I. Laisvoji masonerija – kas ji tokia?
„...Jau daugelis pasekė Liuciferiu, kuris ištarė nedorą žodį: „Netarnausiu!“. Jie laisvės vardu supranta beprotišką palaidumą. Tokie yra ir atstovai vienos labai įtakingos srovės, kurie nori vadintis liberalais, išvesdami savo vardą iš žodžio „laisvė““[1].
Popiežiaus Leono XIII enciklika Libertas
„...Vaisius, kurį šėtonas pasiūlo moderniajam pasauliui, kad apgautų jį, yra Laisvė“.
Arkivyskupas Marcelis Lefebvre‘as
„Kiekvienas, kuris nusideda, yra nuodėmės vergas“
Šie Jėzaus Kristaus žodžiai bus savotiškas šio darbo moto. Prie jų reikšmės neišvengiamai teks ne kartą sugrįžti. Darbo uždavinys būtų išsiaiškinti, kas gi yra liberalizmas, ar tai iš tikrųjų yra toks blogas reiškinys, kad užsitarnautų tokių šv. Tėvo žodžių, ir jeigu taip, tai kur yra jo blogybės.
Pradėsime rašyti apie liberalizmą kiek neįprastai šiems laikams – nuo vienos paslaptimis apgaubtos organizacijos, kurios visuomenei skleidžiamos idėjos pasirodo įtartinai panašios į analogiškas liberalizmo idėjas. Tai yra laisvoji masonerija – nuostabiai lanksti, plati, mokanti organizuoti savo veiklą organizacija, kuri, nors yra užslaptinusi svarbiausius savo tikslus, dabar turi didžiulę įtaką politikai, kultūrai ir apskritai žmonijos gyvenimui visame pasaulyje.
Senatorius Goblet d’Aviella iš Belgijos Didžiųjų Rytų masonų organizacijos Briuselio ložės posėdyje 1877 m. rugpjūčio 5 d. kalbėjo: „Pasakykite neofitams [naujai priimtiesiems], kad Masonerija nėra, kaip kvaili žmonės įsivaizduoja, šventinis susirinkimas ar visiems ir kiekvienam padedanti ranka... Laisvoji Masonerija yra laboratorija, kurioje kuriamos didžiosios šių laikų idėjos, kad jos paplistų po pasaulį praktine ir apčiuopiama forma. Pasakykite jiems trumpai, kad mes esame liberalizmo filosofai“[2] (visur išskirta Š. P.).
Ar iš tiesų liberalizmo ir masonerijos idėjos yra tos pačios? Ar jos kyla iš to paties šaltinio? Kokie gi masonų ir liberalų tikrieji tikslai? Pamėginkime palaipsniui pateikti atsakymus į šiuos klausimus.
1902 m. enciklikoje „25–tiesiems Mūsų pontifikato metams“ popiežius Leonas XIII rašo:
„Laisvoji Masonerija yra amžina Revoliucijos personifikacija, ji sudaro tam tikrą atvirkščią visuomenę, kurios tikslas yra vykdyti okultinį viešpatavimą visuomenei, kurios vienintelis Raison d’etre [buvimo priežastis] yra kariauti karą prieš Dievą ir Jo Bažnyčią“[3].
Masonų rašytojo Bucko knygoje „Laisvosios masonerijos genijus“ rašoma: „Masonas visur yra popiežijos priešas, nes popiežija siekia paneigti, kontroliuoti ar uždrausti kiekvieną pilietiškumo formą. Ji neigia žmogaus teisę į Gyvybę, Laisvę ir Laimės siekimą. Masonai sudaryti iš laisvų žmonių, o ne iš vergų. Nėra ir negali būti laisvo žmogaus ten, kur popiežija turi kontrolę. Šis principas nesąmoningai yra Masonerijos principu, nes jis sudaro jos valdymo pagrindą.
Būtina aiškiai suprasti ir tiksliai išskirti šių dviejų institucijų pagrindą, tikrąjį Genijų, nes jos yra tikslios priešingybės ir yra aukščiausiu laipsniu antagonistinės“[4].
Čia iš paties masono lūpų nuskamba ne tik prisipažinimas apie masonerijos priešiškumą Dievo vietininkui žemėje, bet ir jos ryšio su liberalizmo filosofija patvirtinimas. Jis ne tik, analogiškai atviriems liberalų pasisakymams, viską grindžia savaip suprantama laisve, bet ir vartoja analogišką terminologiją – žodžius iš pirmosios pasaulyje liberaliais principais grįstos valstybės – JAV – konstitucijos.
Masonų, kaip ir liberalų, mąstymas neįsivaizduojamas be „progreso“. Tik masonai jį teigia gerokai atviriau. Aukšto rango masonas O. Wirthas rašo: „Masonerija yra žmogiškojo progreso Bažnyčia... Jėga, aukštesnė už juos pačius, valdo masonus, protu, stipriai viršijančiu bet kurio iš jų protą“[5].
Kas gi yra ta jėga? Kokia apskritai yra masonerijos esmė?
II. Masonerijos ir liberalizmo paralelės
1. Masonerija – „liberalizmo generalinis štabas“
Vokiečių rašytojas baronas von Stozingenas aiškiai apibendrino masonerijos esmę – tai žmogiškumo garbinimas:
„Laisvosios masonerijos lyderiai nori pasakyti, kad žmogus yra savo paties šeimininkas ir kad neegzistuoja jokios kitos valdžios... virš jo... Humanizmas reiškia žmonijos, išvaduotos nuo bet kokios aukštesnės valdžios, moralinę ir dvasinę autonomiją. Tai yra fundamentalu visai tikrai masonerijai.
Šioje koncepcijoje, žinoma, nepalikta vietos asmeniniam Dievui už šio pasaulio. Taip pat negali būti vietos bet kokiai stabiliai valdžiai, pagrįstai dievišku pagrindu. Išvystyta iki savo kraštutinumo, ši idėja turi pasibaigti totaline anarchija, ir kiekvieno žmogaus karu už save prieš savo artimą. Be moralinės tvarkos, pagrįstos dievišku pagrindu, jokia teisinė, socialinė ar politinė forma neturi tikro pagrindimo...
Kai taip yra apibrėžiama laisvosios masonerijos esmė, mes galime lengvai suprasti, kodėl ji turi tiek daug bendrumų su liberalizmu. Galime netgi sakyti, kad laisvoji masonerija yra organizuotas liberalizmas, liberalizmo generalinis štabas. Vis dėlto liberalizmas apsiriboja humanistinio principo pripažinimu, bet atmeta jo pasekmes. Socializmas, liberalizmo įpėdinis, yra daug logiškesnis; jis neabejotinai seka savo principais tiesiai iki jų išvadų ir įveda jas į praktiką kur tik gali.
Masonerijos humanistinis principas ne tik veda prie Revoliucijos; iš tikrųjų jis yra Revoliucija. Jis save politiškai išreiškė Prancūzų revoliucijos 1789 m. „Žmogaus Teisių Deklaracija“.
Dvasinis ryšys, kuris sieja masoneriją su liberalizmu ir socializmu, paaiškina iš pažiūros pritrenkiantį faktą, kad turtingas masonas arba liberalas yra randamas toje pačioje stovykloje, kaip ir darbininkų klasės socialistas – kariaujantis su konservatyvia pasaulio koncepcija“[6].
Panašias mintis išsako net A. Plėšnys. Savo straipsnyje „Liberalizmas ir krikščioniškoji socialinė doktrina“ jis išskiria 3 liberalizmo atmainas – klasikinį liberalizmą, konservatizmą ir socializmą. Kaip bendrą visoms trims atmainoms bruožą jis nurodo jų požiūrį į laisvę, kuris nenurodo, kad laisvė turi būti apsisprendimas už gėrį[7]. Ši pastaba iš esmės teisinga, tačiau reikėtų pridėti, kad tikroji sielos laisvė ne tik turi būti, bet ir tegali būti apsisprendimas už gėrį.
Kitokia „laisvė“ iš tiesų yra vergovė nuodėmei, o jos idėjų platinimas – patiklių žmonių masių pavergimas tam, kas įkvepia visas nuodėmes, gėrio priešininkei – piktajai dvasiai. Tai ir yra didžiausias liberalių doktrinų keliamas pavojus – pavojus žmonių sieloms.
2. Masonerija ir liberalizmas – Revoliucijos kūdikiai.
Taigi pasekime skirtingų modernių politinių doktrinų ryšį tarpusavyje ir su masonerija.
Iš tiesų, iš pažiūros skirtingas, modernioje sąmonėje net priešingas politines doktrinas sieja bendra kilmė ir principai. Tokia susipriešinimo iliuzija – pseudopriešiškumas tarp kairiųjų ir dešiniųjų – bene pirmą kartą atsirado Didžiosios prancūzų revoliucijos metais, kai pusė Generalinių luomų deputatų buvo laisvieji masonai, o visą darbą parlamente nukreipė vieningas masonų vadovaujamas blokas[8]. Nors tada pirmą kartą istorijoje atsirado pavadinimai „kairieji“ ir „dešinieji“, nors vieni skelbėsi konservatoriais, o kiti – radikalais, absoliuti dauguma jų buvo iš esmės promasoniški ir norėjo vienaip ar kitaip griauti dar užsilikusią katalikišką tvarką.
Vikontas de Poncins rašo: „Jeigu mes pažiūrėsime į giliausią masoniškos minties esmę, mes suprasime, kad humanistinis principas iš esmės yra ne kas kita, kaip senasis „non serviam“ („netarnausiu“ – ištartas Dievui šėtono, vėliau netiesiogiai Adomo – Š. P.), kuris nuo pat pirmosios nuodėmės persekioja žmogaus protą, amžinai konfliktuojantį su savo geresne prigimtimi“[9].
Kas gi yra ta Revoliucija, apibendrinanti tokius iš pažiūros tarpusavyje tolimus ir dabar jau tarsi tapusius „normaliais“ reiškinius kaip liberalizmas ir socializmas ir jungianti juos su masonų idėjomis? Arkivyskupas Lefebvre‘as, daug nusipelnęs Bažnyčiai ir parašęs puikią kritinę studiją apie liberalizmą, atsako į šį klausimą, cituodamas kitą Bažnyčios hierarchą – vyskupą Gaume, parašiusį kelias eilutes apie Revoliuciją, kurios, arkivysk. Lefebvre‘o manymu, puikiai charakterizuoja patį liberalizmą:
„Jeigu, nuplėšdami kaukę, jūs paklausite jos [Revoliucijos]: „Kas tu esi?“, ji jums pasakys: „Aš nesu tai, kuo mane laiko. Daug žmonių kalba apie mane ir labai mažai kas mane pažįsta. Aš nesu nei karbonarizmas[10], nei maištavimas, nei pasikeitimas iš monarchijos į respubliką, nei pakeitimas vienos dinastijos kita, nei viešosios tvarkos laikinas sutrukdymas. Aš nesu jakobinų stūgavimai, nei la Montagne[11] šėlsmas, nei barikadų mūšiai, nei plėšimas, nei padeginėjimas, nei agrarinis įstatymas, nei giljotina, nei skandinimai. Aš nesu Maratas, ar Robespjeras, ar Babefas[12], ar Mazzinis[13], ar Košutas[14]. Šie žmonės yra mano sūnūs, bet ne aš. Šie dalykai yra mano darbai, bet jie nėra aš. Šie žmonės ir šie dalykai tėra praeinantys faktai, o aš esu pastovi būklė.
Aš esu neapykanta visokiai tvarkai, kurios žmogus neįsteigė ir kurioje jis nėra kartu karalius ir Dievas. Aš esu skelbimas žmogaus teisių, nesirūpinant apie Dievo teises. Aš esu religinės ir socialinės būklės pagrindimas žmogaus valia vietoje Dievo valios. Aš esu nuo sosto nuverstas Dievas ir žmogus jo vietoje. Štai kodėl aš esu vadinama Revoliucija, tai yra apvertimas...“[15].
Per stipriai pasakyta! – sušuks liberalas. Pažiūrėkime, ką kalba laisvieji masonai. Jau minėtas aukšto rango masonas O. Wirthas rašo:
„Žaltys (t. y. šėtono įsikūnijimas), įkvepiantis nepaklusimą ir maištą, senovinėse teokratijose buvo laikomas prakeiktu, tačiau tuo pat metu jis buvo garbinamas tarp pašvęstųjų (masonų ir jų pirmtakų – Š. P.), kurie manė, kad negali būti nieko šventesnio, kaip tos aspiracijos, kurios veda mus vis arčiau prie Dievų, kurie yra suvokiami kaip racionalios galios, įpareigotos atnešti tvarką iš chaoso ir valdyti pasaulį.“ Čia nereikalingi komentarai, bereikia tik palyginti šį pasisakymą su šių dienų žmogaus „pasiekimais“ ir aspiracijomis. Suprantama, kad už savo teisių viršijimą ir Kūrėjo teisių pažeidimą žmogus užsitraukia Jo bausmę. Tada verta pagalvoti, kokią bausmę užtraukia toks teisių viršijimas kaip Revoliucija, nuo 1789 m. iki dabar sėjanti savo principus visame pasaulyje.
3. Liberalų ir masonų laisvės samprata
Iš tiesų, šios Revoliucijos varomasis principas, liberalizmas plačiąja prasme, nėra konkreti filosofinė sistema ar doktrina. Tai yra žmogiškas mentalitetas, atsisakantis bet kokios iš viršaus žmogui nustatytos apribojimo formos. Jis gimsta todėl, kad liberalai sprendžia apie viską pagal „laisvės“ principą. Anot jų, aukščiausia žmogaus prigimties vertybė yra laisvė. Kardinolas Billot rašo, kad liberalams laisvė yra fundamentali žmogaus nuosavybė, šventa ir neliečiama. Ji jiems yra nepajudinamas akmuo, ant kurio statomi socialiniai ryšiai, nekeičiama norma, pagal kurią iš teisės pozicijų vertinami visi kiti dalykai[16]. Tačiau kyla klausimas, ar teisingai liberalai supranta pačią laisvę? Arkivyskupas Lefebvre‘as primena tris egzistuojančias laisvės rūšis:
1) Psichologinė laisvė arba laisva valia, būdinga būtybėms, turinčioms protą. Tai yra sugebėjimas nukreipti savo protą link kokio nors gėrio, nepriklausomai nuo bet kokios vidinės būtinybės;
2) Moralinė laisvė – laisvos valios naudojimas. Ji yra gera tada, kai priemonės naudojimas nuveda į gero tikslo pasiekimą, ir bloga, kai priemonės ten neveda.
3) Fizinė laisvė – laisvė veikti pagal savo sąžinę be išorinių kliūčių. Būtent šią laisvę absoliutizuoja liberalai[17].
Leonas XIII apibūdina moralinę laisvę kaip „sugebėjimą judėti gėryje“. Todėl moralinė laisvė nėra absoliuti, ji yra susijusi su gėriu, tai yra galų gale su teise. Pirmiausia turima omenyje teisė, esanti dieviškoje išmintyje, po to prigimtinė (natūralioji) teisė, kuri yra protingos būtybės dalyvavimas amžinojoje teisėje. Būtent ši teisė nustato tvarką, Kūrėjo duotą žmogui – kelio gaires siekiant tikslų, kuriuos Dievas nustatė žmonėms (išgyventi, daugintis, organizuotis visuomeniškai, garbinti Dievą Jam patinkamu būdu, galų gale, pasiekti galutinį tikslą – Dievą amžinajame gyvenime) ir tiems tikslams pasiekti tinkamas priemones.
Teisė nėra antagonistinė laisvei, atvirkščiai, ji yra būtina pagalba, kaip pilietiniai įstatymai kūniškoje srityje. Be teisės moralinė laisvė degeneruoja į per didelį laisvumą, įstatymų nepaisymą (licence), kuris reiškia: „Darau, kas man patinka“. Kai kurie liberalai būtent ir gina laisvę, indiferentišką gėriui ir blogiui. Tai yra žmogaus sielai realiai žalinga pozicija. Popiežius Leonas XIII duoda praktiškai išbaigtą laisvės apibrėžimą:
„Žmonių visuomenėje tikroji laisvė pasireiškia visai ne tuo, kad kiekvienas gali daryti viską, kas jį patenkina. Iš to kiltų didžiausia netvarka ir sumaištis, vedanti prie valstybės žlugimo. Tikroji laisvė yra tada, kai valstybės įstatymai padeda mums gyventi taip, kaip reikalauja amžinasis įstatymas.“
Taigi liberalai iškraipo laisvės esmę. Objektyviai laisvė žmogui kaip kūriniui yra tik priemonė, vykdant Kūrėjo valią, pasiekti tikslą – gėrį (pirmiausia aukščiausiąjį gėrį – amžinąjį gyvenimą). Liberalas gi išpučia tą priemonę iki tikslo. Laisvė tampa priemone siekti tiek gėrio, tiek blogio.
Palyginkime liberalias idėjas apie laisvę ir pažangą su tomis, kurias skleidžia jomis tikintys žemesniųjų hierarchijos laipsnių laisvieji masonai:
„Laisvoji masonerija, kaip aprašo jos statutai, yra iš esmės progresyvi, filantropinė ir humanitarinė institucija. Ji dirba tiek materialiniam tiek moraliniam žmonijos pagerinimui, socialiniam ir intelektualiniam žmogaus tobulinimui.“
„Jos principai yra tarpusavio tolerancija, pagarba kitiems ir sau, sąžinės laisvė.“
„Ji vengia dogmatinių teiginių.“
„Jos moto yra: Laisvė, Lygybė, Brolybė.“[18]
Čia puikiai matome, kad masonai formuluoja ir skleidžia pasauliui tas idėjas, po kurių vėliava prasidėjo jų pačių organizuota Didžioji prancūzų revoliucija. Jos kūdikiai yra ir mūsų laikus valdančios idėjos, kaip matome, pilnai sutampančios su masoniškomis, ir „klasikinis“ liberalizmas (labiausiai pabrėžiąs „laisvę“), socializmas („lygybę“) bei konservatizmas („brolybę“). Visi trys dalyvauja aukščiau aptartame kūrinio maište prieš Kūrėją, reikalauja tokių pačių Revoliucijos ir masonerijos reikalaujamų laisvių. Bet šios idėjos dar atrodo esą palyginti ne tokios jau blogos.
4. Laisvoji masonerija – satanistinė organizacija
Ko gi iš tikrųjų nori patys laisvieji masonai? Jų žemesnieji laipsniai, skleidžiantys pasauliui masonų tikslų, „matomų pro rožinius akinius“, versiją, griežtai paklūsta aukštesnei hierarchijai ir patys sužino tik mažą dalį tiesos apie organizaciją. Aukštesnės hierarchijos paslaptys labai giliai paslėptos, kaip prisipažįsta patys masonerijos vadovai[19]. Kam iš tiesų tarnauja masonerija? „Paklauskime“ pačių hierarchijos viršūnių.
Labai aukšto (33–čio) laipsnio masonas Albert‘as Lantoine‘as savo garsioje daug polemikos sukėlusioje knygoje „Laiškas aukščiausiam pontifikui“ (t. y. Romos popiežiui – Š. P.) masonų vardu kreipiasi į katalikus tokiais žodžiais: „Mes, turintys kritiškus ir žinių trokštančius protus, esame šėtono tarnai. Jūs, tiesos sargai, esate Dievo tarnai...“.
Vėliau, pokalbyje su čia mano cituojamos knygos apie masoneriją autoriumi vikontu Leon de Poncins, Lantoine’as pasitaisė: „Aš buvau neteisus, aš nepanaudojau teisingo termino. Aš turėjau pasakyti „Liuciferio tarnai““[20]. Tai vykusi pataisa – Lucifer reiškia šviesos nešėją, šis vardas geriau atspindi masonerijos „švietėjiškajį“ pobūdį. Bet esmė nesikeičia – Liuciferis ir šėtonas yra tas pats asmuo. Komentaras vargu ar reikalingas.
Kam gi tada reikalinga liberalizmo propaguojama „laisvė“ nusidėti? Į tai puikiai atsako Arkivyskupas Marcelisi Lefebvre‘as: „...Vaisius, kurį šėtonas pasiūlo moderniam pasauliui, kad apgautų jį, yra Laisvė“. O juk pats įsikūnijęs Dievas – Jėzus Kristus – pasakė žmonijai: „Kiekvienas, kuris nusideda, yra nuodėmės vergas“. Taigi visas liberalizmas plačiąja prasme iš tiesų propaguoja ne tikrą išsilaisvinimą, o stabmeldystę tariamai „laisvei“ bei tam, kuris siunčia šį „vaisių“ ir vergovę jam.
Visa aukščiau pateikta analizė gali būti dabar madingu žargonu pavadinta „fundamentalistine“. Tačiau tai yra normalus katalikiškas objektyviai egzistuojančios realybės suvokimas, kurį šimtus metų turėjo ir išlaikė realistiškai mąstantys žmonės, net paprasta liaudis, jo nuo pat Kristaus laikų mokė Bažnyčios mokymas. Reikėjo labai stiprių pasikeitimų žmonių mentalitete, kad toks realizmas pasikeistų dabar viešpataujančiomis liberaliomis iliuzijomis. Pasekime šį ilgalaikį procesą.
II. Liberalus proto „apvertimas“ istorijos bėgyje
Tėvas Rousel taip apibūdino liberalizmą: „Liberalas yra nepriklausomybės fanatikas; jis iškelia ją iki absurdo“[21]. Arkivyskupas Lefebvre‘as išskiria įvairius „išlaisvinimus“, kurių siekia liberalizmas. Vieno iš jų turinį jis suformuluoja taip:
„Teisingumo ir gėrio nepriklausomybė nuo realiai egzistuojančios būties – tai yra mobilumo ir tapsmo filosofija. Proto nepriklausomybė nuo jo objekto – būdamas suverenus, protas neturi paklusti savo apmąstomam objektui. Iš čia kyla radikali tiesos evoliucija, reliatyvistinis subjektyvizmas.“[22].
Liberalių idėjų kūrimas pasidarė įmanomas, įvedus į mąstymą dvi klaidingas nuostatas – subjektyvizmą ir evoliuciją. Pabandykime jas panagrinėti.
1. Subjektyvizmas: „Čia ne stalas, o žirafa, nes aš taip noriu!“
Subjektyvizmas reiškia laisvės įvedimą į protą, nors tikrasis protingumas, priešingai, yra jo ir galvojančio subjekto paklusimas savo pažįstamam objektui. Intelektas dirba kaip kamera, jis fiksuoja daiktus ir reiškinius tokius, kokie jie yra. Tomas Akvinietis apibrėžia tiesą kaip intelekto atitikimą (adaequatio) daiktui. Ne intelektas sukuria daiktus, o jie „primeta“ save (tokius, kokie jie realiai yra) intelektui. Todėl kažkieno teigiama tiesa priklauso nuo to, kas yra, tiesa yra objektyvus dalykas. Asmuo, kuris ieško tiesos, turi atsisakyti bet kokios savo pagamintos tiesos konstrukcijos, bet kokios tiesos „išradimo“ idėjos.
Subjektyvistai gi teigia, kad protas konstruoja tiesą – pažįstamo objekto esmė priklauso nuo pažįstančio subjekto! Subjektas – žmogus iškeliamas iki visų daiktų centro: „Daiktai nebėra tai, kas jie yra, bet tai, ką aš galvoju“, pvz.: „Šis raudonas skystis yra vynas (nors jis yra surūgęs – t. y. actas), nes aš taip galvoju ir noriu“. Žmogus disponuoja tiesa pagal savo skonį: „Dievas yra ne toks, koks Jis yra, o toks, kokį aš įsivaizduoju ir kokio noriu“; „Teisinga religija ir mano bei visuomenės gyvenimą tvarkanti filosofija yra ne ta, kuri tokia iš tiesų yra, o ta, kuri man patinka“.
Ši subjektyvizmo klaida, apibrėžiant ją filosofiniu aspektu, vadinama idealizmu, o apibrėžiant moraliniu, socialiniu, politiniu, religiniu aspektais – liberalizmu[23]. To pasekmė yra visuotinai įsigalėjusi nuostata, kad tiesa gali būti skirtinga įvairiems individams ir grupėms ir kad niekas pasaulyje negali skelbtis turįs visą neiškraipytą ir „neiškarpytą“ (pilną) tiesą. Tiesą esą galima kurti ir jos ieškoti be galo. Ši nuostata yra radikaliai priešinga realistinei nuostatai, kurią visais laikais gynė Bažnyčia.
Iš tiesų joks žmogus negali pats iš savęs sakyti, kad jis yra absoliučiai teisus. Jis negali vien iš savo intelekto nuspręsti, kas yra gera ar teisinga, suvokti, koks jo gyvenimo tikslas, kokie turi būti jo veikimo principai, reikalingi tam tikslui pasiekti. Atskleisti žmogui tuos principus gali tik juos davęs jo Kūrėjas, duoti garantiją, kad žmogus yra teisus gali tik absoliutus tiesos šaltinis – Dievas. Iš Šventojo Rašto žinome, kad Dievas Sūnus, per kurį buvo sukurtas visas pasaulis ir žmonija – Jėzus Kristus – pažadėjo atsiųsti Tiesos Dvasią dvylikai savo apaštalų – pirmiesiems Katalikų Bažnyčios kunigams. Jis pažadėjo, kad ši dvasia – Šventoji Dvasia – Bažnyčiai, besistengiančiai išplisti po visą pasaulį, leis teisingai suprasti Dievo nustatytus pasaulio tvarkos principus. Prie jų turi prisitaikyti ir pagal juos gyventi visi pasaulio žmonės, jei jie nori pasiekti savo žemiškojo gyvenimo objektyvų tikslą – amžinąjį gyvenimą. Nusileidžiant ant apaštalų Šventąją Dvasią – trečiąjį Švč. Trejybės asmenį – matė 3000 liudininkų. Šventuoju Raštu visai žmonijai apreikštos tiesos supratimas ir aiškinimas buvo patikėtas Katalikų Bažnyčios hierarchijai.
Vis dėlto joks žmogus pats iš savęs negali būti absoliučiai teisus, net jei tai būtų kunigas ar popiežius. Jis kalba teisingai tik tada, kai kalba neprieštaraudamas objektyviai tiesai, apreikštai per Dievo – Kristaus mokymą. Net jeigu dauguma pasaulio katalikų, netgi kunigų kalbėtų netiesą, jie neturėtų teisės į sprendžiamąjį balsą, teisi būtų Kristaus mokslo neiškraipanti Bažnyčios mažuma (istorijoje būta nemažai tokių atvejų, ir dabar gyvename panašiais laikais). Šimtus metų šį faktą suprato pasaulinės katalikiškos civilizacijos nariai – faktą, kad Šv. Dvasios apšviesta Bažnyčia moko visą pasaulį nekintančios tiesos, kuri nėra „viduramžių“ arba „Vakarų civilizacijos“ tiesa, o objektyvi, amžina ir visai žmonijai galiojanti tiesa, pagal kurią žmonija turi tvarkyti visas savo gyvenimo sritis (tame tarpe ir socialinę bei politinę). Kaipgi šis aiškus principas buvo pakeistas „daugumos teisumo“ principu?
2. Subjektyvizmo „gamintojai“
Arkivysk. Lefebvre‘as išskyrė keturis filosofus, kurie „sukūrė“ pažįstančio subjekto „nepriklausomybę“ nuo pažįstamos tiesos:
1) Liuteris pirmiausiai atsisakė pripažinti Bažnyčios mokymą ir rėmėsi tik Biblija. Kadangi jis atmetė bet kokį sukurtą tarpininką tarp Dievo ir žmogaus, jis galėjo tuo remdamasis įvesti klaidingą Šv. Rašto laisvo tyrinėjimo principą. Tuo jis paneigė Šv. Dvasios paramą Bažnyčiai, teigdamas, kad kiekvienas atskiras žmogus turi Šv. Dvasios paramą (iškyla klausimas, kaip Šv. Dvasia, kuri yra vieningos Tiesos Dvasia, gali kalbėti įvairiems žmonėms skirtingus dalykus). Dėl to esą kiekvienas gali suprasti Šv. Raštą kaip tinkamas. 1517 m. Liuterio dekrete kalbama apie interpretacijos laisvę.
Tai atvėrė duris klaidingai Šv. Rašto ir apskritai objektyvios tiesos bei realybės interpretacijai, iš kurios kilo racionalizmas, natūralizmas, egzistencializmas, ir kitos klaidingos filosofinės srovės, pasipylusios atsiradus protestantizmui. Praktiškai jos ir yra savo esme protestantiškos – protestuojančios prieš objektyvią Tiesą.
2) Dekartas ir po jo sekęs Kantas sistematizavo subjektyvizmą: intelektas yra užsidaręs savyje ir žino tik savo mintis. Tai yra Dekarto „cogito“ ir Kanto „kategorijos“. Dekarto sugalvotas principas cogito ergo sum [mąstau, vadinasi egzistuoju] teigia, kad žmogus ir visa realybė egzistuoja dėl to, kad žmogus apie tai mąsto. Jei žmogus apie ką nors nemąstytų, tai neegzistuotų.
3) Po Dekarto sekusios XVIII a. švietimo filosofijos pagrindinė idėja yra idealistinis postulatas, kad žmogus yra iš prigimties fundamentaliai geras. Jeigu žmogus iš prigimties geras, tai visa, ką jis galvoja, jam yra gerai.
Anot tokios nuostatos besilaikiusio Kanto, empirinis suvokimas ir racionali mintis esą priklausomi nuo iš anksto įsivaizduojamų kategorijų (laiko, erdvės, logikos taisyklių). Todėl pasaulis galįs būti suprantamas tik „koks jis atrodo mums“, o ne „koks jis yra“. Daiktai savaime esą nepažįstami. Moralės normos atitinkančios moralumą tik tada, kai jos paties žmogaus nustatomos sau kaip privalomi dėsniai – kategoriniai imperatyvai[24].
Tada nesą objektyvaus gėrio nei objektyvios moralės. Žmogus esąs visos moralės šaltinis. Vadinasi, jis yra visiškai laisvas spręsti ir vertinti, kas yra gera, o kas bloga, bei atitinkamai veikti pagal tokius sprendimus. Tokiu atveju jį gali blogu padaryti tik laisvės apribojimai. Žmogus yra visų teisių subjektas (turi visas teises) ir pirminis šaltinis. Praktiškai žmogus bandomas pastatyti į Dievo vietą. Svarbiausia tada yra apibrėžti žmogaus teises, nekalbant apie jo pareigas. Šitaip iš XVIII a. švietimo filosofijos išsikristalizavo žmogaus teisių idėja. Taip prieita prie žmogaus atsisėdimo į Dievo sostą, apie kurį kalbėta „Revoliucijos monologe“ (žr. aukščiau).
4) Ruso filosofijoje subjektas galų gale emancipuojasi nuo tiesos kaip pažįstamo objekto. Subjektas paliekamas be apsigynimo prieš viešąją nuomonę, kuri, kad ir nesutapdama su tiesa, padaroma svarbesne už ją ir neleidžia tiesai valdyti visuomenės. Viešoji nuomonė yra sukuriama per propagandą, kurią skleidžia masinės informacijos priemonės. Šios gi yra kontroliuojamos politikų ir finansininkų, kurie dažnai yra tie patys laisvieji masonai...
Mons. Lefebvre‘as, apibendrindamas aptartą mąstymo lūžį, rašo:
„Savo paties impulsu intelektualinis liberalizmas puola į minties totalitarizmą. Atmetus objektą, mes matome išnykimą subjekto, kuris tampa pribrendęs pasiduoti visoms vergijos formoms. Subjektyvizmas, garbindamas minties laisvę, pasibaigia minties sunaikinimu.“[25]
3. Evoliucija: „Kas buvo teisinga vakar – neteisinga šiandien“
Evoliucija – antrasis mons. Lefebvre’o išskirtas intelektualinio liberalizmo požymis. Atsisakydamas paklusti realybei, liberalas linksta atmesti nekintančias daiktų esmes. Anot jo, nėra daiktų prigimties, nėra pastovios žmogaus prigimties, valdomos aiškių įstatymų, kuriuos žmogui nustatė Kūrėjas. Žmogus esąs amžinoje progresyvioje evoliucijoje: šiandienos žmogus nebėra toks, kaip vakardienos žmogus. Taip nusmunkama į reliatyvizmą – visa ko santykinumą, nebėra nieko absoliučiai teisingo. Dar daugiau, esą žmogus „pats save sukuria“ – jis pats esąs autorius jį reguliuojančių įstatymų, kuriuos jis turi nuolatos keisti, atsižvelgdamas į vienintelį nekintamą neišvengiamo progreso įstatymą.
Evoliucionizmas išplinta visose srityse. Biologinėje srityje tai yra Lamarko ir Darvino teorijos. Intelektualinėje srityje tai – racionalizmas ir jo mitas apie neribotą žmogiškojo proto progresą. Moralinėje srityje – emancipacija (išsilaisvinimas) nuo „tabu“. Politinėje-religinėje srityje – visuomenių emancipacija nuo jų teisėto valdovo, Dievo Jėzaus Kristaus[26].
Šioje pastarojoje srityje evoliucionizmo išplitimas tapo įmanomas, įvedus į filosofiją socialinės evoliucijos iliuziją. Prie to turbūt daugiausiai prisidėjo Hėgelis. Jis pradeda nuo klaidingos filosofinės nuostatos, kad pasaulio religijos keičiančios viena kitą, sudarydamos tolydžio tobulėjančią grandine. Tokį procesą jis vadina dieviška istorijos taktika.
Tai prieštarauja objektyviai tiesai, kad Dievas, kuris pats yra Tiesa, yra nustatęs amžiną pasaulio tvarką, kurios principus atskleidė pasauliui per savo Sūnų – antrąjį Švč. Trejybės asmenį. Jo įsteigta Bažnyčia, apšviečiama trečiojo asmens – Šv. Dvasios, aiškina ir moko pasaulio žmones, kaip laikytis tų principų.
Hėgelis gi ėmė teigti, jog tiesa ir teisinga pasaulio tvarka gali evoliucionuoti dialektikos būdu. Kažkuriame istoriniame laikotarpyje esanti tvarka (dialektikoje – tezė), atėjus tam tikram laikui, pasidaranti nebetinkama, tartum „nebegera“. Tada iškylančios naujos tai „pasenusiai“ santvarkai priešingos „progresyvios“ jėgos – antitezė tezei. Iš šių dviejų, atrodytų nesuderinamų, jėgų gimstanti trečia proceso fazė – sintezė, kuri, nors skirtinga nuo tezės – pirminės tvarkos, vis tiek esanti „gera ar teisinga tam laikotarpiui“.
Deja, sveiku protu mąstydami, aiškiai matome, kad realybėje nei žmogaus prigimtis, nei tiesa nekinta priklausomai nuo žmogaus norų – jau vien dėl to, kad ne jis tai sukūrė. Deja, liberalas atitrūksta nuo realybės, nes gyvena pagal nerealius idealistinius iškreiptos ir absoliutizuotos laisvės principus, pagal juos vaizduotėje konstruoja savo pasaulį. Tai nerealistiška, nelogiška, subjektyvu. Deja, praktiškai visos modernios filosofijos kryptys išeina iš „laisvės“ ir grįžta į ją. Beveik niekas deramai nesiremia objektyvia Dievo apreikšta tiesa. Visų rūšių evoliucionizmo iliuzijas koncentruotai atspindi ir susumuoja laisvojo masono J. D. Bucko suformuluota žmogaus „esmė“:
„Pirmiausiai moliuskas, po to – žuvis, po to – paukštis, po to – žinduolis, po to – žmogus, po to – mokytojas (master), po to – Dievas“[27].
4. Fantazija maištauja prieš realybę
Taigi viena galvojimo forma yra objektyvus realizmas, suprantantis, kad tiesa – tai atitikimas tarp pažįstamo daikto ir intelekto. Kažkas gali būti teisinga tuo atveju, jei atitinka tikrovę. Realybė egzistuoja anksčiau už ją pažįstantį žmogų, ne jis ją padaro. Žmogus turi paklusti sistemos dėsniams, jei nori ją suprasti. Liberalai yra prieš tokią sistemą, kuriai žmogus turi paklusti. Objektyviai Dievas yra realybė, kuriai žmogus turi paklusti, o ne kurti apie ją savo fantazijas. Žmogus turi paklusti ir Dievo nustatytai pasaulio tvarkai.
Liberalas prieštarautų, sakydamas, kad protu mes negalime pažinti Dievo ir Jo įstatymų. Tai yra kita Bažnyčios pasmerkta klaida – agnosticizmas. Bet jau Aristotelis protu įrodo daug teisingų Dievo savybių. Gamta taip pat yra Dievo tobulybės įrodymas. Liberalas tam paprieštarautų, sakydamas, kad Dievas yra antgamtinis, Jis yra virš intelekto ir kiekvienas gali galvoti apie jį ką nori. Bet realistinis atsakymas į tai būtų teigimas, kad objektyvus daiktas yra pirmiau už mūsų proto padaromą jo apibrėžimą. Realistas pasakytų, kad daiktas ar tvarka negali tuo pat metu egzistuoti ir neegzistuoti arba būti iš karto ir vienokia, ir kitokia.
Deja, liberali doktrina yra aukščiau aptarto „naujojo“ mentaliteto vaisius. Jeigu Dievas esąs tik žmogaus vaizduotės sentimentali abstrakcija, tai liberalas daro išvadą, kad Jis nenustatė žmonėms jokios objektyvios tvarkos, žmogus esą nėra pajungtas jokiai kitai valdžiai. Tokią tendenciją žmonijoje pastebėjo dar IV a. po Kr. šv. Augustinas. Jis išskyrė dvi žmonijos galimos organizacijos formas. Iš jų teisingoji yra Dievo miestas – kūrinija, kokios Dievas norėjo, gera, gyvenanti pagal Jo valią, atsižvelgianti į objektyvią realybę – kam ir kaip ji turi gyventi. Priešingas Dievo miestui yra pasaulio miestas. Tai pasaulis, kurį sukonstruoja žmogus, nepriimantis realybės, sakantis: „Aš netarnausiu, aš turėsiu savo idėjas apie tai, kas egzistuoja. Aš nepaklusiu tokiai tvarkai, kokia objektyviai yra“.
5. Natūralizmas: „žmogus be sielos“
Iš neteisingų nuostatų kyla neteisingi tikslai ir veiksmai. Leonas XIII enciklikoje Libertas aiškina: „Liberalizmo šalininkai siekia moralės bei visuomeninėje gyvenimo srityje to paties, ko filosofijoje siekia natūralistai bei racionalistai“[28].
Natūralizmas teigia, kad žmogus apsiriboja gamtos sfera ir nėra Dievo paskirtas antgamtiniam būviui. Tuo tarpu tiesa yra visiškai skirtinga. Dievas pradžioje sukūrė žmogų antgamtinėje būklėje[29]. Realistinė katalikiška filosofija visą laiką skaitėsi su objektyviu faktu, kad žmogus be kūno turi ir sielą, kuriai kaip ir kūnui ne tas pats, kaip su ja bus elgiamasi. Kad kūnas gyventų, o ne mirtų, reikia su juo atitinkamai elgtis. Siela, kuri yra nemirtinga, taip pat turi prisilaikyti tam tikrų jos Kūrėjo jai nustatytų dėsnių, jei nori po šio žemiško gyvenimo ir toliau laimingai gyventi amžinybėje.
Pragaras yra realus ne todėl, kad katalikai tuo tiki, bet to dėl, kad jis toks yra – tai nesubjektyvistinis mąstymas. Jis nepakis arba nenustos egzistavęs vien dėl to, kad koks nors Dievo kūrinys pradės išradinėti savo „tiesas“ apie jį, arba nustos juo tikėjęs – tai neevoliucionistinis mąstymas. Todėl sakoma, kad tradicinė katalikybė yra vienintelis tikras realizmas, nes tik ji veiksmingai gali padėti žmogui išvengti realaus žmogui objektyviai gresiančio didžiausio blogio.
Natūralizmas, įsigalėjęs praktiškai visame nūdienos pasaulyje, gyvena iliuzija, kad žmogus turi paklusti tam tikrai tvarkai tik kūniškoje sferoje, o dvasinėje sferoje „laisvalaikiu“ gali patenkinti save labiausiai jam patinkančiomis fantazijomis apie aukštesnes būtybes, ryšį su jomis bei savo aukščiausius tikslus, arba kad individo laisvę riboja tik kito individo tokios pačios palaidos laisvės ribos.
Popiežius Pijus IX enciklikoje Quanta cura ir prie jo pridėtame Syllabus errorum (Svarbesniųjų mūsų laikų klaidų sąraše) taip formuluoja natūralizmo klaidos turinį:
„I § Panteizmas, natūralizmas ir griežtasis racionalizmas
1. Nėra jokios nuo pasaulio daiktų skirtingos aukščiausios, išmintingiausios, visa ką tvarkančios dieviškos Būtybės. Dievas yra tas pat kaip gamta ir todėl yra nelaisvas nuo kitimo; Dievas iš tikrųjų tampa žmoguje ir pasaulyje, todėl viskas yra Dievas ir turi pačią Dievo esmę. Dievas ir pasaulis yra tas pats dalykas, todėl dvasia sutampa su medžiaga, būtinumas su laisvumu, tiesa su netiesa, gėris su blogiu, teisingumas su neteisingumu“.
Natūralizmo šaknys taip pat yra vadinamame Renesanse, kuris gimė, kai katalikiškos Europos kultūrininkai, nepasitenkindami krikščioniška kultūra, ėmė „kasinėti“ iki tol buvusias pagoniškas kultūras. Atkasę jų lobius, jie taip pat atrado kultūrą, kurioje žmogus ir gamta buvo centre ir buvo šlovinami. Grįžus prie tokių nuostatų, Renesanso literatūroje ir mene susidarė iliuzija, kad žmogus yra pakankamas sau pats savaime, jam tarsi nereikia Dievo malonės, kad egzistuotų šiame gyvenime ir pasiektų amžinąjį gyvenimą.
Šiuo laikotarpiu ryškėja tendencija laikyti Dievą kažkokiu toli esančiu ne visai realiu asmeniu, realybe vis dažniau vadinama tik tai, kas yra ant žemės. Renesanso laikotarpiu gimsta savotiškas kultūrinis liberalizmas – žmogus yra visų daiktų matas. Vėliau iš to išsivystė subjektyvistinė liberalizmo iliuzija apie žmogų kaip savo realybės ir gyvenimo dėsnių kūrėją, bei liberalizmą kūrusių ir skleidusių masonų žmogaus kultas.
Protestantizmo propaguotojai (pirmiausia Liuteris), taip pat neteisingai interpretuodami žmogaus prigimtį, parodo ją nepataisomai sugadintą pirmosios nuodėmės. Esą Dievo malonė praktiškai negali nieko pakeisti žmoguje ir neturi reikšmės jo gyvenime. Tarp Kūrėjo ir kūrinio tarsi atsiranda bedugnė, kurią esą galima „peršokti“ vien tikėjimu. Tokie filosofai neigia faktą, kad Dievo malonė turi lemiamą reikšmę tiek žmogaus asmeniniame, tiek socialiniame (nuo šeimos iki valstybių lygio) gyvenime.
„Žmogaus prigimčiai belieka tiktai nusimesti bergždžią „nereikalingą“ teologinį malonės priedą ir pasitikėti savimi, kad taptų gražiu emancipuotu gyvuliu, kurio nesulaužomas neklystantis progresas šiandien žavi visatą.“[30]
6. „Besielių“ žmonių visuomenė
Šis natūralizmas ypač prasiskverbė į socialinę sritį. Kai iš malonės belieka tik sentimentas, religija išstumiama į privačią sritį. Kaip suformulavo arkivysk. Lefebvre‘as, „visuomeninė, ekonominė ir politinė tvarka paliekama gyventi ir vystytis už mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ribų“. Protestantiškas mentalitetas randa pateisinimą prieš Dievą savo ekonominėje sėkmėje: „Už Liuterio... tikėjimo prasiveržimų yra žmogus, keliantis savo galvą ir labai gerai tvarkantis savo reikalus purve, į kurį jis yra įmestas Adomo kaltės! Jis valdys šiame pasaulyje, jis seks galios troškuliu, imperialistiniu instinktu, pasaulio įstatymu. Dievas bus tik galingas sąjungininkas“[31].
Katalikiška filosofija, besiremianti objektyvia realybe, visada teigė akivaizdų dalyką, kad Dievo sukurto pasaulio tvarka nėra nustatoma pačių kūrinių, kad tik tai, kas atitinka tą tvarką, yra teisinga. Kaip tai apibrėžė Tomas Akvinietis, „natūralioji (prigimtinė) teisė yra protingos būtybės dalyvavimas Amžinojoje teisėje“. Visa žmonių teisė tik tada yra teisėta, kai atitinka Dievo visam pasauliui nustatytąją teisę.
H. Grocius „atskiria“ dieviškąją teisę nuo jo sukurto pasaulio teisės, sakydamas, kad Dievas negalįs pastarosios keisti. Vėliau Lokas ir juristas Pufendorfas galutinai „sekuliarizuoja“ prigimtinę teisę. Po jų sekusi Švietimo filosofija įsivaizduoja „prigimtinę būklę“, kur žmogus yra iš prigimties geras, kuri neturi nieko bendra su visada Bažnyčios realistiškai aiškinama žmogaus prigimtimi – žmogus, nors esąs savo esme geras, nes sukurtas pagal Dievo paveikslą, po pirmosios nuodėmės neteko Dievo malonės ir yra linkęs į blogį, pasiduoda gundymams. Tai nugalėti žmogus gali tik likdamas ryšyje su Dievu, nutrauktame Adomo nuodėmės, bet atstatytame Jėzaus Kristaus.
Tas ryšys įmanomas tik per patį Jėzų Kristų ir Jo įsteigtą Bažnyčią, gaudamas per ją Dievo teikiamas žmogų apvalančias bei sustiprinančias malones. Tik taip žmonės gali pasiekti savo tikslą – amžinąjį gyvenimą. Todėl, remiantis šia realybe, turi būti statoma socialinė ir politinė tvarka. Juk jos tikslas – užtikrinti žmonėms gėrį. Švietimo epochoje prigimtinė teisė yra susiaurinama iki žmogaus ar žmonių daugumos sentimentų visumos. Volteras rašo:
– Kas yra prigimtinė teisė?
– Instinktas kuris verčia mus jausti teisingumą.
– Ką mes vadiname teisingu arba neteisingu?
– Tai, kas tokiais atrodo visam pasauliui.[32]
Bet juk nepastoviam žmogui, neturinčiam tvirtų vertinimo kriterijų, paremtų nekintamu tikėjimu, šiandien gali atrodyti vienaip, o rytoj – visiškai kitaip... Juk net ir homoseksualizmas – pagal Katekizmą, nuodėmė, besišaukianti dangaus keršto – dabar tampa „doru užsiėmimu“, nes taip ima „atrodyti visam pasauliui“...
7. Racionalizmas: „Žmogaus smegenis – ant altoriaus!“
Švietimo laikotarpyje buvo sudievintas žmogiškas protas, nes jis esą gali lemti tiesą ir teisę – jam „suteiktos“ dieviškos galios. Prancūzijos revoliucionieriai tai pademonstravo, garbindami „proto deivę“ – laisvo elgesio moterį, pasodintą ant Paryžiaus katedros altoriaus. Intelektualinėje srityje tokia nuostata yra vadinama racionalizmu. Tai yra mitas apie neribotą žmogiškojo proto galią ir progresą. Racionalizmas stato sienas žmogaus prigimtyje: atskiria prigimtį nuo Dievo malonės, materialią gerovę – nuo amžinosios gerovės siekimo, pilietinę valdžią – nuo bažnytinės valdžios, politiką – nuo Dievo – Jėzaus Kristaus, laisvę – nuo tiesos ir galų gale iškelia žmogaus teises vietoje ir virš Dievo teisių[33]. Šie atplėšimai plinta per klaidingas liberalias idėjas, kurių pagrindiniu platintoju arkivyskupas Lefebvre‘as pavadino laisvąją masoneriją[34].
Popiežius Leonas XIII paaiškina masonų tikslus. Enciklikoje Humanum genus jis rašo: „Jų (laisvųjų masonų) galutinis tikslas yra visiškai išrauti visą religinę ir politinę pasaulio tvarką, kurią atnešė į pasaulį krikščionybė, ir pakeisti ją kita, atitinkančia jų galvojimo būdą. Tai reiškia, kad naujosios visuomenės pagrindas ir dėsniai bus išvedami iš gryno natūralizmo“[35]. 1892 m. laiške Italijos tautoms tas pats popiežius rašo: „Jie priėmė šėtonišką krikščionybės pakeitimo natūralizmu idėją“.
Praktiškai tą patį Šv. Tėvas rašo ir apie tų dienų liberalus:
„Natūralistų iškeltus dėsnius liberalai stengiasi įvesti dorovės srityje ir gyvenimo praktikoje. Žmogiškojo proto viešpatavimas yra pagrindinis liberalizmo dėsnis. Tasai protas atmeta amžinajam dieviškajam protui privalomą nuolankumą. Jis pasiskelbia esąs visiškai nepriklausomas, taip padarydamas save patį vyriausiu tiesos principu, šaltiniu ir teisėju. Panašiai mūsų paminėtieji liberalizmo šalininkai teigia, kad gyvenimo eigoje nesą jokios dieviškos valdžios. Kiekvienas esąs patsai sau įstatymas.
Taip radosi vadinamoji nepriklausoma dorovės filosofija. Jinai laisvės priedanga atitraukia valią nuo Dievo įstatymų laikymosi ir įtraukia žmogų į ribų nežinantį palaidumą... Susidarius stipriam įsitikinimui, kad nieko nėra aukščiau žmogaus, seka išvada, kad pavienio žmogaus laisvoje valioje, o ne kokiame nors šalia ir virš žmogaus esančiame veiksnyje, tenka ieškoti priežasties, iš kurios kyla žmonių bendruomenė bei pilietinis susibūrimas. Tada ir valstybinė valdžia išvedama iš minios kaip iš aukščiausio šaltinio. Be to, galvojama, kad pavienio žmogaus protui esant vieninteliam privataus gyvenimo vadui bei tvarkytojui, viešame gyvenime negali būti jokios kitos normos, kaip tik kolektyvinis protas. Todėl esą visa valdžia glūdinti ne kitur, kaip masėse, ir tautos dauguma galinti nustatyti visas teises ir pareigas... Atrodo, kad skirtumas tarp doro ir nedoro glūdi ne jų skirtingoje esmėje, bet pavienių žmonių pažiūrose bei sprendime. Kas patinka, tai bus laikoma leistina“[36].
Toliau popiežius pateikia aukščiau išvardintų klaidingų nuostatų įvertinimą:
„Aiškiai matyti, kad toksai galvojimas prieštarauja protui. Ne tik žmogaus, bet ir kiekvieno kito kūrinio prigimčiai prieštarauja noras, kad tarp žmogaus ir Dievo Kūrėjo, kuris tuo pačiu yra vyriausias visų įstatymų leidėjas, nebūtų jokio ryšio, nes yra būtina, kad bet koks padaras kokiu nors būdu sietųsi su savo padarytoju. Tai yra bendras visų būtybių įstatymas, ir atskirų būtybių tobulumas pareina nuo to, kad kiekviena jų laikytųsi tos vietos ir laipsnio, kuris jai bendroje gamtos santvarkoje paskirtas. Būtent, kad žemesni dalykai nebūtų laikomi pranašesniais už aukštesniuosius ir kad jiems pasiduotų“[37].
8. Revoliucinio perversmo griuvėsiai
Klaidingų nuostatų įsigalėjimas žmonių sąmonėse sukėlė katastrofiškas pasekmes. Žmogiško veiksmo neteisingumas kyla iš nuomonės neteisumo. Veiksmas turi atitikti tiesą, realybę, žmogui nustatytus dėsnius. Vyras ir moteris turi laikytis santuokos įstatymų, jei nenori pakenkti savo sieloms. Jeigu žmogus nesilaiko dešimties Dievo įsakymų, jis objektyviai sugriauna savo sielą ir nusipelno Kūrėjo bausmės už nustatytų kūriniui veikimo principų nesilaikymą. Galima pateikti palyginimą, išvedant paralelę tarp sielos ir kūno. Kūdikiui objektyviai reikalingas pienas, kad išgyventų, nepaisant to, ar jis tą suvokia ir ar nori jo. Tėvų užgaidos čia negali nieko pakeisti. Žmonės turi (laisva valia) elgtis adekvačiai realybei. Panašūs principai galioja ir sielai. Priešingi jiems liberalūs principai ne išlaisvina, o griauna žmogų.
Liberalizmas – nepaklusimo objektyviai realybei požiūris. Kiekvienas, kuris bando ieškoti ar laikytis objektyvios pasaulio tvarkos, liberalo subjektyvia nuomone yra ekstremistas, fundamentalistas, ksenofobas, netolerantiškas. Šis liberališkas nusistatymas yra arkivyskupo Lefebvre’o įvardinamas kaip romantizmas. Jis kyla iš žmogaus nusistatymo, ką nors vertinant, iškelti jausmus aukščiau už sveiką protą. Dėl to tokiam romantikui lengva remiantis sentimentais klijuoti įvairiems reiškiniams etiketes. Jis smerkia prievartą, prietarus, fanatizmą, rasizmą, integrizmą (ištikimą tikėjimo doktrinos laikymąsi, nekeičiant ir „neišimant“ jos dalių). Šie žodžiai uždega žmonių vaizduotę. Ta pačia dvasia jis pasidaro karštu skleidėju tokių idėjų kaip taika, laisvė, pliuralizmas, tolerancija. Čia verta prisiminti labai panašias masonų nuostatas, o taip pat revoliucinius Dievo teisių pakeitimo žmogaus teisėmis siekius. Per ilgą laiką iškovoti liberalūs „pasiekimai“ atnešė daug pražūtingų pasekmių žmonių sieloms. Išnagrinėkime tas iškovotas liberalias laisves.
III. Pražūtingos žmogui „Žmogaus teisės ir laisvės“
1. Minties ir žodžio laisvė.
Turbūt geriausia bus pacituoti šaltinius.
Amerikos žmogaus teisių konvencija.
13 straipsnis. Minties ir žodžio laisvė.
„1. Kiekvienas turi teisę į minties ir žodžio laisvę. Tai teisė laisvai ieškoti, gauti ir skleisti visokią informaciją, nepaisant valstybių sienų, žodžiu, raštu, per spaudą, meninės išraiškos formomis arba kitokiais būdais savo nuožiūra.
2. Naudojimasis šio straipsnio aukščiau išdėstytame punkte numatyta teise neturi būti kontroliuojamas išankstinės cenzūros, bet numato paskesnę atsakomybę, kurią aiškiai nustato įstatymas tiek, kiek būtinai reikia garantuoti:
a) pagarbą kitų asmenų teisėms ir orumui; arba
b) valstybės saugumo, viešosios tvarkos, gyventojų sveikatos ar dorovės apsaugą. (...)
4. Nepaisant aukščiau išdėstytų 2 punkto nuostatų, įstatymas gali numatyti išankstinę viešų pramoginių renginių cenzūrą, siekiant vienintelio tikslo – reguliuoti nepilnamečių įėjimą į juos vaikų ir paauglių dorovei apsaugoti“[38].
Matome, kad čia kalbama tik apie kitų asmenų teises ir orumą. Tiesa, Amerikoje cenzūra kiek stipresnė nei Europoje, tačiau ir Amerikos konvencijoje neminimos, pvz., Dievo teisės ir orumas, kitos religinės vertybės. Neseniai Lietuvoje kenčiančio Kristaus atvaizdas – Rūpintojėlis – su užmaukšlintomis ausinėmis buvo panaudotas alaus bei muzikos reklamai. Ar nors vienas žmogus buvo nubaustas dėl Dievo garbės įžeidimo? „Vaikų ir paauglių dorovė“ nesaugoma nuo „seksualinio ugdymo“ per moralinį palaidumą propaguojančias pamokas, „sargio šventes“ ir t. t.
Dabar pacituokime liberalios „minties laisvės“ įvertinimą. Leonas XIII – enciklika Libertas:
„Turime trumpai aptarti taip pat ir neribotą žodžio ir spaudos laisvę. Vargu, ar bereikia minėti, kad šitokia netvarkoma, bet kokias ribas bei saiką peržengianti laisvė nėra teisėta. Teisė yra moralinė gėrybė. Mes jau sakėme ir turime vis dažniau priminti, kad neprotingai galvoja, kas mano, kad toji prigimties suteiktoji gėrybė be skirtumo ir lygiai teisėtai gali būti naudojama teisybei ir melui, dorybei ir nedorybei. Kas yra teisinga ir dora, turi teisę būti valstybėje skleidžiama su išmintingu laisvumu, kad galėtų pasiekti kiek galint daugiau žmonių. Melagingos pažiūros, kaip didžiausias dvasios maras, lygiai kaip ir nedorovingumas, kuris sugadina papročius ir sielas, gali būti teisėtai viešosios valdžios slopinamos su visu rūpestingumu, kad negalėtų būti skleidžiamos pačios valstybės pražūčiai. Yra visiškai teisinga, jei įstatymų galia sulaikomos iškrypusios dvasios klaidos, kurios iš tikrųjų yra neišmanančios liaudies dvasios pavergimas. Į tai tenka žiūrėti lygiai taip, kaip žiūrima į skriaudas, prievarta padarytas silpnesniesiems. Ir tai dėl to, kad žymiai didesnė piliečių dalis arba visai nepajėgia, arba tik labai sunkiai teįstengia susigaudyti klaidingose išvadose bei dialektinėse suktybėse, ypač kai pastarosios pataikauja aistroms.“
Būtent tai dabar matome, pažiūrėję, kaip „laisvoji“ (ne tik bulvarinė) spauda formuoja masių psichologiją ir kaip ją pritraukia plačiai „laisvajame pasaulyje“ išvystyta „nuodėmių industrija.“ O juk „kiekvienas, kuris nusideda, yra nuodėmės vergas“. Taigi liberalusis minties totalitarizmas traukia sielas į vergovę ir pražūtį.
2. Religijos laisvė
Pažiūrėkime, kas gi išauga iš natūralizmo religijoje ir politikoje.
„Laicizmas yra politinis natūralizmas. Jis teigia, kad visuomenė gali būti sudaryta ir gyvuoti, nesiskaitydama su Jėzumi Kristumi, nepripažindama jo teisės valdyti, tai yra įkvėpti jo mokymu visos pilietinės tvarkos įstatymų leidybą. To pasekmė yra tai, kad laicistai nori Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės: Bažnyčios teisės nužeminamos iki bendros visų asociacijų teisės valstybės atžvilgiu, nesiskaitant su jos dieviška valdžia bei universalia misija. Po to įsteigiamas... švietimas, kuris yra pasaulietinis, kitaip sakant – ateistinis. Laicizmas yra kitu vardu pavadintas valstybinis ateizmas“[39].
Indiferentizmas skelbia, kad nėra skirtumo, ar žmogus išpažins vieną ar kitą religiją. Šios klaidos esmę suformulavo ir pasmerkė popiežius Pijus IX savo Syllabus errorum [Klaidų sąraše]. Jo pateikti šios klaidos dažniau pasitaikantys teiginiai skamba taip:
„15. Kiekvienam žmogui leista priimti ir išpažinti tą religiją, kurią, vadovaudamasis savo protu, ras esant teisingą.
16. Bet kokioje religijoje žmonės gali rasti kelią į amžinąjį išganymą ir tą išganymą pasiekti.
17. Reikia rimtai tikėtis, kad bus išganyti tie, kurie nepriklauso tikrajai Kristaus Bažnyčiai.
18. Protestantizmas yra ne kas kita, kaip tik kitokia tos pačios krikščionių religijos forma, kuria galima Dievui lygiai patikti, kaip ir Katalikų Bažnyčioje.“
Pažiūrėkime kokias gi išraiškos formas ši klaida yra įgavusi dabar:
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 9 straipsnis:
„1) Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo.
2) Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti“[40].
Tai jau praktinis indiferentizmo klaidų gynimas teisės aktais – praktinio valstybės veikimo klaidos, kurias kaip smerktinas popiežius palaimintasis Pijus IX suformuluoja taip:
Enciklika Quanta cura, Syllabus errorum:
„X§ Klaidos, turinčios ryšį su šių dienu liberalizmu.
77. Mūsų laikais nebetinka laikyti katalikų religiją vienintele valstybine religija, išskiriant bet kokias kitas religijas.
78. Todėl kai kuriose katalikų šalyse yra pagirtinai įstatymų nustatyta, kad imigruojantiems į ten asmenims leidžiama viešai atlikinėti bet kokį savo kultą.
79. Netiesa, kad valstybės leista bet kokio kulto laisvė ir taip pat visiems suteikta galia viešai reikšti savo pažiūras bei mintis veda į greitesnį papročių bei sielų sugedimą ir į indiferentizmo negerovės pasklidimą.
80. Popiežius gali ir privalo susitaikyti su pažanga, su liberalizmu ir su dabartinio laiko dvasia bei prie jų prisiderinti.“[41]
Matome, kad liberaliai suprantama religinė laisvė vertinama aiškiai neigiamai. Kokie gi tokio vertinimo motyvai? Norint į tai atsakyti, reikia suprasti, ko reikalauja patys liberalai. Dievo garbinimo formų laisvės pirmiausia, kaip aiškina popiežius Leonas XIII enciklikoje Libertas, yra reikalaujama kaip individualios sąžinės moralinės laisvės, o po to ir kaip socialinės laisvės – kaip pilietinės teisės, kurią turinti pripažinti valstybė. Pacituokime Šv. Tėvo mintis detaliau:
„Pradėkime nuo to, ko reikalaujama atskiram asmeniui ir kas taip labai prieštarauja tikėjimo dorybei – nuo vadinamos kulto laisvės. Pagrindinis tos laisvės dėsnis skamba taip: kiekvienam leista pasirinkti tokią religiją, kokia jam patinka, arba apskritai nesilaikyti jokios. Iš visų žmogaus prievolių be abejo didžiausia ir švenčiausia yra ta, kuri įsako pamaldžiai ir nuolankiai garbinti Dievą. Tai yra būtina išvada iš tikrovės, kad mes visada pasiliekame Dievo valdžioje, kad jo apvaizdos esame valdomi, kad iš jo kilę, į jį turime ir nueiti. Prie to reikia pridėti, kad be religijos negali būti tikros dorovės. Religija yra toji moralinė dorybė, kuri apima visa, kas veda į Dievą, kaip aukščiausią ir paskutinę žmogaus gėrybę. Todėl religija, kuri „rūpinasi visu tuo, kas tiesiog ir betarpiškai tarnauja Dievo garbei“, stovi aukščiau už kitas dorybes ir yra jų vadovė. Jeigu klausiama, kurią iš tarpusavyje kovojančių religijų reikia pasirinkti, tai į tą klausimą protas ir pati prigimtis duos atsakymą. Reikia laikytis tos religijos, kurią įsakė Dievas. Žmonės patys gali ją lengvai atskirti, žiūrėdami tam tikrų išorinių ženklų, kuriais Dievo apvaizdai patiko ją pažymėti. Aišku, kad tokiame svarbiame reikale klaida būtų galėjusi atnešti nepaprastai žalingų vaisių. Todėl toji laisvė pripažįsta žmogui teisę iškreiptai atlikti jo aukščiausią pareigą, arba ją visiškai palikti neatliktą. Tai reiškia, kad jam leidžiama nusigręžti nuo nekintamo gėrio ir į nukrypti bloga. Bet tai, kaip jau minėta, nėra laisvė, o tik laisvės iškreipimas ir nukrypusios sielos vergavimas nuodėmės jungui.
Toji laisvė valstybės gyvenime suprantama taip. Valstybė neturi jokio pagrindo bei reikalo garbinti Dievą arba bent norėti, kad jisai būtų viešai garbinamas. Taip pat nėra reikalo vienai kuriai religijai suteikti pirmenybę, bet jos visos turi būti laikomos lygiomis... Tai būtų teisinga tik tuo atveju, jei pilietinė žmonių bendruomenė Dievo atžvilgiu neturėtų jokių prievolių, arba jei ji tų prievolių galėtų teisėtai atsisakyti. Betgi abi šios prielaidos yra aiškiai klaidingos. Nėra jokios abejonės, kad pilietinės žmonių bendruomenės susikūrė Dievo valia... Dievas skyrė žmogų visuomeniniam gyvenimui ir įkurdino jį tos pačios prigimties būtybių būryje. Tik bendruomenėje gyvendamas jisai gali patenkinti tuos savo prigimties reikalavimus, kurie, būnant jam vienumoje, liktų nepatenkinti. Todėl yra būtina, kad pilietinė bendruomenė, tokia būdama, laikytų Dievą savo tėvu bei Kūreju ir jam pagarbiai lenktųsi, kaip savo viešpačiui bei valdovui. Todėl valstybė be Dievo nusižengia teisingumui ir protui. Tas pat tenka pasakyti apie tokią valstybę, kuri... visų religijų atžvilgiu turi tokį patį palankumą ir joms visoms pripažįsta tas pačias teises. Tokios valstybės laikysena praktikoje sutampa su bedieviškos valstybės nusistatymu. Religinė vienybė yra būtinai naudinga valstybei. Bet dera išpažinti tą religiją, kuri viena tėra tikroji. Kuri tokia yra, nesunku pažinti, ypač katalikiškose valstybėse“[42].
Kitoje enciklikoje – Imortale Dei – Leonas XIII rašo: „Kuri religija yra tikra, nesunkiai atseks kiekvienas, kuris pritaikys protingą ir nuoširdų svarstymą. Tai matyti iš daugelio aiškių nurodymų, būtent: pranašavimų tikrumas, stebuklų dažnumas, nepaprastai greitas tikėjimo paplitimas – nepalankioje aplinkoje ir nepaisant didžiausių kliūčių; kankinių liudijimas ir panašūs dalykai. Visa tai kalba už tai, kad vienintelė tikra yra toji religija, kurią Jėzus Kristus patsai įsteigė ir savo Bažnyčiai pavedė saugoti ir platinti“[43].
Taigi popiežiai, įgyvendindami savo teisę skelbti Kūrėjo valią visai žmogiškajai kūrinijai, aiškiai ir nedviprasmiškai parodo, kad vienintelė teisinga religija visai žmonijai (vienintelė teisinga ryšio su Kūrėju, Jo garbinimo, padėkos Jam, atsiteisimo už padarytas nuodėmes ir malonės gavimo forma) yra ta, kurios pats Dievas pageidauja ir kurią Jis pats įsteigė viso pasaulio žmonėms išgelbėti. Tai yra katalikiška religija, kurią įsteigė pats antrasis Švč. Trejybės asmuo Jėzus Kristus, per kurį sukurta visa žmonija.
3. Pražūties laisvė
Tokią poziciją Bažnyčia gynė ir aiškino žmonijai nuo pat Kristaus prisikėlimo iki XX a. II pusės – iki Vatikano II Susirinkimo. Bažnyčios mokyme buvo aiškiai parodoma, kad teisingas elgesys su siela (norint jos nepražudyti) reikalingas kiekvienam žmogui, lygiai kaip visiems pasaulio žmonėms reikalinga iš principo tokia pati kūno priežiūra (norint to kūno nesusargdinti). Nuo seno katalikiškame pasaulyje klaidingi religiniai mokymai ir atitinkamas elgesys vadinti sielos liga. Būtent todėl popiežiai vadina liberalios visuomenės apologetų platinamą religinės ir informacinės laisvės „kultūrą“ pražūtinga sielų išganymui:
„Šiais laikais yra nemaža tokių, kurie, taikydami valstybei nedorą ir neprotingą vadinamojo natūralizmo dėsnį, drįsta skelbti, jog „geriausia valstybės santvarka ir pilietinio gyvenimo pažanga reikalaute reikalauja, kad valstybė būtų kuriama ir valdoma, nė kiek neatsižvelgiant į religiją, tarsi jos visai nebūtų, arba bent nedarant skirtumo tarp teisingosios religijos ir klaidingųjų“. Prieštaraudami Šv. Rašto, Bažnyčios ir šv. Tėvų mokslui, jie nesidrovi tvirtinti, kad yra „geriausia visuomenės santvarka, jei šalies vyriausybei pripažįstama teisė vien tuomet tebausti įžeidžiančiuosius katalikų religiją, kai to reikalauja viešoji ramybė“. Remdamiesi tokiu visiškai klaidingu valstybės valdžios supratimu, jie skleidžia neteisingą ir Katalikų Bažnyčiai bei sielų išganymui žalingą pažiūrą, kurią amžino atminimo Mūsų pirmtakas Grigalius XVI pavadino pamišimu, būtent, kad „sąžinės ir Dievo garbinimo laisvė yra nuosava kiekvieno žmogaus teisė, kuri turi būti įstatymų pripažinta ir paskelbta kiekvienoje gerai sutvarkytoje šalyje, ir kad piliečiai turi teisę į visokią jokios bažnytinės ir valstybinės vyriausybės nevaržytiną laisvę, kad galėtų savo mintis viešai reikšti ir aiškinti tiek gyvu žodžiu, tiek raštais, tiek visais kitais būdais“. Įžūliai tai tvirtindami, jie nepamato ir nepasvarsto, kad skelbia „pražūties laisvę“ ir kad jeigu žmonėms visuomet būtų laisva ginčytis dėl savo įsitikinimų, niekuomet netrūktų tokių, kurie drįstų prieštarauti tiesai ir pasitikėti žmonių išminties iškalbingumu, tuo tarpu mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pamokymai rodo, kaip tikėjimas ir krikščioniškoji išmintis turi vengti šios žalingos tuštybės“[44].
„Pašalinus iš valstybės gyvenimo religiją ir atmetus dieviškojo apreiškimo mokslą bei autoritetą, aptemsta ir pranyksta tikroji teisingumo ir žmonių teisės sąvoka, ir vietoje tikro teisingumo bei teisės stoja medžiaginė jėga. Tad suprantama, kodėl kai kurie, visiškai paniekinę ir paneigę tikriausius sveiko proto dėsnius, drįsta šaukti, jog „žmonių valia, pareikšta vadinamąja viešąja nuomone ar kokiu kitu būdu, nepriklauso jokių Dievo ar žmonių teisių, ir kad politiniame gyvenime įvykę faktai tuo pačiu, kad įvykę, turi teisės galią“. Tačiau kas gi nemato ir aiškiai nesupranta, jog nuo religijos ir tikrojo teisingumo atpalaiduota žmonija anaiptol negali turėti kito tikslo, kaip tik įsigyti ir susikrauti turtų; negali vadovautis savo veiksmuose jokiu kitu įstatymu, kaip tik nežabotu troškimu tarnauti savo įgeidžiams ir patogumams“[45].
Čia vėl reikia prisiminti žodžius: „Kiekvienas, kuris nusideda, yra nuodėmės vergas“. Aiškiai matyti, kad visuomenės liberalumas mirtinai pavojingas žmonių sieloms.
IV. Kokia gi tikroji laisvė?
1. Bažnyčios bei valstybės teisės ir pareigos
Gali kilti klausimas: „Nejaugi visuomenė turi gyventi teroro sąlygomis be jokios sąžinės laisvės?“ Grįžkime prie Šv. Tėvo Leono XIII mokymo:
„Jeigu ją (sąžinės laisvę) kas taip supranta, kad kiekvienam leidžiama pagal savo norą garbinti Dievą ar jo visiškai negarbinti, tai jos klaidingumą pakankamai įrodo tai, ką pirmiau esame pasakę. Bet galima sąžinės laisvę ir kitaip suprasti. Būtent, kad valstybėje žmogui leidžiama, jokių kliūčių nedarant, taip, kaip sąžinė įpareigoja, vykdyti Dievo valią ir įsakymus“.
Čia verta atsiminti kitus Kristaus žodžius: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“.
Toliau vystydamas religijos ryšio su politika temą, Šv. Tėvas, pasiremdamas Šv. Rašto citatomis, parodo, kad pagal Dievo valią Katalikų Bažnyčia (verta pastebėti, kad tiesiogiai verčiant iš lotynų kalbos, pavadinimas skambėtų „Visuotinė Bažnyčia“) turi nenuginčijamą teisę ir pareigą:
a) Apimti visą pasaulį, mokydama visus žmones vienintelės visiems bendros visais laikais nekintančios tiesos, kaip išgelbėti savo sielas.
b) Siekdama tą uždavinį įgyvendinti, tam tikru mastu kontroliuoti pasaulietinę politinę valdžią, kad ši negriautų tvarkos, geriausiai užtikrinančios Bažnyčiai laisvę vykdyti minėtą pareigą.
Leonas XIII apie tai rašo: „Kaip tas tikslas, kurio siekia Bažnyčia, yra visų garbingiausias, lygiai taip ir jos turima valdžia pralenkia visas kitas. Jos negalima laikyti nei žemesne, kaip politinė valdžia, nei šiai pastarajai kokiu nors būdu pavaldžia. Jėzus Kristus tikrai davė savo apaštalams laisvus įgaliojimus dėl šventųjų dalykų. Prie to jisai prijungė galią leisti įstatymus – tikra to žodžio prasme. O taip pat su šia pastarąja sujungtą ir iš jos plaukiančią teisę teisti ir bausti... (Čia popiežius pateikia tai pagrindžiančias Šv. Rašto citatas). Jai yra Dievo paskirta pareiga svarstyti ir nulemti su religija susijusius dalykus... laisvai ir nekliudomai“[46].
Enciklikoje Libertas Leonas XIII nurodo iš aukščiau aptartų realijų kylančias politinės valdžios pareigas: „Taigi šių valstybių vadovai privalo ją (t. y. tikrąją religiją) išlaikyti ir ginti, jeigu nori, kaip pareigos reikalauja, išmintingai ir naudingai rūpintis piliečių bendruomenės gerove. Juk viešoji valdžia yra įsteigta valdomųjų gerovei. Tiesa, artimiausias valstybės valdžios tikslas yra vesti piliečius į šio žemiško gyvenimo gerovę. Bet, kita vertus, jos pareiga nėra trukdyti, bet kaip tik priešingai – padėti žmogui pasiekti aną aukščiausią ir paskutinę gėrybę, kuri sudaro amžiną žmogaus laimę. Bet religijos atsisakius, tai būtų neįmanoma“[47].
2. Masonai šturmuoja katalikišką valstybę liberalizmu
Deja, istorija rodo, kad Šv. Tėvo aptarta žmonių galutinį gėrį užtikrinanti Kristaus (krikščioniškoji) tvarka [Ordo Cristianus] patyrė milžinišką jai priešingų jėgų puolimą. 1865 m. popiežius Pijus IX rašo: „...Per pusantro šimto metų laisvųjų masonų sekta padarė neįtikimą progresą. Naudodama tuo pat metu drąsą ir klastą, ji įsiskverbė į visus socialinės hierarchijos sluoksnius ir pradeda imti valdžią šiuolaikinių valstybių vadovybėse, kuri yra suvereniteto ekvivalentas.“[48]
Arkivyskupas Lefebvre‘as, pacitavęs šią mintį, priduria: „Ką jis pasakytų dabar, kai nėra nei vienos vyriausybės, kuri nevykdytų masonų dekretų (net komunistinės šalys nėra išimtis nes komunistų partija yra grynai masoniška organizacija su vieninteliu skirtumu, kad ji yra visiškai legali ir vieša)“[49].
Galbūt šis arkivyskupas linkęs į paniką ar mistiką?
Ką gi, paskaitykime, ką savo posėdžiuose kalba patys masonai. Jau 1928 m. Prancūzijos Didžiųjų Rytų ložės narys, brolis Regis jos konvente, kalbėdamas apie masonų infiltraciją į piliečių ratelius, sąjungas, partijas, sako: „Tai yra mūsų pareiga – aš kartoju, mūsų pareiga – užtikrinti, kad mes kontroliuotume politikus, kurie yra išrinkti.“[50]
1929 m. Didžiųjų Rytų masonų ložės konvento protokolas: „Kai masonas yra priimamas į ložę jis duoda priesaiką. Jeigu jis yra deputatas, jis yra atsakingas savo rinkėjams, bet jis taip pat yra atsakingas mums.“
1929 m. protokole rašoma, ko reikalaujama iš masono minėta priesaika: „Prisiekti..., kad jis lankys visus savo Asamblėjos brolių susirinkimus ir bus visada įkvepiamas gryniausios masonerijos dvasios.“[51]
„...Demokratija būtinai turi tiesiogiai vykdyti valdžios kontrolę per mūsų ložes ir per tuos mūsų brolius, kurie yra senatoriai arba deputatai. Būtent per tokią priežiūrą progresuoja demokratija...“ (Didžiųjų Rytų ložės 1924 m. konventas)[52].
3. Katalikiška santvarka
Čia reikia pastebėti, kad Bažnyčia niekada nebuvo nusistačiusi prieš tikrąją, teisingą demokratiją – liaudies valdžią, kai ji yra tikrai savivaldžios bendruomenės, o ne finansus, slaptus svertus bei masinio poveikio priemones sukaupusios masoniškos oligarchijos valdomos individų masės politinis būvis. Iškiliausias katalikiškas filosofas Tomas Akvinietis sakė, kad geriausia santvarka yra monarchijos, aristokratijos ir demokratijos derinys.
Arkivyskupas Lefebvre‘as pateikia neliberalios demokratijos bruožus:
1) Liaudies suvereniteto principas. Jis yra radikaliai skirtingas nuo Ruso sugalvoto modelio – valdžia kyla iš liaudies, bet nei kaip iš pradinio šaltinio, nei galutinai. Valdžios pirminis šaltinis yra Dievas Kūrėjas ir Jo sukurta žmogaus visuomeninė prigimtis, o ne individai-karaliai, karaliaujantys kiekvienas pats sau. Vadovai pirmiausiai atsako prieš Dievą ir tik po to prieš žmones. Savivalda vykdoma ne per beveidžius niekam nepažįstamus individus, bet per dvasininkus, šeimų galvas, korporacijų, bendruomenių vadovus.
2) Dievo ir Jo (t. y. Romos Katalikų) Bažnyčios teisės turi būti įtvirtintos kaip konstitucijos pagrindas. Todėl dekalogas įkvepia visą įstatymų leidybą. „Bendroji valia“ yra negaliojanti, jei ji prieštarauja Dievo teisėms. Dauguma ne „padaro tiesą“, o turi „išsilaikyti tiesoje“. Demokratija ir jos forma save bevaldanti visuomenė yra ne sekuliari, bet atvirai katalikiška – pavaldi savo Kūrėjui ir aukščiausiam suverenui – Dievui. Ji paklūsta Bažnyčios mokymui apie privačią nuosavybę, šeimą, savitarpio pagalbą, mokymo laisvę – t. y. švietimo atidavimą į Bažnyčios ir vaikų tėvų rankas.
Kalbant apie mokymo laisvę, reikia pasakyti, kad ji pirmiausia yra laisvė laisvai mokyti ir sužinoti tiesą. Iš dabartinės liberalios mokyklos vaikas išeina aiškiai nežinodamas apie savo nemirtingą prigimtį, iš kur jis atsirado, koks jo gyvenimo tikslas, kaip jį pasiekti, kaip elgtis su savo siela. Vietoje to vaikų protuose pasėjamas reliatyvizmas – tikros tiesos nežinojimas, „daugelio tiesų iliuzija“, netikrumas. Mons. Lefebvre‘as kreipiasi į katalikus: „Drąsiai ginkite pilną laisvę mokyti, kurią Bažnyčia turi dėl savo dieviškos misijos! Reikalaukite taip pat visiškos laisvės tėvams duoti katalikišką išsilavinimą savo vaikams“[53].
4. Masonerijos aukso amžius
Bet grįžkime prie „liberalizmo generalinio štabo“, kuris sėkmingai platina tiek demokratijos, tiek mokymo ir kitokios laisvės iškreiptas formas. Iš esmės XX amžių galima pavadinti masonerijos triumfo amžiumi. Pirmoji iki tol nematyto dydžio masonų pergalė buvo I pasaulinio karo baigtis. Praktiškai visa tarpukario tvarka – Versalio sistema, Tautų Sąjungos sukūrimas, liberalios demokratijos „triumfo žygis“, paskutinio katalikiškos Šventosios Romos Imperijos likučio (Austrijos-Vengrijos imperijos) išdraskymas – buvo sufabrikuota masonų ložėse. Tai, remdamasis pačių masonų dokumentais, įrodo vikontas Leon de Poncins[54].
Dar labiau masonerija sustiprėja po II pasaulinio karo. Ji kuria pokario tvarką, visur įvedinėja liberalią demokratiją, remia jos režimus (pvz., Š. de Golio Prancūzijoje)[55], komunistinius režimus[56] – žodžiu viską, kas griauna katalikiškos tvarkos paskutinius likučius. Jų pastangomis sugriautas paskutinis tokios tvarkos bastionas Europoje – paskutinė, nors ir ne visai tobulai funkcionavusi katalikiška valstybė – Franko valdoma Ispanija, liberalaus „romantizmo“ dvasioje prilipdžius jai „fašistinės“ etiketę, nors ši valstybė labai skyrėsi nuo fašistinės Italijos ir daug labiau už ją rėmėsi Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu, kaip įrodo kompetentingi jos istorijos tyrinėtojai.
5. Masonai atakuoja pagrindinę tvirtovę
Priešiškos Kristui jėgos įsiskverbė ir į savo pagrindinio priešo – Romos Katalikų Bažnyčios – tvirtovę. Arkivyskupas Lefebvre‘as savo knygoje primena istorinį faktą, apie kurį buvo rašyta net Niujorko laikraščiuose. Katalikų Bažnyčios Vatikano II Susirinkimo išvakarėse 1962 m. Kardinolas Bea nuvyko vizito pas masonų ložę B’nai B’rith, rezervuotą vien žydams, labai įtakingą dabar Vakaruose vykstančiame „vieno pasaulio“ kūrimo judėjime.
Kardinolas Bea oficialiai, kaip ką tik popiežiaus įkurto Sekretoriato krikščionių vienybei sekretorius, paklausė: „Laisvieji masonai, ko jūs norite?“. Jie jam atsakė: „Religinės laisvės. Paskelbkite religinę laisvę, ir priešiškumas tarp laisvosios masonerijos ir Katalikų Bažnyčios baigsis!“ Arkivysk. Lefebvre‘as tęsia: „Ką gi, jie gavo ją (t. y. laisvę). Iš to seka, kad Vatikano II Susirinkimo (paskelbta) religinė laisvė yra pasaulinio masto masonų pergalė.
Tai patvirtina faktas, kad prieš kelis mėnesius (arkivysk. Lefebvre‘as rašo 1988 m.) Argentinos prezidentas Alfonsinas Baltuosiuose rūmuose Vašingtone oficialiai gavo pagyrimą, o Niujorke tų pačių masonų iš B’nai B’rith buvo papuoštas religinės laisvės medaliu, nes jis sukūrė kultų laisvės, religijų laisvės režimą“[57].
To pasekmės yra religinės laisvės pripažinimas iš paties oficialaus Vatikano pusės, nors ji devyniolika amžių po Kristaus buvo laikoma pražūtinga sieloms ir prieštaraujančia Kristaus mokymui beprotybe.
1970 m. reformuotos (tiksliau būtų sakyti deformuotos) šv. Mišios – pagrindinis žmogaus ryšys su Dievu. Jų protestantiškumą pripažino vienas iš dabartinių kardinolų. Mons. Bugninis, ruošęs „Naująsias Mišias“, buvo popiežiaus Pauliaus VI demaskuotas kaip laisvasis masonas. Anot kai kurių šaltinių, dabar Vatikano valstybėje veikia trys masonų ložės. To fakto, išspausdinto laikraščiuose, nepaneigė Bažnyčios vyresnybė. Didelė dalis kardinolų konklavoje yra masonai ar jiems prijaučiantys. Taigi iš tiesų, kaip teigė arkivysk. Lefebvre‘as, „dabar... nėra vyriausybės, kuri nevykdytų masonų dekretų“.
Masonų ložių bei jų liberalių principų realiai valdoma Europos Sąjunga ne tik leidžia „pražūties laisvę“. Vis labiau veržiama kilpa ant kaklo tiems, kas nenori paklusti jų „tvarkai“, o greičiau „sucementuotai netvarkai“. Vis labiau darosi neįmanoma pasisakyti prieš sveiką šeimą – visuomenės pagrindinę ląstelę – griaunančias homoseksualų „santuokas“ bei kitas jų teises (už tai buvo nušalintas aukštas Europos Sąjungos pareigūnas Roco Butiglione), priimta Europarlamento rezoliucija, smerkianti „homofobiją“, už kurią balsavo ir Lietuvos parlamentarai.
Europos Sąjungoje vis labiau nebegalima pasisakyti prieš vis įžūlėjančių bei nesiskaitančių su Europos valstybių valdžia musulmonų imigrantų „teises“, jų šventės tampa valstybinėmis šventėmis (pvz., ramadanas Prancūzijoje), vis daugiau jų užima valstybines pareigas.
Čia reikia pasakyti, kad aukščiausios dabar visa valdančių masonų hierarchijos pakopos yra rezervuotos vien žydams. Tai argumentuotai įrodo ne tik vikontas de Poncins, bet ir kiti masonerijos tyrinėtojai.
Visa minėta kritika dabar vadinama liberalų nukaltu terminu „politiškai nekorektiška“. Taigi vis labiau plinta „pražūties nelaisvė“, „politinio korektiškumo“ diktatūra.
6. Liberali modernioji katalikybė
Tokia aplinka negali neveikti Šv. Sosto ir veikia, žinoma ne į gerąją pusę. Po Vatikano II Susirinkimo pasaulyje išplito liberali katalikybė – katalikybės ir liberalizmo hibridas. Ji galėtų išskirta kaip ketvirtoji liberalizmo atmaina, kurios nepamini savo straipsnyje A. Plėšnys. Ji priima praktiškai visas liberalizmo ginamas „laisves“, propaguoja visų religijų lygybę ir susiliejimą, religijų laisvę valstybėje, priima įvairias nuomones kaip iš dalies teisingas, dažnai pamiršdama, kad reikia remtis objektyvia tiesa.
Jos pozicijų iš dalies neišvengia ir pats A. Plėšnys, naudodamas tokius žodžius kaip „krikščionių nuomone“, „pagal krikščionišką socialinę doktriną“ ir kt., tarsi tam tikri dalykai būtų ne geri ar blogi savaime, o todėl, kad apie juos taip mano krikščionys, arba tam tikri objektyvūs dėsniai galiotų tik katalikams, o kitiems – ne, vien dėl to, kad tie kiti kitaip apie tai mano. Pamirštama vieno Kūrėjo valia ir nustatyta tvarka. Politinė šios liberalizmo šakos išraiška yra Krikščionių demokratų partijos, kurios pradžioje dar vadovavosi Katalikų Bažnyčios tradiciniu socialiniu mokymu, bet dabar praktiškai visos išlygų priima liberalizmą.
Deja, dėl ribotos darbo apimties negalima plačiau aptarti liberalios katalikybės, liberalizmo žalos žmonių ekonominiam gyvenimui ir kitų liberalizmo aspektų – čia aptarti tik pagrindiniai jo principai. Susumuojant reikėtų pasakyti, kad liberalizmą reikia suprasti plačiąja prasme – ne vien kaip ekonominio veikimo laisvės laisez–faire ir valstybės nesikišimo į piliečių gyvenimą reikalavimą. Liberalizmas plačiąja prasme nėra konkreti filosofinė sistema ar doktrina. Tai yra žmogiškas mentalitetas, atsisakantis bet kokios iš viršaus – iš Dievo – žmogui nustatytos apribojimo formos, nepriimantis jokių aukštesnių už žmogų įstatymu, jokios aukštesnės už jį valdžios, jokios objektyvios realybės ir tiesos, o vien tik subjektyvias nuomones apie ją. Iš šio mentaliteto kyla atitinkamas žmonių mąstymas ir gyvenimo būdas – nuo eilinių žmonių laisvo elgesio vedybiniame ir kitame gyvenime, iki įvairiausių pakraipų politinių partijų.
Iš esmės tarp įvairiausių politinių jėgų, nuo komunistų ir socialdemokratų iki konservatorių ir krikščionių demokratų, vargu ar rasime jėgą, kurią galima būtų pavadinti iš esmės katalikiška – t. y. pripažįstančia objektyvią kiekvieno žmogaus prigimtį ir iš jos kylantį būtinumą žmogui būti pilname ir neiškraipytame (t. y. katalikiškame) ryšyje su savo Kūrėju.
Taip pat praktiškai nėra realių politinių jėgų, kurios pasisakytų už visuomeninio ir politinio gyvenimo subordinaciją Dievui ir Jo Bažnyčiai kaip visuomenės egzistencijos davėjai ir Jo tarpininkei, kurią Jis pats tam pasirinko – t. y. pasisakytų už Dievo teisių Jo sukurtoje visuomenėje užtikrinimą. Praktiškai visos šių laikų politinės jėgos veikia mano aptartų liberalių principų rėmuose ir pagal juos formuoja savo doktrinas. Jos tęsia Revoliuciją – nors ir evoliucijos būdu. Priminsiu šiuos principus: subjektyvizmas, tiesos ir teisingos visuomeninės tvarkos evoliucija, natūralizmas, iš jo kylantys laicizmas ir indiferentizmas su juos neišvengiamai lydinčiomis religijos arba sąžinės, žodžio ir spaudos, mokymo bei kitomis laisvėmis. Iš viso to seka žmogaus (kūrinio) teisių iškėlimas vietoje ir virš jo Kūrėjo – Dievo teisių.
Iš atliktos analizės matėme, kad šie principai praktiškai sutampa su laisvosios masonerijos principais. Dar daugiau, pamatėme, kad masonerija yra „liberalizmo generalinis štabas“, pagrindinis šių patraukliai „įpakuotų“ idėjų skleidėjas. Ji turi milžinišką įtaką pasaulyje – viešpatauja bankinėse struktūrose, parlamentuose, efektyviais svertais spaudžia vyriausybes, veikia švietimą, verslą, intelektualinį gyvenimą. Masonais yra nemaža praeityje ir dabar garsių politikų, jų klubų susirinkimuose sprendžiama didelė dalis globalinės svarbos politinių klausimų. Verslą, švietimą ir kultūrą veikia vad. paramasoniško pobūdžio „Rotary“ ir kitos tarptautinės klubų sistemos, iš kurių verbuojami tinkami žmonės į aukštesnes hierarchijos pakopas.
Kam gi tarnauja aukščiausios hierarchijos pakopos, apsigaubusios griežtu slaptumu, matėme iš jų atstovų pasisakymų. Tai iš esmės yra satanistinė antibažnyčia, norinti sunaikinti Dievo Bažnyčią.
Tiesa negalime pulti į niūrią neviltį, džiaugsmo ir vilties teikia visame pasaulyje, nepaisant trukdymų, besiplečiantis visų laikų Katalikų Bažnyčios Tradicijai bei mokymui ištikimų katalikų judėjimas. Taip pat negalime pamiršti, kad Viešpats Jėzus pažadėjo būti su mumis iki pasaulio pabaigos ir kad pragaro vartai nenugalės Jo Bažnyčios. Dievo Motina Fatimoje pažadėjo: „Pabaigoje mano Nekaltoji Širdis triumfuos“. Taigi turėkime vilties ir dirbkime katalikiškos tvarkos atstatymui visame pasaulyje.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1) Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir popiežiaus Pijaus XII kalbų rinkinys. Tübingen, 1949.
2) LEFEBVRE M. They Have Uncrowned Him. Dickinson, Texas, 1988.
3) JOHN GRAY. Liberalizmas. Vilnius, 1992.
4) The Penguin Atlas of World Hostory. Glasgow, 1974.
5) ŽMOGAUS TEISĖS: Regioninių tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius, 1993.
6) VICOMTE de PONCINS L. Freemasonry and the Vatican. London, 1968.
7) PLĖŠNYS A. Priešstata: liberalizmas ir krikščioniškoji socialinė doktrina // Naujoji Romuva. 1993. Nr. 4, 5.
8) D. FAHEY. The Social Rights of our Divine Lord Jesus Christ The King. Plymouth, 1990.
9) D. FAHEY. Kingship of Christ. Plymouth, 1990.
10) D. FAHEY. The Church and Farming. Plymouth, 1988.
[1] Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir popiežiaus Pijaus XII kalbų rinkinys. Tübingen, 1949, p. 120.
[2] Vicomte de Poncins L., Freemasonry and the Vatican. London, 1968, p. 84.
[3] Ten pat, p. 45.
[4] Ten pat, p. 91.
[5] Ten pat, p. 87–88.
[6] Ten pat, p. 93–94.
[7] Plėšnys A., Priešstata: liberalizmas ir krikščioniškoji socialinė doktrina // „Naujoji Romuva“, 1993, Nr. 5, 52.
[8] Vicomte de Poncins L., Freemasonry..., p. 142–143.
[9] Ten pat, p. 93–94.
[10] Karbonarai – revoliucinė (beje, taip pat masoniška) organizacija XIX a. Italijoje. – aut past.
[11] La Montagne [„Kalnas“] – masonų dominuojamo revoliucinio parlamento frakcija Didžiosios prancūzų revoliucijos metu – aut past.
[12] Maratas, Robespjeras, Babefas – Didžiosios prancūzų revoliucijos lyderiai – aut past.
[13] Mazinni – italų revoliucinis veikėjas XIX a. – aut past.
[14] Košutas – vengrų revoliucinis veikėjas XIX a. – aut past.
[15] Lefebvre M., They Have Uncrowned Him. Dickinson, Texas, 1988, p. 29.
[16] Ten pat, p. 32.
[17] Ten pat, p. 33–34.
[18] Vicomte de Poncins L., Freemasonry..., p. 44.
[19] Ten pat, p. 47.
[20] Ten pat, p. 11.
[21] Lefebvre M., They Have Uncrowned Him..., p. 14.
[22] Ten pat.
[23] Ten pat.
[24] The Penguin Atlas of World History. Glasgow, 1974, t. 1, p. 257.
[25] Lefebvre M., They Have Uncrowned Him..., p. 15.
[26] Ten pat, p. 16.
[27] Vicomte de Poncins L., Freemasonry..., p. 91.
[28] Paskutiniųjų popiežių enciklikų..., p. 120.
[29] Lefebvre M., They Have Uncrowned Him..., p. 25.
[30] Ten pat, p. 5.
[31] Cituotos Jacques‘o Maritaino mintys – ten pat, p. 6.
[32] Paskutiniųjų popiežių enciklikų..., p. 9.
[33] Ten pat.
[34] Lefebvre M., They Have Uncrowned Him..., p. 10.
[35] Vicomte de Poncins L., Freemasonry..., p. 82.
[36] Paskutiniųjų popiežių enciklikų..., p. 121.
[37] Paskutiniųjų popiežių enciklikų..., p. 121–122.
[38] Žmogaus teisės. Regioninių tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius, 1993, p. 164–165.
[39] Lefebvre M., They Have Uncrowned Him..., p. 26.
[40] Žmogaus teisės..., p. 35
[41] Paskutiniųjų popiežių enciklikų..., p. 24.
[42] Ten pat, p. 127.
[43] Ten pat, p. 87–88.
[44] Ten pat, p. 3–4.
[45] Ten pat, p. 4.
[46] Ten pat, p. 89.
[47] Ten pat, p. 127.
[48] Lefebvre M., They Have Uncrowned Him..., p. 11.
[49] Ten pat.
[50] Vicomte de Poncins L., Freemasonry..., p. 49.
[51] Ten pat, p. 65.
[52] Ten pat, p. 66.
[53] Lefebvre M., They Have Uncrowned Him..., p. 87.
[54] Vicomte de Poncins L., Freemasonry..., p. 41–69.
[55] Ten pat, p. 198
[56] Ten pat, p. 150–186.
[57] Lefebvre M., They Have Uncrowned Him..., p. 67.