Iš arkivyskupo Marcel'io Lefebvre'o knygos „Prieš erezijas“ (paskaitos seminaristams)
Pirmąją dalį skaitykite čia.
Ar mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra Dievas?
Ar mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra Dievas, ar Jis nėra Dievas? Ši Deklaracija apie religinę laisvę yra nepriimtina, nes ji iš pagrindų priešinga Bažnyčios mokymui ir, kaip matėme, visiškai priešinga tam, ko mokė popiežiai. Tai neįtikėtina. Jei tikima į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, jei tikima, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra Dievas, kad Jis tikrai įsteigė krikščionių religiją su visais jos nurodymais ir institucijomis, jei tikima, kad neįmanoma būti išgelbėtam be Jo, kaip galima rašyti tokius dalykus? Tai visiškai prieštaringa ir nesuderinama.
Būtent dėl šios priežasties savo pamoksluose ir kalbose jie negali prisiversti ištarti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo. Jie negali, nes pats mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo ištarimo faktas tolygus pasakymui: yra tik vienas Dievas, mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Iš to išplaukia visos pasekmės, būtent: privalote paklusti mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui ir privalote priimti Jo viešpatavimą. Bet jie to nebegali, nes tai nesutampa su Deklaracija apie religinę laisvę ir su Deklaracija apie santykius su nekrikščioniškomis religijomis („Nostra aetate“), mat, pasak šių dokumentų, žmonės to nebepriima.
Susirinkimo dokumentuose kone visos nekrikščioniškos religijos yra giriamos beveik taip pat kaip ir katalikų religija; jose siekiama rasti visa, kas būtų gražu ir gera. Per Jono Pauliaus II kalbą Buržė mieste, Prancūzijoje, buvo pastebėta, kad didelė jos dalis skirta žmogaus garbinimui. Žmogaus vardo buvo šaukiamasi nepaliaujamai.
Priėmus tokią deklaraciją kaip ši [apie religinę laisvę], tampa nebeįmanoma skelbti katalikų religiją. Tuomet kokią religiją galima skelbti? Galima mėginti padaryti žmogų religingesnį, kalbėti apie dievybę, apie religinį jausmą, bet negalima kalbėti apie mūsų Viešpatį; tai neįmanoma. Kuo pavirsta katalikų religija?
Po šios trumpos „Dignitatis humanae“ analizės, ištirkime kitą „Klaidų sąrašo“ teiginį apie Bažnyčios teises.
24 teiginys: Bažnyčia neturi galios naudoti prievartą ir taip pat neturi jokios tiesioginės ar netiesioginės galios šio pasaulio dalykuose.
Čia aiškiai taikomasi į inkviziciją. Iš tiesų, laikinojoje srityje Bažnyčia turi galią vien tikėjimui ginti, o ne žemiškiems tikslams, kaip civilinė valdžia. Bažnyčia ne tik turi teisę valdyti laikinas gėrybes, būtinas mokymui, garbinimui, religiniam gyvenimui ir t. t., bet civilinė valdžia turi gerbti šią teisę. Bažnyčia ne tik turi teisę naudoti dvasines sankcijas (pavyzdžiui, ekskomuniką) prieš savo prasikaltusius narius su visomis iš to išplaukiančiomis laikinosiomis pasekmėmis; ji taip pat turi teisę kreiptis pagalbos į valstybę tikėjimui ginti. Bažnyčia pati nenaudoja jėgos, bet šaukiasi pasaulietinio ginklo, laikinojo kalavijo. Tad ji turi turėti tam tikrą laikiną galią, nors ir netiesioginę. Jei Bažnyčia neturėtų teisės naudoti jėgos, tai šv. Pijus V būtų klydęs įsakydamas karaliams, kaip savo sūnums, ateiti krikščionybei į pagalbą ir kovoti prieš islamą. Tada šv. Žana d'Ark irgi būtų klydusi.
Bažnyčios ir valstybės sąjunga
Šeštoje dalyje kalbama apie klaidas, susijusias su visuomene, žvelgiant tiek į ją pačią, tiek į jos santykius su Bažnyčia. Čia pasmerkiama cezarizmo („regalizmo“) klaida. Ji gyvuoja nuo tada, kai tam tikri karaliai panoro valdyti Bažnyčią. Dabar cezarizmas egzistuoja ypač komunistinėse ir socialistinėse valstybėse, kuriančiose nacionalines Bažnyčias, kaip kad yra Kinijoje, Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, kur net katalikų vyskupai sutinka patarnauti valstybei. Visi šie „taikos kunigai“, Pax judėjimo kunigai tarnauja komunistinei valstybei. Jie turbūt tai daro manydami, kad jeigu to nepriimtų, būtų labiau persekiojami. Tai nekeičia fakto, kad viešai ir praktiškai jie tarnauja komunistinei valdžiai, o besipriešinantys jai yra persekiojami ir išvaromi iš savo parapijų.
Portugalijos prezidentas Salazaras buvo apkaltintas cezarizmu. Aš girdėjau šį kaltinimą iš paties apaštališkojo nuncijaus Lisabonoje lūpų. Tačiau pradžioje jis žavėjosi Salazaru, kuris, kaip geras katalikas, padėjo Katalikų Bažnyčiai visose srityse – universitetuose, misijose. Jis padėjo jai augti Portugalijoje, Angoloje ir Mozambike. Bet popiežiaus Pauliaus VI ir kardinolo Villot laikais nuncijus be abejo buvo verčiamas prieštarauti Salazarui, griauti jo galią ir kenkti jo populiarumui. Būtent tuo metu jis man pasakė: „Salazaras yra cezaristas.“ Kodėl? Nes jis prieštaravo kai kurių vyskupų, kurie turbūt elgėsi kaip revoliucionieriai, paskyrimui.
Vieną dieną Salazaras man pasakė: „Aš darau viską, ką galiu, dėl Bažnyčios. Nežinau, kas atsitiks paskui, bet tol, kol turiu valdžią, noriu padėti Katalikų Bažnyčiai kiek įmanoma.“ Paskui jis pridūrė: „Tačiau kartais man atrodo, kad vyskupai manęs nesupranta; jie nemato, kad jeigu jie labiau man padėtų, man padarytume dar didesnę pažangą. Pavyzdžiui, aš norėčiau, kad universitete būtų skleidžiamos katalikiško tikėjimo tiesos; todėl norėčiau, kad Bažnyčia paskirtų profesorius, sugebančius mokyti šių tiesų. Aš nejaučiu, kad vyskupai mane palaikytų.“
Buvo nuostabu matyti šį valstybės vadovą tikrai trokštantį dirbti dėl katalikų religijos išplitimo. Jis manęs paprašė, kad ateičiau su juo pasimatyti, nes buvau aplankęs Šventosios Dvasios tėvų misijas Angoloje. Jis buvo tikrai paprastas ir garbingas vyras. Kai pagalvoju, kad popiežius Paulius VI, nuvykęs aplankyti Fatimos, vos ne vos sutiko jį priimti! Jei valstybių vadovai yra katalikai, juos ima persekioti pati Roma. O geriausiai Vatikane priimami komunistiniai valstybių vadovai.
Netrukus prieš savo mirtį Franko sakė, kad viena didžiausių jo patirtų širdgėlų buvo ta, kad jis nebuvo priimtas Vatikane per visą savo valdymo laiką. Tačiau Pijus XI toli gražu nebuvo priešiškas Franko; vis dėlto nunciatūroje jau tada karaliavo priešiškumo nuotaika. Ir priešingai, karalius Chuanas Karlosas buvo tučtuojau Vatikano priimtas. Bet ar jis iš tiesų dirba dėl Katalikų Bažnyčios? Pasaulis stovi aukštyn kojomis.
Atskyrimo klaida
Iš tikrųjų tas, kas priekaištauja Salazarui ir Franko, kad jie per daug rūpinosi su Bažnyčia susijusiais reikalais, klaidingai suvokia santykius, kurie turi egzistuoti tarp Bažnyčios ir valstybės. Trokštama atskyrimo, tačiau natūraliausia tvarka katalikiškose valstybėse yra sutarimas. Matėme, kad ne tik Pijus XI, bet ir Grigalius XVI bei Leonas XIII sakė: vyriausybės gavo valdžią ne tik vadovauti politiniuose, ekonominiuose ir materialiniuose reikaluose, bet ir padėti žmonėms dvasinėje plotmėje, taigi padėti Bažnyčiai. Aišku, jos privalo leisti Bažnyčiai vadovauti dvasiniuose dalykuose, bet jos privalo padėti Bažnyčiai atlikti savo darbą ir suteikti jai visas galimas priemones tai daryti. Štai kodėl Bažnyčia visuomet pasirašė konkordatus, kaip kad, pavyzdžiui, su Franko; ten buvo numatyta valstybės vadovo teisė vetuoti tam tikrus vyskupų paskyrimus. Jei ši praktika būtų iš tiesų bloga, Pijus XII nebūtų pasakęs, kad su Ispanija pasirašytas konkordatas buvo vienas geriausių. Yra normalu, kad tarp Bažnyčios ir valstybės būtų tobulas sutarimas. Kai katalikiškos valstybės vadovas yra katalikas, dėl Bažnyčios ir savo žmonių gėrio jis gali jausti pareigą prieštarauti tam tikrų vyskupų paskyrimui; jis turi teisę neleisti, kad būtų parinkti revoliucionieriai.
Kai visi vyskupai atsisuka prieš valstybės vadovą, jis atsiduria labai sunkioje situacijoje. Pavyzdžiui, Čilėje tik vienas vyskupas palaikė Pinočetą; kiti tvirtino, kad referendumas (per kurį buvo išrinkta komunistinė valdžia) buvo teisėtas, ir suvienijo savo pasisakymus su užsienio vyriausybėmis bei progresyvia Europos spauda, taip ištiesdami pagalbos ranką revoliucijai. Tas pats atsitiko Bolivijoje ir Venesueloje. Santykio tarp Bažnyčios ir valstybės klausimą iškreipia progresyvios tendencijos: idėja, kad Bažnyčia turi būti atskirta nuo valstybės, kad valstybei religiniai klausimai nesvarbūs, yra visiškai klaidinga.
Šeštoji dalis pasmerkia „klaidas, susijusias su pilietine visuomene, žvelgiant tiek į ją pačią, tiek į jos santykį su Bažnyčia“. Pavyzdžiui:
50 teiginys: Pasaulietinė valdžia savaime turi teisę pristatyti popiežiui vyskupais paskirtinus asmenis ir gali iš jų reikalauti valdyti savo vyskupijas, prieš gaunant kanoninį šv. Sosto paskyrimą ir Apaštalinį raštą.
Tai valstybės piktnaudžiavimas savo galia. Tas pats pasakytina apie šį teiginį:
51 teiginys: Pasaulietinė valdžia turi teisę atleisti vyskupus nuo ganytojiškų pareigų ir neprivalo paklusti popiežiui tuose dalykuose, kurie liečia vyskupijų kūrimą ir vyskupų skyrimą.
Ir štai paskutinis šio skyriaus teiginys:
55 teiginys: Bažnyčią reikia atskirti nuo valstybės ir valstybę nuo Bažnyčios.
Šis teiginys aiškiai pasmerktas, tačiau būtent šis atskyrimas triumfavo Vatikano II Susirinkime! Kai popiežius Paulius VI pasakė „Bažnyčia reikalauja tik laisvės“, tai iš esmės reiškė, kad Bažnyčia turi būti palikta pati sau, kad kiekviena valdžia turi užsiimti savo reikalais, ir kad nebeturi būti jokių santykių tarp jų…
Prigimtinis ir krikščioniškas moralinis įstatymas
Septintoji dalis kalba apie „klaidas, susijusias su prigimtine ir krikščioniška etika“, idėjas, pagal kurias dešimt įsakymų ir Dievo įstatymai tampa pavaldūs valstybei:
56 teiginys: Dorovės įstatymams nereikia Dievo sankcijos, ir visai nereikalinga, kad žmonių įstatymai derintųsi su prigimtine teise ar gautų iš Dievo savo galią.
Praktiškai kalbant, tai reiškia, kad pozityvioji teisė yra visiškai nepriklausoma, kad vos tik vyriausybei įvedus įstatymą jis ipso facto tampa teisingas ir jam privaloma paklusti. Tačiau visi dabartiniai valstybių įvesti įstatymai, priešingi moraliniam įstatymui, nieko neįpareigoja, nes jie priešingi prigimtiniam įstatymui ir dešimčiai Dievo įsakymų; niekas nėra įpareigotas juos vykdyti. Septintoji dalis taip pat kalba apie viską, į ką reiškia teisę antiklerikalinės bei masoniškos vyriausybės:
59 teiginys: Teisės pagrindas yra materialus faktas, ir visos žmonių pareigos tėra tuščias žodis; visi faktai turi teisės galią.
Klaidos, susijusios su krikščioniška santuoka
Aštuntoji dalis pasmerkia „Klaidas, susijusias su krikščioniška santuoka“, klaidas, kurios vis dar gana dažnos mūsų dienomis:
65 teiginys: Jokiu būdu negalima pripažinti, kad Kristus pakėlė moterystę į sakramentus.
Didžioji dalis žinių apie sakramentus atėjo pas mus iš Tradicijos, jie nėra aiškiai apibūdinami Šventajame Rašte, bet Bažnyčia mūsų Viešpaties dalyvavimą Kanos vestuvių puotoje, pirmą Jo viešojo gyvenimo pasirodymą, visuomet aiškino kaip santuokos pašventinimo ir jos, kaip sakramento, įsteigimo ženklą. Tai patvirtina ir kai kurie mūsų Viešpaties žodžiai. Tačiau kas turi teisę interpretuoti šiuos dalykus? Bažnyčia, Tradicija.
Paimkite kitą, Atgailos sakramento, pavyzdį. Šventajame Rašte yra daug akivaizdžių užuominų apie nuodėmę ir išpažintį, bet kas gali tiksliai nustatyti, iš ko susideda Atgailos sakramentas, arba įrodyti, kad jis iš tiesų buvo įsteigtas mūsų Viešpaties? Tik Tradicija, kurią įsteigė apaštalai ir kurią perdavė Bažnyčia iš kartos į kartą.
67 teiginys: Pagal prigimtinę teisę moterystės ryšys nėra neišardomas, ir civilinė valdžia gali įvairiais atvejais patvirtinti ištuoką.
71 teiginys eina dar toliau:
Tridento Susirinkimo priimta bažnytinė santuokos forma negali galioti ten, kur civilinis įstatymas nustato kitą formą ir nori, kad pagal šią naują formą sudarytoji moterystė galiotų.
Prisiminkite, kad iki Tridento Susirinkimo santuokai buvo būtinas tik liudininkų dalyvavimas; tam, kad galiotų tarp sutuoktinių sudaryta sutartis, kunigo dalyvavimas nebuvo būtinas. Todėl būta piktnaudžiavimų ir priežasčių neigti sutartį, dėl ko Tridento Susirinkimas ir nustatė, kad nuo to laiko bus galiojančios tik santuokos, švęstos Bažnyčios atstovo, kunigo, akivaizdoje. Šiai taisyklei buvo tik viena išimtis: atvejis, kai susižadėjusi pora negalėjo rasti kunigo savo šalyje. Šiandien taip nutinka, kai susižadėjusi pora negali rasti kunigo, sutinkančio švęsti pagal tradicines apeigas. Po mėnesio paieškų jie gali susituokti liudininkų akivaizdoje. Šis atvejis panašus į poros, atsidūrusios dykumoje, kur neįmanoma rasti kunigo. Kanonų teisė sako, kad jeigu tokia situacija tęsiasi mėnesį, jie gali pasirinkti liudytojus ir susituokti tuoj pat; santuoka bus galiojanti. Tai yra vienintelė išimtis.
Dabar pasklido idėja, kad santuoka nėra neišardoma. Dėl to kyla daug problemų. Prieš Vatikano II Susirinkimą vyskupijose susižadėjusiai porai buvo duodama užpildyti klausimyną, kuris parodydavo, ar jie supranta pagrindinius katalikiškos santuokos elementus, ypač neišardomumą. Dabar susiduriame su jaunais katalikais, tegavusiais mažai arba negavusiais visai jokio katalikiško mokymo, ir norinčiais sudaryti santuoką, kurią nebūtinai laiko neišardoma: jeigu jiedu sutiks išsiskirti, jie išsiskirs… ir tada sudarys kitas santuokas. Tokia santuoka yra negaliojanti. Taip pat yra su santuoka, kurioje sužadėtiniai sako, kad jie nenori turėti vaikų arba tik vieną ar du, arba kad naudos kontraceptines priemones. Santuoka yra tam, kad būtų vaikų. Jų turėjimo atsisakymas yra negaliojimo pagrindas. Tad kiek santuokų vis dar yra galiojančios? Tai esminis dalykas ir klausimas, kurį kunigai privalo iškelti susižadėjusiai porai.
Popiežius, valstybės vadovas
Prieiname prie IX skyriaus, pavadinto „Klaidos, susijusios su Romos pasaulietine popiežiaus valdžia“. Jis kalba apie galimybę popiežiui turėti valstybę ir būti jos galva:
75 teiginys: Katalikų Bažnyčios nariai tarpusavyje nesutaria dėl pasaulietinės valdžios suderinimo su dvasine.
Pijus IX pasmerkia šį teiginį, nes šis dalykas yra nediskutuotinas. Popiežiai priėmė pasaulietinę valdžią ir naudojosi ja ištisus šimtmečius tam, kad būtų laisvi panaudoti dvasinę galią. Tai reiškia ne troškimą valdyti valstybę, o tik norą turėti daugiau laisvės. Laterano susitarimu tarp Pijaus XI ir Musolinio, popiežiaus valstybė šiandien sumažinta iki Vatikano miesto. Tačiau lieka principas, pripažintas visų valstybių, netgi sekuliarių ir masoniškų, kad popiežius yra valstybės vadovas. Jis turi ambasadorius, nuncijus, kurie svarbumu viršija kitus ambasadorius. Ši garbė yra smulkmena, tačiau tai nepaprastas dalykas, kad valstybės pripažįsta nuncijus. Nepaisant liberalizmo ir Bažnyčios bei valstybės atskyrimo idėjos, iki pat šios dienos Vatikanas nenorėjo panaikinti nunciatūrų. Galima lengvai suprasti, kaip svarbu yra turėti atstovą įvairioms valstybėms, kad būtų palaikomi santykiai su vyriausybėmis, prižiūrinčiomis katalikų laisvę, ir būtų tęsiamas Bažnyčios darbas.
Daugelis galvoja, kad tai turėtų būti panaikinta. Būtent dėl šios nuomonės dabartiniai popiežiai atsisakė nešioti tiarą; jie panaikino tai, kas ženklino jų, kaip valstybės vadovų, rangą: protokolą, Palatino sargybą, Vatikano policiją. Liko tik šveicarų gvardiečiai. Tai truputį juokinga, nes arba popiežius tikrai yra valstybės galva ir gali turėti jos atributus, arba jis nebėra valstybės galva ir tada turėtų panaikinti nunciatūras.
Liberalizmas sugebėjo taip lengvai įsiskverbti į Bažnyčią dėl to, kad ši nebeturi pasaulietinės valdžios. Ji nebegali savęs apginti. Infiltraciją palengvino ir tai, kad daug Vatikano tarnybų, sekretoriatų, kongregacijų ir ambasadų yra už Vatikano miesto ribų.
Šitaip Vatikano administracija yra nuolatiniame sąlytyje su pašaliečiais. Tik prisiminkime, kad Romos meras yra komunistas ir kad masonų ložės ten turi savo centrą! Jei Roma būtų likusi Romos popiežiaus miestu, ložės ir komunistai būtų žymiai mažiau infiltravęsi į Bažnyčią.
Laisvė yra palanki klaidai
Paskutinis skyrius, kurio antraštė yra „Klaidos, susijusios su šių dienų liberalizmu“, vis dar yra labai svarbus:
77 teiginys: Mūsų laikais nebetinka katalikų religiją laikyti vienintele valstybine religija, atmetant bet kokias kitas religijas.
Tačiau nuo pat Vatikano II Susirinkimo pabaigos Bažnyčia nepaliovė to prašyti iš valstybių. Deklaracija apie religinę laisvę praktiškai sako tą patį. Kardinolas Seperis priekaištavo man dėl laiško, kurį parašiau popiežiškajai tarybai „Cor Unum“ ir kuris buvo išspausdintas laikraštyje „Fideliter“. Jame rašiau, jog privaloma pripažinti faktą, kad popiežius Paulius VI yra liberalas. Buvau tai pasakęs jau anksčiau, cituodamas kardinolą Danielou, kuris buvo artimas popiežiaus draugas ir kuris aiškiai rašė knygoje „Memoires du cardinal Danielou“: „Taip, reikia pripažinti, kad popiežius Paulius VI buvo liberalas.“
Mano paskutinėje audiencijoje kardinolas Seperis priekaištavo man dėl to. „Kaip jūs galite sakyti, kad Paulius VI buvo liberalas?“ Aš atsakiau, kad tai visiška tiesa, tokia buvo Pauliaus VI pozicija dėl Bažnyčios bei valstybės atskyrimo ir religinės laisvės. „Ir ką gi, jūsų manymu, turėtume darytume dabar?“ – paklausė jis. Tai ne praktikos ir ne žinojimo, ką daryti čia ir dabar, klausimas, tai principo klausimas, aš atsakiau. Ar popiežius buvo už Bažnyčios ir valstybės atskyrimą, ar ne? Kardinolas Seperis nenorėjo atsakyti. „Kaip galite tikitės, kad pasielgtume kitaip?“
Tačiau jie patys aktyviai vadovaujasi deklaracijoje „Dignitatis humanae“paskelbtu principu ir prašo, kad valstybės imtų laikytis Bažnyčios ir valstybės atskyrimo nuostatos tam, kad galėtų būti priimtos visos sektos; ir galiausiai jie priima poziciją, jog tai nebėra Bažnyčios arba valstybės interesas, kad katalikų religija būtų pripažinta vienintele valstybės religija, taip pašalinant visas kitas garbinimo formas (77 teiginys).
Tai, ką pasmerkė Pijus IX, buvo išpažinta ir praktikuojama nuo Vatikano II Susirinkimo. Prieiname prie kito teiginio:
78 teiginys: Todėl pagirtinai yra kai kuriose katalikų šalyse įstatymų nustatyta, kad imigruojantiems asmenims ten leidžiama viešai atlikinėti bet kokį savo kultą.
Šio teiginio pasmerkimas gana aiškus, tačiau būtent tai dabar vyksta. „Kultų įvairovė“ visuomet Bažnyčios buvo laikoma klaida, nes ją sudaro klaidingi mokymai, neatsiejami nuo klaidingo moralės. Šie mokymai atneša ne tik kultų įvairovę, bet ir juos lydintį elgesį: skyrybas, kontracepciją, pornografiją, netgi poligamiją ir panieką moterims. Visa tai yra visiškai priešinga Bažnyčios principams.
Tačiau dabar jie teigia, kad tai yra žmogaus asmens teisės klausimas, taigi natūrali teisė. Tai klaidinga. Popiežius Leonas XIII mokė, kad tam tikrais atvejais, kai valstybė negali elgtis kitaip, ji gali įstatymais leisti viešą tam tikrų kultų praktikavimą. Bet tokiu atveju ji taip darytų remdamasi tolerancijos principu, kurį Bažnyčia visuomet pripažino. Bažnyčia pripažįsta atvejus, kai valstybė pripažįsta tolerantiškus įstatymus negalėdama pasielgti kitaip. Bet popiežius Leonas XIII aiškiai pabrėžė, kad išimtis nepagrindžia teiginio, jog tolerancija kyla iš prigimtinės teisės. Tai visiškai neįmanoma. Tokia buvo nesugriaunama Bažnyčios pozicija iki Vatikano II Susirinkimo.
Kitas teiginys kalba apie „indiferentizmo negerovę“:
79 teiginys: Netiesa, kad valstybės leista bet kokio kulto laisvė ir visiems suteikta galia viešai reikšti savo pažiūras bei mintis veda į greitesnį papročių bei sielų sugedimą ir į indiferentizmo negerovės pasklidimą.
Yra teigiančių, kad jei viskam duosime laisvę, tiesa galiausiai triumfuos. Tačiau mūsų epochoje klaida ir yda patrauklesnės už tiesą. Tiesa tokia varžanti! Todėl dažnai nepageidautina dalyvauti viešuose debatuose tarp katalikų ir katalikybės priešų. Tiesą sunku apginti ir praktikuoti; tikra moralė yra reikli. Lengviau ginti laisvę; žmonės mieliau klauso tokio tipo kalbas. Tad suteikti vienodas galimybes gėriui ir blogiui reiškia leisti blogiui dominuoti. Tai akivaizdu. Netgi mes patys, jei leistume blogiui augti savyje, nesipriešintume jam ir duotume valią savo instinktams, kuo taptumėme? Tas pats galioja ir šeimai bei visuomenei.
Liberalizmas pakirto Amerikos Katalikų Bažnyčią
Jungtinės Valstijos dažnai mums buvo pateikiamos kaip pavyzdys, nors tai buvo vienas iš mūsų epochos skandalų. Jungtinėse Valstijose yra visiška kulto laisvė. Kiekvienas daro ką nori; kiekvienas gali apsigyventi kur nori; kai kuriose gatvėse kas penkiasdešimt metrų yra viena ar kita sekta su savo šventykla; ir Katalikų Bažnyčia, regis, klesti.
Tačiau nereikėtų beveik jokių pastangų, kad ji dingtų, subyrėtų, žlugtų, nes ji ten buvo įsteigta remiantis liberaliu principu duoti laisvę visoms sektoms. Amerikietiškoje galvosenoje beveik neįmanoma rasti įsitikinimo, kad Katalikų Bažnyčios tiesa yra unikali ir kad katalikų religija yra vienintelė tikroji religija. Amerikos vyskupai labai prisidėjo prie Susirinkimo teksto apie religinę laisvę parengimo. Jį, kaip minėjau, pateikė svarstyti kun. Murrey‘us. Dabar Amerikos katalikai brangiai moka už šią religinę laisvę, atnešusią su savimi moralės laisvę, kuri infiltravosi į katalikų religiją. Tikėjimo laisvė pražūtingai veda į moralės laisvę. Šie du elementai yra taip susiję, kad negali būti atskirti. Negalima sakyti, kad doktrinos laisvė yra leidžiama, bet moralės laisvė – ne. Kiekvieną doktriną atitinka ypatinga moralė. Pagedimas tapo endemine liga, vis dažniau nutinka baisių dalykų, daromi nesuvokiami poelgiai.
Tiesa, prieš Susirinkimą buvo metas, kai atrodė, jog katalikybė Amerikoje turi didžiulį potencialą plėstis. Buvo kuriamos nepaprastos humanitarinės organizacijos, didžiulės seminarijos, universitetai, diecezinės administracijos; buvo statomos bažnyčios ir katedros; buvo steigiama daugybė noviciatų ir katalikiškų mokyklų. Pamačius visa tai, apimdavo pagarbi nuostaba dėl tokio neįsivaizduojamo Katalikų Bažnyčios augimo; daug žmonių, daug protestantų atsivertė – taip pat ir Europoje.
Deja, doktrina, leidusi vykti šiam nepaprastam išsiplėtimui, buvo pagrįsta iš esmės liberaliu principu, kuris galiausiai pakirto Bažnyčią Jungtinėse Valstijose. Štai kodėl Jungtinėse Valstijose savo pašaukimus metė daug daugiau kunigų ir vienuolių nei kur nors kitur.
Amerikiečiai kritikuodavo Europą, esą ši visuomet yra kovos parengtyje, beveik religinio karo būklėje, o štai Amerikoje atmosfera daug ramesnė dėl religinės laisvės, kurią jiems simbolizuoja Bartoldžio statula, iškilusi Niujorko uoste. Amerikoje jie jaučiasi laisvi! Europoje esą pernelyg daug draudimų, Bažnyčiai gresia įvairūs pavojai: protestantai, masonai, antiklerikalizmas. Vyrauja antagonizmo pojūtis, ir žmogus iš tikrųjų nesijaučia laisvas, nesimėgauja laisve.
Deja, viso to buvo atsisakyta Europoje, ir dabar nelaimė karaliauja visur.
Susirinkimo aggiornamento buvo pasmerktas jau anksčiau
Pažvelkime į paskutinį teiginį, gerai nusakantį Susirinkimą įkvėpusią dvasią ir vedusį mus į modernizmo bei liberalizmo triumfą:
80 teiginys: Popiežius gali ir privalo susitaikyti su pažanga, liberalizmu bei dabartinio laiko dvasia ir prie jų prisiderinti.
T. y. palaikyti gerus santykius su civilizacija, kurią suformavo 1789-ųjų revoliucijos principai: laisvė, lygybė, brolybė. „Pažanga“ čia vartojama modernistine evoliucijos prasme. Modernioji civilizacija esanti šios evoliucijos, šio visur įsismelkusio liberalizmo vaisius.
Šia „Klaidų sąrašo“ analize baigiame nagrinėti didingiausias XIX a. popiežių enciklikas prieš moderniąsias klaidas. Mūsų epochoje labiau nei kada nors matome, kaip naudinga ir vertinga yra apžvelgti visas šias sveiko proto tiesas, kurias nepaliaujamai priminė Romos popiežiai, niekados nepaliovę kovoti dėl tiesos triumfo.
Neabejotinai įkvėptas Dievo, popiežius Pijus IX demaskavo ir pasmerkė klaidas, kurias laisvieji masonai ir visi Bažnyčios priešai įtraukė į programą, skirtą įsiskverbti į Bažnyčią ir jomis sunaikinti katalikų religiją; klaidas, kurias liberalams, modernistams ir progresyvistams pavyko įtraukti į Vatikano II Susirinkimo tekstus. Dažnai nusakomas kaip tik „pastoracinis“ ir ne dogmatinis, kokie buvo visi ligtoliniai susirinkimai, šis susirinkimas tikrai nebuvo Šventosios Dvasios įkvėptas.
Šiandien su dideliu skausmu matome karčius susirinkiminių ir posusirinkiminių reformų vaisius: „Geras medis veda gerus vaisius.“ Bet susiduriant su rimčiausia krize, kokią tik Bažnyčia kada nors patyrė nuo tada, kai ją įsteigė mūsų Viešpats Jėzus Kristus, tekrypsta mūsų maldos, mūsų viltis ir mūsų pasitikėjimas į Dievą, kuris gali padaryti viską, net kai viskas atrodo prarasta.
Todėl neturime pasiduoti nevilčiai, neturime apleisti kovos, kurią kovojame, kad prisidėtume, kiek tai leidžia mūsų jėgos, prie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalystės mūsų širdyse, sielose, šeimose ir tautose atkūrimo. Taip bus atstatyta krikščioniška civilizacija, nes Jis Pats mus užtikrino: „Pragaro vartai jos nenugalės.“ (Mt 16, 18).
Galiausiai kreipkimės į Švč. Mergelę Mariją, mūsų gerąją Motiną danguje, ir maldaukime jos užtarimo, kad ji iš savo dieviškojo Sūnaus gautų mums malonę pamatyti Bažnyčios kančios pabaigą.