Vysk. Fellay: Bažnyčios padėtis yra katastrofiška

Kokia buvo Šv. Pijaus X brolijos organizuotos piligriminės kelionės į Lurdą reikšmė ir kodėl jos temos – Kristaus karališkumas ir šv. Pijus X – yra tokios svarbios? Kokia šiandien yra Katalikų Bažnyčios situacija, ypač prisimenant Sinodą šeimos temai ir į popiežiaus Pauliaus VI beatifikaciją? Ar dar yra vilties Bažnyčiai? 

Pateikiame Šv. Pijaus X brolijos Prancūzijos distrikto internetinės svetainės laportelatine.org paskelbtą interviu su Generaliniu vyresniuoju vyskupu Bernardu Fellay po Brolijos tarptautinės piligrimystės į Lurdą.

 

Lurde po Kristaus Karaliaus vėliava

La Porte Latine: Labą dieną, ekscelencija. Ačiū, kad atsakote į  La Porte Latine klausimus Prancūzijos tikintiesiems, kurie negalėjo dalyvauti šioje nuostabioje piligriminėje kelionėje. Kaip jūs apibendrintumėte šią kelionę?

Vysk. Fellay: Iš tiesų, „nuostabi“ yra teisingas žodis. Tai buvo labai, labai, labai graži ir tobulai darni piligrimystė: organizatorių, suteikusių mums viską, ko reikėjo, pagalba; Gerasis Dievas, davęs be galų gražų orą; nuostabios vėlyvojo rudens dienos, dėl kurių ceremonijos buvo giedros kiek tik įmanoma... Manau, tai yra žodis, kurį pavartočiau: giedrumas. Buvo labai ramu ir gražu. Manau, kad tikinčiųjų sielos galėjo pakilti link Dievo, vienytis su Juo, dėkoti Švenčiausiajai Mergelei ir melsti jos visų jiems ir mums reikalingų malonių. Tikrai graži padėkos piligrimystė.

LPL: Šios piligrimystės metu buvo atlikta keletas pašventimų. Kadangi jie apima taip pat visus brolijos tikinčiuosius, ar galėtumėte pakalbėti apie juos?

Vysk. Fellay: Iš tiesų tai buvo pašventimų atnaujinimai. Nemanau, kad buvo tiesioginių pašventimų, išskyrus galbūt šiandieninį, kuris buvo labiau prašymas į šv. Pijų X. Bet žinoma, jis yra mūsų globėjas, ir viskas jau yra jo rankose. Prancūzijos distrikto ir visos Brolijos pašventimo Nekaltajai Marijos Širdžiai atnaujinimas atitinka Fatimos žinią. Juk Lurdas yra Dievo Motinos apsireiškimų vieta, ir pranešimai iš tikrųjų yra tie patys: jie primygtinai reikalauja labai gilaus ir nuoširdaus atsidavimo Švenčiausiajai Mergelei, jos Nekaltajai Širdžiai. Čia buvo apreikštas Nekaltasis Prasidėjimas, Fatimoje – Sopulingoji ir Nekaltoji Širdis, bet tai ta pati Švenčiausioji Mergelė. Taigi, mums šis pašventimas labai svarbus, nes tai yra aiškiai dangaus mums duota priemonė rasti apsaugą ir pagalbą šiais sunkiais laikais. Nekaltoji Širdis tikrai yra Dievo nurodyta priemonė. Taip pat buvo atliktas pašventimas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai ir Kristui Karaliui. Šis pašventimas mums labai brangus ir svarbus.

Tai man primena vieną labai įžvalgią arkivysk. Lefebvre‘o mintį apie kovą ir dabartines problemas Bažnyčioje. Jis yra pasakęs: „Reikalai klostosi blogai, nes prelatai, mūsų prelatai, Bažnyčios vadovai, nebesirūpina ir nebesidomi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalyste ir viešpatavimu.“ Jis pridūrė, kad negalime jais sekti. Ir tai yra tiesa ‒ šiandien tai tapo visiškai nebesuprantama tema. Manau, kad tai yra viena didžiausių nelaimių. Iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karališkumo padaroma tam tikra teorija, kurios nebenorima įgyvendinti. Na, galbūt ji pritaikoma asmeniniame tikinčiojo gyvenime..., tačiau skelbti, kad ji turi būti realizuojama viešajame ir politiniame gyvenime, pripažįstant, kad visos visuomenės, šalys ir tautos priklauso mūsų Viešpačiui – šiandien tai laikoma marsietiška idėja, netgi Bažnyčioje. Tai gili tragedija, nes tas pats tautų Viešpats yra mūsų Išgelbėtojas. Jis yra visų tautų ir Bažnyčios galva, ir tuo pačiu metu Jis yra Išganytojas, vienintelis, galintis mus išgelbėti. Pašalinti iš krikščionybės svarbią jos dalį, apimančią mūsų gyvenimą pasaulyje ‒ juk mes turime kūną ir sielą ‒ yra labai rimta klaida. To norėjo Bažnyčios priešai – pašalinti mūsų Viešpaties skeptrą, valdovo lazdą. Kovos už Kristaus viešpatavimą buvo atsisakyta, ir, sekdami Arkivyskupu, mes visada tai laikėme labai, labai rimtu dalyku. Mes įsitikinę, jog šiuo klausimu esame teisūs. Taigi, šio pašventimo, kurio prašė Pijus XI, atnaujinimas yra labai svarbus. Tai į dangų nusiųstas protestas, sakantis: daugelis nuo Tavęs nusigręžė, bet ne mes! Mes norime būti su Tavimi.

LPL: O šiandieninis kreipimasis į šv. Pijų X?

Vysk. Fellay: Šv. Pijus X yra mūsų globėjas. Todėl mes prašome jo, kad mus saugotų ir gintų, kad iš dangaus aukštybių globotų mūsų veiklą, pagrįstą jo pavyzdžiu. Žmonės gali kalbėti ką nori, bet šv. Pijus X buvo tikrai didis šventas popiežius. Jis buvo kanonizuotas dėl savo kunigystės. Žinoma, popiežius yra kunigystės viršūnė – Aukščiausiasis Dvasininkas – ir tai taip pat yra nemaža programa. Turime prisiminti, kad šv. Pijus X yra mūsų pavyzdys.

LPL: Katalikų, ypač Brolijos tikinčiųjų, dėmesį patraukė keletas klausimų dėl pastarųjų įvykių. Pirmasis yra apie Rytų krikščionis, žudomus šiomis dienomis. Kokia jūsų nuomonė apie tai, kas vyksta?

Vysk. Fellay: Pirmiausia, didžiulė užuojauta. Taip pat nėra abejonės, jog šiandien šiose šalyse matome šią be galo agresyvią islamo formą dėl to, kad neseniai buvo visiškai apversta tam tikra įsišaknijusi tvarka. Iki šiol krikščionys šiose šalyse gyveno su visa jiems priklausančia garbe ir pagarba. Galėtume sakyti, kad taip buvo nuo pat pradžių. Kai su Mahometu atėjo islamas, jie nebuvo tokie barbariški kaip šiandien. Tai taip pat yra laiko ženklas. Tai turėtų priversti žmones galvoti, bet mums susidaro įspūdis, kad niekas negalvoja. Jie mėgina tai apibūdinti kaip ekstremizmo rūšį ir ties tuo sustoja. Kas ten vyksta, yra rimta – tikrai labai, labai rimta. Vėlgi, kai nebenorime mūsų Viešpaties karaliavimo, kenčiame pasekmes: jos yra mums tiesiai prieš akis.

LPL: Žiniasklaida daug kalba apie Katalikų Bažnyčios Sinodą. Ką turėtume apie jį manyti? Ko turėtume tikėtis?

Vysk. Fellay: Nėra ko tikėtis. Nėra reikalo laukti. Kryptis buvo nustatyta, ir ji yra aiški. Paprasčiausiai turime pasakyti: ji yra aiški. Akivaizdu, kad jie nori sumenkinti neištikimybėje, nuodėmėje gyvenančiųjų padėtį. Jie nori ją sumenkinti, ir tai yra labai, labai, labai rimta. Žaisdami su morale, žaidžiame su Dievo įsakymais. Išdrįsti dvi savaites asmeninei nuomonei palikti klausimus, kurie iš tikrųjų nepalieka erdvės nuomonei! Tai Dievo žodis. Mes tik turime pasakyti “Amen.” Žinoma, turime galvoti, kaip pagelbėti šiems žmonėms, visada turime apie tai galvoti. Bet mes tikrai jiems nepagelbėjame sakydami, kad yra atviros durys, kai jų nėra. Durys, kurios yra atidaromos, yra durys į pragarą! Šie prelatai, gavę raktų galią, tai yra, dangaus vartų atidarymo galią, juos uždaro ir atidaro pragaro vartus. Tai neįtikėtina! Tai beprotiška! Visiškai beprotiška! Ir kaip minėjau, kryptis buvo nustatyta. Tiesa, šis sinodas neturėjo priimti sprendimo, jis turėjo būti pirmas žingsnis, bet pirmieji žingsniai buvo žengti, kryptis buvo nustatyta, ir nesunku atspėti, ką padarys kitas sinodas. Nebent būtų žymiai stipresnė reakcija nei ta, kurią matome šiandien. Ir  abejoju, kad bus. Deja, jos nebus!

LPL: Ką turėtume manyti apie Pauliaus VI beatifikaciją?

Vysk. Fellay: Tai paprasčiausiai nerimta. Peršasi išvada, kad bet kas gali būti šventasis, ypač jeigu jis palaiko Vatikano II Susirinkimą! Visa, kas susiję su Susirinkimu, dabar yra šventa, beatifikuota, kanonizuota. Vėlgi, tai yra būdas sumenkinti šventumą. Tai nebėra rimta, tai tiesiog nėra rimta! Tai žeidžia, tai mus giliai žeidžia. Religija išjuokiama. Šventasis turi spindėti savo dorybėmis, savo herojiškomis dorybėmis, jis turi būti sektinas pavyzdys. Ir skaudu tai sakyti, bet tai, ką jie čia daro, yra nerimta.

LPL: Pabaigsime žodžiais, kuriuos vakar spauda citavo iš jūsų pamokslo: „Nebijokite!“ Ką galėtumėte patarti šiose Mišiose nebuvusiems tikintiesiems pasisemti iš jūsų pamokslo?

Vysk. Fellay: Tai, ką pasakiau, turi būti suprasta teisingai. Aš nepasakiau: „Tiesiog nebijokite“. Aš pasakiau, kad, žmogiškai kalbant, iš visų pusių yra labai rimtų priežasčių bijoti, bet į šią žmogišką baimę mes turime atsakyti antgamtiniu žvilgsniu, klausydamiesi mūsų Viešpaties, žinojusio, kad apaštalai bijo – ši baimė visiškai ne nauja.

Ši baimė egzistavo nuo pat apaštalų laikų. Tai vienas galingiausių Bažnyčios priešų, ypač velnio, ginklų Bažnyčios apaštaliniam veikimui paralyžuoti. Jis bando išgąsdinti, sukelti siaubą. Mes privalome nugalėti šią baimę, bet ne ieškodami žmogiškų priemonių. Žmonės gundomi dvejopai: jie leidžiasi išgąsdinami prieš juos esančios realybės, arba skatinami spręsti problemas patys. Į abu dalykus tikrasis atsakymas yra tas, kurį davė mūsų Viešpats pasakydamas „Nebijokite“, nes pagalbos turime ieškoti Jame. „Adjutorium nostrum in nomine Domini“ ‒ mūsų pagalba yra Viešpaties varde. Privalome žiūrėti į Dievą. Tokioje baisioje krizėje, kaip ši, tai yra viskas, kas mums lieka. Kiek tai liečia žmones, tai yra pabaiga, tai yra beviltiška. Bažnyčios situacija yra neįvardyta katastrofa. Tai tikrai yra priežastis išsigąsti. Bet mes neturime teisės būti paralyžiuojami baimės, privalome eiti pirmyn, privalome atkariauti. Tai gali būti padaryta tik Viešpaties vardu ‒ žvelgiant į Dievą ir ieškant Dievo pažadėtos pagalbos.

Kai Dievas pakvietė apaštalus eiti į visą pasaulį, Jis turėjo jiems pasakyti „Nebijokite“, bet Jis taip pat pasakė „Pasikliaukite Manimi. Aš visada būsiu su jumis.“ Tai ir yra tikroji žinia, o ne tik skatinimas nebijoti.

2014 m. spalio 27 d.