Neseniai knygynuose pasirodė gerbiamo kunigo A. Saulaičio SJ tekstų rinkinys „Piktas Dievas yra miręs“ (Aidai, 2003). Tikrai įspūdingas Lietuvos Bažnyčios dabartinės būklės dokumentas! Kai kas nors paklaus, kuo gi tie „jūsų“ kunigai skiriasi nuo „mūsiškių“, nereikės toli ieškoti pavyzdžių. Galėsime paaiškinti, kad skiriamės ne vien rūbais, ne vien Mišiose naudojama kalba, ne vienos ar kitos dogmos supratimu. Skiriasi mūsų Dievas. Tai ne per stipriai pasakyta.
Tėvas Antanas yra puikus sielovadininkas, iš kurio mums, jauniems, galima tik pasimokyti, bet jis skelbia, kad mūsų, katalikų, Dievas yra piktas ir kad jis mirė. Žinoma, Dievas nemirtingas, bet tėvas Antanas nori pasakyti, kad juo nebetiki. Jis tiki tik tokį senelį su barzda (p. 27), kuris sėdi danguje ir leidžia žmonėms daryti ką nori. Gal toks Dievulis ir simpatiškas, bet jis neturi nieko bendra su Evangelijos Dievu, kuris yra ne tik geras, bet ir teisingas, ne tik mylintis kaip motina, bet ir baudžiantis kaip tėvas, ne tik atlaidus žmogaus silpnumui, bet ir skatinantis padirbėti dėl dangaus. Deja, tikrasis Dievas – ne humanistas, ne egzistencialistas ir ne pacifistas. O tokio Dievulio religija tėra „opiumas liaudžiai“, kurioje sotus Vakarų miesčionis neranda nieko nemalonaus – nei nuodėmės, nei teismo, nei pragaro ugnies. Tačiau net iš egzistencinio taško žiūrint – ši religija ilgai negyvens, ateinančių kartų katalikams vėl reikės tikro vyriško Dievo, kuris yra didis, gelbstintis savo nenupelnyta malone, galintis ir tėviškai supykti dėl nuodėmės, ir atleisti, jei žmogus atgailauja. Tėvo Saulaičio Dievas jau yra miręs.
Kai tikintieji paklaus: „O kokias dogmas tie modernistai neigia?“ – atsiversim šią knygelę ir pacituosim: „Dievo buvimą įrodyti yra neįmanoma grynai filosofiškai“ (p. 31); „... atsirado toks Dievo supratimas, kad Dievas baudžia. O Šventasis Raštas mums sako, kad Dievas tik žiūri, kaip galima išgelbėti, ką galima“ (p. 32); „Dievas nei baudžia, nei kryželį siunčia, bet žiūri, kaip gali mums sunkiam gyvenime padėti“ (p. 33); „Tos pačios ligos metu žmogus, prireikus, gali būti pateptas [Paskutiniuoju patepimu] ne vieną kartą. Ir ne tik tada, kai lūžta kaulai, rengiamasi operacijai, bet ir kai jaučiamės sergą dvasiškai ir mums reikia šio sakramento“ (p. 43); „Lietuvoje per dieną nusižudo penki gyventojai. Ir dar atsitinka, kad jų net nelaidoja su bažnytinėmis apeigomis! Tai yra nusikaltimas Dievo gailestingumui. Visi yra Dievo vaikai, nesvarbu, kaip jis mirė. Tegul Dievas aiškinasi“ (p. 54); „Bažnyčia viešai pasisako prieš mirties bausmę, kuri irgi yra tam tikras žiaurumas prieš žmogų ir prieš visuomenę“ (p. 77); „Mūsų laikais Bažnyčia prieš 55 metus Pijaus XII buvo pavadinta „mistiniu Kristaus kūnu“... Bažnyčios tėvų laikais buvo atvirkščiai. Jie vadino šv. komuniją mistiniu Kristaus kūnu, o tikras Kristaus kūnas paprastai yra tikinčiųjų bendruomenė, Bažnyčia. Kristus yra savo Bažnyčioj ne mažiau, kaip mes tikime, kad jis yra tarp mūsų, kai mes laužome duoną... Tikime, kad tai yra dvasinis buvimas ir kad ši duonytė skiriasi nuo visų kitų ne savo pavidalu, bet savo reikšme“ (p. 85); „Susitaikinimo sakramentas [turima omeny Atgaila] iš esmės yra tikėjimo išpažinimas, tikėjimo begaliniu Dievo gailestingumu“ (p.87); „Kai šiandien Bažnyčioje vis labiau išryškėja Kristaus žmogystė, Marijos vaidmuo suranda savo vietą, – tą, kuri ir yra aprašoma Naujajame Testamente. Ji yra kaip ir mes, visi kiti, Kristaus sekėja, o ne ketvirtasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo“ (p. 102); „Aš bijau to žodžio „Kristus Karalius“, pabrėžiant karalystę kaip kokią kunigaikštystę ar valdžią“ (p. 109); „... [sekmadienį] ne visi gali atvažiuoti į bažnyčią. Kiti randa dvasinį poilsį, atgaivą, ypač vasarą, Dievo duotoj gamtoj – sode, miške, stovykloje, plaukiodami laiveliais...“ (p. 146); „Kartais žmonės būtinai nori vaikelį pakrikštyti – močiutė, tėvai, kadangi taip daroma. Bet nėra kas padėtų vaikui krikščioniškai augti. Tada reikia sakyti: gaila, negalime krikštyti to vaiko...“ (p. 150). Taigi paneigtos bent penkios dogmos ir keli svarbūs krikščioniškos moralės principai. Galime pateikti atitinkamus Denzingerio numerius. Ką pasakytų jėzuitų įkūrėjas šv. Ignacas? O ką sako Lietuvos vyskupai? Jie kartais pabara tik „tradicionalistus“.
Beje, apie pastaruosius. Gerbiamas tėvas sako: „...labai konservatyvią katalikiškąją pusę, vadinamuosius tradicionalistus, palaiko labai turtingi katalikai, labai giliai ir uoliai tikintys, kurie nori, kad niekas nesikeistų ir Bažnyčia liktų graži, pamaldi grigališkų choralų giedojimo bendruomenė“ (p. 199). Kviečiame tėvą apsilankyti tradicionalistų koplyčiose Lietuvoje, Lenkijoje, kad ir Vokietijoje, ir pažiūrėti, ar jie tikrai maudosi turtuose. Parodysime, kokios mūsų patalpos, kiek lėšų mes skiriame labdarai ir kokie „turtuoliai“ mums aukoja. O „neturtingą, su vargšais solidarią“ Bažnyčią uoliausiai propagavo pinigingų tėvelių sūnūs, prisiskaitę 68‘ųjų revoliucinės literatūros. Dabar tai jau pasenusi mada.
Bet grįžkime prie esmės. Kai kurie tėvai jėzuitai, atrodo, tikrai nebesilaiko savo įkūrėjo „Dvasinių pratybų“ dvasios. Šv. Ignacas labai jautriai išlaiko pusiausvyrą tarp kalbėjimo apie Dievo gerumą ir teisingumą, apie pragaro bausmes ir Viešpaties gailestingumą. Pvz., 52-ame punkte šventasis ragina „... prisiminus nuodėmės sunkumą ir blogį mūsų Kūrėjo ir Viešpaties atžvilgiu, protu apmąstyti, kaip tas, kuris nusidėjo ir veikė prieš begalinį Gerumą, teisingai amžiams buvo pasmerktas“. Tačiau, pavyzdžiui, gerbiamas tėvas Anicetas Tamošaitis SJ straipsnyje „Dievo priešo taktika ir... laimėjimai“ (Laiškai bičiuliams, 2003 ruduo, p. 23) šią pusiausvyrą visiškai sugriauna. Jis netgi supriešina Jėzaus Kristaus dieviškąją ir žmogiškąją prigimtis – pirmoji atstovauja „piktą mirusį Dievą“, antroji – gerą tėvo Saulaičio Dievulį, pirmoji – seną triumfalistinę Nikėjos Susirinkimo Bažnyčią, antroji – gaivius II Vatikano vėjus. Bet kuriam studijavusiam kristologiją pasidaro nejauku. Straipsnį papildo savotiškas Credo (Juan Arias, Dievas, kurį netikiu, p. 26): „Aš niekada netikėsiu: ...Dievą, tampantį vienos Bažnyčios... monopoliu; ...Dievą, siunčiantį į pragarą; ...Dievą, smerkiantį lytiškumą“ ir t. t. Eilės kartais geriau išreiškia žmogaus tikėjimo esmę nei teologinis traktatas.
Naujųjų jėzuitų Dievo sampratą siūlo ir tais pačiais 2003 metais „Katalikų pasaulio“ išleista Karlo Frieligsdorfo SJ knyga „Demoniški Dievo įvaizdžiai“. Autorius, kaip ir žymus teologas Eugenas Drewermannas, į visą pasaulį žiūri per froidiškojo psichologizmo akinius, taigi Dievas jam yra svarbus pirmiausia kaip iš pasąmonės kilusių religinių patirčių visuma. Tokius akinius jis užspaudžia ir patikliam skaitytojui. Skaitytojas panyra į patologinių išgyvenimų detales ir susidaro vaizdą, koks yra tas Dievas – „kankinantis žmonių engėjas, smulkmeniškas buhalteris, nesuvaldomas tironas ar negailestingas teisėjas“ (p. 3). Taip pat sužino, jog tokį įvaizdį šimtmečius piršo Katalikų Bažnyčia, atstovaujama žymiausių moralistų (pvz., H. Jone, p. 142). Tarp 600 apklaustų asmenų K. Frieligsdorfas nerado nė vieno, turinčio sveiką, išbalansuotą Dievo įvaizdį! Kokia mintis gali kilti eiliniam skaitytojui? „Écrasez l’infâme”! Sutraiškyti tą senąją Bažnyčią, kuri masiškai žaloja nekaltų žmonių psichiką! Sukilti prieš tą „sadistiškąjį Dievą, žiaurų diktatorių“ (p. 48)! O po to? Susikurti naują, „higienišką“ religiją, atsirenkant iš Šv. Rašto tuos teiginius apie Dievą, kurie nuramina psichologiškai ir „gydo“ (p. 164). Autoriui net į galvą nešauna, kad galima būtų sveikai pažvelgti į Dievą tokį, koks jis realiai yra ir mums apsireiškė, kad sveikos psichikos žmogus gali normaliai ir išganingai galvoti ir apie nuodėmę, ir apie Dievą – teisingąjį Teisėją, ir apie pragaro grėsmę. Tą suvokė šv. Jonas Bosko, savo berniukams pasakodamas siaubingus savo „sapnus“ apie pragarą, ir pati Švč. Mergelė Marija, Fatimoje parodžiusi vaikams pragaro viziją. Katalikybė šimtmečius ugdė psichiškai brandžius šventuosius, o autoriaus apklaustųjų dauguma yra iš protestantizmo ir liberalizmo giliai sugadintų visuomenių (vokiškai kalbančių kraštų, p. 56), taigi šių žmonių Dievo įvaizdžiai atspindi ne katalikybės, o protestantizmo dvasią. Bažnyčios istorikai jau seniai teigia, kad M. Liuterio teologijos giliausios šaknys priklauso psichopatologijos sričiai.
2003 metais Lietuvos kariuomenės ordinariatas ir kun. Artūras Kazlauskas (sudarytojas) išleido „Kario maldos vadovą“ – tikrai naujas žodis lietuviškų maldaknygių rinkoje. Puikus dizainas ir iliustracijos, patogus įrišimas. Knygą pradeda trumpa buvusio riterio šventojo Ignaco biografija – tikras idealas kariui. Tačiau visa maldaknygė kažkokia nevyriška, nekareiviška. Dauguma jos maldų ir ypač giesmių (p. 201-252) greičiau skirtos jausmingoms panelėms, besigilinančioms į savo „religinius potyrius“ Taize rateliuose. Tai atitinka tipiškai modernistinę sudarytojo tikėjimo sampratą (p. 17). Jaunus žmones, ypač vyrus, kaip tik reikėtų gelbėti nuo subjektyvizmo, egzistencinių dūsavimų, atskleisti jiems antgamtinės realybės grožį, Evangelijos druską. Tik kai kurios maldos tai daro (pvz., puiki malda priesaikos dieną, p. 97). Kita pastaba: daugelis maldų yra steriliai „nukrikščionintos“, be jokio krikščionybės prieskonio. Pvz., maldeles p. 42-43 galėtų nuoširdžiai kalbėti ir musulmonas, ir žydas, ir deistas. Maldos persunktos natūralistinio humanizmo dvasia, jose kviečiama prisidėti prie „gražesnio pasaulio kūrimo“ (p. 61), kartojamos labiausiai nuvalkiotos laikraštinės frazės apie „turtingų tautų atsakomybę už neturtingas“ (p. 62), tarptautinę taiką ir teisingumą ir t. t. Užuot įkvėpus kareiviui riterišką ethos, pasiryžimą ginti tiesą ir gėrį, jam peršamas lėkštas pacifizmas ir žaliųjų ideologija (p. 358). Užuot atskleidus skaistybės ir valingo susilaikymo vertę, jam brukamos seksualinės fantazijos (p. 120), užuot paraginus turėti daug vaikų sveikoje šeimoje, siūlomas kontraceptinis mąstymas („mes galime planuoti ir susivaldyti“, p. 124). Maldą p. 72 galima būtų pavadinti modernisto fantazija apie tobulai modernistinę Bažnyčią. Maldaknygės teologija – pažangiai susirinkiminė. Atkakliai neigiamas realus Kristaus buvimas Švč. Eucharistijoje (ir duona prieš konsekraciją (p. 187), ir Kristaus Kūnas po jos vienodai vadinami „Duona“, p. 191 atvirai sakoma: „Kristaus žodžių bei veikimo jėga (...) duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju – sudabartinama (t. y. tampa mums reikšminga) vieną kartą (...) paaukotoji auka“). Gerokai iškreipta Atgailos sakramento reikšmė, nenurodytos jo priėmimo sąlygos (p. 255). Nė žodžio, kad kunigas yra ne tik bendruomenės vadovas, bet visų pirma aukotojas, per kurį Kristus atnaujina savo permaldavimo auką šv. Mišiose. Eschatologija visai neegzistuoja – nekalbama apie teismą, skaistyklą, pragarą, sielą.
2004 metų „Katalikų žinyne“ (p. 268) katalikams rekomenduota „krikščioniškos krypties“ leidykla „Logos“ 1999 metais išleido garsiausio šių dienų „arkieretiko“ kun. Hanso Küngo veikalą „Pasaulinė etika ir pasaulinė atsakomybė“. Kur Lietuvos hierarchų pasipiktinimas? Juk H. Küngo teologija ir veikla pasmerkta Romos! Paskaičius šią knygą, atmintyje iškyla Vladimiro Solovjovo „Trumpas pasakojimas apie Antikristą“. H. Küngo „pasaulinės etikos“ (Weltethos) idėją drąsiai galima pavadinti Antikristo religinės politikos programa. Pasaulyje akivaizdus moralės nuosmukis, politika ir ekonomika tikrai turėtų labiau paisyti etikos normų. Šių normų knygoje pateiktos deklaracijos siūlo ieškoti „pasaulio religijų mokymuose“ (p. 3), tiksliau – jų vidurkyje arba sutarime. Toks pasiūlymas yra absurdiškas, nes neaišku, kodėl į šių religijų ratą nepriimtas satanizmas, Voodoo ar actekų bei druidų religijų, aukojančių žmones, modernūs sekėjai. Nepasakoma, iš kur gi tos etinės normos atsirado įvairiose religijose. Gal iš pačios žmogaus prigimties, Kūrėjo įdiegto sąžinės jausmo? Deja, ne, nes patys aktualiausi etiniai klausimai (gimstamumo kontrolė, abortai, eutanazija, homoseksualizmas) sąmoningai nutylimi (p. 102) – juose nėra sutarimo tarp religijų. Bet juk žudymas ir iškreipti lytiniai santykiai prieštarauja įgimtai sąžinei! O gal etikos šaltinis yra pats Dievas? Taip pat ne – kai kurios religijos (pvz., budizmas) griežtai neigia Dievo sąvoką (p. 58), todėl deklaracijose Dievas neminimas. Belieka išvada – etikos normų katalogą savavališkai nustatys kažkokia būsima pasaulinė vyriausybė, patarta pagrindinių religijų parlamento. Jame atsispindės nuosaikiai puritoniška moralė, jau kelis šimtmečius skelbiama masonerijos. Normų vykdymą prižiūrės pasaulinė policija. Tikras rojus!
Tradicijai ištikimi katalikai nuolat rodo savo paramą Šventojo Tėvo laikysenai moralės klausimuose. Vatikanas liko vienintele institucija, efektyviai ginančia šeimą, negimusių ir senų žmonių gyvybę, teisingus ekonominius ir socialinius santykius, moralią politiką. Tačiau tenka pastebėti, kad Šventasis Tėvas moralei skirtuose tekstuose vis dažniau remiasi ne Dievo valia, jo Įsakymais, Bažnyčios neklystamu Mokymu ir kitais teologiniais argumentais, net ne sveika filosofija apie žmogaus prigimtį ir dorybes, o „žmogaus orumu“, „žmogaus teisėmis“ ir pan. Tai labai primena H. Küngo Weltethos ir jo nelogiškumą. Jeigu nebėra vieno Dievo Teisėjo, vieno Viešpaties Jėzaus Kristaus ir vienos neklystamos Katalikų Bažnyčios, be kurios nėra išganymo, tai kodėl aš turėčiau gerbti kažkokį „žmogaus orumą“? Dostojevskiškas klausimas: jei nėra Dievo, tai kodėl daryti gera ir vengti blogo? Jeigu viskas pasikeitė Bažnyčios tikėjime, disciplinoje, liturgijoje, tai kodėl vis dar laikomasi įsikibus senos moralės? Katalikų Bažnyčia atsidūrė tokioje pat padėtyje, kaip Viktorijos laikų puritanizmas Anglijoje – tikėjimo nebeliko, moralė tapo niekuo nepagrįstu moralizmu, kurį jaunoji karta radikaliai atmetė. Kodėl turėčiau laikytis popiežiaus ginamos senos moralės, jei pats popiežius nebegina senojo tikėjimo? Kodėl turiu gerbti savo senelės „orumą“ ir negaliu jos nužudyti, jei tai leidžia eutanazijos įstatymai? Nedarysiu tik to, dėl ko pasaulinė policija galės iš manęs atimti plastikinę kortelę, kur surašyti visi mano asmeniniai duomenys. Be šios kortelės juk „niekas negalės nei pirkti, nei parduoti“ (Apr 13, 17).
Ne viskas taip apokaliptiška lietuviškų knygų lentynose. Štai 2002 metais „Aidai“ išleido Beno Ulevičiaus studiją „Dieviškieji Rytai“. Gerbiamo autoriaus veikla bažnytinėje scenoje nekelia susižavėjimo, bet ši jo knyga yra tikrai netikėta. Dar niekas Lietuvoje neišdrįso taip atvirai ir argumentuotai kritikuoti povatikaninės liturgijos reformos. Joje užčiuopta pati giliausia pakeitimų liturgijoje šaknis – „sacrum“, šventybės jausmo praradimas. Naująją liturgiją sukūrė katalikai, praradę arba atmetę visą dvasinę „homo religiosus“ (Mircea Eliade, Šventybė ir pasaulietiškumas, Mintis, 1997, p. 4) struktūrą. Savo ruožtu ši liturgija jau baigia užgesinti šventybės pajautimą daugelio tikinčiųjų sąmonėje, todėl net seniems tikintiesiems darosi sunku grįžti prie tradicinių šv. Mišių, pilnų „šiurpios paslapties“ (p. 7) ir besąlyginio nusižeminimo prieš Viešpatį Dievą. Dauguma autoriaus teiginių pagrįsti pačiais autoritetingiausiais liturginės „reformos“ kritikais: kard. J. Ratzingeriu, Klausu Gamberiu, Jamesu Hitchcocku. Taigi po šia knyga pasirašytų kiekvienas „lefebristas“.
Kita maloni staigmena – Demokratinės politikos instituto ir „Aidų“ 2003 išleistas straipsnių rinkinys „Krikščionybė ir demokratija“. Iš „Naujojo židinio-Aidų“ (2003 spalis, p. 574) komentaro: „Knyga stebina kritišku požiūriu į Vatikano ir liberalizmo santykius. Tai bendras A. Navicko, V. Laučiaus ir M. Adomėno straipsnių bruožas. Šie autoriai dažnai nori būti šventesni už patį popiežių.“ Politologas Vladimiras Laučius prisiminė palaimintojo popiežiaus Pijaus IX „Syllabus errorum“ aštuoniasdešimtąjį punktą (p. 112) – neregėtas įžūlumas politiškai korektiškoje Lietuvos intelektualinėje erdvėje. Šis punktas pasmerkia teiginį: „Romos popiežius gali ir privalo susitaikyti ir suderėti su pažanga, liberalizmu bei šiuolaikine civilizacija“. Remdamasis amerikiečių konservatoriais (Leo Straussu, Ernestu Fortinu ir kt.), autorius analizuoja povatikaninės Katalikų Bažnyčios politinę laikyseną ir prieina išvados, kad Bažnyčia „per labai trumpą laiką, skiriantį Antrąjį pasaulinį karą nuo Vatikano II Susirinkimo, tapo... liberaliojo demokratizmo talkininke bei dvasine užtarėja. Pripažinti ir nagrinėti šias permainas kaip tam tikrą problemą skatina krintantys į akis neatitikimai tarp tradicinių ir šiuolaikiškų katalikybės nuostatų svarbiais visuomenės dvasinio, intelektinio ir politinio gyvenimo klausimais“ (p. 112). Verta paskaityti!
Lietuvos Caritas leidykla šiais metais išleido tikrai fantastišką monsinjoro Jono Voverio katekizmą „Eikime pas Jėzų“. Tokios knygelės jau seniai nematė Lietuvos katechetai ir vaikai: teologiškai tiksliai ir suprantamai išdėstytos visos tikėjimo tiesos (net apie pragarą!), įdomūs katechetiniai pavyzdėliai, geros iliustracijos ir nė ženklo „povatikaninės dvasios“. Viliamės, kad pagal šią knygelę katekizmo pramokę tikintieji vėliau papildys Lietuvos knygų lentynas gera katalikiška literatūra.