Prieš moterų diktatūrą Bažnyčioje

Šv. Pranciškaus parapijos Portlende parapijiečiai. Catholic Herald nuotrauka.

Bažnyčia prarado savo vyrišką dvasią. Niekas neparodo to akivaizdžiau nei neseni protestai šv. Pranciškaus bažnyčioje Portlende, Oregone.

Ultraprogresyviai, ant erezijos ribos balansuojančiai parapijai neseniai buvo paskirtas naujas kunigas, tėvas Džordžas Kuforidži (George Kuforiji). Jis pamėgino atkurti teologinę ir liturginę ortodoksiją. Pavyzdžiui, naujasis ganytojas liovėsi vartoti Dievą apibūdinančius lyčiai neutralius įvardžius, kuriuos buvo pradėję vartoti parapijiečiai, ir pradėjo vartoti Mūsų Viešpaties nustatytus vyriškus įvardžius: „Jis“, „Jam“ ir t. t. Kun. Kuforidži uždraudė liaudies muziką liturgijoje ir nuo bažnyčios fasado nuėmė iškabą, ant kurios buvo parašyta „Čia laukiami imigrantai ir pabėgėliai.“

Grupė senyvų parapijiečių priėmė tai kaip įžeidimą ir nusprendė sabotuoti kun. Kuforidži Mišias. Nejausdami padėties komizmo, šie pagyvenę baltaodžiai kovotojai už socialinį teisingumą afrikiečio kunigo maldas užgožė dainomis apie pilietines teises. Jie atsisakė priklaupti per Konsekraciją, o kunigui Kuforidži skaitant užtarimo maldas skandavo savo pačių reikalavimus socialinio teisingumo temomis.

Kunigas atsisakė nusileisti, todėl jie apkaltino jį Portlendo arkivyskupijai. Arkivysk. Aleksandras Kingas Semplas (Alexander King Sample) pareiškė visiškai palaikantis kun. Kuforidži reformas. Dabar mėlynplaukių senučių gauja teigia, kad kunigas ir vyskupas „prievartauja“ juos su savo ortodoksija – priešingai prieš tai parapijoje tarnavusiam kunigui, kuris iš tikrųjų seksualiai priekabiaudavo prie savo parapijiečių.

Arkivyskupas Semplas yra teisus gindamas savo kunigą. Už tai, kad priešinasi miniai, jį ir kun. Kuforidži reikėtų tik pagirti. Tačiau problema yra gerokai didesnė, nei šv. Pranciškaus parapija Portlende. Tūkstančiuose panašių parapijų tikinčiųjų vis mažėja ir greitai jų visai neliks. Silpnas atsakas neišvengiamai reiškia silpną Bažnyčią.

Neseniai Bobas Salivanas (Bob Sullivan) pastebėjo, kad Bažnyčioje egzistuoja vyriškumo krizė ir atrodo, jog niekam tai nerūpi. Taip yra ne dėl to, kad moterų joje yra daugiau, nei vyrų (nors tai tiesa), bet greičiau dėl bendros atmosferos, persmelkusios daugelį parapijų. Šiuolaikinės katalikybės kalba, estetinė išraiška ir prioritetai yra sumoteriškėję. Tie nedaugelis vyrų, kurie dar drįsta rinktis kunigystę, turi nuslopinti savo vyriškumą ir atrasti „savo švelniąją pusę.“ Jeigu jų homilijos nukrypsta nuo Opros [Oprah Winfrey – garsi pokalbių šou vedėja JAV - red.] stiliaus teiginių, kad visi turime būti malonūs ir „svetingi“, jie gauna nemenkos pylos nuo moteriškių iš parapijos tarybos.

Svarbu atskirti sumoteriškėjimą nuo moteriškumo. Jei moteriškumas suprantamas kaip dorybės, būdingos ypač moterims, sumoteriškėjimas yra vyriškumo priešingybė. Sumoteriškėjęs vyras yra neišbaigtas vyras – tas, kuris paneigė pagrindinius savo vyriškumo bruožus. Jis silpnas, tingus ir bailus, nors turėtų būti stiprus, darbštus ir drąsus. Norėdami įtikti pasauliui, Bažnyčios vadovai skatino savo dvasininkų – o kartu ir savo tikinčiųjų – sumoteriškėjimą. Dabar matome to rezultatus: nesuskaičiuojami skandalai, pražūtingas pašaukimų trūkumas ir plačiai paplitęs visa ko vidutiniškumas.

Dėl to tipinės Mišios vis mažiau skatina siekti šventumo ir vis labiau tiesiog pritaria pasirinktam tikinčiųjų elgesiui. Jos persmelktos saldžiu pozityvumu ir pigia muzika. Galima jas laikyti neskoningomis, lėkštomis ir nuobodžiomis, bet niekada nevadinsime jas sudėtingomis ar sunkiomis. Žmogus gali lankytis Mišiose kiekvieną sekmadienį ir privalomų švenčių dienomis, bet nieko nežinoti apie sakramentus, maldą ar nuodėmę. Jis gali būti paskutinis niekšas, veltėdis, dykaduonis ir valkata, per dienas žaidžiantis kompiuterinius žaidimus ir žiūrintis pornografiją, tačiau tipinis parapijos kunigas niekada neprivers jo suabejoti pasirinktu gyvenimo būdu.

Mūsų vyskupai yra tos pačios testosteroną praradusios bažnytinės kultūros produktai. Iš čia jų nuolatiniai prieštaringi pareiškimai apie santuoką, homoseksualizmą, išganymą, migraciją ar politiką. Jie gali teisinti šį savo nekonkretumą tokiais gražiai skambančiais žodžiais, kaip „įžvalgumas“, „dialogas“, „susitikimas“ ir „palydėjimas“. Tuo tarpu vyrai išmoksta praleisti visa tai pro ausis ir ieško sprendimų už Bažnyčios ribų.

Kristus elgiasi priešingai – jis aiškina ir pateikia sprendimus. Jis kalba autoritetingai ir ryžtingai. Jo išgydymo stebuklai, demonų išvarymai ir tūkstančių pamaitinimas buvo padaryti tik tam, kad pabrėžtų, kas Jis toks yra ir ko Jis nori. Fariziejai ir sadukiejai nusprendė nukryžiuoti Kristų ne dėl to, kad jis, kaip Sokratas, uždavinėjo nepatogius klausimus, bet todėl, kad Jis davė nepatogius atsakymus. O Jo didžiausias atsakymas, Prisikėlimas, įkvėpė apaštalus skelbti Evangeliją ir galiausiai dėl jos numirti.

Mums reikia grįžti prie Ecclesia militans – kovojančios Bažnyčios, Bažnyčios, kaip kovotojos. Nūdien dauguma katalikų krikščionišką meilę tapatina su fiziniu ir dvasiniu pacifizmu. Tai ne tik atstumia vyrus, kurie trokšta dėl ko nors kovoti, bet ir ignoruoja daugelį blogybių, prieš kurias reikia kovoti. Tikra artimo meilė reikalauja kovoti prieš nuodėmę ir klaidą nuolatine malda ir prasminga veikla.

Tai nebūtinai reiškia, kad popiežius Pranciškus turėti sušaukti dar vieną kryžiaus žygį. Bet, pavyzdžiui, tai reiškia, kad jis turėtų prabilti apie musulmonų persekiojamus krikščionis, užuot sveikinęs vis didėjančius musulmonų imigrantų srautus Europoje. Kitaip tariant, jis turėtų kovoti su jėgomis, grasinančiomis krikščionių sieloms, o ne su problemomis, kurios įžeidžia jo progresyvius jausmus – klimato kaita ir valstybių sienomis.

Parapijos kunigai galėtų elgtis taip pat, pasmerkdami nuodėmę savo pačių parapijoje ir pasipriešindami netikriems katalikams. Taip ir elgiasi tikras vyras: jis kovoja, kad apsaugotų savo šeimą nuo blogio. Kristus kėlė baimę savo laiko žydų ir romėnų vadovams, nes kovėsi už savo kaimenę. Jis pasmerkė jų dviveidiškumą ir žiaurumą. Jis stojo į priešpriešą su velniu ir kovėsi su pačia nuodėme. Kadangi Jis pats taip elgėsi, Jį atstovaujantys vyrai irgi galėtų nešti jo vėliavą: „Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų.“ (Lk 10,3)

Prarasdami savo vyriškumą, katalikai praranda Kristų. Svarbu ne tik peržiūrėti dabartinę liturgiją (nors ir tai padėtų) ar surengti daugiau rekolekcijų vyrams, bet ir gerbti bei pripažinti Kristų kaip vyrą, o ne kaip neutralios lyties asmenį.

Natūralu, kad judėjimas šia kryptimi greičiausiai atstums daug moderniai mąstančių parapijiečių, kurie karštligiškai nori išlaikyti status quo. Bet tie, kurie pasiliks, gali pasiguosti, kad Kristus taip pat prarado nemaža tokių mokinių. Nepaisydamas to, su keletu gerų vyrų Jis įkūrė Bažnyčia, kuri ištvėrė. Ji ištvers ir toliau, jei tik šiandieniniai vyrai seks Jo pavyzdžiu ir priims savo prigimtį.

ŠALTINIS: crisismagazine.com