Mieli draugai ir geradariai,
Birželis yra kunigų šventimų mėnuo trijose iš šešių mūsų seminarijų, o kitose dviejose jie vyks gruodžio mėnesį. Šiemet, Dievui panorėjus, mes įšventinsime dvidešimt tris labai reikalingus kunigus. Ačiū Dievui! Šie kunigai kovos priešakinėse eilėse dabartiniame Bažnyčios istorijos etape, kurį ateities istorikai vadins „Vatikano II Susirinkimo krize“. Šv. Pijaus X kunigų brolija kaunasi priekinėse gretose, nes pirmasis mūsų rūpestis – formuoti ir pašventinti kunigus. Brolijos įstatuose skaitome: „Brolijos tikslas yra kunigystė ir visa, kas yra su ja susiję; ir nieko daugiau, vien tai, kas turi ryšį su ja; kunigystė, kokios norėjo mūsų Viešpats Jėzus Kristus tardamas: „Tai darykite mano atminimui.“ (Įstatai II, 1.)
Turėkite tai omenyje skaitydami šį laišką, kuriame mes kruopščiai panagrinėsime Bažnyčios pripažintus Marijos apsireiškimus, taip pat kai kuriuos pastaraisiais amžiais parašytus marijinius tekstus, skelbiančius šią paskutinių laikų Bažnyčios krizę. Leiskite man šį mėnesį šiek tiek išsiplėsti, kad galėčiau jus supažindinti su kai kuriais pranašiškais mūsų Motinos apreiškimais apie kunigystės krizę ir kunigų broliją, kuri tamsiausią Bažnyčios valandą ateis jai į pagalbą. Šių tekstų turinys yra stebėtinai paprastas: 1) ateis baisi kunigystės krizė, paveiksianti visą Bažnyčią; 2) ji bus įveikta tik atgaivinus kunigystės idealą.
1. Kito Dievo Motina
Pranešimas apie kunigystės krizę: „Šventasis Kunigystės sakramentas bus išjuokiamas, užgauliojamas ir niekinamas. <...> Demonas visais įmanomais būdais bandys persekioti Viešpaties tarnus ir veiks su žiauriu ir subtiliu gudrumu, siekdamas sunaikinti jų pašaukimo dvasią ir daugelį sugadindamas. Šie sugadinti kunigai, kurie bus krikščionių tautos papiktinimas, sukurstys blogų krikščionių ir Romos Apaštalinės Katalikų Bažnyčios priešų neapykantą visiems kunigams. Šis akivaizdus šėtono triumfas atneš didelių kančių geriesiems Bažnyčios ganytojams...“
Tuo laiku, kaip pranašavo Dievo Motina, „pasaulietinė dvasininkija turės daug trūkumų, nes kunigai aplaidžiai atliks savo šventas pareigas. Likę be dieviškojo vedimo, jie išklys iš Dievo nutiesto kunigiškos tarnystės kelio ir prisiriš prie turtų, kurių nederamai sieks. Kaip Bažnyčia kentės šią tamsiąją naktį! Neturėdami prelato ir tėvo, kuris juos vestų su tėviška meile, švelnumu, stiprybe, išmintimi ir apdairumu, daugybė kunigų praras dvasią ir jų sielos atsidurs dideliame pavojuje. Tai bus ženklas, jog artinasi Mano atėjimo valanda“. (Ketvirtasis apsireiškimas, 1610)
Sprendimas: maldauti Dievą atsiųsti „Bažnyčiai prelatą, kuris atgaivintų jos kunigų dvasią“. (Šeštasis apsireiškimas, 1634)
(Admirable Life of Madre Mariana, II tomas)
2. Šv. Liudvikas Grinjonas de Monforas (1716), „Traktatas apie tikrąjį pamaldumą Šventajai Mergelei“.
Krizės paskelbimas: „Galiausiai Marija turi būti baisi velniui ir jo bendrininkams kaip mūšiui išsirikiavusi kariuomenė (Gg 6, 6) ypač pastaraisiais laikais, nes velnias, gerai žinodamas turįs mažai laiko (Apr 12, 12) sieloms pražudyti – daug mažiau nei bet kada – kasdien stiprins pastangas ir puolimus; veikiai jis paskatins kruvinus persekiojimus ir paspęs baisių žabangų Marijos tarnams ir tikriesiems vaikams, kuriuos jam sunkiau įveikti negu kitus.“ (50.7.)
Sprendimas: „Tačiau kas gi bus šie Marijos tarnai, vergai ir vaikai?
Jie bus <...> Viešpaties tarnai, visur įžiebiantys dieviškosios meilės ugnį. Jie bus <...> aštrios strėlės galingose Marijos rankose, perveriančios jos priešus.“ (56.)
„Neturėdami aukso nei sidabro ir net jais nesirūpindami, jie miegos tarp kitų kunigų, bažnyčios tarnautojų ir dvasininkų – inter medios cleros, ir vis dėlto turės sidabruotus balandžio sparnus, kad dėl tyro ketinimo pašlovinti Dievą ir išganyti sielas galėtų keliauti ten, kur pašauks Šventoji Dvasia, o ten, kur bus pamokslavę, po savęs paliks tik artimo meilės auksą, kuris yra viso Įstatymo įvykdymas (Rom 13, 10).“ (58.)
„Jie bus tikrieji Jėzaus Kristaus mokiniai, <...> mokantys grynos tiesos apie siaurąjį kelią į Dievą pagal šventąją Evangeliją, o ne pagal pasaulio taisykles. Jų širdys nebus susirūpinusios, nesistengiantys atsižvelgti į asmenis, negailintys, neklausantys ir nebijantys jokio mirtingojo, kad ir koks galingas jis būtų. Jų lūpose bus dviašmenis Dievo žodžio kalavijas, ant pečių – sukruvinta Kryžiaus vėliava, dešinėje rankoje – krucifiksas, kairėje – rožančius, širdyje – šventieji Jėzaus ir Marijos vardai, o kiekviename poelgyje – Jėzaus Kristaus kuklumas ir apsimarinimas.“ (59.)
Ši knyga, parašyta XVIII a. pradžioje, buvo pradingusi iki 1842 m. ir paskelbta po metų, 1843 metais. Įdomu, kad ji pasirodė likus tik trims metams iki Dievo Motinos apsireiškimo La Salete (1846), kur Ji kaip išeitį iš bauginančios Bažnyčios krizės davė mums panašią kunigiško šventumo programą.
3. Dievo Motina La Salette, 1846 m.
Krizės paskelbimas. Pranešimas prasideda taip: „Kunigai, mano Sūnaus tarnai, savo blogu gyvenimu, nepagarbumu ir bedieviškumu švenčiant šventąsias paslaptis, meile pinigams, garbei ir malonumams tapo neskaistumo kloakomis. Taip, kunigai šaukiasi keršto ir kerštas pakibo virš jų galvų. Vargas kunigams ir pašvęstiesiems Dievui, kurie savo neištikimybe ir blogu gyvenimu iš naujo kryžiuoja mano Sūnų! Dievui pašvęstų asmenų nuodėmės šaukia į dangų ir prašosi keršto, ir dabar kerštas yra prie jų durų, nes jau nebėra kam maldauti gailestingumo ir atleidimo žmonėms, nes nebėra nė vieno, kuris būtų vertas aukoti tyriausiąją auką Amžinajam už pasaulį.“
Toliau: „Roma praras tikėjimą ir taps Antikristo sostu.“
Prieš sakydama: „Bažnyčia bus užtemdyta, pasaulis išgyvens siaubą“, ji pateikia sprendimą: „Raginu paskutinių laikų apaštalus, ištikimus Jėzaus Kristaus mokinius, kurie gyvens paniekinę pasaulį ir save neturte ir nusižeminime, paniekoje ir tyloje, maldoje ir apsimarinime, skaistybėje ir vienybėje su Dievu, kančioje, nežinomi pasauliui. Atėjo laikas jiems pasirodyti ir ateiti apšviesti žemės.“
4. Fatimos Dievo Motina, 1917 m.
Pranešimas. Žinomi Trečiosios paslapties elementai, ją skaičiusiųjų pranešimai ir įvairūs sesers Liucijos žodžiai aiškiai rodo, kad visuotinė apostazė, įvyksianti po 1960 m., bus sukelta pirmiausia dvasininkų neištikimybės, pradedant nuo viršaus. 1957 m. sesuo Liucija taip kalbėjo kunigui Fuentesui:
„Velnias daro viską, kad įveiktų Dievui pašvęstąsias sielas, nes taip jam pavyks pasiekti, kad jos bus apleistos savo ganytojų ir jam bus lengviau jas užgrobti.
Nekaltosios Marijos Širdį ir Jėzaus Širdį skaudina vienuolių ir kunigų sielų nuopuolis. Velnias žino, kad nuo savo gražaus pašaukimo atkritę vienuoliai ir kunigai nutempia daug sielų į pragarą. Velnias nori perimti pašvęstąsias sielas. Jis bando sugadinti jas tam, kad užliūliuotų pasauliečių sielas ir taip paskatintų jas nesigailėti už savo nuodėmes iki pat mirties.“ (Frère Michel de la Sainte Trinité, The Whole Truth About Fatima, III tomas, p. 336-338.)
Kunigų sielų nuopuolio problemos sprendimas yra kunigiškos dvasios atgaivinimas. Nedaug kam žinomas istorinis faktas, kad arkivysk. Lefebvre'as Fribūre, Šveicarijoje, atvėrė savo tik įkurtos Šv. Pijaus X kunigų brolijos duris 1969 m .spalio 13 d., likus pusantro mėnesio iki Naujųjų Mišių pasirodymo! Sutapimas? Žvelgiant į didelį Bažnyčios istorijos paveikslą ir šias pranašystes, galime matyti Dievo apvaizdos ranką, ruošiančią arkivyskupą Lefebvre'ą ir jo Pijaus X kunigų broliją paskutinių laikų Bažnyčios kovoms priešakinėse gretose.
Apibendrindami pakartokime karštą malda už misionierius ir šventus kunigus, sukurtą šv. Liudviko de Monforo, kurio mirties trečiąjį šimtmetį šiemet minime:
„Da Matri tuae – Duok savo motinai: nes prašau Tave dėl Tavo Motinos. Tai Ji Tave pagimdė ir maitino. Tai atmindamas, kaip gali manęs neišklausyti? Atmink, kieno sūnus esi, ir patenkink mano prašymą. Prisimink, ką Ji Tau reiškia ir ką Tu Jai reiški, ir įvykdyk mano šventus troškimus. Prašau ne malonės sau, bet to, kas siejasi vien su Tavo šlove, to, ką Tu gali ir – drįstu sakyti – privalai suteikti, nes esi ne tik tikrasis Dievas, turintis visą valdžią danguje ir žemėje, bet taip pat ir pareigingiausias sūnus, be galo mylintis savo Motiną.
Ko prašau? Liberos – vaikų, laisvų vyrų, laisvų kunigų, laisvų ta laisve, kurią Tu suteiki, prie nieko neprisirišusių, be tėvo, motinos, brolių, seserų ar giminaičių ir draugų, kaip tai supranta pasaulis ir kūnas, be juos varžančių ar išblaškančių žemiškų turtų ir be jokio savanaudiškumo.
Liberos: vyrų, kurie yra laisvi, bet tebėra Tavo meilės ir Tavo valios vergai; vyrų pagal Tavo širdį, kurie be savimeilės žymių ar kliūties įvykdys Tavo valią iki galo ir, kaip senovėje Dovydas, paguldys visus Tavo priešus pasiremdami kryžiumi kaip lazda ir rožančiumi kaip svaidykle: in baculo Cruce et in Virga Virgine.
Liberos: vyrų, laisvų kaip debesys, kurie plaukia aukštai virš žemės, alsuojantys dangaus rasa ir juda be kliūčių priklausomai nuo Dvasios įkvėpimo. Jie yra tarp tų, kuriuos pranašas turėjo omenyje, kai klausė: „Kas gi yra tie vyrai, kurie plaukia lyg debesys danguje, kur tik juos veda Dvasia?“
Liberos: laisvų vyrų. Vyrų, esančių visada po ranka, visada pasirengusių paklusti, kai kalba tie, kurie turi valdžią. Visada su Samuelio žodžiais lūpose: presto sum, štai aš čia; visada pasirengusių būti kelyje ir kentėti su Tavimi ir dėl Tavęs kaip apaštalai: „Eime numirti kartu su juo.“
Liberos: tikrų Marijos vaikų, kuriuos Ji pradėjo ir pagimdė savo meile, maitino, puoselėjo ir augino, saugojo ir praturtino savo malonėmis.
Liberos: tikrų Švenčiausiosios Mergelės tarnų, kurie, kaip senovėje Dominykas, pasklis toli ir plačiai su šventa Evangelija, sklindančia iš jų lūpų kaip šviesi ir liepsnojanti ugnis, ir rožančiumi rankose, ir los kaip tavo sarginiai šunys, degs kaip ugnis ir išsklaidys pasaulio tamsą lyg saulė. Jų įkvėpimas bus jų tikras atsidavimas Marijai, vidinis ir be jokios veidmainystės, išorinis, bet ne kritiškas, protingas ir gerai informuotas, švelnus be abejingumo, nuolatinis ir nesikeičiantis, šventas be perdėto pasitikėjimo savimi. Tokiu būdu jie sutraiškys gyvatės galvą, kur tik eis, ir užtikrins, kad prakeikimas, kurį Tu nuo seno jai uždėjai, bus įvykdytas paraidžiui: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos sėklos, ir ji sutryps tavo galvą.“
Qui Domini Est jungatur mihi: jei kas laiko Viešpaties reikalą širdyje, tegul stojasi šalia manęs. Tegul visi tie verti kunigai, kurie bus rasti visame pasaulyje, tie, kurie dar tebekovoja, ir tie, kurie pasitraukė į dykumas ir nuošalesnes vietas, tegul jie, sakau, ateina ir prisijungia prie mūsų. Jėga yra vienybėje. Su kryžiumi, kaip mūsų vėliava, sudarykime drausmingą armiją, išsirikiavusią eilėmis mūšiui. Sutartinai pulkime Dievo priešus, kurių raginimas imtis ginklų jau nuskambėjo: jie jau paskelbė pavojaus signalą, išleido savo pyktį ir tapo galinga armija. Sutraukykime jų pančius ir nusimeskime jų jungą. Tas, kuris gyvena danguje, juos išjuoks.
Tegul Viešpats pakyla ir tegul išblaško savo priešus. Kelkis, Viešpatie. Kodėl Tu atrodai kaip tas, kuris miega? Pakilk savo galia, savo gailestingumu ir savo teisingumu ir sukurk asmens sargybą iš šių rinktinių vyrų, apginsiančių Tavo namus, Tavo garbę ir išgelbėsiančių sielas, kurios yra Tavo. Taip bus tik viena avidė ir vienas ganytojas, ir Tavo šventykla skambės visais balsais, šlovinsiančiais Tavo garbę: et in Templo ejus omnes dicent Gloriam. Amen. Vien Dievas!“
Jūsų Jėzuje ir Marijoje
Kun. Daniel Couture, Kanados distrikto vyresnysis
2016 m. birželio 1 d.