Katalikų Tradicija Ukrainoje

Brolijos vyresniųjų pavedimu jau ketverius metus važinėju į Ukrainą ir esu liudininkas judėjimo, kurį viena čekų interneto svetainė (katolikrevue.cz) pavadino  „Ukrainos Vandėja“. Tai tikrai precedento neturintis „liaudies“, paprastų kunigų, vienuolių ir tikinčiųjų sukilimas prieš revoliucines permainas, kurios užgriuvo Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčią (UGKB) po komunizmo žlugimo, pradėjus įgyvendinti Vatikano II Susirinkimo reformas.

 

 

Bažnyčia Lietuvoje, kaip ir daug kur Vakaruose, yra „profesionalų“ sfera – viską tvarko kunigai ir vyskupai, tikėjimo ir teologijos reikalais rūpinasi mokami dėstytojai ir publicistai, o liaudis yra daugiau pasyvi vartotoja, praryjanti kiekvieną jiems primestą idėją ar reformą. Ukrainoje religija yra iš tiesų „liaudies reikalas“, paprasti tikintieji turi lemiamą balsą. Kai Graikų Katalikų Bažnyčia 1989 metais išėjo iš pogrindžio, V. Ukrainos stačiatikių parapijose kunigai tiesiog klausė žmonių: „Norite tapti graikais katalikais?“ Jei dauguma pritardavo, visa parapija pereidavo į katalikybę, o kunigas sekdavo iš paskos[1]. Ne katalikų ir stačiatikių hierarchai, o tikinčiųjų komitetai įvykdė masinį bažnytinių pastatų perdalinimą, kuris daugeliu atvejų neapsiėjo be muštynių. Tad kai žymi liaudies dalis, išlaikiusi sveiką „sensus fidelium“, tikėjimo supratimą, ims suvokti, kad kėsinamasi į jos šimtmečiais gintą Bažnyčią ir Tradiciją, modernizmui prijaučiantys ganytojai atsidurs rimtame pavojuje.

„Gerovė“ ir turtingumas šiais laikais dažniausiai atvirkščiai proporcingas religingumui. Nors Ukraina taip pat kenčia nuo materializmo, blogos valdžios, moralinio nuosmukio, bet tikėjimas čia išlaikė didelę įtaką. Gerovės čia stinga: jei 2004 m. Lietuva pagal nacionalinį produktą gyventojui (GNP per capita) buvo 49 vietoje pasaulyje (5740 $), tai Ukraina – 107 vietoje (1260 $) šalia Filipinų, Indonezijos ir Sirijos. (Rusijoje šis rodiklis buvo 3410 $, Baltarusijoje – 2120 $.) Vidutinis atlyginimas 2005 m. Ukrainoje buvo 220 $ (Lietuvoje 460 $). Mobilųjį telefoną Ukrainoje turi 45% gyventojų, nuolat naudojasi internetu – tik 18%. Lvovo gatvės siaubingai apleistos, klesti bedarbystė ir korupcija, kas trečia įstaiga miesto centre – lošimo automatų klubas. Tačiau pravažiuojant mikroautobusu pro bažnyčią, žmonės žegnojasi, per Sekmines visi automobiliai ir namų tvoros papuoštos žaliomis šakelėmis, nieko nestebina per betoninių daugiabučių kvartalą žengianti Devintinių procesija. Žinoma, tai pastebėjimai iš katalikiškos Galicijos (Vakarų Ukrainos), sostinėje Kijeve ir pramoniniuose šalies rytuose padėtis visai kita.

Graikų Katalikų Bažnyčia taip vadinasi nuo XVIII a. pabaigos, kai Galicijos (Haličo) kraštas atsidūrė Austrijos Habsburgų valdžioje. Katalikus unitus (susivienijusius su Roma 1596 m.) austrai pavadino „graikais katalikais“, nes skirtingai nuo „lotynų“ jie naudoja bizantinę, graikiškos kilmės liturgiją. Austriškasis V. Ukrainos periodas yra šio krašto aukso amžius, UGKB klestėjimo laikai („Galicijos ir Lodomerijos karalystė“ su sostine Lembergu (Lvovu) gyvavo 1772–1918 m.). Jei XVII a. uniatizmas vyravo dab. centrinėje Ukrainoje, o Haliče telkėsi pikčiausi Bresto unijos priešai, tai XVIII a. padėtis pasikeitė: visose Rusijos užimtose teritorijose unija buvo žiauriomis represijomis sunaikinta ir išliko būtent Lvovo ir Stanislavovo (dab. Ivano-Frankivskas) apylinkėse. Katalikiškoje Austrijos imperijoje galutinai susiformavo specifinė graikų katalikų religinė kultūra, harmoningai vienijanti rusišką bizantinę ir „lotynišką“ Romos dvasią. Tai, ką reikėtų vadinti UGKB tradicija, yra apibendrinta ir įtvirtinta 1891 m. Lvove įvykusio „Rusų provincinio sinodo Haliče“ nutarimuose.

Po I pasaulinio karo Rutenija (austrai Haličo gyventojus ukrainiečius vadino „rutenais“) pateko nacionalistinės Lenkijos valdžion. Prasidėjo gana prieštaringos savojo identiteto paieškos, kurios vedė prie tam tikro pasidalinimo Graikų Katalikų Bažnyčioje į „vakariečius“ ir „rytiečius“. Pirmieji pabrėžė graikų katalikų specifiškumą, 1891 m. Lvovo sinodo nutarimus, iš Lotynų Bažnyčios perimtas liaudies pamaldumo praktikas, antrieji – misijos Rusijoje ir stačiatikių atvertimo būtinybę, o tam būtinas „grynesnis“ rusiškas bizantinis ritualas ir dvasingumas. Abi kryptys buvo geros ir pagrįstos, Roma ir vyskupai stengėsi jas vienodai panaudoti Katalikų Bažnyčios labui.

Ši problematika buvo kiek pamiršta komunistinio persekiojimo metais, bet po 1989 m. atgimė nauja forma: „rytiečių“ argumentaciją pasitelkė povatikaniniai ekumenistai, siekiantys panaikinti Graikų Katalikų Bažnyčioje visa, kas galėtų būti „kliūtis kelyje į bendros Rusijos Bažnyčios atkūrimą“. Natūralu, kad Ukrainos tradicionalistai griežtai laikosi „vakarietiškos“ krypties.

Tėvas Vasylis Kovpakas, Tradicijai ištikimos Šv. Juozapato brolijos kūrėjas, rašo: „Pogrindinės dvasininkijos tarpe buvo dvi kryptys, vedamos vienuolių ordinų. 1) Tėvai bazilijonai tęsė tą liniją, kurios prieš II pasaulinį karą laikėsi palaimintieji Hryhorijus Chomyšinas, Josafatas Kocylovskis, Pavlo Hoydačas, Hryhorijus Lakota, Teodoras Romža, o pogrindžio laikais – Symeonas Lukačas, Ivanas Sleziukas ir kiti. Ši pozicija buvo provakarietiška. 2) Tėvai redemptoristai, studitai sekė palaimintųjų Vasylio Velyčkovskio, Klymentijaus Šeptyckio linijos. Toji orientacija buvo prorytietiška. Kartais kildavo nesusipratimų, pritrūkdavo broliškos meilės, bet visi turėjo vieną tikslą – išmelsti Viešpatį Dievą laisvės mūsų Bažnyčiai ir tautai. Kai atvyko dvasininkai iš Vakarų, jie, pelnę mūsų dvasininkijos pasitikėjimą, sukūrė trečią orientaciją sielovadininkų tarpe, taip vadinamą progresistinę arba modernistinę“[2]. Šiai modernistinei tendencijai besipriešinanti Brolija savo svarbiausiu globėju ir autoritetu šalia šv. Juozapato laiko pal. vyskupą H. Chomyšiną – „vakarietį“, kuris dar prieš karą rašė protesto laišką į Romos Rytų Bažnyčių kongregaciją dėl pernelyg „apvalyto nuo lotynizmų“ Mišiolo išleidimo.

 

Popiežiai Pijus XI ir Pijus XII neįvykdė Fatimos Dievo Motinos prašymo iškilmingai paaukoti Rusiją jos Nekaltajai Širdžiai, ir tai tikriausiai paaiškina, kodėl visos XX amžiaus pastangos sukurti rusų apeigų katalikų Bažnyčią nuėjo veltui. Komunizmas žiauriai persekiojo Bažnyčią visoje savo įtakos sferoje. Lietuvoje ir Latvijoje Katalikų Bažnyčia buvo bent legali, veikė bažnyčios ir seminarija, dirbo kunigai ir vyskupai, o Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčia buvo tiesiog likviduota ir uždrausta.

1946 03 10 Lvove įvyko UGKB pseudosinodas, kuris paskelbė apie unijos panaikinimą ir prisijungimą prie Rusijos stačiatikių bažnyčios. Kas viešai prisipažindavo esąs graikas katalikas, galėdavo gauti 10 metų kalėjimo. Buvo deportuota visa bažnytinė hierarchija, tik vyskupas Josyfas Slipyj po 18 metų tremties pop. Jono XXIII prašymu 1963 m. išleistas į Vakarus. Visa Bažnyčia perėjo į gilų pogrindį, jai iš vieno kambario komunalinio buto 1972–1991 vadovavo arkivyskupas Volodymiras Sterniukas.

1987 08 04 du vyskupai, 16 kunigų ir 200 pasauliečių pirmąkart kreipėsi į Sovietų Sąjungos prezidentą M. Gorbačiovą su prašymu legalizuoti UGKB. 1988 m. prasidėjo pusiau viešų pamaldų laikymas miškuose prie Lvovo, jose dalyvaudavo tūkstančiai žmonių. 1989 09 17 Lvove įvyko demonstracija (250 000 dalyvių), jau reikalaujant legalizacijos. Po šešių savaičių graikams katalikams atiduota pirmoji bažnyčia mieste, 1989 11 20 buvo priimtas nutarimas leisti legalias graikų katalikų bendruomenes. Tokių bendruomenių vien 1990 metais įregistruota virš tūkstančio, bendruomenės masiškai atsiiminėjo stačiatikių valdytas bažnyčias – už tai Maskva negali atleisti iki šiol. 1990 08 19 atgauta Lvovo Šv. Jurgio katedra, 1991 03 30 į ją oficialiai sugrįžo UGKB galva kard. Myroslavas Liubačivskis. Jis apsilankė Kijeve, kur buvo sutiktas sovietų vyriausybės ir gavo UGKB kaip juridinio asmens pripažinimą. 1991 08 24 paskelbta Ukrainos nepriklausomybė.

Legalizavus UGKB, priklausymą jai deklaravo 1000 kunigų ir 1242 bažnyčios (trečdalis prieškarinių). 1996 m. jau buvo 6 vyskupijos, 15 vyskupų, 1636 kunigai, 3300 bendruomenės, 5,5 mln. tikinčiųjų. UGKB tapo antra konfesija Ukrainoje po Maskvos patriarchato stačiatikių. 2001 popiežius Jonas Paulius II beatifikavo 28 Ukrainos kankinius, kurie labai gerbiami liaudyje.

Lvovo arkivyskupijos generalvikaras mons. Ivanas Dačko 1997 m. straipsnyje[3] skiria keturias graikų katalikų kunigų kategorijas:

- pogrindžio kunigai (apie 550): uolūs, pamaldūs, bet be nuoseklaus išsilavinimo. „Šie kunigai buvo visiškai atskirti nuo teologinio vystymosi po II pasaulinio karo. Pirmiausia tai siejasi su Antrojo Vatikano mokymais, kurie didele dalimi liko nežinomi... Todėl natūralu, kad pas tuos kunigus jaučiamas tam tikras konservatizmas... Dažnai tenka girdėti tokius kunigus sakant: „Pogrindyje gyvenimas mums buvo lengvesnis nei dabar, normaliomis sąlygomis“...“

- pseudoortodoksai (apie 450): gavę išsilavinimą stačiatikių seminarijose, dirbę parapijose Vakarų Ukrainoje, išlaikę daugelį graikams katalikams būdingų pamaldumo praktikų. 1989–1990 jie kartu su savo parapijomis perėjo į UGKB. Labiau išsilavinę, pamaldūs, bet sunkiai integruojasi į Katalikų Bažnyčią.

- naujai įšventinti kunigai (apie 600): jauni arba vyresnio amžiaus vėlai pašauktieji, energingi, bet tik trumpai pasimokę seminarijoje ir greitai įšventinti.

- kunigai iš diasporos (apie 40): gavę išsilavinimą Kanadoje, JAV, V. Europoje, liberalių pažiūrų. Tuoj skirti į atsakingiausius postus, seminarijas, kad paskatintų modernizaciją.

Ukrainos „tradicionalistų vadas“ tėvas V. Kovpakas priklauso „pogrindinių“ kunigų grupei. Jis rašo: „Nesuvokėme, ką padarė Vatikano Antrasis Susirinkimas. Neturėjome knygų, Vatikano Antrojo Susirinkimo dokumentų. Žinojome, kad šventosios Mišios laikomos liaudies kalbomis, bet tuomet nesvarstėme, ar tai blogai, ar gerai. Paprasčiausiai nekalbėjome apie tai... Kai kurie mūsų kunigai jau buvo modernistai. Jie puikiai žinojo, kas dedasi Romoje. Ir tie kunigai kalbėjo tikintiesiems unitams: „Jei neturite šventųjų Mišių, tuomet sekmadienį galite eiti į stačiatikių cerkvę ir ten dalyvauti šv. Mišiose, ten eiti sakramentų: šventosios Komunijos, išpažinties“. Bet tokie kunigai sudarė mažumą. Paprastai būdavo sakoma, kad neleistina netgi įžengti į stačiatikių cerkvę ir joje melstis, nes jie yra schizmatikai“[4].

Pats t. Kovpakas prisipažįsta, kad iš pradžių nesuvokė modernizmo pavojaus, pats laikė šv. Liturgiją (taip Rytų apeigose vadinamos Mišios) ukrainietiškai, bet jos niekuomet netrumpino[5]. Apskritai pogrindyje, nors grėsė suėmimai ir buvo galima dėl to pasiteisinti, kunigai griežtai laikėsi rubrikų ir apeigų netrumpindavo.

Bažnyčią legalizavus, prasidėjo sumaištis, modernizmas slinko lėtai ir nepastebimai: „Yra daug kaimelių, kuriose stovi dvi cerkvės: stačiatikių ir graikų katalikų. Prieinama iki absurdo, kad stačiatikių cerkvėje būna Komunija klūpint, pamaldos Viešpaties Jėzaus Širdžiai, gali būti kryžiaus kelias. O graikų katalikų cerkvėje Komunija stovint, šventosios Mišios labai trumpos, sutrumpintos, modernizuotos. Tuomet stačiatikiai kalba: „Būtent mes celebruojame taip, kaip buvo prieš karą““[6].

T. Kovpakas stebėjo liberalią iš Vakarų atvykusių kunigų ir kai kurių seminaristų laikyseną, bet manė, kad tai tik laikinas reiškinys. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl daug pogrindinių vienuolių, kiek laiko pagyvenę naujuose vienuolynuose, dažniausiai vedamuose diasporos kunigų, juos palikdavo ir grįždavo į savo butus... „Deja, dvasininkai, grįžę į gimtąjį kraštą, turi kitą tikslą – ne atnaujinti, ne atgaivinti, o sunaikinti net tai, kas buvo“, – konstatuoja t. Kovpakas[7]. Iš Kanados ir JAV atvykę ukrainiečiai dvasininkai vadina Ukrainą „baltąja Afrika“, su panieka žiūri į neišsilavinusius pogrindžio kunigus. Bet tie kunigai gavo tradicinę doktriną, išmoko pamaldumo ir disciplinos, o daktarai iš Vakarų persiėmę klaidinga filosofija ir teologija. „Negalite paneigti, kad tie, kurie atvyko iš Vakarų, nėra išaugę krikščioniškoje aplinkoje. Jie yra religiniu, socialiniu, moraliniu požiūriu užkrėsti kažkuo kitu, ne mažiau pavojinga erezija, nei komunizmas – liberalizmu!“[8]

Šie liberalai bažnytiniame gyvenime elgėsi visai neliberaliai – greitai prasidėjo tikras tradicinių kunigų persekiojimas. Mostyščinos klebonas t. Ivanas Procakas laikėsi tradicinių liaudies pamaldumų, todėl buvo išvytas iš parapijos, iš bažnyčios, kurią savo nenuilstamu darbu atstatė iš griuvėsių. Dėl šios tragedijos jis susirgo ir mirė[9]. Lis parapijos Javorivo rajone klebonas t. Petro iki mirties priešinosi modernizacijai ir išreiškė valią, kad jį palaidotų Tradicijai ištikimi kunigai. Tokių tradicinių kunigų netekę parapijiečiai nuolat spaudė t. Kovpaką kažko imtis – prie Tradicijos jį vedė ne knygų apie M. Lefebvre‘ą skaitymas, o kasdienė gyvenimo patirtis. T. Kovpakas dirbo persiplėšdamas, kai kada sekmadienį švęsdavo net 6 šv. Liturgijas...

 

1990 m. gegužę į dar sovietinę Ukrainą atvyko bazilijonių ordino protoarchimandritė mot. Dija Stasiuk. Ji suvienijo visas iš pogrindžio išėjusias bazilijones seseris į Švč. Trejybės provinciją. Ukrainos bazilijonių protoigumene (provincijole) išrinkta ir patvirtinta motina Liubov Ilnycka. 1991 m. vasarį ji nuvyko į Romą, į protoigumenių suvažiavimą, ir pasibaisėjo ten vyravusia modernizmo dvasia. Rugpjūčio 7 d. ji naiviai paprašė motiną Diją, kad būtų sukurtos dvi provincijos – tradicinė ir moderni. Vėliau kreipėsi į Lvovo vyskupą kard. Liubačivskį, į nuncijų – viskas veltui. 1992 m. mot. Liubov susipažino su neseniai įšventintu kunigu t. Vasyliu Kovpaku. Jiedu 15 kartų nesėkmingai bandė gauti audienciją pas kardinolą. 1993 spalį netgi nuvyko į Užkarpatę, kur tuo metu viešėjo kard. Silvestrini, pateikė jam skundą dėl padėties UGKB, bet atsakymo negavo. Norėdama t. Kovpaką nuraminti, bažnytinė valdžia jam ne kartą siūlė vykti studijuoti į Romą, daryti karjerą, bet jis atsisakė, matydamas, kaip panašiai buvo sugadinti daugelis gerų kunigų.

Kaip ir Lenkijoje, Baltarusijoje, Lietuvoje, Estijoje, Šv. Pijaus X brolijos veikla buvusioje Sovietų Sąjungoje prasidėjo nuo žvalgybinių ekskursijų. 1992 m. Kijeve ir Lvove lankėsi kun. Jean-Marcas Rulleau. Čia jis lengvai užmezgė kontaktų su pasauliečių grupėmis ir studitų vienuolynu, suorganizavo didelės ukrainiečių grupės kelionę į Vakarus, bet greitai išaiškėjo, kad tai vien materialinės naudos siekiantys žmonės. Tais metais t. Kovpakas lankėsi kun. Rulleau paskaitoje ir su juo šnekėjosi, bet dar nesuprato Tradicijos judėjimo reikšmės.

Mot. Liubov buvo aktyvesnė, ji ėmė susirašinėti su kun. Rulleau ir Brolijos gen. vyresniuoju kun. Fr. Schmidbergeriu, prašydama Brolijos pagalbos. 1994 m. mot. Liubov nebeišrinkta protoigumene. Ji paprašė leisti kurti atskirą vienuolyną, kuriame galėtų glaustis konservatyviosios seserys, norinčios išlaikyti griežtą regulą. Leidimas nebuvo duotas, bet mot. Liubov su 35 seserimis sukūrė atskirą bendruomenę. Gyveno labai vargingai, neturėjo patalpų, todėl bendruomenė greitai išsisklaidė: dalis seserų perėjo į kiek konservatyvesnius vienuolynus, dalis išvyko į Varšuvą ir tapo Šv. Pijaus X brolijos oblatėmis, keletas ėmė bendradarbiauti su tradiciniais redemptoristais, o šešios tapo t. Kovpako kuriamos bendruomenės branduoliu. Mot. Liubov, sugniuždyta nelaimių, nutraukė ryšius su Tradicija, su keliomis seserimis gyvena kažkur Lvove.

 

1988 m. Prancūzijoje susikūrė tradicinė Švenčiausiojo Atpirkėjo (redemptoristų) ordino bendruomenė, vadovaujama t. Michaelo Mary. Dabar bendruomenė įsikūrusi Šiaurės Škotijoje, atšiaurioje Papa Stronsay salelėje. Redemptoristai nuo seno aktyvūs visose rytų apeigų misijose, jie daug nuveikė ir Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčioje. Tad tradiciniai redemptoristai ėmėsi darbo ir šioje šalyje.

1997 birželį–rugpjūtį Lvove viešėjo redemptoristas brolis Nicodemus Mary. Čia jis susitiko su viena iš mot. Liubov grupės seserų bazilijonių – ses. Onufrija. Ji ir dar trys seserys (Jeremija, Veronika ir Anysija) glaudėsi trijų kambarių bute. Jos jau anksčiau nesėkmingai bandė išvykti į Vakarus ir susisiekti su Tradicija.

1997 rugpjūtį redemptoristų rūpesčiu t. Kovpakas su bazilijonėmis išvyko į Brolijos maldinę kelionę į Fatimą, surengtą Dievo Motinos apsireiškimų 80-mečio proga. Lapkritį į Lvovą atvyko jau gausesnė redemptoristų delegacija, prasidėjo pastato bazilijonių vienuolynui paieškos. Netikėtai kilo mintis pasidomėti, kam priklauso namas Lvove, Večirnia gatvėje Nr. 7, kuriame, kaip žinoma iš jo biografijos, tris paskutinius savo gyvenimo metus praleido kankinys pal. vyskupas Mikolajus Čarnetskis (1884–1959). Žymusis redemptoristas buvo įšventintas vyskupu 1931 metais, 1945 m. suimtas kartu su visais vyskupais ir vienintelis sugrįžo iš tremties į tėvynę. Per tuos vienuolika metų jis buvo įkalintas 30 skirtingų vietų, ištvėrė apie 600 tardymo valandų KGB rūsiuose. Jo kapas Lyčakivski kapinėse tapo maldininkų susibūrimo vieta, jau užregistruota nemažai stebuklingų pagijimų meldžiant jo užtarimo ar uždedant žemės nuo jo kapo – Čarnetskis vadinamas „Lvovo stebukladariu“.

Šiaip taip suradus mažytę gatvelę, ilgai beldusis prie durų, atidarė šeimininkė ponia Demko. Tai jos tėvas, graikų katalikų kunigas Demko buvo priglaudęs vyskupą. Kol kas namas buvo išnuomotas gydytojams, kurie rūpinosi Černobylio aukomis. Šeimininkė jau siūliusi namą vyskupijai, kad jame būtų įrengtas memorialinis muziejus, bet susidomėjimo nesulaukta. 1998 m. vasarį redemptoristai įžymųjį namą nupirko ir vasario 2 d. įrengė Šv. Gerardo Majelos vienuolyną – lėšų namo pirkimui buvo gauta kaip tik baigiant kalbėti noveną į šį šventąjį, redemptoristą stebukladarį.

Šv. Gerardo vienuolyno seserys (jų šiuo metu yra trys), vadovaujamos mot. Onufrijos, užsiima katechizacija, jos verčiasi žemės ūkiu (turi sklypą žemės), todėl beveik išsilaiko. Kas keletą mėnesių atvyksta redemptoristai, kurie lanko pažįstamus ir besidominčius Tradicija dvasininkus, rengiasi išleisti vysk. Čarnetskio parengtą maldaknygę. Vienuolynas palaiko glaudžius ryšius su t. Kovpako sukurta bazilijonių bendruomene.

Viena vienuolė, ses. Volodymira, 1998 m. išvyko pas redemptoristus į D. Britaniją, davė iškilmingus vienuolinius įžadus (vad. schema), priėmė vardą Olympiada ir dabar gyvena Papa Stronsay saloje griežto apsimarinimo gyvenimą kaip atsiskyrėlė. Tai mot. Olympiada išvertė daugybę redemptoristų parengtų tekstų į rusų ir ukrainiečių kalbas.

Redemptoristams vis nepavyksta rasti rimtų pašaukimų iš Ukrainos ir išvystyti čia misionieriškos veiklos, tiesa, šiuo metu jie turi tris ukrainiečių tautybės kandidatus. Su redemptoristais bendrauja rytų apeigų kunigas Valerijus Kudriavcevas, kuris turi nedidelį rusų katalikų centrą Luganske, rytiniame Ukrainos pakraštyje.

1999 01 04 Lvovo vyskupas kard. Liubomyras Huzaras išleidžia įspėjimą dėl redemptoristų misijos Ukrainoje. Vietinis klebonas nuolat pamokslauja prieš Šv. Gerardo vienuolyną.

Šv. Juozapato brolijos įsikūrimas

1998 m. gegužę Lvove pirmąkart lankosi Brolijos Rytų priorato vadovas kun. K. Stehlinas. Jis užmezga nuolatinius ryšius su t. Kovpaku, kuris jau aiškiai suvokia krizės Bažnyčioje problematiką ir nori padėti į jį besikreipiantiems tikintiesiems.

1998 pabaigoje išleista pirma Tradicijos knyga ukrainiečių kalba: kun. Schmidbergerio „Vatikano II Susirinkimo uždelsto veikimo bombos“. Po kelių mėnesių išleista ir knygelė su vysk. H. Chomyšino tekstais, ginančiais bažnytinę slavų kalbą. Šie tekstai turėjo įtakos daugeliui kunigų, kai kurie perėjo prie bažnytinės slavų kalbos ir dėl to pradėti persekioti.

1999 m. liepos pabaigoje t. Kovpakas lankosi pas kard. L. Huzarą ir paprašo leidimo įkurti kunigų broliją kaip priemonę atsispirti dvasininkijos krizei. Huzaras kategoriškai nesutinka: esą jei leistų, tuoj prašytų ir rytietiškos orientacijos kunigai, atsirastų skilimas. „Noriu pabrėžti: mes iš pradžių nenuėjom pas kitus vyskupus, o atėjome pas savo dvasinį tėvą, bet jo atsisakymas privertė mus ieškoti kitos išeities. Po reikiamų susitikimų, bendros maldos, apgalvojimo, naktinių adoracijų mes priėjome išvados, kad toje rimtoje dvasinėje kovoje galime kreiptis tik į tuos, kurie savo laiku stojo ginti savo Bažnyčios Tradicijos – į Šv. Pijaus X broliją“, – rašo t. Kovpakas[10].

Konfliktas su hierarchija prasideda Bohorodčanų mieste Ivano-Frankivsko vyskupijoje. Šiame 8000 gyventojų turinčiame miestelyje graikų katalikų Šv. apaštalo Jono (Sv. Ivana Bohoslova) bažnyčia pastatyta 1933 m. Po karo komunistai ją pavertė sandėliu. 1991 m. į parapiją paskirtas klebonas Liubomyras Gaevskis pasiaukojamu darbu bažnyčią atstatė, pats gyvendamas didžiausiame skurde.

1998 rugsėjį Ivano-Frankivsko vyskupas Sofronas Mudryj atsiuntė kelis argentiniečius kunigus vienuolius. Tie ėmė burti jaunimą į charizmatines sueigas, grojo gitaromis, įsteigė Biblijos ratelį, rengė šokius. Su tuo nesutiko kleb. L. Gaevskis ir tikintieji. 1999 04 04, gavėnios metu, argentiniečiai nutarė surengti jaunimo šventę – tėvai vaikų neleido, kilo net susistumdymas. Pasibaisėjęs argentiniečių nešamu modernizmu, t. Gaevskis susisiejo su t. Kovpaku, ėmė laikyti Liturgiją bažnytine slavų kalba. Jį parėmė apie 500 parapijiečių.

1999 m. vasarą vyskupas Mudryj pradeda spaudimą, rugsėjo 10 d. t. Gaevskis suspenduojamas, pasipila šmeižikiški straipsniai spaudoje. Spalio 10 d., parapijos šv. globėjo apaštalo Jono šventės (atlaidų) metu, priešininkai išvaro t. Gaevskį iš bažnyčios, jis ima laikyti Liturgiją su juo likusiems tikintiesiems lauke prie nedidelės koplytėlės arba savo namuose. Priešiška miestelio valdžia nesuteikia jokių patalpų, tenka nuomotis nedidelę salę iš privačių žmonių. Ant jo siundoma milicija ir net saugumas.

1999 12 26 t. Kovpakas gauna pirmą įspėjimą iš vysk. Huzaro, nes laiko šv. Liturgiją svetimos vyskupijos svetimoje Bohorodčanų parapijoje. 2000 03 13 L. Huzaras išleidžia kreipimąsi į Lvovo arkivyskupijos dvasininkus: „Pastaruoju metu kai kurie dvasininkai ir pasauliečių grupės teigia, kad šventąją Liturgiją ir kitas pamaldas galima švęsti tik bažnytine slavų kalba. Jų manymu, gyva ukrainiečių kalba nėra verta, kad būtų naudojama liturginėje maldoje. Jie juodina visus, kurie naudoja gyvą ukrainiečių kalbą šventojoje Liturgijoje kaip nevisaverčius krikščionis ir stengiasi laikytis atokiau nuo UGKB, esą užkrėstos modernizmo srovių. Tik jie, kaip jie teigia, yra tikrieji krikščionys, išlaikę ilgaamžę „tikrosios“ Katalikų Bažnyčios tradiciją. Tokių pažiūrų ir teiginių šaltiniai mums žinomi. Tai užsieniečiai vysk. Marcelio Lefebvre‘o sekėjai, kurie dėl perdėto prisirišimo prie savo tradicijų ir asmeninių įsitikinimų nedvejojo atskilti nuo katalikų vienybės“.

Tuo metu, matydami, kad pavieniui neatsilaikys, kunigai vis intensyviau brandina bendros kunigų brolijos steigimo planą. Po intensyvaus pasiruošimo šis planas įgyvendinamas. 2000 rugsėjo 28 d., šv. kankinio Nikitos dieną, su Šv. Pijaus X brolijos generalinio vyresniojo vysk. B. Fellay (atstovaujamo kun. Schmidbergerio) palaiminimu įsteigiama Šv. kankinio Juozapato kunigų brolija (Sviaščeniče Bratstvo sviatoho sviaščennomučenika Josafata). Brolijos šūkis: „Ištikimi Dievui, Petro uolai, Graikų Katalikų Bažnyčios šv. Tradicijai ir Ukrainai“. Bendruomenės šv. globėju išrenkamas didysis unijos gynėjas, Polocko vyskupas Juozapatas Kuncevičius, nužudytas stačiatikių 1623 m. (jo relikvijos yra Romoje, Šv. Petro bazilikoje). „Gyvename lyg šv. Juozapato laikais, kai vėl reikia stoti ginti šv. Tikėjimą, todėl ir pasirinkome jį sau globėju, ir taip susikūrė Šventojo kankinio Juozapato kunigų brolija“, – rašo t. Kovpakas[11] . Septyni kunigai tampa Brolijos nariais, penki – kandidatais. T. Vasylis Kovpakas septyneriems metams išrenkamas Brolijos vyresniuoju, t. L. Gaevskis – jo asistentu.

T. Kovpakas nebijojo pats stoti į kovą, bet ilgai dvejojo, ar į ją įtraukti gyvenimą pradedančius jaunuolius. Būdamas kelių parapijų administratoriumi, jis yra padėjęs realizuoti kunigystės pašaukimą virš 20 jaunuolių. Bažnyčios teisė ragina klebonus rūpintis pašaukimais. Keli gerai pasiruošę vaikinai 1998 m. bandė stoti į Rudno seminariją, bet nesėkmingai, taip atsitiko ir 1999 m. Tuomet buvo atskleista, kad seminarijos vadovybė specialiai atmesdavo net gerus kandidatus, jei juos siųsdavo t. Kovpakas. Rudno Šv. Dvasios seminarijos prorektorius t. Romanas Mirčukas (atvykęs iš JAV) griežtai uždraudė seminaristams lankytis Riasne I parapijoje ir bendrauti su Kovpaku. Kokį nors reikalą turėję seminaristai kreipdavosi į jį slapta, nors jam dar nebuvo paskelbta jokia bausmė!

Kandidatai ėmė spausti t. Kovpaką įsteigti savo seminariją. Panašiai buvo ir arkivyskupui Lefebvre‘ui – būtent seminaristai verste vertė jį steigti seminariją 1968–69 metais.

2000 m. lapkritį Lvove lankosi Šv. Pijaus X brolijos gen. vyresnysis vysk. B. Fellay. 2000 lapkričio 8 d., šv. Dimitrijaus šventėje, pašventinama Marijos Nekaltosios Širdies seminarija (Tradicyjna greko-katolycka seminarija Neporočnoho Sercia Materi Božoi Fatymskoi). Vyskupas pašventina seminarijos pastatą, į pirmąjį kursą įstoja 8 kandidatai. Jis taip pat palaimina šalia Šv. Juozapato brolijos įsteigtą Dievo Gailestingumo seserų bazilijonių vienuo­lyną (Zhromadžennia vasylijanskich sester provyncii Božjoho Miloserdia), kuriame tuo metu buvo 6 seserys ir 3 postulantės.

Visose apeigose dalyvavo daug tikinčiųjų, nebuvo jokio slaptumo, tačiau kol kas nutarta apie steigimą nedaryti viešų pareiškimų ir neprovokuoti konflikto. Kunigai Brolijos nariai (išskyrus t. Gaevskį) lieka dirbti savo parapijose. 2000 gruodį t. Kovpakas lankosi Šv. Pijaus X brolijos seminarijose Zaitzkofene ir Econe, generaliniuose namuose Menzingene, aptariama mūsų Brolijos pagalba naujai susikūrusiai bendruomenei.

 

 

Sukurta nauja bendruomenė kovai už Tradiciją ir prieš modernizmą. Tačiau ką reiškia „Tradicija“ ir „modernizmas“ Ukrainos sąlygomis? Žinoma, Šv. Juozapato brolijos kunigai visiškai solidarizuojasi su pasauliniu katalikų Tradicijos judėjimu, palaiko Vatikano II Susirinkimo, ekumenizmo, tarpreliginio dialogo, kolegializmo, modernistinės teologijos, charizmatizmo ir kitų blogybių kritiką. Tačiau pavarčius Brolijos spaudą, paklausius pamokslų, krenta į akis, kad daugiausiai dėmesio skiriama specifinėms Ukrainos, graikų katalikų problemoms ir realijoms. Labai pabrėžiama liaudiško pamaldumo formų reikšmė, liturginė kalba, moralės ir bažnytinės disciplinos dalykai.

Atrodytų, kad tai kiek vienašališka laikysena, tačiau vėl reikia prisiminti „liaudies“ reikšmę šioje Bažnyčioje. Visas Brolijos darbas laikosi ant plačiųjų parapijiečių masių, o ne ant pavienių atsivertėlių intelektualų palaikymo, todėl Brolijos literatūra, pamokslai skirti paprastiems žmonėms, jų apšvietimui, dvasiniam formavimui ir patraukimui prie Tradicijos. Mums, pripratusiems prie griežtos logikos, teisinės kalbos, tikslių citatų Šv. Pijaus X brolijos apologetinėje literatūroje ir bendravimo su Roma dokumentuose, nemažai Šv. Juozapato brolijos poleminių tekstų gali sukelti šypseną. Tačiau Brolijos kunigai veikia pagal gerai apgalvotą ir veiksmingą strategiją, kurios vaisiai įspūdingi.

T. Kovpakas kalba paprastai: „Norime turėti Bažnyčią, kokia ji buvo iki 1946 metų; norime priimti šv. Komuniją klūpėdami; trokštame, kad mūsų šventovėse būtų laikomos gegužinės pamaldos, maldos Švenčiausiajai Kristaus Širdžiai, šventosios valandos, kryžiaus kelias, eucharistinės procesijos Kristaus Kūno šventėje, Kristaus Karaliaus ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventės, nesutrumpintos šv. Liturgijos“[12]. Galime trumpai išvardinti, ką reiškia „Tradicija“ graikams katalikams:

 

Po UGKB legalizacijos tarp unitų ir stačiatikių vyravo karo stovis – stačiatikiai aktyviai prisidėjo prie kelis šimtmečius trukusio žiauraus unitų persekiojimo ir iki šiol juos laiko didžiausiais priešais. Graikai katalikai dažnai jėga susigrąžino virš tūkstančio bažnyčių V. Ukrainoje, ir Maskvos patriarchatas negali to atleisti.

Jau 1994 04 07 kard. Liubačivskis išleido ganytojišką laišką apie Bažnyčios vienybę, pradėtas dialogas su įvairiomis stačiatikių bažnyčiomis Ukrainoje (jų yra trys didelės, kariaujančios viena prieš kitą, ir dar kelios mažesnės). 1996 m. buvo minimas 400 m. Bresto unijos jubiliejus, kuriame aiškiai jautėsi 1993 06 23 sudarytos Balamando sutarties dvasia: uniatizmas kaip vienybės siekimo metodas atmetamas. 2001 06 27 kard. Huzaras UGKB vardu atsiprašo stačiatikių už „unitų klaidas“.

Naujasis UGKB galva kard. Huzaras svajoja sukurti bendrą „katalikų stačiatikių“ Kijevo patriarchatą, kuris palaikytų vienodą vienybę su Roma, Maskva ir Konstantinopoliu. Maskvos patriarchatas su juo nelabai kalbasi, labiausiai draugaujama su Ukrainos stačiatikių bažnyčia (Kijevo patriarchatu), nors jos patriarchas Filaretas Denysenko kitų autokefalinių bažnyčių laikomas schizmatiku. Filaretas yra žinomas KGB agentas, pogrindinės UGKB persekiotojas, ne kartą viešai tikinęs, kad 1946 m. pseudosinodas buvęs teisėtas. Jis vedęs, nors Rytų bažnyčiose vyskupais gali tapti tik nevedę vienuoliai. 2005 08 21 UGKB centras perkeltas į Kijevą, Huzaras pasivadino Kijevo-Haličo vyriausiu arkivyskupu ir neoficialiai tituluojasi „patriarchu“.

Modernistai graikai katalikai vis dažniau vadina save „pravoslavnyje“, nors šis žodis būdavo tradiciškai katalikų atmetamas – katalikai, tikrieji „ortodoksai“ (gr. tikratikiai) yra „pravoviernyje“. Intensyviai svarstomi UGKB pervadinimo projektai: „Kijevo bažnyčia“, „Ukrainos visuotinė stačiatikių bažnyčia“ ir pan. Žinoma, pavadinimas „graikai katalikai“ neidealus, bet už jį mirė tūkstančiai kankinių. Ekumenistai siekia, kad naujajame pavadinime neliktų žodžio „katalikų“.

Daugelis modernistų simpatizuoja stačiatikių teologijai, bet neperima iš jų ilgos liturgijos, griežto pasninko, plačiarankovių „riasų“ (sutanų) ar barzdų, bažnyčiose įvedinėja protestantiško tipo pamaldas – toks bandymas vienu metu suartėti ir su stačiatikiais, ir su protestantais atrodo kurioziškai. Vienintelis rezultatas – graikai katalikai praranda savimonę, pereina į lotynų katalikų parapijas, kas ir kelia susirūpinimą Šv. Juozapato brolijai.

„Šiandieninė situacija UGKB primena XVIII a. antrosios pusės situaciją, kai unija buvo atsidūrusi tarp lenkų priekalo ir Maskvos kūjo. Dėl tokio dvipusio spaudimo ji prarado tūkstančius savo tikinčiųjų vienos ir kitos pusės naudai. Skirtumas tik tas, kad tuo metu... popiežiai Urbonas VIII, Benediktas XIV, palaimintasis Pijus IX ir kiti stojo ginti mūsų Bažnyčios ir draudė savavališkai keisti apeigas“, – rašo t. Kovpakas[13]. Kovpakas rodo lotynų misionieriško uolumo pavyzdį, kaip jie staigiai plečiasi Rytų Ukrainoje, primena vysk. A. Šeptyckio pastangas plėsti rytų apeigų misiją Rusijoje prieš I pasaulinį karą (apie tai plačiai rašėme „Pulkim ant kelių“ Nr. 2 (15)).

 

Tradiciškai UGKB šv. Liturgija (Mišios) švenčiama ir sakramentai teikiami pagal 1720 m. Zamostės sinodo nustatytas rubrikas. Zamostės sinodas įvedė popiežiaus minėjimą Liturgijoje, įvedė filioque (Šv. Dvasios kilimas ir iš Sūnaus) į Tikėjimo išpažinimą, vienodas rubrikas sakramentų teikimui, uždraudė teikti Komuniją mažiems vaikams, leido reikalui esant laikyti tylią Liturgiją, lotynų papročiu įvedė varpelių naudojimą Liturgijoje...

Šiandien modernistai praleidžia kai kurias Liturgijos dalis. Praktiškai panaikinta Proskomidija – vyno ir duonos parengimas ant atskiro stalo (žertvennik) pačioje Liturgijos pradžioje, vykdomas su spec. apeigomis ir maldomis. Ji yra moderniuose mišioluose, bet ją galima praleisti, ką beveik visi ir daro. Panaikinta antroji antifona Liturgijos pradžioje, ektenija už katechumenus (esą katechumenų nebėra), įvairios kitos maldos. Iš Tikėjimo išpažinimo visuotinai išmetamas filioque, sutrumpina Valandų liturgija ir sakramentų teikimo apeigos. Praktiškai neliko eucharistinio pasninko – ne tik tradicinio nuo vidurnakčio, bet net ir trijų valandų. 1997 m. sinodas iš buvusių 24 privalomų švenčių paliko tik 6. Net agresyviau nei Vakaruose skelbiama, kad Liturgija – tai tik „velykinio slėpinio“ minėjimas, vien Velykų džiaugsmas, pamirštamas aukos, atgailos, permaldavimo aspektas. Tradiciniuose Mišioluose būdavo aiškiai išskirti konsekracijos žodžiai. Dabar sakoma: jei kunigas mano, kad perkeitimas įvyksta ties konsekracijos žodžiais, tai tuomet ir įvyksta, o jei per epiklezę (kaip teigia stačiatikiai), tuomet tada.

Nors modernistai sako, kad „apeigų apvalymas nuo lotynizmo“ reiškia grįžimą prie šaltinių, tikrosios Rytų Bažnyčios tradicijos, visai aišku, kad šis šūkis nuolat vedė graikus katalikus į stačiatikių bažnyčią, atsižadant unijos. Taip buvo 1839 m., kai Polocko sinodas panaikino uniją Lietuvoje ir Baltarusijoje. Vilniaus vyskupas Juzefas Siemaško įvedė Maskvos liturgines knygas, skelbdamas „apeigų apvalymo“ šūkį. Visi, kas „apvalė apeigas“, sklandžiai perėjo į stačiatikybę. Tik 54 kunigai nesutiko jų priimti ir buvo žiauriai persekioti. Kas buvo aktyviausi 1946 m. Lvovo pseudosinodo organizatoriai? Tie, kas prieš karą gynė „grįžimą prie gryno rytų ritualo“, pabrėžia t. Kovpakas.

Modernistai duoda šv. Komuniją tik stovintiems, esą bizantinėse apeigose neklūpima. Žmonės prievarta verčiami atsistoti, jei neklauso, negauna Komunijos. (Komunijos į rankas, žinoma, nėra, nes ji dalijama tik abiem pavidalais.)

 

Modernistai kunigai, nors pabrėžia vienybę su stačiatikiais, bažnytinės slavų kalbos dar tik simboliškai pasimoko seminarijoje, visos pamaldos vyksta tik ukrainietiškai. Ukrainiečių kalba įvesta graikų katalikų bendruomenėse užsienyje jau 1968 m.

Tradicijai ištikimi graikai katalikai laikosi bažnytinės slavų kalbos. Tiesa, ši kalba yra su ukrainietišku akcentu, skamba ne visai taip, kaip pas rusus stačiatikius, bet rašoma tuo pačiu senoviniu šriftu (kirilica). Dėl to tradicionalistai kaltinami „nepatriotiškumu“ ir net „moskvofilija“.

 

 

Graikai katalikai įsitikinę, kad daugybę kartų popiežių skatintas pamaldumas Švč. Sakramentui, eucharistinės procesijos ir adoracijos, pamaldumas Švč. Jėzaus Širdžiai, Nekaltajai Marijos Širdžiai, Fatimos Dievo Motinai, pirmųjų mėnesio penktadienių ir šeštadienių šventimas, Rožančius, Karmelio Dievo Motinos škaplierius, kryžiaus kelio ėjimas, „Viešpaties Angelas“, Dievo Gailestingumo vainikėlis, Graudūs verksmai, tradicinės pamaldos už mirusius – ne specifiškai Vakarų Bažnyčios, lotyniškos praktikos, o visos Bažnyčios tradicija. Šios praktikos turi milžinišką reikšmę, jos palaiko liaudies pamaldumą, puikiai dera su Rytų apeigomis.

Modernistai visa tai atmeta „rytų apeigų grynumo“, ekumenizmo su stačiatikiais vardan. Rožančiaus, kryžiaus kelio atsisakoma kaip specifiškai „latinnikų“ pamaldų. Vienas graikų katalikų vyskupas yra apie Švč. Jėzaus Širdies kultą pasakęs: „Kokie pas mus (Ukrainoje) keisti žmonės: paėmė (Jėzaus) kūno gabalą ir padarė iš jo kultą“. Kitas vyskupas: „Melstis Kristaus Širdžiai? Gal dar pradėsite melstis inkstams...“[14].

Oficialiai panaikintos „vakarietiškos“ bažnytinės šventės: Švenčiausiosios Eucharistijos (Dievo Kūno), Kristaus Karaliaus, Švč. Jėzaus Širdies, Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, nors nei vienas popiežius, įsakydamas šias šventes Visuotinei Bažnyčiai, nerašė, kad jos skirtos tik „lotynams“. 2004 m. Lvovo vyskupija kaip tik per Devintines, ketvirtadienį, Javorive suorganizavo diecezijos kunigų futbolo varžybas, kuriose privalėjo dalyvauti komandos iš visų dekanatų. Laikraščiuose puikavosi vartininko – šešiasdešimtmečio tėvo Mišos nuotraukos. Taip bandoma užkirsti kelią, kad kunigai nerengtų Devintinių procesijų. Remiamasi tuo, kad dar prieš karą metropolitas A. Šeptyckis pašventino stadioną, ragino sportuoti. Taip, dvasininkai gali paraginti sportuoti, tačiau viešas išsirengusių kunigų sportavimas tikinčiuosius piktina. Savo laiškuose spaudai jie rašo: kaip čia dabar eisime išpažinties pas futbolininkus?

Kai t. Kovpakas ėmėsi statyti bažnyčią Riasne II, Lvove, ir nunešė į arkivyskupiją dokumentus, ten buvo išjuoktas, kad parinko bažnyčiai Švenčiausiosios Eucharistijos vardą: esą „mūsų apeigose tokios šventės nėra“. 2003 06 29, Švč. Eucharistijos (Devintinių) šventėje, vysk. Ihoris Vozniakas Riasne II laikė iškilmingą šv. Liturgiją. Pamoksle net neužsiminė apie šventę. Kai vaikai ėjo pirmosios šv. Komunijos, atvykusi vienuolė prišoko ir liepė jiems priimti Komuniją stovint. Po Liturgijos neįvyko tradicinė Švč. Sakramento adoracija ir procesija.

„Lotynizmai“ išgelbėjo mus nuo lotynizacijos, pabrėžia Kovpakas – būtent šios liaudies pamaldos išlaikė liaudies praktikavimą, sulaikė nuo perėjimo į lotynų ritualą. Jų atsisakymas reiškia viso liaudiško pamaldumo sunaikinimą.

 

Modernistai nevykusiai mėgdžioja rusišką ikonų tapybą arba griebiasi moderniojo meno. Ekumenizmo vardan kovojama su statulomis – tai esą tipiškai „lotyniškas“ paprotys, vyresnieji persekioja seminaristus ir vienuolius, ant savo stalo pasistačiusius Fatimos Dievo Motinos statulėlę. Tiesa, Rytų Bažnyčiose tradiciškai skulptūros meno nėra, bet Ukrainos graikų katalikų tarpe jau nuo seno garbinamos statulos, ypač Švč. Jėzaus Širdies ir Švč. Mergelės Marijos.

Lvovo Šv. Jurgio katedroje po jos atgavimo 1990 m. virš pagrindinio altoriaus buvo pastatyta Švč. Jėzaus Širdies statula. Po kurio laiko klebonas ją nukėlė, esą tai prieštarauja ritualui. Kitą dieną tikintieji su zakristijonu statulą vėl užkėlė, dėl to buvo kilęs nemažas konfliktas.

 

 

1891 m. Lvovo sinodas svarstė privalomo celibato įvedimo klausimą, bet nesiryžo šiam žingsniui. Po I pasaulinio karo celibatą bandyta įvesti Stanislavivo vyskupijoje, vėlgi nesėkmingai. Nors kol kas daugelis Šv. Juozapato brolijos kunigų vedę ir turi vaikų, tačiau seminaristai, stodami į Brolijos seminariją, pasižada laikytis celibato. Tarp modernistų celibato laikosi tik nedaugelis kunigų.

 

Modernistai nebenešioja sutanų, parapijose įsigali biznio darymo dvasia, už visas pamaldas nustatytos didelės kainos. Kunigai švaistosi pinigais, perka gerus automobilius, nebėra disciplinos seminarijose ir vienuolynuose. Šv. Juozapato Brolijos seminarijoje klierikai pratinami prie neturto dvasios, turi dirbti sunkius ūkio darbus, pasitenkinti bendrais kambariais ir paprastu valgiu (jei nuvažiuoju dėstyti gavėnios metu, tenka gerokai pabadauti...). Modernistai liberalizavo griežtą Rytų Bažnyčios pasninkų tvarką, o Tradicijos tikintieji raginami laikytis visų pasninko dienų, kurių yra žymiai daugiau, nei Lotynų Bažnyčioje.

 

 

Modernistai pertvarkė garbingą prieškarinę jaunimo organizaciją Ukrainska Molodj – Christovi, dirbant su jaunimu niekur neapsieinama be gitarų, pop muzikos, liberalios dvasios. Bazilijonų vienuolyne Krechive kiekvieną gegužę organizuojami tradiciniai šv. Mikalojaus atlaidai. Jų metu – vyresniesiems adoracija, o jaunimui diskoteka per visą naktį, kurioje šoka ir vienuoliai su vienuolėmis. „Atlaidų“ metu jaunimas masiškai girtuokliauja, rūko, kabinėjasi prie merginų, keikiasi – tai 2005 05 21–22 nufilmavo renginiu pasipiktinę tikintieji. Rengiamas jaunimo grupių iš įvairių vietovių prisistatymas su banaliomis kalbomis, pop stiliaus dainomis – džinsais apsirengę jaunuoliai tai daro ant scenos bažnyčioje, atgręžę nugaras tabernakulyje (kivot) esančiam Švenčiausiajam. Pasirodymų metu visi šūkauja, ploja. Skambėjo ir gerai žinomos dainos „Ti ž mene pidmanula, ti ž mene pidvela...“ popsinis variantas.

UGKB visiškai užleidžia pozicijas lotynams katalikams, nes šie veikia panašiai kaip protestantai, pritraukia liberaliai nusiteikusius tikinčiuosius. 1933 m. vykusiame Ukrainska Molodj – Christovi organizacijos suvažiavime dalyvavo 100 000 jaunų graikų katalikų. 2003 05 04–11 vykusiame suvažiavime tikėtasi apie 10 000 dalyvių, užsiregistravo tik 500. Baigiamojoje eisenoje dalyvavo 800 jaunuolių, ne ką daugiau jų susirinko ir į „krikščioniškų“ roko ir pop grupių koncertą, nes jį nukonkuravo „kietesnė“ muzika, tuo metu skambėjusi Miesto dienų renginyje.

Tradicijos kunigai, seminaristai ir seserys aktyviai dirba su vaikais ir jaunimu, moko juos tikro pamaldumo. Kasmet rengiamos vaikų stovyklos Karpatuose.

 

 

Kadangi naujoji Šv. Juozapato brolija iš pradžių neskelbė apie savo veiklą, vyskupai tylėjo. Iš Brolijos narių suspendavimo bausme nubaustas (1999 m.) tik t. V. Gaevskis, kiti kunigai toliau dirbo parapijose.

2000 06 – 2001 05 į Riasne I parapiją praktikos atlikti pasiųstas jaunas kunigas Michailo Rospendovkis. Jis nesilaikė jokios disciplinos, net per išpažintį viliojo jaunimą į futbolo klubą ir modernius renginius. Kadangi buvo t. Kovpako atleistas, ėmė jį šmeižti spaudoje. Šmeižto banga stiprėjo, apie tradicionalistus ėmė rašyti laikraščiai Argument-gazeta, Ekspres, taip pat graikų katalikų leidiniai Nova Zoria, Patriarchat, Meta. Suvokta, jog reikia raštiško atsakymo į kaltinimus.

2002 m. kovą pradėtas leisti Brolijos žurnalas Dzvin z Fatymi („Fatimos varpas“). Leidėjas – Brolijos materialiniams reikalams tvarkyti įsteigtas fondas Lvivska oblasna Fundacija im. Hryhorija Chomyšina. Redaktorius t. Kovpakas, redakcijoje dirba seserys Magdalena ir Veronika, seminaristai A. Brytan, T. Mytlevič. Šis populiarus dvasinis-apologetinis žurnalas išeina kas du mėnesius ir plačiai pasklinda V. Ukrainoje.

2002 06 11 vyskupijos teismas pripažįsta Bohorodčanų kleboną Gaevskį kaltu pažeidus Rytų Bažnyčių teisės kodekso (RBTK) kanonus Nr. 1446, 1447 bei 1437 ir uždeda jam sunkiausią – didžiosios ekskomunikos bausmę. 08 03 dekretu tai patvirtina vysk. S. Mudryj. 09 09 t. Gaevskis pateikia apeliaciją, bet ji net nenagrinėjama.

Dar 2001 07 29 t. Kovpakas atšauktas iš Lvovo Riasne II rajono Švč. Eucharistijos parapijos administratoriaus posto, juo skirtas t. Volodymiras Rudj (Šv. Juozapato brolijos narys), o šio pagalbininku – modernistas t. Fediras Romanyšinas. T. Fediras pradėjo staigią modernizaciją, kuri suskaldė bendruomenę – apie 500 tikinčiųjų remia Tradiciją, likę 1000 – t. Fedirą. 2002 05 23 vysk. I. Vozniakas skiria t. Fedirą klebonu, o t. Volodymirą – jo padėjėju. T. Fediro pakurstyti pasauliečiai trukdo t. Volodymiro pamaldoms, bažnyčioje grasina jam susidorojimu. Kai t. Volodymiras surengia Devintinių procesiją, priešininkai bando ją sužlugdyti – kyla rimtas susistumdymas, į kurį įsikiša milicija. Nuo tada tradicinės ir modernios pamaldos laikomos atskirai, kunigai pasidalino zakristiją pusiau.

2002 10 03 arkivyskupijos kancleris ragina t. Volodymirą atiduoti parapijos antspaudą ir dokumentus t. Fedirui, tas nepaklūsta. 2003 03 30 t. Rudj paprašė t. Kovpaką pravesti gavėnios rekolekcijas Riasne II parapijoje. T. Romanyšinas matė, kad atvyko Kovpakas, bet jam nedraudė pamokslauti. Tačiau 04 01 t. Kovpakas gauna kvietimą iš kanclerio t. Mychailo Dymido ir turi pasiaiškinti dėl neleistinos veiklos svetimoje parapijoje, jam grasinama suspensa. Konfliktas plečiasi.

2003 04 03 Lvovo arkivyskupas kard. L. Huzaras sudaro specialią komisiją „Tradicijos problemai“ nagrinėti. Į gegužės 20 d. komisijos posėdį iškviečiami ir t. V. Kovpakas bei t. V. Rudj. Komisija klausia: „Ar girdėjote apie tokią Šv. Juozapato broliją?“ Kunigai atsako: „Taip“. „Ar žinote, kad ta brolija įsteigė pogrindinę seminariją?“ „Taip“. „Ar priklausote tai brolijai?“ Abu nedvejodami atsakė: „Taip“. Komisija apkaltino juos UGKB skaldymu. T. Kovpakas paprašė leisti savo argumentus išdėstyti raštu ir gavo sutikimą.

Iš t. Kovpako rašytinių pasiaiškinimų išėjo 246 puslapių knyga „Persekiojama Tradicija... Kodėl?“ (Pereslyduvana Tradycija... Čomu?), kuri išspausdinta 2003 m. rugsėjį. Ši knyga užregistruota Lvovo arkivyskupijos kanceliarijoje kaip gautas atviras laiškas metropolitui. Per pirmąsias savaites parduotas visas 3000 egz. tiražas, iš viso per kelis mėnesius parduota virš 10 000 egzempliorių. Knygą masiškai pirko kunigai ir vienuolės, ji padarė didelį įspūdį. Knygoje t. Kovpakas aprašo, kokia konservatyvi ir misionieriška dvasia vyravo pogrindinėje seminarijoje, kurioje jis mokėsi, bei dvasininkų tarpe, kaip žlugus komunizmui į UGKB įsiskverbė modernizmas ir ekumenizmas. Pateikiama daugybė krizės pavyzdžių, pristatoma Šv. Juozapato brolija. „Oficialiai pareiškiu, kad neregima Bažnyčios Galva yra jos Įsteigėjas Išganytojas Kristus. Regima Bažnyčios galva žemėje yra Kristaus vikaras, šv. apaštalo Petro įpėdinis, Romos popiežius Jonas Paulius II. Graikų Katalikų Bažnyčios galva yra palaimintasis kardinolas Liubomyras Huzaras. Kiekvienoje šv. Liturgijoje tradiciniai kunigai meldžiasi už Romos popiežių ir UGKB galvą. Yra keletas dalykų, kurie mums nepriimtini, nes jie prieštarauja Bažnyčios mokymui, jos skelbtam 2000 metų, bet tai nereiškia, kad jei yra nesutarimų tarp tėvo ir sūnaus, tėvas nustoja būti tėvu...“, – rašo kunigas[15].

Knygoje išdėstoma, kad brolijos, seminarijos ir vienuolyno steigimas remiasi teisės principu Salus animarum suprema lex (lot. Sielų išganymas – aukščiausias įstatymas) ir susidariusia būtinybės būkle, aiškiu Tradicijos persekiojimu. Pateikiami seminaristų liudijimai, kaip jie savo pašaukimo negalėjo realizuoti kitose seminarijose, todėl kreipėsi į Broliją.

Rugpjūčio 30 d. t. Kovpakas iškviečiamas pas kard. Huzarą. Kardinolas turėjo rankose Kovpako pateiktą medžiagą, bet uždavė tik vieną klausimą: ką t. Kovpakas pripažįsta vyresniuoju – jį ar „Fellay iš Šveicarijos“? T. Kovakui atsakius, kad jį, kardinolas pareikalavo tuojau panaikinti broliją ir seminariją, bazilijonės turi pereiti į oficialius vienuolynus, o jis pats paskelbti viešą atgailą. „O po to pažiūrėsime...“, – užbaigė kardinolas.

Į knygą negauta jokio oficialaus atsakymo, komisija dirbo formaliai, nesikvietė pokalbiui kunigų, seminaristų ir tikinčiųjų. Kard. Huzaras dar kartą išsikvietė t. Kovpaką ir paskelbė ultimatumą: arba jis atlieka viešą atgailą iki lapkričio 12 d., arba bus ekskomunikuotas. 2003 11 13 Lvovo metropolijos sinodo metu buvo pateiktos komisijos išvados, svarstoma Tradicijos problema. Tuo metu Lvovo Riasne I parapijoje visą parą vyko Švč. Sakramento adoracija, kurioje dalyvavo 7000 tikinčiųjų. Visose Brolijos kunigų parapijose per parą surinkta 10 000 parašų po peticija UGKB valdžiai, prašant pripažinti Tradiciją. Sinode nebuvo vieningos nuomonės dėl laikysenos tradicionalistų atžvilgiu, todėl lauktoji ekskomunika nepaskelbta.

2003 spalio 31 d., Kristaus Karaliaus šventėje, Bohorodčanuose buvo pašventinta pirmoji Brolijos pastangomis pastatyta Kristaus Karaliaus bažnytėlė. Joje apie 1000 tikinčiųjų aptarnauja t. L. Gaevskis. 2003 11 27 Varšuvoje Šv. Pijaus X brolijos vyskupas B. Tissier de Mallerais įšventino pirmąjį Brolijos seminarijos paruoštą kunigą – Volodymirą Vozniuką. Subdiakonu ceremonijoje buvo šio straipsnio autorius.

 

Kard. Huzaras vengia užsiminti, kad Šv. Pijaus X brolijos vyskupams, su kuriais bendrauja t. Kovpakas, yra paskelbta ekskomunika. Ir tai suprantama: „1977 metais įvyko slapti vyskupų šventimai, kuriuos suteikė velionis vyriausiasis arkivyskupas Josyfas Slypij, o rankų uždėjimas įvyko be popiežiaus leidimo. Tik arkivyskupo Antonio Franko, apaštalinio nuncijaus Kijeve, pastangomis 1995 metais popiežius pripažino šiuos slaptus vyskupų šventimus, kurie buvo suteikti tėvams Liubomyrui Huzarui ir Ivanui Chomai. Kaip matome, prabėgo kiek laiko, ir vidinė Bažnyčios problema buvo išspręsta. Panaši situacija ir su Tradicija: reikia laiko, maldos, kantrybės, o ne primesti žmonėms klaidingą nuomonę apie šiandieninę situaciją Bažnyčioje, ir ši problema taip pat bus išspręsta“[16]. Pats dėl būtinybės būklės neteisėtai konsekruotas, kard. Huzaras kalba atsargiai...

2004 01 14 Lvovo arkivyskupijos kancleris t. M. Dymidas laikraščiui Argument-gazeta teigia: „Kunigo Vasylio Kovpako vadovaujama grupė praktiškai išėjo iš UGKB, jie de facto nebėra graikai katalikai“. Toks viešas pareiškimas prieštarauja RBTK kan. 1511, 1192, tai teisės į gerą vardą pažeidimas (kan. 23, 24, 1468). Tame straipsnyje, pavadintame „UGKB taps stačiatikių bažnyčia“, teologijos daktaras ir buvęs Lvovo dvasinės akademijos rektorius M. Dymidas „atskleidžia visas kortas“: „Jie [tradicionalistai] sako, kad būti graiku kataliku yra kažkas kita, nei būti stačiatikiu. Taip nėra... Mes visi esame viena Kijevo Bažnyčia, kuri padalinta į skirtingas jurisdikcijas: Maskvos, Romos ir Konstantinopolio... Jei paklaustumėte kovpakistų (!), ar stačiatikiai bus išganyti, manau, jūs išgirstumėte „ne“. Čia matome nepakantumą, ir aš negaliu su juo sutikti, nes tokios idėjos buvo pakeistos Vatikano Antrojo Susirinkimo... Stačiatikių ir Graikų Katalikų Bažnyčios yra bažnyčios-seserys, abiejose yra išganymas. Mes norime grįžti prie savo senųjų tradicijų, kad graikų katalikų ritualas mus suvienytų su stačiatikybe“. Paklaustas dėl UGKB pavadinimo, M. Dymidas kalba: „Posakio „graikas katalikas“ prasmė yra ta pati, kaip „graikas ortodoksas“... Dabar mes ieškome kito vardo, pvz., „graikai stačiatikiai“, „stačiatikiai katalikai“, „Kijevo Bažnyčia“ ir pan. Mes esame pakeliui į šiuos pasikeitimus. Mes norime įgyvendinti Kristaus žodžius: „Kad visi būtų viena“ – tuomet nebebus prasmės egzistuoti atskirai „graikų katalikų“ grupei. Mes norime tapti viena Kijevo Stačiatikių Katalikų Bažnyčia“. Taigi aiškiai patvirtinama: tradicionalistų gąsdinimai, jog eilinį kartą ruošiamasi likviduoti Graikų Katalikų Bažnyčią, nėra perdėti...

2004 02 08 kard. Huzaras pasiuntė du vizitatorius į t. Kovpako parapiją Riasne I. 6000 žmonių susirinkę saugojo bažnyčią. T. Kovpak vizitatorius draugiškai pasitiko ir įsivedė į bažnyčią. 2004 02 29 dekretu Janivo administratoriumi paskirtas t. Ivanas Nyžnikas, bet jį remia tik 150 žmonių. 03 12 dekretu Riasne I administratoriumi skiriamas t. Michaylovskis, tačiau jis beveik neturi šalininkų, todėl net nebando perimti bažnyčios. Pažeidžiant kan. 974 par. 2 t. Kovpakui apie pakeitimus nepranešta raštu, jam nepalikta laiko rekursui, kaip reikalauja kan. 997 ir 999. Naujų administratorių skyrimo dekretai paskelbti arkivyskupijos žiniose be registracijos numerių, antspaudo ir parašo.

Vasario 9 d. kard. L. Huzaras spaudos konferencijoje paskelbė keistą pareiškimą: „...Kunigas Vasylis Kovpakas... laisva valia nustojo priklausyti UGKB ir Katalikų Bažnyčiai apskritai“. Kas tai – ekskomunika, suspendavimas? Toks aktas visiškai prieštarauja kanonų teisei. RBKK kan. 1207 par. 1 teigia, kad negalima laikyti ko nors kaltu, kol tai neįrodyta. Negali būti ir automatinės ekskomunikos konstatavimo, kaip arkivysk. M. Lefebvre‘o atveju, nes Rytų Bažnyčioje bausmės būna tik ferendae sententiae (įsigaliojančios po dekreto), o ne latae sententiae (automatiškai įsigaliojančios po nusikaltimo). Todėl t. Kovpakas 03 18 parašė skundą Rytų Bažnyčių kongregacijai Romoje.

Pamatęs, kad elgiasi neteisėtai, kard. Huzaras nutarė sušaukti bažnytinį teismą. 2004 03 05 sušauktas I instancijos bažnytinis tribunolas, 06 01 paskelbtas nuosprendis – didžioji ekskomunika dėl schizmos pagal kan. 1437. Birželio 3 d. t. Kovpakas pateikė apeliaciją, kuri pagal kan. 1319 sustabdo nuosprendžio įsigaliojimą. Bet 06 04 vysk. Vozniakas ir 06 07 kard. Huzaras paskelbia dekretus, kuriais nuosprendis neteisėtai patvirtinamas. Prieš dekretus 06 08 pateikti rekursai, tačiau 06 13 dekretai viešai perskaityti visose Lvovo arkivyskupijos bažnyčiose, tuo pažeidžiant t. Kovpako teisę į gerą vardą.

T. Kovpakas savo gynybai pasitelkia pasauliečius advokatus Volodymirą Peleščaką ir Ihorį Škarpinecą. Šie atskleidžia visišką kanonų teisės nesilaikymą ir akivaizdžius proceso pažeidimus. Nors I instancijos tribunolas nebaigtas ir negaliojantis, 2004 06 30 kard. Huzaro nurodymu pradeda darbą apeliacinis (II instancijos) tribunolas – kaltintojai visai susipainiojo. Galiausiai 2004 spalio 29 d. tarpdiecezinis metropolijos tribunolas pagal kan. 1307 par. 2 atšaukia 06 01 nuosprendį dėl proceso trūkumų:

- nesilaikant kan. 23, 1468 par. 2, pažeistas t. Kovpako geras vardas dar prieš nuosprendį.

- nėra ikiteisminio tyrimo medžiagos, aiškių surinktų įrodymų.

- pažeistas kan. 1250 – neužrašyti liudytojų parodymai, ir t. t.

Taigi vėl atnaujinamas I instancijos tribunolo darbas, tačiau apie tai nepaskelbta vyskupijos bažnyčiose – t. Kovpakas lieka viešai apjuodintas. Šių metų vasarą tribunolas dar nebuvo paskelbęs kito nuosprendžio, taigi t. Kovpakas formaliai nekaltas ir tęsia administratoriaus darbą parapijose. Teismo procesų ir straipsnių spaudoje dėka  Tradicijos veikla tapo plačiai žinoma visoje Ukrainoje ir ukrainiečių diasporoje Vakaruose.

 

Tradicinėse parapijose verda tikrai įspūdingas religinis gyvenimas: žmonės aktyviai dalyvauja šv. Liturgijoje, kuri sekmadieniais gali trukti iki trijų valandų. Rengiamos gegužinės ir birželinės pamaldos, iškilmingos procesijos miestų gatvėmis, maldinės kelionės į įvairius atlaidus ir šventoves, rekolekcijos, naktinės adoracijos. Renginių metu kunigai keliolika valandų klauso išpažinčių. Į kasmetinę vaikų stovyklą Karpatuose suvažiuoja 130–140 vaikų. 2002 m. vien Riasne parapijoje I Komunijos priėjo 185 vaikai, 2004 metais – 179 vaikai, 2005 m. – 171 vaikas.

2004 vasarą suorganizuota 50 km maldinė kelionė iš Riasne I iki Lys kaimą (Javorivsko raj.), minint Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmatizavimo 150-ąsias metines. Pėsčiomis ėjo 300 maldininkų, pabaigos šv. Liturgijoje Lyse dalyvavo 3500 tikinčiųjų, išdalinta 1500 komunijų.

2005 spalį – pabuvojusi Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje – į Ukrainą atvyko keliaujanti Fatimos Dievo Motinos statula. Pirmiausia ji priimta Riasne I parapijoje, pamaldose ir karūnacijoje dalyvavo 6000 tikinčiųjų. Po to statula pabuvojo Riasne II, Janive, seminarijoje, Bohorodčanuose, Lys kaime ir kai kurių Tradicijai prijaučiančių klebonų parapijose.

Brolija išleido daug populiarių knygelių, giesmynų, kalendorių, audiokasečių. Leidiniai parduodami parapijose ir Lvovo senamiesčio centre, Rynok aikštėje, knygyne Medknyha. Nuo 2004 06 03 Lvove išeina nepriklausomas laikraštis Greko-katolicka Tradycija. Jį savo iniciatyva leidžia ir redaguoja pasauliečiai Andrijus ir Tetjana Zazuliakai. Laikraštis eina 1500 egz. tiražu, jame skelbiami populiarūs dvasiniai, apologetiniai, istoriniai straipsniai, t. Kovpako pamokslai ir konferencijos. Nuo 2004 spalio veikia Brolijos interneto svetainė www.traditional-church.com.ua.

Paprasti tikintieji, rėmę Bažnyčią komunistinio persekiojimo metais, visomis išgalėmis palaiko Tradicijos darbą, jaučiasi už jį atsakingi. 2004 06 18 Lvove susikūrė pasauliečių organizacija Komitet iz zachystu Sviatoi Unijnoj Tradycii UGKC „Ščit Sviatoj Unii“, kurios pirmininkas yra advokatas Volodymiras Peleščakas. Rugpjūčio 10 d. komitetas įregistruotas Teisingumo ministerijoje kaip visuomeninė organizacija. Jo tikslas: koordinuoti Tradicijos tikinčiųjų veiklą, leisti ir platinti informacinę medžiagą, stebėti padėtį parapijose, rengti konferencijas. 2006 06 06 komitetas organizavo didelį piketą prie Lvovo srities administracijos pastato prieš leidimą rodyti filmą „Da Vinčio kodas“.

Didžiausias pasauliečių iniciatyvos pavyzdys – Brolijos Nekaltosios Marijos Širdies kunigų seminarija. Ji įsikūrusi dviaukščiame buvusio restorano pastate prie bendrabučio, kuris priklauso siuvimo fabrikui „Vesna“. Didžiulis sovietinis fabrikas buvo privatizuotas ir priklauso ukrainiečių-šveicarų bendrovei, eksportuojančiai produkciją į Vakarus. Restorano pastatą Brolijos H. Chomyšino fondui 1999 m. padovanojo bendrovės prezidentė Marija Vasyljevna Zabyhailo. Seminaristai gyvena tame pastate, o paskaitoms ir kasdienei šv. Liturgijai eina į netoliese esantį fabriką.

Nepamirštamas įspūdis – įeini į tipišką tarybinį fabriką, perėjęs ūkinį kiemą, atsiduri prie pramoninio pigių konstrukcijų statinio. Pirmame aukšte dūzgia mašinos, o kai užlipi į antrą, pasirodo puikiomis freskomis ištapytos koplyčios. Galiausiai patenki į erdvią cerkvę su gražiai nutapytu ikonostazu, skliautinėmis lubomis, gražiomis statulomis. Kiekvienos darbo dienos pradžioje šioje Dievo Motinos Nuolatinės Gelbėtojos (Materi Božej Neustannoj Pomoči) koplyčioje vyksta giedotinė šv. Liturgija, kurioje dalyvauja fabriko darbininkai. Šią koplyčią dar 1995 m. įrengė prezidentė M. Zabyhailo, Lvovo vyskupui leidus, ją pašventino tuometinis Zalyzničnyj dekanato vadovas t. V. Kovpakas. Ponia Zabyhailo buvo didelė vyskupijos geradarė, siūdavo liturginius rūbus bažnyčioms, bet dabar nuosekliai laikosi Tradicijos ir remia Broliją.

Po šv. Liturgijos seminaristai eina į dideles auditorijas, kuriose vyksta paskaitos. Per pietų pertrauką fabriko valgykloje jie gauna nemokamus pietus. Seminarijai vadovauja ir kai kuriuos dalykus (liturgiką, Bažnyčios istoriją, dvasingumą) dėsto pats t. Kovpakas. Studijų programą sudarinėja ir dėstymą organizuoja prancūzas kun. Patrice‘as Laroche‘as, kanonų teisės daktaras, dėstantis Šv. Pijaus X brolijos seminarijoje Zaitzkofene (Vokietija). Kun. Laroche‘as stebėtinai greitai pramoko ukrainietiškai, nepraranda entuziazmo išmokyti seminaristus lotynų kalbos. Jis pats dėsto moralinę teologiją, kanonų teisę, apologetiką. Seminarijoje taip pat kurį laiką dėstė estas kun. I. Õunpuu, latvis kun. R. Kokis, Varšuvos priorato vadovas kun. K. Stehlinas.

Aš nuo 2002 metų triskart per metus važinėju į seminariją, kur vieną savaitę skaitau intensyvų kursą (penkios dienos po penkias paskaitas). Dėsčiau dalį dogminės ir moralinės teologijos, logiką ir filosofijos istoriją. Dėstyti tenka dažniausiai iš vokiškų vadovėlių, tiesiogiai verčiant į rusų k. ir paaiškinant. Taip pat naudoju stačiatikių teologijos pristatymą – fundamentalią M. Jugie studiją Theologia dogmatica christianorum orientalium ab Ecclesia Catholica dissidentium. Katalikiškos teologinės literatūros rusų ir ukrainiečių kalbomis nėra arba jos sunku gauti. Dauguma seminaristų gerai supranta medžiagą. Jie pateikinėja klausimus ir laiko egzaminus ukrainietiškai, tad teko susipažinti ir su šia kalba. Viešpatauja tikrai pavyzdinė drausmė, dvasinių pratybų ir maldos gyvenimo atžvilgiu ši seminarija netgi lenkia Šv. Pijaus X brolijos seminarijas.

2005 rugsėjo 22 d. t. Kovpakas rašo kardinolui Huzarui, prašydamas pripažinti seminariją ir įšventinti kelis ją baigusius diakonus. Atsakymo, žinoma, nesulaukta. Todėl du diakonus 2006 02 16 Varšuvoje, Šv. Pijaus X brolijos bažnyčioje, įšventina vyskupas B. Tissier de Mallerais. Šventėje dalyvauja 5 kunigai, 7 seminaristai, 5 seserys ir 20 tikinčiųjų iš Ukrainos.

Pastebėję, kad paprasti tikintieji neišsigando teisinių veiksmų prieš Tradicijos kunigus, vyskupai griebiasi tiesioginių propagandos akcijų. 2005 lapkričio 27 d., šv. Juozapato šventės proga, surengtas didelis maldos susitikimas Janivo mieste, pavadintas „Už Kristaus Bažnyčios vienybę“. Nepaisant aktyvios propagandos ir specialiai parengtų autobusų žmonėms iš parapijų vežti, susirinko tik apie 3000 tikinčiųjų. Lvovo vyskupijos sinkelas (kancleris) Orestas Fredyna demagogiškai kalbėjo: „Štai jau antri metai, kai graikų katalikų tikintieji išmesti į gatvę lefebvristų ir turi celebruoti liturgiją Romos katalikų bažnyčiose... Šia procesija mes norime paremti tą žmonių grupę, kuri yra persekiojama ir išmesta iš savo bažnyčios“. Juk kaip tik „lefebvristai“ yra persekiojami ir išmetami į gatvę, o Janivo Viešpaties Žengimo į dangų parapijos tikintieji tiesiog laikosi Tradicijos, todėl nežada išsikelti iš savo statytos bažnyčios.

Žmonėms buvo dalinamas gana primityvus lankstinukas „Pro schizmatičnij ruch leferizmu“ (turėtų būti „lefevrizmu“), kuriame pilna faktinių klaidų. Visai ne vietoje apeliuojant į nacionalinius jausmus, rašoma: „...Vasylis Kovpakas ryžosi šventinti žmogų ne savoje tradicijoje, ne sava liturgine kalba, ne savame krašte, ne savo tautos tarpe. Priešingai, organizatorius prieš bet kokią bažnytinę ir patriotinę-nacionalinę logiką nutarė, kad toks svarbus bažnytinis ir sakramentinis veiksmas – naujo kunigo atsiradimas – įvyktų pogrindyje, Vinonoje (Lenkija) 2003 lapkričio 27 d., Romos katalikų apeigomis“. Iš tiesų Winona‘os mieste yra Brolijos seminarija Jungtinėse Valstijose, kurios leidiniu Regina Coeli Report remiasi lankstinuko autoriai, o šventimai įvyko Brolijos priorate Varšuvoje. Šventimai buvo vieši ir iškilmingi, o jie vyko ne graikų katalikų apeigomis tik todėl, kad Ukrainoje dar nėra tradicinių vyskupų.

Nepaisant propagandos ir persekiojimo, Tradicija Ukrainoje gyvuoja ir plečiasi, šiuo metu ją aktyviai remia apie 10 100 suaugusių tikinčiųjų visoje Galicijoje. Be abejo, šis naujas Tradicijos židinys yra savotiška Viešpaties kompensacija vietoj į kompromisus su Roma 2000 m. nuėjusios Campos kunigų brolijos Brazilijoje. „Ukrainos Vandėja“ ir toliau semiasi jėgų iš Fatimos Dievo Motinos, šv. Juozapato, pal. M. Čarneckio bei kitų unijos kankinių užtarimo.

 

 

Šiuo metu (2006 m. vasara) Šv. Juozapato brolijai priklauso:

6 kunigai:

- t. Vasylis Kovpakas. Gimė 1967 01 11 Birki kaime Javorivsko rajone. 1987 grįžo iš armijos, mokėsi pogrindinėje seminarijoje. 1989 12 03 įšventintas kunigu vyskupo Sofrono Dmyterko, po to 1992–93 tobulinosi Ivano-Frankivsko dvasiniame institute. Įšventintas kunigu 1989 m., laikosi celibato. Bazilijonų III ordino narys (vienuolinis vardas Venedyktas), kurį laiką buvo šio ordino vadovu. Nuo 1992 04 20 Janivo parapijos, nuo 1993 05 21 Lvovo Riasne I parapijos administratorius, 1993 – 2001 07 23 administravo Riasne II parapiją, taip pat Lelechivkos ir kitų vietovių parapijas. 1995 01 04 – 1998 04 23 Lvovo Zalyzničnoho dekanato (12 parapijų) protopresbiteris. Šv. Juozapato brolijos steigėjas ir vyresnysis.

- t. Liubomyras Gaevskis. Gimė 1959 m., įšventintas kunigu 1990 m. Vedęs, turi 3 vaikus. 1991 – 1999 09 10 Bohorodčanų klebonas, išvytas iš bažnyčios ir neteisėtai ekskomunikuotas. Šv. Juozapato brolijos vyresniojo asistentas, vadovauja Brolijos bažnyčiai Bohorodčanuose.

- t. Volodymiras Vozniukas. Mokėsi Ivano-Frankivsko seminarijoje, ten jau buvo įšventintas ipodiakonu. Vedęs, turi vieną vaiką. 2000 m. įstojo į Brolijos seminariją, 2002 06 įšventintas diakonu Šv. Pijaus X brolijos vyskupo R. Williamsono, 2003 11 27 – kunigu vyskupo B. Tissier de Mallerais. Dirba Brolijos centruose Lvove ir Šklo.

- t. Evstachijus Halanykas. Vedęs, turi 3 vaikus. Buvo autobuso vairuotojas, suprato pašaukimą jau sulaukęs vyresnio amžiaus. Įšventintas 1995 m., dirbo nedidelėje parapijoje Odesos srityje. Brolijoje nuo 2000 m., jos seminarijos dvasios tėvas.

- t. Volodymiras Rudj. Vedęs, turi 2 vaikus. Buvo t. Kovpako vikaru Lvovo Riasne II parapijoje, nuo 2001 07 29 jos administratorius, nepagrįstai atšauktas 2002 05 23, bet toliau čia dirbantis.

- t. Bohdanas Radiukas. Vedęs, 2 vaikai, dirba Prylbiči parapijoje.

2 diakonai, įšventinti 2006 02 16 Varšuvoje: Stefanas Rožakas ir Myronas Gnypas.

11 kitų seminaristų penkiuose kursuose. Kaip ir kitose Tradicijos seminarijose, atkrenta maždaug pusė įstojusių, o rimtų pašaukimų mažokai.

Dievo Gailestingumo seserų bazilijonių vienuolyne yra 9 seserys su įžadais, trys novicės ir trys postulantės. Vienuolyno vyresnioji – mot. Anastasyja Byliak.

Su Brolija glaudžiai bendradarbiauja ir yra kandidatai į narius maždaug 10 kunigų:

- t. Stepanas Mucha. Laikosi celibato. Buvo klebonu, dėl paramos Tradicijai išvytas iš parapijos, padeda Riasne I.

- t. Romanas Ozymko. Klebonas Prylbiči parapijoje.

- t. Stepanas Stoliarčukas. Vedęs, 2006 m. gruodį jam suėjo 75 metai. Jau 15 metų dirba Riasne I parapijoje.

- t. Oleksandras Kopystinskis. Rolivo kaimo (Drohobicki raj.) klebonas nuo 1990 m.

- t. Vasylis Krošni Novojavorivske, t. Romanas Donecko srityje, t. Serafinas, t. Mikolajus Kamianec-Podilskij srityje, t. Valerijus Kudriavcevas Luganske ir kiti.

 

 

- Dievo Motinos Nekaltosios Širdies seminarija Lvove, Hrinčenka g. 14a, to paties pavadinimo koplyčia. Čia gyvena seminaristai, vadovaujami t. E. Halanyko. Į sekmadienio šv. Liturgiją susirenka apie 70 tikinčiųjų.

- Dievo Motinos Nuolatinės Gelbėtojos koplyčia Lvove, fabrike „Vesna“. Darbo dienomis šv. Liturgiją aukoja dažniausiai t. E. Halanykas.

- 2 ha žemės ir sena sodyba Jasneska kaime (20 km nuo Lvovo), netoli t. Kovpako gimtinės. Čia Brolija turi daržus, laiko karvę, kiaulių, vištų. Kas nors iš seminaristų turi čia nuolat budėti ir prižiūrėti gyvulius. Netoliese, Rokytno kaime, 2005 m. Brolija pirko 1 ha žemės su namu, čia jau rengė rekolekcijas. Rokytno planuojama statyti Brolijos centrą su nauja seminarija.

- Šv. Petro ir Pauliaus, vyriausiųjų apaštalų bažnyčia Riasne I rajone, vakarinėje Lvovo dalyje. Mūrinė bažnyčia pastatyta apie 1890 m. kaip Romos katalikų, po to buvo stačiatikių, galiausiai perimta graikų katalikų. T. Kovpakas paskirtas parapijos administratoriumi 1990 metais, jis bažnyčią triskart perstatinėjo ir plėtė. 2004 m. ji ištapyta didžiulėmis freskomis. Iš pradžių bažnyčioje buvo 500 vietų, dabar – 3000, tačiau didelės pamaldos vyksta šventoriuje, kur per šventes susirenka apie 7000 tikinčiųjų. Parapijoje yra apie 5000 gyventojų, daug atvažiuoja autobusais iš visos Lvovo srities: Mostyskos, Vynnikų, Červonohrado, Žovkvos (senas bazilijonų centras į š. nuo Lvovo), Rogatino, Samboro, net iš Ternopilio. Tradicijai nepritaria tik apie 100 tikinčiųjų, jie planuoja statytis naują bažnyčią. Kas mėnesį rengiama naktinė adoracija iš I penktadienio į I šeštadienį, kurioje dalyvauja apie 700 tikinčiųjų. Šeštadieniais seserys ir seminaristai moko vaikus (jų susirenka iki 200) katekizmo. Sekmadieniais giedotinė šv. Liturgija švenčiama 5 kartus, ją laiko kunigai Kovpakas, Stoliarčukas, Mucha. Netoli bažnyčios kukliame namelyje gyvena t. Kovpakas, čia namelį nuomojasi ir bazilijonės seserys – jos dar neturi tikro vienuolyno.

- Švenčiausiosios Eucharistijos bažnyčia Riasne II rajone Lvove. Parapiją 1991 m. gegužę tikinčiųjų prašomas įsteigė t. Kovpakas, jis ją ir administravo iki 2001 m. Dabar bažnyčią dalinasi Brolijos kunigas t. Volodymiras Rudj ir jam priešiškas naujasis administratorius F. Romanyšinas. Į dvejas tradicines šv. Liturgijas iš ryto susirenka apie 700 iš 1500 parapijos tikinčiųjų.

- Viešpaties Žengimo į dangų (Voznesinnia Hospodnioho) bažnyčia Ivano-Frankove miestelyje (liaudyje vadinamame Janivu), Novojavorivsko rajone. Tai didelė mūrinė bažnyčia, priklausiusi stačiatikiams, 1989 m. užimta graikų katalikų. Nuo 1992 ją administruoja ir joje dvejas sekmadienio šv. Liturgijas laiko t. Kovpakas. Prie Janivo, Zalisse vietovėje miškuose, įrengtas didelis kryžiaus kelias, kurio stotys iškilmingai einamos kasmet.

- Kristaus Karaliaus bažnyčia Bohorodčanų miestelyje, 18 km į p. nuo Ivano-Frankivsko. Tai pirmoji pačios Brolijos pastatyta (2003 m.) bažnyčia, kurią lanko apie 400 iš 1000 parapijos tikinčiųjų. T. Liubomyras Gaevskis 1999 m. buvo išvarytas iš parapinės Šv. Jono Teologo bažnyčios.

- Šv. Paraskevijos Kankinės bažnyčia Šklo kaime į š. nuo Novojavorivsko miesto. Tai sena, dar 1770 m. statyta medinė bažnyčia. Klebonas t. Petro Čerepaničius 2000 m. netoliese pastatė naują mūrinę bažnyčią. Tikintieji, nepatenkinti godžiu pinigams klebonu ir modernistinėmis reformomis, kelis metus prašė vyskupiją naujo kunigo. Galiausiai neiškentę 2005 rugsėjį apie 400 tikinčiųjų (bene pusė parapijos) perėjo į Tradiciją. Spalio 24 d. Lvovo vysk. I. Vozniakas išleido įspėjimą prieš t. Kovpaką, buvo pasiųsta kunigų delegaciją į Šklo, kad perkalbėtų žmones, bet jie tvirtai laikosi Tradicijos. T. V. Vozniukas laiko jiems sekmadienio Liturgiją senojoje medinėje bažnyčioje. Prie Tradicijos prisijungė ir apie 100 tikinčiųjų iš netoli (už 15 km) esančio Koty kaimo, čia Liturgija kol kas vyksta tikinčiųjų namuose arba prie didelio kryžiaus lauke.

- Švenčiausiosios Dievo Gimdytojos bažnyčia Prylbiči kaime, 10 km į pietus nuo Novojavorivsko. Tai metropolito A. Šeptyckio gimtinė. Tradiciją remia nuo 1995 m. čia klebonaujantis t. Bohdanas Radiukas bei 300 tikinčiųjų, bet jam priešinasi parapijos komitetas. Jis aptarnauja ir netoliese esantį Novosilki kaimą (200 tikinčiųjų).

- Švenčiausiosios Dievo Gimdytojos Užmigimo koplyčia Vereščicia kaime, 7 km nuo Novojavorivsko. Koplyčią 1998 m. pastatė apie 30 tikinčiųjų grupė, kurią aptarnauja t. St. Mucha arba t. E. Halanykas. Dauguma kaimo gyventojų – stačiatikiai, tai vienintelė katalikų bažnytėlė.

- Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia Mužyloviči kaime, 10 km į pietus nuo Javorivo. Jos klebonas – t. Romanas Ozymko. Jis administruoja ir Mološkoviči kaimo bažnytėlę.

- Šv. Makabiejų kankinių bažnyčia Lys kaime Javorivo rajone. Čia šv. Liturgiją laiko įvairūs Brolijos kunigai.

- Šv. Jurgio Nugalėtojo bažnyčia Novojavorivsko mieste. Klebonas t. Vasylis Krošni.

Pagaliau reikia paminėti Šv. Gerardo Majelos seserų bazilijonių vienuolyną su koplyčia Lvove, Večirnia gatvėje, kuriuo rūpinasi redemptoristai, bei t. Kudriavcevo koplyčią Luganske.

Taigi iš viso Tradicija įsitvirtino maždaug devyniose parapijose, iš viso turi apie 20 centrų ir yra laukiama daugelyje kitų V. Ukrainos miestelių ir kaimų.

---

[1] Męczennicy to świadkowie Światła (M. Nowako interviu su t. V. Kovpaku) // „Zawsze wierni“, 2001 Nr. 2 (39), p. 12.

[2] Otec Vasyl Kovpak, Pereslyduvana Tradycija... Čomu? Lviv, Liga-Pres, 2003, p. 62.

[3] In Spannungsfeld zwischen Ost und West // „Glaube in der 2. Welt“, 1997 Nr. 4, p. 17.

[4] Męczennicy to świadkowie Światła, p. 11.

[5] Pereslyduvana Tradycija, p. 63.

[6] Męczennicy to świadkowie Światła, p. 12.

[7] Pereslyduvana Tradycija, p. 22.

[8] Pereslyduvana Tradycija, p. 23.

[9] Pereslyduvana Tradycija, p. 16.

[10] Pereslyduvana Tradycija, p. 78.

[11] Pereslyduvana Tradycija, p. 13.

[12] Pereslyduvana Tradycija, p. 15.

[13] Pereslyduvana Tradycija, p. 51.

[14] Pereslyduvana Tradycija, p. 89.

[15] Pereslyduvana Tradycija, p. 93.

[16] Pereslyduvana Tradycija, p. 61.