Paskaita Panevėžyje 2002 m. balandžio 7 d.
Gerbiami panevėžiečiai, leiskite prisistatyti, esu diakonas Edmundas Naujokaitis. Kunigas Anselmas Etteltas paprašė mane perskaityti Jums trumpą paskaitą.
Pirmiausia norėčiau Jums pristatyti Šv. Pijaus X kunigų broliją. Broliją 1970 m. įkūrė arkivyskupas Marcelis Lefebvre‘as. Tai kunigų kongregacija, kurios svarbiausias uždavinys – seminarijose ruošti gerus katalikų kunigus, perduoti jiems Bažnyčios mokymą, dvasingumo tradiciją ir, svarbiausia – šv. Mišių auką tradicinėje lotyniškoje liturgijoje.
Arkivysk. Lefebvre‘as buvo viena ryškiausių asmenybių pokarinėje Bažnyčioje. Pop. Pijaus XII įgaliotas, jis vadovavo misijoms visoje prancūzakalbėje Afrikoje ir ten įsteigė 36 naujas vyskupijas. Nuo 1982 m. jis vadovavo didžiausiam pasaulyje misionierių ordinui – Šv. Dvasios tėvams.
Pop. Jono XXIII pakviestas į Vatikano II Susirinkimo parengiamąją komisiją, jis daug prisidėjo ruošiant Susirinkimą. Tačiau Susirinkime valdžią perėmė progresyvinės jėgos, kurios rėmėsi vadinamąja modernistine teologija. Modernistai buvo Bažnyčios smerkiami ir persekiojami, nes griovė pačius katalikų religijos pagrindus, atmetė tūkstantmetę Bažnyčios tradiciją ir siekė katalikų tikėjimą priderinti prie klaidingų pasaulietiškų principų. Vatikano II Susirinkime modernizmas laimėjo pergalę, jo dvasia persmelkė visus šio Susirinkimo nutarimus ir sukėlė iki šiol neregėtą Bažnyčios krizę. Arkiv. Lefebvre‘as Vatikano II Susirinkimą sulygino su Spalio socialistine revoliucija.
Kaip į tai reagavo pats arkivyskupas? Jis nepradėjo blaškytis, svyruoti. Jis paprasčiausiai nutarė tęsti tai, ką darė iki šiol: mokyti tikėjimo tiesų, teikti sakramentus tokiomis apeigomis, kokios Bažnyčioje buvo apie pusantro tūkstančio metų ir ruošti kunigus taip, kaip jie buvo ruošiami nuo Tridento Susirinkimo laikų. Jo sukurtą Kunigų broliją kanoniškai įsteigė Lozanos vyskupas, o patvirtino pati Roma. Dabar Brolijai priklauso virš 420 kunigų 50-yje pasaulio šalių.
Arkivyskupo darbas nėra kokia nors savavališka avantiūra. Brolijos kunigai yra paprasčiausi Bažnyčiai ištikimi dvasininkai, dirbantys tą patį sielų išganymo darbą, kokį dirbo visi kunigai 2000 metų. Vien dėl šios ištikimybės ir dėl paklusnumo Tradicijai bei visų popiežių mokymui Brolija yra modernistų persekiojama ir šmeižiama. Tokį patį persekiojimą dabar patiriame ir Lietuvoje, nors mūsų darbas čia dar tik prasideda. Bičiuliaujamasi su protestantais, žydais bei musulmonais; visi yra draugai ir broliai, bet vos tik pasigirsta Brolijos vardas, pasilieja neapykantos ir kaltinimų srautas.
Arkivyskupo ir Brolijos pozicija yra labai paprasta. Mes pripažįstame ir gerbiame visus Bažnyčios autoritetus, nes jie yra įsteigti ir įgalioti paties Kristaus. Mes paklūstame Šventajam Tėvui Jonui Pauliui II ir nuolat meldžiamės už jį, mes gerbiame Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko bei visų Lietuvos vyskupų jurisdikciją ir nesisaviname jokios valdžios, kokios mums nedavė Bažnyčia. Tačiau kartu mes ramiai nesutinkame su tuo, ką šie hierarchai moko ar daro prieš katalikų tikėjimą ir Tradiciją. Mes ne savavališkai pasirenkame, ką priimti ir ką atmesti, mes remiamės ne savo išmone ar norais, o objektyviomis knygose surašytomis normomis, kurias kiekvienas gali patikrinti. Šios normos yra popiežių ir visuotinių susirinkimų mokymas, Šv. Raštas, Tradicija, kanonų teisė ir tradicinės liturginės knygos. Mus kaltina nepaklusnumu, mums nuolat kartoja – jūs schizmatikai, jūs nepaklusnūs. Bet juk Brolijos keliama problema yra tikėjimo problema. Brolija nesutinka su reformomis, nes jos prieštarauja mūsų tikėjimui! Kodėl nė vienas iki šiol neišdrįso apkaltinti mus erezija? Jei mūsų tikėjimas kitoks nei modernistų, kodėl mūsų nevadina klaidatikiais? Kodėl nė vienas teologas dar nenurodė nė mažiausio nukrypimo nuo tikėjimo dogmų mūsų kunigų mokyme ar sielovadoje?
Ko Brolija atėjo į Lietuvą, koks mūsų tikslas? Ką mes galime pasiūlyti Jums, Lietuvos tikintieji? Nieko naujo, egzotiško ar kitoniško. Jūs neišgirsite iš mūsų jokių naujų teorijų ar dvasinių mokymų. Mūsų kunigai laiko šv. Mišias, teikia sakramentus, sako pamokslus, skatina pamaldumą Švč. Mergelei Marijai. Mes kviečiame Jus vėl atrasti tradicinės Romos liturgijos grožį, mokytis iš bažnytinių apeigų pagarbos mūsų Viešpačiui Šv. Eucharistijoje. Visi katalikų šventieji tapo šventaisiais tik todėl, kad priėmė mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę Jo įsteigtuose sakramentuose ir dalyvavo Jo šv. Mišių aukoje. Išorinės apeigos bei ceremonijos skatino jų pagarbą Dievui, ugdė nusižeminimo ir pamaldumo dvasią. Tegul modernistai parodo nors vieną vienintelį šventąjį, kuris šventuoju tapo klausydamasis gitarų muzikos bažnyčioje ar priimdamas Komuniją į rankas, kaip dabar visur Vakaruose įprasta.
Brolijos kunigų pamoksluose ir paskaitose Jūs išgirsite visą neapkarpytą ir neiškraipytą Bažnyčios mokymą apie Švč. Trejybę, apie tikrą Jėzaus Kristaus dievystę, Jo šventąją Kryžiaus Auką už pasaulio nuodėmes ir apie tikrą istorinį Kristaus Prisikėlimą iš numirusiųjų. Jūs išgirsite mus kalbant apie vieną, šventą, apaštalinę Romos Katalikų Bažnyčią, be kurios nėra išganymo, apie Švč. Dievo Motiną Mariją ir jos raginimus žmonijai Lurde, La Salette, Fatimoje ir kituose Bažnyčios pripažintuose apsireiškimuose. Galiausiai išgirsite apie dangų, skaistyklą ir realią pragaro grėsmę, apie katalikišką moralę ir šeimą, apie sveiką dvasinį gyvenimą ir socialinį Kristaus karališkumą.
Taigi Brolija turi daug ką pasiūlyti Lietuvos tikintiesiems, daug Bažnyčios turtų, kurie šiandien sistemingai nutylimi ar net neigiami. Šie turtai nėra kažkokia prabanga, smulkmenos, be kurių galima apsieiti. Šie turtai yra būtini amžinajam sielų išganymui. Brolijos kažkada nebuvo, jos gali kada nors nebelikti; jos kunigai tėra silpni žmonės, jaučiantys tą pačią krizę kaip ir visa Bažnyčia. Bet objektyvi Tradicija, kurią mes, kiek leidžia mūsų jėgos, stengiamės skleisti, yra nenugalima. Mes turime Viešpaties pažadą, kad pragaro vartai Jo Bažnyčios nenugalės.
Galima būtų kalbėti apie daugelį Bažnyčios krizės apraiškų: ekumenizmą, kolegialumą, religijų laisvę, liturgijos reformą ir t.t. Tai bus kitų paskaitų temos. Visus Jus kviečiame jose dalyvauti. Dabar norėčiau pakalbėti apie vieną modernistinių judėjimų, kuris grėsmingai plečiasi ir Lietuvoje. Tai charizmatinis judėjimas.
Šis judėjimas yra tipiškai ir pabrėžtinai protestantiškas. Protestantizmo esmė yra puikybė. Protestantai skelbia: mums nereikia Bažnyčios ir jos mokymo, mums nereikia popiežiaus, vyskupų ir kunigų, nereikia sakramentų ir Švč. Mergelės Marijos tarpininkavimo. Mes turime Bibliją ir aiškinam ją, kaip mums patinka. Kiekvienas protestantas tam tikra prasme yra pats sau popiežius. 1901 m. Šiaurės Amerikoje kilo vadinamasis ,,Pentecostal movement“, sekmininkų judėjimas. Sekmininkai privedė protestantizmą ligi kraštutinumo – pati Šventoji Dvasia esą tiesiogiai vadovauja kiekvienam, kas gavo vadinamąjį ,,Krikštą Šventąja Dvasia“. Šis krikštas esąs svarbesnis už įprastinį vandens Krikštą. XX a. Šventoji Dvasia esą pakartojo Sekminių stebuklą masiškai, visiems to norintiems. Kiekvienas užsimanęs gali gauti taip vadinamas charizmas, ypatingas dovanas, pvz., kalbėjimą svetimomis kalbomis, gydymą, pranašavimą. Sekmininkų protestantizmas yra jausmo, religinių emocijų kultas, kuriam įtaką padarė amerikietiškas sentimentalizmas. Aš jaučiu Šv. Dvasios poveikį, mano asmeninė patirtis yra svarbiausia – tai yra sekmininkų superdogma, nustumianti į šalį net Bibliją ir įprastas tikėjimo tiesas. Sekmininkai yra agresyviausias ir sparčiausiai plintantis protestantų judėjimas. Jo aktyvumą lietuviai gerai pažino iš ,,Tikėjimo žodžio“ sektos veiklos.
Ši perdėta emocijų banga apie 1950 m. persimetė į senąsias protestantų konfesijas bei sektas, o 1967 m. ir į Katalikų Bažnyčią. Gimė vadinamasis charizmatinis judėjimas. Charizmatikai yra tie patys sekmininkai, remiami modernistinių vyskupų. Tai protestantiška sekta Bažnyčios viduje, jos įtakoje jau yra apie 60 mln. katalikų. Lietuvoje jie organizuoti į ,,Gyvųjų akmenų“ grupę. Tai didelis pavojus jaunimui, manančiam, jog tai yra Bažnyčios atsinaujinimas ir atjaunėjimas.
Charizmatinis judėjimas yra atvirai modernistinis, todėl ne toks pavojingas. Yra kitas, daug pavojingesnis reiškinys. Jis prasidėjo irgi 1950–1960 metais. Turbūt šėtonas pamatė, kad daug gerų katalikų, nepaisant modernizmo įtakos, laikosi pamaldumo Marijai, kalba Rožančių, keliauja į Jos apsireiškimų vietas. Taigi velnias, kaip yra įpratęs, apsimetė šviesos angelu ir sukėlė tikrą netikrų apsireiškimų bangą, suklaidindamas milijonus konservatyvių katalikų. Visame pasaulyje išplito šimtai keisčiausių regėtojų, apsireiškimų, pranašysčių. Paminėsiu kelis žymesniuosius. Tai ,,Marijos apsireiškimai“ Amsterdame (Olandija) apie 1950 m., Garabandalyje (Ispanija) apie 1960 m., Medjugorėje (Bosnija) nuo 1981 m.
Kuo šie apsireiškimai skiriasi nuo kitų, Bažnyčios pripažintų? Pagrindiniai skirtumai yra šie:
Tie „apsireiškimai“ pasižymi savo ilgumu. Lurde, La Salette, Fatimoje Marija apsireiškė tik keletą kartų, kalbėjo trumpai, kiekvienas Jos žodis buvo pilnas gilios prasmės. Čia gi ,,Marija“ apsireiškinėja šimtus kartų, vos ne reguliariai, ir be sustojimo plepa daugybę nereikšmingų banalybių. Tai akivaizdžiai prieštarauja Dievo Motinos būdui, kokį jį žinome iš Šv. Rašto ir Tradicijos, kur Marija kalba labai retai ir tik reikšmingus dalykus.
Jie skiriasi ir savo turiniu. La Salette, Fatimoje Marijos kalbos buvo paprastos, bet teologiškai labai tikslios, Jos perspėjimai labai aktualūs ir priešingi to meto blogybėms. Amsterdame, Garabandalyje ir ypač Medjugorėje ,,Marijos“ kalbos pilnos teologinių klaidų, ji visiškai nutyli aktualiausias problemas, ypač modernizmo grėsmę ir Bažnyčios krizės priežastis. Tokie „apsireiškimai“ pilni tuščio emocijų dirginimo, skatina klaidingą stebuklų, pranašysčių ir kitų nepaprastų dalykų vaikymąsi, nukreipia tikinčiuosius nuo paprasto nuolankaus pamaldumo.
Pažvelkime, pavyzdžiui, į apsireiškimus Medjugorėje. Čia jau lankėsi virš 20 mln. maldininkų. Šeši regėtojai nuo pat pradžių buvo vietos pranciškonų, dalyvaudavusių charizmatikų kongresuose ir perėmusių charizmatizmo dvasią, įtakoje. Tad nenuostabu, kad 1986 m. birželio 24 d. apsireiškusioji ,,Marija“, vadinanti save Gospa, įvedė palaiminimą rankų uždėjimu, įprastą pas charizmatikus. 1981 m. spalio 1 d. apsireiškusioji Gospa skelbia ekumenizmą – visos religijos esą geros. 1982 m. liepos 24 d. Gospa neigia kūnų prisikėlimą pasaulio pabaigoje. Gospa nuo pat pradžių remia vietos vyskupo neklausančius pranciškonus. Suspenduotus ir iš ordino išmestus tėvus Prusiny ir Vego ji vadina ,,tikrais šventaisiais“. Vietos vyskupas, kuriam pagal Bažnyčios teisę priklauso ištirti apsireiškimus, atliko kanoninį tyrimą ir 1984 kovo 24 d. pasmerkė Medjugorės apsireiškimus kaip klaidingus bei uždraudė maldines keliones ten. Tai 1991 m. kovo 10 d. patvirtino Jugoslavijos vyskupų konferencija, o 1996 m. kovo 23 d. ir Tikėjimo mokslo kongregacija Romoje. Pranciškonai bei jų rėmėjai nepaklūsta ligi šiol, nes apsireiškimų vieta neša milžiniškus pelnus. Jėzuitų kunigas Josefas Warszawskis nuodugniai ištyrė apsireiškimus Garabandalyje bei Medjugorėje ir pateikė daugybę pavyzdžių, kad čia aiškiai matoma šėtoniška įtaka. Taigi, Brolija griežtai atmeta tokius Bažnyčios pasmerktus apsireiškimus, nes jie kenkia sieloms, atitraukia žmones nuo Fatimos ir kitų tikrųjų apsireiškimų, skatina klaidingą charizmatinio tipo pamaldumą ir trukdo imtis veiksmingų priemonių Bažnyčios krizei pašalinti. Brangūs tikintieji, nesileiskite mulkinami klaidingų pranašų, nesiduokite apgaunami! Ne visi, kurie daug šneka apie Mariją ir kalba Rožančių, jau yra tikri regėtojai ar dvasiniai mokytojai. Tai tik konservatyvi ir pamaldi išorė, po kuria slepiasi charizmatinis modernizmas.
Lietuvoje dabar labai populiarios kunigo Jono Burkaus knygos, pvz., ,,Apsireiškimai Europoje ir Amerikoje”. Tai geras ir pamaldus kunigas, bet jo knygose suplakami tikri ir netikri apsireiškimai, skaitytojas sąmoningai klaidinamas vertinant apsireiškimų turinį ir Bažnyčios poziciją jų atžvilgiu. Pvz., kunigas Burkus remia klaidingą modernistinę propagandą, esą popiežius jau paaukojo Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai, kaip to Marija prašė Fatimoje, ir kad Sovietų Sąjungos žlugimas reiškia Marijos žadėtąjį Rusijos atsivertimą. Tai yra paprasčiausia netiesa. Rusija dar nėra paaukota ir apie jos atsivertimą negali būti nė kalbos. Taigi, tikrai rekomenduojame neskaityti šių kunigo Burkaus knygų ar bent jau kritiškai vertinti jų turinį.
Tas pats, deja, pasakytina ir apie Panevėžio ,,Dvasinio tobulėjimo centrą“. Brolija tikrai neturi nieko prieš paprastų tikinčiųjų būrimąsi maldai, mes neturime nieko asmeniškai prieš ponią Janiną ir poną Joną. Tačiau ponams Jonui Sinkevičiui ir Janinai Garkauskienei trūksta elementarių žinių apie katalikų mokymą ir, kas blogiausia, jie, neturėdami Bažnyčios įgaliojimo, veržiasi vadovauti sieloms ir jų dvasiniam gyvenimui. Tai yra visiškai neleistina ir pavojinga. Tokia religinė saviveikla yra priešinga Bažnyčios dvasiai ir labai kenkia Tradicijos reikalui. Prašau nesupykti, bet Brolijos vyresnybė mums niekada neleis su tokia veikla bendradarbiauti, jei ponai Jonas ir Janina nesileis pamokomi ir ypač jei jie ir toliau norės vadovauti tikintiesiems, neturėdami tam kompetencijos.
Gerbiami Panevėžio tikintieji, laikykitės Šv. Pijaus X kunigų brolijos kunigų, nes be tradicinių šv. Mišių ir sakramentų negelbės jokie apsireiškimai ar parašų rinkimai. Bet kokia neapgalvota saviveikla tik dar labiau skatina modernizmo įsigalėjimą Lietuvoje.