Kun. Edmundo Naujokaičio pokalbis su Šv. Pijaus X brolijos kunigu Werneriu Bösigeriu, jau daug metų dirbančiu Baltarusijos sostinėje Minske, taip pat Maskvoje.
W. Bösigeris gimė 1965 m. spalio 12 d. Uznache (Šveicarijos St. Galleno kantone), penkių vaikų šeimoje. Užaugo ir pradinę mokyklą lankė Gommiswaldo kaime, patarnaudavo šv. Mišioms parapijos bažnyčioje. 1980–1984 lankė gimnaziją Wattwilyje, išlaikė abitūros egzaminus. 1984 m. įstojo į jėzuitų tarptautinį teologų konviktą Insbruke (Austrijoje), tačiau išėjo pasibaisėjęs ten įsigalėjusiu modernizmu ir tų pačių metų rudenį įstojo į Šv. Pijaus X kunigų brolijos seminariją Zaitzkofene (Vokietija). Čia baigęs dvasingumo ir filosofijos metus, 1987 m. perėjo į pagrindinę Brolijos seminariją Econe (Šveicarija), kurią baigė 1990 m. Tų metų birželio 29 d. kunigystės šventimus jam suteikė vyskupas R. Williamsonas. Ceremonijos metu rankas ant galvos naujajam kunigui uždėjo ir Brolijos įkūrėjas arkivysk. M. Lefebvre‘as – jis netrukus (1991 03 25) mirė, W. Bösigeris yra priešpaskutinis (paskutinis likęs gyvas) kunigas, kuriam rankas uždėjo pats arkivyskupas. 1990 08 – 1994 09 kun. Bösigeris dirbo Brolijos Šventosios Šeimos priorate Wilyje (gimtajame St. Galleno kantone), buvo atsakingas už pagyvenusių tikinčiųjų lankymą, šv. sakramentų teikimą ligoniams, taip pat aptarnavo Brolijos koplyčią St. Gallene.
Gerbiamas Kunige Werneri, susipažinome dar 1996 m. sausį, kai įstojau į Brolijos preseminariją Jaidhofe (Austrija). Nuo tada stebėjau Jūsų pasiaukojantį darbą Rytų Europos misijoje, o gavęs kunigo šventimus 2002 metais tapau Jūsų bendradarbiu. Papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo...
Viešpaties Dievo ir Brolijos vyresniųjų valia buvau skirtas į šią misiją 1994 metais. Atsimenu, tų metų liepos 2 d. man netikėtai paskambino Brolijos generalinis vyresnysis kun. Franzas Schmidbergeris ir paklausė, ar sutikčiau imtis apostolato Rusijoje ir Baltarusijoje. Tuo metu vyko Brolijos generalinė kapitula, kurioje buvo karštai svarstoma, ar apskritai verta kišti nosį į buvusio komunistinio bloko šalis. Kun. Schmidbergeris buvo karštas misijos entuziastas, jis kalbėjo man apie Fatimos Dievo Motinos pažadą atversti Rusiją ir mūsų pareigą prisidėti prie Jos Nekaltosios Širdies triumfo šioje šalyje ir visame pasaulyje. Aš nedvejodamas sutikau... Jeigu būčiau žinojęs, kokią akmenuotą dirvą teks arti ir kaip ilgai reikės laukti sunkaus darbo vaisių! Bet juk Švč. Mergelė Marija Fatimoje neklystamai pažadėjo: „Rusija atsivers“!
Liepos 11 d. išrinktas naujas gen. vyresnysis vysk. Bernardas Fellay nutarė šį darbą tęsti ir pasirašė mano paskyrimą. Rugsėjo 15 d. atvykau į Rytų Europos misijų centrą Jaidhofe.
Kaip Brolija pradėjo savo veiklą Baltarusijoje?
Brolijos seminarija Zaitzkofene (Vokietija) užmezgė pirmuosius ryšius su dvasininkais ir tikinčiaisiais šioje šalyje. 1991 metais apie Kalėdas seminarijos filosofijos dėstytojas kun. Gerard‘as Mura su broliu Klausu Meckesu pirmąkart nuvyko į Baltarusiją, nuvežė humanitarinės pagalbos į vieną parapiją. Kunigas buvo nustebintas žmonių pamaldumo, „ikivatikaninės“ dvasios katalikų bažnyčiose. Iš tiesų, dabar jau 92 metų sulaukęs Minsko-Mogiliovo arkivyskupas kard. Kazimierzas Świątekas yra vienas konservatyviausių hierarchų Katalikų Bažnyčioje, dar prieš porą metų tik patys „pažangiausi“ kunigai Baltarusijoje išdrįsdavo dalinti šv. Komuniją stovintiems tikintiesiems.
Iki šiol palaikau ryšius su keliais Tradicijai prijaučiančiais klebonais. 2004 m. rudenį mirė ilgametis Brolijos draugas Graužiškių (Ašmenos raj.) klebonas Antonas Juselis. Vienas trijų parapijų Pietų Baltarusijoje klebonas kasmet prieš Kalėdas ir Velykas kviečia mane sakyti pamokslų ir klausyti išpažinčių per parapines rekolekcijas. Daugelyje katalikiškų parapijų dominuoja lenkų kalba, tačiau pernai išleistas naujasis Mišiolas baltarusiškai, valdžia skatina kunigų „patriotiškumą“, visaip žaboja Lenkijos Bažnyčios įtaką...
1992 balandį kun. Mura ir br. Klausas lankosi Minske, kur užmezga ryšius su profesionaliu studentų choru „Confido Domino“, veikiančiu prie Minsko užsienio kalbų akademijos (vadovė Galina Cmyg). Gruodžio mėn. Brolijos kvietimu choras atlieka turnė Vokietijoje ir Austrijoje, dainuoja ir Zaitzkofeno seminarijoje. 1993 balandį kun. Mura veda pirmąsias šv. Ignaco rekolekcijas Minske, susikuria nedidelė tikinčiųjų grupė. Iš labiau religija besidominčių choro „Confido Domino“ dalyvių susidaro atskiras apie 10 dainininkų choras „Deo gratias“ (vadovė Natalija Sazanovič), kuris iki šiol kiekvieną sekmadienį gieda Brolijos koplyčioje. Choro dalyviai N. Sazanovič, pianistas Jevgenijus Okolo-Kulakas (Minsko bendruomenės pirmininkas), Galina Romejko, Grigorijus Pomerancevas ir kiti yra aktyviausi mūsų tikintieji.
1991–1993 m. Minske išleidžiamos penkios knygelės rusų kalba: „Šv. Mišių apeigos“, M. Lefebvre, „Liuterio Mišios“, „Highway to hell. Roko muzika – kelias į pragarą“, Fr. Schmidberger, „20 metų po Bažnyčios Susirinkimo, Bažnyčios būklė Fatimos šviesoje“ ir to paties autoriaus „Vatikano Antrojo Susirinkimo uždelsto veikimo bombos“.
1993 08 15 tuometinis Brolijos generalinis vyresnysis kun. Fr. Schmidbregeris įsteigia Fatimos Dievo Motinos prioratą Rytų Europos šalims. Prioratas įsikuria Jaidhofe, Austrijoje – būtent iš čia kunigai pradėjo keliones į buvusio komunistinio bloko šalis Vengriją, Čekiją, Albaniją, čia nutarta įsteigti „bazę“ ir kelionėms toliau į Rytus. Pirmuoju prioru tampa vokietis Thomas Wolffas, buvęs Miuncheno prioras, jo bendradarbiais – lenkų kilmės belgas Jean-Marie Piotrowskis, anglas Sebastianas Wallas ir argentinietis José Maria Esposito. Rudenį grupė baltarusių dalyvauja kun. Schmidbergerio ir kun. Esposito vedamose rekolekcijose Jaidhofe. 1994 gruodį Jaidhofe įsteigta Šv. Kirilo ir Metodijaus bendrija – oficialiai registruotas fondas, finansuojantis misijas Baltarusijoje ir Rusijoje. Deja, pradžioje prastai organizuotas priorato darbas ir neatsargios pažintys Baltarusijoje prisidėjo prie didelės nelaimės – 1994 metais kunigai Wolffas ir Esposito paliko Broliją ir metė kunigystę.
1994 gegužę Rytų priorato vadovu skiriamas iki šiol Gabono misijoje dirbęs kun. Karlas Stehlinas. Jis išmoko lenkiškai ir iki šiol sėkmingai dirba Lenkijoje. Nuo rugsėjo mėnesio jo bendradarbiu, atsakingu už Minską ir Maskvą, tapau aš, mums ėmė talkinti brolis Klausas.
Jūs puikiai kalbate rusiškai. Ar sunku buvo išmokti šios kalbos?
Žinoma, tai gana sunki kalba, bet ją išmokti reikėjo skubiai. Pradėjau mokytis savarankiškai, naudodamas garso kasetes. Jau 1994 gruodžio 8 d. iš lapelio skaičiau savo pirmąjį pamokslą rusiškai – tai buvo vienos Minsko choristės vestuvės Jaidhofe. Gruodžio mėnesį Jaidhofe su bendradarbiais išleidome pirmąjį rusiško žurnalo „Molis za nas“ numerį. 1995 vasarį aš ir kun. Stehlinas vedėme dvejas šv. Ignaco rekolekcijas sanatorijos patalpose Rakove (netoli Minsko). 1995 rugpjūtį Minske tris savaites viešėjo kun. Schmidbergeris – jis, aš ir brolis Klausas lankėme intensyvius rusų kalbos kursus. Pirmajam gen. vyresniojo asistentui sekėsi prasčiausiai...
1994 liepos 20 dieną Baltarusijos prezidentu tapo Aleksandras Lukašenka...
Su Baltarusijos valdžios įstaigomis didelių problemų neturime, tereikia laikytis tam tikrų žaidimo taisyklių. Užsieniečiams, liekantiems Baltarusijos teritorijoje ilgiau kaip tris dienas, reikia registruotis milicijoje. Atsimenu, kai 1997 m. gegužę Minske trumpam apsilankė vysk. Fellay, nutarėme niekam nieko nesakyti, tyliai surengti ceremoniją... Tačiau vos pasibaigus Mišioms, prie durų pasirodė milicija, teko eiti aiškintis ir vyskupą registruoti.
Mums, pradėjusiems religinio pobūdžio veiklą, daugiausia reikalų tenka turėti su Tautybių ir religijų komitetu – visur reikia jo leidimo. 1995 vasario 2 d., įsitikinus, kad mes nesame sekta, komitetas leido įregistruoti Romos katalikų religinę bendruomenę „Jėzaus Kristaus Širdies garbintojai“ – tai oficialiai katalikiška autonominė bendruomenė iš 12 tikinčiųjų, galinti organizuoti pamaldas. 1995 vasarą įregistruota ir antra, Nekaltosios Marijos Širdies bendruomenė – jeigu būtų susikūrusios penkios tokios bendruomenės, galima būtų steigti respublikinę jų sąjungą, kuri turėtų daugiau teisių. Tačiau įsikišus Baltarusijos katalikų vyskupams, daugiau bendruomenių steigti neleista. Pernai, įsigaliojus naujiems griežtesniems įstatymams, teko bendruomenes perregistruoti – iš dviejų bendruomenių sukurta viena „Religioznaja obščina rimsko-katoličeskovo veroispovedanija tradicionnovo latinskovo obriada Počitateli Serdca Iisusa Christa“ iš 25 narių.
Iš esmės nebegalime vykdyti misijos kituose miestuose, negalime leisti parduodamo periodinio leidinio, tik nemokamai platinamą „Molis za nas“. Pirmuosius 14 žurnalo numerių spausdinome Jaidhofe, nuo 1998 m. jau Minske išleidome kitus 28 numerius. Žurnalų tiražas – nuo 300 iki 1000 egz. 2005 metais Minsko istorikas Aleksandras Chromoi pradėjo Brolijos Interneto svetainę rusų kalba www.fsspx.of.by, kuri, matyt, taps pagrindine žinių apie Tradiciją skleidimo priemone šioje šalyje.
Bendruomenė negali išrašyti pakvietimo užsieniečiui dvasininkui, todėl užmezgėme ryšius su Minsko m. Lenino rajono Raudonuoju kryžiumi, aš tapau jo bendradarbiu. Raudonasis kryžius mane pakviečia, o aš per metus organizuoju du tris sunkvežimius labdaros iš Wilio priorato Šveicarijoje ir Altöttingo priorato Vokietijoje – pagalbininkai iš tikinčiųjų ir įvairių firmų surenka medicinos reikmenų, vaistų, rūbų, vaikų vežimėlių, maisto vaikams ir kt.
Šiaip pastaruoju metu prezidentas draugiškas Baltarusijos katalikų atžvilgiu, nors ir laiko stačiatikybę svarbiausia šalies religija. Jis yra pasakęs, kad jei katalikai myli Baltarusiją taip, kaip jis, tuomet jis rems katalikus. Per 2004 m. Kalėdas jis apsilankė Minsko katalikų katedroje, kuri sovietmečiu buvo mokyklos sporto salė. Apsidairęs paklausė, kodėl sienos tokios baltos – trūksta lėšų, atsakė jam. „Kai apsilankysiu kitais metais, norėčiau matyti freskas“, – tarė jis. 2005 12 10 katedros sienas jau puošė už valstybės lėšas nutapytos freskos, pašventinti nauji iš Austrijos padovanoti vargonai, atidengtas restauruotas didysis altorius su pop. Jono Pauliaus II dovanotu Nekaltai Pradėtosios paveikslu.
Kaip įsikūrė Minsko Švč. Jėzaus Širdies koplyčia?
1995 m. gegužę Minsko centre (ul. Frunze) kun. Stehlinas išsinuomojo trijų kambarių butą, kuriame įsikūrė pirmoji koplyčia, talpinanti apie 20 tikinčiųjų. Tai buvo didelis stalininio klasicizmo pastatas, kambariai aukštomis lubomis. Ieškodamas buto, jis buvo nekilnojamo turto agentūros apgautas, prarado 300 $...
1996 m. žiemą už 1500 $ per mėnesį buvo išsinuomotas dviejų aukštų, 8 kambarių namas Minsko pakraštyje (ul. Zemledelčeskaja). Jame įkurta 30 vietų koplyčia. Tuo metu jau įsikūrė Varšuvos prioratas, aš iš Jaidhofo persikėliau į Varšuvą ir važinėdavau į Minską kiekvieną mėnesį dviems savaitgaliams. Name buvo surengtos dvejos rekolekcijos vyrams ir dvejos moterims. Deja, nuo tada (1997 m. rudens) iki pat praėjusių metų nebevedėme nė vienų rekolekcijų, nes namas buvo per brangus, jo teko atsisakyti. 1997 m. persikėlėme į pigesnes patalpas netoliese (ul. Novatorskaja).
Tuo metu, 1997 m. balandį, Jūs pirmąkart lankėtės Lietuvoje...
Taip, su kun. Stehlinu vedėme rekolekcijas poilsio namuose prie Balžio ežero. Gegužės 21–22 dienomis Minske lankėsi Brolijos generalinis vyresnysis vysk. Bernardas Fellay, jis pavedė man ir darbą Lietuvoje, nes čia dar nebuvo nuolatinio kunigo. Padariau, ką galėjau: aukojau šv. Mišias Kaune ir Vilniuje, liepos mėnesį organizavome pirmąją maldinę kelionę iš Šiluvos į Kryžių kalną, išnuomotas butas Vilniuje (Islandijos g.). Tačiau toks darbo ritmas viršijo mano jėgas: turėdavau nuolat važinėti tarp Varšuvos, Minsko, Maskvos, Kauno ir Vilniaus, be to, dar laikydavau šv. Mišias ir įvairiose koplyčiose Lenkijoje. Todėl 1998 m. gruodį atsisakiau darbo Lietuvoje ir Lenkijoje, buvau perkeltas atgal į Jaidhofą.
Brolijos vadovybė nutarė ieškoti nuolatinių patalpų Minske. 1999 m. rudenį nupirkau nedidelį dviejų aukštų namą netoli Minsko centro (ul. Permskaja), jis kainavo 45 000 $. Čia įsikūrė nuolatinė Švč. Jėzaus Širdies koplyčia, kurioje kiekvieną sekmadienį šv. Mišioms susirenka 30–40 tikinčiųjų. Šiek tiek praplėčiau antrąjį aukštą, todėl nuo 2005 m. vasaros vėl organizuoju šv. Ignaco rekolekcijas.
Nuo 2003 m. esu oficialiai paskirtas į kuriamą Kauno prioratą, tačiau laikinose jo patalpose kol kas trūksta vietos, todėl daugiausia gyvenu Minske, kas mėnesį apsilankau Lietuvoje. 2003 kovą gavau leidimą nuolat gyventi Baltarusijoje, todėl galiu iš tiesų imtis reguliarios sielovados.
Nuo tada apostolatas Minske tikrai įsibėgėjo
Įsitikinau, kad viso Tradicijos darbo viltis – jaunos šeimos, auginančios naują tikinčiųjų kartą. Minsko koplyčios lankytojų amžiaus vidurkis – 35 metai, tai jauni žmonės, tikrai besirūpinantys savo dvasine pažanga, aktyviai dalyvaujantys liturgijoje, noriai padedantys organizacinėje veikloje. Katekizmo pamokas lanko jau penki vyresnio amžiaus vaikai. 1997 m. gegužę apsilankęs vyskupas Fellay suteikė Sutvirtinimo sakramentą 7 tikintiesiems.
Galiu paminėti Pomerancevų šeimą, turinčią tris vaikus. Atsimenu, Grigorijus Pomerancevas buvo gan laisvo gyvenimo studentas be kapeikos kišenėje – norėdamas kelias dienas nemokamai pavalgyti, jis, choro „Confido Domino“ narys, dalyvavo pirmosiose kun. Mura vestose rekolekcijose 1993 m. Jose susimąstė apie savo gyvenimo prasmę ir ėmėsi jame įvesti tvarką. Kun. Wolffas suteikė jam Krikšto sakramentą, jis netrukus vedė (vestuvės vyko pirmojoje mūsų koplyčioje Frunzės gatvėje) ir jau turi tris vaikus. Grigorijus dirba aviakompanijos „Baltic Airlines“ personalo direktoriumi Rygoje.
Romejko šeima – taip pat ištikimi Brolijos tikintieji. Galinos Romejko motina visą gyvenimą be pertraukos lankė tradicines šv. Mišias – jos kaimo Rubiževiče klebonas Pupinas iki pat savo mirties aukojo Mišias pagal šv. Pijaus V Mišiolą, o po to atvyko Brolijos kunigai. Galinos duktė Marina dirba vargonininke Brolijos bažnyčioje Vienoje, vadovauja jaunimo grupės veiklai.
Didelę reikšmę mūsų tikintiesiems turi kasmet rugpjūtį vykstančios Brolijos Varšuvos priorato maldinės kelionės į Čenstochovą. Jose visuomet dalyvauja keliolikos žmonių grupė ir iš Minsko. Kaip žinia, Brolijos maldinės kelionės turi ir šalutinį poveikį – jose užsimezga nemažai pažinčių, iš kurių gimsta Tradicijos šeimos. Pernai mūsų koplyčioje susituokė vaikinas iš Lenkijos su viena mūsų tikinčiąja, dalyvavusia piligrimystėje į Čenstochovą – meldžiame šiai pagal katalikiškus principus pasiryžusiai gyventi šeimai Dievo Motinos palaiminimo.
Kokia kita veikla?.. 2005 m. rugsėjį organizavome maldinę kelionę į pagrindinę Baltarusijos šventovę Buclavą, joje dalyvavo 40 žmonių. Mūsų choras vyksta į didesnius Brolijos renginius visoje Europoje, pvz., pernai gegužę jis giedojo naujos Varšuvos bažnyčios šventinimo Mišiose. 2002 liepą dalyvavome Jūsų primicijose Kaune, 2004 rugpjūtį – latvio kun. Raivo Kokis primicijose Rygoje. Šių išvykų metu chorui diriguoja Minsko muzikos akademijos dekanas Valerijus Avramenka, kviečiami geriausi akademijos solistai.
Visas mano darbas Minske būtų neįmanomas be pasiaukojančios ponios Jean Hüssler pagalbos – ši amerikietė, ištekėjusi už šveicaro, po vyro mirties dirba Brolijai, ant jos pečių laikosi visas Minsko namų ūkis. Nepaisant 73 metų amžiaus, ji neretai pavaduoja mane ir prie automobilio vairo.
Šeimos išlaikymo ir puoselėjimo darbui skirta ir Jūsų įkurta organizacija „Už gyvybę“
Nuo 1995 m. bendradarbiauju su Lenino rajono Raudonuoju kryžiumi. Atsimenu, kai pirmąkart atvykau į Baltarusiją ir parodžiau savo šveicarišką pasą (Šveicarijos vėliava – baltas kryžius raudoname fone), vienas pasienietis paskambino šefui: „Ar galiu praleisti su Raudonojo kryžiaus pasu?“... Mano atvežami labdaros sunkvežimiai Minsko valdininkams liudijo, kad nesivaikome trumpalaikės sėkmės, esame pasirengę padėti pokomunistinei visuomenei. Kasmet apie Kalėdas vyksta Raudonojo kryžiaus posėdis, kuriame dalyvauju kaip garbės svečias ir sakau kalbą. 2000 metais net gavau Baltarusijos medalį už ypatingus nuopelnus...
Tačiau labdaros organizavimas atima daug laiko, o kaip ji padalinama, nematau. Todėl 2000 kovo 21 d. įsteigiau Tarptautinę visuomeninę labdaros organizaciją „Žizni – Da“. Tarp jos steigėjų yra 9 baltarusiai ir 3 užsieniečiai: aš, mano gimtajame Uznacho mieste įsikūrusi organizacijos „Ja zum Leben, Region Ostschweiz“ vadovas p. Pius Stösselis ir jo žmona. „Ja zum Leben“ yra pagrindinis organizacijos finansuotojas. Nuo tų metų vis didesnę į Baltarusiją atvežamos labdaros dalį skiriame „Žizni – Da“, kuri teikia pagalbą tik motinoms, turinčioms vaikų iki 3 metų amžiaus. Ėmėme vežti daugiausia tuos daiktus, medikamentus, higienos priemones, kurie skirti motinoms su mažais vaikais. Organizacija turi būstinę-sandėlį (ul. Železnodorožnaja), tris mokamus darbuotojus: sandėlininkę, sekretorę ir buhalterę. Miesto gimdymo namai, klinikos, socialinės rūpybos skyriai informuoja besilaukiančias neturtingas motinas, kad jos gali gauti vaiko priežiūrai būtinos labdaros (ne pinigų!) mūsų sandėlyje – ne vieną motiną tai sulaikė nuo minties apie abortą.
Kai ėjau registruoti organizacijos įstatų, skeptiškai nusiteikęs valdininkas klausė, kam čia reikia dar vienos organizacijos. Pateikiau jam statistiką, kad kasmet Baltarusijoje keliais tūkstančiais sumažėja gyventojų skaičius, juk tai valstybės interesas, kad būtų daroma kuo mažiau abortų ir didėtų gimstamumas. Šiandien Baltarusijoje tūkstančiui gimusių kūdikių tenka 1100 abortų! Išgirdęs žodžius „valstybės interesas“, valdininkas iškart pasirašė leidimą. Valdžia ima suvokti šeimos reikšmę: prezidento dekretu šeimai be gyv. ploto, gimus ketvirtam vaikui, duodamas butas už pusę kainos, gimus penktam vaikui – butas už dyką.
Viena iš organizacijos steigėjų ginekologė Tatjana Jarmolovič (iš principo nedaranti abortų) suteikia visoms norinčioms sandėlio lankytojoms nemokamą konsultaciją, papasakoja apie aborto žalą pačios motinos fizinei ir psichinei sveikatai. Nemokamai platiname p. Piuso Stösselio sudarytą knygą „Mirjam... kodėl tu verki? Moterų kančios po aborto – poabortinis sindromas (PAS)“, kuri 1999 m. buvo išleista ir rusų kalba.
Rengiamės šią knygą publikuoti ir Lietuvoje. Tai tikrai puikus liudijimų rinkinys, atskleidžiantis, jog abortas nėra šiaip medicininė procedūra, „išvalymas“, kurį gali tuoj pat pamiršti... Jei moteris negalvoja apie kūdikio gyvybę, tai perskaičiusi šią knygą, tikrai susimąstys bent apie savo pačios ateitį...
Daugelį moterų posovietinėse šalyse link aborto pastūmėja skurdas ir išlaidų dėl kūdikio baimė. Joms ir stengiamės padėti. Vien per praėjusius metus išdalinome labdaros už 31 080 eurų, neskaitant labdaros už 6 707 eurų, išdalintos daugiavaikėms šeimoms, seniems žmonėms ir invalidams per kitas organizacijas (pvz., „Černobilskij aist“). Šiuo metu mūsų kartotekoje yra 1040 motinų, turinčių vaikų iki 3 metų.
Organizacijos veiklą, kiekvieną išleistą rublį griežtai kontroliuoja valstybė. Organizacijos taip pat negalime tiesiogiai naudoti religinei misijai, tačiau kai kurios besikreipiančios moterys susimąsto ir apie savo amžinąjį gyvenimą. Daugelį jaunų žmonių pirmieji vaikai atveda į bažnyčią – tėvai greitai suvokia, kad be krikščioniškų principų ir Viešpaties malonės bus sunku išauklėti vaikus, išsaugoti santarvę šeimoje. 2001 koplyčioje ėmė reguliariai lankytis vieniša keturių vaikų motina Olga, vyresnieji berniukai jau mokosi katekizmo.
O kaip darbas Rusijos sostinėje Maskvoje? Buvęs gen. vyresnysis kun. Schmidbergeris pirmiausia domėjosi šiuo miestu, Rusija, apie kurią kalbėjo Fatimos Dievo Motina. Jis manė, kad Baltarusija bus tik pereinamasis punktas...
Deja, žmonės kuria planus, o Viešpats leidžia jiems pildytis arba ne. Žlugus komunizmui, buvo garsiai kalbama, kad štai, popiežius Jonas Paulius II atliko pasaulio paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai aktą 1984 m., įvykdė Fatimos Dievo Motinos nurodymą, ir Rusija atsivertė. Iš tiesų popiežius nepaaukojo konkrečiai Rusijos, neatliko paaukojimo akto kartu su visais pasaulio vyskupais, o apie Rusijos atsivertimą nėra nė kalbos.
Rusijoje laisvės misijoms ir organizacinei veiklai tikrai nepalyginamai daugiau nei Baltarusijoje. Tačiau Baltarusija daugelį amžių buvo katalikiškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis, joje daugybė barokinių bažnyčių, išlikusi gyva katalikiškoji liaudies tradicija. O Rusijoje katalikybė visuomet buvo užsieniečių ir siauro intelektualų, konvertitų rato religija. Iš 144 mln. Rusijos gyventojų katalikų tėra 0,6 mln., praktikuojančių dar mažiau.
Pirmieji Tradicija susidomėjo Maskvos šv. Liudviko parapijos tikintieji. Šv. Liudviko bažnyčia stovi keli žingsniai nuo KGB būstinės Lubiankoje, suprantama, kad toji institucija stebėjo kiekvieną Maskvos katalikų žingsnį. 1967–1990 m. šv. Liudviko parapijos klebonu buvo lietuvis kun. Stanislovas Mažeika (1905–1995). Jis buvo atvirai priešiškas II Vatikano reformoms, kritikavo 1969 m. liturginę reformą. Spaudžiamas Romos, 1976 m. jis pradėjo laikyti naująsias Mišias, tačiau ant tradicinio altoriaus, lotynų kalba ir naudodamas tik I Kanoną. Maskvoje gyvenęs emeritas kan. Stanislavas Koripskis iki pat mirties 1983 m. laikė tik tradicines šv. Mišias.
1990 m. vasarą klebonu tapo kun. Pranciškus Račiūnas MIC, jis palaipsniui įvedė visas povatikanines „reformas“, vėliau modernistai barbariškai sunaikino turtingą bažnyčios interjerą. Tuo buvo nepatenkinti dalis tikinčiųjų, jų tarpe Dmitrijus Pučkinas, Aleksandras Krysovas, Vladimiras Ponomariovas, Andrejus Gribkovas. Kartą A. Gribkovas paklausė vieno iš parapijos kunigų (J. Gunčagą): „Kodėl jūs nieko neskaitote lotyniškai, pamoksluose necituojate Bažnyčios tėvų?“ Kunigas atsakė: „Jeigu jums reikia lotynų kalbos ir Bažnyčios tėvų, nešdinkitės pas Lefebvre‘ą!“
Nutarta į jį ir kreiptis. 1990 m. rugsėjį Maskvos tikintieji paskambino į seminariją Ecōne, spalio 30 d. parašė laišką, o vėliau kalėdinį sveikinimą arkivyskupui M. Lefebvre‘ui, į kurį šis atsakė. 1991 sausio 12 d. gautas Brolijos gen. sekretoriaus vysk. B. Tissier de Mallerais laiškas, o 1991 kovo 8 d. tikinčioji Jelena Čiudinova Paryžiuje su juo susitiko asmeniškai. 1991 gegužę grupė tikinčiųjų išleido pirmą leidinio „Verbum“ numerį, kuriame be kita ko teigiama, kad popiežius kol kas neįvykdė Fatimos Dievo Motinos valios kartu su pasaulio vyskupais paaukoti Rusiją Jos Nekaltajai Širdžiai.
1991 07 27 – 08 11 rugpjūtį Maskvoje apsilankė Brolijos kunigas, dogmatinės teologijos dėstytojas Ecōne, Jean-Marc‘as Rulleau (vėliau tapęs tradiciniu benediktinu) ir diakonas (dab. kunigas) Florianas Abrahamowicz‘ius. Kun. Rulleau laikė šv. Mišias J. Čiudinovos bute (ul. Konnenkova), jose dalyvavo ir estas kunigas Einaras Laigna – Tradicijos darbo Estijoje pradininkas, taip pat Sergejus Šebanovas. Kun. Rulleau savarankiškai išmoko rusų kalbos, domėjosi Rytų apeigomis, lankėsi Taline, Kijeve, Rygoje.
1991 gruodį A. Gribkovas ir S. Šebanovas išvyko į Brolijos preseminariją (paruošiamuosius metus) Ecōne – tai pirmieji pašaukimai iš Rytų Europos. Deja, 1992 m. pavasarį jie seminariją palieka, nes nesutinka su Brolijos pozicija kai kuriais klausimais. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl misija Rusijoje taip ilgai nerodė pažangos – tam tikras perdėtas kai kurių tikinčiųjų intelektualizmas ir išdidumas. Šeši rusai buvo nesėkmingai pradėję studijas Brolijos preseminarijose: be minėtųjų Gribkovo ir Šebanovo (jis nutraukė ryšius su Tradicija, studijuoja Maskvoje), dar buvo Sučkovas (preseminarijoje Flavigny, vėliau perėjo į stačiatikybę), Jevgenijus Tarasovas iš Rostovo prie Dono (1995 09 – 1996 12 seminaristas Vokietijos seminarijoje Zaitzkofene, vėliau bandė stoti į tradicinių dominikonų vienuolyną Avrille Prancūzijoje, nutraukė ryšius su Tradicija), Pavelas Buzajevas (du metus studijavo Šv. Petro brolijos seminarijoje Wigratzbade, vėliau trumpai buvo Šv. Pijaus X brolijos preseminarijose Flavigny (Prancūzija) ir Varšuvoje) bei Aleksandras Kreščiukas (buvo preseminarijoje Varšuvoje ir Zaitzkofene). Be to, dar buvo keletas bandymų iš Baltarusijos: Jaidhofe preseminarijoje mokėsi Andrejus Petrovychas, Zaitzkofene – Siarhejus Skripka. Pastarasis iki šiol yra uolus tikintysis mūsų koplyčioje Minske. Nuo 2001 09 iki 2005 01 seminaristu Zaitzkofene buvo lenkų kilmės Vasylis Wojcieszczykas iš Simferopolio (Ukraina). Taigi suskaičiavome jau devynis rusakalbius, deja, iki šiol nesulaukėme nė vieno rimto pašaukimo...
Kaip toliau vystėsi misija Maskvoje?
Kažin, ar tai galima pavadinti vystymusi... 1992 pavasarį Maskvoje antrąkart lankėsi kun. Rulleau, jo iniciatyva Maskvoje 3000 egz. tiražu išleidžiama tikrai puiki brošiūra „Ekon – krestovy pochod“, kuri buvo platinama tarp miesto katalikų. Mišios toliau laikomos Konenkovo gatvėje, jose lankosi apie 10 žmonių.
1993 rugpjūtį atvyksta kun. José Maria Esposito. Jis paveda A. Gribkovui rūpintis šv. Grigaliaus Didžiojo bendruomenės steigimu, aplanko kun. St. Mažeiką. Gribkovas buvo pirmasis Maskvos bendruomenės lyderis, kuris dėl savotiškos intelektualinės puikybės stabdė visą darbą. Jo paties likimas tragiškas: greitai susipykęs su kun. Esposito, jis nutraukė ryšius su Brolija, vedė J. Čiudinovą ir apsigyveno bute Konenkovo g. Vėliau jis pakeičia pavardę į Jezerskij, 1998 m. įstoja į vieną iš daugelio pogrindinių stačiatikių bažnyčių, Rossijskaja Istinno-Pravoslavnaja Cerkov (vysk. Stefanas (Linnickis)), joje greitai įšventinamas kunigu ir imasi tikrai egzotiško projekto. Jei Stačiatikių Bažnyčia yra tikroji visuotinė Kristaus Bažnyčia, mano jis, tuomet joje turėtų būti visi tradiciniai Bažnyčios ritualai, taip pat ir Romos lotyniškasis. Su vysk. Stefano leidimu kun. Jezerskis ima laikyti tradicines lotyniškas Mišias koplyčioje Konenkovo g., tikinčiųjų, aišku, neatsiranda... Jo žmona J. Čiudinova – žinoma rašytoja, jos pernai išėjęs antiutopinis romanas apie būsimą islamo įsigalėjimą Vakarų Europoje „Mečet Parižskoj Bogomateri“ tapo bestseleriu Rusijoje. Savo kūriniuose iki šiol ji aukština M. Lefebvre‘ą ir katalikų tradiciją...
Antruoju grupės lyderiu tampa kitas intelektualas Dmitrijus Pučkinas...
1994 m. pabaigoje – 1995 m. pradžioje Maskvoje vieši Brolijos I gen. vyresniojo pavaduotojas kun. Schmidbergeris ir kun. Rulleau. Jiedu su Tradicijos tikinčiųjų grupe gruodžio 31 d. lankosi pas sergantį kun. St. Mažeiką, kuris palaimina Tradicijos darbą Rusijoje. 1995 08 23 kun. Mažeika iškeliauja į amžinybę.
Kun. Schmidbergeris neoficialiu bendruomenės koordinatoriumi patvirtina D. Pučkiną, Mišios iki 1999 m. laikomos jo bute (Beskudnikovskij bulvar). 1995 gegužę aš pirmąkart lankausi Maskvoje, nuo tada kiek pajėgdamas bandau suformuoti stabilesnę tikinčiųjų grupę, mokyti juos religinio gyvenimo pagrindų. 1996 vasarą laikau šv. Ignaco rekolekcijas vyrų grupei Spiridonovo kaime prie Maskvos. Tarp aktyviausių tikinčiųjų – lietuvė ponia Virginija ir jos vyras Anatolijus Feofilaktovas.
1995 rugsėjį vėl lankosi kun. Rulleau, kuris nesėkmingai bando užmegzti ryšius su katalikų unitų kunigu Andrejumi Udovenko. Rusijoje yra apie 6000 Rytų apeigų katalikų, kurių ypač nemėgsta stačiatikiai ir visaip trukdo jiems vystyti reguliarią sielovadą. Pats Udovenko turi laikyti bizantinę liturgiją modernistinėje Motinos Teresės seserų koplyčioje, žinoma, be ikonostazo...
Tuo metu Maskvą ir Sankt Peterburgą aplanko ir mums priešiškos Šv. Petro brolijos kun. Berndas Gerstle. Nors būdamas „visiškoje vienybėje su Roma“, jis buvo labai nedraugiškai sutiktas apaštalinio administratoriaus arkivysk. Tadeušo Kondrusevičiaus, turi vos ne slapstydamasis laikyti Mišias. Petristams Rusijoje įsitvirtinti nepavyko. 2002 gegužę grupė tikinčiųjų paprašė arkivysk. T. Kondrusevičiaus leisti tradicines (indulto) Mišias Maskvoje, bet atsakymo negauta. Vienas šios grupės narių, Filipas Jermilovas tapo Brolijos tikinčiuoju ir bendradarbiu.
Gerstle tuo metu organizavo rusų ir lietuvių grupės išvyką į Prancūziją, kurioje dalyvavo ir mūsų minėtas šv. Liudviko parapijos tikintysis istorikas A. Krysovas, nuo 1991 m. studijavęs Paryžiuje ir palaikęs ryšius tiek su Šv. Petro, tiek su Šv. Pijaus X brolijomis.
Šis trečiasis grupės lyderis intelektualas visiškai paralyžiuos Tradicijos darbą Maskvoje...
Iš pradžių atrodė, kad prasideda rimta veikla. 1996 m. A. Krysovas su savo broliu įsteigia leidyklą „Stella Aeterna“, kuri 1999–2003 išleidžia septyniolika numerių Rusijos katalikų almanacho „Pokrov“. Tai buvo tikrai įdomus žurnalas, 80–160 psl. storio, jis išeidavo 500 egz. tiražu ir būdavo siunčiamas paštu prenumeratoriams bei pardavinėjamas keliuose knygynuose Maskvoje. Leidykla 1998 m. išleido A. Pučkino išverstą K. Stehlino knygą „Charizmatinis judėjimas“, 1999 m. – šv. Vincento Leriniečio „Peregrino užrašus atminčiai”, 2001 m. – M. Davieso „Apie Komuniją į rankas“.
Matydamas didelius A. Krysovo gabumus, 1999 m. jį paskyriau bendruomenės (ji pavadinta šv. Pijaus V vardu) vadovu. Aleksandro brolis Maskvoje (proezd Rusanova) išnuomojo dviejų kambarių butą, kuriame įrengėme koplyčią. Joje kartą per mėnesį laikydavau šv. Mišias, į kurias susirinkdavo apie 10 žmonių.
D. Pučkinas nuo mūsų veiklos nutolo, ėmė leisti savo laikraštėlį „Krestonosec“, 2001 m. įsteigė interneto svetainę. Su juo bendradarbiauja Olegas Martynovas, 2002 m. pradėjęs gana informatyvų katalikiškų išteklių rusų kalba puslapį www.christianity.org.ru/unafides/.
Deja, dirbti su A. Krysovu darėsi vis sunkiau. Aš finansavau buto nuomą ir leidyklos „Stella Aeterna“ projektus, tačiau negaudavau ataskaitos, bendruomenėje įsivyravo nesveika atmosfera. A. Krysovas be mano žinios publikavo kelias nepadorias karikatūras apie diecezinę kunigų seminariją, dėl kurių turėjau atsiprašinėti prieš Maskvos arkivyskupą... 2003 m. mūsų santykiai peraugo į konfliktą, rugpjūčio 19 d. A. Krysovas pasisavino visą koplyčios inventorių... Jis ėmėsi šmeižto prieš mane, ėmė ieškoti kitų bendradarbių. Kiek žinau, 2004 sausį koplyčioje Rusanovo g. Mišias laikė JAV sedevakantistinės (nepripažįstančios dab. popiežiaus) Šv. Pijaus V brolijos kunigas Paulis Baumbergeris.
Matote, misija Rusijoje tikrai sunki ir nuvilianti. Visiškai aišku, kad nebus pažangos, kol bendruomenėje neatsiras kelių šeimų su vaikais, žmonių, kuriems rūpi ne tuščios diskusijos ir intrigos, o rimtas katalikiškas gyvenimas ir dvasinė pažanga.
Kaip sekasi atsikurti?
Daugelio metų darbas nuėjo niekais, turėjau viską pradėti nuo nulio. 2003 m. pabaigoje laikiną koplyčią įkūrėme dviejų kambarių bute (ul. Kutuzova), kurį mums pigiai nuomoja pažįstamas Minsko muzikos akademijos vicerektorius Aleksandras Raščupkinas. Bendruomenės vadovu tapo Maskvos konservatorijos lotynų k. docentas, Maskvos pranciškonų nuo 2002 m. leidžiamos „Katalikų enciklopedijos“ redakcinės tarybos narys Ivanas Lupandinas. Koplyčioje toliau kas mėnesį laikomos šv. Mišios, vėl susirenka keliolika tikinčiųjų.
2005 balandį kartu su I. Lupandinu įsteigėme Šv. Benedikto iš Nursijos kultūros centrą „Benediktinum“, kuris įregistruotas Teisingumo ministerijoje. Centro tikslas – Vakarų krikščioniškosios kultūros, grigališkojo choralo, lotyniškos liturgijos populiarinimas. Tikimės gauti iš Maskvos miesto erdvesnes patalpas koplyčiai, atgaivinti leidybinę veiklą.
Praėjusių metų rugsėjo pradžioje Minske ir Maskvoje vyko Fatimos Dievo Motinos statulos maldinė kelionė. Ši iš Kanados atvežta, visus Rytų Europos Tradicijos centrus aplankiusi statula atnešė tikrai nepaprastų malonių mūsų misijai. Vos Dievo Motinai iškeliavus, koplyčioje Minske ėmė reguliariai lankytis keturi penki jaunuoliai, kiekvienas savaip netikėtai sužinoję apie Tradicijos darbą. Gal pagaliau sulauksime rimtų pašaukimų?
Rugsėjo 3 d., Fatimos Dievo Motinai viešint mūsų koplyčioje Maskvoje, kilo nutrūktgalviška idėja nusifotografuoti su statula Raudonojoje aikštėje. Juk šv. Maksimilijonas Kolbė yra pranašavęs, kad vieną dieną Nekaltai Pradėtosios statula iškils ant Kremliaus bokšto vietoj žvaigždės! Nuvežėme statulą prie aikštės, aš nuėjau prie Lenino mauzoliejaus ir paklausiau milicininko, ar galėtume netoliese nusifotografuoti su statula. Šis nustebęs sutiko, bet jau tą pačią minutę prisistatė civiliais rūbais apsirengęs vyras, aiškiai specialiųjų tarnybų darbuotojas, kuris ėmė klausinėti ko norime ir griežtai uždraudė bet kokį fotografavimą. Gerai, kad pirmiau paklausiau, šiaip tikriausiai būtų statulą konfiskavę ir perpjovę per pusę, ieškodami bombos... Tą dieną Kremliuje vyko kažkoks svarbus renginys, todėl viskas buvo uoliai kontroliuojama. Nusifotografavome ant tilto per Maskvos upę su Kremliaus vaizdu.
Ką veikiate laisvalaikiu?
Laisvalaikio reikia turėti... Matėte, koks miestas Minskas – per karą jis buvo visiškai sugriautas, beveik nėra senamiesčio, tik nykūs pilki daugiabučių blokai. Tokioje aplinkoje labai pasiilgstu Šveicarijos, todėl nutariau įsikurti gimtinės kampelį šalia namo Permės gatvėje. 2001 m. pasisodinau nedidelį vynuogyną, 2004 m. jau gavau keletą litrų vyno. Pernai išspaudžiau 10 l raudono, 15 l balto ir 15 l rausvo vyno, ateityje planuoju iki 140 litrų! Gal padovanoti vienintelio Minske užauginto ir išspausto vyno butelį prezidentui, gal skirs mums didesnes patalpas koplyčiai?
Linkiu Jums Švč. Mergelės Marijos užtarimo Jūsų darbuose Viešpaties vynuogyne!