Nuotraukoje: kard. Ottaviani's ir arkivysk. Lefebvre'as
Prieš mažiau nei metus baigėsi Vatikano II Susirinkimas. Viso pasaulio katalikai buvo susijaudinę ir sunerimę. Sklido gandai apie įvairias, kartais viena kitai prieštaraujančias, reformas. Katalikų liberalai jau dėjo pastangas pasukti Bažnyčią savąja linkme. Kaip pasielgs Roma? 1966 m. liepos 24 d. tuometinis Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kard. Ottaviani‘s visiems pasaulio vyskupams ir religinių bendruomenių vadovams išsiuntė laišką, skelbiantį apie pavojų. Kasdien jį pasiekdavo pranešimai apie maištavimą prieš katalikų mokymą. Kai kurie jau ėmė remtis Susirinkimu, kad galėtų platinti savo klaidas.
Kard. Ottavianis, liturgija besidomintiems katalikams geriausiai žinomas dėl savo „Intervencijos“ ir kritikos Pauliaus VI Mišioms, laišką pradeda girdamas „išmintingus“ Susirinkimo dokumentus. Tačiau netrukus pažymi, kad jo kongregacija gauna neraminančią informaciją apie nukrypimus aiškinant Susirinkimą. Šiuos nukrypimus kardinolas suskirsto į kelis punktus, taip sudarydamas tam tikrą posusirinkiminį klaidų sąrašą („Syllabus“).
Šis sąrašas iš tiesų pranašiškas. Jame minimos abejonės Šventojo Rašto įkvėptumu, Bažnyčios mokomąja valdžia, objektyvia tiesa, Kristaus dieviškumu, Tikruoju buvimu Švč. Sakramente ir kitomis svarbiomis tikėjimo dogmomis. Numatydamas šių abejonių pasekmes, Ottaviani‘s prašo vyskupų „užgniaužti šias klaidas ir neleisti joms plisti“.
Galbūt žymiausią atsakymą į kardinolo laišką atsiuntė arkivysk. Lefebvre‘as, tuometinis Šventosios Dvasios tėvų generalinis vyresnysis ir būsimasis Šv. Pijaus X kunigų brolijos įkūrėjas. Kylančią sumaištį jis priskiria ne tiek klaidingam Susirinkimo dokumentų aiškinimui, kiek pačiam Susirinkimui. Arkivyskupo atsakyme jau randame kai kurių žinomiausių jo teiginių užuomazgas, būtent: kad Susirinkimas reiškė mėginimą sutaikyti Bažnyčią su Prancūzų revoliucijos idėjomis, kad jis reiškė atotrūkį nuo Tradicijos, kad nauja vyskupų kolegialumo samprata griauna Bažnyčios vienybę ir t. t. Pabaigoje Arkivyskupas išreiškia sūnišką pasitikėjimą popiežiumi: „Vis dėlto tik Petro įpėdinis, tik jis vienintelis gali išgelbėti Bažnyčią.“
Kardinolo laiškas ir Arkivyskupo atsakymas yra svarbūs dokumentai, padedantys geriau suprasti Bažnyčios krizės priežastis ir Lefebvre‘o mąstymo evoliuciją. Juos čia pateikiame vienas po kito.
***
SLAPTAS KARDINOLO OTTAVIANIO LAIŠKAS
Šventoji Tikėjimo doktrinos kongregacija
Prot. No 871/66
Roma, 1966 m. liepos 24 d.
Piazza del S. Uffizio, 11
Kadangi neseniai sėkmingai pasibaigęs Vatikano II Susirinkimas paskelbė be galo išmintingus dokumentus – tiek apie Bažnyčios doktriną, tiek apie jos discipliną – skirtus veiksmingai puoselėti Bažnyčios gyvenimą, visa Dievo liaudis turi rimtą pareigą dėti visas pastangas įgyvendinant tai, ką iškilmingai nusprendė ir paskelbė šis didis vyskupų susirinkimas, vadovaujamas Aukščiausiojo Pontifiko.
Dabar hierachams tenka pareiga prižiūrėti, vesti ir tęsti Susirinkimo pradėtą atsinaujinimo (aggiornamento) judėjimą, ir siekti, kad šio Susirinkimo dokumentai bei nutarimai būtų teisingai aiškinami ir įgyvendinami laikantis jų prasmės bei dvasios. Iš tiesų, ne kas kiti, o vyskupai turi ginti šį mokymą, nes jie turi galią – paklusdami savo galvai, Petrui – autoritetingai mokyti.
Vis dėlto tenka apgailestauti, kad iš visų pusių girdime liūdnas naujienas apie vis dažnėjančius piktnaudžiavimus aiškinant Susirinkimo mokymą, taip pat apie vienur kitur skelbiamas klaidingas ir įžūlias nuomones, gluminančias daugybę tikinčiųjų. Nors mėginimai tyrinėti ir giliau suvokti tiesą, tinkamai skiriant, kuo privaloma tikėti, o dėl ko galima turėti savo nuomonę, yra verti pagyros, vis dėlto ištyrus šios Šventosios Kongregacijos gaunamus pranešimus paaiškėjo, kad nemaža dalis tokių mėginimų seniai peržengė nuomonės ar hipotezės ribas ir griauna pačią dogmą bei tikėjimo pamatus.
Todėl bus naudinga išvardyti kai kurias šias klaidingas tezes, pasitelkiant pavyzdžius arba iš patikimų ataskaitų, arba iš pačių jų skelbėjų viešų raštų.
- Pirmiausia, kalbant apie patį Apreiškimą: kai kurie žmonės remiasi Šventuoju Raštu, bet sąmoningai nutyli Tradiciją; taip pat jie menkina Biblijos įkvėptumą bei neklaidingumą ir klaidingai interpretuoja istorinius tekstus.
- Kalbant apie tikėjimo mokymą, sakoma, kad dogmos paklūsta istorinei evoliucijai, ir gali pakisti netgi objektyvi jų prasmė.
- Įprastinis Bažnyčios, ypač Romos pontifiko, mokymas kartais taip nuvertinamas, kad priskiriamas laisvos nuomonės sričiai.
- Kai kurie žmonės nebepripažįsta objektyvios, absoliučios, nekintamos tiesos ir apie viską mąsto reliatyvistiškai. Jie remiasi klaidinga prielaida, kad bet kokia tiesa neišvengiamai seka sąžinės ir istorijos evoliucijos ritmą.
- Užsipuolamas netgi pats Jėzaus Kristaus asmuo, skleidžiant tokias idėjas apie Jo asmenį ir prigimtį, kurios nesuderinamos su dogminiais apibrėžimais. Skelbiamas tam tikras kristologinis humanizmas, pagal kurį, Kristus buvo tik paprasčiausias žmogus, neva pamažu suvokęs savo dievišką „sūnystę“. Lūpomis dar išpažįstamas Jo stebuklingas prasidėjimas, Jo stebuklai, netgi Jo prisikėlimas, tačiau visa tai aiškinama vien natūralistiškai.
- Panašiai ir kalbant apie sakramentus, ypač apie Švenčiausiąją Eucharistiją, kai kurie dalykai nutylimi arba nepakankamai pabrėžiami. Netrūksta tokių, kurie tikrąjį Kristaus buvimą duonos ir vyno pavidaluose aiškina grynai simboliškai, tarsi duona ir vynas nevirstų mūsų Viešpaties Kūnu ir Krauju, o paprasčiausiai įgytų kitokią simbolinę prasmę. Kiti, kalbėdami apie Mišias, pernelyg pabrėžia agapės aspektą, nustumdami į antrą eilę aukos idėją.
- Kai kurie aiškina Atgailos sakramentą kaip priemonę susitaikyti su Bažnyčia, neminėdami susitaikymo su Dievu, kurį nuodėmė labiausiai ir įžeidžia. Jie teigia, kad šiam sakramentui nereikia asmeninės išpažinties, ir pasitenkina tik socialine jo funkcija.
- Daugelis nuvertina Tridento Susirinkimo mokymą apie prigimtinę nuodėmę arba kalba apie ją taip, kad pirmoji Adomo nuodėmė ir jos perdavimas tampa visiškai nebesuprantamas.
- Ne menkesnės klaidos skleidžiamos ir moralinės teologijos srityje. Vieni drįsta atmesti objektyvią moralės taisyklę; kiti nepripažįsta prigimtinio įstatymo ir gina vadinamąją situacinę etiką. Platinamos pražūtingos nuomonės apie dorą ir atsakomybę lytiniuose bei santuokiniuose dalykuose.
- Prie viso šito reikia pridurti pastabą apie ekumenizmą. Apaštališkasis Sostas giria tuos, kurie, remdamiesi Susirinkimo dekreto apie ekumenizmą dvasia, imasi įvairių iniciatyvų, skatinančių meilę atsiskyrusiems broliams ir kviečiančių juos grįžti Bažnyčios vienybėn, tačiau jis apgailestauja dėl to, kad yra nemažai tokių, kurie, savavališkai aiškindami minėtą Susirinkimo dekretą, skatina tikėjimo ir Bažnyčios vienybei priešingą ekumeninę veiklą, skelbdami Susirinkimo dvasiai neabejotinai svetimą ir pavojingą irenicizmą bei indiferentizmą.
Šios visur išplitusios klaidos trumpai apibendrinamos šiame laiške, o jis įteikiamas vyskupams, kad kiekvienas iš jų, sekdamas savo pareiga, pasirūpintų jas užgniaužti ir neleisti joms plisti.
Maža to, ši Šventoji dikasterija primygtinai prašo, kad kiekvienos šalies ganytojai, susirinkę į savąsias vyskupų konferencijas, šias klaidas aptartų ir pasidalytų savo mintimis iki šių metų mūsų Viešpaties gimimo šventės.
Tegul vyskupai ir tie, su kuriais jie manė esant reikalinga pasidalyti šiuo laišku, laiko jo turinį didžiausioje paslaptyje.
Kard. Ottaviani
Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas
***
ARKIVYSKUPO LEFEBVRE‘O ATSAKYMAS Į SLAPTĄ KARD. OTTAVIANI‘O LAIŠKĄ
Roma, 1966 m. gruodžio 20 d.
Jūsų garbingiausioji eminencija,
Jūsų liepos 24 d. laiškas apie abejones tam tikromis tikėjimo tiesomis buvo persiųstas visiems pagrindiniams mūsų vyresniesiems. Sulaukėme tik kelių atsakymų. Tie, kurie pasiekė mus iš Afrikos, neneigia, jog šiandien vyrauja didžiulė proto sumaištis. Nors, regis, minėtos tiesos atvirai nėra neigiamos, galima pastebėti sumažėjusį uolumą ir reguliarumą priimant sakramentus, ypač Atgailos sakramentą. Sumenko pagarba Švč. Sakramentui, ypač tarp kunigų. Prancūzakalbėse misijose sumažėjo pašaukimų į kunigystę. Anglakalbes ir portugalakalbes misijas naujoji dvasia palietė mažiau, tačiau laikraščiai bei žurnalai ir ten jau skleidžia progresyviausias idėjas.
Regis, nedaug atsakymų sulaukiau dėl to, kad šias klaidas pastebėti nėra lengva, nors jos išplitusios visur. Ypač sunku jas įžvelgti literatūroje, gluminančioje protą dviprasmiškomis ir miglotomis frazėmis. Skaitant ją kyla įspūdis, kad susiduri su nauja religija.
Laikau savo pareiga labai aiškiai išdėstyti jums tai, kas paaiškėjo iš mano pokalbių su vyskupais, kunigais ir pasauliečiais Europoje bei Afrikoje ir ką supratau skaitydamas anglakalbę ir prancūzakalbę literatūrą.
Mielai norėčiau pritarti jūsų laiške išdėstytam požiūriui, tačiau man atrodo, kad dabartinė problema yra daug rimtesnė nei pavienių tikėjimo tiesų neigimas. Ji šiandien pasireiškia visiška idėjų maišatimi, religinių bendruomenių, seminarijų, katalikiškų mokyklų, žodžiu, viso to, kas visada tarnavo kaip patikima Bažnyčios atrama, žlugimu. Tai ne kas kita, kaip loginė erezijų ir klaidų, paskutinius keletą šimtmečių sekinusių Bažnyčią, tąsa. Ypač tai pasakytina apie liberalizmą, kuris praėjusiame amžiuje dėjo visas pastangas siekdamas sutaikyti Bažnyčią su Revoliucijos idėjomis.
Kol priešinosi šioms su teisinga filosofija ir teologija nesuderinamoms idėjoms, Bažnyčia žengė į priekį, ir atvirkščiai – bet koks kompromisas su jomis apribodavo jos teises ir pavergdavo ją civilinei visuomenei. Kaskart, kai katalikai leisdavosi suvedžiojami šių apgaulingų mitų, popiežiai narsiai gražindavo juos į rikiuotę, apšviesdami jų protus arba, jei reikėdavo, juos pasmerkdami. Katalikišką liberalizmą pasmerkė Pijus IX, modernizmą – Leonas XIII, „Le sillon“ judėjimą – šv. Pijus X, komunizmą – Pijus XI, neomodernizmą – Pijus XII. Dėl šio pasigėrėtino budrumo Bažnyčia stiprėjo ir augo. Atsiversdavo daugybė pagonių ir protestantų. Erezija buvo beveik išrauta, o civilinės vyriausybės priimdavo katalikiškus įstatymus.
Antra vertus, dėl vyskupų nuolaidžiavimo ir kai kurių Romos dikasterijų pakantumo, liberaliems kunigams pavyko savo idėjas išplatinti „Katalikų akcijoje“ ir seminarijose. Netrukus šie kunigai buvo įšventinti vyskupais.
Kaip tik šiuo istorijos momentu ir įvyko Susirinkimas. Jis ketino šioms klaidoms priešpastatyti tiesą ir pašalinti jas ilgam iš Bažnyčios gyvenimo. Jis galėjo reikšti protestantizmo pabaigą ir naujos, vaisingos katalikiškos eros pradžią.
Tačiau visas parengiamųjų komisijų darbas buvo šiurkščiai atmestas, ir tai sukėlė didžiausią tragediją, kokią Bažnyčia yra kada nors patyrusi. Mes išvydome Bažnyčios santuoką su liberaliomis idėjomis. Reikėtų užmerkti akis, kad nematytum, jog tiems, kurie skleidžia ankstesnių popiežių pasmerktas klaidas, Susirinkimas leido tikėti, kad jų mokymas nuo šiol yra patvirtintas.
Nors Susirinkimas rengėsi tapti šviesuliu šiandieniniam pasauliui – taip galėjo įvykti, jei nebūtų buvę atmesti parengiamieji tekstai, iškilmingai skelbę teisingą mokymą apie šiuolaikines problemas – galime ir, deja, privalome konstatuoti: beveik visur, kur tik jis buvo pradėtas įgyvendinti, sumenko tikėjimas tiesomis, kurių mokė autentiškas Bažnyčios magisteriumas ir kurios priklauso Tradicijos lobiui.
Vyskupų jurisdikcija, du Apreiškimo šaltiniai, Šv. Rašto įkvėptumas, malonės reikalingumas nuteisinimui, katalikiško krikšto reikalingumas, eretikų, schizmatikų, pagonių atsivertimo būtinybė, santuokos tikslai, religinė laisvė, paskutinieji dalykai ir t. t. – visais šiais esminiais klausimais tradicinis mokymas buvo aiškus ir vienodai dėstomas visuose katalikiškuose universitetuose. Tačiau daugelis Susirinkimo tekstų leidžia šiomis tiesomis abejoti. To pasekmės greitai pasimatė Bažnyčios gyvenime:
- Abejonės Bažnyčios ir sakramentų reikalingumu mažina pašaukimų skaičių.
- Abejonės atsivertimo būtinybe mažina pašaukimų į vienuolystę skaičių, griauna tradicinį dvasingumą ir daro misijas beprasmėmis.
- Abejonės valdžios teisėtumu ir paklusnumo reikalingumu, paskatintos žmogaus orumo, sąžinės autonomijos ir asmens laisvės išaukštinimo, pakerta bet kokios žmonių bendruomenės pamatus, pradedant Bažnyčia, religinėmis bendruomenėmis, vyskupijomis ir baigiant civiline visuomene bei šeima. Puikybę, kaip visada, lydi visoks akių ir kūno geismas. Galbūt labiausiai neraminantis dalykas yra moralinė degradacija, į kurią nusirito daugelis katalikiškų leidinių. Juose laisvai kalbama apie lytinį gyvenimą, gimstamumo ribojimą bet kokiomis priemonėmis, skyrybų teisėtumą, flirtavimą ir šokius, kaip krikščioniško auklėjimo priemones, kunigų celibato žalingumą ir t. t.
- Abejonės malonės būtinumu išganymui skatina atidėlioti Krikštą ir apleisti Atgailos sakramentą. Ir čia aš kalbu ne apie tikinčiuosius, o apie kunigus. Tas pats pasakytina apie Tikrąjį Buvimą: patys kunigai elgiasi taip, lyg juo nebetikėtų, nukišdami šventuosius pavidalus kur nors į Bažnyčios šoną, neberodydami jiems jokios pagarbos ir atsisakydami bet kokių ceremonijų jų garbei.
- Abejonės Bažnyčios, kaip vienintelio išganymo šaltinio ir vienintelės tikros religijos, būtinumu, paskatintos Susirinkimo deklaracijų apie ekumenizmą ir religinę laisvę, griauna Bažnyčios magisteriumo autoritetą. Iš tiesų, Roma nebelaikoma vienintele ir neatstojama „Magistra veritatis“ (liet. Tiesos mokytoja).
Matydami šiuos faktus, turime daryti išvadą, kad Susirinkimas neįsivaizduojamu būdu paskatino liberalių idėjų išplitimą. Tikėjimas, dorovė, bažnytinė drausmė buvo sukrėsti iki pat pamatų, kaip tai ir buvo išpranašavę ankstesni popiežiai.
Bažnyčios griovimas vyksta didžiuliu greičiu. Dėl vyskupų konferencijoms suteiktos perdėtos valdžios Aukščiausiasis Pontifikas tapo bejėgis. Kiek daug skaudžių pavyzdžių vos per vienerius metus! Ir vis dėlto tik Petro įpėdinis, tik jis vienintelis gali išgelbėti Bažnyčią.
Tegul Šventasis Tėvas apsupa save uoliais tikėjimo gynėjais, tegul paskiria juos į svarbius postus. Tegul skelbia tiesą svariais dokumentais, tegul medžioja klaidą nebijodamas priešiškumo, nebijodamas schizmų, nebijodamas sukelti abejones Susirinkimo sielovadiniais metodais.
Tegul Šventasis Tėvas padrąsina vyskupus individualiai skelbti tikėjimą ir krikščionišką moralę, kaip ir pridera geriems ganytojams. Tegul jis paremia drąsius vyskupus; tegul paskatina juos reformuoti savo seminarijas ir grąžinti jose tomizmo studijas. Tegul paskatina religinių ordinų vyresniuosius diegti savo bendruomenėse esminius krikščioniško asketizmo principus, ypač paklusnumą. Tegul skatina katalikiškų mokyklų steigimą, tikrai katalikiškos spaudos leidybą, krikščioniškų šeimų vienijimąsi. Pagaliau tegul sutramdo ir nutildo tuos, kurie skleidžia klaidas. Trečiadienio audiencijos negali atstoti enciklikų, potvarkių ir laiškų vyskupams.
Be abejo, mano žodžiai skamba gana įžūliai. Tačiau taip rašyti mane skatina karšta meilė Dievui, Jėzui, Marijai, Bažnyčiai ir Petro įpėdiniui.
Tegul Šventoji Dvasia, kuriai yra pašvęsta mūsų kongregacija, teikiasi ateiti visuotinės Bažnyčios Ganytojui į pagalbą.
Tegul jūsų eminencija priima mano pagarbiausią atsidavimą mūsų Viešpatyje.
+ Marcel Lefebvre
Titularinis Sinados Frygijoje vyskupas
Šventosios Dvasios kongregacijos generalinis vyresnysis
***
Šie du laiškai Bažnyčios istorikams atkleidžia keletą svarbių dalykų.
Viena vertus, matome, kad Roma audros akivaizdoje nesėdėjo sudėjusi rankas. Ji reagavo tinkamai: Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas informavo visus ordinarus apie problemą. Jis paprašė jų užgniaužti klaidas jų užuomazgoje ir per penkis mėnesius pranešti jam apie vietinę padėtį. Ottaviani‘s akivaizdžiai manė, jog reikalas rimtas. Nežinome, kokius atsakymus jis gavo iš daugumos vyskupų. Arkivysk. Lefebvre‘o atsakymas optimistiškai nenuteikė: netgi jis, regis, nesulaukė atsakymų iš daugelio savo pavaldinių.
Savo ruožtu, Arkivyskupas problemos priežastį randa pačiuose Vatikano II Susirinkimo dokumentuose, susiedamas juos su XVIII a. revoliucinėmis idėjomis. Dėl šio punkto jis nesutinka su kard. Ottaviani‘u, giriančiu Susirinkimo dokumentų „išmintį“. Ottaviani‘o nuomone, Roma neturėtų peržiūrėti Susirinkimo tekstų, kaip to prašė Lefebvre‘as. Šis apsikeitimas laiškais atskleidžia takoskyrą tarp Vatikano ir arkivysk. Lefebvre‘o (bei jo vėliau įkurtos Šv. Pijaus X brolijos) kalbant apie požiūrį į Susirinkimą. Praėjus penkiasdešimt penkeriems metams ši takoskyra lieka aktualesnė nei anksčiau.