Atsiverskime Maskvos Dvasinės Akademijos profesoriaus Dmitrijaus Petrovičiaus Ogickio knygą „Pravoslavie i zapadnoe christianstvo“ (Maskva, 1999, p. 158-163). Tai oficialus Rusų Stačiatikių Bažnyčios vadovėlis seminaristams ir teologijos studentams.
... Beveik visi rusų teologai apibūdina kitatikius [inoslavnye] (Romos katalikus. anglikonus, liuteronus ir kt.) kaip eretikus ir taip juos vadina. Tai tiesa net kalbant apie tokius diplomatiškus ir atsargiai pasisakančius autorius kaip, pvz., šv. Filaretas Maskvietis. Išmintingasis ganytojas ne kartą kalbėdavo apie kitatikius, taip pat apie katalikus, gana griežtai:
„Pakantumas reiškia ... ne erezijos pripažinimą, o tik persekiojimo nebuvimą, leidimą kitatikiams būti jų gimtojoje religijoje, likti užkietėjusiems paklydimuose, kol jų neapšvies malonės šviesa – nesvarbu, ar tai kvakeris ar žydas, hernhuteris ar musulmonas, popiežininkas ar pagonis.“ (Sobranie mnenij i otzyvov Filareta, Maskva, 1886, t. 4, p. 557). (...)
Stačiatikių Bažnyčios santykių su kitatikiais ir sakramentų galiojimo nuo Stačiatikių Bažnyčios atsiskyrusiose bendruomenėse klausimus savo darbuose nuodugniausiai tyrė Jo Šventenybė Patriarchas Sergijus (Starogorodietis). Patriarcho Sergijaus pažiūrų esmė trumpai išreikšta šiuose to žymaus Rusų Bažnyčios teologo žodžiuose:
„Nors pas kitatikius ir galioja kai kurie sakramentai; nors jie ir turi teisę į krikščionių vardą su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis; nors jie ir pasilieka šventoriuje ar net bažnyčios prieangyje, bet bažnytinėje Eucharistijoje jie nedalyvauja. (...) Tiesa, ir kitatikiai švenčia pas save Eucharistiją. Bet nei mes negalime dalyvauti jų Eucharistijoje, nei jie mūsų. O Eucharistija ir yra ją priimančiųjų vienijimasis su Kristumi ir Kristuje tarp savęs. Taigi, jei mes Eucharistijoje su jais išsiskiriame, tada kuri nors pusė švenčia netikrą Eucharistiją. Negali būti dviejų tarpusavyje nebendraujančių eucharistijų, vienodai esančių Kristuje ir vienodai tikrų, taip kaip negali būti dviejų Kristų ir dviejų Bažnyčių.“ (Otnošenie Cerkvi Christovoi k otdelivšimsia ot nee soobščestvam // Žurnal Moskovskoj Patriarchii, 1954, Nr. 8, p. 44).
Nepretenduodami į kokius nors apibendrinimus, mes manome, kad reikia pažymėti, kad mums nepavyko rasti nei oficialių Rusų Stačiatikių Bažnyčios dokumentų, nei mūsų autoritetingų XIX a. – XX a. pirmo ketvirčio teologų teiginių, kuriuose būtų aiškiai teigiama, kad vienos ar kitos kitatikių konfesijos turi tikrą Eucharistiją.
Tokio požiūrio į kitatikių pasaulį pasekmė buvo besąlygiškas pripažinimas, kad tik Stačiatikių Bažnyčia yra tikroji. 1903.02.25 Švenčiausiojo Sinodo Atsakomajame laiške teigiama, kad Stačiatikių Bažnyčios užduotis kitatikių atžvilgiu yra „Atskleisti jiems pravoslavų tikėjimą ir tą tiesą, kad tik mūsų Rytų Stačiatikių Bažnyčia, nepažeidžiamai išsaugojusi visuotinį Kristaus paveldą, šiuo metu yra Visuotinė Bažnyčia.“
Natūralu, kad ir bažnytinės vienybės atstatymas buvo suvokiamas tik kaip kitatikių susivienijimas su visa Stačiatikių Bažnyčios pilnatve. Būtina tokio susivienijimo sąlyga ir jo pagrindu buvo laikomas pilnos vienybės pasiekimas tikėjimo klausimuose. (...)
Rusų Stačiatikių Bažnyčios pozicijos ekumeninio judėjimo ir PBT atžvilgiu pasikeitimas įvyksta 50ųjų viduryje. (...) Štai jau daugiau kaip trisdešimt metų [nuo 1961] Rusų Stačiatikių Bažnyčia dalyvauja ekumeniniame judėjime, būdama Pasaulinės Bažnyčių Tarybos ir kitų ekumeninių organizacijų nare. Dėl šio mūsų Bažnyčios atstovų dalyvavimo kitatikiai PBT nariai ne tik nepriartėjo prie Stačiatikybės supratimo, bet dar labiau nuo jo nutolo. Bet juk būtent liudijimas jiems apie Stačiatikybės tiesą ir buvo oficialus pretekstas Rusų Stačiatikių Bažnyčiai įstoti į ekumeninį judėjimą ir jame dalyvauti. Šiuo laikotarpiu protestantų taip vadinamos „bažnyčios“ įsivedė moterų šventinimus, roko muziką pamaldose ir netgi ėmė tuokti homoseksualistus savo bažnyčiose. Ir visa tai tiesiogiai ar netiesiogiai palaiko ekumeninio judėjimo lyderiai. (...) Negalima paneigti, kad nepaisant stačiatikių pusės pastangų, daugeliu šiuolaikinį krikščioniškąjį pasaulį jaudinančių klausimų su protestantiškąja PBT dauguma nebuvo pasiekta net regimo sutarimo.
Sergiev Posade (netoli Maskvos) yra Rusų stačiatikių bažnyčios patriarcho būstinė – stačiatikių „Vatikanas“. Panašiai kaip Vatikane, aikštėje stovi obeliskas, ant kurio parašyta:
„Zlokliučenie bylo ot Poliakov. Po zlokoznennomu kovarstvu Rimskago Papy s Jezuitami vymysliv oni lže-Dimitrija, i pod ego imenem, doveli bylo Rossiju do kraja bedstvij...“