Tuomet išvydau, kaip spindinti lyg saulė Jėzaus siela, lydima dviejų į karius panašių angelų (skirtingai nuo anų dviejų angelų, kurie atrodė kaip kunigai) ir apsupta daugybės šviesių pavidalų, prasiskverbė pro kapo olą, nusileido prie šventojo kūno, pasilenkė prie jo ir tarsi su juo susiliejo. Tą pačią akimirką rankos ir kojos po drobule sujudėjo, ir aš pamačiau švytinį, gyvą Viešpaties kūną, sujungtą su siela ir dievyste, išeinantį iš apdangalų tarsi iš šono žaizdos. Šis reginys man priminė Ievos gimimą iš Adomo šono. Visa ola nušvito ir suspindo.
Tuo pat metu išvydau, kaip iš gelmių, tarsi iš po kapo gulto, išlindo baisus dvigalvis slibinas. Kiek pamenu, viena jo galva buvo su žmogaus veidu. Grėsmingai iškėlęs gyvatišką uodegą, jis įtūžęs puolė prisikėlusį Viešpatį, bet Išganytojas primynė vieną iš pabaisos galvų ir plona, balta ietimi su viename gale plevėsuojančia vėliava tris kartus dūrė į gyvatės uodegą. Po kiekvieno dūrio šlykštus slibino kūnas traukėsi vis labiau, kol galiausiai visai išnyko. Jo galvą Jėzus koja įspaudė į žemę, ir tik antra galva, ta su žmogaus veidu, liko kyšoti. Šią kovą po Prisikėlimo esu stebėjusi ne kartą; panašią gyvatę mačiau tykojant ir per Jėzaus įsikūnijimą. Savo išvaizda tas slibinas man visada primindavo rojaus žaltį, tik buvo dar bjauresnis. Manau, šis regėjimas susijęs su Dievo pažadu, kad moters palikuonis sutrins gyvatės galvą. Visa tai atrodė kaip regimas mirties nugalėjimo simbolis, nes Viešpačiui mindžiojant slibino galvą jo kapas buvo išnykęs iš mano akių.
Netrukus pamačiau, kaip garbe švytintis Išganytojas pakilo aukštyn ir kiaurai uolą išėjo virš kapo. Žemė sudrebėjo, ir iš dangaus lyg žaibas nusileido karį primenantis angelas. Pakėlęs ten gulėjusį akmenį, angelas padėjo jį dešinėje pusėje ir ant jo atsisėdo. Nuo stipraus sukrėtimo kareivių žibintai sušvytavo, o jų liepsnos ėmė plaikstytis. Visa tai išvydę, sargai lyg apkvaitę krito žemėn ir liko gulėti sustingę persikreipusiose pozose, tarsi negyvi. Kasijų apakino šviesa, bet greitai atitokęs jis žengė prie nišos, pravėręs jos dureles apčiupinėjo tuščias įkapes ir išėjo lauk, ketindamas Pilotui pranešti, ką matęs. Tačiau prieš tai dar kiek palūkuriavo netoliese, ar neišvys įvykstant ko nors nauja, nes jis matė tik žemės drebėjimą, akmens nuridenimą, angelą ir tuščią kapą, o paties prisikėlusio Jėzaus – ne. Viešpaties mokiniai apie šiuos įvykius sužinojo tiek iš Kasijaus, tiek iš sargybinių.
Tą akimirką, kai angelas nusileido iš dangaus ir sudrebėjo žemė, prisikėlęs Viešpats pasirodė savo motinai prie Kalvarijos kalno. Jis buvo be galo gražus ir švytintis dangiška didybe. Jo rūbas, panašus į plačią skraistę, einant plaikstėsi vėjyje ir mirgėjo tai žydrai, tai baltai, tarsi saulės šviesos perskrostas rūkas. Rankose ir kojose buvo matyti spindinčios žaizdos, tokios plačios, kad į jas buvo galima įkišti pirštą. Žaizdų pakraščiai buvo dantyti, devynkampės žvaigždės formos. Iš delnų vidurio pirštų link sklido spinduliai. Jėzų lydėjusios protėvių sielos pagarbiai nusilenkė prieš jo motiną. Viešpats parodė Marijai savo žaizdas ir kažką pasakė – greičiausiai, jog dar kartą jai pasirodysiantis, bet šito gerai neatsimenu. Švč. Mergelė suklupo norėdama pabučiuoti jo kojas, tačiau Jėzus paėmė ją už rankos, pakėlė nuo žemės ir išnyko.
Tolumoje, kapo pusėje, mačiau mirgant žibintus, o rytuose virš Jeruzalės – šviesią dangaus juostą.
Šventosios moterys prie kapo. Jėzaus pasirodymai
Viešpačiui prisikeliant iš numirusiųjų šventosios moterys buvo netoli Nikodemo vartelių. Jos nematė ten įvykusių stebuklų ir nieko nežinojo apie sargybą, nes vakarykštę šabo dieną nė vienas iš Jėzaus mokinių nebuvo nuėjęs prie kapo, o jos pačios gedėjo užsidariusios Paskutinės vakarienės namuose. Dabar jos sunerimusios kalbėjosi tarpusavyje: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ Jos taip troško Viešpaties kūnui atiduoti paskutinę pagarbą, kad buvo visai pamiršusios apie akmenį. Moterys ketino aplieti kūną nardo tepalu ir apibarstyti jį brangiomis gėlėmis. Kadangi laidojant Jėzų buvo panaudotos vien Nikodemo nupirktos kvapiosios žolelės ir aliejai, jos troško taip pat kuo nors prisidėti ir savo Viešpaties bei Mokytojo kūnui paaukoti tai, ką turėjo brangiausia. Salomė, nupirkusi didžiąją dalį šių dalykų, buvo turtinga moteris iš Jeruzalės, šventojo Juozapo giminaitė, ne Jono motina. Pagaliau moterys nusprendė padėti kvepalus ant akmens prie kapo ir gedėdamos palaukti, kol pasirodys kuris nors iš Jėzaus mokinių ir padės joms atidaryti kapo dureles. Šitaip besitardamos jos ėjo sodo link.
Prie kapo tai šen, tai ten įvairiomis pozomis vis dar gulėjo apsvaigę kareiviai. Akmuo rūsyje buvo nuritintas į dešinį šoną taip, kad buvo galima atidaryti nišos dureles. Pro jas mačiau ant akmeninio gulto padėtas įkapes: didžioji skraistė, į kurią buvo įvyniotas Jėzaus kūnas, gulėjo kaip ir pirmiau, tik įkritusi, nes joje be kvapiųjų žolelių daugiau nieko nebuvo; raištis, su kuriuo buvo apvyniota ši skraistė, vis dar susuktas ir tarsi sukietėjęs gulėjo išilgai gulto krašto; skepeta, kuria Marija buvo apvyniojusi Jėzaus galvą, gulėjo atskirai, galvugalio dešinėje, nepraradusi formos, tik su atidengtu veido uždangalu.
Mačiau, kaip moterys prisiartino prie sodo. Išvydusios žibintus ir parkritusius kareivius, jos išsigando ir šiek tiek paėjo į šoną Golgotos link. Tačiau netrukus Magdalietė, užmiršusi bet kokį pavojų, nuskubėjo į sodą; ją šiek tiek atsilikusi nusekė Salomė. Būtent jos ir buvo pasirūpinusios kvepalais. Kitos dvi moterys liko laukti už vartų.
Prisiartinusi prie sargybinių, Magdalietė išsigandusi sustojo ir palaukė Salomės, tada abi baikščiai praėjo pro gulinčius kareivius ir nusileido į kapo rūsį. Akmenį rado nuridentą, bet nišos durelės buvo pridarytos, matyt, Kasijaus rūpesčiu. Magdalietė baimingai pravėrė vieną durelių varčią ir žvilgtelėjo vidun. Viskas buvo apšviesta ryškios šviesos, ant gulto gulėjo tuščios įkapės, o dešinėje sėdėjo angelas. Marija taip apstulbo, jog nežinau, ar išgirdo, ką jai pasakė dieviškasis pasiuntinys. Mačiau, kaip ji nieko nelaukdama šoko iš kapo lauk, išbėgo iš sodo, pro Nikodemo vartelius pateko atgal į miestą ir nuskubėjo pas apaštalus.
Nežinau, ar Salomė, stovėjusi atokiau nuo nišos, girdėjo angelo žodžius, tačiau ji taip pat be galo persigandusi išbėgo paskui Magdalietę iš sodo; tik leidosi ne miesto link, o susiieškojo prie sodo vartų pasilikusias drauges ir pranešė joms visa, ką buvo mačiusi. Išgirdusios Salomės pasakojimą, šios sykiu ir išsigando, ir nudžiugo. Kurį laiką jos dvejojo, ar eiti prie kapo, ar grįžti miestan. Tuo metu iš sodo išbėgo ir Kasijus, skubėdamas pas Pilotą pranešti, kas atsitiko. Mat jis kurį laiką buvo pasilikęs sode, tikėdamasis išvysti Jėzų. Taip pat jis matė prie sodo besiartinančias šventąsias moteris ir pamanė, kad Viešpats galbūt joms pasirodys. Dabar, praeidamas pro jas, jis keliais žodžiais nupasakojo, ką matė, ir pasiūlė joms pačioms tuo įsitikinti. Moterys pagaliau sukaupė drąsą ir visos kartu nuėjo prie kapo. Įžengus vidun staiga prieš jas stojo du angelai baltais, švytinčiais kunigų rūbais. Moterys labai išsigando, susispietė glaudžiau ir, užsidengusios delnais veidus, baimingai nulenkė galvas. Tuomet vienas iš angelų prabilo į jas maždaug taip: „Nebijokite! Neieškokite Nukryžiuotojo, jis gyvas, jis prisikėlė ir jo nebėra tarp mirusiųjų. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite ir pasakykite mokiniams, ką matėte ir girdėjote. Jėzus bus pirmiau už juos Galilėjoje. Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs Galilėjoje: „Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti.“ Tai pasakę, angelai išnyko. Drebėdamos ir kartu širdy besidžiaugdamos, šventosios moterys apžiūrėjo gultą bei drobules, apsiverkė, tada išėjo iš kapo ir nuskubėjo prie vartelių. Ten jos dar pastoviniavo besižvalgydamos, ar nepamatys kur nors Viešpaties arba grįžtančios Magdalietės. Jos vis dar buvo neatsipeikėjusios iš baimės.
Tuo metu pamačiau Mariją Magdalietę atbėgant į Paskutinės vakarienės namus. Ji kaip nesava pripuolė prie durų ir ėmė iš visų jėgų į jas baldyti. Dauguma mokinių dar miegojo pasieniuose, o keletas jau buvo atsikėlę ir kalbėjosi. Pasigirdus beldimui Petras su Jonu atidarė duris, bet Magdalietė tik sušuko: „Paėmė Viešpatį iš kapo, mes nežinome, kur jį padėjo!“ – ir apsisukusi nubėgo atgal į sodą. Apaštalai tarė keletą žodžių kitiems mokiniams ir nuskubėjo paskui ją. Jonas bėgo greičiau, palikdamas Petrą užpakaly.
Magdalietė pirmoji pasiekė kapines; nuo bėgimo ir liūdesio ji vos gaudė kvapą. Jos drabužiai sudrėko nuo rytmečio rasos, skara nusmuko ant pečių, ilgi plaukai išsidraikė ir susitaršė. Nedrįsdama viena įžengti į kapo rūsį, ji sustojo lauke prie angos. Tada pasilenkė norėdama pažvelgti vidun, ranka atmetė ant akių užkritusius plaukus ir išvydo du baltais kunigų rūbais apsirėdžiusius angelus, sėdinčius tuščio akmeninio gulto galvūgaly ir kojūgaly. Vienas jų atsisuko į ją ir paklausė: „Moterie, ko verki?“ Ji graudžiai sušuko: „Paėmė mano Viešpatį, ir aš nežinau, kur jį padėjo!“ Jos visiškai nesutrikdė angelų pasirodymas, nes ji tegalvojo apie tai, kur dingo Jėzus. Pamačiusi tuščias įkapes, ji ėmė dairytis aplinkui, tarsi tikėdamasi jį netrukus išvysti. Magdalietę apėmė neaiški nuojauta, kad Viešpats kažkur netoliese. Užmiršusi angelus, ji ėmė vaikščioti palei kapą jo ieškodama, o galvoje sukosi vienintelė mintis: „Jėzaus čia nėra. Kur Jėzus?“ Ant skruostų ir pečių krintą plaukai trukdė žvalgytis, todėl ji ranka atmetė juos atgal. Staiga maždaug už dešimties žingsnių į rytus nuo kapo, įkalniau link miesto sienos, ji išvydo tarp krūmų stovintį aukštą, baltai apsirengusį pavidalą. Prietemoje ji negalėjo aiškiai jo įžiūrėti, be to, jį iš dalies užstojo palmė. Magdalietė šoko ton pusėn ir išgirdo balsą: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Ji pamanė, kad čia sodininkas, nes rankose jis laikė kastuvą, o ant galvos buvo užsidėjęs plokščią skrybėlę, panašią į medžio luobą, pririštą galvai nuo saulės pridengti – visiškai tokią, kokią regėjau dėvint sodininką palyginime, kurį Jėzus pasakojo moterims Betanijoje keletą dienų prieš savo kančią. Pavidalas nešvytėjo, bet buvo panašus į paprastą žmogų baltu, ilgu rūbu. Paklausta, ko ieško, Magdalietė sušuko: „Pone, jeigu jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu!“ – ir tuojau vėl ėmė žvalgytis, ar nepamatys kur paguldyto kūno. Tuomet Jėzus įprastu balsu tarė: „Marija!“ Pažinusi Viešpaties balsą, ji viską užmiršo: nukryžiavimą, mirtį, laidotuves. Atsigręžusi sušuko: „Rabuni!“, krito prieš jį ant kelių ir ištiesė rankas prie jo kojų. Tačiau Jėzus pakėlęs ranką ją sustabdė ir tarė: „Neliesk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: „Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą.“ Tai pasakęs jis pradingo. Man buvo paaiškinta, kodėl Jėzus tarė: „Neliesk manęs“, bet tiksliai to nebeprisimenu. Regis, jis tai pasakė, nes Marija pernelyg jausmingai prie jo puolė, užmiršusi, kad jis buvo miręs ir prisikėlė iš numirusiųjų ir kad nuo šiol viskas nebebus taip, kaip anksčiau. Jėzaus žodžiai „Aš dar neįžengiau pas Tėvą“ greičiausiai reiškė, kad po savo prisikėlimo jis dar nepasirodė savo dangiškajam Tėvui ir nepadėkojo Jam už pergalę prieš mirtį bei žmonijos atpirkimą.
Atrodo, tuo jis norėjo jai pasakyti, kad pirmasis džiaugsmas priklauso Dievui, kad ji turinti pirmiau atsitokėti ir padėkoti Dievui už išganymo paslapties išpildymą ir mirties nugalėjimą. O ji norėjo apkabinti jo kojas kaip anksčiau, negalvodama apie nieką kitą, tik apie savo mylimą Mokytoją, nekreipdama dėmesio į visą prisikėlimo stebuklą. Jėzui išnykus Marija atsikėlė ir abejodama, ar kartais nesapnuoja, dar kartą nubėgo prie kapo. Ten ji vėl pamatė tuščias įkapes ir tuos pačius du sėdinčius angelus. Šie jai pasakė tą patį, ką anksčiau sakė šventosioms moterims. Pagaliau įsitikinusi, kad Jėzus iš tiesų stebuklingai prisikėlė, ji nuskubėjo Golgotos link ieškoti savo draugių, kurios vis dar vaikštinėjo aplinkui, iš dalies laukdamos Magdalietės sugrįžtant, iš dalies tikėdamosi pamatyti Viešpatį.
Viešpats Magdalietei pasirodė apie pusę trijų ryto, ir visa ši scena truko tik keletą minučių. Vos tik jai išskubėjus iš sodo čia įbėgo Jonas, o netrukus – ir Petras. Jonas sustojo prie kapo angos, pasilenkęs pažvelgė vidun ir pro praviras nišos dureles pamatė tuščias įkapes. Tuo momentu pribėgo Petras. Jis nusileido į rūsį ir išvydo gulto viduryje gulinčias susuktas drobules. Jos buvo suvyniotos iš šonų, drauge su kvapiosiomis žolelėmis, ir perrištos taip, kaip moterys buvo įpratusios jas laikyti. Skepeta nuo veido buvo taip pat susukta, bet gulėjo atskirai, dešinėje prie sienos. Tuomet į rūsį įėjo ir Jonas. Jis pamatė tą patį ir įtikėjo, kad Jėzus prisikėlė iš numirusiųjų. Dabar jiems paaiškėjo Jėzaus žodžiai ir Rašto pranašystės, kurias jie anksčiau suprato pernelyg paviršutiniškai. Petras pasiėmė drobules su skraiste ir užsikišo po savo apsiaustu. Paskui jie išėjo iš sodo pro Nikodemo vartelius ir nuskubėjo atgal į namus. Jonas vėl bėgo greičiau, palikdamas Petrą užpakaly.
Aš kartu su jais ir Magdaliete mačiau kapą ir abu kartus regėjau du angelus, sėdinčius akmeninio gulto galvūgaly ir kojūgaly – lygiai taip pat, kaip ir tada, kai Jėzaus kūnas dar gulėjo kape. Tačiau man atrodo, kad Petras jų nematė. Girdėjau, kaip vėliau Jonas mokiniams iš Emauso sakė regėjęs kapo viduje angelą. Galbūt todėl išsigandęs ir praleido pirmyn Petrą, o Evangelijoje šio savo regėjimo neminėjo iš nusižeminimo, nenorėdamas pasirodyti matęs daugiau už apaštalų vyriausiąjį.
Tik dabar ėmė atsipeikėti aplinkui gulintys sargybiniai. Jie pašoko ant kojų, susirinko savo ietis bei žibintus, degusius ant karčių prie angos ir blausia šviesa apšvietusius vidų, baikščiai išsliūkino iš sodo ir nuskubėjo miesto vartų link.
Tuo tarpu Magdalietė surado šventąsias moteris ir joms papasakojo, kaip apie viską pranešė Petrui ir kaip matė angelus bei Viešpatį. Moterys prisipažino taip pat mačiusios angelus. Paskui Marija pro artimiausius vartus nuskubėjo į miestą, o moterys grįžo į sodą, galbūt tikėdamosi ten rasti abu apaštalus. Mačiau, kaip jos prasilenkė su sargybiniais ir šie tarė joms keletą žodžių.
Netoli sodo šventosioms moterims priešais pasirodė Jėzus ilgu, baltu, visiškai rankas dengiančiu rūbu ir tarė: „Būkite pasveikintos!“ Moterys drebėdamos puolė jam po kojų ir tarsi siekė jas apkabinti, tačiau tiksliai to nepamenu. Mačiau tik, kaip Jėzus tarė joms keletą žodžių, parodė ranka kažkurion pusėn ir išnyko. Moterys nuskubėjo pro Betliejaus vartus į Sioną papasakoti mokiniams, kad matė Jėzų ir ką jis joms sakė. Šie pradžioje nenorėjo tikėti nei jomis, nei Magdaliete ir laikė jų pasakojimus vaizduotės vaisiumi, kol nesugrįžo Petras su Jonu.
Grįždami Jonas ir Petras – šis iš nuostabos buvo labai susimąstęs – sutiko Jokūbą Jaunesnįjį ir Tadą, ketinusius taip pat eiti prie kapo. Jie buvo sukrėsti, nes netoli Paskutinės vakarienės namų jiems pasirodė Viešpats. Prieš tai mačiau, kaip Jėzus prasilenkė su Petru ir Jonu. Man atrodo, kad Petras jį matė, nes jo veidas staiga labai pasikeitė. Ar ir Jonas pažino Jėzų, nežinau.
Šiuose regėjimuose dažniausiai matydavau prisikėlusį Jėzų gana aiškiai, kada jis Jeruzalėje ir jos apylinkėse pasirodydavo šalia kitų žmonių, bet šie jį ne visada pastebėdavo. Kartais jie atrodydavo sukrėsti ir nustebę, kartais visai abejingi. Tarsi aš Viešpatį matyčiau visada, o jie – tik retkarčiais. Lygiai taip pat aš nuo pat Jėzaus palaidojimo kapo viduje nuolat mačiau du kunigiškais rūbais apsirengusius angelus, bet pastebėjau, kad šventosios moterys kartais matydavo tik vieną iš jų, kartais abu, o kartais nė vieno. Su moterimis kalbėjo tik vienas šių angelų. Kadangi nišos durelės buvo tik pusiau praviros, jos iš tam tikros vietos galėjo nematyti antro angelo. Angelas, kuris tarsi žaibas nusileido iš dangaus, nustūmė akmenį ir ant jo atsisėdo, atrodė lyg karys. Tokį jį pradžioje matė Kasijus ir sargybiniai. Neprisimenu, kodėl visa tai vyko būtent taip, tačiau tai matydama nesistebėjau, nes visa atrodė teisinga ir pagrįsta.