Nesvarbu, ar Vatikanas tai pripažįsta, ar ne, istorija su „Amazonijos ritualu“, įvykusiu Vatikano soduose spalio 4 d. dalyvaujant pop. Pranciškui, ir Pačamamos (Pachamama) statulėlėmis toli gražu nesibaigė. Daugelis laukia bent jau kokio nors paaiškinimo ar „mea culpa“.
Garbinimas pagal katalikų teologiją
Garbinimas (arba kultas) yra pagarba, rodoma kokiai nors būtybei dėl jos tobulumo, pranašumo ar kokiam nors daiktui dėl jo ryšio su gerbintina būtybe, pavyzdžiui, ją simbolizuojančiam atvaizdui. Pirmuoju atveju kalbame apie absoliutų garbinimą, antruoju ‒ apie santykinį garbinimą.
Šv. Tomas Akvinietis primena, kad „garbė ar pagarba teikiama tik racionaliam kūriniui“ (Summa Theologica III:Q.25,a.4). Jis turi galvoje apskritai asmenį, o ne tik žmogų. Šv. Tomas priduria antrą principą, kad negalima teikti garbės neprotingiems kūriniams ar daiktams, nebent jie simbolizuotų protingą kūrinį. O neprotingų, bet gyvų būtybių ‒ augalų ar gyvūnų ‒ garbinimas apskritai visada draudžiamas siekiant išvengti stabmeldystės pavojaus.
Taigi tik asmeniui galima teikti absoliučią pagarbą. Religinis absoliutus garbinimas (kultas) būna dviejų tipų. Dieviškas garbinimas (latria) yra skirtas tik Dievui. Pamaldi pagarba (dulia) skirta tiems, kurie yra danguje pripildyti dieviškos šlovės, t. y. angelams ir šventiesiems, regintiems Dievo veidą. Švč. Mergelė Marija, angelų ir šventųjų karalienė, sulaukia ypatingos pagarbos (hyperdulia).
Santykinė pagarba teikiama tam tikriems objektams tiek, kiek jie susiję su asmeniu, kuriam dera absoliuti pagarba, arba jį simbolizuojantiems atvaizdams. Šitokiu būdu Tikrojo Kryžiaus relikvijos sulaukia pamaldžios pagarbos (dulia), nes yra susijusios su paties Kristaus asmeniu. Tas pats pasakytina ir apie Kristaus atvaizdus. Taip pat ir šventųjų palaikai bei jų atvaizdai ar statulos sulaukia santykinės pamaldžios pagarbos (dulia).
Reikia pridurti, kad pagarbos ženklai, teikiamai dvasininkams per liturgines ceremonijas ‒ nusilenkimai, priklaupimai, apsmilkymai ‒ reiškia santykinį paties Kristaus garbinimą, nes būtent Jis per kunigus, savo atstovus, atlieka Bažnyčios liturgiją kaip Aukščiausiasis Naujojo Testamento kunigas.
Galiausiai garbinimas ‒ liturginis ar ne ‒ yra išreiškiamas gestais, elgsena, kūno poza, maldomis. Visa tai išreiškia tam tikrus vidinius jausmus: pagarbą, paklusnumą, atsidavimą, šlovinimą, dėkojimą.
Kas yra Pačamama?
Andų kalnuose gyvenantys Pietų Amerikos indėnai, ypač aimarai ir kečujai, nuo senų senovės laikėsi animistinių ir politeistinių tikėjimų, kurių ištakos siekia XII a. pr. m. e. Andų kosmogonijoje vyravo dvi dievybės: Virakoča, pasaulio kūrėjas, ir Intis, saulės dievas. Prie jų buvo pridurta kita labai svarbi dievybė ‒ Pačamama.
Šis vardas sudarytas iš „pača“ (pasaulis‒laikas, šios dvi savokos Andų kosmologijoje susijusios) ir „mama“ (motina). Pačamama reiškia Motiną Žemę ‒ tai ne tik dirvos ar žemdirbystės, bet ir visos žemės, viso pasaulio deivė. Ji saugo kalnus, laukinius žvėris ir keliautojus. Norint išprašyti jos apsaugos, apeigų metu reikia jai paaukoti specialias aukas: kokos lapus, čiča (kukurūzų alų), kriaukles, taip pat kupranugarinių šeimos gyvūnus: lamas, alpakas, guanakus, vikunijas. Šis kultas dar gyvuoja tarp vietinių žemdirbių tautų.
Evangelizuojant Andų tautas kai kurios indėnų dievybės buvo sujungtos su krikščionių šventaisiais. Pačamama įgavo Švč. Mergelės Marijos bruožų, o Intis tapo Kristumi. Politeizmas dažnai linksta į sinkretizmą. Misionieriams prireikė daug pastangų ir kantrybės, kol jie nugalėjo šią tendenciją, tačiau kai kuriose vietovėse ji vis dėlto išliko. Prisiminkime, kiek šimtmečių truko pagonybei išrauti iš Europos.
Ką vaizduoja tos statulos
Čia nekyla jokių abejonių, nes ir pats popiežius, pradėdamas penkioliktąją Sinodo sesiją, patvirtino, kad šios statulos vaizduoja Pačamamą. Šventasis Tėvas pridūrė, kad statulėlės buvo išstatytos Romos Traspontinos bažnyčioje „be stabmeldiškų intencijų“.
Kalbant atvirai, toks paaiškinimas mažų mažiausiai keistas. Šiaip ar taip, Pačamama yra stabas. Maža to, tai iki šiol garbinamas stabas, o ne kokia nors seniena.
Paolo Ruffinis, Komunikacijos dikasterijos prefektas, mėgino paaiškinti keblią situaciją: „Mes jau keletą kartų čia pakartojome, kad šios statulos reiškia gyvenimą, vaisingumą, motiną Žemę.“ Kitaip tariant, abstrakcijos.
Jokio paaiškinimo
Toks paaiškinimas neatlaiko kritikos. Užtenka pažvelgti į popiežiaus akivaizdoje aplink šias statulėles atliekamas ceremonijas, ir pamatysime tikrus religinius veiksmus: procesijas, priklaupimus, nusilenkimus iki žemės, šventovės įrengimą, maldos vigiliją. Jei tai ne kulto veiksmai, kas tai?
Be to, Bažnyčia niekada negarbino jokių abstrakcijų, įskaitant tas, kurias mini mons. Ruffinis. Ypač tokių, kurias vaizduoja statulos (maža to, nuogos). Jei krikščioniškame mene kokia nors dorybė išreiškiama vaizdiniu ‒ tai vadinama alegorija ‒ jam neteikiama jokia pagarba. Priešingai, Biblijoje pilna Dievo įspėjimų vengti netinkamų vaizdavimų, nes tai kelia stabmeldystės pavojų. Senasis Testamentas daug kartų smerkia Aštartės, reiškiančios vaisingumą, garbinimą. Tas pats galiojo Efezo Dianai Naujojo Testamento laikais.
Išvada
Šios ceremonijos buvo objektyviai stabmeldiškos, kad ir kokios būtų buvusios jų dalyvių intencijos. Be to, jos dvelkia sinkretizmu, o tai gali susilpninti Amazonijos gyventojų, gyvenančių tarp Pačamamos garbintojų, tikėjimą.
O „Motinos Žemės“ ar kūrinijos garbinimas yra pati grubiausia pagonybės forma, ne kartą pasmerkta Šventajame Rašte.
Bažnyčios vadovybei dera daryti atgailą už šią sunkią nuodėmę prieš Pirmąjį Dievo Įsakymą. Tai viena iš sunkiausių nuodėmių, kurias galime padaryti.
O tikintiesiems tik lieka atsiteisti už šį rimtą nusikaltimą, kaip to prašo kun. Pagliaranis, Šv. Pijaus X brolijos generalinis vyresnysis.