Charizmatinis judėjimas – ar tai katalikiška?

Ištraukos iš to paties pavadinimo kun. K. Stehlino knygos.

Charizmatinio judėjimo sėkmės priežastys

„Daugelis žmonių, vargšų ar turtuolių, blogai jaučiasi šiandieniniame pasaulyje, kuriame viešpatauja technokratija, biurokratija, kova dėl pinigų... [Jie] randa [Charizmatiniame] judėjime meilės ir draugystės atmosferą, kuri leidžia jiems atlaikyti pasaulio abejingumą tikėjimui ir Dievui“

(Prancūzijos episkopato pranešimas).

 

Ateis diena, kai žmonėms taip pabos kalbėjimas apie žmones, kad jie pravirks iš džiaugsmo, kai kas nors pradės jiems kalbėti apie Dievą“[1].

Tikintieji jaučia tuštumą net Bažnyčioje, yra nusivylę posusirinkiminėmis reformomis. Vietoje maldos ir garbinimo dabar pamoksluose ir veikloje viešpatauja politinė, humanitarinė ir socialinė dvasia. Tad ieškoma kažko kito. Kai kurie praranda tikėjimą, kiti eina į rytietiškas arba protestantiškas sektas.

Atsinaujinimas Šv. Dvasioje (t. y. charizmatinis judėjimas – red. past.) tokioje situacijoje tarsi pateikia idealų problemų sprendimą, nes pasireiškia kaip tradicinio bažnytinio gyvenimo ir kažko naujo sintezė. Iš tradicinio bažnytinio gyvenimo elementų judėjimas siūlo maldos ir adoracijos gyvybingumą, religinį entuziazmą, formacinius susitikimus... Judėjimo naujovė yra jaunimo, laisvo nuo senų ir tradicinių institucijų, įsitraukimas į jį ir užsidegimas. Be to, sintezės idėja visada žavėjo žmones: charizmatinis judėjimas rodo tokią sintezę, jungdamas Bažnyčios tradiciją su naujomis idėjomis ir net su kitų tikėjimų idėjomis.

Beveik visa katalikiška spauda remia charizmatinį judėjimą. Tapo tikrai madinga spausdinti publicistų, susijusių su charizmatiniu judėjimu, straipsnius. Kardinolai ir vyskupai ne tik dalyvauja judėjimo suvažiavimuose, bet yra ir tarptautinių charizmatizmo komitetų nariai. Popiežiai Paulius VI (1975 05 19) ir Jonas Paulius II (1979 12 11 bei daug kartų vėliau) priėmė charizmatikus audiencijoms ir giria jų veiklą.

1984 metais Romoje charizmatinio judėjimo organizuotose rekolekcijose dalyvavo 80 vyskupų ir virš 6000 kunigų iš 120 pasaulio šalių.

Materializmo ir sensualizmo amžiuje žmonės praranda sugebėjimą logiškai, šaltai samprotauti ir ramiai mąstyti. Sensacijose ieškoma kažko, kas patrauktų jausmus. Reklama visiškai remiasi jausmais. Religiniame lygmenyje taip pat yra tam tikri jausmų kerai: tai religinis išgyvenimas, laimės jausmas, panirimas į vidinius malonumus (charizmatikai tai vadina dieviškojo buvimo jutimu arba Šv. Dvasios dovana), stebuklingų dalykų kutenimas (charizmos, išgydymai...). Šiandien jokiu būdu negalima įsivaizduoti tokio dvasingumo, kokį turėjo, pvz., šv. Kryžiaus Jonas, pasmerkęs šitokį Dievo jutimo ieškojimą. Visa religija dabarties žmonėms pirmiausia yra iš pasąmonės kylančių religinių jausmų išraiška.

Kiti ieško fizinio arba moralinio pasveikimo. Jiems judėjimas yra psichinių problemų ir kitokių asmeninių sunkumų išsprendimo priemonė. Pirmiausia ieškoma savęs paties patenkinimo. Tokia prasme charizmatinis judėjimas yra toks pats patrauklus kaip Rytų religijos (dzen, joga...). Beje, ir jose galima surasti tokių pačių stebuklingų dalykų, kartais net intensyvesnių nei judėjime.

Jeigu palygintume charizmatikų pasakojimus, pvz., su roko grupių (AC/DC, Pink Floyd) koncertų dalyvių pasakojimais, galėtume patvirtinti, kad vidiniai pojūčiai ir potyriai yra tokie patys! Skiriasi tik tai, kad charizmatikai vadina tuos jausmus ,,Dievo buvimu“, o tokių koncertų mėgėjai savo laimės pojūtį salės atmosferoje priskiria grupės sugebėjimams.

 

Kritika

Teigiami judėjimo aspektai

Prie tokių neabejotinai priskirtini:

- Apaštalavimas be žmonių gėdijimosi. Narių entuziazmas ir stropumas.

- Karitatyvinė veikla. Daugelis narių yra tikri meilės artimui didvyriai. Humanitarinė veikla, vykdoma daugelyje pasaulio šalių.

- Tradicinis religinis aktyvumas: piligriminės kelionės, procesijos, Švenčiausiojo Sakramento adoracija, maldos ir meilės artimui atmosfera: „Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus pamilau!“.

- Auklėjimas, formavimas, įvedimas į Šventojo Rašto skaitymą, Bažnyčios dvasingumą, mistinį gyvenimą, privataus gyvenimo tvarkymas šventųjų pavyzdžiu.

- Dvasinio gyvenimo parapijose prikėlimas ir atnaujinimas.

 

Neigiami aspektai

Iliuminizmas

Bažnyčios istorijoje atsirasdavo daugybė judėjimų, bendruomenių, turinčių tokius pačius bruožus kaip charizmatizmas: užsidegimas, entuziazmas, intensyvi malda, sėkmė apaštalavime, greitas vystymasis, charizmos, vadovai, manantys, kad yra betarpiškai inspiruojami Dievo. Tokie judėjimai Bažnyčioje buvo: montanistai II amžiuje; valdiečiai XII a.; laisvosios Dvasios broliai, alumbrados XVI a.; kvietistai XVII ir XVIII a.

Šie susibūrimai visuomet vystydavosi beveik tokiu pačiu būdu. Iš pradžių įkūrėjas jaučia stipresnio ir uolesnio dvasinio gyvenimo poreikį. Jaučia, kad Viešpats Dievas šaukia jį į labiau evangelišką gyvenimą: tarnystę, vargingumą, marinimąsi... Vėliau jis pajunta poreikį perduoti savąjį Dievo patyrimą kitiems žmonėms. Tad kviečia „patirti“ tokius pačius jausmus. Tokiu būdu slaptai atskleidžia nedideliems mokinių būreliams savo asmeninius patyrimus. Atsiranda intymi bendros maldos atmosfera, kuri parengia grupę charizmų gavimui, Dievo pajautimui. Dėl to grupė gyvena nuolatiniame entuziazme, pakilime, kupiname kilnių jausmų. Toks entuziazmas neįtikėtinu greičiu perduodamas kitiems žmonėms, skatindamas greitą bendruomenės plitimą. (Pvz., valdiečių vadovas Valdo po penkių metų veiklos turėjo per 5 milijonus mokinių).

Svarbiausia, kad šių bendruomenių nariai yra įsitikinę, kad patyrimas yra jų mokymo teisingumo garantija. Tikėjimo indėlis, dogmos, abstrakti tikėjimo tvarka yra niekas, palyginus su jų pačių patyrimais. Štai, pavyzdžiui, Neokatechumenatas, kalbėdamas apie tikrąjį Kristaus buvimą Švenčiausiajame Altoriaus Sakramente, tvirtina, kad „Katalikų Bažnyčia buvo tiek apsėsta tikrojo buvimo idėja, kad jai tai atstojo viską. Pašėlusios teologinės diskusijos klausimu, ar Kristus faktiškai yra vyne ir duonoje, yra juokingos. Tam tikru momentu reikėjo akcentuoti tikrąjį buvimą, kad galima būtų pasipriešinti protestantams, tačiau dabar tai nėra reikalinga ir jau nebereikia ties tuo apsistoti“ („Katechezė“).

Jeigu tokiose situacijose Bažnyčia įsikiša ir nurodo klaidas ar bent jau pavojingas judėjimo tendencijas, tuomet Šv. Dvasios vardu imama maištauti prieš ją. Bažnyčios mokymo pasmerkti, jie puola į fanatizmą. Tokia nuostata neišvengiamai veda prie vis didesnių dogmatinių klaidų ir moralinių nukrypimų.

 

Charizmatizmas yra iliuministinis judėjimas

Būtinai reikia atkreipti dėmesį į du labai svarbius įvykius, kurie yra tiesiog vadovėliniai iliuminizmo pavyzdžiai.

Pirmasis yra susijęs su Jamaa („Audra“) judėjimu Kaire. Pranciškonas tėvas Placide Temples įkūrė „Naujojo Šventosios Dvasios atsiuntimo judėjimą“ („Šv. Dvasios Audra“). Judėjimas perėjo tipiškus iliuminizmo etapus: naują gyvenimą Bažnyčioje, entuziazmą, judėjimo paslaptingumą bei įvairias Afrikai būdingas iniciacijas, „atsivertimų“ bangą, charizmas, daugybę žmonių bažnyčiose. 1972 metais judėjimas buvo arkivyskupo iš Kinšasos pasmerktas už eretišką mokymą, baisius moralinius nukrypimus: bendruomeninę turto ir net asmenų nuosavybę bei visišką šeimos ir santuokos institutų sunaikinimą[2].

Antrasis, labiau žinomas nutikimas – pranciškono tėvo Vlasiko, charizmatikų kunigo, ir 6 vaikų veikla Medjugorėje. Jie teigia, kad reguliariai, kasdien mato Dievo Motinos apsireiškimus. T. Vlasikas ir jo draugai charizmatikai propaguoja šiuos apsireiškimus, nors nebuvo atliktas joks kanoninis apsireiškimų tyrimas, nepasisakė bažnytiniai ekspertai (egzorcistai, kanonizacijos procesų specialistai). Jie teigia, kad apsireiškimų tikrumo pakankamas įrodymas yra stebuklai ir charizmos. Tačiau vietinis vyskupas iš Mostaro pareikalavo pagal Kanonų teisę privalomo tų dalykų tyrimo. Rezultatas buvo neigiamas: per daug dogmatinių klaidų, prieštaravimų vizijas matančių liudijimuose, neįmanomi Dievo Motinos pasisakymai, nepakankami antgamtinio apsireiškimo ženklai. „Contra factum non est argumentum“!

Deja yra tokių, kurie paskubėjo, užbėgdami už akių Bažnyčios nuosprendžiui. Jie išgarsino „stebuklus ir antgamtinius įvykius“, o nuo altoriaus skelbė privačius apsireiškimus, kas yra uždrausta iki to laiko, kol Bažnyčia pripažins tuos dalykus autentiškais. Atsižvelgdami į tai, daugelio vietovių žmonės susilaikė ir neorganizavo maldinių kelionių, laukdami Bažnyčios sprendimo. Pirmiausia, Komisija Medjugorės įvykiams tirti 1984 metų kovo mėnesį išsiuntė įspėjimą. Jokio rezultato. Po to Vyskupų Konferencija tų pačių metų spalio mėnesį, uždraudė organizuoti oficialias maldinės keliones į Medjugorę („oficialias“ – kai vyksta bendra organizacija ir žmonių sukvietimas). Viskas veltui. Vėliau, Romoje, Tikėjimo Doktrinos Kongregacija 1985 metų gegužės 23 dieną išsiuntė Italijos Vyskupų Konferencijai laišką su prašymu stengtis apriboti maldines keliones, organizuojamas iš Italijos į Medjugorę... o taip pat įvairaus pobūdžio propagandai. Taip pat nesėkmingai. Pagaliau J. E. kard. Franjo Kuharic ir aš asmeniškai, Jugoslavijos Vyskupų Konferencijos vardu, 1987 m. viešai paskelbėme deklaraciją: „Yra neleistina organizuoti piligrimystes ir kitokias manifestacijas, motyvuotas antgamtiniu pobūdžiu, nes jis negali būti priskiriamas įvykiams Medjugorėje“. Tai yra aukščiausios bažnytinės svarbos deklaracija, kuri privalo būti gerbiama“.[3]

Į šio tyrimo rezultatus reagavo visi svarbiausi charizmatinio judėjimo vadovai (Tardiffas, sesuo Bridge McKenna, O. Daniel Ange, Laurentinas), kurie, priešingai vyskupo nuomonei, garantavo apsireiškimų teisingumą ir t. Vlasiko šventumą. Vyskupo draudimas vykti į maldinės keliones Medjugorėn ir įsakymas perkelti kunigą buvo su panieka ignoruojami.

Po kelių metų t. Vlasikas nusivelka sutaną ir pradeda bendrą gyvenimą su buvusia vienuole. O kiek kartų apsireiškimuose Medjugorėje „Dievo Motina“ jį gynė ir iškilmingai deklaravo jo nekaltybę!

Visose charizmatinio judėjimo bendruomenėse matyti betarpiško kontakto su Šv. Dvasia tendencija. Tai lydi įsitikinimas, kad balsai, apsireiškimai ir jusliniai Dievo atpažinimai yra teisingi. Kiekviena inspiracija ir kiekvienas ypatingas religinis jausmas, jų įsitikinimu, yra susiję su Dievu. Pasąmonė tarsi tampa neklaidingu Dievo balsu. Psichologija moko, kokios mintys, žodžiai, įvaizdžiai funkcionuoja pasąmonės lygmenyje: keršto jutimas, seksualinis instinktas, intensyvūs vaizdiniai (arba nepaprastai patrauklūs, arba neįprastai atstumiantys), simpatijos, sukeltos malonaus įspūdžio, arba nemalonaus įspūdžio sukeltos antipatijos. Jei nėra išorinio teisėjo, kuris, vadovaudamasis proto autoritetu ir Dievo įsakymais, nuspręstų, kas yra gera ir kas bloga šiame vidiniame jausmų, patyrimų ir įspūdžių gyvenime, pats žmogus tampa sau aukščiausiu autoritetu ir tvirtina, kad tie jausmai yra charizmos, Šv. Dvasios balsas. Būtent todėl šv. Kryžiaus Jonas ir visi mistinio gyvenimo žinovai vienbalsiai sako, kaip pavojinga yra mąstyti, kad tie vidiniai balsai kyla iš Dievo. 90% atvejų tai autosugestija, 9% tai velnio įtaka. Net popiežius Paulius VI, kuris daug kartų gyrė Atsinaujinimą Šv. Dvasioje, pastebėjo netikrą pranašavimo dovaną:

Jeigu Šventoji Dvasia be perstojo būtų tų žmonių dispozicijoje, garantuodama savo palaiminimą ir neklaidingumą visada ir visur (o tie žmonės tvirtina, kad jų asmeniniai patyrimai, jų subjektyvios ir laikinos inspiracijos yra religijos teisingumo patvirtinimai bei kriterijai, pagal kuriuos turi būti interpretuojamas visas religinis mokymas), tai būtų naujas protestantiško pagrindo įvedimas, laisva inspiracija arba subjektyvizmas, kuriuo vadovaujantis kiekvienas priima savo tikėjimą ir savo mokymą iš Šv. Dvasios“. (1969 09 24)

Subjektyvizmas reiškia, kad viskas yra siejama su subjektu, su žmogaus siela, kuri betarpiškai sprendžia apie tai, kuo nori tikėti. Pasaulyje nebėra kito autoriteto, tik savoji sąžinė ir protas. Tokiu būdu žmogus pats iš savęs daro patį Viešpatį, yra pats sau teisėjas ir teisė. Jis pats sprendžia, kaip reikia interpretuoti Šventąjį Raštą ir kokiu būdu melstis. Bažnyčios Mokymas (Magisterium) ir Bažnyčios autoritetas neturi net menkiausios įtakos charizmatizmui. Judėjimui naujasis „magisteriumas“ yra pranašavimo charizma, pastoriaus ar vadovo balsas, traktuojamas kaip tiesioginis Dievo apreiškimas. Todėl tikrasis charizmatikų autoritetas yra jau nebe parapijos kunigas ar diecezijos vyskupas, o judėjimo, bendruomenės vadovas, krikšto Šv. Dvasioje tėvas.

 

Charizmatizmo pagrindas

Visas charizmatinis dvasingumas remiasi vienu pagrindu – religiniu patyrimu bei giliu Dievo buvimo pojūčiu. Kuo daugiau tų patyrimų, tuo žmogus esąs tobulesnis. Šv. Kryžiaus Jonas („Kelias į Karmelio kalną“, II. 10) labai plačiai kalba apie šį dalyką. Dvasinio gyvenimo, vidinio gyvenimo principas yra tai, kad Viešpats Dievas ir Jo tobulumas toli viršija mūsų penkių juslių pažinimo galimybes. Dievas yra dvasia, o juslės negali pasiekti dvasios realumo. Todėl juslės nėra instrumentai, pritaikyti pažinti dangiškąją tikrovę. Dievas yra toks didis, kad juslės tikrai negali Jo tiesiogiai patirti. Protas gali netiesiogiai pažinti Dievą, tirdamas kūrinius (Rom 1, 20) ir tokiu būdu tik patvirtinti Jo egzistavimą bei keletą Jo tobulybės požymių, pvz., tai, kad Jis yra Sutvėrėjas, Aukščiausias Gėris, visos kūrinijos Tikslas, kad yra Amžinas, Visagalis. Vien tik tikėjimas gali pasiekti Jo vidinį gyvenimą, įtikinti, kad visa, ką Jis mums apreiškė, yra tiesa, netgi jei negalime to žinoti ir patirti.

Bandymas aprėpti Dievą juslėmis ir patyrimu yra labai pavojingas. Visų pirma, tokie patyrimai yra klaidingos iliuzijos. Antra, „Dievo buvimo“ jutimas sukelia tai, kad siela yra patenkinta savimi ir galvoja, kad jau yra labai artima Viešpačiui Dievui, kad galbūt jau netgi tapo šventa. Tai puikybė, kylanti iš velnio, kuris žino, kad puikybė yra baisiausia iš visų nuodėmių. Dėl to jis noriai išnaudoja savo galimybes daryti įtaką žmogaus jausmams, kad suvedžiotų jį netikrais pojūčiais. Niekada nevalia tvirtinti, kad siela geidžia tų jausmų, kaip tik atvirkščiai, jei tokie jausmai kyla, ji turi išsilaisvinti nuo jų ir likti švariame ir paprastame tikėjimo akte...

Trečia, šie jausmai yra pavojingi tikėjimui. Tikėjimas yra didelė dorybė, jis remiasi pastovia harmonija ir tvirtu įsitikinimu, kad tai, ką Viešpats Dievas apreiškė, yra tiesa, vienintelė tiesa, kurioje žmogus privalo gyventi, ji privalo persmelkti visas mintis, žodžius ir veiksmus iki pat mirties.

Jeigu tikėjimas suvedamas vien tik į jausmą arba juslinius patyrimus, tai religija nebebus proto, intelekto, dvasios, sielos dalykas, bet taps instinktų, jausmų bei pasąmonės objektu. Tą akimirką religija praras savo esmę, savo ryšį su Dievu, taps tik psichologijos dalimi, žmogiško pažinimo vaisiumi ir niekuo daugiau.

Štai viso modernizmo pagrindas, pasmerktas popiežiaus šv. Pijaus X:

Religiniame jausme, jei jį giliau ištirsime, lengvai atrasime tam tikrą širdies intuiciją, per kurią žmogus be jokio tarpininkavimo patiria dieviškojo prado tikrovę ir tokiu būdu įsitikina Dievo egzistavimu ir buvimu šalia. (...) Tai ir yra tas tikrasis patyrimas, viršijantis visus protu suvokiamus pojūčius. (...) Anot modernistų, kai tik kas nors tą patyrimą pasiekia, tampa iš tiesų tikintis“.[4]

Toks patyrimas nepadeda, o greičiau kliudo tikėjimui. Užuot pagilinus tikėjimą, t. y. įsitikinus Dievo apreiškimu ir ėmus gyventi jo šviesoje, pasineriama į savo juslių pasaulį ir savojo vertingumo suvokimą, kitaip tariant, puikybę.

 

Sensacijų ieškojimas

Šiame skyrelyje nekalbama apie esminį įsitikinimą, kad Dievo buvimo jutimai yra tobulumo ir šventumo ženklai bei visos mūsų religijos principas. Čia kalbėsime apie pačią religinio akto, maldų ir pamaldumo esmę! Kaip turi būti formuojamas pamaldumas ir maldos? Kas tai yra? Kas stovi pamaldumo centre? Viešpaties Dievo garbinimas, Kristaus kultas ar kas kita?

Charizmatikams tai visų pirma „charizmatinis patyrimas“, jausmas,charizmatinis judėjimas – gyvas įspūdis, jaudinantis net iki ašarų. Nepaprasti dalykai vyksta mūsų širdies gelmėse. Gyvename lyg sapne! Malda – tai savirealizacijos rūšis, euforijos ir džiaugsmo ieškojimas. Tai gyvas liudijimas tikintiesiems apie Dievą. Jeigu pasiekiama tokia laimė, tada jaučiamas kontaktas su Dievu: ekstazė, ašarų, kalbų malonė. Lengvumo, atvirumo viskam jausmas. „Buvau tikrai atviras, visiškai atviras!“ Tačiau kam?[5]

Ši savirealizacija nori reikštis įvairiausiais judesiais ir šokiais, savų spontaniškų maldų kūrimu... Būtent tokį patį savo religinių jausmų išreiškimo būdą randame rytietiškose religijose. Charizmatizmo ryšys su joga, dzen, krišnaizmu yra labai artimas. Visais atvejais kalbama apie savo „Aš“. Labai pavojinga išganymui, jeigu religinio gyvenimo centre jau nebėra Dievas ir amžinasis gyvenimas danguje, bet žmogus ir laimingas gyvenimas žemėje.

Nepaprastų dalykų troškimas yra charakteringas charizmatizmo bruožas. Jiems tai yra palaiminimo bei Šventosios Dvasios buvimo patikrinimas ir, kaip jau minėjome, viena iš judėjimo sėkmės priežasčių.

Šventųjų, pavyzdžiui, šv. Vincento Ferrero, komentarai pabrėžia, kad jausmų ir nepaprastų patyrimų, tokių kaip vizijos, ekstazės, stebuklai, jusliniai Dievo potyriai, troškimas yra baisus pavojus sielai. Kodėl? Todėl, kad tokie troškimai kyla dėl bergždžio smalsavimo apie Dievo didybę, dėl tikėjimo stokos, o gal net dėl puikuoliško, išskirtinio artumo su Dievu troškimo. Be to, velnias naudojasi tuo troškimu ir rodo sielai klaidinančias vizijas bei apsireiškimus, nes jis turi angelišką prigimtį ir gali daryti įtaką juslėms, fantazijai bei vaizduotei. Tokių troškimų pasekmė yra puikybė, dvasinis egoizmas ir tikėjimo praradimas. Savieji jausmai galiausiai tampa svarbesniais nei Bažnyčios mokymas. (Žr. šv. Vincentas Ferreras, „Dvasinis gyvenimas“, VIII, 1).

Taip pat ir šv. Kryžiaus Jonas tuos troškimus vadina velnio darbu: „Betgi reikia žinoti, kad... niekada negalima jais (troškimais) tikėti nei jų prisileisti, greičiau reikia nuo jų bėgti, net netiriant, ar jie yra geri, ar blogi. Nes kuo labiau jie yra išoriški ir kūniški, tuo mažiau tikėtina yra jų kilmė iš Dievo. Dievui labiau tinkamas ir įprastas yra dvasinis savęs atidavimas, kuriame yra daugiau saugumo ir naudos sielai, nei jusliniame atsidavime, pilname apgaulės pavojaus. Kūniškas jutimas nori būti teisėju ir arbitru dvasiniuose dalykuose, laikydamas juos tokiais, kokius jaučia, kai tuo tarpu jie yra tokie skirtingi, kaip kūnas nuo sielos ir jausmai nuo proto. Kūno juslės dar mažiau supranta dvasinius reikalus, nei gyvūnas supranta protingus dalykus... Be to, į sielą, patiriančią tuos antgamtiškus dalykus, dažnai įsėlina slaptas įsitikinimas savo vertingumu prieš Dievą, o tai yra priešinga klusnumui. Šėtonas dažnai gudriai parodo jausmams šmėklas, pateikdamas žvilgsniui šventųjų atvaizdus ir nuostabiausius blizgesius, klausai viliojančius žodžius, uoslei malonius kvapus, burnai saldumą, o lytėjimui malonumą. Suviliodamas tokiu būdu jusles, jis įstumia jas į didelę nelaimę... Tų apreiškimų geidimas atveria kelią šėtonui, kad šis galėtų sielą apgaudinėti visokiais vaiduokliais, – juk jis moka labai gerai mėgdžioti ir rodytis sielai esąs geras. Apaštalas sako, kad velnias gali persimainyti į šviesos angelą (2 Kor 11, 14)...“.[6]

 

Charizmų kilmė – dieviška ar velniška?

Charizmatikai mano, kad nepaprasti nutikimai yra Šv. Dvasios buvimo ženklas ir įrodymas. Tai naujas Dievo visagalybės patyrimas sieloje, tikras dvasinio gyvenimo atnaujinimas. Tačiau jei tai tiesa, tai kaip Bažnyčia galėjo egzistuoti virš septyniolikos amžių be šios principinės pašventinimo ir išganymo priemonės?

Beje, tą atvirai teigia Neokatechumenatas: Bažnyčios istorija baigiasi imperatoriaus Konstantino ediktu (313 m.) ir iš naujo prasideda tik Vatikano II Susirinkimo dėka („Katechezė“).

Judėjimas „krikšto“ ritualą gavo iš sekmininkų. Taip pirmą kartą istorijoje protestantiškas ritualas atsirado Katalikų Bažnyčios viduje ir netgi yra traktuojamas kaip svarbiausias Dievo buvimo ženklas. Galbūt tuomet protestantizmas yra ir buvo tikroji religija, o katalikybė visą laiką klydo? Protestantų, žydų ir katalikų charizmos yra identiškos. Gal Dievas teikia savo malonę visoms religijoms ir patvirtina visų tikėjimų teisingumą per savo stebuklus? Tokiu atveju Dievas yra nelogiškas ir prieštarauja pats sau, patvirtindamas vienas kitą neigiančius mokymus apie Jo savybes, veiklą ir Jo vidinį gyvenimą.

Krikštas Šventojoje Dvasioje yra duodamas rankų uždėjimu. Tai ritualas ir iniciacijos gestas, valdžios ir galios perdavimas. Pirmoji šios grandinės grandis buvo nekatalikas. Iš kur ateina perdavimo nurodymas? Jei ne iš Šventojo Rašto, ne iš Bažnyčios Tradicijos ir net ne iš protestantizmo istorijos, tai jis prasidėjo 1900 01 01 (t. y. dieną, kai atsirado pirmoji charizmatinė protestantų sekta – sekmininkai, red. past.) Ką tai reiškia? Tokie ritualai sutinkami įvairiuose slaptuose susibūrimuose, praktikuojančiuose iniciacijas: masonerijoje, pas rozenkreicerius, kabaloje, animistinėse religijose...

Bažnyčios Kanonų teisės kodekse (can. 1258) yra suformuluotas draudimas dalyvauti nekatalikiškose ceremonijose, grasinant ekskomunikavimo bausme. O jei kažkas ne tik dalyvauja rituale, bet net priima pačią esmingiausią tokių sektų apeigą?

Net iki 1960 metų nė vienas katalikų teologas nepripažino kalbėjimo nežinomomis kalbomis, pranašavimo, išgydymo esant Šventosios Dvasios darbo vaisiais. Kaip tik atvirkščiai. Romos Apeigyne yra parašyta, kad kalbėjimas nežinoma kalba yra pirmasis iš išorinių velnio apsėdimo požymių[7].

Išgydymo stebuklų yra ir eretikų sektose ir net rytietiškose religijose. (Žr. Mt 24, 24: „Atsiras netikrų mesijų ir pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, mėgindami suklaidinti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius“). „Pagal jų darbus juos pažinsite!“ Jeigu nėra esminių skirtumų tarp charizmatikų stebuklų ir eretinių sektų stebuklų, spiritizmo ir magijos, tie ženklai iš tikrųjų yra velniški.

Teologija apibrėžia velnio galią remdamasi šv. Pauliaus žodžiais, kad velnias pasirodo kaip šviesos angelas. Jis gali pasirodyti išoriškai prisidengęs Jėzaus Kristaus, Švč. Mergelės Marijos, angelo ar šventojo išvaizda. Paprastai jis pasirodo gražiu pavidalu ir gundo sielą iliuzija, kad toks gražus gali būti tik Dievas. Jis gali simuliuoti antgamtines malones: ekstazes, levitacijas. Stigmos, išgydymai, daiktų ar asmenų perkėlimas erdvėje, šviesos fenomenas, muzika, nepaprasti garsai, stulbinantys teiginiai, slapčiausių širdies paslapčių apreiškimas kitam žmogui, kalbėjimas apie dalykus, kurie peržengia žmogaus proto ribas. Visa Bažnyčios misijų istorija ir demonologijos mokslas yra pilni tokių nutikimų. Bažnyčia visada kreipė dėmesį į skirtumą tarp nepaprastų nutikimų ir tikrų antgamtinių stebuklų. Kas to neatskiria, daro klaidą, nes mano, kad visi nepaprasti dalykai kyla iš Dievo.

Taigi velnias gali pasirodyti šviesos angelo pavidalu. Taip lengviau suklaidinti tikinčiuosius. Todėl kaip įmanydamas ilgiau jis stengiasi nuslėpti savo veidą. Žmonės turi tikėti, kad tai Dievo įkvėpimas. Jam nėra sunku daryti nuolaidas, žinant, kad galiausiai pasieks savo tikslą – įtrauks sielas į klaidą ir pakenks Šventajai Bažnyčiai. Todėl velnias neabejodamas skelbia dievobaimingus pamokslus, kviečia melstis, atgailauti, pasninkauti ar net priimti sakramentus. Nebijo šiek tiek pralaimėti, kad vėliau laimėtų viską. (Norėdamas pakelti Liuterį į puikybę, jis paskatino jį siaubingai atgailai. Daugelyje eretinių judėjimų yra taip pat: daug atgailos, maldų ir pradžioje doresnis gyvenimas.)

Velnio galia yra milžiniška, tačiau ne beribė. Medį galima pažinti iš jo vaisių. Anksčiau ar vėliau galima pastebėti, kad tai nėra Viešpaties Dievo darbas.

Viešpats Dievas yra grynoji šviesa, Jame nėra tamsos. Pakanka vien menko tamsos ženklo, prieštaraujančio Dievo didybei, kad pastebėtume, jog šis judėjimas ar apreiškimai nėra Dievo apraiškos. O jeigu tai nėra Dievo veikimas, tai gali būti tik velnio darbas.

Todėl Bažnyčia liepia kanoniškai patikrinti kiekvieną atvejį, kai nutinka tokie nepaprasti reiškiniai. Charizmatiniame judėjime niekada nebuvo atliekamas toks tyrimas! Tokio tyrimo pamatinis principas, pagrindas yra taisyklė „bonum ex integra causa, malum ex quocumque defectu“ (gėris kyla iš grynos priežasties, blogis iš kokio nors trūkumo). Kadangi Viešpats Dievas yra aukščiausias gėris („grynoji priežastis“), jame negali būti jokio trūkumo, ydos ar klaidos. Tad jeigu egzistuoja bent menkutė klaida ar vien gėrio integralumo trūkumas, reiškinio priežastis yra velnias. Charizmatizme yra daugybė dalykų, tikrai neatitinkančių Dievo valios ir teisingos religijos.

 

[1] Ekumenizmas Emmanuel bendruomenėje Brisbane: „...Bendruomenė Emanuel (...) greitai pradėjo priiminėti anglikonus (trijų skirtingų pakraipų) ir įvairių tikėjimų protestantus (...). Katalikai tvirtina, kad perėmė iš protestantų ir sekmininkų jų pomėgį Šventajam Raštui ir misijoms (...). Siūloma, kad kiekviena krikščioniška šeima laikytųsi nuosavos tradicijos ir susirinktų bendruomenėje, vadovaujama globėjo. Katalikiška bendruomenė buvo pripažinta kaip privati tikinčiųjų draugija ir priskirta arkivyskupui Brisbane“. Žr.: M. Hebrard, Charizmatikai. Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje istorijos apybraiža, Krokuva, 1994, p. 114–115.

[2] Žr. vysk. Danilo Carazi deklaraciją 1974 04 19 (Uviro diecezija, Zayras).

[3] Žr. Mostaro Vyskupo Pavao Zanic 1987 m. liepos 25 d. deklaraciją apie Medjugorę, pridėtą prie 1987 m. rugpjūčio 17 d. laiško tėvui Hugh.

[4] Žr.: Pijus X, Enciklika „Pascendi dominici gregis“, 1.2, p. 19.

[5] „Taip pat labai stebiuosi, kad dar šiandien sutinkama žmonių, neturinčių nė už grašį blaivaus proto, kurie susikaupimo akimirkomis nugirdę kažkokius žodžius, visus juos laiko Dievo žodžiais. Jie tvirtina, kad taip yra iš tiesų ir kalba: „Dievas man pasakė!“, „Dievas man davė atsakymą“. Žinoma, dažniausiai tai nėra Dievo žodžiai, tik jų pačių atsakymai. Tokių dalykų troškimas ir sielos prisirišimas prie jų veikia taip, kad jie patys duoda sau atsakymus, dar ir galvodami, kad su jais kalba Dievas. (...) Jie įpuola į dideles klaidas ir kvailystes“. Šv. Kryžiaus Jonas, „Kelias į Kaimelio Kalną“, Krokuva, 1995, II, 29.

[6] Ten pat, II, 11.

[7] „Signa autem obsidentis daemonis sunt ignota lingua loqui pluribus verbis, vel loquentem intelligere...“ – apsėdusio demono ženklai yra daugeliu žodžių kalbėti nežinoma kalba arba ja kalbantįjį suprasti. Rituale Romanum, Editio typica, Titulus XI, Caput 1, n. 3, p. 607.