinkusiems: (...) „Substitucijos teologija yra paklydimas – tai esminis suvokimas, priimtas po II Vatikano, bet sunkiai plintantis žmonėse““[21]. Visišką krikščionių atsižadėjimą nuo senojo tikėjimo šiais klausimais vainikavo paties popiežiaus Jono Pauliaus II istorinis vizitas Romos sinagogoje 1986 balandžio 13 d. Šventasis Tėvas leido sau pasakyti: „Žydų religija yra ne išorinė mūsų atžvilgiu, bet yra tam tikru būdu mūsų religijos viduje. Todėl mes turime su judaizmu tokius santykius, kokių neturime su jokia kita religija. Jūs esate mūsų brangiausi broliai ir, galima sakyti, mūsų vyresnieji broliai“[22].

Koks bus trečiasis, atsilyginimo etapas – galime tik spėlioti. Egzegetas ir teologas André Paulis pastebi, kad kardinolo Lustigerio ir kitų judaizantes teologų kalbos galų gale „skirtos tik tam, kad patvirtintų, šį kartą aiškiais žodžiais, jog politinis sionizmas, įvestas 1948 metais, yra kažkas „būtino“, dar daugiau – tai Dievo dovana“[23]. Vis labiau pabrėžiama, kad žydai – „kunigiškoji tauta“, taigi, Dievo esmingai iškelta virš kitų ir pašaukta joms vadovauti (panašiai kaip katalikų kunigas senojoje, „tridentinėje“ Bažnyčioje pasauliečiams). Kaip neprisiminsi, kad kai kurios žydų grupės aktyviai ruošiasi Jeruzalės šventyklos atstatymui ir jau išaugino „raudoną telyčią“, kurios pelenais bus apvalomi būsimieji kunigai. Gal katalikai ruošiasi būti vyriausiais jų „ministrantais“?

 

Po Didžiosios Prancūzų Revoliucijos emancipuoti žydai ėmė svarstyti apie idealią porevoliucinę santvarką, kokią vietą joje turėtų užimti žydai ir katalikai. Jeigu žydai pašaukti nešti išganymą gojams, tai ar pastarieji turėtų atsiversti į judaizmą?

Livorno rabinas Elijah Benamozegh‘as, vienas įtakingiausių žydų mąstytojų ir kabalistų, vadinamas italų judaizmo Platonu, į šį klausimą bandė atsakyti knyga „Izraelis ir žmonija: universalios religijos problemos studija ir jos sprendimas“[24]. Anot jo, gojams nereikia tapti judaizmo išpažinėjais, ši religija ir jos teisė skirta vien išrinktajai tautai. Jie turėtų grįžti į „noachizmą“, Nojaus religiją, paremtą prigimtine, bendražmogiška morale – humanizmu. Katalikai turėtų pripažinti, kad žydai yra kunigiškoji tauta, Dievo pašaukta nešti laimę ir vienybę žmonijai – „pripažinti jai tą funkciją, kurią Paulius manė galįs pašalinti“. (Žydų teologai, pvz., Shmuelis Trigano[25], ypač puola apaštalo Pauliaus mokymą). Po to katalikai turi sutikti, kad Jėzus, save vadinęs „Žmogaus Sūnumi“, nebuvo Dievas, o tik rabinas, skelbęs universalias moralines tiesas, siekdamas žmonijos gerovės. Švč. Trejybės doktrinos nebūtina atmesti, ją tereikia kitaip interpretuoti. Tuomet Katalikų Bažnyčia atras savo tikrąją esmę ir pašaukimą – skelbti tarp pagonių Nojaus Įstatymą ir vienyti žmoniją bendrų humanizmo idealų pagrindu. Žymusis Paryžiaus rabinas Jacobas Kaplanas pokalbyje su katalikų teologu Danielou sakė: „Pagal mūsų mokymą, žydų religija nėra vienintelė garantuojanti išganymą. Nežydai taip pat išganomi, jeigu tiki aukščiausiąjį Dievą ir turi moralinį kodeksą, taip paklusdami Nojaus Įstatymui, kurį Nojui davė pats Kūrėjas. (...) Todėl Izraelio viltis yra ne žmonijos atvertimas į judaizmą, bet į monoteizmą. Biblinėse religijose, anot mūsų didžiausių teologų, yra tikėjimai, kurie taip pat kaip Izraelį ruošia atėjimui Mesijo amžiaus, skelbto pranašų. (...) Tai gali pagreitinti atėjimą Mesijo eros, kurioje viešpataus meilė, teisingumas ir taika“[26].

Ar neatrodo, kad rabino Benamozegho planas nuosekliai vykdomas? Ar neprimena to plano nuolatinės hierarchų kalbos apie „žmogaus teises, žmogaus asmens orumą, žmonijos vienybę...“, o ypač garsusis Hanso Kiungo „pasaulinio ethos“ projektas?

Žinome Bažnyčios tėvų pranašystes, kad laikų pabaigoje atėjęs Antikristas bus žydų priimtas kaip Mesijas ir sukurs universalią karalystę, kurioje „viešpataus meilė, teisingumas ir taika“ – visiems, turintiems Žvėries ženklą, bet tik ne tiems, kurie išpažįsta, kad Jėzus Kristus yra Dievas. Bažnyčios vyrų vedamą dialogą su žydais galima laikyti vienu iš „laiko ženklų“, kad šis išbandymo metas nebetoli. Todėl kartu su žymiaisiais žydų konvertitais Drachu, Libermannu, broliais Ratisbonne, Lemannu, Zolli ir kitais melskime šios tautos atsivertimo:

 „Dieve, pažvelk gailestingomis akimis ir į vaikus tos tautos, kuri taip ilgai yra buvusi išrinktoji, ir Kraujas, kurį jie kitados ant savęs šaukėsi, tenužengia dabar ant jų kaip atpirkimo ir gyvybės srovė”[27].

(iš Le Sel de la Terre, 2003 ruduo, Nr. 46, laisvas sutrumpintas vertimas)

 

Tradiciniame mišiole: Už žydų atsivertimą

 

Melskimės ir už neištikimuosius (perfidis) žydus, kad Dievas, mūsų Viešpats nuimtų uždangą nuo jų širdžių, kad ir jie pažintų Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.

Melskimės. V. Klaupkimės. R. Stokite.

Visagali amžinasis Dieve, kuris savo gailestingumu neatstumi net neištikimųjų žydų (iudaicam perfidiam), išklausyk mūsų maldas, kurias skiriame už tą apakusią tautą, kad jie pažintų Tavo tiesos šviesą – Kristų ir būtų išgelbėti iš savo tamsybės. Per Kristų, mūsų Viešpatį. R. Amen.

 

Naujajame mišiole: Už žydus

 

Melskimės už žydų tautą, kuriai Viešpats Dievas yra pirmiausia kalbėjęs. Tegul jie dar labiau jį pamilsta, dar ištikimiau jo sandoros keliu žengia.

Visagali amžinasis Dieve, davęs pažadus Abraomui ir jo palikuonims, maloningai išklausyk savo Bažnyčios maldas, kad toji tauta, kurią nuo seno esi išsirinkęs, pasiektų išganymo pilnatvę. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. R. Amen.

 

 

Vakar aš buvau pas popiežių. (...) Jis priėmė mane atsistojęs ir ištiesė man ranką, kurios aš nebučiavau. (...) Aš jam trumpai išdėsčiau savo reikalą. Jis atsakė griežtai ir aiškiai: „Mes negalime remti šio judėjimo. Negalime sutrukdyti žydams vykti į Jeruzalę, bet tam pritarti negalime. Jeruzalės žemė visada buvo šventa, ji pašventinta Jėzaus Kristaus gyvenimu. Aš kaip Bažnyčios galva negaliu to daryti. Žydai nepripažino mūsų Viešpaties, todėl negalime pripažinti žydų tautos. (Gli ebrei non hanno riconosciuto nostro signore percio non possiamo ricognoscere il popolo ebreo.)“ Taigi, vėl atsimintas konfliktas tarp Romos, kurią atstovavo jis, ir Jeruzalės, kuriai atstovavau aš.

Bet aš bandžiau kalbėtis gražiuoju. Aš pasakiau savo eksteritorializacijos formulę, res sacrae extra commercium [šventovės liks neliečiamos]. Tai nepadarė įspūdžio. Gerusalemme negalinti patekti į žydų rankas.

„O dabartinė būklė, Šventasis Tėve?“

„Žinau, nėra malonu, kad turkai valdo mūsų šventąsias vietas. Turime tai pakęsti. Bet mes negalim remti žydų noro gauti šventąsias vietas. Todėl kai jūs atvyksite į Palestiną ir apgyvendinsite savo žmones, mes turėsime paruošę bažnyčių ir kunigų, kad jus visus pakrikštytume...“ Dėl paties reikalo jis vėl pakartojo tai, ką sakė: „Non possumus!“

 

Theodor Herzls Tagebücher, Berlin, 1923, t. 3, p. 555

 

 

Kilus triukšmui dėl kryžių nugriovimo Osvencime ir paskutiniojo (popiežiaus pastatyto) kryžiaus, vyriausiasis Lenkijos rabinas P. Menachem Joskowicz 1999 04 11 kreipėsi į Šv. Tėvą Joną Paulių II: „Ponas popiežiau, pasakykite savo žmonėms, kad ir tą paskutinį kryžių pašalintų iš šio lagerio“.

 

---

[1] Jews and Christians, Tomorrow // Nouvelle Revue Theologique, vol. 120, Nr. 4, Oct./Nov. 1998, p. 529–543.

[2] La Promesse, Paris, Parole & Silence, 2002.

[3] La Promesse, p. 81.

[4] Le Nouvel Observateur, Nr. 1988, Dec. 12–18, 2002, p. 116.

[5] France Catholique, Nr. 2857, Nov. 2002, p. 10.

[6] Acta Apostolicae Sedis, 20 (1928), p. 103.

[7] Laikraštis La Libre Belgique, 1938 09 14.

[8] France Soir, Feb. 3, 1981, p. 83-115.

[9] L‘Antisémitisme, miroir du monde, Ženeva, Ed. Synthésis, 1958, p. 161.

[10] Contre l‘anti-sémitisme // Nova et Vetera, 1946-47, p. 312-317.

[11] Spaudimo grupė kovai prieš antisemitizmą, įkurta 1913 metais žydų masonų ložės B‘nai B‘rith (veikia nuo 1843 JAV).

[12] Detali informacija: Léon de Poncins, Le Judaisme et le Vatican, une tentative de subversion spirituelle, Paris, Ed. Saint Rémi, 2001.

[13] Summa theologica, Tertia pars, q. 47, a. 5, resp.

[14] Kolokviumas Fribūro universitete tema „Judaizmas, antijudaizmas ir krikščionybė“, 1998 03 16–20.

[15] Kalba Europos Žydų Konferencijoje Paryžiuje 2002 m.

[16] Paul Giniewski, L‘Anti-Judaisme chrétien, la mutation, Paris, Salvator, 1993.

[17] Jews and Christians, Tomorrow // Nouvelle Revue Theologique, vol. 120, no. 4, Oct./Nov. 1998.

[18] Documentation Catholique, no. 82, 1985, psl. 733-738.

[19] Cituota iš Paul Giniewski, L‘Anti-Judaisme chrétien, la mutation, p. 391.

[20] Ten pat, kolokviumas tema „Jėzaus teismas – žydų teismas?“

[21] Le Nouvel Observateur, Feb. 22-28, 1998, p. 110.

[22] Documentation Catholique, Nr. 1986, p. 433.

[23] L‘Express, Nr. 2683, Dec. 5-11, 2002, p. 96.

[24] Israel et l‘Humanité: Étude sur le probleme de la religion universelle et sa solution, Paris, 1884.

[25] Shmuel Trigano, L‘E(XC)LU, entre juifs et chrétiens, Paris, Denoėl, 2003. IV skyriaus 2 dalis vadinasi: „Paulinizmas: kliūtis žydų – krikščionių dialogui“.

[26] Jacob Kaplan, Dialogue avec le pere Danielou, S.J., le 10 février 1966 au theatre des ambassadeurs a Paris, Paris, 1966.

[27] Žmonijos pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktas, kalbamas per birželines pamaldas.