Šiandien Bažnyčios padangėje šviečia naujas šviesos spindulys, ir jo šviesa teikia šilumą. Atpirkėjo mums duotas Dieviškasis Mokytojas, t. y. Šventoji Dvasia, atėjo į šį pasaulį ir toliau perteikia mums Jo mokymą šventojoje liturgijoje. Pirmoji Jo dieviškoji pamoka buvo Švč. Trejybės paslaptis: mes garbinome tris dieviškuosius Asmenis; mes buvome pamokyti, kas yra Dievas, mes sužinojome, kokia Jo prigimtis, ir tikėjimu buvome priimti į begalinės Būties šventovę. Tada ši Dvasia, galingas Sekminių vėjas (Apd 2, 2), atvėrė mūsų sieloms naujus tiesos aspektus, kuriuos priminti pasauliui ir yra Jos uždavinys. Jos apreiškimas paliko mus klūpančius priešais šventąją Ostiją, paties Dievo mums paliktą atminimą apie visus nuostabius Jo darbus. Šiandien Šventoji Dvasia mums rodo kūnu tapusio Žodžio Švenčiausiąją Širdį, kad ją pažintume, mylėtume ir garbintume.
Tarp šių trijų švenčių – Švenčiausiosios Trejybės, Kristaus Kūno ir Švenčiausios Širdies – yra paslaptingas ryšys. Jomis Šventoji Dvasia siekia padėti mums tikėjimu vis geriau pažinti Dievą, Jo esmę. Šis pažinimas parengs mus palaimintajam regėjimui, kuomet matysime Dievą veidas į veidą danguje. Pirmojoje šventėje Dievas mums buvo atskleistas toks, koks Jis yra, o antrojoje Jis pasirodė mums Savo išoriniais darbais, nes Šventoji Eucharistija yra tobulas visų Jo nuostabių darbų paminklas čia, žemėje. Tačiau kokia teise mes galime taip greitai, taip staigiai pereiti nuo vienos šventės, tiesiogiai nukreiptos į Dievą, prie kitos, aukštinančios Jo darbus mums ir dėl mūsų? Arba kaip galėjo dieviškoji Mintis, amžinoji Išmintis, iš palaimintosios Trejybės begalinės ramybės pereiti prie išorinių meilės mums, vargšams tvariniams, darbų, sukūrusių tai, ką mes vadiname atpirkimo paslaptimis? Visų šių sunkumų sprendimas yra žmogumi tapusio Dievo Širdis; Ji atsako į visus šiuos klausimus ir paaiškina mums visą dieviškąjį planą.
Mes sužinojome, kad beribė Dievo laimė, amžinasis gyvenimas, kurį Tėvas perduoda Sūnui ir kurį abu perduoda Šventajai Dvasiai šviesoje ir meilėje, visų trijų dieviškųjų asmenų valia turėjo būti suteiktas ir sukurtosioms būtybėms, tačiau ne tik grynai dvasinėms, bet ir toms, kurių prigimtį sudaro dvasios ir kūno vienovė, tai yra žmogui. Šio amžinojo gyvenimo laidas buvo jam duotas Eucharistijos sakramentu. Žmogus, jau tapęs dieviškosios prigimties dalininku Šv. Dvasios Pašventėjos malone (2 Pt 1, 4), Eucharistijoje suvienijamas su dieviškuoju Žodžiu ir padaromas tikru šio vienatinio Tėvo Sūnaus nariu.
„Nors dar nepasirodė, kas būsime, ‒ sako šv. Jonas, ‒ dabar mes esame Dievo vaikai. Mes žinome, jog kai pasirodys, būsime panašūs į Jį“ (1 Jn 3, 2); nes „mes pašaukti amžinai gyventi, kaip ir pats Dievo Žodis, Amžinojo Tėvo bendravime.“ (1 Jn 1, 3)
Tačiau begalinė Švenčiausiosios Trejybės meilė, šitaip pašaukusi mus, trapias būtybes, dalyvauti savo dieviškajame gyvenime, užbaigs šį gailestingą planą kita meile, panašesne į tą, kurią mes patys galime jausti; tai yra sukurtąja žmogiškos Sielos meile, paliudyta į mūsų panašios kūniškos Širdies plakimu. Nuostabusis Patarėjas (Iz 9, 6), siųstas į pasaulį apreikšti gailestingų Ilgaamžio (Dan 7, 9) planų, prisiėmė sutvertą, žmogišką pavidalą, kad atliktų savo dieviškąją misiją. Tai leido žmonėms savo akimis matyti, netgi savo rankomis paliesti tą amžinojo Gyvenimo Žodį, kuris buvo pas Tėvą, bet pasirodė mums. Ši žmogiška prigimtis, su kuria asmeniškai susijungė Dievo Sūnus nuo pat savo prasidėjimo Mergelės-Motinos įsčiose, buvo paklusnus begalinės meilės įrankis, bet neištirpo ir nepasimetė Dievystėje. Ji išlaikė savo esmę, būdingas savybes, aiškią valią, kuri, Dieviškojo Žodžio veikiama, vadovaus Jo švenčiausiosios Sielos ir nuostabaus kūno veiksmams bei poelgiams. Nuo pirmosios savo gyvenimo akimirkos žmogiškoji Kristaus Siela, daug labiau nei kokia nors kita būtybė, buvo užlieta tos tikrosios Žodžio šviesos, apšviečiančios kiekvieną į pasaulį ateinantį žmogų (Jn 1, 9). Ji gėrėjosi dieviškosios Esmės regėjimu veidas į veidą, todėl vienu žvilgsniu perprato beribį aukščiausiosios Būties grožį ir dieviškojo sprendimo, pašaukusio ribotas būtybes dalyvauti nesibaigiančioje palaimoje, išmintį. Ji suprato savo kilnią misiją ir užsidegė didžiausia meile žmogui bei Dievui. Ši meilė užgimė kartu su Jo gyvybe ir ne tik pripildė Jo sielą, bet ir savitai paveikė Jo kūną tą akimirką, kai jis Šventosios Dvasios veikimu buvo suformuotas iš Mergelės Marijos kūno. Dėl to Jo meilės poveikis atsiliepė Jo žmogiškai Širdžiai; ši ėmė plakti, siųsdama atpirkimo Kraują į Jo šventąsias gyslas.
Nes jam buvo kitaip nei visiems žmonėms ‒ pradžioje jų širdį plakti verčia tik žmogaus kūno gyvybinė jėga, kol, prabudus protui, jausmai nesukelia fizinių impulsų, pagreitinančių arba prislopinančių širdies darbą. Ne taip buvo Dievažmogiui: Jo Širdis nuo pirmosios savo gyvenimo akimirkos atsiliepė į Jo Sielos meilės įsakymą, meilės, kurios galia veikti Jo žmogišką Širdį buvo tokia nuolatinė ir tokia stipri, kaip ir gyvybingumo jėga; meilės, kuri pirmąją Įsikūnijimo akimirką buvo tokia pat karšta, kaip ir šią valandą danguje. Nes žmogiška Įsikūnijusio Žodžio meilė, kylanti iš Dievo ir kūrinių protinio pažinimo, buvo tokia pat tobula kaip ir tas pažinimas ir todėl negalėjo didėti; tačiau, būdamas mūsų Brolis ir pavyzdys visuose dalykuose, Jis kasdieną vis labiau atskleidė mums Savo dieviškos Širdies subtiliausią jautrumą.
Jėzaus atėjimo į šią žemę metu žmogus buvo pamiršęs, kaip reikia mylėti, nes jis pamiršo, kas yra tikrasis grožis. Jo kūniška širdis tarsi pateisino jo netikrą meilę netikriems gėriams: jo širdis buvo tik anga, per kurią jo siela galėjo nuklysti nuo dangiškųjų dalykų į žemiškuosius ir eikvoti jiems savo jėgas bei lobį (Lk 15, 13). Į šį materialų pasaulį, kurį žmogaus siela turėjo pajungti jo Kūrėjo garbei; į šį pasaulį, kuris dėl liūdno tvarkos iškraipymo žmogaus sielą vertė vergauti savo pojūčiams ir aistroms, Šventoji Dvasia atsiuntė nuostabią galybę, kuri, tarsi stiprus svertas, turėjo grąžinti pasaulį į teisingą padėtį. Tai buvo Švenčiausioji Jėzaus Širdis ‒ kūniška širdis, kaip ir kitų žmonių; iš jos šventų tvinksnių į amžinąjį Tėvą kils meilės jausmai, kurie bus be galo malonus pagarbinimas begalinei Didybei dėl Žodžio ir žmogiškos Širdies vienybės. Tai nuostabiausių melodijų arfa, nuolatos skambanti veikiant meilės Dvasiai. Savo muzika ji apima visos kūrinijos muziką, pataiso jos netobulumus, pašalina trūkumus, suderindama visus nedarnius balsus į harmoningą visumą ir taip aukodama šlovingajai Švenčiausiajai Trejybei tobulą garbinimo himną. Švč. Trejybė gėrisi šia Širdimi. Pasak šv. Gertrūdos, tai vieninteliai vargonai, vienintelis Aukščiausiajam priimtinas instrumentas. Per jį turi pereiti bet koks meile degančio serafimo garbinimo himnas, bet kokia nuolanki negyvosios kūrinijos pagarba Dievui. Per ją vieną pasauliui ateina dangaus malonės. Ji yra mistinės kopėčios tarp žmogaus ir Dievo, visų malonių kanalas, kelias, kuriuo žmogus pakyla prie Dievo ir Dievas nusileidžia pas žmogų.
Šventoji Dvasia padarė Ją gyvuoju savo atvaizdu, ši Širdis yra Jos šedevras. Nors nenusakomuose dieviškųjų asmenų santykiuose Šv. Dvasia nėra meilės šaltinis, Ji yra esminė jų išraiška, arba, teologijos terminais, sąvoka. Tai Ji palenkia Švenčiausiąją Trejybę atlikti išorinius darbus, sukuriančius būtybes. Tuomet, suteikusi joms būtį, o kai kurioms – gyvybę, Ji (Šventoji Dvasia) išlieja jiems visą jų Kūrėjo meilės srautą. Tas pat pasakytina ir apie meilę, kuria Dievažmogis myli Dievą ir Žmogų: jos tiesioginė ir, taip sakant, materiali išraiška yra tvinksniai, kuriuos ji sukelia Jo dieviškoje Širdyje. Per šią Širdį Jis, tarsi vandenį ir kraują, ištryškusius iš jo perverto šono, išlieja pasauliui atpirkimo ir malonės versmę, po kurios eis dar turtingesnė šlovės versmė.
Vienas kareivis, kaip sako Evangelija, atvėrė ietimi Jėzaus šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens. Mes turime įsidėmėti šį tekstą ir tą jame pateikiamą faktą, nes čia mums atsiskleidžia tikroji mūsų švenčiamos šventės prasmė. Čia pasakojamo įvykio reikšmė yra stipriai pabrėžiama rimtais ir didingais žodžiais, kuriais šv. Jonas tęsia savo pasakojimą. Po ką tik cituotų žodžių jis prideda: „ Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte. Taip įvyko, kad išsipildytų Raštas.“ (Jn 19, 35-36) Čia Evangelija remiasi pranašo Zacharijo liudijimu – šis išpranašavo, kad malonės dvasia bus išlieta ant Dovydo namų ir Jeruzalės, pridurdamas: „Jie žiūrės į tą, kurį pervėrė.“
Žiūrėdami į Jo pervertą šoną, jie supras didžią tiesą, kuri yra visų Raštų ir visos istorijos santrauka: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ (Jn 3, 16) Ši didi tiesa amžiais buvo paslėpta simboliais; ją galėjo iššifruoti tik nedaugelis ir tai tik neaiškiai; bet ji paaiškėjo tą įsimintiną dieną, kai ant Jordano upės kranto visa Švenčiausioji Trejybė akivaizdžiai parodė, kas yra Tėvo išrinktasis Sūnus, kuriuo Jis gėrisi. Tai Jėzus iš Nazareto, Marijos Sūnus. Bet mums rūpi dar vienas labai svarbus apreiškimas: kaip Jėzaus į pasaulį atneštas amžinasis gyvenimas bus perduotas kiekvienam iš mūsų. Šis antras apreiškimas mums buvo duotas kareiviui ietimi atvėrus dievišką šaltinį, iš kurio ištekėjo tas Vanduo ir Kraujas, kuris, kaip sako Raštai, užbaigė Švenčiausiosios Trejybės liudijimą. „Mat yra trys liudytojai danguje, – sako šv. Jonas, – Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia, ir tie trys sutaria. Ir yra trys liudytojai žemėje: Dvasia, vanduo ir kraujas, ir šie trys sutaria“ (1 Jn 5, 7–8), tai yra, jie duoda tą patį liudijimą, kad Dievas suteikė mums amžinąjį gyvenimą ir tas gyvenimas yra Jo Sūnuje. Šiuose žodžiuose slypi labai gili paslaptis, bet mums ją paaiškina šios dienos šventė. Ji mums parodo, kaip per Dievo-žmogaus širdį buvo atliktas dieviškas darbas, ir kaip per tą pačią Širdį buvo įvykdytas nuo amžinybės Tėvo išminties sumanytas planas.
Gailestingasis Tėvo planas buvo perduoti Savo laimę kūriniams, padarant juos per šv. Ostiją Savo dieviškosios prigimties dalininkais ir Savo mylimojo Sūnaus nariais; ir visi Trejybės išoriniai darbai nukreipti į tą patį tikslą. Atėjus laiko pilnatvei, mūsų žemėje pasirodė Tas, kuris atėjo per vandenį ir kraują. Dvasia, kuri kartu su Tėvu ir Sūnumi davė savo liudijimą ant Jordano upės krantų, čia vėl jį duoda, nes šv. Jonas tęsia: „Ir Dvasia tai paliudija, nes Dvasia yra tiesa.“ (1 Jn 5, 6) Dvasia, kaip moko Evangelija, išeina su vandeniu iš Išganytojo versmių ir padaro mus vertus kartu su vandeniu ištekančio brangaus Kraujo. Tada žmonija, atgimusi iš vandens ir Šventosios Dvasios, įgyja teisę įeiti į Dievo karalystę; ir taip Bažnyčia, paruošta savo Sužadėtiniui tuose pačiuose krikšto vandenyse, susivienija su Įsikūnijusiu Žodžiu šventųjų paslapčių Kraujyje. Mes, būdami tos šventos Bažnyčios nariais, turime tą pačią vienybę su Kristumi; mes esame kaulas Jo kaulo ir kūnas Jo kūno; mes gavome galią visai amžinybei tapti Dievo įsūniais ir dalininkais Jo dieviškojo gyvenimo, kurį Jis, Tėvo Sūnus iš prigimties, turi Tėvo prieglobstyje.