Brangūs tikintieji, krikščioniškoji ikonografija, sakralinė tapyba ir religinės skulptūros menas yra esminė Katalikų Tradicijos dalis. Žodis „ikona“, graikiškai – eikon (εικων), reiškia ATVAIZDĄ. Katalikams ikonos ir šventieji paveikslai yra, galima sakyti, tam tikro Katalikų mokymo ir tiesų atvaizdai, kurie iš tikrųjų skirti Dievo garbei ir asmeninei maldai.
Ikonos, šventieji paveikslai ir religinės skulptūros taip pat yra lyg mūsų išganymą liudijančios dvasinės knygos ir katekizmai, kuriuose yra „rašoma“ teptuku bei spalvomis ir kurie pilni simbolizmo. Viduramžiais ikonos ir sakralinis menas buvo vienas svarbiausių Bažnyčios mokymo metodų.
Aišku, kad svarbiausias ikonos tikslas nėra sukelti malonius estetinius pojūčius. Ne! Jos tikslas yra kelti žmonių širdis, sielas ir protus į dangiškąją ir dvasinę tikrovę. Toks yra sakralinio meno tikslas. Todėl mums reikia, brangieji, žiūrėti į religinį paveikslą ar skulptūrą dvasiškai ir teisingai. Bažnyčios ikonos, paveikslai, skulptūros atstovauja dvasiniam pasauliui ir dangiškajai realybei ir mums reikia juos gerbti. Šie šventi dalykai regimu būdu reprezentuoja nematomus ir svarbius dvasinius dalykus. Turime sakyti, kad viena pagrindinių šio sakralinio meno temų yra žmonijos išganymas, kuris reiškia Dievo meilę žmonijai.
Taip, sakralinis menas yra pilnas Dievo meilės atvaizdų, bet iš tiesų mūsų kasdieniame gyvenime Dievo meilė yra labai abstrakti ir mums tik teorinė. Dievo meilė yra nematomas dalykas, dvasinis dalykas, ir visada atrodo labai tolima, tik teorinė. Tačiau, kita vertus, Dievas tikrai stengiasi mums parodyti Savo begalinę meilę įvairiais regimais būdais.
Švč. Jėzaus Širdies apsireiškimai šventajai Margaritai Marijai Alakok XVII a. yra labai panašūs į šventą ikoną. Ką turiu omenyje? Pasistenkite mane suprasti... Tai reiškia, kad per tuos apsireiškimus mūsų Viešpats Jėzus Kristus norėjo mums suteikti savo meilę ir jos priminimą. Bet Jis norėjo, kad tas priminimas būtų matomas, regimas priminimas tam, kad mums būtų lengviau. Kaip ikona, šventas paveikslas.
Meilė yra dvasinis dalykas, neregimas. Jėzaus Širdis yra Jo meilės simbolis, Jo meilės ikona, Jo meilės reprezentacija, atvaizdas. Jis sako: „Nepamiršk mano meilės jums.“ Jėzaus Širdis nėra tik meilės simbolis, Ji yra realus dalykas, kurį mes iš tiesų garbiname. Bet Jo Širdis taip pat primena mums, kad Jis mus myli.
Jo Širdis buvo parodyta šventajai Margaritai Marijai liepsnose (tokia yra Dievo meilė), šviečianti skaisčiau už saulę ir skaidri kaip krištolas, su žaizda. Tai išreiškia Jo karštą, tikrą meilę mums. Ant Širdies yra erškėčių vainikas, simbolizuojantis žmonių nuodėmes, ant jos uždėtas kryžius, Jo pasiaukojimo už mus simbolis.
Mūsų Viešpats pasakė: „Štai Širdis, kuri taip mylėjo žmones … Vietoj padėkos iš didesnės (žmonijos) dalies susilaukiu tik nedėkingumo ir šaltumo.“ Baisu! Taip negali būti, brangieji! Mums reikia būti ištikimiems ir atsiliepti į Jo meilę.
Pirmasis ir svarbiausias Dievo įsakymas yra mylėti savo Dievą visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai mūsų gyvenimo pamatas. Labai įdomu, kad iš tiesų šis pirmasis įsakymas turi prielaidą. Kokią prielaidą? Mes galime formuluoti pirmąjį Dievo įsakymą taip: mylėkite savo Dievą visa širdimi, visa siela ir visu protu, nes Jis pirmasis mylėjo Jus ir myli Jus dabar.
Prielaida ta, kad Dievas mylėjo mus prieš mums Jį pamilstant. Vadinasi, įsakymas mylėti Dievą yra ATSAKYMAS į Jo meilę. Dievas nori, kad ši meilė būtų abipusė, tarpusavio ir amžina.
Nepaisant to, yra labai lengva pamiršti, pvz., dienos metu ar darbo metu, kad iš tiesų Dievas mus myli, ir kad Jis iš tiesų daro mums gera. Gali kilti klausimas: kokį gėrį Dievas daro man dabar? Aš nieko nejaučiu ir nieko nemata! Panašiai taip pat labai lengva pamiršti kitų meilę mums, ypač jeigu nėra meilės priminimo... meilės ikonos. Mums reikia meilės priminimų.
Pvz., sutuoktiniai turi dažnai priminti vienas kitam: „myliu tave“, „pasiaukosiu dėl tavęs“, „aš tave gerbiu“, „palaikysiu tave“ ir t. t. Sutuoktiniai turi parodyti tą meilę konkrečiais žodžiais, veiksmais, pasiaukojimu ir kt. Jeigu ne, tada tarpusavio meilė labai greitai atšąla ir atsiranda atstumas. Panašiai yra ir su Dievo meile. Bet supraskite, kad Dievo meilę mums yra dar sunkiau pamatyti ir pajausti, todėl galime greičiau atšalti.
Brangieji, prisiminkime, kad katalikų meilė yra pirmiausia norėti gera kitam ir daryti gera kitam. Taip pat prisiminkime, kad mes visiškai, totaliai priklausome nuo Dievo. Kiekvieną sekundę Dievas duoda mums gyvybę. Kiekvienas mūsų širdies tvinksnis, kiekvienas oro įkvėpimas priklauso nuo Dievo. Vadinasi, Dievas mus myli NUOLAT, be perstojo. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė moko mus dvasinės kūdikystės. Kaip kūdikis visiškai priklauso nuo motinos ir tėvo, taip ir mes nuo Dievo!
Problema yra ta, kad mes negalvojame apie tą faktą, tą tiesą ir todėl atrodo, kad Dievas yra labai toli. Bet Dievas jokiu būdu negali būti toli. Tai neįmanoma! Tai iliuzija! Jeigu Jis būtų toli, mes neegzistuotume. Mūsų buvimas – aktyvi ir nuolatinė Dievo meilė mums. Jis daro mums gera kiekvieną sekundę. Jis aktyviai mus myli kiekvieną sekundę. Pažiūrėkite, pvz., į savo sveikatą. Tai yra Jo dovana mums. Galbūt netobula, bet mes vis dar neturime rimtos problemos ar ligos, pvz., vėžio arba kitokios. Turime suprasti, kad mūsų sveikata yra tik vienas aktyvios ir nuolatinės Dievo meilės mums pavyzdys. Taip pat, pvz., mūsų regėjimas yra nuolatinė Jo meilė mums. Pagalvokite apie aklus žmones. Kaip jiems sunku gyventi. Bet mes turime regėjimą. Mes negalime šios dovanos laikyti savaime suprantamu dalyku. Tai aktyvi ir konkreti Dievo meilė mums. Klausa? Ar esame kurti? Tai nuolatinė Dievo meilė. Galime vaikščioti, kalbėti... Bet kai kurie žmonės to negali. Tai nuolatinė Dievo meilė mums. Bet mes pamiršome, kad viskas priklauso nuo Dievo, ir tai Jo meilė mums. Mes esame Jo vaikai, kūdikiai. Būkime dėkingi!
Mūsų Viešpaties stebuklai taip pat buvo meilės ir mūsų priklausomybės nuo Dievo priminimas. Jis gydydavo ligonius (aklus, raupsuotus žmones), padaugindavo maistą, išvarinėdavo piktąsias dvasias, netgi prikeldavo mirusiuosius. Jis rodė begalinę Dievo meilę žmonėms ir primindavo jiems, kad jie priklauso Dievui. Tie stebuklai yra tarsi Dievo meilės ikonos.
Taip pat Senojo Testamento laikais Dievas tiek daug kartų stebuklais Izraeliui įrodė, kad Izraelio egzistavimas, tauta, valstybė, karalystė, laimė, klestėjimas ir t. t. visiškai priklauso nuo Jo ir Izraelio ištikimybės Jam. Tai kitos Dievo meilės ikonos.
Kaip sakiau, Jėzaus Širdies atvaizdai yra Dievo meilės priminimas ir ikona. Todėl, brangieji, mums reikia išmokti teisingai žvelgti į Jėzaus Širdies paveikslą, skulptūrą ir atvaizdą. Mes matome Jo Širdį. Kaip suprasti? Aišku, žvelgdami į Jėzaus Širdies atvaizdą galime turėti labai daug įvairių gerų intencijų. Nėra vieno metodo. Tačiau pirmiausia Jo Širdies atvaizdas namuose, koplyčioje, bažnyčioje turi mums priminti, kad Dievas DABAR konkrečiai myli mane ir daro man gera... netgi šią akimirką: Jo dėka mano širdis plaka, galiu gyventi toliau, kvėpuoti, regėti, klausytis, juoktis, kalbėti, giedoti, mąstyti ir t. t. Tai yra paprasti dalykai, bet taip pat galime tą akimirką atsiminti nuolatinę Dievo meilę, kuri duoda mums dabar antgamtinių dovanų, pašvenčiamąją malonę, Trejybės apsigyvenimą mūsų sielose, tikėjimo dorybę ir t. t.
Brangūs tikintieji, galima sakyti, kad šventosios Mišios taip pat yra Kristaus meilė mums, jos „ikona“. Jose mūsų Viešpats pasiaukoja kiekvieną dieną. Jis aukoja savo kūną ir kraują už mūsų nuodėmes. Tai yra nuolatinė meilė. Stenkimės, brangieji, pagarbiai) žiūrėti į Jėzaus Širdies atvaizdą ir atsiminti dabartinę ir nuolatinę Dievo meilę mums. Prašykime Švč. M. Mariją pagalbos, aukokime šiandienos Mišias ir priimkime šventąją Komuniją šiomis intencijomis. Amen.
Kun. Shane Pezzutti yra šv. Pijaus X kunigų brolijos prioras Kaune.