Gal mažai kas pastebėjo, bet šiais metais Lietuvos Katalikų bažnyčioje buvo peržengta svarbi riba. Sugriautas dar vienas „tabu“ – laisvai mąstantys ir subrendę Lietuvos katalikai nebeprivalo laikytis popiežiaus mokymo moralės srityje. Iki šiol rodėsi, kad mūsų šalies Bažnyčia ganėtinai konservatyvi ir skrupulingai laikosi popiežiaus ir Vatikano „politinės linijos“. Tačiau šiemet oficiali Lietuvos vyskupų konferencijos leidykla „Katalikų pasaulis“ išleido Bernhardo Häringo knygą „Kunigas šiandien. Kritika ir padrąsinimas“. Joje tikrai „kritiškai ir padrąsinančiai“ atmetamas Bažnyčios ir dabartinio popiežiaus Jono Pauliaus II mokymas daugeliu moralės klausimų. Intelektualų reakcija? „Popiežiui ištikimų“ vyskupų pasipiktinimas? Nė ženklo!
Knygelės autorius Bernhardas Häringas (1911–1930) dar prieš karą baigė redemptoristų ordino aukštąją mokyklą Gars am Inne ir 1946 m. Tiubingeno universitete gavo daktaro laipsnį, nors jau tada radikaliai atmetė redemptoristų ordino įkūrėjo šv. Alfonso Liguorio susistemintą „senąją, kazuistinę“ moralinę teologiją. Jo autoritetu tapo Maxas Scheleris ir jo personalistinė filosofija: aukščiausias moralinis kriterijus esąs asmens individualus sprendimas, o ne objektyvus Dievo duotas įstatymas. 1948–1988 B. Häringas profesoriavo redemptoristų Academia Alfonsiana Romoje ir išugdė visą modernistinių teologų kartą. Jis buvo vienas iš II Vatikano dokumento „Gaudium et spes“ autorių. 1954 pasirodė jo svarbiausias veikalas – „Das Gesetz Christi“ (Freiburgas, Erich Wewel Verl.), iš pagrindų griaunantis katalikų moralinės teologijos sistemą. Kai kurie teologai bandė B. Häringui prieštarauti, bet popiežiai Jonas XXIII ir Paulius VI jį nuolat gynė. 1968 B. Häringas griežtai atmetė Pauliaus VI encikliką „Humanae vitae“, draudžiančią kontracepciją. 1975–79 m. dėl atviros Šv. Sosto kritikos ir eretiškų teiginių jam teko aiškintis Tikėjimo mokslo kongregacijai.
Remdamasis personalistine filosofija, liberaliojo protestantizmo egzegeze ir marksistine išlaisvinimo teologija, B. Häringas jautė pašaukimą kovoti prieš visą senąją, „konstantiniškąją“ ir „tridentiškąją“ Bažnyčią, jos dvasią bei struktūras. Tam skirta ir ši knygelė, parašyta emocingu Voltero stiliumi. Galima pagrįstai abejoti, ar teologas tiki Kristaus dievyste (plg. p. 32–33). Jėzus tebuvo Dievo pašauktas žmogus, per Jono krikštą patyręs pašaukimą tarnauti žmonėms (p. 36) ir dėl to vėliau miręs. Jo kryžius nebuvo permaldavimo auka (plg. p. 29, 36), jam svetima kunigystės idėja (p. 10, 48–49, 58). Taigi ir Eucharistija tėra bendruomenės susirinkimas, atmenant Jėzaus darbus (p. 45–46, 55, 61). Nebelieka jokio dogmatinio kunigystės pagrindimo, jos esmė esą tarnavimas žmonėms (plg. p. 19), psichologinė pagalba („gydymas“, p. 142–143, 146–147) bei bendruomenės linksminimas („tapkite klounais“, p. 145). Kunigas – žmogus kaip visi, jam nėra ko išsiskirti iš kitų. Todėl autorius nuosekliai atmeta celibatą ir ragina įvesti moterų kunigystę. Tikriausiai tai galioja ir išsiskyrusioms bei vėl ištekėjusioms moterims? Juk jos gali eiti Komunijos! (p. 25, 135) Kodėl katalikai negali skirtis ir vėl tuoktis, jei santuokos pagrindas – įsimylėjimas? (p. 85).
Celibatas trukdo misijoms (p. 71, 108), žaloja kunigų sveikatą (p. 86), varžo jų natūralų seksualumą (p. 92), o svarbiausia – pažeidžia tikinčiųjų teisę gauti sakramentus (p. 106). Už visa tai hierarchams „teks rimtai atsakyti prieš Dievą“ (p. 113), grūmoja rūsčiu moralisto pirštu B. Häringas. Tai, kad prisikėlęs Jėzus pirmiau pasirodė moterims, esąs svarbus argumentas už moterų kunigystę (p. 54)! Protestantų mitologija apie „pirmykštę bendruomenę“ irgi pamaldžiai tiki, kad moterims būdavo leidžiama vadovauti Eucharistijai (p. 62). Todėl teologas pagrįstai klausia, „ar buvimas moterimi yra toks neperžengiamas slenkstis į kunigystę?“ (p. 81). B. Häringo argumentacija vėl baigiasi moralizavimu: Bažnyčia turi susimąstyti ir atgailauti dėl moterims padarytos skriaudos (p. 111).
Būdamas nuoseklus marksistas, autorius smerkia karą, bando įtikinti, kad pirmykštė Bažnyčia rėmė pacifizmą (p. 50–51) (nors tam prieštarauja kiekvienas Bažnyčios istorijos vadovėlis), tačiau jo išpažįstama išlaisvinimo teologija (p. 23, 127–128) skatina revoliucinę prievartą prieš išnaudotojus. Tad nenuostabu, kad geraširdis, nusidėjėliams gailestingas, meilės Evangeliją skelbiantis teologas ragina „išsilaisvinti“ (p. 117), griauti struktūras (p. 26), sunaikinti vyskupus ir popiežius – fiurerius (p. 137), o visus jo teologijai nepritariančius siūlo uždaryti į psichiatrinę ligoninę (p. 142). „Gal leidotės įbauginami visokių Bažnyčios autoritetų, savo galią pateisinančių tariamu šventųjų spindesiu? Laisvės ir atvirumo priešui reikia nuplėšti kaukę, jį patį reikia išvaduoti. Drąsos!“ (p. 141). No pasaran!
B. Häringas pripažįsta po Vatikano II Susirinkimo kilusią Bažnyčios ir kunigystės krizę (p. 76, 100). Jo siūloma išeitis – šios „Spalio revoliucijos Bažnyčioje“ tęsimas iki galo. Tačiau pats autorius užsimena ir apie kitą alternatyvą – kunigystės stiprinimą, skatinant bendruomeninį kunigų gyvenimą Bartolomėjaus Holzhauserio pavyzdžiu (p. 78).
Antgamtiška kunigų bičiulystė (p. 94), tarpusavio parama, bendra malda – geriausios priemonės, padedančios kunigui išsaugoti identitetą šiame pagoniškame pasaulyje. Tai praktiškai įgyvendinti ir stengiasi Šv. Pijaus X kunigų brolija, apgyvendinanti savo narius prioratuose. Nereikia naikinti celibato, nereikia griauti kunigystės teologijos, norint išspręsti kunigų trūkumo problemą. Užtenka duoti kunigui katalikišką išsilavinimą, sveiką dvasingumą ir nepalikti jo vienišo, tuomet jis galės ištikimai ir vaisingai darbuotis, savo pavyzdžiu patrauks į seminarijas daugiau jaunimo. Jei Bažnyčia serga, nereikia skubėti jai daryti eutanazijos, reikia stengtis, kad ji pagytų. Deja, taip tikriausiai nemano Lietuvos Bažnyčios darbuotojai, puolantys Broliją dėl „nepaklusnumo popiežiui“, o patys leidžiantys tokias Šv. Tėvo mokymą neigiančias knygeles kaip ši.