Katalikų charizminis atsinaujinimas (III)

 

PROBLEMOS ŠAKNIS

Katalikų mokymas apie malonę

Turbūt mokymo apie malonę srityje charizmininkai labiausiai nutolsta nuo katalikiškosios doktrinos ir atskleidžia pagrindinę visos savo klaidų sistemos šaknį. Kaip minėta anksčiau, charizmininkai iškelia būtinybę, kad malonės priėmimą (arba bent „atėjimą“) sieloje lydi juntamas reiškinys. Kitaip tariant, krikščionys, kurių sielose Dievas tikrai veikia, visada jaučia Jo veikimą. Tai yra visiškai neteisinga.

Pašvenčiamoji malonė, kuri „pašventina sielą“, „apdovanoja sielą antgamtiniu grožiu“, „daro teisų žmogų Dievo draugu, <...> Šventosios Dvasios šventykla, <...> Dievo vaiku,.. [ir] suteikia jam teisę paveldėti dangų“[1], yra visiškai nejaučiama. Tai neatmeta ypatingo dieviškojo apreiškimo žmogui apie jo sielos būklę galimybės, bet toks apreiškimas, be abejo, priklauso neįprastiems reiškiniams ir nėra norma, kaip tvirtina charizmininkai. Kaip sakoma Tridento Susirinkime:

„Tegul kiekvienas, suprantantis savo silpnumą ir nepajėgumą, su baime ir nuogąstavimu rūpinasi išlikti malonės būklėje, nes niekas negali žinoti su neklaidingu tikėjimo tikrumu, kad jis turi Dievo malonę.“[2]

Žinoma, Dievas gali suteikti juntamų veikiančiųjų malonių (nors tikrai ne visas veikiančiąsias malones reikia pajusti) kam nori, bet net ir veikiančiųjų malonių pajutimas nėra būtina sąlyga. Kadangi daug veikiančiųjų malonių yra juntamos, o charizmininkai reikalauja malonės jutimo, rezultatas yra toks, kad jie painioja pašvenčiamąją malonę su veikiančiąja malone, iš tiesų paneigdami pirmąją.

Praktinis pašvenčiamosios malonės neigimas reiškia katalikų mokymo apie nuteisinimą (kaip neklaidingai išreikšta Tridento Susirinkimo kanonuose) ir apie Švenčiausiosios Trejybės išorinį veikimą paneigimą. Tegul nelieka nepastebėtas šito dalyko svarbumas. Teisingai yra pasakyta, kad nereikšmingos klaidos principuose veda į dideles klaidas išvadose. Taigi primygtinis charizmininkų reikalavimas jausti malonę yra pagrindinė visos klaidų sistemos šaknis.

Katalikų mokymas apie charizmas

Negalima neigti, kad Dievas kai kuriuos žmones kartais apdovanoja juntamomis veikiančiosiomis malonėmis, netgi nepaprastomis galiomis. Tikros charizmos, buvusios ankstyvojoje Bažnyčioje, yra šių nepaprastų reiškinių pavyzdžiai. Vienas iš didžiausių charizmininkų paklydimų yra bandymas kažką nepaprasto padaryti įprastu – netgi reikalingu visiems.

„Malones, kurias Dievas duoda žmogui, galima suskirstyti į keletą kategorijų. Vienas iš padalijimų yra tarp vadinamosios gratia gratis data (laivai suteiktos malonės) ir gratia gratum faciens (malonės, darančios [žmogų] malonų [Dievui]). Pirmoji, dažnai vadinama „neatlygintina malone“, reiškia tas malones, kurios yra suteiktos tam tikriems asmenims dėl kitų išganymo. Šiai kategorijai priklauso tokios ypatingos malonės dovanos kaip charizmos (pranašystės, stebuklų dovana, kalbų dovana... plg. 1 Kor 12, 8), kunigo konsekracijos galia, hierarchinė jurisdikcijos galia. Šių dovanų turėjimas nepriklauso nuo jų turėtojo asmeninės moralinės būklės.“[3]

Gratia gratum faciens reiškia asmeninio pašventinimo malonę, duodamą visiems žmonėms; į šią kategoriją patenka tiek pašvenčiamoji malonė, tiek veikiančioji malonė, kuri paruošia asmenį nuteisinimui. Šios malonės, skirtingai nuo neatlygintinų malonių, būtinos visiems. Šv. Tomas Akvinietis, nurodydamas šį skirtumą, abi malonės kategorijas nagrinėja savo „Sumos“ dviejose atskirose dalyse, pavadintose „Traktatas apie malones“ ir „Traktatas apie įstatymus kai kuriems žmonėms“. Pastarajame aptariamos charizmos.

Įdomu pastebėti, kad šv. Tomas niekada nekalba apie charizmas kaip apie šiuolaikinius reiškinius. Jis kalba apie jas tik minėdamas apaštalų laikus. Išsamių teologinių šių reiškinių paaiškinimų ieškokite jo kūriniuose.

Iš esmės tikros charizmos buvo dovanos, leidusios ankstyvajai Bažnyčiai greitai plisti iki žinomo pasaulio pakraščių ir įsitvirtinti dar iki apaštalų mirties. Kaip nurodyta anksčiau, ir kaip išaiškinta Pauliaus Antrajame laiške korintiečiams, dovanų tikslas buvo sukurti Bažnyčią, o ne pašventinti tuos, kuriems buvo suteiktos dovanos.

Glosolalija, kalbėjimas kalbomis, buvo duota tam, kad Evangelija būtų paskelbta visiems nepriklausomai nuo jų kalbos. Pranašystės, išgydymai, stebuklai ir t. t. buvo skirti įrodyti Bažnyčios reikalavimų teisėtumą ir skatinti atsivertimą. Bažnyčiai pasiekus moralinį universalumą, tokių reiškinių poreikis baigėsi dėl kelių priežasčių: Bažnyčią sudarė visų tautybių žmonės, ir Bažnyčia per trumpą laiką įrodė esanti tikroji religija.

Tas pats argumentas šiandien gali būti pateiktas siekiant paneigti tikrų charizmų buvimą mūsų laikais. Kadangi Bažnyčia dabar yra tiek morališkai, tiek ir fiziškai universali, kiekvienoje tautoje turinti savo žmonių, net dvasininkų, kam Evangelijai skelbti reikalinga glosolalija? Kadangi Bažnyčia jau 2000 metų yra tikroji religija, ką dar jai reikėtų įrodyti? Šv. Augustinas sako:

„Šventoji Dvasia ir dabar yra gaunama, bet niekas nekalba visų tautų kalbomis, nes pati Bažnyčia jau kalba visų tautų kalbomis, o kiekvienas, kuris nepriklauso Bažnyčiai, negauna Šventosios Dvasios.“[4]

Kita vertus, šv. Tomas pripažįsta galimybę, kad galima bjauri, velniška tikrųjų charizmų karikatūra, kurią skaitytojas gali ištyrinėti čia:

• II-IIæ q 172 a 5: Ar iš demonų ateina pranašystės? (atsakymas: taip);

• II-IIæ q 172 a 6: Ar demonų pranašai gali išpranašauti tiesą? (atsakymas: taip);

• II-IIæ q 178 a 2: Ar piktieji gali daryti stebuklus? (atsakymas: taip).

Gerai žinoma, kad velnias ir jo demonai gali daryti nepaprastus dalykus, kurie atrodo kaip stebuklai naiviems žmonėms, kaip pasakojama istorijoje apie burtininką Simoną ir jo „stebuklingą“ levitaciją, demaskuotą šv. Pauliaus. Todėl labai pavojinga priimti bet kokį nepaprastą reiškinį kaip iš pirmo žvilgsnio dievišką. Didysis mistikas, Bažnyčios daktaras šv. Kryžiaus Jonas, taip dažnai cituojamas modernistinių dvasinių „guru“ ir jų nesuprastas, taip pasakė apie tariamus asmeninius jo amžininkų patiriamus „apreiškimus iš Dievo“:

„Aš labai bijau to, kas vyksta mūsų laikais. Neretai atsitinka, kad kokia nors siela, po neilgo apmąstymo išlaikiusi atmintyje ką nors iš tų [išgirstų] žodžių, juos nedelsdama palaiko atėjusius iš Dievo ir sako: „Dievas man pasakė“, „Dievas man atsakė“. Tačiau tai netiesa: kaip esame atkreipę dėmesį, šie asmenys dažnai patys yra šių žodžių autoriai.“[5]

„Trokštant juos priimti atidaromos durys velniui. Velnias gali apgauti žmogų kitais būdais, kuriuos jis gali meistriškai sugalvoti ir pavaizduoti kaip tikrus. Kaip sako apaštalas, jis gali pasiversti „šviesos angelu“ (2 Kor 11, 14). <...> Nepriklausomai nuo šių apreiškimų priežasties, žmogui visada geriau juos atmesti užsimerkus. Jeigu jis to nepadarys, įsileis į širdį velniškos kilmės įkvėpimus ir leis velniui primesti savo idėjas. Ne tik šių, bet ir kitų velniškų apreiškimų vis daugės, o apreiškimai iš Dievo pamažu bus nutraukti, tad galiausiai visi ateis iš velnio ir nė vieno nebeateis iš Dievo. Taip atsitiko daugeliui neapdairių ir neinformuotų žmonių.“[6]

Iš tiesų mūsų Viešpats Jėzus Kristus įspėja Bažnyčią apie pavojų neapdairiai priimti tariamus stebuklus:

„Atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, mėgindami suklaidinti, jei įmanoma, net išrinktuosius.“ (Mt 24, 24)

Dar labiau išblaivina šis Jo įspėjimas:

„Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“ įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: „Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavo tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nepadarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!“ Tuomet jiems pareikšiu: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!“ (Mt 7, 21–23)

Katalikų mokymas apie Švenčiausiąją Trejybę

Žinoma, šiame straipsnyje yra neįmanomas kruopštus dogminis Švenčiausiosios Trejybės išaiškinimas, tačiau, siekiant suvokti charizmininkų klaidų rimtumą, svarbu suprasti vadinamąsias išorines dieviškąsias misijas. Misija, arba siuntimas, suponuoja siuntėją, siunčiamąjį ir vietą, į kurią jis siunčiamas. Šiuo atžvilgiu teologai apie Dievą Tėvą kalba kaip apie „Tą, kuris siunčia“, apie Dievą Sūnų – kaip apie „Tą, kuris yra siunčiamas ir siunčia“, apie Dievą Šventąją Dvasią – kaip apie „Tą, kuris yra siunčiamas, bet nesiunčia“. Katalikiška Švč. Trejybės doktrina moko, kad visi išoriniai Švenčiausiosios Trejybės veiksmai yra bendri visiems trims dieviškiesiems Asmenims. Kalbant apie vietą, į kurią vienas iš dieviškųjų Asmenų siunčiamas, turi būti aišku, kad, nors Dievas yra visoje Visatoje, Jo buvimo būdas tam tikroje duotoje vietoje pasikeičia, kai siunčiamas vienas iš dieviškųjų Asmenų.

Išorinė Švenčiausiosios Trejybės misija yra dviejų rūšių: regimoji ir neregimoji. Asmuo, pas kurį siunčiamas dieviškasis Asmuo, nejaučia neregimosios misijos, regimoji misija yra jaučiama. Neregimoji misija prasideda po pašvenčiamosios malonės padovanojimo, ir jos tikslas yra Dievo apsigyvenimas teisiojo sieloje. Šventajame Rašte paprastai apsigyvenimas priskiriamas viduje gyvenančiai Šventajai Dvasiai, bet su Šventąja Dvasia Tėvas ir Sūnus taip pat ateina gyventi į teisiųjų sielas^[7].

Regimoji Šventosios Dvasios misija apima tokius jaučiamus reiškinius, kaip Jos pasirodymas balandžio pavidalu per Viešpaties krikštą, Jos nusileidimas ugnies liežuvių pavidalu ant apaštalų per Sekmines ir tikros charizmos Bažnyčioje apaštalų amžiuje. Savo prigimtimi regimoji misija yra trumpalaikė.[8] Neregimoji misija yra vykdoma suteikiant pašvenčiamąją malonę, tai paprastai vyksta vertai priimant sakramentus:

„Bet svarbiausias Šventosios Dvasios darbas yra sielų pašventinimas per malonę. <...> Tai vyksta per sakramentus, o ypač per Sutvirtinimo sakramentą Šventoji Dvasia suteikia savo malones ir dovanas.“[9]

Taigi primygtinis teigimas, kad malonės turi būti juntamos, paneigia pašvenčiamąją malonę, taip pat paneigia ir neregimąją Šventosios Dvasios misiją ir sumenkina sakramentus: iš išaukštintų įprastų malonės kanalų jie tampa tik bažnytinėmis apeigomis, kurių vaidmuo „krikščioniškoje iniciacijoje“ yra tik papildomasis greta juntamo „Šventosios Dvasios krikšto“.

Katalikų mokymas apie pašvenčiamąją malonę ir valią

Katalikų doktrina moko, kad pašvenčiamoji malonė, kurią charizmininkai neigia, yra dalyvavimas dieviškajame gyvenime. Mąstant apie šį faktą būtina vengti dviejų kraštutinumų. Pirmasis yra racionalistinė klaida, kuri dalyvavimą dieviškajame gyvenime laiko viso labo tam tikra moraline vienybe su Dievu, pasiekiama žmogui sekant Jo tobulumais. Kitas kraštutinumas yra kvietistinė, panteistinė idėja, pagal kurią siela yra tarsi sunaikinama ir perkeičiama į Dievą. Tai yra logiška charizmininkų požiūrio į valią baigtis.

Katalikai žino, kad malonė tobulina prigimtį jos negriaudama. Dievas iš tiesų daro sielą panašią į save ir priima ją į savo dieviškąjį gyvenimą galia, pranokstančia visas sukurtas sielos galias, bet kartu pasinaudodamas jomis, jeigu jos laisvai bendradarbiauja su dieviškąja valia. Nėra nei gera, nei būtina sunaikinti valią – ji padedant malonei turi būti palenkta ir nukreipta į Dievo valią.

Kalbėdamas apie valią ir Šventosios Dvasios veikimą žmogaus sieloje, popiežius Pijus XII apibendrina katalikų poziciją:

„Ne mažiau nutolusi nuo tiesos yra pavojinga klaida tų, kurie iš paslaptingos mūsų sąjungos su Kristumi stengiasi išvesti tam tikrą nesveiką kvietizmą. Jie priskirtų visą dvasinį krikščionių gyvenimą ir jų pažangą dorybėse vien dieviškosios Dvasios veikimui, atmesdami ir nepaisydami mūsų bendradarbiavimo. Žinoma, niekas negali paneigti, kad Jėzaus Kristaus Šventoji Dvasia yra šaltinis, iš kurio antgamtinė galia srūva į Bažnyčią ir jos narius. Nes „Viešpats suteiks malonę ir šlovę“, – sako psalmininkas. Bet kad žmonės nesiliautų darę gerus darbus, kad karštai siektų malonės ir dorybės, kad stengtųsi nuoširdžiai siekti krikščioniškojo tobulumo aukštumų ir kad iš visų jėgų skatintų kitus siekti to paties tikslo, – visa tai Dangaus Dvasia atliks tik tada, kai jie pridės savo dalį kasdiene uolia veikla. „Dieviškosios malonės suteikiamos ne tiems, kurie miega, bet tiems, kurie budi“, – sako šv. Ambraziejus. Jei mūsų mirtingo kūno nariai stiprėja ir auga juos mankštinant, tai daug labiau tai tinka socialiniam Jėzaus Kristaus kūnui, kur kiekvienas atskiras narys išlaiko asmeninę laisvę, atsakomybę ir elgesio principus. Dėl tos priežasties tas, kuris sakė: „Jau gyvenu nebe aš, bet Kristus gyvas manyje“, kartu nedvejodamas teigė: „Jo [Dievo] malonė manyje nėra bevaisė, bet aš triūsiau sunkiau nei jie visi: ne aš, bet Dievo malonė su manimi.“ Visiškai aišku, kad šiuose klaidinguose mokymuose mūsų aptariama paslaptis yra nukreipta ne į tikinčiųjų dvasinę pažangą, tačiau į jų apgailėtiną pražūtį.“[10]

Nepaneigiamas prieštaravimas

Palyginus šias charizmininkų idėjas su katalikų mokymu turėtų būti aišku, jog, kad ir koks būtų atskirų asmenų požiūris į Bažnyčią ir Tikėjimą, Katalikų charizminis atsinaujinimas, kaip visuma, nėra katalikiškas judėjimas, bet velnio apgaulė. Eilinis charizmininkas gali neigti, kad jis klaidingai supranta malonę, Šventąją Dvasią, Švenčiausiosios Trejybės misiją ir t. t., tačiau sąmoningas savo proto ir valios atsisakymas verčia jį priimti šias klaidas.

Charizmininkų idėjos pernelyg primena ankstyvųjų Bažnyčios amžių klaidas ir prilygsta protestantizmo erezijomis. Remdamiesi evoliucionistiniu požiūriu į Bažnyčios magisteriumą, jie atmes visus čia išdėstytus kaltinimus, pašiepdami juos kaip „ikivatikaninio“ mąstymo prietarus. Kadangi jie beveik nepaiso Bažnyčios Tradicijos, savo vadinamąsias charizmas, gautas dalyvaujant eretikų atliekamose kvazisakramentinėse apeigose, jie mėgins pagrįsti vien Biblija.

Tai, kad Bažnyčios hierarchai dar nepasmerkė CCR, įeis į istoriją kaip XX a. gėda, kaip ir Vatikano II Susirinkimo nesugebėjimas pasmerkti komunizmo. Galime teisėtai klausti, ar „dvasia“, kuriai charizmininkai teigia paklūstą, nėra ta pati „Susirinkimo dvasia“, t. y. pasaulio dvasia.

Katalikų atsakymas: apologetika

Kadangi charizmininkų idėjos ir praktikos yra neabejotinai pagrįstos erezija, galima suabejoti ortodoksiškumu tų, kurie priklauso judėjimui. Žinoma, tik Dievas teisia sielas, tačiau negalima remiantis tariama artimo meile tikratikiais vadinti tų, kurių veiksmai ir žodžiai turi erezijos tvaiką. Tai daryti būtų neteisybė ir melas, vertas tų, kurie laikosi religinio indiferentizmo.

„Taigi jūs pažinsite juos iš vaisių“, – sakė mūsų Viešpats apaštalams (Mt 7, 20). Iš nuodingų charizminio judėjimo vaisių kiekvienas gali matyti jam būdingą nesuderinamumą su katalikybe ir rimtą pavojų, kurį jis kelia tikėjimui. Nežiūrint į aukšto rango dvasininkų neišmanymą ar bendradarbiavimą, reikia pripažinti tiesą apie šį judėjimą ir pavojus, kuriuos jis kelia nesuskaičiuojamai daugybei sielų.

Kol Bažnyčioje nepasikeitė vyraujantys vėjai, pareiga kovoti su CCR amaru tenka paprastiems tikratikiams dvasininkams ir pasauliečiams. Apologetinis gynimas turi būti trejopas:

• Katalikai privalo daugiau studijuoti, kad geriau pažintų savo tikėjimą, ypač charizmininkų puolamas sritis, ir puoselėti karštą, objektyvų, liturginį pamaldumą, pagrįstą katalikišku tikėjimu, o ne jausminėmis paguodomis.

• Jie turi nepriimti už gryną pinigą visų tų gandų apie šiandien Bažnyčioje pasitaikančias tikras „charizmas“ ir „apsireiškimus“.

• Jie turi žinoti ir sugebėti paprastais žodžiais išdėstyti teisingą Bažnyčios mokymą apie sakramentus, malonę, valią, prigimtį, Bažnyčios misiją ir Šventosios Dvasios dovanas. Tie charizmininkai, kurie save laiko tikratikiais ir tikrai nori pažinti tiesą, klausysis. Tiems, kas atsisako klausytis, šiuo metu atrodo tinkamiausi Augustino žodžiai:

„Kodėl tiesa gimdo neapykantą? Kodėl Tavo tarną priešu laiko tie žmonės, kuriems jis skelbia tiesą, jeigu jie siekia laimingo gyvenimo, kuris yra džiaugimasis tiesa? Paprasčiausiai todėl, kad žmonės myli kai ką kita ir nori, kad tai būtų tiesa. Be to, kadangi jie nenori jaustis klydusiais, nesiklauso tų, kurie įrodo juos klydus.“[11]

 

SANTRAUKA

Katalikų charizminis judėjimas yra amaro graužiamas medis, vedantis nuodingus vaisius, velnio pasodintas tarp protestantų ir persodintas į Bažnyčią po Vatikano II Susirinkimo. Šiuolaikinių dvasininkų susižavėjimas juo jį palaistė, o katalikų tinkamo formavimo stoka išvalė ir patręšė dirvą, kurioje jis išaugo. Vis daugiau žmonių kasmet valgo jo mirtinus vaisius; pavojus ypač gresia lengvai pažeidžiamam jaunimui, taip trokštančiam gilaus Dievo pažinimo ir antgamtinio jausmo, kurio jam neduoda posusirinkiminė Bažnyčia. Vaikų karta auga galvodama, kad charizmininkai yra visiškai normalūs katalikai ar net pranašesni už kitus katalikus.

Šis vaisius tikrai yra sunaikinimo sėkla ir vienas iš pavojingiausių vaisių, pasiūlytų žmogui nuo to laiko, kai gyvatė pasiūlė pirmąjį vaisių pirmajai Ievai. Te Naujoji Ieva, Švenčiausioji Mergelė Marija, kuriai buvo duota galia sutrinti žalčio galvą, užtaria Bažnyčią ir išlaisvina pasaulį nuo pražūties, kurioje jis dabar atsidūrė dėl katalikų charizminio judėjimo.