Keturių Šv. Pijaus X kunigų brolijos vyskupų konsekravimo iškilmių pamoksle 1988m. birželio 30 d. arkivyskupas Marcelis Lefebvre‘as susirinkusiems kalbėjo:
„...Jūs žinote, mano mielieji broliai, jums nereikia ir sakyti, kad Leonas XIII yra regėjęs pranašišką viziją, ir todėl sakęs: Petro sostas vieną dieną taps bedievystės sostu. Jis taip sakė viename iš savo egzorcizmų, „Leono XIII egzorcizme“[1]. Ar tai tinka jau šiandien, ar taip atsitiks tik rytoj? Aš nežinau. Bet kuriuo atveju, tai buvo pranešta iš anksto. Bedievystė – tai gali būti paprasčiausiai erezija. Erezija ir yra bedievystė. Nebeišpažinti visų laikų tikėjimo, nebeišpažinti katalikų tikėjimo, yra rimta klaida. Jei apskritai yra bedievysčių, tai šiandieninė bedievystė yra tikrai didelė! Tikrai manau, kad galiu pasakyti, jog Bažnyčioje tikrai nebūta didesnės bedievystės, kaip anoji Asyžiaus diena[2], kuri nusižengia tiek pirmajam Dievo Įsakymui, tiek pirmajam Credo punktui! Neįtikėtina, kad kažkas panašaus galėjo įvykti Bažnyčioje, visos pažemintos Bažnyčios akivaizdoje! [...] Tačiau apie tuos dalykus pranašavo ne tik gerasis popiežius Leonas XIII, bet ir Kvito Švenčiausioji Mergelė Marija. Neseniai vienas iš mūsų kunigų, mūsų priorato Bogotoje, Kolumbijoje, prioras, atnešė man knygą[3] apie Švč. Mergelę Mariją „de El Buen Suceso“ [„Gerosios Kloties“], kuri Kvite (Quito), Ekvadoro sostinėje turi bažnyčią, didelę bažnyčią. Netrukus po Tridento Susirinkimo, taigi prieš kelis šimtus metų, vieno vienuolyno Kvite sesuo regėjo apsireiškusią Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kuri jai kalbėjo. Tie apsireiškimai buvo užrašyti ir Romos pripažinti. Todėl Kvito Švč. Mergelei Marijai buvo pastatyta puiki bažnyčia, ir istorikai štai ką pasakoja: Kai Švč. Mergelės statula buvo beveik baigta, ir skulptorius jau norėjo daryti jos veidą, jis atrado, kad veidas jau buvo stebuklingu būdu atliktas. Ši stebuklinga Švč. Mergelės Marijos statula ten Ekvadoro tikinčiųjų labai pamaldžiai garbinama. Ši Švenčiausioji Kvito Mergelė tai vienuolei šį tą pranašavo apie XX amžių ir aiškiai pasakė: XIX a. bėgyje ir didžiojoje XX a. dalyje šventojoje Bažnyčioje vis labiau išplis erezijos ir įstums Bažnyčią į katastrofišką, visiškai katastrofišką būklę. Papročiai suges ir tikėjimas pranyks, mums nė nepastebėjus. Ir – atleiskite, jei tęsiu pasakojimą apie apsireiškimą – bet jame pasakojama apie vieną prelatą, kuris ryžtingai pasipriešins tam apostazės srautui, tai bedievystės srovei ir išsaugos kunigystę, ugdydamas gerus kunigus. Jūs galite padaryti pritaikymą, jei norite, aš to nedarysiu. [Plojimai.] Aš buvau nustebintas, kai perskaičiau tas eilutes, to negaliu paneigti. Tačiau taip yra, tai buvo užrašyta, atspausdinta ir padėta į archyvą apie šį apsireiškimą. Be to, jūs tikrai žinote apsireiškimus La Salete, kur Švč. Mergelė Marija pasakė, kad Roma praras tikėjimą, ir kad ten viešpataus tamsa – tamsa! Pamąstykite, ką tai galėtų reikšti, jei pati Švenčiausioji Mergelė taip kalba. Ir galiausiai mes turime Fatimos paslaptį, kuri yra dar arčiau mūsų laike. Be jokių abejonių, trečioji Fatimos paslaptis turi turėti nuorodų į tas tamsybes, kurios aptemdė Romą, tamsybes, kurios nuo [Vatikano II] Susirinkimo laikų nusidriekė virš viso pasaulio...“
Arkivyskupo minėta vienuolė – garbingoji (venerabile) Mariana Francisca de Jesús Torres y Berriochoa (1563–1635) gimė kilmingoje šeimoje Ispanijoje. Teturėdama 13 metų, ji su šešiomis Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo pranciškonių tretininkių ordino[4] seserimis išvyko į Peru vicekaralystę (dab. Ekvadorą). Čia, Kvito mieste, jos 1577 m. sausio 13 d. įsteigė ordino dukterinį vienuolyną, į kurį Mariana Pranciška rugsėjo 8 d. ir įstojo. Sulaukusi 26 m., Mariana Pranciška buvo išrinkta vienuolyno abate ir ėjo šias pareigas iki mirties. Nugyvenusi šventą gyvenimą, ji mirė ir buvo palaidota vienuolyne. Kai 1906 m. jos kūnas buvo išimtas iš kapo rūsio, jis rastas visiškai nepaliestas gedimo – galūnės buvo lengvai judinamos, išlikęs liežuvis ir plaukai. Ir šiandien jos kūnas atrodo lyg ką tik po mirties.
1594 m. lapkričio 2 d., 1 valandą nakties, motinai Marianai Pranciškai besimeldžiant, vienuolyno bažnyčios choro viršuje jai pirmą kartą pasirodė Švč. Mergelė Marija. Ji save pavadino „Maria de El Buen Suceso“ ir vėliau pasirodydavo motinai beveik kiekvienais metais per Grabnyčias. Ji išpranašavo daug tiek jos vienuolynui, tiek ir visam pasauliui lemtingų istorinių įvykių, kurie vėliau tiksliai išsipildė. Be to, Švč. Mergelė pakartotinai prašė iš medžio išdrožti statulą pagal jos apsireiškimą – dešinėje rankoje laikančią abatės lazdą ir raktą nuo klauzūros, kairėje – Kūdikėlį Jėzų. Ji taip pat davė Motinai Marianai tikslius nurodymus dėl šios statulos, taip pat nurodė netgi skulptorių, kurį parinko šiam darbui – tuo metu labai garsų Valjadolide gimusį menininką Don Francisco de la Cruz del Castillo. Šią statulą po jos išdrožimo stebuklingai užbaigė trys arkangelai: Mykolas, Gabrielius ir Rapolas, kaip buvo apreikšta vizijoje motinai Marianai 1611 sausio 15 d., jai klūpant prieš Švč. Sakramentą. 1611 vasario 2 d. statulą iškilmingai pašventino Kvito vyskupas Salvadoras de Ribeira OP Imagen Sagrada de Nuestra Señora de El Buen Suceso vardu. Šiandien ji Ekvadore tebegarbinama kaip stebuklinga statula.
Švč. Mergelės Marijos pranašystė, kurią minėjo arkivysk. Marcelis Lefebvre‘as, yra tiksliai užrašyta minėtoje mons. dr. Luis Cadena y Almeida knygoje, kur pateikiamas oficialiai Bažnyčios patvirtintas tekstas.
1634 m. vasario 2 d., ankstų rytą trečią valandą, motina Mariana Pranciška, besimelsdama vienuolyno bažnyčios chore, pastebėjo, kad užgeso amžinoji lempelė. Ji norėjo nedelsdama nusileisti iš choro į bažnyčią ir lempelę vėl uždegti, tačiau staiga pasijuto lyg sulaikyta kažkokios nepaaiškinamos jėgos ir nebegalėjo net pajudėti. Tuo tarpu bažnyčią užplūdo antgamtinė šviesa. Jai pasirodė Švč. Mergelė Gerosios Kloties. Kairėje rankoje ji laikė kūdikėlį Jėzų, dešinėje – abatės lazdą ir raktą nuo klauzūros, kadangi ji prisistatė ir kaip „nuolatinė vienuolyno abatė“ (abadesa perpetua). Švč. Mergelė lėtai prisiartino prie motinos Marianos ir ją pasveikino žodžiais: „Mano mylimoji dukrele!“ Atskleidusi kai ką apie jos mirtį ir ordino likimą, Švč. Mergelė tarė:
„Amžinosios lempelės, degančios ties įkalintąja meile, užgesimas, kurį tu matei, turi keleriopą prasmę:
Pirmoji prasmė yra ta, kad XIX a. pabaigoje ir XX a. didesnėje dalyje šalyse, tuo metu jau tapusiose laisvomis respublikomis, suklestės įvairios erezijos. Joms įsiviešpatavus, dėl beveik visur paplitusio papročių sugedimo sielose užges tikėjimo šviesa. Tuo metu žmones ištiks didelės fizinės ir moralinės, viešos ir privačios katastrofos. Tos kelios sielos, kurios liks ištikimos Dievo malonei, patirs žiaurią, neapsakomą, ilgai trunkančią kančią. Daugelis jų mirs nuo kančių smarkumo ir bus priskaitytos prie kankinių, paaukojusių save už Bažnyčią bei Tėvynę.“
Paaiškinusi antrąją ir trečiąją prasmes, liečiančias jos ordiną bei visuotinį papročių smukimą, Švč. Mergelė jai tarė:
„Ketvirtoji prasmė yra ta, kad pasireikš sektų galia ir sugebėjimas įsiskverbti į šeimas, kur jos sieks užgesinti vaikų nekaltybės šviesą ir taip sumažinti pašaukimų skaičių. Nors vienuolijų klero tarpe dėka ištikimybės regulai bei dorybių praktikavimo dar pasitaikys šventų kunigų, pasaulietinė dvasininkija, labiau linkusi į pinigus, nei į savo pašaukimą, jų nebeturės. Taip Bažnyčia savo nelaimei gyvens tuo metu tamsioje naktyje, nes jai truks prelato ir tėvo, budinčio su meile, švelnumu, drąsa, įžvalga bei išmintimi. Daug kunigų praras kunigišką dvasią ir įstums savo sielas į didelį pavojų.
Melskis nuolatos, nenuilstamai maldauk, liek karčias ašaras savo širdies gilumoje ir prašyk mūsų dangiškojo Tėvo, kad Jis, dėl mano Švenčiausiojo Sūnaus Eucharistinės Širdies meilės, kiek įmanoma greičiau užbaigtų tuos tamsius laikus ir pasiųstų Bažnyčiai prelatą, kuris atstatys savo kunigų įsitikinimus. Šį mano labai mylimą sūnų mes apdovanosime ypatingais gabumais: širdies nuolankumu, jautrumu dieviškiems įkvėpimams, tvirtumu ginant Bažnyčios teises ir švelnia bei užjaučiančia širdimi, kad jis lyg antrasis Kristus priimtų ir didelius, ir mažus, nė trupučio nepaniekindamas pačių nelaimingiausiųjų.
Į jo rankas bus įduotos šventumo svarstyklės, kad Dievo garbei vėl įsiviešpatautų teisingas matas ir svoris. Dievui pašvęstų sielų abejingumas pristabdys greitą šio prelato sėkmę ir kartu bus priežastis to, kad šėtonas užvaldys anas šalis. Jam tai pavyks, nes daugybė svetimų žmonių be tikėjimo lyg juodas debesis užtemdys giedrą jau anksčiau mano dieviškojo Sūnaus Švenčiausiajai Širdžiai pašvęstų respublikų padangę. Kartu su šiuo debesiu vėl iškils visos ydos, o per jas žmoniją ištiks visų rūšių bausmės, tarp jų maras, badas, kivirčai tarp savųjų ir svetimųjų bei atkritimas nuo tikėjimo, dėl ko didelis skaičius sielų pražus.
Kils baisus ir siaubingas karas, kurio metu liesis savųjų ir svetimųjų, pasaulietinių ir vienuolijų kunigų ir net vienuolių seserų kraujas. Ši naktis bus pati baisiausia, nes žmonių akimis žiūrint, atrodys, jog blogis triumfuoja. Tada ateis mano valanda, kai aš įstabiu būdu nuvainikuosiu išdidų ir prakeiktą šėtoną. Aš paminsiu jį po savo koja ir supančiojusi nustumsiu jį į pragaro bedugnę, taip išvaduodama Bažnyčią ir Tėvynę iš jo žiaurios tironijos.
Penktoji amžinosios lempelės užgesimo prasmė nusako tą apsileidimą ir nerūpestingumą, dėl kurio turtingi žmonės abejingai stebės, kaip persekiojama Bažnyčia, užgniaužiamos dorybės, kaip triumfuoja blogis, nesirūpindami išganingai panaudoti savo turtą blogio sunaikinimui bei tikėjimo atstatymui.“
(Pagal Damit die Kirche fortbestehe, Priesterbruderschaft St. Pius X, Stuttgart, 1992, p. 740–750. Citatas iš vokiečių k. vertė Kęstutis Choromanskis).
[1] „Ecclesiam, Agni immaculati sponsam, vaferrimi hostes repleverunt amaritudinibus, inebriarunt absinthio; ad omnia desiderabilia ejus impias miserunt manus. Ubi sedes beatissimi Petri et Cathedra veritatis ad lucem gentium constituta est, ibi thronum posuerunt abominationis impietatis suae; ut percusso Pastore, et gregem disperdere valeat” – Bažnyčią, be dėmės Avinėlio nuotaką, klastingieji priešai pripildė kartybių, pagirdė pelynais, į visus jai brangius dalykus ištiesė bedieviškas rankas. Kur tautų apšvietimui yra įsteigtas palaimintojo Pero sostas ir tiesos Katedra, ten jie pastatė šlykštų savo bedievystės sostą, kad ištikę Ganytoją, galėtų išvaikyti ir kaimenę (Exorcismus in satanam et Angelos apostaticos, jussu Leonis XIII. P. M. editus, cit. pagal: Collectio Rituum in usum cleri dioecesis Basileensis. Solodori, 1896).
[2] Turimas omeny pop. Jono Pauliaus II 1986 m. spalį Asyžiuje suorganizuotas pasaulio religijų susitikimas.
[3] Sesers regėtojos beatifikacijos proceso postulatoriaus (nuo 1986 07 16) mons. dr. Luis E. Caneda knyga Madera para Esculpir la Imagen de una Santa, Mount Kisko, New York, 1987.
[4] Įsteigtas 1489 m. Tolede iš portugalų grafų giminės kilusios pal. Beatriz de Silva.