Beatifikacija ir kanonizacija po Vatikano II Susirinkimo

Kokia buvo Bažnyčios tradicija nustatant, ar koks nors žmogus yra šventasis? Ką manyti apie naują kanonizavimo procedūrą, įvestą po Vatikano II Susirinkimo? Kodėl modernizmo idėjų poveikis šiai procedūrai verčia abejoti posusirinkiminėmis kanonizacijomis?

Šiame išsamiame straipsnyje, pirmą kartą paskelbtame 2011 m. birželį „SiSiNoNo“ žurnale, t. Michelis Gleize, Ekono (Econe) seminarijos teologijos profesorius, nagrinėja su beatifikacija ir kanonizacija susijusius principus ir iš Vatikano II Susirinkimo skelbiamų naujų idėjų kylančius sunkumus.

T. Gleize ypač pabrėžia tris problemas:

1. kanonizavimo procedūros nepakankamumą;

2. kolegialumą;

3. herojiškos dorybės sampratą.

 

Įžanga

 „Kad žmonės, paniekinę regimus dalykus, siektų tik tai, kas neregima, yra akivaizdus dieviškojo įkvėpimo vaisius.“[1]

Herojiška šventųjų dorybė yra ryškiausias Bažnyčios dieviškumo ženklas. Antra vertus, paprastai šio ženklo autentiškumą paliudija pati Bažnyčia, patvirtindama jį kanonizacija ‒ iškilmingu aktu, kuriuo aukščiausiasis pontifikas galutinai ir neatšaukiamai pripažįsta herojišką kurio nors Bažnyčios nario dorybę.

Kanonizacija priklauso disciplinarinių aktų kategorijai, kuriai teologai priskiria ir įvairius įstatymus, skelbiamus visos Bažnyčios gėriui ir susijusius su netiesioginiais Bažnyčios magisteriumo (neklaidingos mokomosios valdžios) objektais. Tarp šių įstatymų galima paminėti, pavyzdžiui, visuotinį liturginį įstatymą, nurodantį, kaip reikia garbinti Dievą; kanonizaciją, kuria Bažnyčia įsako garbinti (kulto prasme) kurį nors mirusį tikintįjį, savo gyvenimo metu pasiekusį tobulą šventumą; iškilmingą religinių ordinų įsteigimą, kuriuo Bažnyčia įsako gerbti ir vertinti tam tikrą gyvenimo regulą, kaip tikrą ir patikimą pašventinimo priemonę.

Šių įstatymų neklaidingumas suprantamas, nes jais Bažnyčia visiems tikintiesiems paskelbia tikėjimo lobiui išsaugoti būtinas priemones.[2]

Taigi šie įstatymai nėra tiktai Bažnyčios įstatyminės galios išraiška, jie iš esmės atitinka Bažnyčios mokomosios galios panaudojimą, nes yra esmingai susiję su Apreikštąja tiesa.[3]

Neklaidingai nustatydama tam tikrus Apreiškimo tiesoms nepriklausančius faktus, Bažnyčia kaip prielaidą išpažįsta tiesiogiai apreikštą tiesą, kurią reikia apginti konkrečiai ją taikant.

Šiuo klausimu, kaip ir daugeliu kitų, Susirinkimo aggiornamento (liet. atsinaujinimas) neišvengiamai turėjo palikti savo pėdsaką. Vatikano II Susirinkimo inicijuotos reformos paveikė kiekvieną Bažnyčios sritį. Tikintiems katalikams jos primetė ‒ ir toliau primeta ‒ ne tik naują Bažnyčios magisteriumo sampratą, naują teologiją, bet ir naują liturgiją, naujas Mišias, naujas sakramentų apeigas, naujus šventuosius, naują kanonizaciją ir naujas bendruomenes bei „ordinus“, kurių religinis pobūdis labai abejotinas.

Visos šios naujovės sukėlė rimtų problemų, iš kurių kebliausios susijusios su naujųjų įstatymų neklaidingumu.

Savo ruožtu neklaidingumo klausimas priklauso nuo kito klausimo, t. y. nuo konkrečių įstatymų teisėtumo. Tiesą sakant, šie įstatymai yra neklaidingi kaip įstatymai lygiai taip pat, kaip Bažnyčios mokymas yra (išpildant tam tikras sąlygas) neklaidingas tiek, kiek jis yra aukščiausios mokomosios valdžios veiksmas.

Neklaidingumas yra Bažnyčios akto (iškilmingo nutarimo) savybė, kurią sąlygoja šio neklaidingo akto esmės apibrėžimas. Užtenka pakeisti akto apibrėžimą, ir jo savybės taip pat pakis. Jeigu aktas tampa abejotinas, jo neklaidingumas irgi tampa abejotinas.

Štai kodėl norint išspręsti posusirinkiminių naujovių iškeltus sunkumus tenka rinktis tik tarp dviejų galimų sprendimų.

Pirmuoju atveju daroma prielaida, kad naujieji, po Vatikano II Susirinkimo išleisti įstatymai esą teisėti ir atitinkantys būtinas sąlygas, vadinasi, privaloma pripažinti jų neklaidingumą. Antruoju atveju nustatoma, kad naujieji įstatyminiai projektai dažniausiai esą abejotini ir nepakankamai pagrįsti, kad būtų galima juos laikyti teisėtais įstatymais tradicine prasme, todėl tai leidžia teisėtai suabejoti jų neklaidingumu.

Šiaip ar taip, negalime šių sunkumų išspręsti teigdami, kad naujieji posusirinkiminiai teisiniai aktai esą teisėti ir atitinkantys būtinas sąlygas, ir kartu neigdami jų neklaidingumą. Mat nors šis neklaidingumas nėra iškilmingai apibrėžtas, vis dėlto jį seniai pripažįsta tiek katalikų teologija, tiek įprastas autoritetingas Bažnyčios mokymas (ordinarinis magisteriumas).

Galima sakyti, kad jis yra teologiškai pagrįstas, todėl jį neigti būtų neprotinga.

Sekdami arkivyskupu Lefebvre‘u, mes laikomės antrojo sprendimo. Mes teigiame, kad naujieji posusirinkiminiai įstatymai (nauja Mišių tvarka, naujos kanonizacijos, naujas Kanonų teisės kodeksas) nėra neklaidingi ir įpareigojantys, nes turime rimtų priežasčių abejoti pačia jų, kaip įstatymų, esme. Šioje diskusijoje viskas priklauso nuo naujų kanonizacijų ir beatifikacijų teisėtumo.

Pirmojoje straipsnio dalyje priminsime tradicinius principus apie kanonizacijų esmę ir neklaidingumą, lygindami jas su beatifikacijomis.

Antrojoje dalyje išnagrinėsime posusirinkiminių įstatymų iškeltus sunkumus.

I dalis: tradiciniai principai

Tvarkos dėlei pirmiausia apibrėšime, kas yra beatifikacija ir kanonizacija, paskui įrodysime, kad kanonizacija, kaip tokia, yra neklaidinga, palikdami nuošaly aplinkybes, kilusias dėl Vatikano II Susirinkimo aggiornamento.

1. Keletas apibrėžimų.

a) Beatifikacija (paskelbimas palaimintuoju)

Beatifikacija yra aukščiausiojo pontifiko nutarimas, kuriuo jis tam tikrose Bažnyčios vietose leidžia reikšti viešą pagarbą palaimintuoju paskelbtam asmeniui, kol šis dar nekanonizuotas. Taigi šis nutarimas nėra įsakymas; tai laikinas, ne galutinis nutarimas, vadinasi, jį galima keisti. Beatifikacija reiškia leidimą ką nors viešai garbinti. Beatifikacijos aktu tiesiogiai nepatvirtinama nei Dievo tarno šlovė danguje, nei herojiškos jo dorybės.[4]

b) Kanonizacija (paskelbimas šventuoju)

Kanonizacija yra Kristaus Vietininko nutarimas, kuriuo jis į šventųjų sąrašą neatšaukiamai įtraukia palaimintuoju anksčiau paskelbtą asmenį. Kanonizacijos tikslas yra trejopas, nes šis nutarimas neapima tik kulto.

Pirma, popiežius paskelbia kurį nors mirusį kataliką esant dangaus šlovėje; antra, jis pareiškia, kad šis miręs katalikas šią šlovę pelnė puoselėdamas herojiškas dorybes, kurios turi būti pavyzdys visai Bažnyčiai; ir, trečia, siekdamas labiau paskatinti tikinčiuosius sekti šiomis dorybėmis ir padėkoti už jas Dievui, Šventasis Tėvas įsako teikti šiam mirusiam katalikui viešą pagarbą.

Taigi:

1) kanonizacija yra įsakymas;

2) jis įpareigoja visą Bažnyčią;

3) tai galutinis ir neatšaukiamas nutarimas.

Šventųjų sąrašas nėra martirologijus (kankinių katalogas), be to, posakis „įtraukti į šventųjų sąrašą“ iš tikrųjų nekalba apie kokį nors fizinį dokumentą, o tik primena Bažnyčios intenciją ‒ kanonizacijos aktu ji naujai kanonizuotą asmenį nuo šiol priskiria šventiesiems ir visiems tikintiesiems įsako jį, kaip tokį, garbinti.

Kanonizacijos aktu galutinai paskelbiamas kanonizuoto asmens šventumas ir jo šlovė danguje, todėl kartu įsakomas jo kultas visoje Bažnyčioje. (Nurodymas aukoti Mišias ir kalbėti brevijorių šio šventojo garbei yra kitas dalykas; tam reikia papildomo, atskiro nutarimo.)

Asmens įtraukimas į martirologijų dar nereiškia neklaidingos jo kanonizacijos. Martirologijus yra sąrašas, apimantis ne tik kanonizuotus šventuosius, bet ir Dievo tarnus, kurie galėjo būti vyskupų arba paties popiežiaus kanonizuoti iki XII a. ‒ būtent nuo šio laiko Šventasis Tėvas pasiliko sau išimtinę teisę skelbti kanonizacijas ir beatifikacijas. Titulai „sanctus“ (šventas) ir „beatus“ (palaimintas) martirologijuje neturi tiksliai apibrėžtos reikšmės, kuri leistų skirti kanonizuotus šventuosius ir palaimintuosius.

c) Panašumai ir skirtumai

Ir beatifikacija, ir kanonizacija turi tą patį tikslą ‒ įteisinti kurio nors mirusio tikinčiojo kultą, tuo netiesiogiai paskelbiant, kad gyvenimo metu šis asmuo pasižymėjo herojiškomis dorybėmis ir po mirties pasiekė dangaus šlovę.

Skirtumas tarp jų tas, kad beatifikacija tik leidžia praktikuoti kultą (tai leidimas), o kanonizacija padaro jį privalomu (tai priesakas) ir įpareigoja tikinčiuosius neabejotinai tikėti, kad šventasis pasižymėjo herojiškomis dorybėmis ir pasiekė dangaus šlovę.

Abiem atvejais esminė sąlyga yra pavyzdinės (herojiškos) mirusio kataliko dorybės, todėl kaip tik tai ir stengiamasi nustatyti beatifikacijos ir kanonizacijos tyrimų metu. Tiesą sakant, kultas suponuoja dorybę, kaip padarinys suponuoja priežastį. Į stebuklus atsižvelgiama tik kaip į herojišką dorybę liudijančius ženklus. Be herojiškos dorybės negali būti nei šventumo, nei garbinimo.

d) Reikšmė

Esama skirtumo tarp šventojo ir kanonizuoto šventojo. Kanonizacija nepaverčia asmens šventu, o tik patvirtina jo šventumą ir nurodo jį kaip pavyzdį. Tai paaiškina, kodėl kanonizuota nedaug žmonių. Kad geras pavyzdįs darytų įspūdį, jis turi būti unikalus arba retas. Smarkus šventųjų skaičiaus didinimas sumažina jų, kaip pavyzdžių, vertę.[5]

Iš tiesų, net jei šventųjų būtų daug, tik nedidelis jų skaičius būtų iškeltas į altorių garbę. Antra vertus, Bažnyčia visada duoda tokius pavyzdžius, kurių tikintiesiems labiausiai reikia jų konkrečiu istoriniu laikotarpiu. Šiuo atžvilgiu, kanonizacija yra politinis aktas geriausia šio žodžio prasme: ne šališkos demagogijos aktas, o nutarimas, skatinantis bendrąjį visos Bažnyčios gėrį, padedantis visuotinei žmonių gerovei ir atsižvelgiantis į esamas aplinkybes.

Šv. Joana Arkietė buvo kanonizuota 1920 m., daugiau nei 500 metų po jos mirties, o šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė ‒ 1925 m., nepraėjus nė 30 metų po jos mirties. Šie du šventumo pavyzdžiai davė Bažnyčiai daug naudos, tačiau pirmąjį būtų buvę sunku suprasti, jeigu jis būtų buvęs pateiktas visiems tikintiesiems anksčiau, nei laikas nugramzdino užmarštin istorinį šimtamečio konflikto kontekstą ir padarinius.

Reikėtų paminėti dar vieną skirtumą ‒ tarp išganymo ir šventumo. Žmogus, kuris miršta pasiekęs šventumą, yra išganomas, tačiau galima būti išganytam ir negyvenus švento gyvenimo. Tikinčiųjų akimis žiūrint, pagrindinis kanonizacijos tikslas yra parodyti (siūlyti pavyzdžiu) kieno nors gyvenimo šventumą. Niekas nesirengia kanonizuoti žmonių, savo gyvenimo metu neparodžiusių šventumo pavyzdžio, net jeigu jie būtų išganyti ir paimti į dangų.

2. Neklaidingumas

Kalbant apie neklaidingumą galime iškelti du klausimus.

Pirma, ar popiežiui kanonizuojant šventąjį jo sprendimas yra neklaidingas? (2.1)

Antra, jei taip, tai ar šis jo sprendimas yra neklaidingas tikėjimo atžvilgiu, kitaip tariant, ar šio sprendimo neigimas reiškia ereziją? (2.2)

Abu šie klausimai gali būti preliminariai atsakyti remiantis popiežiaus Siksto V (1585‒1590) nurodymais, duotais per baigiamąją konsistoriją prieš pat šv. Didako kanonizaciją 1588 m.

Grįsdamas savo nuomonę Šv. Raštu, teologiniais samprotavimais ir visokeriopais argumentais, popiežius įrodė, kad Romos pontifikas, tikrasis šv. Petro įpėdinis ir apaštalų kunigaikštis, už kurį Kristus meldėsi, kad jo tikėjimas nesusvyruotų, kuris yra tikroji Bažnyčios galva, tiesos pamatas ir šulas, kurį veda ir kuriam vadovauja pati Šventoji Dvasia, negali klysti nei klaidinti kitų kanonizuodamas šventuosius. Taip pat jis pareiškė, kad šią tiesą reikia laikyti ne tik pamaldžia nuomone, bet ir visiškai tikro bei būtino tikėjimo akto objektu. Prie viso šito Šventasis Tėvas pridūrė gana akivaizdų dalyką, būtent, kad Bažnyčios ir popiežiaus įstatymai yra neabejotini ir patikimi, jei tik jie liečia tikėjimo ar moralės dalyką ir remiasi tvirtais principais bei pagrindais.[6]

Vis dėlto šią nuomonę Sikstas V pareiškė ne kaip popiežius, o kaip privatus teologas. Štai kodėl šį dvejopą klausimą reikia patyrinėti išsamiau, atsižvelgiant į įvairių teologų hipotezes.

2.1 Kanonizacija yra neklaidinga

Šiandien dauguma teologų kanonizacijų neklaidingumą laiko įprasta ir neabejotina tiesa.[7] Visuose po Vatikano I Susirinkimo išleistuose teologijos vadovėliuose, pradedant Billot ir baigiant Salaverri, ši tiesa pateikta kaip įprasta teologinė tezė.[8]

Pagrindinis kanonizacijų neklaidingumo priešininkų atstovas yra Kajetanas (1469‒1534). Aštuntame savo traktato apie indulgencijas skyriuje jis rašo, kad kanonizacijų neklaidingumas nėra nei būtinas, nei galimas.[9]

Dar prieš Kajetaną šios nuomonės laikėsi Augustinas iš Ankonos (1243‒1328) savo „Sumoje apie Bažnyčios galias“. Pagrindiniai jo argumentai yra tokie patys, kaip ir Kajetano. Pasak jo, kadangi neįmanoma spręsti apie vidinį žmogaus sąžinės teismą, Bažnyčia negali neklaidingai nustatyti asmens šventumo.

Po Vatikano II Susirinkimo kai kurie teologai užėmė šią neklaidingumą neigiančią poziciją. Kai kurie iš jų savo abejones kanonizacijų neklaidingumu aiškino istorinio pobūdžio sunkumais.[10]

Augustino iš Ankonos ir Kajetano atstovaujamą požiūrį neseniai pakartojo kun. Danielis Olsas, O. P., Popiežiškojo šv. Tomo Akviniečio universiteto (Angelicum) profesorius ir Šventųjų reikalų kongregacijos atstovas, savo studijoje apie šventųjų kulto teologinį pagrindimą.[11]

Galiausiai Mons. Brunero Gherardini žurnale „Divinitas“ publikuotame straipsnyje nagrinėja kontroversiją šiuo klausimu ir pateikia jos įvertinimą.[12] Ši studija vėl atnaujina ginčą mūsų svarstoma tema, apžvelgdama įvairias reakcijas, kurias sukėlė paskutinės Jono Pauliaus II įvykdytos kanonizacijos.[13] Straipsnio gale pateikiami neklaidingumui prieštaraujantys teiginiai.

Vis dėlto absoliuti dauguma kanonistų[14] ir teologų[15], sekdami šv. Tomu[16], gina kanonizacijų neklaidingumą.

Reikia pastebėti, kad šv. Tomo pateiktas klausimas yra labai konkretus: jis neklausia, ar popiežiaus sprendimas kanonizuojant šventuosius yra neklaidingas. Jo klausimo tikslas ‒ sužinoti, ar visi kada nors Bažnyčios kanonizuoti šventieji yra danguje, ar kai kurie iš jų galėjo patekti į pragarą. Taip užduotas klausimas reikalauja ir tam tikro atsakymo.

Pasak šv. Tomo, kanonizacija reikalauja neklaidingumo pirmiausia ne kaip disciplinarinis įstatymas, o kaip faktiškai apreikštos tiesos pripažinimas. Tai anaiptol neneigia kitų dviejų aspektų ‒ šventojo gyvenimo pavyzdžio ir įsakomo kulto.

Tačiau visi trys popiežiaus sprendimai jam kanonizuojant šventąjį paklūsta tam tikrai tvarkai.

Pirmasis sprendimas pagrįstas teorišku faktu ir teigia, kad miręs asmuo iki gyvenimo pabaigos pasižymėjo herojiška dorybe ir dabar džiaugiasi amžina laime danguje.

Antruoju sprendimu kanonizuoto asmens praktikuotos herojiškos dorybės pateikiamos visai Bažnyčiai kaip sektinas pavyzdys.

Trečiasis sprendimas yra priesakas, kuriuo visoje Bažnyčioje įvedamas viešas šventojo garbinimas.

Kanonizacija kaip pavyzdį pateikia herojiškas šventojo dorybes ir padaro jo kultą privalomą, nes pripažįsta šventojo patekimo į dangų faktą. Benediktas XIV, cituodamas ir sutikdamas su šv. Tomo argumentais, mano, kad iš esmės kanonizacijos sprendimas pagrįstas iš Apreiškimo išvestu spekuliatyviu teiginiu.[17]

Lieka įrodyti, kad šis trejopas sprendimas yra neklaidingas. Deja, negalime pasinaudoti jokiu aukščiausiosios mokomosios valdžios argumentu, nes kanonizacijų neklaidingumas nėra apibrėžtas kaip dogma.

Šv. Tomas apsiriboja pateikdamas autoritetingą argumentą atitinkantį įrodymą ‒ reductio ad absurdum (privedimą prie nesąmonės), kuris yra pagrįstas pagrindinių proto ir logikos principų autoritetu. Šis įrodymas panaudojamas du kartus, nes, pasak šv. Tomo, kanonizacijų neklaidingumo neigimas padarytų dvejopą žalą ‒ praktinėje ir spekuliatyvioje srityje.

Pirmasis reductio ad absurdum susijęs su praktine sritimi: jei kanonizacija nebūtų neklaidinga, galėtų atsitikti taip, kad tikintieji kaip šventąjį garbintų nusidėjėlį. Tie, kurie pažinojo šį asmenį jam gyvam esant, paklusdami Bažnyčios autoritetui būtų priversti tikėti, kad jo nuodėminga būsena iš tiesų tokia nebuvo, tačiau tai baigtųsi tuo, kad jų protuose imtų painiotis dorybės ir ydos samprata, vadinasi, ši klaida būtų žalinga Bažnyčiai.

Antrasis reductio ad absurdum susijęs su teorine sritimi: šv. Augustinas sako, kad jei dieviškojo Apreiškimo mokyme, išdėstytame Šv. Rašte, būtų klaidų, tikėjimas netektų savo pagrindo. Tačiau kaip mūsų tikėjimas pagrįstas Šv. Raštu, taip jis pagrįstas ir visuotinės Bažnyčios mokymu, vadinasi, jeigu visuotinės Bažnyčios mokyme pasitaikytų klaidų, mūsų tikėjimas taip pat netektų savo pagrindo. Kadangi Dievas negali leisti, kad tikėjimas netektų pagrindo, visuotinės Bažnyčios mokymas, įskaitant kanonizaciją, turi būti neklaidingas kaip ir Šv. Rašto mokymas.

Dominykas Banezas papildo šį argumentą pridurdamas, kad jeigu kas nors teigtų, jog į šventųjų kanonizaciją gali įsivelti klaida, tuomet būtų kompromituota Kovojančios Bažnyčios dorovė, taptų abejotinas jos tikėjimo išpažinimas ir būtų įžeista Triumfuojanti Bažnyčia danguje.

Norėdamas paremti šiuos argumentus, šv. Tomas naudoja teologinį įrodymą.

Kanonizacija yra popiežiaus sprendimas apie dalyką, susijusį su tam tikru tikėjimo išpažinimu, nes garbinti kokį nors šventąjį ir sekti jo dorybėmis reiškia netiesiogiai sakyti, jog tikime jį pasiekus dangaus šlovę. Tačiau kadangi dėl Dievo pažado popiežiaus sprendimas apie su tikėjimu susijusius dalykus yra neklaidingas, vadinasi, kanonizacija taip pat yra neklaidinga.

Šioje vietoje būtų ne pro šalį prisiminti šv. Tomo Jono paaiškinimus, kodėl kanonizacijos sprendimui ypač reikia dieviškos pagalbos.

Kanonizacijos sprendimas gali būti suprantamas kaip iš dviejų prielaidų kylanti išvada.

Pirmoji prielaida yra tiesiogiai apreikšta sąlyga, sakanti, jog kas iki gyvenimo galo herojiškai praktikuoja antprigimtines dorybes, gauna amžiną atlygį danguje.

Antroji prielaida yra žmonių liudijimų patvirtintas tikėtinas faktas, kad tam tikras tikintysis iki gyvenimo galo herojiškai praktikavo antprigimtines dorybes.

Taigi iš šių dviejų prielaidų plaukianti išvada gaunama pasinaudojant žmonių liudijimu, o ne tikru, absoliučiai įtikinamu moksliniu įrodymu.

Šią kanonizacijos sprendime naudojamą argumentaciją klasikiniai logikai laikytų tikėtina. Joje randame tai, ką paprastai reikia įrodyti kiekviename teologiniame argumente, nes šiuo atveju išvados teiginys yra susijęs, nors ir netiesiogiai, su tikėjimo tiesa.[18]

Ši sąsaja tik netiesioginė, nes tarp tiesiogiai pareikštos tiesios ir išvados yra įsiterpęs teiginys, kurio tikrumas neparemtas tikėjimu. Tačiau nors ir netiesioginis, visgi ryšys yra, todėl išvada nepaisant visko yra pagrįsta tiesioginiu ir aiškiu tikėjimo išpažinimu.

Skirtumas, verčiantis sakyti, kad šis įrodymas tik tikėtinas, yra tas, kad siekiant įrodyti teologinę tiesą išvada daroma remiantis akivaizdžiais ir neabejotinais proto teiginiais, o kanonizacijos atveju išvada daroma remiantis žmonių liudijimais. Štai kodėl čia reikia Dievo pagalbos, būtent ‒ atskiriant teisingus ir neteisingus liudijimus: neklaidingumas negali būti būdingas sprendimui, kurį darant remiamasi tikimybe ir kurio tikrumas tik tikėtinas.

Galima būtų paprieštarauti, kad kanonizaciją laikant neklaidinga ji prilyginama iškilmingiems (ex cathedra) tikėjimo tiesų apibrėžimams, o tai, regis, neįmanoma. Benediktas XIV, remdamasis tvirta teologine tradicija,[19] atsako, kad toks prilyginimas, priešingai, atitinka įprastą tikrovės tvarką.

Žinoma, negalima vienareikšmiškai prilyginti kanonizaciją neklaidingam dogminiam apibrėžimui, vis dėlto reikia turėti galvoje, kad neklaidingas magisteriumas savo nutarimus skelbia skirtingais būdais. Popiežiaus aktas, kurio tikslas ‒ bendrojo visos Bažnyčios gėrio išsaugojimas, yra neklaidingas.

Popiežius saugo bendrąjį visos Bažnyčios gėrį ne tik veikdamas siauriai, kaip aukščiausiasis mokytojas, t. y. mokydamas, bet ir veikdamas plačiau, kaip vyriausiasis ganytojas, t. y. valdydamas. Tikėjimo mokymas neišsemia visos ganytojo veiklos. Ganytojas taip pat privalo leisti įstatymus, saugančius bendrąjį visos Bažnyčios gėrį. Kaip tokie, šie įstatymai neišreiškia tiesiogiai apreikštos tiesos, tačiau jeigu jie duodami tikėjimo vienybei palaikyti, jie prilygsta neklaidingiems apibrėžimams.[20]

Pridėkime dar vieną argumentą, pateisinantį šią analogiją: remdamiesi šv. Tomu ir jo komentatoriais mes tik ką parodėme, kad jei kanonizacija yra pavyzdys ir įstatymas, ji taip pat iš esmės ir pirmiausiai yra netiesioginis tikėjimo išpažinimas, kurį teisėtai galime prilyginti apibrėžimui.

Kanonizaciją galima priskirti popiežiaus neklaidingam ir asmeniniam iškilmingam magisteriumui, kaip jo šalutinį objektą. T. Salaverri cituoja keletą pavyzdžių, iš kurių matyti, kad popiežių Pijaus XI ir Pijaus XII naudojami posakiai be mažiausios abejonės išreiškia jų aiškią intenciją paskelbti iškilmingą ir neklaidingą nutarimą.[21]

Arkivyskupas Lefebvre‘as dažnai sakydavo, kad popiežius šv. Pijus V „kanonizavo Mišių ritualą“. Tuo jis norėdavo pabrėžti liturginių įstatymų neklaidingumą, palygindamas juos su kanonizacijomis, nes manė, kad šios tikriausiai prilygsta asmeniniam iškilmingo popiežiaus magisteriumo nutarimui.

2.2 Dogmatinė šio neklaidingumo vertė

Benediktas XIV parodo, kad teologai neturi vieningos nuomonės dėl dogmatinės kanonizacijų neklaidingumo reikšmės.

Kai kurie mano, kad šis neklaidingumas nėra apibrėžta tikėjimo dogma. Taip galvoja dominikonai šv. Tomo Jonas bei Dominykas Banezas, jėzuitas Pranciškus Suarezas ir Salamankos karmelitai.

 Kiti šią išvadą, kad kanonizacija yra neklaidinga, prilygina tikėjimo dogmai. Reikia pastebėti, kad klausimas yra dvejopas, nes galima išskirti du dogmatinės kanonizacijų neklaidingumo vertės aspektus.

·        Pirmasis aspektas susijęs su tikinčiųjų pritarimu, kurio reikalauja kanonizacijos sprendimu nustatytas teorinis faktas, kitaip tariant, ar teiginys, kad kanonizuotas šventasis yra danguje, priklauso apibrėžtoms tikėjimo tiesoms?

·        Kitas neklaidingumo vertės aspektas susijęs su pačiu kanonizacijos aktu, kitaip tariant, ar teiginys, kad paskelbdamas kanonizacijos aktą popiežius negali klysti, priklauso apibrėžtoms tikėjimo tiesoms? Teologai (Benediktas XIV, šv. Tomo Jonas, Banezas) domisi abiem aspektais, bet pirmenybę teikia pirmajam.

Ar teiginys, kad kanonizuotas šventasis neabejotinai yra danguje, priklauso apibrėžtoms tikėjimo tiesoms? Dauguma teologų teigia, kad kanonizuoto šventojo patekimas į dangų gali būti neklaidingai nustatomas ne kaip tiesiogiai apreikšta tikėjimo tiesa, o kaip faktiškai apreikšta tiesa.

Šios tiesos neigimas nelaikomas erezija, nes tai nėra tiesiogiai apreikšta tiesa ir jos neigimas gali tik netiesiogiai pakenkti tikėjimui. Jei ši faktiškai apreikšta tiesa tampa neklaidingo apibrėžimo objektu paskelbiant kanonizacijos aktą, ji bus apibrėžta ne kaip dieviško tikėjimo (fides divina) ir katalikų tikėjimo (fides catholica) tiesa, o kaip teologiškai tikra (theologice certa) arba Bažnyčios tikėjimo (fides ecclesiastica) tiesa. Jos neigimas būtų klaida, be to, pasak šv. Tomo Jono, tai būtų papiktinimas visai Bažnyčiai, nes tikintieji būtų paskatinti nusidėti, pateikiant jiems kaip pavyzdį pasmerktą asmenį; tai būtų bedieviška, nes prieštarautų prideramam Dievo garbinimui; užgaulu, nes taip būtų sumenkinta kanonizuoto šventojo garbė.

Ar teiginys, kad popiežius negali klysti kanonizuodamas šventuosius, priklauso apibrėžtoms tikėjimo tiesoms? Benediktas XIV tvirtina, kad kanonizacijos akto neklaidingumas dar nėra apibrėžtas kaip tikėjimo tiesa, tačiau tai gali būti tikėjimo tiesa. Šios galimybės naudai kalba tai, kad Tridento Susirinkimas savo nutarimuose moko, jog Bažnyčioje turi būti įvedamas kanonizuotų šventųjų kultas[22] ir teikiama pagarba jų relikvijoms[23].

Kanonizacijos bulėse popiežiai paskelbia anatemą tiems, kurie suabejotų jų sprendimu.

Šv. Tomo Jonas mano, kad kanonizacijos akto neklaidingumo nepripažinimas pelno pasmerkimą „sapiens haeresim et proximum errori in fide“ („atsiduodantis erezija arba prilygstantis tikėjimo klaidai“), nes tai prilygtų abejojimui dvasine Bažnyčios valdžia ir teisingu jos valdymu, taip pat tikėjimą ir moralę saugančių visuotinių Bažnyčios įstatymų neigimui.

Benediktas XIV teigia, kad šio neklaidingumo neigimas būtų jei ne erezija, tai mažų mažiausiai įžūlumas; toks elgesys įžeistų šventuosius ir papiktintų Bažnyčią, todėl jis nusipelno griežčiausio pasmerkimo.

II dalis: iš Susirinkimo kylantys sunkumai

Tiesą sakant, neabejotinų sunkumų buvo iškilę tik dėl vienos kanonizacijos ‒ Chose Marijos Eskrivos de Balagero (Jose Maria Escriva de Balaguer, 1902‒1975), kurį popiežius Jonas Paulius II beatifikavo 1992 m. gegužės 17 d., o kanonizavo 2002 m. spalio 6 d.

Stebina ir Jono XXIII bei Motinos Teresės beatifikacijos, tačiau kadangi beatifikacijos nepasižymi neklaidingumu, jos iki šiol nekėlė didelių problemų. Padėtis pasikeitė oficialiai paskelbus apie artėjančią Jono Pauliaus II beatifikaciją, nes ji akivaizdžiai įteisintų šio popiežiaus veiklą, nukreiptą į Vatikano II Susirinkimo principų, ypač religijos laisvės ir ekumenizmo, įgyvendinimą.

Be to, jei tiesa, kad beatifikacija tėra laikinas nutarimas, reikalaujantis kanonizacijos kaip savo normalaus užbaigimo, galime baimintis, kad Jono Pauliaus II procesas dėl didžiulės savo svarbos nesustos pusiaukelėje. Šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų, katalikų sumišimą iš tiesų galima pateisinti.

Nesiekdami prisikasti iki galutinės tiesos (tai žinoma tik Dievui), galime bent jau iškelti tris esminius sunkumus, kurie šias naujas beatifikacijas ir kanonizacijas paverčia abejotinomis.

Pirmieji du kelia abejonių dėl šių nutarimų neklaidingumo. Trečiasis verčia abejoti pačiu jų apibrėžimu.

Pirmasis sunkumas: procedūros nepakankamumas

Neklaidingumo garantija neatleidžia jos turėtojų nuo reikiamo stropumo.

Dieviškoji pagalba, užtikrinanti dogmatinių apibrėžimų neklaidingumą, veikia panašiai, kaip ir Apvaizda.

Ji ne tik neatleidžia popiežiaus nuo pareigos rūpestingai tyrinėti apaštalų perduotus Apreiškimo šaltinius, bet reikalauja šio tyrinėjimo pačia savo esme.

Vatikano I Susirinkimo metu vyskupas, įpareigotas Šventojo Sosto vardu ginti penktojo būsimos konstitucijos „Pastor Aeternus“ skyriaus teksto, nusakydamas popiežiaus asmeninį neklaidingumą, pabrėžė šią punktą:

„Romos pontifiko neklaidingumas įgyjamas ne apreiškimu ar įkvėpimu, o dieviškąja pagalba. Štai kodėl popiežius, kaip liepia jo pareigos, yra įpareigotas naudotis priemonėmis, reikalingomis tiesai nušviesti ir teisingai išaiškinti. Šios priemonės ‒ tai susitikimai su vyskupais, kardinolais ir teologais, įsiklausymas į jų patarimus; jos įvairuoja priklausomai nuo svarstomo klausimo. Privalome tikėti, kad kai Kristus pažadėjo dieviškąją pagalbą šv. Petrui ir jo įpėdiniams, šis pažadas apėmė ir būtinas priemones, kurių reikia imtis, kad popiežius galėtų neklaidingai skelbti savo nutarimus.“[24]

Tai dar labiau pasakytina apie kanonizaciją: ji reikalauja pasitelkti kuo rimčiausius žmogiškus įrodymus, patvirtinančius herojiškas būsimojo šventojo dorybes, taip pat ištirti dieviškus liudijimus, t. y. stebuklus, bent du ‒ beatifikacijai ir dar du ‒ kanonizacijai.

Iki Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia šios procedūros laikydavosi be galo kruopščiai.

Kanonizacijos eiga savo ruožtu rėmėsi dviem beatifikacijos metu vykstančiais tyrimo procesais ‒ vieną vykdydavo savo vardu veikiančio ordinaro (vietos vyskupo) teismas, kitas priklausydavo tik nuo Šventojo Sosto.

Kanonizacijos procesą sudarė beatifikacijos bylos nagrinėjimas, po kurio sekdavo dviejų stebuklų tyrimas. Procedūra buvo laikoma baigta, kai popiežius pasirašydavo dekretą, tačiau prieš pasirašydamas jis sušaukdavo tris konsistorijas.

Popiežius Paulius VI apaštaline konstitucija „Regimini Ecclesiae Universae“ (1967 m. rugpjūčio 15 d.) ir apaštaliniu laišku Motu proprio „Sanctitatis Clarior“ (1969 m. kovo 19 d.) šią procedūrą sušvelnino: pagrindinė naujovė buvo dvigubo tyrimo, vykdomo ordinaro ir Šventojo Sosto, pakeitimas vienu tyrimu, kurį nuo šiol atlieka vyskupas, remdamasis savo paties įgaliojimais ir padedamas Šventojo Sosto delegacijos.

Antroji reforma įvyko išleidus naująjį Kanonų teisės kodeksą (1983 m.) ir Jono Pauliaus II apaštalinę konstituciją „Divinus Perfectionis Magister“ (1983 m. sausio 25 d.). Ši ypatinga konstitucija, į kurią nurodo Kanonų teisės kodeksas, panaikino visus ankstesnius su kanonizacija susijusius įstatymus. Reforma buvo užbaigta 1983 m. vasario 7 d. nutarimu.

Pagal naujas normas, svarbiausia tyrimo dalis patikima vietos vyskupui ‒ būtent jis tiria šventojo gyvenimą, raštus, dorybes, stebuklus ir sudaro dosjė, kurią nusiunčia Šventajam Sostui.

Šventųjų reikalų kongregacija išnagrinėja dosjė ir paskelbia savo nutarimą, prieš perduodama viską popiežiaus sprendimui. Beatifikacijai bereikia tik vieno stebuklo ir dar vieno ‒ kanonizacijai.

Galimybė susipažinti su beatifikacijų ir kanonizacijų bylų medžiaga yra labai ribota, todėl sunku įvertinti, kaip rimtai buvo laikomasi naujos procedūros. Tačiau negalima paneigti, kad, atsižvelgiant į naujos procedūros sąlygas, ji nebėra tokia griežta kaip ankstesnė. Juo labiau ji neužtikrina, jog Bažnyčios vyrai suteiks būtinas garantijas veikti dieviškajai pagalbai, reikalingai tam, kad būtų užtikrintas kanonizacijų neklaidingumas ir faktinių klaidų nebuvimas beatifikacijos procese.

Beje, popiežius Jonas Paulius II nusprendė nesilaikyti šios procedūros (kuri nustato, jog kanonizacijos byla negali būti pradėta nepraėjus penkeriems metams po Dievo tarno mirties), leisdamas pradėti Motinos Teresės bylą praėjus vos trejiems metams po jos mirties. Benediktas XVI pasielgė panašiai, pradėdamas savo pirmtako beatifikaciją. Taigi abejonė pasidaro dar pagrįstesnė prisiminus priežodžiu tapusį išmintingą Bažnyčios lėtumą šiuose dalykuose.

Antrasis sunkumas: kolegializmas

Atidžiau patyrinėjus naujas normas paaiškėja, kad įstatymai tapo panašūs į tuos, kurie egzistavo iki XII a.: popiežius paveda vyskupui betarpiškai spręsti dėl šventųjų bylų, o sau pasilieka tik galią patvirtinti ordinaro sprendimą.

Kaip tai paaiškino Jonas Paulius II, ši regresija yra kolegialumo principo išdava: „Vatikano II Susirinkimo mokymo apie kolegialumą šviesoje Mes taip pat manome, kad patys vyskupai turėtų būti daug artimiau susieti su Šventuoju Sostu tiriant šventųjų bylas.“[25]

Tačiau XII a. įstatymuose kanonizacija ir beatifikacija buvo painiojamos kaip du neklaidingumu nepasižymintys aktai.[26] Štai kas mums neleidžia susirinkiminių reformų nulemtas kanonizacijas prilyginti tradiciniams popiežiaus ekstraordinarinio magisteriumo nutarimams ‒ pirmosiomis popiežius tik patvirtina vietinio ordinaro sprendimą. Tai pirmoji priežastis, pateisinanti rimtą abejonę, kad buvo laikomasi kanonizacijų neklaidingumui reikalingų sąlygų.

Apaštalinis laiškas Motu proprio „Ad Tuendam Fidem“ (1998 m. birželio 29 d.) sustiprina šią abejonę. Šio dokumento tikslas buvo įterpti tam tikras normas į 1983 m. Kanonų teisės kodeksą. Šių papildymų reikalavo 1989 m. Tikėjimo išpažinimas.

Pirma, iš esmės nustatoma, kad kanonizacija yra neklaidinga. Iš tikrųjų 1989 m. Tikėjimo išpažinimas skiria trijų kategorijų tiesas, sudarančias aukščiausio magisteriumo mokymo objektą: 1) tiesiogiai apreikštas ir neklaidingai apibrėžtas tiesas, 2) autentiškai mokomas tiesas ir 3) galutinai bei neklaidingai pateiktas tiesas dėl jų loginės ar istorinės sąsajos su tiesioginiu Apreiškimu.

1990 m. instrukcijoje „Donum Veritatis“, kuri gali būti laikoma autentišku minėto Tikėjimo išpažinimo komentaru, kardinolas Ratzingeris pateikia šios trečios kategorijos tiesų pavyzdžių: tai kunigų šventimų teikimas tik vyrams, eutanazijos neteisėtumas ir šventųjų kanonizacija.

1998 m. apaštalinis laiškas Motu proprio („Ad Tuendam Fidem“) šiems dviem dokumentams (1989 m. Tikėjimo išpažinimui ir naujoms normoms) suteikia didesnį autoritetą. Popiežius juos pateikia taip, tarsi jie išreikštų jo paties mokymą, ir įterpia juos į Kanonų teisės kodeksą. Tačiau laiško tekste nustatomi tam tikri skirtumai, sumažinantys kanonizacijų neklaidingumo ribas, nes tampa aišku, kad šis neklaidingumas nebėra suprantamas tradicine prasme.

Bent jau toks įspūdis susidaro skaitant kardinolo Ratzingerio parengtą dokumentą, kuris laikomas oficialiu 1998 m. apaštalinio laiško Motu proprio komentaru.[27]

Šis komentaras patikslina, kaip popiežius nuo šiol gali panaudoti savo neklaidingą mokomąją valdžią.

Iki šiol turėjome asmeninius neklaidingus ir galutinius popiežiaus nutarimus ex cathedra, taip pat ekumeninių susirinkimų dekretus. Nuo šiol turėsime ir tokius popiežiaus nutarimus, kurie savaime nebus nei asmeniškai neklaidingi, nei galutiniai, tačiau vis dėlto išliks jo ordinarinio magisteriumo dalis. Šių nutarimų tikslas ‒ atskirti doktrinas, kurių neklaidingai moko ordinarinis ir visuotinis vyskupų magisteriumas.

Vadinasi, skelbdamas šios trečios kategorijos nutarimus, popiežius paskelbia magisteriumo nutarimą, kurio neklaidingumas pagrįstas vyskupų kolegijos neklaidingumu. Šis nutarimas savaime nebus galutinis, nes jis tik nurodys, ko moko vyskupų kolegija.[28]

Taigi, apžvelgus naujas normas, paskelbtas 1983 m. Jono Pauliaus II apaštalinės konstitucijos „Divinus Perfectionis Magister“, tampa aišku, kad konkrečiu kanonizacijų atveju popiežius, kolegialumo labui, savo mokomąją valdžią vykdys šiuo trečiuoju būdu.

Atsižvelgiant į 1983 m. apaštalinę konstituciją „Divinus Perfectionis Magister“ ir 1998 m. apaštalinį laišką Motu Proprio „Ad Tuendam Fidem“, atrodo, kad kai popiežius vykdo savo asmeninę mokomąją valdžią (magisteriumą) skelbdamas kanonizaciją, jis nori įsikišti tik kaip kolegialaus magisteriumo organas. Šitaip kanonizacijos nebėra patvirtinamos asmeniniu popiežiaus iškilmingo magisteriumo neklaidingumu.

Ar jos bus neklaidingos dėl ordinarinio ir universalaus vyskupų kolegijos magisteriumo neklaidingumo? Iki šiol nė vienas katalikų teologas nėra šito teigęs, priešingai, visa teologinė tradicija kanonizacijų neklaidingumą visada laikė dieviškosios pagalbos, teikiamos tik asmeniniam popiežiaus magisteriumui, kurį galima prilyginti jo iškilmingiems nutarimams (locutio ex cathedra), vaisiumi.

Tai antroji priežastis, leidžianti mums rimtai suabejoti kanonizacijų, įvykdytų remiantis posusirinkiminėmis reformomis, neklaidingumu.

Trečiasis sunkumas: herojiška dorybė

Tiesioginis magisterinio kanonizacijos akto objektas yra herojiška šventojo dorybė.

Kaip magisteriumas yra tradicinis, nes jis visada moko tų pačių nekintamų tiesų, taip ir kanonizacija turi būti tradicinė, nes ji visada turėtų nurodyti tą patį herojišką krikščioniškų dorybių, pradedant teologinėmis dorybėmis, laikymąsi.

Taigi, jeigu popiežius kaip pavyzdį pateikia kurio nors mirusio kataliko, nepuoselėjusio herojiškų dorybių, gyvenimą arba šias dorybes pristato naujoje šviesoje, labiau įkvėptas žmogiškosios prigimties orumo nei antgamtinio Šventosios Dvasios veikimo, vargu, ar šį veiksmą būtų galima laikyti kanonizacija. Pakeisti objektą reiškia pakeisti veiksmą.

Šį požiūrio pasikeitimą patvirtina vienas faktas: po Vatikano II Susirinkimo neregėtai išaugo beatifikacijų ir kanonizacijų skaičius. Vien Jonas Paulius II paskelbė daugiau šventųjų, nei visi jo pirmtakai kartu nuo pat 1588 m., kai popiežius Sikstas V įkūrė Šv. apeigų kongregaciją.

Savo kalboje kardinolams konsistorijos metu, 1984 m. birželio 13 d., lenkų popiežius pats paaiškino kanonizacijų skaičiaus išaugimo priežastį:

„Kai kas sako, kad šiandien skelbiama pernelyg daug beatifikacijų. Tačiau be to, kad šis faktas atspindi tikrovę, kuri Dievo malone yra tokia, kokia yra, jis taip pat atitinka aiškius Susirinkimo norus. Evangelija taip plačiai pasklidusi pasaulyje, o jos žinia taip giliai įsišaknijusi, kad kaip tik didelis beatifikacijų skaičius esmingai atspindi Šventosios Dvasios veikimą ir jos pažadintą gyvybingumą nepaprastai svarbioje Bažnyčiai srityje, šventumo srityje. Nes iš tiesų būtent Susirinkimas ypatingu būdu išryškino visuotinį pašaukimą į šventumą.“

Taigi šį kiekybinį pokytį paskatino kokybinis pokytis. Beatifikacijų ir kanonizacijų pagausėjo todėl, kad jų liudijamas šventumas įgavo kitą prasmę: šventumas nebėra kažkas reta, jis tapo visuotinis.

Ir iš tikrųjų, po Vatikano II Susirinkimo į šventumą imta žvelgti kaip į visiems bendrą dovaną. Visuotinio pašaukimo į šventumą idėja yra pagrindinė konstitucijos „Lumen Gentium“ V skyriaus tema. Iš šios idėjos kyla du padariniai.

Pirma, pastebėtina, kad šiame tekste visiškai neminimas skirtumas tarp tolimo iš esmės visiems skirto pašaukimo į šventumą ir artimo (veiksmingo) pašaukimo, kurį faktiškai įgyvendina ne visi.[29]

Antra, pastebėtina ir tai, kad šis tekstas nutyli skirtumą tarp paprasto ir herojiško šventumo, kuris ir laikomas šventumu tikrąja to žodžio prasme.[30] Pats terminas „herojiška dorybė“ konstitucijos „Lumen Gentium“ V skyriuje neminimas. Ir iš tiesų, po Susirinkimo teologai kalbėdami apie herojiškos dorybės veiksmus daugiau ar mažiau linksta juos apibrėžti kaip skirtingus nuo tiesiog prigimtinės dorybės veiksmų, o ne kaip skirtingus nuo paprastų antprigimtinės dorybės veiksmų.[31]

Tai pirmoji priežastis, leidžianti mums suabejoti, kad po Vatikano II Susirinkimo paskelbtos beatifikacijos ir kanonizacijos atitinka tai, ko iki tol Bažnyčia šiais aktais visada siekė.

Šį požiūrio į šventumą pasikeitimą pastebėsime ir atkreipę dėmesį į ekumenizmo įtaką šventumo sampratai po Vatikano II Susirinkimo. Ekumeninę šventumo sampratą patvirtino Jonas Paulius II savo enciklika „Ut Unum Sint“ ir apaštališkuoju laišku „Tertio Millennio Adveniente“. Popiežius užsimena apie šventumo bendrystę, kuri esą peržengia skirtingų religijų ribas ir liudija išganomąjį Kristaus darbą bei Šventosios Dvasios išliejimą visai žmonijai.[32]

Kalbant apie popiežių Benediktą XVI, negalime nepripažinti, kad jis išganymą apibrėžia ta pačia ekumenine prasme, kuri iš tiesų iškreipia šventumo, nuo kurio priklauso antgamtinis išganymas, sampratą.[33]

Tai antroji priežastis, kodėl nesiryžtame manyti, kad naujosios beatifikacijos ir kanonizacijos tęsia Bažnyčios Tradiciją.

Išvada

Trys svarbios priežastys leidžia ištikimiems katalikams suabejoti naujųjų beatifikacijų ir kanonizacijų pagrįstumu.

Po Susirinkimo sekusios reformos į kanonizacijos procedūrą įvedė, pirma, tam tikrų trūkumų, antra, kolegialistinę intenciją. Šie du reformų vaisiai nesuderinami su beatifikacijų patikimumu ir kanonizacijų neklaidingumu.

Trečia, nuo šiol kanonizacijos proceso sprendimas grindžiamas dviprasmiška ir todėl abejotina šventumo ir herojiškos dorybės samprata.

Taigi, esant tokioms posusirinkiminių reformų sukeltoms sąlygoms, popiežius ir vyskupai ištikimiems katalikams siūlo garbinti asmenis, gyvenusius iš tiesų šventai, bet kanonizuotus remiantis ydinga ir abejotina procedūra.

Pavyzdžiui, sunku abejoti po Vatikano II Susirinkimo kanonizuoto tėvo Pijaus dorybių herojiškumu, kad ir kaip glumintų naujas jo paskelbimo šventuoju proceso stilius.

Kita vertus, naujoji procedūra leidžia vykdyti kanonizacijas, kurios anksčiau būtų buvusios sunkiai įsivaizduojamos ir kurių metu šventumo titulas suteikiamas asmenims, garsėjusiems prieštaringa reputacija ir nepasižymėjusiems kokiomis nors ypatingomis herojiškomis dorybėmis.

Ar galime būti tikri, kad šias naująsias kanonizacijas įvykdžiusių popiežių požiūris į herojišką dorybę yra toks pat kaip ir jų pirmtakų, gyvenusių iki Vatikano II Susirinkimo?

Šią neįprastą situaciją paaiškina posusirinkiminių reformų sukelta sumaištis, tačiau jos neįmanoma išspręsti neištyrus esminių jos priežasčių ir naujųjų reformų pagrįstumo.