Petrinių pamokslas, Kaunas, 2020 m. birželio 29 d.
Brangūs tikintieji,
Ką tik girdėjome labai brangius mūsų širdžiai žodžius: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią.“ Ši Viešpaties Bažnyčia šiandien švenčia Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus šventę. Evangelijoje girdime, kad pirmiausia Viešpats Jėzus klausia, kuo žmonės jį laiko, o paskui klausia savo mokinių: „O kuo jūs mane laikote?“ Simonas Petras išpažįsta Jėzaus dievystę, ir Jėzaus atsakymas yra labai iškalbingas: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.“ Taigi matome, kad tikėjimas Jėzaus dievyste visų pirma yra ne grynai žmogiškas dalykas, bet dovana, kurią gauname iš aukštybių, Dievo malonė. Ir ant Petro, gavusio šio dieviško tikėjimo dovaną, Viešpats Jėzus pastato savo Bažnyčią, kuri veda tikinčiuosius į Dangaus Karalystę, į amžiną laimę. Matome, kaip labai brangi Jėzui ir kaip labai reikalinga mums yra ši jo įsteigtoji Bažnyčia. Kad galėtume pasinaudoti šia Viešpaties dovana, kad galėtume visa širdimi su ja susijungti, pažvelkime, ką konkrečiai reiškia šios Bažnyčios įsteigimas. Paties Viešpaties Jėzaus žodžiai ir poelgiai mums atskleidžia, kokią Bažnyčią su kokia religija jis įsteigė.
Pirmiausia pastebime, kad šioje religijoje yra Dievo patvirtinta vadovybė. Pats Viešpats Jėzus pripažįsta savo laiko religinius autoritetus. Nors mūsų Viešpats dažnai turėjo kovoti su klaidinga žydų kunigų ir Rašto aiškintojų laikysena, jis niekada neatmetė jų religinio autoriteto kaip tokio. Net priešingai, jis praktikuoja religinę ištikimybę ir kitus skatina tai daryti: savo išgydytiems žmonėms jis liepia eiti pasirodyti žydų kunigams ir atlikti įstatymo nustatytas apeigas, savo mokiniams jis liepia daryti ir laikytis to, ką sako Rašto aiškintojai ir fariziejai, nors ir nesielgiant kaip šie elgiasi. Galiausiai, kai jam ant kryžiaus kenčiant religiniai žydų vadovai iš jo šaiposi, Viešpaties Jėzaus atsakas yra malda: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro!“ Taigi visai natūralu, kad ir savo įsteigtą Katalikų Bažnyčią mūsų Viešpats stato ant religinių autoritetų pamato. Ant apaštalo Petro uolos ir ant visų, kurie per apaštališką įpėdinystę tęsia Viešpaties Jėzaus misiją.
Kaip mūsų Viešpats gerbė religinį autoritetą, lygiai taip pat jis gerbė ir religinį kultą. Juk tiek tikras religinis autoritetas, tiek tikras religinis kultas kyla iš Dievo. Todėl Viešpats Jėzus, kuriam gyvenimas – tai vykdyti dangiškojo Tėvo valią – visa siela atsidavė ir kultiniam Dievo garbinimui. Dvylikametis Jėzus pasilieka Jeruzalės šventykloje, kuri jam yra jo dangiškojo Tėvo namai. Savo viešojo veikimo metu Viešpats Jėzus kovoja, kad iš Dievo šventyklos nebūtų daromi prekybos namai. Evangelijoje skaitome, kad šabo dieną Jėzus kaip įpratęs eina į sinagogą. Per įvairias žydų šventes mūsų Viešpats eina į Jeruzalę, kad ten dalyvautų religinėse iškilmėse. Paskutinį vakarą prieš kentėdamas jis švenčia su mokiniais žydų Paschą. Taigi vėl yra visai natūralu, kad ir savo įsteigtoje Bažnyčioje Viešpats Jėzus paliko religinį kultą. Tad su didžiule meile ir pagarba mes praktikuojame sakramentus, sakramentalijas, liturgines maldas, o labiausiai ‒ neapsakomą šv. Mišių auką.
Greta religinio autoriteto bei kulto mūsų Viešpats mylėjo ir religinį įstatymą. Aiškiai apie tai byloja jo paties žodžiai: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys.“ Viešpats Jėzus apvalo įstatymą nuo antraeilių grynai žmogiškų žydų nuostatų ir pagilina dievišką Įstatymo esmę. Mūsų Viešpats trokšta žmones nuvesti į tikrą, nuoširdų Dievo ir artimo meilės įsakymo, dešimties Dievo įsakymų praktikavimą. Taigi Viešpats Jėzus trokšta bei reikalauja, kad ir jo įsteigtoje Bažnyčioje būtų laikomasi įsakymų – tiek prigimtinio įstatymo, tiek paties Dievo tiesiogiai apreikštų įsakymų, tiek per Jo tarnus nustatytų Bažnyčios potvarkių.
Taigi matome, kad mūsų Viešpats įsteigė Bažnyčią, kurioje tiek religinis autoritetas, tiek kultas, tiek įstatymas užima esminę vietą. Viešpats Jėzus trokšta, kad jo Bažnyčioje priimdami jo įsteigtą autoritetą, praktikuodami jo nustatytą kultą, laikydamiesi jo duotų įsakymų pasiektume amžinąją laimę. Ir, žinoma, dabartinėje situacijoje galime savęs klausti: Kaipgi yra su autoritetu, kai Katalikų Bažnyčios vadovai skelbia ekumenizmą ir kitas klaidas? Kaipgi yra su kultu, kai visur paplito nekatalikiškos Naujosios Mišios ir kiti nukrypimai? Kaipgi yra su įsakymais, kai skelbiamas dviprasmiškas mokymas apie santuoką ir kitus moralės klausimus? Viešpats Jėzus pažadėjo, kad pragaro vartai jo Bažnyčios nenugalės. Bet jis nepažadėjo, kad pragaro vartai jo Bažnyčios nepuls. Šį puolimą matome dabartinėje Bažnyčios situacijoje. Tačiau vykstant kovai mūsų Viešpats duoda mums ir priemones kovoti: katalikų Tradicijoje esame gavę dieviškojo tikėjimo lobį; tradicinėje liturgijoje, ypač šv. Mišiose, turime autentišką Dievo kultą; Dievo, Bažnyčios bei kituose įsakymuose turime aiškius nurodymus, kaip elgtis gyvenime. Tad laikykimės visa širdimi šio lobio, kurį Viešpats Jėzus paliko savo mylimai Bažnyčiai. Per šią šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus šventę galime džiaugtis ir didžiuotis, kad mūsų Viešpats teikėsi mus nevertus priimti į savo Bažnyčią. Ir jei iš tiesų mylime Bažnyčią, melskimės už ją dabartinėje krizėje, kad būtų grįžta prie Viešpaties perduoto mokymo, kulto, įsakymų. Melskimės su Mergele Marija, kuri Viešpaties kančios metu, kai net Petro ir kitų apaštalų tikėjimas susvyravo, liko ištikima ir kartu su savo sūnumi aukojosi už jo Bažnyčią.