Viešpačiui įsakius, šeimininkas vėl paruošė stalą jį šiek tiek iškeldamas. Ant stalo patiesė kilimą, ant jo užtiesė raudoną staltiesę, o šią apdengė baltu, perregimu užtiesalu. Po to stalas buvo nustumtas į menės vidurį. Po stalu šeimininkas padėjo du ąsočius su vandeniu ir vynu.
Tuomet Petras su Jonu nuėjo į atskirtą salės patalpą, kur stovėjo velykinis židinys, ir paėmė taurę, kurią buvo atnešę iš Serafijos namų. Nešė ją dviese, iš abiejų pusių laikydami dėklą rankomis, ir atrodė, lyg neštų tabernakulį. Dėklą pastatė priešais Jėzų ant stalo. Šalia gulėjo apvali, pailga lėkštė su trimis plonais, baltais velykiniais paplotėliais, kurie buvo surantyti taisyklingais rėžiais taip, kad juos būtų galima padalyti į tris dalis. Paplotėliai buvo uždengti. Viešpats juos suraižė per vakarienę, šalia padėdamas pusę atlaužtos velykinės duonos. Ten stovėjo dar indai vynui ir vandeniui, taip pat trys puodeliai: vienas su skystu aliejumi, vienas tuščias ir vienas su balzamu ir mentele.
Anais senais laikais buvo įprasta valgant dalytis ta pačia duona ir gerti iš vienos taurės. Tokiu būdu žmonės susitikdami ar išsiskirdami išreikšdavo tarpusavio broliškumą ir meilę. Manau, kad šis paprotys ir Šventajame Rašte turėtų būti paminėtas. Anksčiau tai buvo simbolinis veiksmas, o šiandien Jėzus jį iškėlė iki Švenčiausiojo Sakramento garbės. Dėl Judo išdavystės vienas iš kaltinimų, mestų prieš Viešpatį Kajafo akivaizdoje, buvo tas, kad jis į velykinius papročius įvedęs kažkokią naujovę. Tačiau Nikodemas iš Rašto ritinių įrodė, kad šis atsisveikinimo ritualas buvo naudojamas jau nuo seno.
Jėzus stovėjo tarp Petro ir Jono. Durys buvo uždarytos, menėje tvyrojo paslaptinga ir iškilni atmosfera. Nuėmus nuo taurės gaubtą ir nunešus jį į atitvertą patalpą, Jėzus sukalbėjo maldą ir ėmė labai iškilmingai kalbėti. Mačiau, kad Jėzus aiškino jiems vakarienės ir savo veiksmų prasmę. Atrodė taip, tarsi vienas kunigas mokytų kitus kunigus laikyti šv. Mišias.
Pabaigęs kalbėti, Jėzus iš padėklo, ant kurio stovėjo taurė, ištraukė įšovą ir jo paviršių apdengė balta skarele, buvusia ant taurės. Mačiau, kaip jis nuo taurės nuėmė lėkštelę ir padėjo ją ant apdengto įšovo. Paskui iš šalia stovinčios lėkštės paėmė velykinius paplotėlius, gulėjusius po uždangalu, ir padėjo juos prieš save ant padėklo. Tie keturkampiai paplotėliai buvo padėti taip, kad jų galai kyšojo išilgai padėklo kraštų, o padėklo šonuose buvo palikta šiek tiek laisvos vietos.
Jėzus prisitraukė arčiau taurę, išėmė joje esantį mažesnį indelį, o šešias taureles, stovėjusias aplink didžiąją taurę, pastatė po tris iš abiejų šonų. Palaiminęs velykinę duoną ir − aš manau − šalia stovinčius indus su aliejumi, jis iškėlė abiem rankom padėklą su velykiniais paplotėliais, pakėlė akis į dangų, pasimeldė, paaukojo Dievui, padėjo padėklą atgal ir jį uždengė. Po to paėmė taurę, liepė Petrui įpilti į ją vyno, o Jonui – vandens, kurį pirmiau palaimino, ir mažu šaukšteliu pats dar įpylė truputį vandens. Tuomet palaimino taurę, pakėlė aukštyn, sukalbėjo aukos maldą ir vėl ją padėjo.
Jėzus liepė Petrui ir Jonui užpilti šiek tiek vandens ant jo rankų, ištiestų virš lėkštės, kurioje prieš tai gulėjo velykiniai paplotėliai. Paskui šaukšteliu, išimtu iš didžiosios taurės kojelės, pasėmė iš lėkštės vandens, kuriuo buvo apipiltos jo rankos, ir užliejo ant jų rankų. Ši lėkštė buvo perduota kitiems, ir visi paeiliui taip pat nusiplovė rankas. Nežinau, ar visa tai buvo atlikta būtent tokia eilės tvarka, tačiau šie ir kiti ritualiniai veiksmai, kuriuos stebėjau didžiai susijaudinusi, man labai priminė šv. Mišias.
Per ceremoniją Jėzus darėsi vis nuoširdesnis ir pasakė norįs atiduoti jiems visa, ką turi, t. y. save patį. Atrodė, tarytum jis visas tirptų iš meilės, ir aš mačiau, kaip jo kūnas tapo perregimas, panašus į švytintį šešėlį.
Širdingai melsdamasis Jėzus laužė paplotėlius per rėžių vietas ir dėjo atlaužtus gabalėlius krūvele ant padėklo. Pirštų galais atlaužė nuo pirmojo gabalėlio mažą dalelę ir įdėjo į taurę.
Tą akimirką, kai jis tai padarė, aš išvydau, kaip Švenčiausioji Mergelė, nors jos čia ir nebuvo, dvasiškai priėmė Švč. Sakramentą. Nežinau, kaip tai pamačiau, bet aš tarsi regėjau ją, atskrendančią nuo durų prie neužimtos stalo vietos priešais Jėzų ir priimančią Kristaus Kūną. Po to ji dingo iš mano akių. Dar Betanijoj ryte Viešpats jai pasakė, kad kartu su ja dvasiškai švęs Velykas, ir paskyrė valandą, kuomet ji, pasinėrusi į maldą, priims Švč. Sakramentą.
Jėzus dar meldėsi ir mokė. Visi jo žodžiai sklido iš lūpų tarsi ugnis ir šviesa, jie įėjo į apaštalus ir pasiliko juose, išskyrus Judą. Pagaliau jis paėmė padėklą su paplotėlių dalimis – nebeatsimenu, ar padėjo jį ant taurės − padarė judesį dešine ranka tarsi laimindamas ir tarė: „Imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas.“ Tą akimirką visas ėmė žėrėti, jo žodžiai nušvito, taip pat ir duonos gabalėliai, kurie tarsi kokios spindinčios šviesos dalelės įskriejo apaštalams į burną. Atrodė, lyg Jėzus pats būtų į juos įsiliejęs. Mačiau, kaip visus persmelkė šviesa, tik Judas liko tamsus.
Pirmiausia Jėzus davė Švč. Sakramentą Petrui, po to Jonui. Tuomet jis linktelėjo Judui, stovinčiam įstrižai priešais. Šis prisiartino ir priėmė Švč. Sakramentą trečias, tačiau man pasirodė, lyg Dievo Žodis trauktųsi nuo išdaviko lūpų. Buvau taip apstulbusi, kad nebegaliu tiksliai pasakyti, ką tuo metu jaučiau. O Jėzus jam tarė: „Ką darai, daryk greičiau.“ Po to Viešpats ėmė dalyti Švč. Sakramentą kitiems apaštalams, kurie prisiartindavo poromis. Priimdami Kristaus Kūną, vienas kitam po smakru laikydavo nedidelį, kietą, rantytą dangtelį, kuris pirmiau buvo padėtas ant taurės.
Po to Jėzus už abiejų ąselių pakėlė taurę prieš savo veidą ir ištarė konsekracijos žodžius. Taip darydamas jis visas nušvito ir pasidarė tarsi perregimas. Jis tiesiog virto tuo, ką davė apaštalams. Laikydamas taurę rankose, Jėzus davė iš jos gerti Petrui ir Jonui, paskui padėjo ją atgal. Jonas mažu šaukšteliu ėmė iš taurės pilti Švenčiausiąjį Kraują į mažesnes taureles, kurias Petras padavinėjo apaštalams. Šie gėrė po du iš vienos taurelės. Jei gerai atsimenu, Judas taip pat gurkštelėjo iš didžiosios taurės, tačiau jis negrįžo į savo vietą, o tuoj pat paliko Paskutinės vakarienės namus. Kiti, kurie matė, kaip Jėzus jam linktelėjo, pamanė, kad Viešpats pavedė Judui kažkokią užduotį. Šis išėjo nepasimeldęs ir nepadėkojęs. (Iš to galite suprasti, kaip blogai daro tie, kurie nesukalba dėkojamosios maldos pavalgę kasdienės duonos ar priėmę Amžinąją Duoną.) Per visą vakarienės laiką mačiau prie Judo kojų sėdinčią mažą, raudoną pabaisą, kuri kartais pasilypėdavo iki jo širdies. Viena baidyklės koja buvo tik iš nuogo kaulo. Kai Judas išėjo pro duris, mačiau šalia jo tris velnius: vienas įlindo jam į burną, kitas ginė jį, trečias dūmė priešais. Nors buvo naktis, atrodė, tarsi jie šviestų jam kelią. Judas pasileido bėgti lyg pamišęs.
Švenčiausiojo Kraujo likutį Viešpats supylė į mažesnį indelį, buvusį taurėje. Tuomet, laikydamas pirštus virš taurės, liepė Petrui ir Jonui perlieti juos vandeniu ir vynu. Perplovęs taurę davė jiems iš jos atsigerti, o likutį supylė į mažesnes taureles, kurias padalijo likusiems apaštalams. Tuomet Jėzus iššluostė taurę, įdėjo į ją indelį su Švenčiausiojo Kraujo likučiais, uždėjo ant jos lėkštutę su likusia konsekruota velykine duona, o ant viršaus − dangtelį. Taurę uždengė balta medžiaga ir padėjo ją atgal ant padėklo šalia šešių mažesnių taurelių. Mačiau, kaip po Prisikėlimo apaštalai priėmė šiuos šventuosius sakramentus.
Neatsimenu mačiusi, kad Viešpats pats būtų priėmęs savo Kūną ir Kraują. Jei taip ir buvo, aš to nepastebėjau. Duodamas šias dovanas jis atidavė pats save ir atrodė tarsi ištuštėjęs ar išsiliejęs iš begalinės meilės. Sunku tai apsakyti žodžiais. Nemačiau, kad ir Melchizedekas, aukodamas duoną ir vyną, pats būtų juos valgęs. Žinojau, kodėl kunigai, skirtingai nei Jėzus, priima Dangaus Duoną.
Pasakiusi tai ji staiga atsigręžė, tarytum kažkieno klausydama. Matyt, ji išgirdo paaiškinimą, tačiau sugebėjo perduoti tik tai: „Jei angelai dalytų sakramentus, jie patys jų nepriimtų, tačiau jei kunigai nepriimtų Dangiškos Duonos, ji jau seniai būtų pamiršta. Būtent tai ir neleidžia išnykti Švenčiausiajam Sakramentui.“
Visi Jėzaus veiksmai įsteigiant Švč. Sakramentą atitiko tam tikrą tvarką ir buvo nepaprastai iškilmingi bei pamokantys. Vėliau mačiau, kaip apaštalai kažką žymėjosi pergamento ritinėliuose, kuriuos nešiodavosi su savimi. Jėzaus pasisukimai į kairę ir į dešinę dvelkė iškilmingumu − kaip ir liturginėse ceremonijose. Tai buvo šv. Mišių užuomazga. Esu mačiusi, kaip apaštalai, prisiartindami vienas prie kito per liturgiją, linkteldavo galvas panašiai kaip mūsų kunigai.