Šventoji Romos Imperija - Bažnyčios gynėja

Šventoji Romos Imperija yra svarbus ir unikalus pasaulio istorijos, politikos, kultūros reiškinys, sukėlęs daugybę ginčų ir skirtingų vertinimų. Šito fenomeno aptarimas nėra vien rausimasis po praeitį. Tai tema, ne mažiau aktuali ir šiais laikais, nes ji parodo, jog žmonija buvo pasiekusi daug geresnių tarptautinio sambūvio bei valstybių vidaus santvarkos formų, nei dabartinė „pasaulinė liberalios demokratijos diktatūra“. Jei dabartiniai tarpvalstybiniai dariniai, pvz., Europos Sąjunga, neretai tarnauja kaip įrankis plėsti nedorybėms (prisiminkime kad ir neseniai priimtą ES dokumentą apie gėjų teisių užtikrinimą ir „homofobijos“ pasmerkimą), tai Šventoji Romos Imperija – priešingai, tarnavo tam, kad daugelyje Europos šalių įsigalėtų krikščioniška tvarka. Ji ugdė dorą ir harmoningą visuomenę, suteikė laisvę išsiskleisti savo geiduliams nevergaujančiai žmogaus asmenybei, padėjo Bažnyčiai išugdyti daugybę šventųjų, kūrė ramiu grožiu ir darna spindinčią kultūrą, tokią nepanašią į dabartinius kultūros griuvėsius, kuriuose po kubizmo ir kitokių „-izmų“ nuniokojimo jau beveik nebepajėgiama sukurti ką nors gražaus. Degradavęs menas – degradavusių sielų atvaizdas.

 

 

Norint tinkamai suprasti tokį daugiabriaunį reiškinį kaip Šventoji Romos Imperija, reikia įvertinti jo „teoriją“ bei „praktiką“ – išanalizuoti tiek konkrečią istorinę, tiek ir politinės bei kultūrinės minties terpę, kurioje jis gyvavo. Norėdamas paskatinti diskusiją ir tyrimą, pateiksiu vieną iš šiuolaikiniam žmogui būdingų požiūrių į šį mus dominantį reiškinį.

Lietuvos teisininkas M. Riomeris rašo: „Galima pasakyti, kad Karolio Didžiojo įkurtoji Šventoji Romos Imperija iš tiesų tebuvo tik šios Imperijos fikcija... Gal jokioje kitoje žmonių istorijos gadynėje nebuvo tokio gilaus kontrasto tarp žiaurios tikrenybės ir išsvajotos tobulos santvarkos, pagrįstos idėjų kūriniais“[1]. Kaip sužinoti, ar šitoks teiginys atitinka istorinę tikrovę?

Nagrinėjant Šventąją Romos Imperiją (toliau ŠvRI) kaip sociokultūrinį ir politinį fenomeną, iškyla įvairių probleminių klausimų. Pabandykime išskirti pagrindinius iš jų:

1) Ar ŠvRI tikrai galima laikyti katalikiškos Romos Imperijos tęsiniu?

2) Ar atitinka tikrovę teiginys, kad ŠvRI buvo visos katalikiškos krikščionijos politinė organizacija?

3) Kaip ŠvRI realybės kontekste traktuoti popiežiaus ir imperatoriaus vaidmenis ir jų tarpusavio santykį katalikiškoje hierarchijoje?

4) Kokiu principu vadovaujantis galima spręsti apie ŠvRI vieningumą ir universalumą?

Pabandykime patikrinti Riomerio teiginį, atsakydami į šiuos klausimus.

Pradžioje derėtų trumpai nušviesti katalikišką politikos sampratą. Vienintelė institucija, kurią pats Dievas įsteigė žemėje gelbėti viso pasaulio žmonių sieloms – Katalikų Bažnyčia (lot. Sancta Ecclesia Catholica) vykdo Kristaus įsakymą plėstis po visą pasaulį, krikšto bei kitais sakramentais ir Jo apreikštu mokslu įjungti žmones į save – mistinį Kristaus kūną, kurio galva yra pats Kristus. Žemėje šį kūną valdo popiežius, Kristaus vietininkas, Jį atstovaujanti galva. Tik tokiu būdu, per vienintelę teisingą religiją ir vienintelę Bažnyčią įmanoma išgelbėti sielas nuo pragaro ir vesti į dangaus karalystę. Kadangi visi žmonės turi pasiekti išganymą, ši Bažnyčia siekia apimti visą pasaulį.

Tai yra galų gale ir katalikiškos politikos siekis – niekur nesustoti, plečiant Katalikų Bažnyčios ribas. Neatsitiktinai tiek pasaulinė krikščionija, tiek jos konkreti politinė organizacija – Šventoji Romos Imperija – buvo vadinama Res publica Christiana („Krikščionių valstybe“), o kartais – Res publica humani generis („Žmonių giminės valstybe“). Šv. Romos Imperija – šios pasaulinės Bažnyčios, visos krikščionijos organizacijos politinė pusė. Ji yra tarsi mistinio Kristaus kūno šarvai, ginkluotos rankos, kurioms Bažnyčios hierarchija įteikia kalaviją – vieną iš dviejų kalavijų, kuriuos abu, eidami su Kristumi, turėjo jo apaštalai – pirmieji jo kunigai (plg. Lk 22, 38). Vieną iš tų kalavijų, dvasinį, Bažnyčia pasilieka sau – dvasinei valdžiai, kitą, materialinį, įteikia imperatoriui ir Imperijai – pasaulietinei valdžiai. Kalavijai skirti kovoti prieš šėtoną, už Dievo garbę bei sielų išganymą. Dvasinis kalavijas yra Bažnyčios Mišios, maldos ir kiti dvasiniai ginklai, o materialinis – valstybės teisė ir ginkluota jėga. Jais kovojama, kad kuo daugiau sielų išvengtų pragaro ir patektų į dangaus karalystę. Žemiškoje plotmėje už šį tikslą kovojama stengiantis palaikyti Dievo ramybę ir tvarką visame pasaulyje. Tai daroma krikščionijos viduje, užtikrinant joje „kūnišką“ taiką – iki minimumo sumažinant katalikų ir jų valdovų tarpusavio karų skaičių, taip pat baudžiant maištininkus prieš pasaulio tvarką, kokio aukšto rango valdovai jie bebūtų. Toliau, siekta užtikrinti dvasinę taiką – šalinti erezijas, kurios yra lyginamos su epidemijomis, mirtinai pavojingomis sieloms. Galiausiai, taiką stengiamasi užtikrinti ir krikščionijos išorėje, ginant nuo neištikimų Kristui (infidelii – netikėlių) politinių jėgų puolimo, plečiant Kristaus valstybę – einant ginti naujai pakrikštytų jos pasienių (pvz., Livonijos ordino užimtų žemių) arba siekiant išvaduoti katalikiškas žemes (pvz., Palestiną ar Ispaniją).

Taigi matome, kad ŠvRI nebuvo aiškinama kaip apibrėžta teritorinė valstybė. Ji turi apimti visą pasaulį, jos imperatoriui turi būti pavaldžios visos karalystės. Šios vasalinės karalystės, kaip ir V a. katalikiška tapusios Romos Imperijos provincijos, traktuojamos kaip imperijos dalys. Net po 8 šimtmečių – XIII a. šv. Tomas Akvinietis įvairius valdovų valdomus politinius vienetus tebevadina provincijomis. Kristaus valstybės, taigi ir viso pasaulio sostinė yra Roma, kurioje pats Kristus liepė pasilikti savo vietininkui – pirmam popiežiui šv. Petrui. Imperatorius gi kartu su šių provincijų valdovais, kaip žemesnė, pasaulietinė valdžia, turi būti pavaldus popiežiui ir bažnytinei – dvasinei valdžiai, kaip kūnas pavaldus sielai. Popiežiui turi būti pavaldūs visi tikintieji – net valdovai ir aukštieji dvasininkai, nes pats Kristus perdavė Petrui raktus nuo dangaus karalystės, į kurią kiekvienas žmogus siekia įeiti. Karalių ir net imperatoriaus (kur tik jis reziduotų – Romoje, Konstantinopolyje ar Vokietijoje) pavaldumą Šv. Sostui popiežiai skelbia nuo pat pirmųjų amžių po Kristaus. Tiesa, popiežiaus ir dvasinės hierarchijos valdžia nėra tiesioginė – viduramžių krikščionijos negalime vadinti teokratija siaurąja prasme. Tiesioginę politinę valdžią vykdė pasaulietiniai valdovai. Bažnyčia turėjo netiesioginę valdžią – diktavo politikai esminius principus, kuriems ji privalėjo paklusti. Naujaisiais laikais pasirodė, kaip tokia Bažnyčios valdžia buvo reikalinga, kadangi atmetus Bažnyčios įtaką politikai, atsirado daug daugiau nei viduramžiais socialinių neteisybių valstybių viduje, katalikai valdovai ėmė sudarinėti politines sąjungas su katalikybės priešais, žymiai išaugo karų mastas.

Suprantama, ši vizija gali atrodyti kaip vien gražus idealas, neatitinkantis tikrovės, ir išties, tikrovė dažnai gerokai nuo jo nutoldavo. Pabandykime pasižiūrėti, kokia gi buvo reali padėtis.

 

 

III–IV a. sandūroje Romos imperatorius Dioklecianas, norėdamas palengvinti gynybą, padalino Imperiją į 4 dideles ir į daug smulkių dalių. Šiems regionams buvo suteiktas politinis savarankiškumas, kuris tolydžio didėjo. Didėjo ir ekonominė regionų autarkija, stiprėjo ūkio agrarinis pobūdis. Šie ir kiti faktoriai paruošė dirvą iš jų išaugusiai feodalizacijai ir patriarchalinei autarkijai. Taip pat ryškėja skirtumas tarp rytinės ir vakarinės Imperijos dalių. Jose iškyla subsostinės – Vakaruose Milanas, Ravena ar kitas miestas, o Rytuose – Konstantinopolis. Jose reziduoja „subimperatoriai“, padedantys pagrindiniam imperatoriui valdyti Imperijos dalis. Vis dėlto pasaulio sostine laikoma Roma, nors jos realus vaidmuo ne visada atitiko šią nuostatą.

Matome, kad dar pagoniška, o paskui ir katalikiška Romos Imperija, ypač Vakarinėje dalyje, nustoja būti politiškai ir ūkiškai valdoma vieno valstybinio biurokratinio aparato iš vieningo centro. Nepaisant to, ji tebevadinama Romos Imperija. Tai palengvina suprasti, kodėl krikščionija, sudaryta iš savarankiškų feodalinių valdų, nuo tada daugelį amžių traktuota kaip viena pasaulinė katalikiška imperija. Taip pat pradedame matyti perėjimo nuo antikinės prie Šventosios Romos Imperijos laipsniškumą. Šis laipsniškumas pastebimas ir iš kitų istorinių procesų.

Konstantinas tęsia pradėtas reformas, taip pat įveda kanclerio, rūmininko, iždininko ir kt. pareigybes. Jos egzistuos ir vėliau vadinamojoje Bizantijoje bei Vakarų imperatoriaus Karolio Didžiojo aplinkoje. Pareigūnai vadinami comiti – draugais. Comitus nuo Karolio laikų yra lotyniškas grafo – imperatoriaus vietininko tam tikroje teritorijoje – pareigybės pavadinimas.

391 m. ortodoksali katalikybė, nugalėjusi arijonizmo ereziją, tampa oficialia visos Romos Imperijos religija. Uždraudžiami pagoniški kultai. Imperijos valdymas ir vidaus politika glaudžiai susisieja su Visuotine (gr., lot. Catholica) krikščioniška (lot. Christiana) Bažnyčia, dar vadinta Orthodoxa (teisingo tikėjimo Bažnyčia). Taigi dirbtinis skirstymas, kad vieninga krikščionių Bažnyčia 1054 m. suskilo į „katalikų“ ir „ortodoksų“ Bažnyčias, neturi pagrindo, kadangi Visuotinei Krikščionių Bažnyčiai nuo pat pradžių taikyti abudu – Catholica ir Orthodoxa apibūdinimai. Nuo Katalikų Bažnyčios 1054 m. atskilo dalis, praradusi ir visuotinumą, ir ortodoksiją, nes ilgainiui vis labiau iškraipė teisingą iš Kristaus gautą tikėjimą.

Bet IV a. ši Bažnyčia lieka vieninga, nors nuo 395 m. Romos Imperija valdoma jau dviejų imperatorių. Kristaus kūnas lieka vieningas, valdomas vieno aukščiausio valdovo – popiežiaus, nepaisant, kiek bebūtų vietinių jam pavaldžių valdovų. Popiežiai vienaip ar kitaip dokumentais ir veiksmais pabrėžia savo aukščiausią valdžią, nors realiai su ja dažnai nesiskaitoma. Pabandykime trumpai nušviesti popiežių kovą už savo iš Dievo gautų teisių realizavimą.

Naujajame Testamente randame, kad šv. Petrui, pirmajam popiežiui, Kristus sakęs: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18). Kristus suteikia savo vietininkui aukščiausią valdžią Bažnyčioje ir pasaulyje, vadindamas jį uola, ant kurios Jis pastatys savo Bažnyčią, ir pažada jam duoti dangaus karalystės raktus (Mt 16, 18–19). Raktas yra simbolis visiškos jurisdikcijos tiems, kam kalba Dievas (plg. Izaijo 22, 22). Turintis dangaus karalystės raktus turi valdžią, iš kurios plaukia visos kitos valdžios – juk kiekvieno žmogaus tikslas patekti į šią karalystę. Savo pažadą Kristus įvykdo po prisikėlimo, liepdamas Petrui: „Ganyk mano avis“. Žodis „ganyti“ graikiškai reiškia „valdyti“ (tą matome daugelyje Senojo Testamento vietų). Taip pat Petrui duota aukščiausioji mokomoji valdžia (Lk 22, 32)[2].

Pirmųjų Romos vyskupų laiškai gina šias teises. Jie atspindi teologinę nuostatą, kad Roma yra aukščiausia katalikiškame pasaulyje – ne tik pasaulietiškai, dėl savo kaip amžinos Imperijos sostinės statuso, bet ir dvasiškai – dėl to, kad čia Bažnyčios valdžia įkurta Petro ir Pauliaus – aukščiausiųjų apaštalų (tai oficialiai paskelbė popiežius Damazas I (366–384)). Popiežiui Petrui bėgant nuo pagonių kankinimų iš Romos, jam pasirodo Kristus ir liepia grįžti atgal.

Dar popiežius Kalikstas I (217–222) paskelbė išskirtinę Romos vyskupo poziciją. IV a. Romos imperatorius Teodozijus Didysis pripažino Romos vyskupui aukščiausią valdžią krikščionijoje ir ortodoksijos (tikrojo tikėjimo) saugotojo vardą[3]. Šis imperatorius valdė visą Romos Imperiją (tiek rytinę, tiek vakarinę dalį) – tuo metu praktiškai visą pasaulio krikščioniją. Tai, kad Teodozijus pripažino bažnytinės valdžios viršenybę, rodo faktas, kad Mediolanumo (Milano) vyskupas šv. Ambrozijus privertė imperatorių viešai 8 mėnesius atgailauti už žudynes, jo sukeltas malšinant sukilimą Tesalonikuose[4]. Teodozijus, 395 m. padalinęs Imperiją savo sūnums, buvo paskutinis imperatorius, tiesiogiai valdęs abi Imperijos dalis.

Popiežius Leonas I (440–461) 451 m. protestuoja prieš bandymą sulyginti Katalikų Bažnyčios patriarchų (Romos, Konstantinopolio, Antiochijos ir Aleksandrijos) teises ir gina Romos vyskupo primatą prieš visus kitus. Taip jis skelbia aukščiausią savo valdžią abiem Imperijos dalims. Palaipsniui tokia Romos vyskupo viršenybė pripažįstama ir vėlesniųjų imperatorių (pvz., Vakarų imperatoriaus Valentiniano III 445 m. ediktas pripažįsta popiežiaus viršenybę Vakarų Romos Imperijos vyskupijoms).

Tuo tarpu Imperijos pasienio provincijose ilgainiui apsigyvena germanų (Rytuose – slavų) gentys, kurios įsileistos tam, kad gintų Imperiją nuo iš išorės puolančių barbarų genčių. Šios genčių valdos buvo pavaldžios imperatoriui. Ši tradicija išliko ir vėlesniais laikais, kai germanų karalystės pripažino savo pavaldumą Konstantinopolio ar Šventosios Romos imperatoriams. Vis dėlto katalikiška Vakarų Romos Imperija turėjo pasiduoti vėlesnei germanų bangai. Dauguma jų buvo arijonų erezijos išpažinėjai. Išimtį sudarė frankai, priėmę tikrąjį katalikišką tikėjimą. Dėl to Vakarų katalikai – romanizuoti Galijos gyventojai – juos sutikdavo kaip išvaduotojus.

476 metai tais laikais nelaikyti visiško Imperijos valdžios žlugimo Vakaruose data, kaip įprasta modernioje istoriografijoje. Roma buvo užimta ir plėšta barbarų ir anksčiau. Taip pat ir anksčiau kilnojosi Imperijos valdžios realus centras, ją valdydavo tai vienas, tai du imperatoriai. Germanai gynė Imperijos sienas, tarnavo legionuose, vadovavo armijoms, vietinei, ar net centrinei administracijai. Neatsitiktinai germanų skirų genties vadas Odoakras, nuvertęs Vakarų Imperatorių, nusiuntė jo valdžios ženklus Rytų Imperatoriui, kuris nuo tada pripažįstamas kaip turintis aukščiausią valdžią tiek Rytų, tiek Vakarų krikščionijai. Konstantinopolio imperatoriai norėjo sustiprinti šią poziciją, naudodami dar 381 m. Konstantinopolio bažnytiniame susirinkime patvirtintą Naujosios Romos pavadinimą, pritaikytą rytinei Romos Imperijos daliai[5]. Šis pavadinimas reiškė, kad skirtingai nuo vakarinės Imperijos dalies, kur viešpatavo pagonys, atsiranda katalikiška Imperija. Šv. Augustinas (345–430) dar 410 m. paaiškina, kad naujoji Roma yra ne Konstantinopolio miestas, o Katalikų Bažnyčia. Dar pagoniška Romos Imperija buvo suvokiama kaip po visą pasaulį besiplečianti valstybė, turinti viešpatavimo teisę visoms pasaulio žemėms. Jos ribos yra ten, kur pasiekia romėnų ginklas. Naujoji Roma gi plito tiek, kiek plito jos nešamas krikštas ir Kristaus tvarka. Vėliau popiežiai, remdamiesi Augustino aiškinimu, gynė savo kaip Naujosios Romos valdovo aukščiausią poziciją[6]. Tiesa, kol popiežius neturėjo reikiamos galios, svarbus vaidmuo ginant ir valdant šią Naująją Romą tekdavo imperatoriui.

Germanų valdovai Vakaruose dažnai pripažino Konstantinopolio imperatorių kaip savo siuzereną, prašydavo ir gaudavo iš jo titulų. Odoakras prašė patricius romanorum titulo. Teodorikas Didysis, V a. I pusės galingiausias valdovas krikščionijos Vakaruose, gavo konsulo titulą. Frankų karalius (482–511) Chlodvigas gavo ir patricijaus ir konsulo titulus.

 

 

Konstantinopolio imperatoriai taip pat suvokė savo teisę į aukščiausią valdžią ir pareigą išlaikyti katalikišką tvarką visoje krikščionijoje. Tiesa, šis suvokimas dažnai išaugdavo į tendenciją viršyti savo įgaliojimus. Imperatoriai šaukė Bažnyčios susirinkimus, siekė kontroliuoti ir realiai kontroliavo vyskupų skyrimą ir veiklą, bandė keisti doktriną, iškraipydami Kristaus mokymą ar remdami jį iškraipančius judėjimus, pvz., arijonizmą, aiškinti savo valdžią kaip gaunamą ne per popiežių ir bažnytinę hierarchiją, o tiesiogiai iš Dievo be tarpininkų. Į tokius veiksmus negalėjo nereaguoti Šv. Sostas.

Popiežius Gelazijus I (492–496) laiške Konstanopolyje reziduojančiam imperatoriui, priešindamasis jo kišimuisi į Bažnyčios reikalus, išdėsto dviejų kardų doktriną. Žmonija turi du kardus: pasaulietinį ir dvasinį. Šv. Rašte randame, kad abu kardus Kristus, prieš jį suimant nukryžiavimui, liepė turėti savo apaštalams – pirmiesiems katalikų kunigams, kad apgintų jį. Šv. Petras, pirmasis popiežius, kerta kardu užpuolikui. Taigi kardai Kristaus teisėms žemėje ginti nuo pat pradžių duodami bažnytinei hierarchijai ir yra jos naudojami. Dvasinį kardą dvasininkija naudoja tiesiogiai, pasaulietinis gi Bažnyčios perduodamas jos nariams – imperatoriui, karaliams ir žemesniems valdovams, įvairių titulų riteriams, tarpininkaujant dvasininkijai. Pasaulietinis kardas naudojamas, jei atsiranda žmonių, kurie nesuvaldomi geruoju, tikybinės Bažnyčios drausmės priemonėmis. Pasauliečiai valdovai pavaldūs kunigams kaip sakramentų, būtinų sielos išgelbėjimui, teikėjams ir bendrai Bažnyčios disciplinai[7]. Valdymas – Dievo dovana visuomenei, todėl popiežiaus, valdančio sielas, autoritetas yra aukštesnis. Imperija yra tarsi pasaulinės Bažnyčios vykdomasis organas. Šią nuostatą iliustruoja Gervazijaus von Tilburgo laiškas Imperatoriui Otonui IV:

„Imperija ne tavo, bet Kristaus, ne tavo, bet Petro,– ne nuo tavęs ji teko tau, bet nuo Kristaus vietininko, Petro įpėdinio. Iš popiežiaus malonės ji buvo duota frankų karaliui, iš popiežiaus malonės dabar ji priklauso vokiečių karaliui – ne frankų“[8]. Iš šios pastraipos matome, kaip popiežiai grindė savo kaip translator Imperii, Imperijos perdavėjo vaidmenį[9]. Praktiškai realią valdžią Romoje laikui bėgant išlaikė vien popiežius. Realus Romos Imperijos ir jos teisės tęsinys Vakaruose įsigalėjus barbarams buvo vyskupijų organizacija ir bažnytinė teisė. Bažnyčios laisvė geriau buvo pasiekiama Vakaruose. Čia pasaulietinė valdžia mažiau galėjo trukdyti sielovados darbą. Siekdami tvarkos, palankiausios sielovadai, popiežiai iškeldavo į imperatoriaus sostą kandidatus, labiausiai padedančius tokią tvarką užtikrinti. Taip imperium ilgainiui buvo perduotas iš „graikų“ frankams, vėliau – vokiečiams.

Ši teorija apie valdžių paskirstymą katalikiškoje santvarkoje tapo daugelį amžių dominuojanti ir praktiškai pritaikoma krikščionijos politiniame gyvenime. Aukščiausioji valdžia pasauliui dar nuo romėnų laikų vadinama imperium. Jos turėtojas vadinamas imperatoriumi. Dievo, įsikūnijusio ir tapusio žmogumi Romos Imperijos teritorijoje – Kristaus valia, aukščiausią valdžią gavo popiežius. Būtent jis turi galią deleguoti ar nedeleguoti konkrečiam pasauliečiui pasaulietinį kardą. Šią teisę popiežiai vėliau, įgavę pakankamai galios, realizuodavo perduodami pasaulietinį imperium vertesnei dinastijai, ekskomunikuodami karalius bei imperatorius, ar mažindami jų galią, kai jų politika imdavo grėsti sielų išganymui.

Reikia pabrėžti, kad svarbiausia čia – ne teisės į valdžią realizavimas, o išsaugojimas teisingos krikščioniškos tvarkos – Ordo Christianus, kurioje užtikrinamos maksimalios galimybės žmogaus sielos išganymui paties Dievo įsteigtomis nekeičiamomis priemonėmis – sakramentais, Mišiomis, mokymu ir t. t. Visi pasaulio žmonės, net popiežius ir imperatorius, tėra šios tvarkos ir vienintelio teisingo tikėjimo tarnai. Reikia prisiminti, kad tos tvarkos išlaikymui tinkamiausia santvarka buvo feodalinė monarchija be biurokratinio aparato (nekliudžiusi centralizuotos bažnytinės hierarchijos laisvei sielovados darbe ir atsvėrusi karalių valdžios absoliutizavimo pretenzijas). Kiekvienas valdovas gali būti pakankamai savarankiškas, jei išlaiko minėtą tvarką valdomoje teritorijoje. Todėl nereikia stebėtis, kad ŠvRI nebuvo centralizuotai biurokratiškai valdomas politinis darinys. Čia netinka modernūs vertinimo kriterijai.

Buvo bandoma įtikinti ar paveikti bet kurį tvarkos pažeidėją, net popiežių. Pvz., imperatoriai nušalindavo Romos didikų intrigų dėka išrinktus popiežius. Popiežiai, skelbę klaidingus mokymus, būdavo pasmerkiami Bažnyčios susirinkimuose, įtikinami grįžti iš Prancūzijos karaliaus nelaisvės Avinjone į Romą.

Imperatoriai taip pat gindavo Romą nuo užpuolikų. Imperatorius Justinianas VI a. vid. sumuša arijonų germanų valdomas karalystes, prijungdamas jų žemes Italijoje, Šiaurės Afrikoje ir Pietų Ispanijoje tiesiogiai prie Rytų Romos Imperijos. Į šias žemes įėjo ir Romos miestas, kuriame rezidavo popiežius. Imperatoriai kaip aukščiausia pasaulietinė valdžia turėjo būti pirmieji apaštališkojo sosto, jų pačių pirmtako Teodozijaus pripažintos aukščiausios valdžios, gynėjai. Deja, jie, siekdami savo politinės galios stiprinimo, dažnai labiau gynė Konstantinopolio patriarchus. Į tai Roma taip pat atsakė teisiniais argumentais.

Grigalius I Didysis (590–640) vėl, kaip ir jo pirmtakai, reikalauja universalios – pasaulinės valdžios ir priešinasi augančioms neteisėtoms Konstantinopolio patriarchų pretenzijoms. Jis efektyviai vykdo politiką, plėsdamas popiežiaus valdžią Italijoje (imperatoriaus, reziduojančio Konstantinopolyje, administracija Italijai jau nebebuvo efektyvi), Šiaurės Afrikoje, rūpinasi Ispanijos, frankų, anglosaksų karalysčių bažnytiniais reikalais[10]. Bet natūraliam Šv. Sosto valdžios plitimui Vakaruose trukdė nemaža politinių kliūčių.

 

 

Nuo pat Vakarų Romos Imperijos smukimo pradžios popiežiams vienas didžiausių rūpesčių buvo apsaugoti Romą nuo germanų (kurie dažnai buvo eretikai) antpuolių. Arijonus germanus iš Rytų spaudė Rytų Romos Imperija (RRI), o iš Vakarų – vienintelė katalikiška germanų valstybė, frankų karalystė. 747 m. jos vyskupai visiškai pripažino Romos viršenybę. Nuo VI a. pab. į RRI tebevaldomą Italiją ima veržtis pusiau pagoniškos, pusiau arijoniškos langobardų gentys. Net po 600 m. tapusios katalikiškomis jos nesiliauja puldinėti Romos. Popiežius Steponas II prašo frankų karaliaus Pepino pagalbos. Šis 754–756 m. kampanijomis išvaduoja Romą nuo puolimo ir atiduoda popiežiui atkariautas iš langobardų RRI žemes. Tiesiogiai popiežiui pavaldžios žemės nuo Romos miestiečių dovanotų sklypų prasiplečia iki visos vidurio Italijos (maždaug tokio dydžio vadinamoji šv. Petro tėvonija išsilaiko iki 1870 m., kai popiežiaus žemes atėmė Italijos valdžia). Už nuopelnus Bažnyčiai Pepinas gauna patricius romanorum titulą. Suteikdamas tokį pat titulą, kaip ir Konstantinopolio imperatorius, popiežius rodo bent jau ne mažesnę nei jo valdžią. Pepinas atėjo į pagalbą Romai sunkiu metu, kai Konstantinopolio imperatorius nesuteikė pagalbos. Taigi jis labiau pasitarnavo popiežiui nei pats imperatorius, kurio valdžiai Pepinas atsisako grąžinti šv. Sostui atiduotas žemes.

Pepino sūnus Karolis Didysis tęsė tėvo darbą. Jis vėl apgynė Romą nuo tebepuolančių langobardų. Taigi frankų karaliai pasirodė bent jau ne mažiau už Konstantinopolio valdovus verti imperatoriaus – svarbiausio Katalikų Bažnyčios gynėjo – vardo. Taip pat jie buvo vertesni šio titulo nes, priešingai Rytų imperatoriams, nerėmė ikonoklastų – pasisakiusiųjų prieš paveikslų garbinimą – klaidos. Popiežius, karūnuodamas Karolį imperatoriumi, parodė savo aukštesnę už imperatorių valdžią.

800 m. Romos popiežius pats karūnuoja Karolį ir suteikia jam titulą Romanorum gubernans imperium. Tai reiškia maždaug „vairuojantis (valdantis) romėnų (aukščiausią) valdžią“. Žodis „valdantis“ rodo, kad šią valdžią Karolis turi ne iš savęs, o yra kaip gubernatorius gavęs iš popiežiaus. Karoliui suteikto titulo teisėtumą pripažįsta ir Konstantinopolio imperatorius. Jis pavadina Karolį Bazileus – titulu, kuriuo pats buvo tituluojamas[11]. Romos Imperijos valdžios tradicijos tęsėjas pripažįsta katalikiškos Vakarų Romos Imperijos atkūrimo faktą. Jis pripažįsta (nors ir po Karolio teritorinių nuolaidų) faktą, kad karalystės Vakaruose, iki tol buvusios ne vieningos ir (bent nominaliai) vasališkai pavaldžios jam kaip aukščiausiam katalikiškam pasaulietiniam valdovui, yra realiai suvienytos vieno valdovo, kuris vertas būti lygiu Rytų imperatoriui. Ar vienas iš katalikų valdovų vertas Imperatoriaus vardo, sprendžia teisiškai aukščiausias iš visų valdovų žemėje – pats Dievo vietininkas, šv. Petro įpėdinis Romos popiežius. Tai, kad realiai Karolis turėjo daugiau pasaulietinės galios už popiežių, nereiškė, kad jis laikė popiežių sau lygiu. Karolis save vadino Dešimties Dievo įsakymų sargu. Nors jis taip pat, kaip ir Rytų imperatorius aktyviai dalyvavo Bažnyčios vidaus gyvenime ir norėjo turėti įtakos jam, jo valdymas padėjo sudrausminti ir centralizuoti Bažnyčią, atsipalaiduoti nuo Konstantinopolio įtakos.

Situacija IX a. pr. šiek tiek primena IV–V amžius, kai krikščionija gyveno vienoje katalikiškoje Imperijoje su sostine Romoje, nors realiai vėliau valdomoje dviejų valdovų. Teisę į aukščiausią valdžią pasaulyje ir toliau skelbė popiežius. Dabar subsostinė Vakaruose buvo Vakarų imperatoriaus rezidencija Aachenas (dab. Vokietija), kurią pasirinko Karolis, o Rytuose – Konstantinopolis. Kai vėliau Rytų bažnytiniai vadovai įvykdė atskilimą nuo Bažnyčios, beliko tik vienas jai ir jos vadovui popiežiui ištikimas imperatorius. „Graikų imperatorius“, kaip nebekatalikiškas valdovas, buvo laikomas netikru – neištikimu tikram tikėjimui. Popiežius galutinai perdavė imperium Vokietijos karaliams. M. Riomeris rašo: „...Romos Katalikų Bažnyčia, besisavindama teisę spręsti pasaulinio imperiumo tikrumą ir jį disponuoti, skelbė teoriją, kad dėl Bizantijos Imperatorių shizmos teisėtoji imperiumo galia tapusi Bažnyčios perkelta iš shizmatikų graikų į Kristaus Bažnyčiai ištikimus germanus ir šiuo sprendimo titulu teisėtais pasaulio valdovais esąs imperatorius Karolis ir jo įpėdiniai. Pasaulinės Imperijos fikcija buvo tiek reali, kad skaitant anos gadynės publicistiką (...), galima būtų manyti, kad Vakarų Romos Imperija buvusi tikrenybės faktu, kaip tikra bent vakaruose universalinė valstybė“[12]. Tai kas gi vis dėlto buvo ŠvRI – fikcija ar universali valstybė? Bandykime į tai atsakyti.

 

 

Reikia pripažinti, kad Karolio Didžiojo valdyta Vakarų Imperijos teritorija apėmė praktiškai visą Vakarų (lotyniškąją) krikščioniją, dar neužimtą musulmonų (šie valdė Šiaurės Afriką ir Pietų Ispaniją). Karolis toje teritorijoje vykdė savo kontrolę – kaip IV amžiuje Konstantinas, skyrė atskirų sričių valdytojais (grafais – comiti) kilminguosius, jam ginklu tarnavusius žmones. Kur baigėsi Imperijos valdžia, ten prasidėjo pagonių žemės. Vėliau, misionieriams plečiant krikščionijos teritoriją, naujai pakrikštytos žemės tapdavo vienaip ar kitaip pavaldžios ŠvRI. Naujai steigiamos karalystės pasidarydavo pavaldžios imperatoriui arba popiežiui. Galima pastebėti, kad iki didžiojo Rytų vyskupijų atskilimo nuo Katalikiškos Bažnyčios 1054 m., į ją krikštu buvo įjungta Rusia, Bulgarija, Serbija, kitos Balkanų valstybės, dažnai kartu būdamos vasališkai pavaldžios Konstantinopolio imperatoriui. Žymesnis skirtumas nuo Vakarų yra tas, kad šiose šalyse, kaip ir visoje RRI, tos pačios, praktiškai nekintančios Mišios buvo aukojamos ne lotynų, o graikų kalba. Būta ten ir lotynų apeigų bažnyčių, kur Mišios aukotos lotynų kalba. Iš Rytų Imperijos atėjusių misionierių krikštytos žemės išlaikė vienokį ar kitokį pavaldumą popiežiui. IX a., prasidėjus konfliktams tarp Romos popiežiaus ir Konstantinopolio politinių jėgų, nepatenkintų šv. Tėvo bandymais realizuoti savo teisę į pasaulinį viešpatavimą, Roma bandė rasti taikų susitarimą, išsaugantį Bažnyčios vienybę. Po eilinių nepavykusių derybų Konstantinopolyje, šv. Sosto delegacija nuvyksta į Kijevą ir įkalba Rusios kunigaikštį šv. Vladimirą Krikštytoją pripažinti popiežiaus viršenybę ir palaikyti santykius su Roma. Taigi Rusia 988 m. buvo pakrikštyta kaip graikų apeigų katalikiškas kraštas.

Panaši situacija buvo ir Bulgarijoje. 864 m. pakrikštytas ir patraukęs bulgarus į katalikybę jos valdovas Borisas, bijodamas patekti į Konstantinopolio įtaką, prašo atsiųsti lotynų apeigų kunigų, bet vėliau dėl politinių motyvų to atsisako ir išsiunčia kunigus iš krašto, grįždamas į Konstantinopolio patriarchatą, kuris vėliau atskilo nuo Romos[13].

IX a. chazarai Pavolgio stepėse priėmė ne katalikybę, o judaizmą, nes bijojo būti pavaldūs Konstantinopolio imperatoriui ir popiežiui.

Dabar verta pasiaiškinti, kaip Karolio Didžiojo atkurta Imperija peraugo į darinį, kuris istoriografijoje dažniausiai ir vadinamas ŠvRI (jis vaizduojamas kaip apimantis dab. Vokietiją, Čekiją, Beneliukso šalis, Šveicariją, Austriją, Šiaurės Italiją) ir kurio pradžia dažnai nurodoma X–XI a. Ar galima ŠvRI apibrėžti kaip tokią teritorinę valstybę? Pasekime istorinius faktus.

Dar 781 m. Karolis, tebebūdamas tik frankų karaliumi, Romoje išsirūpina iš popiežiaus savo sūnų karūnavimą Lombardijos (Š. Italija) ir Akvitanijos (P. V. Prancūzija) karaliais. Kaip matėme, vėliau Karolis, nors jau karūnuotas frankų karaliumi, dar karūnuojasi ir imperatoriumi. Šis titulas viršesnis už anksčiau turėtąjį ir rodo, kad Karolis kaip imperatorius viršesnis už visus krikščionių karalius, taigi ir už savo sūnus, ir tarsi net už save patį kaip frankų karalių. Vėliau imperatoriai tęsė tradiciją karūnuoti sūnus ar vasalus imperijos karalysčių karaliais ir „praeiti“ dvigubą karūnaciją. Otonų, Hohenštaufenų ir kitų dinastijų imperatoriai dažniausiai iš pradžių, išrinkti vietos kilmingųjų, karūnuodavosi Rytų frankų karaliais – Rex Francorum (Rex Teutonicorum – Vokietijos karaliaus titulas imtas vartoti šalia minėtojo tik XI a. pabaigoje). Ši karūnacija paprastai vykdavo Aachene – Karolio Didžiojo pagrindinėje rezidencijoje, atsisėdant į jo sostą. Vėliau Romoje karalius buvo karūnuojamas pasaulio imperatoriumi, gaudamas titulą Imperator Romanorum Augustus. Iki šios karūnacijos išrinktas karalius nešiojo Rex Romanorum titulą, kartais dar atskirai būdavo karūnuojamas Italijos ar kitomis karūnomis[14].

Valdant Karolio Didžiojo sūnui Liudvikui Pamaldžiajam (814–843, karūnuotas imperatoriumi irgi ne iš karto – 816 m.), kuris turėjo stiprią valdžią, Imperijoje buvo raštiškai nustatyti 3 (Akvitanija, Italija, Bavarija), vėliau 4 dideli autonomiški politiniai dariniai. Imperatorius davė juos kaip žemės valdas savo sūnums, išlaikydamas sau didžiąją dalį Imperijos žemių. Šie dariniai buvo vėlesnių katalikiškų karalysčių, kurios vasališkai priklausė nuo Imperatoriaus, prototipas. Tokios karalystės prasidėjo kaip feodai – žemės, kurias vasalas gauna valdyti iš senjoro. Nors Liudvikas davė žemių sūnums, jis paskyrė jiems būsimą senjorą – savo kaip imperatoriaus vienintelį įpėdinį – vyriausią sūnų Lotarą, taip pat pavesdamas jo tiesioginiam valdymui savo valdytą Imperijos branduolį[15].

Po Liudviko mirties jaunesnieji sūnūs nepasitenkino didele Lotaro galia ir sukilo prieš naująjį imperatorių. Jie siekė daugiau žemių ir galios. Todėl jiems spaudžiant 843 m. universali Imperija buvo padalinta į 3 apylyges dalis, maždaug atitinkančias dabartines Prancūziją, Vokietiją ir jų pasienio žemes bei Italiją. Svarbu pastebėti, kad jos vadintos Rytų, Vidurio ir Vakarų Frankų karalystėmis, suvokiant jas kaip Imperijos politinės tradicijos tęsinį. Ne veltui Lotarui paliktas imperatoriaus titulas. Ir vėliau vienos jų karalius teisiškai būdavo imperatoriumi, nors kai kurių imperatorių reali valdžia visai imperijai buvo labai silpna. Tačiau kartais imperatorius užvaldydavo 2 ar net visas 3 karalystes. Pavyzdžiui, Karolis Plikasis gavo Italijos karūną, imperatoriaus titulą, suvienijo Rytų Frankų karalystę ir galų gale 885 m. tapo Vakarų Frankų karaliumi. Ir po to vieningos Imperijos nuostata išliko. Vakarų karalystės sosto įpėdinis prisiekė ištikimybę Rytų karaliui Arnulfui, kurį 896 m. popiežius karūnavo imperatoriumi[16].

IX–X amžių sandūroje frankų karalystės ėmė dalintis į smulkesnes feodalines valdas. Imperatoriais tuo metu buvo langobardų (Italijos) karaliai. Smunkant Karolingų galiai, popiežiai vėl ieškojo paramos iš Konstantinopolio[17]. Bet Rytų imperatoriai vargiai galėjo būti patikimais Šv. Sosto gynėjais. Jie sunkiai atlaikė arabų puolimus ir VIII a. I p. atidavė jiems Sicilijos, Sardinijos ir Korsikos salas. Be to, Konstantinopolio patriarchas Fotijus, neteisingai interpretuodamas Švč. Trejybės dogmą, paskelbė popiežių nušalintu už nesutikimą su jo interpretacija. Tik vėliau jis sutiko vėl pripažinti Romą pirmu sostu krikščionijoje, bet tai bizantiečių samprata daugiau reiškė pirmenybę tarp 5 pusiau nepriklausomų patriarchatų, nepripažįstant Romai jurisdikcinės teisės kitiems patriarchatams[18]. Atsigaunantys Konstantinopolio imperatoriai, plečiantys vasalinių karalysčių sistemą Rytų Europoje, tik nenoromis pripažino Karolingams teisę į imperium, ypač pastarųjų galiai Vakaruose ėmus smukti, ir X a. ieškojo būdų suvienyti katalikų jėgas kovoje prieš islamą. Jie bando tai daryti per vedybinius kontraktus – 944 m. imperatoriaus Konstantino VII sūnus vedė Karolingų dinastijos įpėdinio Italijai Hugo Provansiečio dukterį. Natūralu, kad Rytų katalikai taip pat siekė vieningos visos krikščionijos Imperijos, tačiau Rytų imperatoriai, vykdydami savo universalistinę politiką, dažniausiai rėmė Konstantinopolio patriarchą, kuris statė į pavojų Rytų tikinčiuosius, atitraukdamas juos nuo vyriausio Bažnyčios ganytojo. Popiežiai ima ieškoti tinkamesnės už Karolingus ir Konstantinopolio Makedonus dinastijos.

 

 

Per X a. I pusę Vokietijoje, Saksonijoje, kurią po ilgų kovų katalikybėn atvertė pats Karolis Didysis, iškyla saksų (dar vadinama Otonų) dinastija. Otonas I Didysis 936 m. karūnuojamas Rytų frankų karaliumi, pakviestas į pagalbą išvaduoja iš nelaisvės Italijos karaliaus našlę, veda ją ir 952 m. pasiskelbia langobardų karaliumi. Apgynęs pagalbos prašiusį popiežių nuo jį spaudusio stipraus vietinio feodalo Berengaro, Otonas 962 m. karūnuojamas imperatoriumi Romoje. Šį titulą, nors nenoromis, pripažino Konstantinopolis[19]. Nuo to laiko imperatoriai paprastai tiesiogiai valdė Italijos ir Vokietijos karalystes. Bet ar jų valdžia tuo ir apsiribojo? Matome, kad Imperija vykdė savo valdžią platesnėse teritorijose. Imperatoriai Otonai, pavyzdžiui, rengė žygius į Prancūziją ir gavo teisę spręsti jos ginčą su Burgundija. 1033 m. Vokietijos ir Italijos karalius, imperatorius Konradas II tampa Burgundijos karaliumi[20]. Taigi Šventosios Romos imperatoriai suprato savo aukštesnės valdžios teisę Vakarų frankų, o vėliau Prancūzijos karaliams. Tai rodo ir daug vėlesni (XVI a.) imperatoriaus Karolio V Habsburgo siekimai padaryti Prancūziją paklusnią ir nesipriešinti vieningai Imperijos, kurios bazė tada buvo Ispanijoje, politikai, siekusiai atmušti krikščionijos išorės (musulmonus turkus) ir vidaus (protestantus) priešus.

Otonas III (983–1002) 995 m. karūnuojasi imperatoriumi Romoje, apsigyvena joje ir 997 m. paskelbia Renovatio Imperii Romanorum – romėnų Imperijos atnaujinimą. Roma paskelbta Imperijos sostine, iš kurios bus valdomos beveik visos Vakarų krikščionijos jau pasiektos žemės – Italia, Germania, Gallia, Slavenia. 1001 m. Otonas priima titulą servus apostolorum – apaštalų (vadinasi ir aukščiausio apaštalo, Petro, įpėdinio – popiežiaus) tarnas. Taip imperatorius siekė kontrolės naujai pakrikštytiems Rytų Europos kraštams (1000 m. įsteigiama savarankiška lenkų Gniezno arkivyskupija, 1001 m. – Grano arkivyskupija Vengrijoje). Pasekime su ŠvRI politika susijusius įvykius rytinės ir kitų Europos dalių kraštuose.

Lenkija. 966 m. Lenkija pakrikštyta. 985 m. Mieško I ima mokėti duoklę Otonui III ir paveda savo žemes popiežiaus apsaugai. Šie faktai dažnai traktuojami kaip prieštaraujantys vienas kitam, bet jie vienas kitą tik papildo – Lenkija paklūsta visuotinės krikščionijos centrinei valdžiai. 1000 m. Boleslavas Narsusis, galingiausias tų laikų Lenkijos karalius, Otono III skelbiamas „broliu ir pagalbininku Imperijoje“ – Lenkija traktuojama kaip viena iš Imperijos karalysčių šalia Vokietijos, Italijos, Burgundijos ir kt. Po Otono mirties 1002 m. Boleslovas bando vykdyti politiką, nukreiptą prieš Čekiją ir imperatorių, 1003–1004 m. jis trumpam užima Čekiją, bet 1004 m. ją praranda. 1013 m. jis turi pripažinti Vokietijos karaliaus (jis tapo imperatoriumi tik 1014 m.) Henriko II feodalinę viršenybę Lenkijai. Bauceno taika 1018 m. jis gauna valdyti kelias teritorijas kaip imperatoriaus vasalas[21].

Čekija. 1004 m. imperatorius Henrikas IV užkariauja Čekiją[22]. 1041 m. Čekija tampa feodaline valda, priklausoma nuo Imperijos. Imperatorius Frydrichas I 1158 m. pakelia Čekijos kunigaikštį Vladislovą II į karalius. Vėliau, kad ir tarpais turėdami atskirą dinastiją, Čekijos karaliai dalyvavo Imperijos politikoje, rinkimuose į imperatoriaus sostą (pvz., Pšemyslas Otokaras II (1253–1278 m.)[23]). 1301 m., pasibaigus Pšemyslų dinastijai, Čekija okupuojama kaip Imperijos valda[24]. Vėliau Liuksemburgiečių dinastija tampa kartu Čekijos karaliais ir imperatoriais. Karolis IV Liuksemburgietis (1346–1378) net padaro Čekiją savo baze ir dažnai reziduoja Prahoje, kuri tapo faktine Imperijos sostine.

Vengrija. 1000 m. Vengrija pakrikštijama. 1044 m. Vengrijos karalius tampa imperatoriaus vasalu[25]. Vėliau Vengrijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis tampa imperatoriumi ir naudoja Vengrijos karalystę kaip bazę savo imperinei politikai. Otonų epochoje – aptartų trijų karalysčių įsijungimo į krikščionijos politinę sistemą laikais, sunku buvo kurią nors iš jų išskirti kaip „pavaldžiausią“ Imperijai. Taigi faktas, kad vėliau tokia „pavaldžiausia“ tapo Čekija, dar neleidžia mums drąsiai brėžti Otonų laikų Imperijos Rytų sienos, Rytuose apimant vien Čekiją, nes tada ir vėliau į panašią Imperijos priklausomybę patekdavo ir Vengrija bei Lenkija. Kita vertus, pastarosios vykdė gana savarankišką politiką.

 

Otonų dinastijos laikais vyko glaudus ir gana vaisingas bendradarbiavimas tarp popiežių ir imperatorių. Dvasininkija, užėmusi pasaulietinius postus, buvo imperatoriaus valdžios atrama. Iš bažnytinių žemių imperatorius imdavo 2/3 karių ir lėšų išlaidoms. Ir vėliau Henrikas III (1039–1056), frankų (salijų) dinastijos narys, paskyrė popiežių imperatoriaus patarėju. Popiežius išsprendė kelis konfliktus tarp princų ir Imperijos dvaro, tuo užtikrindamas taiką Imperijoje. Imperatoriai atsakydavo į tai apsaugodami popiežius nuo Romos didikų intrigų popiežiaus rinkimuose, tardami sprendžiamąjį žodį. Tačiau dažnai būdavo išrenkami naudingi imperatoriui kandidatai (pvz., Henrikas III 1046 m., nušalinęs 3 kandidatus, išrenka vieną savąjį popiežiumi). 1044–1059 pasikeitė 11 popiežių. Taip pat nuo feodalų malonės priklausė ir žemesnio rango ganytojai. Vyskupai ir kiti kunigai tapo dažniausiai skiriami vietinių feodalų. Dažnai vyskupais tapdavo feodalams naudingi žmonės, giminaičiai. Jie neretai nemokėdavo dirbti sielovados darbo.

Toks pavojus sieloms negalėjo likti Šv. Sosto nepastebėtas. Libertas Ecclesiae – Bažnyčios laisvės, kurios siekta nuo pirmųjų amžių po Kristaus, principo realizavimas tapo pagrindiniu aktyvios popiežių politikos tikslu. Per pusantro šimto metų šio tikslo praktiškai pasiekta ir XIII a. minėtas principas buvo realiai įgyvendintas. Proceso pradžia buvo 1059 m., kai popiežius Mikalojus II (1058–1061) sudarė sąjungą su normanų (skandinavų) įkurta karalyste ir kitomis palankiomis jėgomis Italijoje. Normanų karalius tapo popiežiaus vasalu ir pažadėjo remti jį ginklu. Tokia parama įgalino šv. Tėvą paskelbti, kad popiežiaus rinkimai gali būti vykdomi tik kardinolų (Romos vyskupijos dvasininkų) susirinkimo. Nors Mikalojus II už tokį žingsnį buvo greitai nušalintas, kova jau buvo prasidėjusi. Grigalius VII (Hildebrandas) (1073–1085) pradėjo realiai įgyvendinti Bažnyčios hierarchijos teisės į viršenybę pasaulietinių valdovų atžvilgiu. Remdamasis dar nuo pirmųjų amžių galiojančia Bažnyčios tradicija, kai vyskupus renka vietos kunigai bei tikintieji ir tvirtina popiežius, jis 1075 m. uždraudė pasauliečiams skirti bažnytinius pareigūnus, neklausantiems grasindamas ekskomunika. Prieš tokius popiežių žingsnius stojo imperatorius Henrikas IV. Jis bandė savo sušauktame dvasininkų susirinkime nušalinti popiežių ir už tai buvo ekskomunikuotas. Taip pat iš jo buvo atimta imperatoriaus karūna, o valdiniai atleisti nuo priesaikos jam. Jis, kaip kadaise Teodozijus Didysis, prašė popiežiaus atleidimo, atlikdamas viešą atgailą.

Investitūros konfliktas buvo nenormali krikščionijos būsena, kilusi dėl Bažnyčios turimų teisių nepripažinimo. Jos problemą ėmė spręsti Grigalius VII, panaudojęs aiškiai savo suformuluotą popiežiaus teisę nušalinti karalius ir imperatorius – dictatus papae. Tuo ir kitomis priemonėmis jis apvalė Bažnyčią nuo blogybių. Nors po Grigaliaus reformų apie pusę katalikiškų žemių valdė vyskupai ir abatai (bent jau Vokietijos karalystėje), kova dėl investitūros baigėsi tik 1122 m. Vormso konkordatu, kuriuo valstybinei kontrolei palikti tik žemesni bažnytiniai hierarchai.

Krikščioniją vargino karai tarp jos aukščiausių vadovų. Tuo tarpu musulmonai turkai, užėmę anksčiau Konstantinopolio valdytą Jeruzalę ir Šventąją Žemę, priešingai iki tol buvusiems arabams, trukdė vietiniams krikščionims statyti bažnyčias, kryžius, rengti iškilmingas procesijas, piligrimams, vykusiems ten, uždėdavo muitus, net kankindavo juos ir žudydavo[26]. 1095 m. popiežius Urbonas II paragino katalikus baigti tarpusavio kovas ir eiti vaduoti Palestinos. Reikėjo stiprinti popiežiaus valdžią. To per visą XII ir XIII a. reikalavo karų išvargintos vietinės bažnyčios[27]. Tam jos turėjo pagrindo, nes tuo metu į ŠvRI sostą iškilo galinga Hohenštaufenų dinastija, kuri nors daug padėjo, bet daug ir pakenkė Bažnyčiai. Jų vaikai buvo dažniausiai auklėjami Konstantinopolyje ir galėjo užsikrėsti jo imperatorių absoliučios valdžios ambicijomis. Frydrichas I Barbarosa užėmė Romą, norėjo panaikinti popiežiaus valstybę, kad galėtų popiežiui primesti savo valią. Jo kariai įsilaužė į Šv. Petro baziliką, pasodindami į sostą netikrą popiežių. Frydrichas vėliau rėmė dar kelis antipopiežius, nors už juos balsavo kardinolų mažuma. Siekdamas užkirsti kelią tokiems ekscesams, popiežius 1179 m. įveda taisyklę, kad už popiežių turi balsuoti 2/3 dalyvaujančių kardinolų[28]. Frydrichas I, tiesa, suruošia didelį kryžiaus žygį kaip aukščiausias pasaulietinis valdovas, bet jo vykdoma politikos linija grasina Šv. Sostui.

Ypač popiežiaus nepriklausomybei grėsė Hohenštaufenų valdomoje Pietų Italijoje kuriama stipri centralizuota karalystė. Roma ir popiežiaus valstybė buvo iš abiejų pusių apsuptos nepaklusnios dinastijos valdų, o tai beveik paralyžiavo Šv. Sosto laisvę[29]. Barbarosa prastumia nuo savęs priklausomą antipopiežių. Daugumos kardinolų remiamas popiežius Aleksandras III, norėdamas išvaduoti Šv. Sostą iš imperatoriaus priklausomybės, 1160 m. Frydrichą ekskomunikuoja. Popiežių rėmė Prancūzija, Anglija, Ispanija, Vengrija, Šiaurės Italija, net Konstantinopolio imperatorius Manuelis Komnenas, sutikęs pripažinti popiežių. Matome, kad į kovą buvo įtraukta beveik visa tuometinė krikščionija.

 

 

Inocentas III pradėjo slopinti šį gaisrą. Jis parėmė vieną iš dviejų besivaržančių kandidatų į Vokietijos karaliaus sostą. Mirus jo remtam kandidatui, popiežius lieka jo įpėdinio Frydricho II globėju. Frydrichas 1198 m. tampa Sicilijos karaliumi (ši karalystė, kaip minėta, apėmė ir P. Italijos žemes pusiasalyje beveik iki Romos). 1209 m. jis vedybomis susieja minėtą karalystę dinastine unija su Aragono karalyste R. Ispanijoje, tuo įsigalėdamas vakarinėje Viduržemio jūros dalyje ir gaudamas paramos kovai dėl imperatoriaus sosto. Ši unija buvo precedentas vėlesniam ŠvRI ir Ispanijos karūnų suartėjimui ir bendrai globalinei politikai, vykdytai Habsburgų pradedant Karoliu V.

Inocento III laikais Šv. Sostas pasiekia politinės galios viršūnę. Jo ir vėlesnių popiežių globalinė politika bus aptarta kiek vėliau. Taip pat daugelis tyrinėtojų mano, kad Frydricho II valdymas buvo didžiausio ŠvRI klestėjimo metai. Gaila tik, kad šios dvi klestinčios krikščionijos jėgos susirėmė tarpusavyje. Tai iš esmės sukėlė neteisėtas imperatorių noras būti aukštesniais ir net kontroliuoti popiežių. Švento gyvenimo imperatoriaus įžengimas į sostą tuo metu būtų padėjęs krikščionijai daug laimėti tiek viduje, tiek visame pasaulyje.

Taigi Frydrichas toliau tęsia kovą dėl pasaulinės galios, 1212 m. išrenkamas Vokietijos karaliumi, 1216 m. mirus Inocentui III, naujas popiežius 1220 m. karūnuoja jį imperatoriumi. Už tai Frydrichas teisiškai atskyrė Vokietijos ir Sicilijos karalystes, išlaikydamas tik jų asmeninę uniją. Deja, tuo jis piktnaudžiavo, keldamas pavojų Romai – surengė žygį į ją, turėjo joje savo šalininkų. Imperatorius sutrukdė Romoje šaukiamą Bažnyčios susirinkimą, paimdamas į nelaisvę apie 100 vyskupų, kai kuriuos net žudydamas[30]. Už tai jis 1244 m. buvo antrą kartą ekskomunikuotas. Reikia pastebėti, kad 1224 m., užėmęs Šv. Žemę, jis karūnavosi Jeruzalės karaliumi, skelbėsi naujuoju Dovydu, šalininkai kartais net klaidingai laikė jį mesiju. Savo ambicijomis Frydrichas dažnai norėjo gero Bažnyčiai, bet per aukštai iškeldamas save tik pakenkdavo jai. Bažnyčios kūno ginkluota ranka, užuot vykdžiusi jo galvos – popiežiaus valią, puolė ją ir negynė jos nuo masiškai puolančių mongolų ordų. Nieko nuostabaus, kad popiežiai bandė tramdyti Ordo Christianus pažeidėją.

 

 

Po Frydricho mirties Hohenštaufenų dinastija ėmė smukti. Roma lengviau atsikvėpė. Imperatoriaus valdžia silpnėjo, bet popiežiai, kaip aukščiausi suverenai ŠvRI, ir po to vykdė globalinę politiką, kuriai kartais padėjo ir imperatorių pastangos panašia linkme.

Žemėlapis pasaulio istorijos atlase[31] atskleidžia Inocento politinę įtaką krikščionijoje. Čia įvairūs politiniai dariniai suskirstyti pagal pavaldumą Šv. Sostui:

1) Šv. Sosto vasalai – Anglija, Aragonas, Sicilija;

2) patyrę tiesioginį popiežiaus įsikišimą į vidaus reikalus – Vokietija, Šiaurės Italija, Prancūzija, Portugalija, Norvegija;

3) įtakos rajonai – Lenkija, Čekija, Vengrija, Lotynų Imperija (Vakarų Europos riterių užimtos Bizantijos žemės Mažojoje Azijoje);

4) užmegztų ryšių rajonai – Serbija, Bulgarija.

Šiose erdvėse popiežiai vykdė savo panašią į pasaulinių monarchų politiką, remdamiesi karalysčių vietine bažnytine hierarchija ir ištikimais kariniais vienuolių riterių ordinais (ypač galingu 1120 m. įkurtu Tamplierių ordinu, dariusiu įtaką daugelio karalysčių, net Prancūzijos politikai. Suprantant, kad katalikų tarpusavio karas yra nenormali būsena, XIII a. realiai įgyvendinama seniai svajota Dievo taikos idėja, kai kariauti tegalima tik 90 dienų per metus. Nors jos ne visada laikytasi, bet įvairios bausmės sulaikydavo pažeidėjus. Krikščionijos jėgos būdavo nukreipiamos vaduoti Šv. Žemės.

Inocentas III ir Inocentas IV bando grąžinti į Romos pavaldumą visą Rytuose atskilusią krikščioniją. 1204–1261 m. dalyje Graikijos ir Mažosios Azijos gyvuoja Lotynų (Konstantinopolio) Imperija. Ji susiformavo ketvirtojo kryžiaus žygio metu, katalikams riteriams užėmus Konstantinopolį. Tiesa, pats jos atsiradimas nebuvo moraliniu požiūriu nepriekaištingas.

Aleksijus, Bizantijos princas, paprašė kryžininkų nubausti jo dėdę, kuris jėga nuvertė nuo sosto jo tėvą, už tai pažadėdamas už kryžininkų pervežimą sumokėti venecijiečių jūreiviams pinigus, kurių patys kryžininkai neturėjo. Kryžininkams pavyko nuversti uzurpatorių, bet kai naujasis Rytų Romos imperatorius neturėjo žadėtų pinigų, Vakarų riteriai įsiveržė į klestinčią sostinę ir ją žiauriai nuniokojo, neaplenkdami net bažnyčių. Būtent tada iš Konstantinopolio dingo dabar Turine saugoma drobulė, kurioje iki šiol mokslininkams nepaaiškinamu būdu atsirado joje po mirties įvynioto Kristaus atvaizdas. Šis siautėjimas ilgiems amžiams pasėjo Rytų apeigų krikščionių širdyse šaltumą „lotynams“[32].

Inocentas III pasmerkė atsakingus už miesto niokojimą, paskelbė priimąs Lotynų imperiją ypatingon savo globon, įsakė ją ginti visiems krikščionims, įgaliojo jos valdovą Balduiną laikyti graikų Bažnyčią ir Konstantinopolio Imperiją apaštališkojo sosto pavaldume[33]. Tiesa, tai įgyvendinti buvo sunku dėl išaugusios antipatijos „lotynams“. Lotynų Imperija tampa popiežiaus ir imperatoriaus politikos forpostu Rytuose. Ji bendradarbiavo su kryžininkų valstybėmis Šv. Žemėje.

Į Rusią, pas Galičo–Volynės kunigaikštį Romaną (1204 m.) vyksta popiežiaus pasiuntiniai. Jie bando įkalbėti kunigaikštį prijungti Rusios vyskupijas prie Visuotinės Bažnyčios. 1208 m. Šv. Tėvas siunčia laišką Rusiai, siūlydamas paklusti Bažnyčiai[34]. Romano sūnus Danilas siekė popiežiaus pagalbos, siūlydamas jam bažnytinę uniją. 1254 m. Inocento IV legatas Rygos arkivyskupas Albrechtas karūnuoja Danilą Rusios karaliumi, popiežius skiria Albrechtą Rusios arkivyskupu[35]. Danilas sutinka būti popiežiaus vasalu.

Šv. Sostas, siųsdamas misijas, bandė atversti į katalikų tikėjimą mongolus, kurių valdos tęsėsi nuo Vengrijos karalystės, Juodosios ir Viduržemio jūrų iki Ramiojo vandenyno Kinijos pakrantės.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Popiežius, 1253 m. suteikdamas karūną Mindaugui, paskelbia Lietuvą esant Šv. Petro nuosavybe.

Po Mindaugo mirties, Lietuvai atsimetus nuo katalikybės, popiežius Lietuvos nepripažino krikščioniška šalimi ir Lietuvą su jai priklausančia buvusios Kijevo Rusios dalimi padalino tarp Teutonų Ordino ir Otokaro II, galingiausio Imperijos karaliaus[36]. 1337 m. Šv. Romos imperatorius Liudvikas Bavaras atiduoda Lietuvą, Žemaitiją ir Rusią Ordino magistrui ir patvirtina Ordino teises į Rygos miestą. Jis elgiasi kaip senjoras, duodantis žemes savo vasalui už tarnybą. XV a. pr. ŠvRI imperatorius, Vokietijos, Vengrijos ir Čekijos karalius Zigmantas, kaip ir jo pirmtakas imperatorius Vaclovas, sprendžia Ordino ir Lietuvos bei Lenkijos ginčą dėl Žemaitijos, priskirdami ją vienai iš pusių. Jis 1430 m. siunčia Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui karaliaus karūną, tuo parodydamas savo kaip senjoro teises visiems karaliams. Zigmantas bandė realiai vykdyti savo kaip imperatoriaus aukščiausią valdžią krikščionijoje, ir reikia pripažinti, kad bent jau Centrinėje ir Rytų Europoje jam tai pavyko.

Prūsija ir Livonija. Popiežiaus legatai dalyvauja tarp gyventojų ir ateivių riterių sudaromose sutartyse. Teutonų ordino didysis magistras yra asocijuotas su Imperija (reichszugehörig). 1234 m. Prūsija paskelbiama pavaldžia popiežiui[37].

Popiežiaus legatai dalyvauja tarp gyventojų ir ateivių riterių sudaromose sutartyse. Popiežius draudžia taikyti Livonijoje ordalijų teismus karšta geležimi, tvirtina žemių perdavimą Livonijoje, išleidžia raštą dėl Livonijos administravimo, gina Prūsijos ir Livonijos gyventojus nuo išnaudojimo[38]. Popiežius įgalioja Prūsijos valdovus rinkti kariuomenę, taip pat įsako kryžininkams, vykstantiems į kovą su Lietuvos pagonimis, klausyti Ordino vadovybės[39]. Matome, kad popiežius tvarko Prūsiją ir Livoniją beveik kaip savo provincijas, reguliuodamas tiek jų vidaus, tiek išorės reikalus. Jis 1257 m. paveda savo legatui pašalinti nesutarimus tarp Danijos karaliaus ir Ordino dėl Revelio (Talino) pilies. Tais pačiais metais Grigalius IX liepia Danijos karaliui, užgriozdusiam laivais vieną savo uostą, per kurį kryžiaus žygio dalyviai turi vykti į Pabaltijį, atlaisvinti jį. Karaliaus atsisakymo atveju popiežius liepia vietos bažnytinei valdžiai ekskomunikuoti karalių ir neatšaukti šio sprendimo, kol jis neatlaisvins uosto[40].

Danijos karalius jau XI–XII a. dažnai buvo feodališkai priklausomas nuo Vokietijos karaliaus, kuris kartu būdavo ir imperatoriumi[41]. Pavyzdžiui, 1158 m. imperatorius Frydrichas I pažada Danijos karalių Valdemarą Didįjį padaryti savo vasalu su tam tikromis teisėmis.

 

 

Matome, kad popiežiai ir imperatoriai dažnai elgdavosi su įvairiomis šalimis kaip su pavaldžiomis provincijomis. Kokia gi situacija buvo autonomiškesnėse karalystėse? Iš jų ypač išsiskyrė Prancūzija ir Anglija. M. Riomeris šiuo klausimu rašo:

„Jie nepripažindavo imperatoriaus įsakymų ir jo teisinės hegemonijos ir iš viso nuolat keldavo savo visišką nepriklausomybę ir savo imperium’o nepareinamumą nuo bet kurių svetimų jėgų. Bet vis dėlto anos gadynės publicistikos sąvokomis jie buvo laikomi „cives romani“, Romos Imperijos privilegijuotais autonomiškais, bet vis dėlto nariais... jųjų imperium buvęs vis dėlto išvestinis – tiktai autonominis Imperijoje... [T]iktai... imperatorius (arba popiežius – Š. P. past.) vienas tegalėjo vietos valdovui suteikti karaliaus titulą“[42]. Iš tiesų, minėtų šalių karaliai XIII–XVII a., griaudami tradicinę feodalinę hierarchiją, tampa neįprastai galingi ir bando jaustis autonomiški. Bet istorijoje būta reiškinių, liudijančių realų tų karalysčių teisinės priklausomybės nuostatos galiojimą. Pabandykime juos išvardinti. Pirmiausia paminėtina, kad Inocentas III bandė nuraminti šių dviejų jau stiprėjančių karalysčių beprasidedantį ilgametį konfliktą. Popiežiui jau beveik buvo pavykę baigti karą, bet sutrukdė šio ir popiežiaus–imperatoriaus konfliktų susipynimas, karaliams stojant remti priešingas puses[43].

Anglija. 802–839 m. Angliją suvienija Egbertas iš Vesekso, išauklėtas Karolio Didžiojo dvare. Ričardas Liūtaširdis 1194 m. prisiekia ištikimybę imperatoriui Henrikui VI Hohenštaufenui. Inocentas III ekskomunikavo Joną I už nepatvirtinimą popiežiui tinkančio vyskupo, kurį išrinko vietiniai gyventojai ir bažnytinė hierarchija. 1213 m. Jonas I paskelbė Angliją Šv. Sosto feodališkai priklausoma valda – fiefu[44].

Inocentas III priverčia Prancūzijos karalių susitaikyti su savo teisėta žmona ir sugrįžti pas ją, paliekant sugyventinę. Vėliau Habsburgai tęsia Otonų dinastijos tradiciją, siekdami padaryti Prancūzijos politiką paklusnia, pretenduoja į jos sostą. Net XVII a. Prancūzijos karalius Liudvikas XIII teisinasi, kad teisiškai jis gali būti nepriklausomas nuo imperatoriaus. Ir patys Prancūzijos karaliai (tiek Karolingai, tiek vėlesni, pvz., Pranciškus I – XVI a.) dalyvavo Imperijos valdyme, pretendavo į jos sostą.

 

 

Tuo tarpu Liuksemburgiečių dinastijos imperatoriai išplečia savo galią plačiose Imperijos teritorijose. Bene galingiausias jų atstovas Zigmantas Liuksemburgietis (1387–1437 m. Vengrijos karalius, nuo 1410 m. Vokietijos karalius, nuo 1419 m. Čekijos karalius, nuo 1433 m. imperatorius[45]) remiasi Vengrija kaip galios baze kovoms Vokietijos karalystėje, malšinant eretišką Čekijos husitų sąjūdį, bei Europos riterių kryžiaus karui prieš besiveržiančius turkus. Popiežiai ir imperatoriai iki pat Konstantinopolio pasidavimo turkams 1453 m. bandė išgelbėti Rytų Romos Imperiją nuo žlugimo ir atstatyti Bažnyčios vienybę (pvz., 1439 m. Florencijos unija, pasirašyta Konstantinopolio imperatoriaus ir bažnytinių hierarchų). Vėliau visais amžiais stengtasi grąžinti Šv. Sosto pavaldumui ir Rusios bei kitas Rytų slavų žemes.

Po trumpo Jogailaičių įsigalėjimo Vidurio Europos karalystėse, per XVI a. jų vietą užima Habsburgai, vėl kaip ir Liuksemburgiečiai užimdami tiek imperatoriaus (tiesiogiai valdydami Austriją ir Burgundiją su Nyderlandais), tiek Vengrijos bei Čekijos su Silezija dab. Lenkijoje (pretenduodami ir į Lenkijos–Lietuvos) sostus. Be to, Habsburgai paveldi Ispanijos karūną, po kurios skeptru buvo valdomos Kastilijos, Aragono, Navaros (Pirėnų pusiasalyje), ir Neapolio arba Sicilijos P. Italijoje karalystės. Taip pat Ispanija su Portugalija buvo praktiškai vienintelės krikščioniškos karalystės, turinčios žemių už Europos ribų. Imperatorius (1519) ir Ispanijos karalius (1516) Karolis V Habsburgas užvaldė, anot amžininkų, „Imperiją, kur niekuomet nenusileidžia saulė“. Beje, jo, kaip Ispanijos karaliaus, varžovas kovoje už Imperijos sostą buvo jau minėtas Prancūzijos karalius Pranciškus I. Saulė Ispanijos karaliaus valdose išties sunkiai galėjo nusileisti, kai jis užvaldė Portugalijos karalystę su visomis užjūrio valdomis Afrikoje ir Azijoje. Ribą tarp Ispanijos ir Portugalijos užjūrio valdų dar 1493 m. nubrėžė popiežius, naudodamas savo aukščiausią valdžią visoms karalystėms.

Žinoma, Pirėnų karalystės buvo gana savarankiškos. Habsburgų dinastija 1556 m. suskilo į austriškąją ir ispaniškąją šakas, vis dėlto šios šakos politiškai ir konkrečia karine pagalba padėjo viena kitai kovoje už pasaulinį viešpatavimą. Šie valdovai nesiskelbė esantys aukštesniais už popiežių, rėmė sielovadinį misionierių darbą savo valdomose užjūrio žemėse, kovojo su beplintančiu protestantizmu. Kas žino, jei ne Portugalijos atsiskyrimas nuo Ispanijos 1640 m., gal Indija ir Kinija būtų tapusios katalikiškomis kaip Lotynų Amerika. Galima buvo ir glaudesnė katalikiškos Europos unifikacija. Habsburgai bandė palenkti savo politikai kaip pleištą jų valdose įsiterpusią Prancūziją, dariusią aljansus su jau Vieną puolusiais turkais bei protestantais ir nukreipti visos krikščionijos pajėgas prieš juos.

Universalios katalikiškos Imperijos samprata ir siekinys išliko ir toliau, nors sąlygos jai buvo nebe tokios palankios kaip seniau. Kilo visai nauji faktoriai – protestantizmas, musulmonų puolimai Balkanuose, naujos teisinės koncepcijos, neigusios Imperijos viršenybę visai krikščionijai (prie kurių daug prisidėjo ne tik prancūzų, bet ir tų pačių ispanų, kovojusių už Karolio V Imperiją, scholastai) ir t. t. Visa tai kliudė Habsburgams realizuoti tai, ką turėdami tokius išteklius, galbūt būtų įgyvendinę, pavyzdžiui, Otonai. Vis dėlto, nors spaudžiama naujųjų jėgų, nors prie ŠvRI pavadinimo buvo pridėti žodžiai „Vokiečių tautos imperija“, austriškoji – imperatoriškoji Habsburgų šaka stengėsi tęsti ŠvRI tradicijas. Išlaikydama bazę Vidurio Europoje, dinastija siekė dominuoti Vokietijoje bei Italijoje ir dažnai jai tai sekėsi. Taip pat ji darė gana stiprią įtaką kitiems Europos bei pasaulio regionams.

Net XVIII a. Habsburgai buvo gana galingi ir laikė save aukštesnio nei karalius rango valdovais. Katalikiškame pasaulyje iki XIX a. pr. buvo vienas imperatorius. Į Napoleoną I, rėmusį bei visoje Europoje skleidusį antikatalikiškus Didžiosios Prancūzų Revoliucijos principus, grubiu spaudimu iš popiežiaus išreikalavusį „Prancūzų imperatoriaus“ titulą, visoje Europoje buvo žiūrima kaip į uzurpatorių. 1804 m. imperatorius Pranciškus II Habsburgas prisiėmė imperatoriaus titulą Austrijai, bet tik 1806 m., Napoleono spaudžiamas, atsisakė „Vokiečių tautos Šventosios Romos Imperijos“ karūnos[46]. Paskutinis ŠvRI likutis buvo Austrijos (nuo 1867 m. – Austrijos-Vengrijos) Imperija, kurioje gyvavo katalikiška santvarka, kuri ne be masonų ložių pastangų buvo išardyta 1919 m. ir kurią atkurti tarptautinis masoniškas liberalusis elitas tebedraudžia iki šiol.

 

 

Baigdamas ir susumuodamas savo darbą, bandysiu atsakyti į jo pradžioje išsikeltus klausimus.

Ar ŠvRI pratęsė katalikišką Romos Imperiją? Daugeliu atžvilgių – taip. Romos Imperija iki vakarinės jos dalies imperatoriaus valdžios ženklų nusiuntimo Konstantinopolin 476 m. beveik visa buvo tapusi katalikiška. Visuotinė Bažnyčia – Naujoji Roma, kaip ir iki tol, toliau plėtėsi, krikštydama naujas žemes už Imperijos sienų. Vakarų (jau nekalbant apie Rytų) Romos Imperija nepatyrė staigaus žlugimo – palaipsniui silpnėjo Imperijos galia bei kūrėsi germanų karalystės, palaipsniui didėjo Imperijos dalių savarankiškumas. Palaipsniui nuo miestų, kuriuos tada ir vėliau krikščionių mąstytojai vadino pagundų židiniais, buvo grįžtama prie agrarinio gyvenimo būdo, kuriuo tada gyveno dauguma žmonijos. Po 476 m. Vakaruose staiga nesusikūrė jokia iš principo nauja tvarka. Nei Karolis Didysis, nei Otonai, nei Karolis V nesukūrė savo galios iš nieko, o panaudojo iki tol susiklosčiusias sąlygas. Peršasi palyginimas su daugelio genčių gyvenama Kinija, dar daugiau kartų nei Europa užkariaujama klajoklių, pradedančių naujas imperatorių dinastijas, bet vis dėlto išsaugančia nors ir kiek kintančią kultūrą ir tebevadinama (civilizacine prasme) Kinija. Tiesa, ŠvRi nepasiekė tokio masto politinės vienybės kaip Kinija.

Kaipgi su politinėmis ŠvRI ribomis? Žinoma, galima sakyti, kad ŠvRI apsiribojo tik Vokietijos, Italijos, Čekijos žemėmis, nes „tik ten siekė reali imperatoriaus valdžia“. Tačiau čia reikia būti labai atsargiems, jei norime išvengti skubotų vertinimų. Dažnai imperatoriaus reali valdžia Vengrijoje, Lenkijoje ar Ispanijoje buvo daug stipresnė negu Pietų Italijoje, Čekijoje ar Burgundijoje. Iki vad. naujųjų laikų apskritai nebuvo tokio dalyko kaip fiksuota ŠvRI siena. Imperatorių galios bazė buvo nebūtinai Vokietijoje, bet ir dab. Prancūzijoje, Vengrijoje, Sicilijoje, Ispanijoje. Ypač sunku nustatyti kokias nors ŠvRI ribas tuo laiku, kai dar nebuvo luominio atstovavimo organų ir visa krikščionija buvo valdoma feodalinės hierarchijos (o juk daug valdovų buvo popiežiaus ar imperatoriaus vasalais).

Niekas netraktavo ŠvRI kaip ribotos teritorinės valstybės, o suprato ją kaip Kristaus valstybę, kuri be perstojo plečiasi iki žemės ribų. Imperatoriai skelbė savo teisę būti viršesniais už visus žemės karalius, ir ši teisinė nuostata buvo (bent oficialiai) visuotinai pripažįstama. Net galingiausi karaliai, nors besistengiantys įgyti dar daugiau galios, ilgai nedrįso teigti esą teisiškai nepriklausomi nuo ŠvRI ir imperatoriaus (ar tuo labiau popiežiaus). Tapęs labai galingu Vokietijos ar kitas karalius, siekdamas dar daugiau, paprastai pradėdavo siekti imperatoriaus sosto (vėlgi panašu į Kiniją su centrine ir periferinėmis galybėmis). Nepriklausomumo regimybės didinimas prasidėjo nuo stiprių karalių (ypač Prancūzijos) skatinamų teisininkų teiginių, kad „karalius savo karalystėje yra imperatorius“ ir kitų atsargių ištarų.

Krikščionijos politinio vienumo idėja ilgai nemiršta. Ją stengtasi ginti, ne dėl noro sukurti idealistinę utopinę santvarką, rojų žemėje, o norint kiek įmanoma geriau išsaugoti pasaulyje Kristaus tvarką, realiai vedančią į tikrą amžinąjį gyvenimą. Imperinė organizacija prie to daug prisidėjo. Katalikiška santvarka ilgai išliko vienintele daugelyje (bent jau Europos) šalių. Būtent pagal šį kriterijų geriausiai galima spręsti apie ŠvRI vieningumą. Popiežiaus ir imperatorių bei karalių santykiuose (nors jie dažnai ir nebuvo idealūs) stengtasi sustabdyti bet kokį tos tvarkos pažeidėją. Kas darėsi vėliau ją pažeidžiant, matome iš viduramžiais nebūto masto absoliutinių valdovų tarpusavio karų, net remiant protestantų valstybes, dažnai draudusias savo valdose katalikų tikėjimo praktikavimą. Kuo labiau iro ŠvRI, tuo labiau griuvo katalikiška tvarka.

Taigi ar politinė krikščionijos organizacija, egzistavusi bent 1000 metų, buvo vien teisinė fikcija? Ar ji nebuvo reali virš vietinių karalysčių iškilusi galia, dariusi įtaką jų politikai, malšinusi jų tarpusavio konfliktus, jas sutelkusi bendrai kovai už katalikiškos politikos tikslo realizavimą? Ar ta organizacija, suvokta kaip amžina pasaulio tvarka, tampa niekuo dėl to, kad ją iš vidaus sugriovė naujos jėgos – kylanti absoliutinė monarchija, ją rėmusi buržuazija, iškilęs protestantizmas, masonų ložės ir t. t.? Ar labiau nėra teisinė fikcija dabartinė liberalia pasaulėžiūra grįsta Jungtinių Tautų Organizacija, teisiškai pripažįstama, bet realiai dažnai nesugebanti išspręsti konfliktų tarp savo narių? Apie tai verta pamąstyti ir šiais moderniais laikais...

 

---

[1] Riomeris M. Suverenitetas. Vilnius, 1995. – p. 36

[2] Twelve steps to the Catholic Church, London, 1959, p. 15–16.

[3] The Penguin Atlas of World History, Glasgow, 1974, t. 1, p. 140.

[4] Vaitiekaitis A., Bažnyčios praeitis, Kaunas, 1992, p. 52.

[5] Encyclopaedia Britannica, Chicago, 1943–1974, t. 4, p. 469.

[6] Ten pat, p. 511–512.

[7] The Penguin Atlas…, t. 1, p. 140.

[8] Leonas P., Teisės filosofijos istorija, Vilnius, 1995, p. 118.

[9] The Penguin Atlas…, t. 1, p. 127.

[10] The Penguin Atlas…, t. 2, p. 956.

[11] Ten pat, t. 1, p. 139.

[12] Riomeris M., Suverenitetas..., p. 40–41.

[13] The Penguin Atlas…, t. 2, p. 68.

[14] Ten pat, t. 1, p. 145.

[15] Ten pat, t. 1, p. 125.

[16] Ten pat.

[17] Encyclopaedia Britannica…, t. 4, p. 543.

[18] Ten pat, t. 4., p. 544.

[19] The Penguin Atlas…, t. 1, p. 143.

[20] The Penguin Atlas…, t. 1, p. 143–147.

[21] Ten pat, t. 1, p. 143 ir 167.

[22] Ten pat, t. 1, p. 167.

[23] Ten pat, t. 1, p. 169.

[24] Ten pat, t. 1, p. 195.

[25] Ten pat, t. 1, p. 147.

[26] Vaitiekaitis A., Bažnyčios praeitis…, p. 81.

[27] Encyclopaedia Britannica…, t. 13, p. 959.

[28] Vaitiekaitis A., Bažnyčios praeitis…, p. 89.

[29] Encyclopaedia Britannica…, t. 9, p. 605.

[30] Ten pat, t. 9, p. 607; t. 3, p. 90.

[31] The Penguin Atlas…, t. 1, p. 172.

[32] Carrol Anne W., Christ the King. Lord of history, Rockford IL, 1994, p. 176–177.

[33] Filevič I. L., Borba Polši i Litvy-Rusi za Galicko-Vladimirskoje nasledije, Sankt Peterburgas, p. 122.

[34] Ten pat.

[35] Jurginis J., Lietuvos krikštas, Vilnius, 1987, p. 104.

[36] Ten pat, p. 117.

[37] The Penguin Atlas…, t. 1, p. 199.

[38] Popiežių bulės dėl žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a., Vilnius, 1987, p. 96–99.

[39] Ten pat, p. 125.

[40] Ten pat.

[41] The Penguin Atlas…, t. 1, p. 163.

[42] Riomeris M., Suverenitetas, Vilnius, 1995, p. 57.

[43] Encyclopaedia Britannica…, t. 9, p. 606.

[44] Ten pat.

[45] The Penguin Atlas…, t. 1, p. 196.

[46] Ten pat, t. 2, p. 29.