Mažai katalikų žino apie Ilgalaikę instrukciją „Alta Vendita“ nariams, slaptą dokumentą, parašytą XIX a. pirmojoje pusėje, planingą projektą, kurio tikslas – sugriauti Katalikų Bažnyčią. „Alta Vendita“ ‒ šitaip vadinosi aukščiausia karbonarų ložė. Carbonari [liet. angliadegiai] buvo su laisvąja masonerija susijusi Italijos slaptoji draugija, kurią, kaip ir masoneriją apskritai, pasmerkė Katalikų Bažnyčia. Karbonarai aktyviausiai veikė Italijoje ir Prancūzijoje.
Instrukcija ragino platinti liberalias idėjas visuomenėje ir Katalikų Bažnyčios institucijų viduje ‒ platinti jas taip, kad pasauliečiai, klierikai ir kunigai pamažu perimtų progresyvius principus. Laikui bėgant liberali ideologija turėtų taip įsiskverbti į Bažnyčią, kad būtų įšventinami kunigai, konsekruojami vyskupai ir skiriami kardinolai, kurių mąstymas atitiktų moderniąją pasaulėžiūrą, įsišaknijusią Prancūzų revoliucijos „Žmogaus teisių deklaracijoje“ ir kituose „1789-ųjų principuose“ (religijų lygybė, Bažnyčios ir valstybės atskyrimas, religinis pliuralizmas ir t. t.). Deja, šis pragariškas planas didele dalimi buvo sėkmingas.
ILGALAIKĖ SLAPTA INSTRUKCIJA „ALTA VENDITA“ NARIAMS
Nuo tada, kai įsisteigėme kaip veikimo organizacija ir mūsų ordinas įsiviešpatavo tiek tolimiausiose venditose[1], tiek pačioje centrinėje, visuotinio atgimimo siekiančius žmones nepaliovė jaudinti viena mintis. Ta mintis yra Italijos išlaisvinimas ir iš to kurią nors dieną turintis išaugti viso pasaulio išlaisvinimas, broliška respublika ir žmonijos harmonija. Šios minties dar nesupranta mūsų broliai Prancūzijoje. Jie mano, kad revoliucinė Italija gali rengti sąmokslus tik būdama šešėlyje, kad ji turi suduoti keletą smūgių policininkams ar išdavikams ir tyliai kęsti Italijai svarbių, tačiau jai nedalyvaujant už Alpių vykstančių įvykių jungą.
Ši klaida mums jau daug kartų turėjo pražūtingų pasekmių. Nereikia su ja kovoti žodžiu, nes taip ji tik skatinama. Būtina ją naikinti veiksmais. Taigi tarp aktyviausius mūsų ložių narius neraminančių rūpesčių yra vienas reikalas, kurio negalima pamiršti.
Popiežystė Italijos reikalams visada turėjo lemiamą įtaką. Popiežystei savo rankomis, balsais, plunksnomis ir širdimis tarnauja nesuskaitoma daugybė vyskupų, kunigų, vienuolių ir įvairiausių profesijų pasauliečių. Tarnauja atsidavę, entuziastingai, pasirengę kankinystei. Vos tik ji teikiasi paraginti, visur randa draugų, pasiruošusių dėl jos mirti arba viską prarasti. Tai nepaprastai stiprus įrankis, kurio galią pajėgė suvokti tik popiežiai (nors kol kas juo naudojosi ribotai). Šiandien mums labiausiai rūpi ne susigrąžinti savo galybę, kuri laikinai yra nusilpusi. Mūsų galutinis tikslas yra toks pat, kaip ir Voltero bei Prancūzų revoliucijos – galutinis katalikybės ir net krikščioniškosios idėjos sugriovimas, nes ji, jeigu išliks ant Romos griuvėsių, vėliau taps krikščionybės atgimimu. Kad tikrai pasiektume šį tikslą ir išvengtume nusivylimo, keliančio didžiulį pavojų mūsų reikalo sėkmei, turime nekreipti dėmesio į tuos pagyrūnus prancūzus, paniurusius vokiečius ir melancholiškus anglus, įsivaizduojančius, kad gali užmušti katalikybę nešvankia daina, sofizmu ar trivialiu sarkazmu, atsivežtu kaip kontrabandinė Didžiosios Britanijos vilna. Katalikybė turi gyvybingumo, padedančio jai ištverti daug daugiau. Ji jau buvo susidūrusi su daug baisesniais, nepermaldaujamais priešais ir dažnai su piktdžiugišku malonumu šlakstydavo šventintu vandeniu labiausiai jos nekentusiųjų kapus. Tad leiskime tų kraštų mūsų broliams atsiduoti tam nevaisingam antikatalikiško uolumo nekantrumui. Leiskime jiems išjuokti mūsų madonas ir mūsų tariamąjį pamaldumą. Taip veidmainiaudami galėsime patogiai vykdyti savo slaptą veiklą ir žingsnis po žingsnio siekti savo tikslo.
Taigi jau septyniolika amžių popiežystė yra neatsiejamai susijusi su Italijos istorija. Italija negali nei kvėpuoti, nei pajudėti be Aukščiausiojo Pontifiko sutikimo. Su juo ji turi šimtą Briarėjo rankų[2], be jo ji nuo pirmosios Alpių grandinės iki paskutiniojo Apeninų žiedo yra pasmerkta apgailėtinai impotencijai, skilimams, neapykantai, priešiškumui. Negalime toleruoti tokios situacijos: turime ieškoti nuo jos vaistų. Visgi vaistas yra. Popiežius, kad ir koks jis būtų, niekada nestos į slaptąsias draugijas. Slaptosioms draugijoms reikia žengti žingsnį Bažnyčios ir popiežiaus link, siekiant užkariauti juos abu.
Darbas, kurio ruošiamės imtis, nėra dienos, mėnesio ar metų darbas ‒ jis gali tęstis daugelį metų, galbūt šimtmetį; bet mūsų eilėse karys miršta, o kova vyksta toliau.
Mes neketiname patraukti popiežių tarnauti mūsų reikalui ar padaryti jų mūsų principų neofitais, mūsų idėjų propaguotojais. Tai būtų kvaila svajonė. O jei įvykiai pasisuktų taip, kad, pavyzdžiui, kurie nors kardinolai ar prelatai laisva valia ar pasitelkus apgaulę pažintų dalį mūsų paslapčių, tai visiškai nebūtų pagrindas stengtis iškelti juos į Petro Sostą. Toks iškėlimas mus sužlugdytų. Nes jei vedini ambicijos jie ir pasirinktų apostazę, tas pats valdžios troškimas priverstų juos mus paaukoti. Tai, ko turime tikėtis ir laukti, kaip žydai laukia Mesijo, yra mūsų poreikius atitinkantis popiežius. Aleksandras VI[3] su visomis savo asmeninėmis ydomis mums netiktų, nes jis niekada neklydo religiniuose reikaluose. Klemensas XIV[4], antra vertus, mūsų reikalui tiktų nuo galvos iki kojų. Bordžija [Aleksandras VI] buvo libertinas, tikras XVIII amžiaus sensualistas, nuklydęs į XV amžių. Nepaisant jo iškrypimų, jis buvo ir filosofų, ir netikinčiųjų ekskomunikuotas dėl to uolumo, su kuriuo gynė Bažnyčią. Priešingai, Ganganelis [Klemensas XIV] surištomis rankomis ir kojomis atsidavė į jį prigąsdinusių Burbonų ministrų ir jo toleranciją gyrusių netikinčiųjų rankas. Todėl jis tapo labai geru popiežiumi. Dabartinėje mūsų situacijoje, jei tai būtų įmanoma, mums reikėtų tokio popiežiaus. Su juo šturmuoti Bažnyčios žygiuosime saugiau nei su mūsų prancūzų brolių pamfletais ar net su Anglijos auksu. Ar žinote, kodėl? Nes turint vien tai, mums nereikės nei Hanibalo acto[5], nei parako, nei mūsų ginklų tam, kad sukrėstume uolą, ant kurios Dievas pastatė savo Bažnyčią. Užteks į mūsų sąmokslą įtraukti mažąjį Petro įpėdinio pirštelį, ir tas pirštelis bus tiek pat naudingas šiam kryžiaus žygiui, kaip visi krikščionijos urbonai II-ieji ir šventieji bernardai.
Mes neabejojame, kad pasieksime šį aukščiausiąjį mūsų pastangų tikslą. Tačiau kada ir kaip? Nežinomasis dar nepasirodė. Vis dėlto tam, kad niekas nenukreiptų mūsų nuo užsibrėžto plano, bet, priešingai ‒ visos jėgos būtų skirtos jam, lyg jau rytoj sėkmė turėtų vainikuoti mūsų darbą, mes šia instrukcija (ji turi būti nuslėpta nuo naujai priimtųjų) norime duoti Aukščiausiajai ložei vadovaujantiems pareigūnams tam tikrų patarimų, kuriuos jie turėtų perduoti visiems broliams instrukcijos arba memorandumo forma. Ypač svarbu, netgi privaloma, dėl elementaraus atsargumo neleisti niekam numanyti, kad šie patarimai yra įsakyti Venditos. Dvasininkija į šį reikalą yra įsitraukusi per daug tiesiogiai, kad su ja būtų galima žaisti taip, kaip su tais kunigaikštukais ir princais, kuriais buvo atsikratyta vienu pūstelėjimu.
Nedaug ką galima padaryti tiems seniems tvirto charakterio kardinolams ir prelatams. Tokius nepataisomus Konsalvio[6] mokyklos atstovus reikia palikti ramybėje ir vietoj to mūsų populiarumo ar nepopuliarumo saugyklose ieškoti ginklų, kurie jų rankose esančią galią padarys neveiksmingą arba juokingą. Tinkamai sukurptas žodis gali meistriškai pasklisti tam tikrose gerose krikščioniškose šeimose ir iš kavinės greitai pakliūti į aikštę; kartais žodis gali net nužudyti žmogų. Jei į provinciją iš Romos atvyksta koks nors prelatas atlikti viešosios tarnybos, reikia tučtuojau sužinoti apie jo charakterį, praeitį, savybes ir ydas, ypač apie jo ydas. Ar jis mūsų priešas? Gal tai Albanis, Palota, Bernetis, Dela Dženga ar Rivarola[7]? Nedelsdami užmeskite ant jo visus įmanomus tinklus. Sukurkite jam reputaciją, kuri gąsdintų berniukus ir senas moteris; pavaizduokite jį žiaurų ir trokštantį kraujo; papasakokite kokias nors kraupias istorijas, kurios lengvai įsispaustų paprastos liaudies galvose. Kai šiuos faktus iš mūsų sužinos užsienio žurnalai ‒ o jie mokės juos pagražinti ir nuspalvinti taip, kaip mums reikia, ‒ iš tariamos pagarbos tiesai parodykite žmonėms tuos žurnalų numerius, kuriuose nurodyti tų personažų vardai ir darbai, arba dar geriau ‒ pasirūpinkite, kad juos parodytų koks nors visuomenėje gerbiamas kvailys. Kaip Prancūzijoje ir Anglijoje, taip ir Italijoje niekada nepritrūks plunksnų, mokančių pasakoti naudingą melą dėl gero reikalo. Pamatę svetimos kalbos laikraštį su jų delegato arba teisėjo vardu ir veidu, žmonės nebeieškos kitų įrodymų. Mūsų liaudis gyvena dar tik liberalizmo kūdikystėje. Dabar ji tiki liberalais, šiek tiek vėliau tikės nežinia kuo.
Sutrink priešą, kad ir kas jis būtų. Jeigu jis galingas, sunaikink jį apkalbų ir šmeižto galia, bet svarbiausia ‒ sutrink jį, kol jis dar neišsiritęs iš kiaušinio. Turime taikytis į jaunimą. Turime jį suvedžioti. Privalome suburti jį, jam pačiam to nepastebint, po slaptųjų bendrijų vėliava. Kad apskaičiuotai, bet saugiai šiuo pavojingu keliu eitume į priekį, būtini du dalykai. Turite rodytis esą paprasti kaip balandžiai, bet kartu būti atsargūs kaip žalčiai. Nei jūsų tėvai, nei jūsų vaikai, nei jūsų pačių žmonos niekada neturi sužinoti paslapties, kurią nešiojatės širdyje. O jeigu jums patinka dažnai eiti išpažinties tam, kad geriau apgautumėte tiriančias akis, privalote niekada neprasitarti nuodėmklausiui apie šį reikalą. Gerai žinote, kad menkiausias paslapties atskleidimas, menkiausia klausykloje ar kitur išsprūdusi užuomina gali sukelti didžiausias nelaimes ir kad savo ar ne savo noru tai atskleidęs pasirašo sau mirties nuosprendį.
Taigi, kad užsitikrintume mūsų norus atitinkantį popiežių, pirmiausia turime šitam popiežiui išugdyti žmonių kartą, vertą karalystės, apie kurią svajojame. Palikite senus ir brandaus amžiaus žmones nuošalyje; eikite tiesiai pas jaunimą, o jeigu įmanoma ‒ netgi pas vaikus. Su jaunuoliais niekada nekalbėkite apie nešvankius ar šventvagiškus dalykus. Maxima debetur puero reverentia.[8] Niekada neužmirškite šių poeto žodžių, nes jie apsaugos jus nuo bet kokio palaidumo, galinčio pakenkti mūsų reikalui. Kad mūsų reikalas sužydėtų ir atneštų vaisių šeimose, kad rastų prieglobstį ir svetingumą namų židinyje, turite prisistatyti kaip rimti ir dori žmonės. Kai jūsų reputacija įsitvirtins mokyklose, gimnazijose, universitetuose ir seminarijose, kai ten būsite įgiję mokytojų ir jaunimo pasitikėjimą, stenkitės, kad ypač tie, kurie rengiasi įstoti į dvasininkų armiją, ieškotų progų pasikalbėti su jumis. Maitinkite jų sielas popiežiškosios Romos senovės puikumu. Antra vertus, kiekvieno italo širdyje visada ruseno respublikoniškos Romos troškimas. Pamėginkite meistriškai supainioti šiuos du prisiminimus. Sužadinkite, sukurstykite tas širdis, kad jose imtų degti patriotinio išdidumo ugnis. Iš pradžių pasiūlykite ‒ bet visada slaptai ‒ nekaltų knygų, poezijos su karštai pabrėžiamu tautiškumu: taip žingsnis po žingsnio įskiepysite savo sekėjams reikiamo entuziazmo. Kai šis kasdienis darbas mūsų idėjas tarsi šviesą bus paskleidęs visose bažnytinės valstybės vietose, tada suprasite, koks išmintingas buvo mūsų patarimas, kurį dabar jums duodame.
Įvykiai, kurie, mūsų nuomone, vystosi per greitai, neišvengiamai šaukiasi ginkluoto Austrijos įsikišimo ‒ tai nutiktų per keletą mėnesių. Visada būna bepročių, kurie su malonumu stumia kitus į pavojų, tačiau šiandien šitie kvailiai paskui save traukia net ir protinguosius. Italijoje ruošiama revoliucija neduos nieko kito, tik gėdą ir persekiojimus. Niekas dar nepribrendo: nei žmonės, nei padėtis, ir taip bus dar ilgą laiką. Tačiau net ir šiomis ateities blogybėmis galite lengvai suvirpinti naują stygą jaunos kunigijos širdyje. Ta styga bus neapykanta svetimšaliams. Tegu vokietis tampa juokingas ir nekenčiamas dar prieš jo numatytą intervenciją. Su popiežiaus aukščiausios valdžios idėja visada sumaišykite atsiminimus apie karus tarp kunigijos ir Imperijos. Pažadinkite nestipriai miegančias gvelfų ir gibelinų aistras ‒ taip įsigudrinsite už mažą kainą pelnyti gerų katalikų ir tikrų patriotų reputaciją.
Ši reputacija atvers mūsų idėjoms jaunų kunigų ir vienuolių širdis. Po kelerių metų ši jaunoji kunigija natūraliai įsilies į visas tarnybas. Ji valdys, teis, administruos, patarinės ir bus pašaukta išrinkti būsimą popiežių. Šis popiežius, kaip dauguma jo amžininkų, bus daugiau ar mažiau neišvengiamai persiėmęs itališkais ir humanistiniais principais, kuriuos dabar rengiamės paskleisti. Šį mažą garstyčios grūdelį mes patikime žemei, bet teisingumo saulė išaugins jį į galingiausią jėgą, ir vieną gražią dieną jūs pamatysite, kokį gausų derlių atneš ši sėklytė.
Kelyje, kurį tiesiame savo broliams, esama didelių kliūčių ir įvairiausių sunkumų. Jie nugalės visa tai savo patyrimu ir įžvalgumu. Tikslas yra toks nuostabus, jog svarbu pavėjui pakelti visas bures, kad jį pasiektume. Norite Italijoje sukelti revoliuciją? Ieškokite popiežiaus, kurio portretą ką tik nupiešėme. Norite Babilono paleistuvės soste įtvirtinti išrinktųjų valdžią? Padarykite, kad kunigai žygiuotų po jūsų vėliava tikėdami, jog žygiuoja po Apaštališkųjų raktų vėliava. Norite išnaikinti paskutinį tironų ir prispaudėjų pėdsaką? Užmeskite savo tinklus kaip Simonas, Jono sūnus, išskleiskite juos ne jūroje, o zakristijų, seminarijų, vienuolynų dugne, ir jei neskubėsite, pažadame jums dar nuostabesnį laimikį. Žuvų žvejas taps žmonių žveju: jūs žvejosite draugus ir vesite juos prie Apaštalų Sosto. Galiausiai jūs sužvejosite revoliuciją, apsirengusią tiara ir arnotu, žygiuojančią su kryžiumi ir vėliava, revoliuciją, kurią tereikės truputėlį paskatinti, kad užsiliepsnotų ugnis visose keturiose pasaulio šalyse.
Tad kiekvienu savo gyvenimo veiksmu stenkimės atrasti filosofinį akmenį. Viduramžių alchemikai siekdami šios svajonės negailėjo nei laiko, nei aukso. Slaptųjų bendrijų svajonė bus įgyvendinta dėl labai paprastos priežasties: ji pagrįsta žmonių aistromis. Tad nepraraskime drąsos susidūrę su nesėkmėmis, smūgiais ar pralaimėjimu. Ruoškime savo ginklus ložių tyloje; kraukime visas savo baterijas, pataikaukime visoms aistroms, tiek blogiausioms, tiek geriausioms. Viskas mus verčia manyti, kad mūsų planas vieną dieną bus įgyvendintas, netgi pranoks labiausiai neįtikėtinus mūsų apskaičiavimus.
[1] Taip Italijos karbonarai vadino savo ložes. Alta Vendita ‒ aukščiausioji ložė.
[2] Briarėjas (liet. stiprusis) – galinga graikų mitologijos pabaisa, vienas iš Urano vaikų hekatoncheirų, turinčių šimtą rankų.
[3] Aleksandras VI (Rodrigo Borgia, 1431‒1503) Bažnyčią valdė 1492‒1503 m. Kontroversiškiausias Renesanso popiežius, pagarsėjęs geidulingumu ir nepotizmu, tačiau kartu nuveikęs Bažnyčios ir krikščionijos labui nemažai gero.
[4] Klemensas XIV (Giovanni Vincento Antonio Ganganelli, 1705‒1774) Bažnyčią valdė 1769‒1774 m. Per savo pontifikatą sušvelnino eretikų persekiojimą. Spaudžiamas Prancūzijos, Ispanijos ir Neapolio valdovų, 1773 m. panaikino jėzuitų ordiną.
[5] Pasakojama, kad Hanibalas žygyje per Alpes panaudojo actą uoloms skaldyti.
[6] Erkolė Konsalvis (Ercole Consalvi, 1757‒1824) ‒ diakonas ir kardinolas, popiežiaus valstybės sekretorius, vienas iš garsiausių Bažnyčios diplomatų, turėjęs didžiulę įtaką Bažnyčios santykių su Europos valstybėmis politikai XIX a. pradžioje. Buvo karštas popiežiaus valstybės ir dieviškos karalių valdžios gynėjas.
[7] Iškilūs to meto kardinolai.
[8] Vaikui priklauso didžiausia pagarba.
ŠALTINIS:
Italų kalba: Documenti riguardanti l‘Alta Vendita, http://www.carboneria.it/apocripha.htm.
Prancūzų kalba: Cretineau-Joly, L'Eglise romaine et la Révolution, t. 2, 1859, pp. 92‒100, https://archive.org/details/lgliseromaineen00jolgoog.