Spalio 12 dieną „Katalikų pasaulio“ leidykla pranešė apie žurnalo „Katalikų pasaulis“ uždarymą metų pabaigoje. 1989 metais pradėto leisti žurnalo tiražai viršydavo 100000 egz., o pastarųjų mėnesių tiražas neoficialiais duomenimis tesiekė 500 egz. Mūsų žiniomis, „Lietuvos spauda“ visame savo kioskų tinkle teparduodavo 50 egz. Kaip sakoma, apie uždarytą žurnalą – gerai arba nieko... Turime pripažinti, kad S. Vainikauskaitės „Katalikų pasaulis II“ buvo tikrai vykęs bandymas atgauti katalikišką skaitytoją po katastrofos, 1998-2002 vadintos „Sandora“. Pastarasis, E. Kučinskaitės redaguotas ir tėvo A. Saulaičio SJ dvasiškai vestas žurnalas buvo pilnas žiovaujančių pasikalbėjimų prie kavutės ir neapykantos „davatkoms“[1] – „Katalikų pasaulio I“ skaitytojams. Atgaivintame „Katalikų pasaulyje“ vėl pasirodė nemaža informatyvių straipsnių (ypač įdomi R. Oželio serija apie kitas religijas), vėl atsigręžta į eilinį skaitytoją ir aktualias problemas. Žinoma, pasikeitė ir laikai, žmonės vis mažiau skaito, ypač intelektualesnės ir dvasingesnės spaudos, tačiau vis tiek apmaudu, kodėl katalikiškame krašte pirmiausia užsidaro „Katalikų pasaulis“, o ne „Žmogus“ ar „Romuva“. Negalima visų bėdų suversti „sekuliarizacijos procesui“, galima buvo rasti kelis idealistus, kurie už mažesnę algą ir ant prastesnio popieriaus apsiimtų skleisti katalikišką mintį. „Pulkim ant kelių“ redakcija gali (nemokamai) pakonsultuoti, kaip tai daroma...
Užtektų paremti bent veteranus. Kodėl vyskupai sąmoningai žlugdo laikraštį „XXI amžius“? Kodėl kardinolas A. Bačkis nusižeminęs asmeniškai prašo „Impress Tevą“ platinti žurnalą „Lux“, o „XXI amžius“ net negauna Spaudos rėmimo fondo paramos? Kodėl Ekonomo tarnyba leidžia komercinį žurnalą „Bitutė“, o bent kiek sveikesne pedagogika paremta „Kregždutė“ merdi? Gal manoma, kad atvirai deklaruojamas dešinumas ir patriotizmas yra katalikiškam leidiniui „politiškai nekorektiškas“? Bet juk senieji patriotai dar kurį laiką bus pagrindinė Mišių lankytojų dalis. Žinoma, „XXI amžius“ kiek monotoniškas, per daug puslapių skiriama memuaristikai, kuria domėsis tik keli ateities istorikai. M. Buikos bažnytinio gyvenimo apžvalgos informatyvios, bet dažnai pernelyg oficiozinės: šalyje (Bažnyčioje) viskas gerai, partijos (modernistinio Vatikano ir episkopato) linija veda į šviesią ateitį, jokių problemų ir diskusijų būti negali. Žinoma, kitaip ir neparašysi, nes Kauno arkivyskupijos kurija (jos patalpose glaudžiasi redakcija) šį formaliai nepriklausomą leidinį „globoja“ tikrai griežtai.
Kartą iš Vokietijos atvykusiam ir visko mačiusiam kunigui parodžiau Vilniaus arkivyskupijos leidžiamą žurnalą „Lux“ – jis buvo pritrenktas. Pop „žvaigždinas“ ant viršelio, panegirika atvirai antikatalikiškam TV žurnalistui Algiui Greitai, masoniško Rotaract klubo prezidento pristatymas, „nemirtingoji Greta Garbo“[2]... Kokiam jaunimui skirtas toks žurnalas? Gal norima nuo religijos atpratinti ir paskutinius jaunus žmones, kurie dar jaučia kažkokį ryšį su Bažnyčia?
Populiariausiu (net 3000 egz.) katalikišku žurnalu tapo „Artuma“ (red. Vanda Ibianska). Tai vienintelis leidinys, kartais turintis atpažįstamai religinės tematikos viršelį. Žurnalui kiek trūksta koncepcijos, paskutiniuose numeriuose kažkodėl dominuoja sekuliari psichologija ir menotyra, tačiau bandoma sudaryti kiek religiškai nuspalvinto „artumo“ žmogui jausmą. Redaktorė nelabai susigaudo, kuo iš esmės skiriasi įvairios religijos (plg. straipsnį „Ramadanas, ilgiausias mėnuo“[3], arba pornografinių romanų rašytojos Jurgos Ivanauskaitės str. „Viskas arba nieko apie Tibeto mediciną“[4]).
Kažin, ar pagyvenusių skaitytojų ratui labai patiko nuotraukomis iliustruotas redaktorės straipsnis „Kunigas, kuris šokiruoja ir žavi“[5]: „Kunigas Guy Gilbert‘as gyvena ir dirba ypatingame mieste – Paryžiuje. Tai nepaprastas žmogus, stulbinantis jo nepažįstančius. Netrukus septyniasdešimtmetį švęsiantis ganytojas dėvi odinius drabužius, mūvi pigius žiedus, ‚puošiasi‘ įvairiais ženkleliais. Visa jo išorė rėkte rėkia: ‚Esu asocialus žmogus!‘ Šokiruojanti išvaizda, perpinta keiksmažodžiais gatvės kalba, kategoriškas tonas, atrodytų, nesuderinamas su kunigyste elgesys verčia prarasti žadą.“
Straipsnis giria šio „kunigo“ darbą su asocialiais vaikais ir žavisi jo ganytojiškais metodais: „Kasdien kun. G. Gilbert‘as aukoja šv. Mišias, tačiau paauglių neverčia jose dalyvauti. Atėjus laikui, sueina visi, ne tik katalikai, bet ir musulmonai, budistai, ateistai. Mišių metu katalikams kunigas duoda savotišką komuniją. Tai nerauginta balta duona, kuria dalijamasi. Katalikams ji pašventinta, kitiems – ne.“ Gal norima ir Lietuvos tikinčiuosius paruošti sutikti panašaus stiliaus „ganytojus“?
Jaunimo žurnalas „Ateitis“ kiekviename numeryje vis parodo, kad šiandieniniai ateitininkai tikrai nebeturi nieko bendro su šio pavadinimo prieškario organizacija. Liūdna skaityti apie jaunus žmones, kurie persiplėšdami bando ir būti „modernūs, laisvi, atviri...“, ir išsaugoti kažkokį katalikiškumo atspalvį, kuris dažnai apsiriboja pakalbėjimu apie šeimą ir egzistenciniais atsidūsėjimais. Kur jaunatviška energija, priešinimasis liberaliam bendraamžių „mainstream‘ui“, drąsūs klausimai esminėmis temomis, ruošimasis atsakingam suaugusio kataliko gyvenimui? Deja, leidėjai ir skaitytojai nebežino, kodėl jie yra katalikai. Dėl to dažniausiai kalti ne jie, tai rodo, pvz., E. Savickaitės aprašyti įspūdžiai iš Portugalijoje vykusio seminaro „Religijos Europoje: tarpreliginis dialogas ir ekumenizmas“: „Kitas ekspertas, daug dirbęs tarpreliginio dialogo propagavimo srityje, misionierius kunigas Alcelmo Borges‘as (...) kalbėjo apie bendrus dalykus, skiriančius religijas. (...) Pasak Borges‘o, Dievas yra meilė; Visos religijos yra reliatyvios; Jos nukreiptos į Absoliutą, bet nėra pačios absoliučios. Tikintieji turėtų gerbti vienas kitą ir suprasti, kad buvimas žmogumi yra tai, kas mus vienija“[6]. Jei kas vasarą važinėsi į tokius renginius ar Taize, po kelių metų nebeskaitysi net „Ateities“...
Žurnalas „Naujasis židinys – Aidai“ skirtas intelektualams. Solidi išvaizda, talkininkų tarpe – virš 20 daktarų. Atrodo, galėtų būti rimtu smegenų centru, skleidžiančiu katalikiškas idėjas akademiniuose sluoksniuose, formuojančiu stipriai pagrįstas pozicijas aktualiausiomis temomis, bandančiu bent kiek įtakoti mūsų infantilišką studentiją, tinginčią turėti kokias nors pažiūras. Tokį darbą atlieka, pavyzdžiui, lenkų žurnalai „Fronda“ bei „Christianitas“. Deja, lietuviai intelektualai dažnai gėdisi savo katalikiškumo, žurnale daug bespalvių ir beskonių straipsnių apie nieką, pvz., „Kerštinga bėgančio žmogaus žingsnių istorija“ ar „Besijuokianti lietuvių proza“[7], trūksta intriguojančios informacijos, aštresnių vertinimų. Pavarčius krūtinėje dažnai lieka tik šiltas jausmas – esu subtilus inteligentas, dargi krikščioniškos krypties. Žinoma, neperdėkim, daug medžiagos turi tikrą išliekamąją vertę. Pastebim ir tai, kad žurnalas išsaugo šiokią tokią autonomiją ir nesidaro modernistinės teologijos bei ekumenizmo ruporu. Kai kurie straipsniai net nustebina savo sveiku kritiškumu. Pvz., Jonas Morkus ironiškai rašo apie Biblijos Komisijos dokumentą „Žydų tauta ir jos šventieji raštai“: „Antai Senasis Testamentas [anot dokumento] turi savaiminę vertę, ir nebūtina jame ieškoti vien tik sąsajų su Jėzumi ir krikščioniškomis realijomis (21,3). Ar neapsivertėte kapuose, uolieji Raštus meditavę vienuoliai? Žinokite, jau nevalia žydų nenoro priimti Kristų laikyti „neleistinu užsispyrimu“! (...) Idant negalvotume, jog žydai akli ir nemato Raštų prasmės, visada, kai skiriasi žydų ir krikščionių interpretacijos, reikia manyti, kad pastarieji Kristaus ir Dvasios dėka tiesiog randa ir papildomą (antrareikšmę?) krikščionišką prasmę“[8].
Panašios mintys kyla ir vartant mokslinių straipsnių žurnalą „Logos“. Kodėl jis pasiduoda inercijai ir be atrankos deda visus rašinius, kurių dalis parašyti tik „dėl pažymio“ darant akademinę karjerą ir neįdomūs net patiems autoriams? Žinoma, toks jau mokslinių žurnalų likimas. Bet vėlgi trūksta katalikiškos materijos ir dvasios, neskatinama imtis Bažnyčiai aktualių temų. Bent jau iliustracijos galėtų pakelti nuotaiką, o čia – dailininko Algio Skačkausko „Didžioji vyno gėrėja, 2004“ arba gerokai pornografinis „Piešinys. Tušas. 2004“[9].
Be abejonės, techniškai profesionaliausias ir estetiškiausias yra žurnalas vaikams „Bitutė“. Remiamas spaudos fondo ir reklamos („Hubba Bubba 5: 180 cm vyšninės burbulinės gumos!“) jis gali sau leisti 2,99 lt kainą ir 3000 egz. tiražą. Nuoširdžiai neaišku, kodėl šį grynai komercinį, pasaulietišką žurnalą leidžia Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnyba – iš 32 jo puslapių tik vienas ar du skiriami su religijai susijusioms temoms, bet ir juose katalikybės dažniausiai tik homeopatinė dozė. Pvz., lapkričio numeris užsimena apie Vėlines. Ką apie jas katalikų vaikas sužino? Inkultūracijos specialistas kun. A. Saulaitis SJ į Ievos iš Kauno klausimą „Aš su draugais noriu švęsti Heloviną, bet tėveliai neleidžia, nes ši šventė sutampa su Vėlinėmis. Ką man daryti?“ atsako: tėveliai atsilikę nuo paskutinės mados, neklausykite. „Helovinas (...) kilo iš senų Airijos papročių žiemą sutikti. Ilgos naktys – raganų ir baubų metas.
Žmonės persirengia ir linksminasi, nes Kristus yra mūsų šviesa ir mes jokių raganų nebijome. Ilgainiui Helovinas tapo vaikų švente“[10]. Rita Repšienė vaikų žinias papildo: „Paprastai mirusieji prisimenami per visas šventes: per Kūčių vakarienę neseniai mirusiems padedama tuščia lėkštė, Kūčių stalas paliekamas nenurinktas, kad artimųjų vėlės galėtų ateiti ir pasivaišinti; per Velykas lankomi kapai, ant kurių paliekama velykinių valgių. (...) Plačiai Lietuvoje sutinkamas tikėjimas, kad vidurnaktį tarp Visų Šventųjų ir Vėlinių bažnyčiose renkasi vėlės ir ten meldžiasi (klauso Mišių). Gyvajam tuo metu būti bažnyčioje pavojinga, nes jį pastebėjusios vėlės persekioja ir taikosi sudraskyti. (...) Nežinomi dalykai yra pavojingi žmogui. Todėl reikia paisyti mitinio pasaulio pavojų“[11]. Nė žodžio apie krikščionišką mirtį, dangų, skaistyklą, pragarą... Kokie vaikučiai žurnalo nuotraukose? Gabūs, turtingų tėvelių aprengti pagal paskutinę madą, besinaudojantys internetu ir besiklausantys naujausių pop muzikos albumų. Jiems ir skirtas šis leidinys, jis ugdo uolius suaugusiųjų žurnalų skaitytojus, kuriuose jie ras tokį pat psichologijos, kulinarijos ar kryžiažodžių skyrelį. Bet kodėl jį leidžia Bažnyčia?
Toks ilgamečius komplektus turinčių leidinių aptarinėjimas vos atsiradusiame naujame leidinėlyje atrodo mažų mažiausiai nekuklus. Žurnalui „Pulkim ant kelių“ irgi galima prikišti siaurą tematiką, kritiškumą, intelektualizmą, neprofesionalumą ir daug kitų ydų. Iš klaidų mokomės – egzistuojam tik iš gailestingojo Viešpaties malonės ir nežinia, kiek dar būsim verti ją gauti. Tačiau esmė – ne leidinio forma ar turinys, o intencija. Šv. Maksimilijono Kolbės leisto „Nekaltai Pradėtosios riterio“ pirmieji numeriai buvo baisos poligrafinės kokybės ir gana žemo lygio, bet sugebėjo plačius darbininkijos sluoksnius išgelbėti nuo komunizmo pagundos ir palaikyti Bažnyčios įtaką viešajame gyvenime. Žurnalas ar laikraštis yra tik priemonė tikėjimui skleisti ir palaikyti, todėl norint šį tikslą pasiekti, reikia, kad bent jau redaktoriai tą tikėjimą turėtų. Kokia Bažnyčia, tokia ir jos spauda. Jei norime padėti Bažnyčiai išeiti iš krizės, turime vėl po truputį siūlyti skaitytojui Evangelijos druską ir vaduoti jo mąstymą iš gilaus povatikaninio įšalo.
[1] 1998, Nr. 7, p. 31.
[2] 2004, Nr. 2.
[3] 2003, Nr. 7, p. 10.
[4] 2004, Nr. 10, p. 12.
[5] 2004, Nr. 11, p. 10.
[6] 2003, Nr. 3 (19), p. 31.
[7] 2004 rugsėjis – spalis, p. 452 ir 468.
[8] 2003 liepa – rugpjūtis, p. 414.
[9] 2004, Nr. 38, p. 201.
[10] 2004, Nr. 11, p. 24.
[11] 2004, Nr. 11, p. 28.