- ISTORIJA: iš kur jie atsirado?
1. Protestantiška kilmė
Pirmasis įkūrėjas: C. T. Russell (1852–1916), protestantas adventistas.
- Protestantizmas atsirado XVI a., kuomet Liuteris ir Kalvinas, sukilę prieš Bažnyčią, ją paliko naudodamiesi Biblija, kurią manėsi galį interpretuoti laisvai. To rezultatas: šimtai viena kitai prieštaraujančių sektų.
- Adventizmas yra viena iš jų. Jo steigėjas Miller (1782–1849), laisvai interpretuodamas Bibliją, iš pradžių numato pasaulio pabaigą 1843 m., vėliau 1845 m. Šiai datai praėjus, viena jo pasekėjų, Ellen White, pradeda teigti turėjusi regėjimą, rodantį, kad Kristus 1845 m. dvasiškai pradėjo pasaulio pabaigą. Po to adventistų judėjimas pasidalija į penkias besivaržančias sektas.
2. Russello pranašystės
Dėl adventizmo srovės įtakos laisvai interpretuodamas Bibliją, C. T. Russell iš pradžių paskelbia pasaulio pabaigą įvyksiant 1874 m., vėliau 1914 m. 1878 m. jis įkuria savo judėjimą: Sargybos bokšto bendruomenę (Watchtower society) Brukline (JAV).
1914 m. pakoregavęs savo skaičiavimus, jis paskelbia, kad pasaulio pabaiga įvyks 1918 m. Trečią kartą jų pataisyti nebeprireiks, kadangi 1916 m. jis miršta.
3. Ruthefordo pranašystės
J. F. Rutheford (1869–1942), kuris pakeičia Russellą, aiškina, jog pasaulio pabaiga dvasiškai prasidėjo 1914 m. Jis iš naujo interpretuoja savo pirmtako mintis, pastarojo raštus pakeisdamas savaisiais ir pašalindamas besipriešinančius, kurie jam priekaištauja dėl daugiau kaip pagal 100 doktrininių punktų pakeisto įkūrėjo mokymo. Jis paskelbia Abraomo, Izaoko ir Jokūbo sugrįžimą 1925 m. Nepaisant tam tikro pasipriešinimo, 1931 m. savo susivienijimą jis pavadina Jehovos liudytojais.
4. Knorro pranašystės
Jį pakeičia N. H. Knorr (1905–1977), „skelbimo padalinio“ vadovas. Kraujo perpylimas paskelbiamas draudžiamu (iki tol leidžiamas) Biblijos, o Armagedonas (tikroji pasaulio pabaiga) paskelbiamas įvyksiantis 1975 m. Nepasiteisinus šiai pranašystei, kyla vidinė krizė. Prezidento galios apribojamos iš penkiolikos narių sudarytos „centrinės Kolegijos“ naudai.
5. Naujos Franzo, Henschelio ir Adamso interpretacijos
Jų įpėdiniams F. W. Franzui (1893–1992), F. M. G. Henscheliui (1920–2003) ir D. A. Adamsui pavyksta išvengti naujų pranašysčių skelbimo. 1980 m. jie suteikia leidimą organų transplantacijai (1967 m. pasmerktai kaip kanibalizmui). Jie po truputį naikina tezę, pagal kurią 1914 m. gimusi karta (kuri 1920 m. ginama brošiūroje: Milijonai šiuo metu gyvenančiųjų niekuomet nemirs) turėtų regėti Kristaus sugrįžimą. Vis dėlto 1981 m. tikras prezidento sūnėnas, Raymond Franz, yra pašalinamas iš centrinės Kolegijos dėl abejonių pamatine 1914 m. prasme.
II. PRAKTIKA: kaip diskutuoti?
„JEHOVOS LIUDYTOJAI“ (JL) labai mėgsta diskutuoti. Jie kviečia diskutuoti su Biblija rankose ir kojomis tarpduryje. Ar žinote žaidimo taisykles?
1. Vienintelė Biblija?
„Mūsų vienintelis autoritetas, tai Biblija“, – teigia JL (kaip ir visi protestantai). Ir šioje vietoje, vadovaudamiesi temine rodykle, esančia jų Biblijos gale, jie pradeda jus bombarduoti citatomis. Tačiau...
- Tiesioginė ar perkeltinė prasmė? Kalbėdami kartais vartojame žodžius siaurąja jų prasme (vilnoniai kailiniai), o kartais daugiau ar mažiau perkeltine prasme (sniego baltumo kailiniai ir t. t.). Taip pat yra ir Biblijoje. Todėl prieš ja remiantis būtina sutarti dėl interpretacijos taisyklių. Kaip žinoti, ar tam tikrą skyrių reikia suprasti pažodžiui ar perkeltine prasme? Ir kaip nustatyti, kad ši perkeltinė prasmė yra tikroji?
- JL vienbalsiškumas. JL, pavyzdžiui, vienbalsiai teigia, kad Jėzaus Kristaus frazė Paskutinės vakarienės metu: Tai yra mano kūnas, turėtų būti suprasta perkeltine prasme. Savo Biblijoje „Tai yra mano kūnas“ jie be skrupulų verčia į „tai atstovauja mano kūnui“. Tie patys JL taip pat vienbalsiai teigia, kad šventojo Jono nurodytas išrinktųjų skaičius [Apr 7] turi būti suprastas tiesiogiai: 144 000 išrinktųjų; tačiau, dėmesio, lygiai taip pat vienbalsiai jie tvirtina, kad žodžiai, einantys po „Iš Judo giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų“ [Apr 7, 5], turi būti suvokti perkeltine prasme. Iš kur gi kyla šis užtikrintumas ir ypač šis vienbalsiškumas?
- Aukščiausioji valdžia New Yorke. Visame pasaulyje JL skelbia tą pačią doktriną. Iš kur gi kyla jų vienybė, kuomet protestantai – kurie lygiai taip pat teigia besiremią vien tik Biblija – yra pasidaliję į tūkstančius besivaržančių sektų? JL minties vienybė akivaizdžiai kyla iš jų centrinės valdžios, Watchtower Society, esančios Brukline (viename iš rajonų New Yorke, JAV). JL teigia nesiremią niekuo kitu, išskyrus Biblija, tačiau iš tiesų jų interpretaciją diktuoja išorinė valdžia. Taigi, jeigu nenorime suktis ratu, iš pat pradžių turime diskutuoti apie šią valdžią, o ne apie vieną ar kitą Biblijos frazę.
2. Esminiai klausimai
Prieš pasitelkdami Bibliją, JL privalo atsakyti į klausimą: ar pripažįstate, taip arba ne, priklausą nuo tam tikro autoriteto doktrinoje?
- Jeigu ne, iš kur kyla jūsų vienbalsiškumas? Ir kam skirta centrinė Kolegija Brukline, vietiniai prižiūrėtojai, Sargybos bokšto bendruomenės vykdoma priežiūra ir t. t.?
- Jeigu taip, taigi, iš kur kyla šis autoritetas? Kodėl jis atsirado tik XIX amžiuje? Kokių įrodymų apie savo dievišką misiją jis gali pateikti? Kokią pripažintą teisę jis turi interpretuoti Bibliją? Kokia teise jis siunčia visur skleisti šią interpretaciją? Kas jį padarė apreikštosios tiesos sergėtoju? Kada jis gavo įpareigojimą suvienyti tikinčiuosius ir prižiūrėti jų tikėjimą? Kieno vardu pasmerkdamas jis pašalina tuos, kurie mąsto ne taip, kaip jis?
Šie „Jehovos liudytojams“ užduodami klausimai yra esminiai.
III. DOKTRINA: ar reikia valdžios?
1. Ar reikia autoriteto tam, kad suprastume Bibliją?
a) Iki XVI a. visi krikščionys atsako: Taip!
Jėzus neparašė knygos. Jis neįsakė: Eikite ir parašykite knygą, kurioje bus viskas, ką reikia žinoti. Jis perdavė savo valdžią apaštalams jiems sakydamas: Eikite ir mokykite visas tautas. Kai kurie apaštalai nieko neparašė. Kiti parašė tik dėl tuo metu būtino reikalo, nepretenduodami pasakyti visko. Jie ypač mokė žodžiu. Ir jie perdavė savo valdžią savo įpėdiniams – vyskupams.
Iki XVI a. krikščionys manė, kad Kristaus mokymą sudaro ne vien tik Biblija. Tam, kad teisingai suprastume Šv. Raštą, būtina būti vediniems AUTORITETO: to, kurį įsteigė pats Jėzus: vyskupų, apaštalų įpėdinių autoriteto (taip pat ir popiežiaus, Petro, Romos vyskupo, įpėdinio).
b) XVI a. dalis krikščionių atsako: Ne!
XVI a. tam tikra dalis krikščionių kartu su Liuteriu ir Kalvinu sukyla prieš Bažnyčią. Jie ją palieka, tačiau su savimi išsineša Bibliją. Nuo šiol jie įsivaizduoja galį ją interpretuoti laisvai, be autoriteto, šiam tikslui įsteigto Kristaus.
c) tačiau Ne pavirsta į Taip!
Labai greitai tie, kurie išsižadėjo Bažnyčios autoriteto, susiginčija. Kiekvienas jų paskelbia save autoritetu ir nori primesti kitiems savąją Šv. Rašto interpretaciją! Taip yra su Liuteriu, Kalvinu ir šimtais kitų protestantiškų sektų įkūrėjų.
2. „Taip“, jei taip, „Ne“, jei ne (Mt 5, 37)
- Priešindamiesi Katalikų Bažnyčiai, JL neigia autoriteto būtinu-mą:
„Jehova neišskyrė jokio žmogaus. Jokiai organizacijai ir jokiam žmogui jis nepatikėjo privilegijos interpretuoti savus žodžius, nesvarbu, ar tai būtų popiežius, kunigai ar teisininkai.“ (J. F. Rutherford, Intolérance, 1934, p. 59).
- Tačiau tuo pat metu Brukline jie turi centrinę organizaciją, kuri prižiūri visame pasaulyje skleidžiamą mokymą, šalina tuos, kurie neseka jų Biblijos interpretacija, ir sakosi esanti ištikimas tarnas (Mt 24), įpareigotas visiems krikščionims duoti dvasinio peno.
3. Šventas autoritetas ar manipuliacijos?
- Paprašykite kataliko pateikti savąją Biblijos interpretaciją: jis duos vienaip ar kitaip nuo jo žinių priklausantį atsakymą, tačiau galiausiai visuomet remsis Bažnyčios autoritetu: aiškiai išreikštu, protingai nau-dojamu, sąmoningai priimtu ir visiškai įsipareigotu autoritetu.
- Paklauskite jehovisto, kuo jo Biblijos interpretacija yra geresnė už tūkstančių kitų protestantiškų interpretacijų. Jis atkakliai tvirtins, kad ji savaime logiškai kyla iš pačios Biblijos jėgos ir stengsis tai jums įrodyti pasitelkdamas daugybę citatų, nenorėdamas pripažinti, kad paprasčiausiai atgamina Sargybos bokšto bendruomenės interpretacinę schemą. Vis dėlto akivaizdu, kad jis tėra Brukline išvystytos doktrinos skleidėjas! Jis pavaldus autoritetui, tačiau primestam per manipuliacijas, o ne vei-kiančiam atvirai. Kodėl gi ne, nebent šis autoritetas yra neteisėtas?
IV. LIUDIJIMAI: jie iš ten pasitraukė...
- Günther Pape (1963): pokyčiai doktrinoje
Jo tėvas mirė koncentracijos stovykloje dėl savo jehovistinio tikėjimo. Tačiau patikrinęs senus Sargybos bokšto numerius jis aptiko svarbius pokyčius doktrinoje. Galiausiai jis prisijungė prie tikrosios Kristaus Bažnyčios: Katalikų Bažnyčios. Günther Pape, Aš buvau Jehovos liudytoju (Salvator, 1977).
- Ken Guindon (1976): didelė dvasinė tuštuma
Jehovistas 20 metų (nuo 1957). Susidurdamas su kontraversiškais klausimais, jis priprato pateisinti nuolatinį savo neigimą (nėra Trejybės, nėra nemirtingos sielos, nėra pragaro...), kol jo pašnekovas jam pasakė: „Pone Guidonai, kodėl gi nekalbėti apie esmingiausią dalyką, apie Jėzų Kristų bei išganymą? Šie žodžiai jį paveikė; tuomet jis po truputį suprato savo iš esmės negatyvaus ir polemiško „apaštalavimo“ tuštumą. Ken Guindon, Tiesa jus padarys laisvus. Buvusio Jehovos liudytojo sugrįžimas į Bažnyčią, (1989) ir: Jehovos liudytojai anapus dekoracijų (1990).
- Jean-François Blanchet (1979): netikri pranašai
Jehovistas nuo 17 metų (1966), 1979 m. jis suprato JL esant netikrus pranašus: „Šiandien jie sako, kad 1914 m. yra neregimo Dievo karalystės atėjimo laikas. Tačiau savu laiku jie tvirtino, kad tai bus pasaulio pabaiga, ir kad Dievo karalystė į žemę ateis tiesiogine to žodžio prasme. [...] Pakartoto Įstatymo knygos 18 skyriaus 22 eilutėje sakoma, kad tas, kuris kalba netikras pranašystes, yra netikras pranašas, ir kad nereikia nei jo klausytis, nei jam paklusti. Vienas iš jų tuomet man pasakė: „Šią eilutę tu skaitai savaip!“ Tuomet aš ištiesiau savo Bibliją: „Gerai, tuomet parodyk, kaip tu ją skaitai.“ Tyla. J. F. Blanchet et Nicolas Hesse, Jei Jehovos liudytojai apsilankytų pas jus (Téqui, 1992: vienas geriausių leidinių šiuo klausimu).
- Karl-Heinrich Geis (1998): žmonių prasimanymai
Būnant „pateptuoju“ JL nariu, jį sukrėtė Raymondo Franzo (1922–2010), pašalinto iš „centrinės Kolegijos“ už abejones oficialia JL versija apie 1914 datą, liudijimas. JL apžvalgoje jis perskaitė:
„[Klausimas] kodėl Jehovos liudytojai pašalino (ekskomunikavo) žmones, kurie visgi teigė esą tikintys į Dievą, Bibliją ir Jėzų Kristų? [Atsakymas] tam, kad būtum priimtas teisėtu Jehovos liudytojų bendražygiu, reikia: [1] sutikti su biblinių tiesų visuma, [2] įskaitant įsitikinimus, paremtus Šv. Raštu, būdingus liudytojams. Štai keli iš jų: [...] 1914 m. pagonių arba tautų laikui atėjo galas, danguje buvo įkurta Dievo karalystė ir prasidėjo išpranašautas Jėzaus karaliavimas.“ (Sargybos bokštas 1/4/1986, p.30).
Sumaniai prieš Jehovos liudytojus nukreipdamas argumentaciją, kurią jie patys bergždžiai naudoja prieš Katalikų Bažnyčią, Geisas komentuoja:
„Taigi [1] Dievo žodis, ir šiek tiek [2] žmonių mokymo. Štai ką Jėzus griežtai pasmerkė Evangelijoje pagal Morkų 7, 9–13, sakydamas: Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savo papročius [Kaip pavyzdį Jėzus sako: „Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas“, bet jūs sakote: 1874, 1878, 1914, 1925, 1975 metais], niekais paversdami Dievo žodį dėl savojo papročio, kurį esate perėmę.“