Katalikiškoji Tradicija Estijoje

Viešpaties apvaizda taip sutvarkė, kad mano gimtoji šalis tik apie tris šimtus metų išbuvo katalikiškosios Europos dalimi, o po to kartu su Skandinavijos kraštais pateko protestantizmo įtakon. Naujieji laikai suteikė katalikybei neblogus šansus vykdyti misiją, tačiau po Vatikano II Susirinkimo šis darbas sustojo. Dar blogiau, katalikų pamaldos šiandien yra labiau protestantiškos nei liuteronų, todėl vis daugiau tikinčiųjų domisi Tradicijos judėjimu ir Šv. Pijaus X kunigų brolijos veikla.
 
Estijos krikštas
 
Pagoniškos gentys, kurios gyveno dabartinėje Estijos teritorijoje, jau XI amžiuje pradėtos christianizuoti iš trijų pusių: pirmiausia – taikiai atkeliavusių vienuolių misionierių, vėliau – ginkluotų riterių ordinų, atvykusių iš Vokietijos, ir galiausiai – stačiatikių dvasininkų, kurie pasirodė iš Novgorodo ir Pskovo. Taikioji katalikų misija iki XIII a. šio to pasiekė tik Saaremos ir Hiiumos salose bei vakarinėje Estijoje – žinoma, kad nuo 1170 m. čia veikė misijų vyskupas, cistersų abatas Fulco iš Švedijos. Jo pagalbininku buvo estas vienuolis Janas. Buvo pastatytos kelios medinės bažnyčios, prie kurių nuolat gyveno kunigai.
XII a. pabaigoje prasidėjo misija iš Vokietijos tarp estams giminingų lyvių dabartinėje Vakarų Latvijoje. Trečiasis lyvių vyskupas šv. Albertas iš Buxhoevedeno (apie 1165-1229) Dauguvos žiotyse 1201 m. įkūrė Rygos miestą. Visas būsimos savo misijos žemes – Livoniją (dab. Latviją ir Estiją) bei Lietuvą – jis pavedė ypatingai Švč. Mergelės Marijos globai. Nuo tada šios šalys vadinamos Terra Mariana, Marijos žeme (est. Maarjamaa). Šį titulą 1215 m. patvirtino popiežius Inocentas III ir Laterano IV Susirinkimas. Popiežius ta proga suteikė palaiminimą vyskupui Albertui ir „estų vyskupui“, kalbėdamas: „Kaip Sūnaus, taip ir Motinos žemę visados stengsimės apgaubti savo tėvišku rūpesčiu“. Todėl Šv. Tėvas riteriams ir dvasininkams, vykstantiems į Livoniją, suteikė tuos pačius atlaidus, kaip ir kryžiaus žygio į Jeruzalę dalyviams. Misijos gynimui vysk. Albertas 1202 m. įkūrė Kalavijuočių ordiną, kuris netrukus pradėjo puolimą ir prieš pagonis estus. Popiežius siuntė į Livoniją savo legatus ir buvo planuojama čia įkurti bažnytinę valstybę tiesioginėje Šv. Sosto valdžioje. Bet keletas legatų buvo Estijoje nužudyti, misija sekėsi sunkiai, todėl šis projektas žlugo.
1219 m. Danijos karalius Valdemaras II užima Šiaurės Estiją. Rävala vietovėje danai įkuria tvirtovę, šalia kurios išauga Revalio miestas, estų vadinamas Tallinnu (iš taani – danai ir linn – miestas). 1224 kalavijuočiai savo užimtose žemėse įkuria Tartu vyskupiją, o 1227 galutinai užkariauja pietinę Estiją ir Ösel (Saaremos) salą. 1228 m. Haapsalu mieste įkuriama Saare-Lääne (Ösel-Wiek) vyskupija Vakarų Estijai ir saloms. 1227-38 Revalį ir Š. Estiją laikinai valdo kalavijuočiai, bet po to danai juos atsiima. 1240 danai įkuria Revalio vyskupiją. 1237 kalavijuočių ordinas prijungtas prie Livonijos ordino. Nesusitvarkę su estų sukilimu, 1347 danai galiausiai visą Š. Estiją parduoda Livonijos ordinui. (1559-1645 Danija dar valdo Saaremos salą, bei 1560 m. panaikintos Saare-Lääne vyskupijos žemes.)
 
Reformacija ir kontrreformacija
 
Vokiečių ir danų kilmės dvasininkai nesirūpino išmokti vietinių gyventojų kalbą, nebuvo ugdomas estų kilmės kleras. Todėl liaudies sukrikščioninimo darbas vyko vangiai, katechezė ir pamokslai buvo žemo lygio. Tačiau kai 1525 m. Estijoje įvyko reformacija ir Livonijos ordinas buvo panaikintas, katalikybei dar kurį laiką ištikimi liko būtent kaimų gyventojai ir estų kilmės vienuoliai. Dvasininkai ir miestiečiai be jokių dvejonių perėmė Liuterio skelbtas erezijas, buvo barbariškai nusiaubtos bažnyčios, ypač Tartu mieste. Tartu vyskupija egzistavo iki 1558 m. – tais metais jo vyskupą Rusijos caras Ivanas Rūstusis pagrobė ir įkalino Maskvoje.
1561 Š. Estiją užvaldo švedai, o 1582 m. P. Estiją – Lenkijos ir Lietuvos valstybė. Tartu mieste lenkų jėzuitai įkuria kolegiją, ir tik dabar prasideda intensyvi katalikų misija estų liaudies tarpe. Tačiau nuolatiniai karai neleidžia išugdyti estų kilmės dvasininkų. 1625 visą Estiją užima Švedija, o 1710 – Rusija. Daug jėzuitų miršta kankinių mirtimi švedų kalėjimuose. Valstybine ir tautine religija galutinai tampa liuteronybė, tačiau liuteronų dvasininkai lieka tolimi estų liaudžiai. Biblija į estų kalbą išverčiama tik 1739 metais.
Istoriniai, etnografiniai ir muzikologiniai tyrimai atskleidė stebėtinai didelę katalikybės įtaką estų tautinei kultūrai iki pat XIX a. I pusės. Nepaisant liuteronų pastorių kovos su „prietarais“, liaudies tarpe išliko šventųjų ir ypač Švč. M. Marijos kulto elementų, maldos už mirusiųjų vėles, kai kurios katalikiškos maldos, žegnojimasis. Gausios religinės liaudies dainos savo turiniu remiasi tiek vokiečių liuteroniškomis giesmėmis, tiek katalikiškomis idėjomis. Nuo XIX a. I pusės šie katalikiški elementai praktiškai išnyksta, bet ne dėl liuteronybės, o dėl liaudyje paplitusios radikaliai protestantiškos „Bohemijos brolių“ (Herrnhutenbrüder) sektos.
 
Katalikybės gaivinimas
 
XVIII-XIX a. estus valdo Rusija. Vyksta intensyvi rusifikacija, estų tarpe skleidžiama stačiatikių religija. Tačiau XVIII a. pab. kartu su katalikais valdininkais iš Rusijos į Estiją vėl atvyksta pavieniai kunigai. Šie rūpinasi tik vokiečių, lenkų ar prancūzų kilmės tikinčiaisiais, estų tarpe praktiškai joks darbas nevykdomas. Estijai atgavus nepriklausomybę 1918 m., jos katalikai gauna savą vyskupą: pirmuoju 1924 m. įsteigtos apaštalinės administratūros valdytoju tampa arkivysk. Antonio Zecchinis. Nuo 1932 m. administratorius – jėzuitas Eduardas Proffittlichas, 1936 m. įšventintas arkivyskupu. 1942 m. sovietai jį ištrėmė į Sibirą, kur jis ir mirė 1952 m. Katalikų skaičius tarpukariu pasiekia 6000 (0,53% gyventojų), tačiau jokia tikra misija šalyje nevykdoma, o sovietmečiu katalikybė visai apmiršta. Maždaug 1980 m. didžiausioje Estijos parapijoje Taline tebuvo 25–30 praktikuojančių estų kilmės katalikų, visi likę – lenkai, lietuviai, latviai.
Devintojo dešimtmečio viduryje estų inteligentijos (muzikų, artistų, istorikų) tarpe atsiranda nemažas susidomėjimas katalikiškąja kultūra. Prasidėjo nedidelė atsivertimų į katalikybę banga. Praėjusio amžiaus pabaigoje dviejose didžiausiose katalikų parapijose (Taline ir Tartu) daugumą tikinčiųjų jau sudarė etniniai estai.
Tuo metu Estijoje dirbo tik du katalikų kunigai: klebonas latvis Mikaels Krumpans ir estas kun. Einaras Laigna. E. Laigna buvo liuteronų pastoriumi, tačiau atradęs katalikybę konvertavo. Jis studijavo pogrindyje, vadovaujamas jėzuitų iš Lietuvos bei globojamas arkivyskupo V. Sladkevičiaus, ir buvo įšventintas vieno graikų katalikų vyskupo Ukrainoje (nes yra vedęs). KGB neleido kun. Laignai eiti kunigo pareigų, tačiau jis galėjo skaityti paskaitas apie katalikišką Vakarų kultūrą. Iš šių paskaitų daug inteligentų ėjo krikštytis pas kleb. Krumpans. 1989 klebonas mirė, jo vieton stojo estas kun. Reinas Õunapuu.
Dar 1991 m. kun. Laigna lankėsi Romoje ir buvo priimtas popiežiaus Jono Pauliaus II. Kunigas prašė Šventojo Tėvo pasiųsti į Estiją vyskupą, gerą misionierių. Popiežius paskyrė naują apaštalinį administratorių – tuometinį apaštalinį nuncijų Baltijos šalims arkivysk. Justo Mullor Garcia (iki 1997). Tai liūdniausias Vatikano diplomato pavyzdys, buvęs Vatikano atstovas prie SNO, Opus Dei narys. Jis paskubomis įvedė visas įmanomas posusirinkimines „reformas“, pakvietė į šalį griežtai modernistinius kunigus iš įvairių šalių. Modernizavimo politiką vedė ir administratoriai arkivyskupai Erwinas Josefas Enderis (1997-2001) bei Peteris Stephanas Zurbriggenas.
Kunigų padaugėjo iki keliolikos, atsirado keletas vienuolinių bendruomenių, tačiau įsivyravo modernistinė dvasia liturgijoje ir mokyme. Intelektualai, žavėjęsi viduramžių ir baroko kultūra, šlovinga Bažnyčios istorija, šventaisiais – visu tuo, kas juos patraukė į katalikybę, dabar bažnyčiose randa tik blankią pusiau protestantiškos, pasaulietiškos religijos realybę. Po penkerių metų daug iš jų visai nustojo praktikuoti, kai kurie perėjo pas stačiatikius. Buvo žmonių, kuriuos kaip tik traukė modernistinis katalikybės variantas, siūlomas neokatechumenato, bet ir jie neišsilaiko ilgiau kaip kelis metus. Nebelankantys bažnyčios toliau figūruoja parapijų registruose, todėl oficialiai Estijoje yra apie 5000 katalikų (0,33% gyv.), tačiau realiai jų daug mažiau. Yra grupė liuteronų ir episkopalinės bažnyčios narių, kurie atvirai simpatizuoja „idealiai“ katalikybei, bet atsisako konvertuoti, nes modernios parapijos yra dar labiau protestantiškos nei jų bendruomenės. O kur dar moralinio pobūdžio skandalai, neaplenkę ir Estijos dvasininkų...
 
Katalikų Tradicija Estijoje
 
1989 Taline buvo įsteigtas Estijos Humanistinis Institutas. Kun. Laigna ėmė jame dėstyti medievistiką ir Bažnyčios istoriją, o pasaulietis teologas Kalle Lindi – dogmatiką. Instituto kursuose buvo dėstoma nesutrumpinta katalikiška teologija, kritikuojama II Vatikano reforma. Šie kursai vėl patraukė į Bažnyčią keliasdešimt studentų, tarp jų – ir mane, šio straipsnio autorių. Maždaug 30 jaunų intelektualų, susižavėjusių katalikų Tradicija, įsteigė grupę Studium Catholicum. 1991 m. kun. Laigna susipažino su Šv. Pijaus X brolijos kunigu Jean-Marc Rulleau, lankėsi Brolijos seminarijose Zaitzkofene (Vokietija) ir Écône (Šveicarija), kur išmoko laikyti šv. Mišias pagal tradicinį ritualą. Nuo tada arkivysk. J. M. Garcia nebeleido jam užimti bažnytinių pareigų. Nuo 1992 m. rugsėjo 1 d. kun. Laigna ėmė kas sekmadienį laikyti tradicines šv. Mišias tikinčiųjų grupei privačiose patalpose. Jose lankydavosi 20-25 tikintieji, tačiau didelei daliai Studium Catholicum narių Šv. Pijaus X brolijos pozicija atrodė pernelyg radikali. „Nuosaikieji“ atsiskyrė ir sukūrė labiau intelektualią draugiją Academia Catholica. Manyta, jog įmanoma „legaliais“ būdais paveikti bažnytines struktūras Tradicijos linkme. Iš pradžių apaštalinis administratorius pripažino jų organizaciją, bet vėliau neleido įgyvendinti jokių bent kiek konservatyvių idėjų.
1992 m. aš įstojau į dominikonų vienuolyną Lenkijoje, bet po dvejų metų noviciato ir filosofijos studijų buvau atleistas, nes pernelyg rodžiau savo simpatijas Tradicijai. Tuomet įstojau į Šv. Petro brolijos seminariją Wigratzbade (Vokietija). 1996 m. aš inicijavau organizaciją Eesti UNA VOCE – tarptautinės UNA VOCE federacijos padalinį mūsų šalyje. Ši įtakinga pasauliečių organizacija visame pasaulyje kovoja už tradicinių šv. Mišių teises. Estijos skyriaus pirmininkas Ülo Reintopas ir aš bandėme pasiekti, kad administratorius suteiktų indultą kun. Laignai arba kitiems kunigams oficialiai laikyti tradicines šv. Mišias ar net leistų Šv. Petro brolijos veiklą. Arkivysk. E. J. Enderis net nesiteikė atsakyti į peticijas. Todėl 2000 m. lapkritį UNA VOCE federacijos generaliniame susirinkime Romoje paskelbėme, kad dėl būtinybės būklės turime kreiptis į Šv. Pijaus X kunigų broliją, o tikslo nepasiekusi Eesti UNA VOCE uždaroma.
Aš pats jau 1998 m. ėmiausi nuodugnių Šv. Pijaus X brolijos teisinės būklės studijų, konsultavausi su kanonų teisės specialistais ir įsitikinau, jog ši Brolija nėra schizmatinė. Suvokiau, jog Šv. Petro brolija ir UNA VOCE akcentuoja vien tradicinių Mišių problemą ir nebemato bendros Bažnyčios krizės ypač tikėjimo srityje. Todėl nebaigęs studijų 2000 m. vasarį aš perėjau į Šv. Pijaus X brolijos seminariją Zaitzkofene. 2002 m. lapkričio 3 d. priėmiau kunigystės šventimus iš vysk. Richardo Williamsono rankų. Mano primicijose Talino šv. Mikalojaus (Niguliste) bažnyčioje dalyvavo virš 70 žmonių. 2003 sausį pradėjau dirbti Brolijos priorate Varšuvoje ir iš ten važinėju į Estiją.
Jau nuo 2001 m. Brolijos kunigai kas du mėnesius lankydavosi Estijoje, buvo bendradarbiaujama su kun. Laigna. 2003 m. atidaryta nauja koplyčia Talino centre, rastos gražios patalpos šv. Mišioms Tartu. Deja, dėl rimtų doktrininių nesutarimų su kun. Laigna teko išsiskirti, todėl tradicines šv. Mišias tikintiesiems dabar laiko tik Brolijos kunigai. Mišios Taline ir Tartu aukojamos kas dvi savaitės. Šiuose mietuose yra apie 40 nuolatinių lankytojų ir 20 besidominčių. Tarp tikinčiųjų daug vaikų, todėl organizuojamos katekizmo pamokos ir vasaros stovyklos. 2004 m. sausio 27 d. Taline lankėsi vyskupas R. Williamsonas ir suteikė Sutvirtinimo sakramentą 14-kai asmenų. Tais metais įvyko trečios šv. Ignaco rekolekcijos Estijoje. Pastaraisiais metais pradedame ir leidybinę veiklą: jau išleista viena knyga ir 14 brošiūrų. Ėmėme leisti reguliarų biuletenį Pro Fide, kurio išėjo 10 numerių.
Intensyvus bendravimas su tikinčiaisiais įvairiose Estijos parapijose rodo, kad daugelis iš jų vis labiau nepatenkinti moderniomis reformomis. Liturgijoje vis didesnę įtaką įgauna agresyvus neokatechumenato stilius – aktyviausi kunigai yra šios sektos Bažnyčios viduje nariai iš Italijos, Ispanijos ir Lotynų Amerikos. Nors Estijoje veikia keletas pasaulinio lygio grigališkojo choralo grupių, choralui bažnyčiose vietos nėra. Rimtą chorinę muziką bandoma pakeisti banaliomis melodijomis. Praėjusių metų Velyknakčio Mišiose Taline choras giedojo grigalinį Aleliuja. Per patį vidurį kunigas sušuko: „Užtenka, baikite!“ ir giedojimą nutraukė. Tai papiktino daugelį tikinčiųjų. Daug rimtai praktikuojančių katalikų yra konvertitai, atradę tikėjimą po ilgų ieškojimų ir besidomintys jos istorija, todėl jie mato akivaizdų kontrastą tarp tikrosios ir šiandieninės katalikybės.
Tikimės, kad Marijos žemės Valdovė savo galingu užtarimu išmels malonių Tradicijos darbui ir leis jam įsitvirtinti Estijos Katalikų Bažnyčioje.
 
Kun. Ivo Õunpuu