Rytinis krikščionijos įtvirtinimas

Dar neseniai ne tik giminės „baliukuose“, bet ir istorikų forumuose galėdavome išgirsti posakių, kurių esmę supaprastinant galima būtų išreikšti taip: „Jogaila buvo Lietuvos išdavikas“; „mūsų bajorai savo lietuvybę pardavė už šlėktiškas privilegijas, tapo renegatais ir ėmė dirbti ne Lietuvai, o Lenkijai“; „iš visos mūsų unijos su Lenkija istorijos nei mums, nei pasauliui nebuvo nieko gero“; „Pilsudskis ir jo bendrai tenorėjo okupuoti ir sulenkinti Lietuvą“; „„Vidurio Lietuvos“ valstybė 1918–1920 m. buvo tik priedanga, kuria okupantai lenkai pridengė savo tikslus užgrobti Lietuvą“ ir t. t.

Žinoma, būdami Lietuvos patriotais, turime pripažinti, kad šiose „liaudiškose tezėse“ yra nemaža dalis tiesos, tačiau gal būtų pravartu pridėjus ranką prie širdies pamąstyti, ar tai nėra įdomios ir turtingos mūsų istorijos supaprastinimas? Juk Lietuvos istoriją kūrė ne vien lietuviai, bet ir kitų tautybių žmonės. Žinoma, daugiausiai ją statė lietuviai, tačiau didelė dalis tų veikliausių lietuvių, pagrindinių istorijos kūrėjų, nors ir vadino save lietuviais, kalbėjo lenkiškai – tai buvo Lietuvos bajorija. Lietuviais mūsų bajorai save vadino iki pat XIX amžiaus pabaigos, o dalis net XX a. pradžioje bei dar vėliau – tarpukaryje.

Adomas Mickevičius galėjo laikyti save lietuviu ir lenku vienu metu, panašiai kaip garsusis škotų poetas Robertas Burnsas save galėjo laikyti ir škotu, ir britu. Maršalas Juozapas Pilsudskis galėjo supykęs Varšuvos politikus vadinti „karštakošiais lenkais“ ir „šiaudine ugnimi“, o save tituluoti „lietuviu bajoru“, panašiai kaip švediškai (kaip ir visa Suomijos diduomenė) tėvų namuose kalbėjęs maršalas Manerheimas – tapti Suomijos nacionaliniu didvyriu, „žiemos kare“ apgynusiu Tėvynę nuo sovietų ordų. Esminis skirtumas tik tas, kad tarpukaryje Pilsudskiui nepavyko tapti „lenkakalbiu lietuviu“, kaip kad Manerheimui pavyko tapti švedakalbiu suomiu.

Anot Mykolo Riomerio, jei Pilsudskis būtų gyvenęs 1863 m. sukilimo laikais, jis dar būtų buvęs laikomas Lietuvos patriotu ir lenkų pravardžiuojamas lietuvišku separatistu. Juk jis reiškė panašias pažiūras, kaip mūsų „tikrais“ lietuviais pripažįstami sukilimo didvyriai Sierakauskas, Mackevičius ir Kalinauskas. Iš jų Kalinauskas bene radikaliausiai reiškė Lietuvos atskirumo nuo Lenkijos idėjas, net pritarė sukilėlių Lietuvos komiteto projektui, iš kurio buvo išmestas žodis „Baltarusija“[1]. Tačiau modernaus tautiškumo prasme jį galima būtų pavadinti vienu iš pirmųjų... baltarusių tautinio atgimimo (o gal gimimo?) sąjūdžio pradininkų. Juk jis leido baltarusišką laikraštį Mužyckaja prauda. Šis radikaliausias nepriklausomybininkas siūlė lygiateisę Lietuvos federaciją su Lenkija, kaip ir daugiau nei pusei amžiaus praėjus – Juozapas Pilsudskis.

Kaip seniau bajorija suprato buvimą lietuviu, įdomiai iliustruoja Minske vieno 1863 m. sukilėlio bute rastas „Lietuvių katekizmas“. Jame pateikti tokie klausimai ir atsakymai į juos:

„Ar tu lietuvis? – Lietuvis iš Dievo meilės.

Kas yra lietuvis? – Tas, kuris tiki laisve ir laikosi Statuto [kalbama apie Lietuvos Statutą, galiojusį iki 1840 m.].

Be ko negali gyventi lietuvis? – Be laisvės ir vienybės su lenkais.“[2]

Tokia „dviaukštė“ tautinė savimonė XIX a. II pusėje jau buvo būdinga ne tik bajorams, bet ir kitų luomų žmonėms. Tūlas patarlių rinkėjas 1885 metais Kauno apylinkėse užrašė štai kokį įsimintiną pokalbį su vietiniu kaimo „šiaučiumi“[3]:

– Kokiai genčiai priklausote?

– Esu katalikas.

– Aš ne to klausiu. Klausiu, ar jūs lenkas, ar lietuvis?

– Esu lenkas, o lietuvis taip pat esu.

– Tai neįmanoma. Jūs turite būti arba vienas, arba kitas!

– Kalbu lenkiškai, – atsakė siuvėjas. – Ir lietuviškai kalbu.

Tai buvo interviu pabaiga[4]. O juk toks „nesusipratęs“ lietuvis (lenkas?) buvo „aptiktas“ prie Kauno, kuriam vėliau buvo lemta tapti nepriklausomos Lietuvos laikinąja sostine, Lietuvos „atlietuvinimo“ politikos centru. Tokių „nesusipratėlių“ buvo gausybė net pačiame Kaune ir visur Lietuvoje. Bet šimtus metų tai niekam neatrodė nesusipratimas, tai atrodė kaip normalus dvikalbio lietuvio būvis. „Nenormalu“ tai pirmą kartą pasirodė XIX a. pabaigoje lietuvių tautinio sąjūdžio kūrėjams, beje, dar ilgai rašiusiems savo laiškus lenkiškai.

Reikia pažymėti, kad visiškai nesame nusistatę prieš moderniųjų tautų kūrimąsi ar tautinį sąjūdį, galbūt išgelbėjusį nuo sunykimo skambią lietuvių kalbą. Tiesiog norisi pabrėžti, kad mūsų šalies istorija žymiai sudėtingesnė, nei atrodo pro tiek lietuviško, tiek lenkiško moderniojo tautiškumo prizmę. XIX ir net XX a. I pusėje girdisi daug daugiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aidų, nei mes leidžiame sau įsivaizduoti.

Šie aidai labai aiškiai skamba vieno iš daugelio žymių mūsų šalies bajorų, kunigo, istoriko, visuomenės veikėjo Valerijono Meištavičiaus atsiminimuose. Juose autorius rašo apie „aukso amžių“, kaip pats jį suprato – dvikalbės Lietuvos laikus, kai dar daugeliu aspektų išliko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės hierarchinė sankloda, harmonija tarp dvarininkų ir valstiečių, besitęsusi iki XIX a. pabaigos. Aprašo jis ir to „aukso amžiaus“ griuvimą. Žinoma, autorius neišvengia tam tikros idealizacijos – tokia harmonija nevyravo visuose Lietuvos dvaruose, bet autoriaus pateikti faktai, žmonių jausmai, nors ir nuspalvinti asmeniniais įspūdžiais, rodo, kad tokios harmonijos būta. Tačiau pirmiausia reikėtų aptarti „aukso amžiaus griuvėsius“ – naujausiuosius laikus, labiau pažįstamus mūsų šiuolaikiškai akiai.

Daugelį buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau LDK) gyventojų skaudžiai pasirinkti – „ar esu lietuvis, bet ne lenkas, ar lenkas, bet ne lietuvis“ – privertė kalbinių nacionalizmų Rytų Europoje augimo banga, be kita ko, išsiliejusi į 1918–1920 m. Lietuvos – Lenkijos karą, kurį mes dažnai vadiname tiesiog Lietuvos nepriklausomybės kovomis. Tačiau šį karą, bent jau iš dalies, būtų galima pavadinti istorinės Lietuvos – buvusios Didžiosios Kunigaikštystės žemių – gyventojų pilietiniu karu. Taip galėtų spręsti apie jį nešališkas užsienio istorikas, gavęs į rankas visą masę neišfiltruotų pro „nacionalistinį tinklelį“, nepaprastai spalvingų to meto istorinių faktų.

Juk neretai iš dviejų kaimynų vienas išeidavo į Lietuvos savanorių, kitas – į POW (Lenkų karinės organizacijos Lietuvoje) eiles. Lietuviai susekė POW Kaune 1919 m. rugpjūčio 30 d. suorganizuotą sąmokslą, kurio tikslas buvo užkirsti kelią Vokietijos įtakai Lietuvoje bei atverti kelią į Lietuvos vyriausybę lietuviams, draugiškiems Lenkijai. Buvo skubiai permesti lietuvių daliniai iš bolševikų fronto Lietuvos šiaurėje į lenkų frontą. Atrodo neįtikėtina, bet tada Lenkijos Suvalkų fronto vadas gen. Szeptycki informaciją, kad lenkų kariuomenė neperžengs Lietuvos sienos, pranešė Lietuvos kariuomenės vadui gen. Žukauskui, kuris... kaip ir lenkas generolas Ýukowski, buvo numatytas vienu iš POW sąmokslo vadovų[5].

Taip pat verta pažymėti „keistą“ šiuolaikiniam lietuviui dalyką, jog daug kas iš lietuvių tautinio sąjūdžio vadovų, sukūrusių Lietuvos Tarybą, palaikė slaptus ryšius su lenkais ir juos slėpė nuo kolegų lietuvių. Ar jie buvo „lenkų agentai“? Ne – neretai tai buvo tiesiog giminystės ryšiai[6]. Antai Stanislovo Narutavičiaus, mūsų šalies nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos Tarybos (vienintelio dvarininko taryboje) bei pirmosios Lietuvos Respublikos vyriausybės nario grynakraujis brolis buvo... Gabriel Narutowicz, išrinktas pirmuoju konstituciniu Lenkijos prezidentu 1922 m. – dar dorai neišgaravus parakui, iššaudytam Lietuvos-Lenkijos mūšiuose dėl Vilniaus. Tais laikais lenkiška giminystė tikrai nebuvo išimtis. Beje, Narutavičius, nors pasirašė už nepriklausomą Lietuvą, bet draskomas vidinio lietuvybės-lenkybės konflikto ir baigė gyvenimą savižudybe[7]. Panaši situacija buvo mūsų garsiojo gamtininko Tado Ivanausko šeimoje: jis pats tapo „grynakrauju“ lietuviu, vienas jo brolis – lenku, o kitas – baltarusiu. Panaši padėtis susiklostė daugybėje Lietuvos šeimų.

Kitokią negu Lietuvos Tarybos sukurtą būsimos Lietuvos viziją lenkakalbiai mūsų šalies gyventojai išreiškė daugybe formų, bet tai nėra šio straipsnio pagrindinė tema. Pakanka paminėti kad ir Babtų valsčiaus (prie Kauno) pareiškimą, kad valsčius nepripažįsta vyriausybės Kaune, atsisako mokėti mokesčius ir eiti į Lietuvos kariuomenę. Babtų „respubliką“ pavyko nuslopinti tik išsiuntus ten Kauno komendantūros dalinį. Babtiečiai tiesiog norėjo Lietuvos, sujungtos su Lenkija – savotiško Didžiosios Kunigaikštystės tęsinio. Ar tai būtų buvę geriau Lietuvai? Kažin. Bet tai jau atskira diskusija.

Kad LDK atstatymo planai – ne vien „lenkų intriga“, gali iliustruoti pačių „lietuviakalbių lietuvių“ nuostatos. Juk ne tik XIX a. pabaigoje, bet ir 1916 m. kun. A. Jakštas-Dambrauskas, J. Kriaučiūnas platino atsišaukimus apie LDK atstatymą, o J. Basanavičius tais pačiais metais skelbėsi esąs „LDK partijos nariu“. Žinoma, jie jau linko į nepriklausomą LDK. Juk „lenkų agento“ etiketę, labai norint, būtų galima prilipdyti ir „lietuviškosios Lietuvos“ ideologijos kūrėjui – A. Smetonai. Lietuvą palikęs eksprezidentas 1941 m. pradžioje Lisabonoje įvykusiame konfidencialiame pokalbyje su Lenkijos valstybės pareigūnu S. Tiškevičiumi (vien ši Lietuvos didiko pavardė perša vaizdą, kad 60 metų anksčiau būtų pasakyta – susitiko du lietuviai) pripažino, kad „Lietuvos valstybės atkūrimas pagrįstas siaurais nacionaliniais pagrindais, buvo klaida“ ir siūlė Lenkijai federuotis su Lietuva[8].

Aišku, tai galima pavadinti smulkia detale pasaulinio karo, sunaikinusio abi valstybes, audrose. Tačiau tai mažų mažiausiai parodo, kad, net po Lietuvą kalbiškai sulietuvinusio nepriklausomybės dvidešimtmečio, lozungas „Lietuva lietuviams“ (šiuo atveju, lietuviakalbiams lietuviams) nebuvo savaime suprantamas, kaip vienintelis galimas Lietuvos valstybės pagrindas.

Negalėdami gyventi tuo šūkiu besivadovavusioje šalyje, daug „Kauno Lietuvos“ (taip lenkai tuomet vadino Lietuvos respubliką) lenkakalbių pasirinko emigraciją į Vilniaus kraštą ar bent nuvykdavo į Vilnių, kur palaikė kontaktus net su aukščiausio rango Lenkijos politikais. Neretai jie būdavo išvejami ar priverčiami išvykti kitomis priemonėmis, kaip šio straipsnio herojus V. Meištavičius, kurį areštavo Lietuvos valdžia kaip pavojingą Lietuvos Respublikai. Kai kurie tapo „užkietėjusiais lenkais“ – savotiška gynybinė reakcija; kai kurie – liko bent širdies kampelyje lietuviais, kaip tas pats Meištavičius arba geras Meištavičiaus pažįstamas kunigaikštis Konstantinas Radvila iš Taujėnų dvaro – iš prezidento A. Smetonos gimtojo valsčiaus.

Lietuvos prezidentas laikė šį savo kraštietį lietuviu kunigaikščiu ir mielai priėmė jo materialinę paramą, kurios Radvila negailėjo ypač Smetonai ir bendrai Lietuvos valdžiai. Smetonai netrukdė tas faktas, kad K. Radvila buvo maršalo Pilsudskio pasirinktas patarėju kaip Lietuvos reikalų ekspertas paties Pilsudskio 1919 m. rugpjūčio pradžioje organizuotuose susitikimuose su „Kauno Lietuvos“ lenkais, trokštant pasiekti susitarimo[9]. Pilsudskis, pamatęs tvirtą lietuvių valią turėti nepriklausomą valstybę, ir pats ėmė norėti išlaikyti nepriklausomą Lietuvą, bet su vyriausybe, palankia Lenkijai. Derybose tarp abiejų šalių, kurias abi laikė savo Tėvyne, tarpininkavo tas pats Radvila, kurį Meištavičius prisimena kaip svetingą ir milžino jėgą turintį lietuvį kunigaikštį, galėjusį už ašies rankomis sulaikyti arklių traukiamą vežimą.

Konstantinas („Totekas“) Radvila „buvo kilęs iš miškų, iš girių – kaip tas valstietis, kuris „pats kaip briedis, o briedis – kaip viržis“. Tas mūsų visuomenės vienalytiškumas, amžių amžius trukusio viržio, briedžio, valstiečio ir pono-bajoraičio gyvenimo bendroje žemėje rezultatas, ir palaikė vienybę, išlikusią per amžius, subyrėjusią tik po dviejų pasaulinių karų“, – rašo V. Meištavičius[10]. Ši citata – savotiškas kun. Meištavičiaus „aukso amžiaus“ manifestas. Bet tam amžiui jau nebuvo lemta sugrįžti.

Nutilus patrankų šūviams lietuvių-lenkų fronte, „naminis karas“ tęsėsi toliau. Daug žinome apie okupacinės Lenkijos valdžios vykdytą lietuvių persekiojimą bei lenkinimą okupuotame Vilniaus krašte tarpukaryje. Bet dažnai pamirštame, kad tarpukario Lietuvos Respublikoje ir lenkakalbiams mūsų kraštiečiams buvo nesaldu. Šimtmečius dvejomis kalbomis kalbėjusiems bei bažnyčiose giedojusiems žmonėms nepriklausomoje Lietuvoje buvo iškelta sąlyga staiga tapti vienkalbiais, nors dalis gyventojų lietuvių kalbos nebemokėjo.

Kaune ir provincijoje vis labiau mažintas papildomų pamaldų lenkų kalba skaičius. Peticijos grąžinti tas pamaldas buvo traktuojamos kaip antivalstybinės. Įtampa augo net ir po diplomatinių santykių su Lenkija užmezgimo 1938 m., kai, pvz., religinė procesija Lapėse prie Kauno peraugo į masines lietuvių-lenkų muštynes.

Vyko daug riaušių bažnyčiose. 1924 m. kovo 9 d., sekmadienį, Kauno Švč. Trejybės bažnyčioje, kunigui skaitant Evangeliją lenkų kalba, žmonės staiga pradėjo garsiai giedoti lietuviškai, šaukti ir švilpti. Žmonės ėmė bėgti prie išėjimo. Kai viena jauna moteris kažką pasakė lenkiškai, kažkas smogė jai į veidą, po to tarp riksmų „tu, lenke, važiuok sau į Varšuvą!“ keliolika vyrų ir paauglių šoko prie jos, ėmė ją mušti. Moteris už plaukų buvo nuvilkta nuo didžiojo altoriaus bei išvilkta į lauką. Iki kraujo buvo sumušti kiti lenkakalbiai šv. Mišių dalyviai. Lietuvaičiai vaikėzai Bažnyčios kaimynystėje... ieškojo karučio, norėdami juo išvežti kunigą[11].

Jei tokie ekscesai vyko bažnyčiose, tai už jų sienų buvo dar liūdnesnis vaizdas. 1930 m. gegužės 23 d. vyko lietuvių demonstracija, reikalavusi išvyti lenkų tautybės gyventojus iš Lietuvos. Prie vyriausybės rūmų demonstrantus pasitiko premjeras Tūbelis, priėmė jų rezoliuciją ir pasakė trumpą kalbą. Sugiedoję tautišką giesmę, demonstrantai daužė langus bei griovė lenkų institucijų patalpas. Panašūs niokojimai pasikartojo ir 1934 m.[12]. Fonas šiems įvykiams buvo du dešimtmečius sistemingai vykdoma lenkiškai kalbančių gyventojų „atlietuvinimo“ politika.

Žinoma, lenkų nacionalistai pridarė lietuviams taip pat nemaža skriaudų – galutinai sulenkino Vilniaus kraštą. Ne tiek svarbus lenkinimas kalbiniu atžvilgiu (jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilnija kalbiniu požiūriu buvo gana lenkiška), kiek dar blogesnis nutautinimas valstybinių ir kultūrinių simpatijų atžvilgiu. Bene daugiausiai čia pasidarbavo Lenkijos Tautinės Demokratijos (ND) partija – vadinamieji endekai, įsikūrę Vilniuje 1905 m. Iki tol ir 1905 m. revoliucijos metais jie dar aktyviai neveikė ir nebuvo įgavę tokios įtakos kaip vėliau nei Vilniuje, nei visoje istorinės Lietuvos – Lietuvos ir Baltarusijos – teritorijoje[13].

Iki 1905 m. ir net vėliau lenkakalbiai vilniečiai dar galėjo rasti bendrą kalbą su lietuviškai kalbančiais žemiečiais. Baigiantis tarpukario dešimtmečiui, nemaža nacionalistinės propagandos apdorotų vilniečių buvo didesni lenkų šovinistai, nei, pvz., varšuviečiai – endekų propaganda ypač paveikė „lenkybės pakraščių“ – Vilniaus, Lvovo, Poznanės miestus, kur lenkai bijojo, jog kitos tautybės kels grėsmę lenkybei. Šiame kontekste galima suprasti, kodėl į Lietuvos kariuomenę, 1939 m. iškilmingai įžengusią į amžinąją Lietuvos sostinę bei į Lietuvos valstybę apskritai, „išvaduotieji“ vilniečiai žiūrėjo gana kreivai – apmėtė akmenimis Lietuvos policiją, nušovė vieną policininką ir t. t.

Taip, iš dalies čia kalta ir lenkų nacionalistinė propaganda, bet yra ir mūsų kaltės. Sugrąžintame Vilniaus krašte Lietuvos vyriausybė ėmėsi skubios „atlietuvinimo“ politikos. Įstaigose buvo labai sparčiai įvedama lietuviška raštvedyba, labai suvaržytas Lietuvos pilietybės suteikimas Vilnijos gyventojams, iš valdžios bei švietimo įstaigų masiškai atleidinėjami vietiniai darbuotojai, sulietuvintas Vilniaus Stepono Batoro universitetas, kuriame pasilikti atsisakė dauguma profesorių ir studentų[14]. Tokia politika būtų buvusi per staigi net ir tuo atveju, jei 1918 m. Lietuva būtų gavusi Vilnių, bet 1939 m. prie gyvenimo lenkų kultūros atmosferoje pripratusiems vilniečiams ji atrodė tiesiog drastiška. O juk galėjome pradėti bent jau nuo dvikalbystės, kaip belgai ar suomiai... Taigi tiek lenkai, tiek ir mes turime už ką pasakyti krikščionišką mea culpa.

Galima suprasti, kodėl vilniečiai žiūrėjo į lietuvius ne kaip į brolius, o kaip į okupantus. 1939 m. per Vėlines Rasų kapinėse susirinko 25–30 tūkstančių vilniečių. Ant kapinių kalno esantieji šaukė „precz!“ („lauk!“), o aplink kapines susibūrusi minia – „litwinow!“ („lietuvius!“). Įsiaudrinusią minią lazdų smūgiais sugebėjo išvaikyti tik raitoji lietuvių policija. Žinoma, čia reikėjo griežtumo, bet ar ne skaudu, kad Gedimino miesto ilgamečius gyventojus (taigi lyg ir lietuvius) iš Lietuvos sostinės veja... lietuviai.

Visa tai galima pavadinti abiejų kalbų Lietuvos gyventojų tragedija, taip pat ir Lenkijos tragedija. Tai buvo ir vadinamosios „Jogailos idėjos“ – iš LDK ir Lenkijos bei kitų žemių sukurti katalikiškojo pasaulio įtvirtinimą Rytuose – žlugimas. „Jogailos idėjos“ mirtį Lietuvoje tarsi simboliškai ženklina 1930 m. Kaišiadoryse inscenizuotas teismas kunigaikščiui Jogailai[15].

Žinoma, nėra reikalo tarsi religinę dogmą teigti, kad daugiakalbė Lietuva ar jos sąjunga su Lenkija yra vienintelis geras Lietuvos santvarkos modelis. Galbūt jis būtų išėjęs labiau ne į naudą mūsų kultūrai, nei dabartinė vienkalbė valstybė, nors ir nutolusi nuo LDK tradicijų. Šio straipsnio tikslas – daugiau parodyti, kad katalikybė (jeigu būtent ji, o ne nacionalizmas būtų visuomenės statoma į pirmą vietą), gali sėkmingai vienyti net įvairialypę visuomenę ir gali bendrai idėjai sutelkti net skirtingas šalis. Būtent šį pozityvų – katalikišką – pradą galime ir privalome perimti iš katalikiškų LDK laikų. Valstybės valdymo forma gali keistis, bet valstybė privalo išlikti katalikiška. Katalikybė turi likti valstybę organizuojančiu principu. Būtent katalikybė šiais laikais gali būti vienintelis tikras pagrindas ir vienijanti idėja Lietuvos ir Lenkijos bei kitų regiono šalių politiniam bei kultūriniam bendradarbiavimui. Jos nepakeis jokios „Naujosios Europos žemiškojo rojaus“ – pasaulio miesto, kuriamo be Dievo – perspektyvos.

O dabar galime sugrįžti į tuos laikus, kai Lietuva buvo dar visai kitokia...

 

 

Walerian Meysztowicz (arba, kaip rašo Bostono lietuvių enciklopedija: Valerijonas Meištavičius) gimė 1893 balandžio 24 d. Kauno gubernijos Panevėžio apskrities Raguvos valsčiaus Pajuosčio dvare (pats jis lenkiškai vadina savo gimtinę Pojoście). Mokėsi Peterburgo imperatoriškajame licėjuje, Vilniaus kunigų seminarijoje (įšventintas kunigu 1924 m.), Romos teisės universitete (čia gavo kanonų teisės daktaro laipsnį) ir Vilniaus universitete, kur gavo teologijos daktaro laipsnį. Po to trumpai dėstė Vilniaus universitete kanonų teisę. Nuo 1932 – Lenkijos ambasados prie Šventojo sosto patarėjas. 1939 m. karas jį užklupo Vilniuje, iš kur bėgdamas nuo rusų per Kauną, Švediją, Angliją pasiekė Romą ir ten pasišventė moksliniam darbui, panaudodamas Vatikano ir kitus archyvus. Nuo 1946 m. buvo Lenkijos istorijos instituto Romoje vadovu. Romoje parašė nemaža istorinių veikalų, redagavo žurnalą Antemurale, pasirinkdamas jo pavadinimui Lenkijos-Lietuvos valstybės, kaip krikščionijos priešakinio įtvirtinimo – antemurale christianitatis – įvaizdį.

Anglų istorikas Normanas Daviesas, parašęs Lenkijos istoriją, pabrėžia, kad senoji Abiejų tautų Respublika daugelį amžių krikščionijoje buvo vertinama kaip katalikiškos civilizacijos „priešmūris“ – įtvirtinimas Rytuose, ginąs ją nuo infidelii – netikėlių ordų. Buvo suprantama, kad kiekviena šalis turi savo vietą ir paskirtį Bažnyčios vienijamos civilizacijos pastate. Pavyzdžiui, Ispanija kartais vadinama „krikščionijos angelu“, nes ji apsaugojo Europą nuo protestantizmo ir plėtė katalikų tikėjimą į kitus žemynus. Gi Lenkija-Lietuva ir Vengrija (ar, galbūt, tiksliau: Vengrija-Kroatija) atliko krikščionijos Rytų pasienio sargų funkciją. Terminas antemurale christianitatis – „krikščionijos priešakinis įtvirtinimas, bastionas“ (lot.) – imtas visuotinai taikyti Lietuvos-Lenkijos valstybei kritus Konstantinopoliui, 1467 m., pasirodžius popiežiui Pauliui II adresuotam memorialui. Taip pat šis terminas buvo naudojamas apibūdinti istorinei Vengrijai – šv. Stepono karūnos žemėms, į kurių sudėtį įėjo ir Kroatija. Taip pat Europoje Lietuvos-Lenkijos valstybei įvardinti vartoti terminai scutum (skydas), praevalidum (tvirtovė) ir pan. 1573 m. Henriko Valua išrinkimo į Lietuvos-Lenkijos sostą proga Paryžiuje pastatyti garbės vartai, ant kurių puikavosi užrašas: „Lenkijai, visos Europos stipriausiai tvirtovei prieš barbarų tautas“[16].

V. Meištavičiaus atsiminimai yra pilni įsitikinimo šiuo istoriniu Lietuvos-Lenkijos Respublikos vaidmeniu. Jis ypač pabrėžia katalikišką „Rytų įtvirtinimo“ pobūdį. Jis, kaip ir ankstesnių amžių autoriai, vartoja „krikščionijos įtvirtinimo“ („przedmurze crześciaństwa“) sąvoką, suprasdamas krikščioniją kaip išskirtinai katalikišką, nes nuo Romos atskilusius stačiatikius jis atvirai vadina schizmatikais. Abiejų Tautų Respublika buvo paskutinis katalikų religijos bastionas Rytuose. Už jos rytinių sienų baigėsi ir Vakarų krikščioniškoji civilizacija. Romos tradicijai buvo svetima tiek Maskvos autokratija, tiek Bažnyčios pavaldumas valstybei.

Nors Respublikoje liko nemaži bizantinės civilizacijos žemių plotai – Baltarusija ir Ukraina, buvo stengiamasi tų teritorijų gyventojus atversti į katalikybę, kartu nešant ir Romos civilizaciją. V. Meištavičiaus nuomone, romėniškosios-graikiškosios civilizacijos nešimas būtinas, siekiant padaryti katalikiška visą tautą, jos institucijas. Kaip to pavyzdį jis pateikia Filipinus, kur ispanai, be tikėjimo dalykų, atnešė ir Romos teisės tradicijas, universitetus, kuriuose buvo dėstoma „amžinoji“ Tomo Akviniečio filosofija, tuo tarpu to negavusios kitos Azijos šalys ir likusios pagoniškos valstybės, nors jose ir nemaža katalikų. Tačiau V. Meištavičius pasisako prieš Rytų apeigų katalikų lotynizavimą, o veikiau už jų harmoningą įjungimą į katalikišką krikščioniją. Tradicinių apeigų įvairovė yra graži katalikiška vertybė, tačiau išlieka vienas tikėjimas ir viena moralė.

V. Meištavičiaus atsiminimų knyga yra paminklas senajam „Antemurale“ – Abiejų Tautų Respublikai ir jo atstatymo naujaisiais laikais siekių manifestas. Savo mylimą Lietuvą – suprantamą istorine prasme (buvusią LDK) – V. Meištavičius mato kaip šio įtvirtinimo dalį. Vienas šio straipsnio tikslų ir yra išsiaiškinti, kokį vaidmenį ir vietą krikščionijoje šis iškilus Lietuvos dvarininkijos atstovas XX a. pr. skiria siekiamai atkurti Lietuvos-Lenkijos valstybei. Bandysime parodyti, kaip šis Lietuvos dvarininkas įsivaizdavo realizavimą idėjos, kuri, anot jo, buvo labai sena idėja, puoselėta dar Jogailos ir net Boleslovo Narsiojo: siekis suvienyti Rytų Europos kraštus į stiprią katalikišką valstybę kaip Romos civilizacijos universumo užtvarą Rytuose, galinčią kovoti su tikėjimui ir civilizacijai gresiančiomis jėgomis tiek valstybės viduje, tiek išorėje. Tokios valstybės sukūrimui būtina atkurti buvusią Lietuvos-Lenkijos valstybę, suvienijant visus jai priklausiusius kraštus. Tokia vizija skyrėsi nuo daugelio Rytų Europoje XIX a. pab. – XX a. pr. paplitusių idėjų – nacionalistinių, marksistinių ar kitokių.

XIX–XX a. sandūros buvusios Abiejų Tautų Respublikos erdvėje paplitusias nemarksistines visuomenines sroves ir jų veikėjus galima sąlyginai suskirstyti pagal šias tris „koordinačių ašis“, kurių „galuose“ būtų skirtingos pozicijos atitinkamais klausimais:

- Siekimas tęsti daugiakalbės valstybės tradicijas versus nacionalistinė ideologija;

- katalikiškos visuomenės modelis – liberalios visuomenės propagavimas;

- hierarchinės visuomenės išlaikymas – egalitarinės tautos kūrimas.

Valerijonas Meištavičius neabejotinai priklauso pirmajai „svarstyklių pusei“ – jis yra buvusios Lenkijos-LDK teritorijų politinio bendrabūvio atkūrimo, katalikiškos bei hierarchinės visuomenės išsaugojimo šalininkas. Tokių žmonių pažiūrų tyrinėjimas buvo visiškai apleista sritis Lietuvos istoriografijoje, tačiau pastebimas jos kilimas. Šis straipsnis daugiau skirtas nušviesti tokio tipo pažiūrų katalikiškumui.

 

 

Atsiminimai kaip istorijos šaltinių tipas be abejo turi savų trūkumų – neoficialumą, nevisišką patikimumą, galimą neobjektyvumą, tendencingumą. Tačiau atsiminimai užfiksuoja tokių dalykų, kurių sunkiai ar net visai negalima rasti kituose šaltinių tipuose – epochos ir krašto dvasią, koloritą, visuomenės ar atskirų jos sluoksnių tradicijas, nuostatas, mąstymo būdą. Dažnai juose randame faktų, kuriuos praleidžia pro akis kitų šaltinių autoriai. Taigi atsiminimai gali tarnauti kaip faktografinė medžiaga, ypač jei jų autorius buvo aktyviai įsitraukęs į visuomenės gyvenimą. Tačiau turbūt geriausiai atsiminimai pasitarnauja rašant mentaliteto istoriją – istorijos kryptį, apleistą pokario Rytų Europos istoriografijoje. Kaip rašo lenkų istorikas Juliuszas Bardachas, mentaliteto istorija „apima platų ratą reiškinių, priklausančių visuomenės sąmonės sričiai ir kuriančių idėjinį, emocinį bei intelektualinį klimatą“[17]. Prie tokio pobūdžio šaltinių priklauso ir šiame darbe aptariami Valerijono Meištavičiaus memuarai. Jie atspindi autoriaus gyventą epochą ir jos suvokimą visuomenėje – toje jos dalyje, su kuria bendravo autorius. Jo požiūrio tašką į visuomenės procesus lėmė jo aristokratiška kilmė bei pasirinktas gyvenimo kelias – įstojimas į dvasininkų luomą. Iš čia kyla ir autoriaus pasaulėžiūra – jo simpatijos unijinei valstybei bei daugiakalbės nacionalizmo nepaveiktos visuomenės propagavimas, taip pat pasisakymas už katalikišką valstybės santvarką bei hierarchinės visuomenės struktūros idealizavimas. Tačiau autorius išdėsto ne tik savo asmeninę „pasaulėžiūrą“, bet ir Katalikų Bažnyčios mokymą apie žmogų, visuomenę, valstybę. Be to, jis buvo tarpukario Lenkijos visuomenės veikėjas, ambasados Vatikane darbuotojas, mokslininkas, domėjęsis Lietuvos, Lenkijos ir pasaulio istorija. Kunigas ir bajoras, lietuvis ir lenkas, visuomenininkas ir savitą vidinį pasaulį turintis žmogus – ši sankirta padaro V. Meištavičių ypač įdomiu istorijos liudytoju ir vertintoju.

V. Meištavičiaus knyga „Atsiminimai apie laikus ir žmones“ („Gawędy o czasach i ludziach“) aprašo žmones, kurie jam buvo artimi, su kuriais jam teko susitikti per savo ilgą gyvenimą, arba garsūs jo visuomeninėje aplinkoje. Pirmojoje „Atsiminimų“ dalyje, pavadintoje „Išnyko kaip dūmas“ („Poszło z dymem“) pasakojama apie dvarininkiją, ypač apie jos kilmingiausią ir daugiausiai žemių valdantį elitą. Tai buvo luomas, su kuriuo autorius jautėsi solidarus, jam artimas, kurio atminimą jis norėjo įamžinti. Jis skausmingai išgyveno šio luomo nužengimą nuo šimtmečius trukusios padėties visuomenės viršūnėje į egzotiškų praeities reliktų vaidmenį. Amžiais išlikusi visuomenės struktūra skendo į praeitį, „nyko kaip dūmas“. Nyko ir istorinė tos visuomenės aplinka, atmosfera – buvusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Šiai trapiai pasaulio tikrovei autorius tarsi priešpriešina amžiną dvasinę tikrovę, pavadindamas antrąjį atsiminimų tomą „To co trwałe“ – „Tai, kas nenyksta“. Šioje dalyje daugiau pasakojama apie autoriaus veiklą Bažnyčios labui. V. Meištavičiaus atsiminimai yra vertingas šaltinis, nes jie pateikia įdomų vienos Lenkijos istorijos epochos pjūvį, atspindėdami ir tuometinę Lietuvos istoriją. Be to, juose atsispindi Lietuvos aristokratijos pažiūros į pasaulį, savo šalį bei jos istoriją. Visą atsiminimų medžiagą integruoja autoriaus tradicinis katalikiškas požiūris į pergyvenamus įvykius ir reiškinius.

Panašių pažiūrų ir kilmės autoriaus Leono Broel-Platerio atsiminimai yra taip pat vertingas šaltinis, pateikiantis lenkiškos kultūros bajoro iš Lietuvai artimo Latgalos krašto požiūrį į Lenkijos valstybės atstatymą XX a. pradžioje – 1921 m., į Rygos sutartį tarp Lenkijos ir Rusijos, jo antiliberalistinį katalikišką požiūrį į visuomenę.

Garsus Lenkijos istorikas, kilęs iš istorinės LDK žemių, Juliuszas Bardachas savo veikale „Apie seną ir neseną Lietuvą“ aprašo V. Meištavičiaus asmenybę, pažiūras, mentalitetą bei veiklą. „Lietuvių atgimimo istorijos studijų“ trečiame tome randame vertingą M. Riomerio straipsnį apie J. Pilsudskį, jo Rytų politikos planus, kuris paaiškina panašiai į V. Meištavičių mąsčiusios bajorijos požiūrį į Abiejų Tautų Respublikos atstatymą, jos būsimą teritoriją ir organizaciją. Taip pat šalia pateikiamas E. Motiekos komentaras minėtam straipsniui, apibendrinantis Riomerio straipsnį, nušviečiantis Pilsudskio planus iš šių dienų perspektyvos. Septintame ir aštuntame tome yra D. Staliūno straipsniai apie Vilniaus vyskupą Edwardą von der Roppą, kuriam buvo prielankus V. Meištavičius, teigiamai vertinęs ir jo Rusijos atvertimo katalikybėn planą – juk tai „krikščionijos tvirtovės“ pašaukimas. Diakono Vasilijaus OSB darbe „Leonidas Fiodorovas. Gyvenimas ir veikla“ detaliai aptariama visa Vatikano organizuota Rusijos atvertimo akcija, tame tarpe ir arkivysk. Ropo vaidmuo joje.

 

 

Valerijono tėvas Aleksandras Meištavičius (Aleksander Michał Marian Meysztowicz) po savo tėvo Edvardo Meištavičiaus mirties tapo plačių žemės valdų su centru Pajuostyje savininku. Juliuszas Bardachas rašo, kad jo valdos buvo Žemaitijoje, čia Žemaitiją suprasdamas kaip buvo įprasta XIX amžiuje – tada ji dažnai tapatinta su Kauno gubernija. A. Meištavičius buvo šios gubernijos bajorų vadovas (lenk. wicemarszałek szlachty). Vilniuje jam teko mokytis su J. Pilsudskiu. Jis baigė Krokuvos universitetą, šiame mieste susitiko su grafu Andrejumi Šeptickiu, vėliau tapusiu Lvovo graikų apeigų katalikų (unitų) metropolitu, XX a. pradžioje siekusiu visą Baltarusiją, Ukrainą ir Rusiją grąžinti į Romos popiežiaus pavaldumą. Baigęs Krokuvos universitetą, tarnavo Rusijos caro gvardijoje ir gavo caro rūmų kamerhero titulą. Buvo palankus rusų valdžiai. Dėl dalyvavimo Kotrynos II paminklo Vilniuje atidaryme jo nemėgo lenkų patriotai. 1900–1904 jis buvo Kauno gubernijos žemės ūkio draugijos pirmininkas, 1908–1917 – Vilniaus žemės ūkio banko direktorius, 1906–1917 m. Rusijos Valstybės dūmos narys. Peterburge aktyviai dalyvavo vietinių lenkų veikloje. 1918, grįžęs į Lietuvą, A. Meištavičius stojo priešakyje lenkų veiklos, siekusios Lietuvą sujungti su Lenkija. 1921 11 21 gen. Želigovskio paskirtas lenkų sukurtos Vidurinės Lietuvos valstybės laikinosios valdančiosios komisijos pirmininku, arba, kaip rašo jo sūnus, „suverenu“.

Prijungus Vilnių prie Lenkijos, A. Meištavičius iš pradžių vadovavo Vilniaus žemės kredito draugijai. 1926–1928 m. jis buvo Lenkijos teisingumo ministru Pilsudskio vyriausybėje, kur laikėsi konservatyvios linijos. A. Meištavičius buvo vadinamų „Vilniaus stumbrų“ grupuotės faktiškas vadovas. Šis pavadinimas pabrėžė, kad jie yra nykstanti, bet saugotina padermė. Bet ji neapsiribojo vien „vilniečiais“: „stumbrų“, nykstančių Lietuvos girių galiūnų vardas, anot jų vadovo sūnaus V. Meištavičiaus, buvo duotas tarpukario Lenkijos visuomenės grupei, kurią sudarė senojo Respublikos senatorių sluoksnio įpėdiniai – ne tik Lietuvos ponai, bet ir kiti dvarininkai, gyvenę Austrijos, Prūsijos ir Rusijos pasidalintos Respublikos žemėse. Jie laikėsi tradicinio hierarchinės visuomenės modelio idėjos, nes per amžius toje hierarchinėje visuomenėje turėjo vadovaujančią padėtį, kurią net ir tarpukaryje bandė išlaikyti. Šis visuomenės sluoksnis, V. Meištavičiaus manymu, padalinimų laikotarpiu buvo Lietuvos-Lenkijos erdvės visuomenę vienijantis faktorius – jį siejo giminystės ryšiai ir ypač saugomos istorinės tradicijos. Jie daug prisidėjo prie visuomenės organizavimo – valdė daug žemių, rūpinosi organizuotu ūkio lygio jose kėlimu, leido laikraščius – Krokuvos Czas, Vilniaus Słowo. „Stumbrai“ dalyvavo Lenkijos vyriausybėse, valdžiusiose po 1926 m. perversmo. 1939 m., sovietams okupuojant Vilniaus kraštą, A. Meištavičius liko Vilniuje, iš kur jam teko bėgti per Lietuvos Respubliką į Romą ir apsigyventi pas sūnų. Italijai įstojus į karą, A. Meištavičius su visu Lenkijos ambasados prie Šv. Sosto personalu persikėlė į Vatikaną, kur ir mirė.

V. Meištavičius, reikšdamas tada vyravusias savo luomo pažiūras, kritikavo Rusijos Imperijos biurokratus, jautė solidarumą su bendru dvarininkijos frontu, nukreiptu prieš biurokratijos valdžią. Tačiau jis teigiamai atsiliepė apie imperinę santvarką, caro asmenį, aukščiausius imperijos hierarchijos sluoksnius. Tai matyti, pavyzdžiui, iš palankios vidaus reikalų ministru, o po to premjeru tapusio Stolypino charakteristikos. Stolypinas seniau užėmė Kauno gubernijos bajorų vadovo postą, kuriame jį pakeitė A. Meištavičius. Taip pat V. Meištavičius palankiai vertina Stolypino žemės reformą, turėjusią sukurti caro valdžiai atramą iš pasiturinčių valstiečių bei aristokratinio-biurokratinio elito reakciją į šią reformą, galėjusią pakirsti jo kaip Romanovų dinastijos atramos monopolį. Rusijos carą Nikolajų II autorius vertina su simpatija. Apie jį asmeniškai atsiliepiama kaip apie gerą žmogų, manoma, kad caras nėra kaltas dėl autoriaus tėvynainių, krašto bei Bažnyčios persekiojimo. Autorius teigiamai vertina lojalistinę politiką imperijos valdžios atžvilgiu, pateisindamas ją siekimu išsaugoti savininkų rankose žemę – svarbiausią visuomenės turtą. Jis visiškai pateisina buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse plačiai nuskambėjusį aktą, kai 60 žymių lenkakalbės aristokratijos ir dvarininkų atstovų, tame tarpe ir autoriaus tėvas, 1904 rugsėjo 23 d. dalyvavo atidengiant Vilniuje paminklą „Šiaurės Vakarų krašto išvaduotojai“ carienei Jekaterinai II.

V. Meištavičius mano, kad tiek priešinimasis caro valdžiai, tiek bendradarbiavimas su ja yra kelias į Lenkijos nepriklausomybės atstatymą, tik antrasis iš jų yra protingesnis. Jis su susižavėjimu aprašo, kaip būdamas bajorų vadovu, jo tėvas A. Meištavičius rūpinosi Kauno krašto gerove – žemės ūkiu, tiltų statyba parkų priežiūra ir pan. Toks lojalistinės politikos vertinimas susilaukė kritikos lenkų visuomeninkų tarpe – pvz., Kazimierzas Okuliczius neigia lojalistus siekus Lenkijos nepriklausomybės, o caro politikos sušvelnėjimą po 1905 aiškina kaip revoliucinio judėjimo spaudimo pasekmę. J. Bardachas cituoja Ipolito ir Ignoto-Karolio Korvin-Milevskių 1905 m. pasisakymus, liudijančius, kad buvusios LDK žemių dvarininkai turėtų visomis išgalėmis remti caro valdžią ir priešintis revoliuciniam judėjimui. Jis vadina V. Meištavičiaus požiūrį „idealizuojančiu“ (2, 336). Manau, reikėtų įvertinti ir tai, kad nuolaidas galėjo paskatinti lojalizmas. Lojalumo apraiškos bendro revoliucinio judėjimo fone galėjo nuraminti caro vyriausybę, kad „Šiaurės Vakarų kraštas“ bent kol kas nežada atsiskirti nuo imperijos. Taip pat po ištikimybės lozungais galėjo slėptis ar iš jų vėliau išsivystyti ir separatistinės nuotaikos, pavyzdžiui, lietuvių nacionalistinės inteligentijos tarpe. Be to, tokį lojalumą galėjo paskatinti ne tik, o kai kuriais atvejais ir ne tiek siekimas išsaugoti savo nuosavybę, kiek tradicionalistinė katalikiška nuostata atmesti viską, kas dvelkia liberalizmu. Vienu iš priimtinos santvarkos išsaugojimo garantų laikytas lojalumas esamam monarchui, pasireiškęs ir, pvz., Galicijoje, ar lietuvių naujosios inteligentijos, ypač kunigų, tarpe – verčiau katalikiška santvarka svetimšalių dinastijos valdžioje, nei liberalizmas nepriklausomoje valstybėje. Pvz., J. Tumas-Vaižgantas 1900 metais rašė: „Politišką Lietuvos neprigulmystę skaitome už tuščią svajonę ir prieš aną (…) atvirai protestuojame. „Sargiečiai“, o su jais visa konservatyviška iki kaulų smegenų Lietuva pripažįsta Rosijos ciesorių už tikrą savo valdoną; nuo Rosijos nerūpinas skirtis, tik reikalauja ir reikalaus godojimo mūsų tautystės ir katalikystės“. Tokia nuostata artino buvusios LDK žemių bajorus su kaimyninių kraštų elitu. Su buvusios Livonijos (dab. Latvijos ir Estijos), ypač katalikiškos Latgalos (pietryčių Latvijoje) bajorais juos jungė bendras frontas prieš carinės biurokratijos hegemoniją. Žinoma, negalima neigti, kad kai kurie elito atstovai galėjo remti caro valdžią grynai iš išskaičiavimo, bet tokia nuostata buvo labiau būdinga protestantiškosios buv. Livonijos dalies dvarininkams. Lenkakalbės kultūros bajorai Rusijos Imperijoje buvo labiau žinomi kaip atviri ar slapti „maištininkai“.

Toks buvo fonas, kuriame veikė vienas žymiausių Rusijos Imperijos užgrobto „Šiaurės Vakarų krašto“ veikėjų – A. Meištavičius.

Aleksandro Meištavičiaus sūnaus Valerijono charakteris formavosi veikiamas tėvo ir jo jaunystės aplinkos. Šios aplinkos žmonių mentalitete vyravo visuomeninės-politinės idėjos, semiamos dar iš Abiejų Tautų Respublikos laikų. Respublikos politinis būvis, žinoma, jau skendėjo praeityje, bet gyvi buvo jo atsiminimai, išliko visuomenės santvarka, susiklosčiusi per šimtus metų ir neišnykusi po valstybės padalinimų. Kaip pastebi garsus iš istorinės Lietuvos kilęs lenkų rašytojas Czesławas Miłoszas, „kresų bajorų, labiau nei kitų sluoksnių sąmonėje reiškėsi pagrindiniai lenkų politinių jausmų, siekiančių senosios Respublikos laikus, leitmotyvai“ (17, 93). Pats V. Meištavičius vengė dažnai vartoti terminą „kresai“, taikytą XIX a. II p. – XX a. I p. (ypač tarpukaryje) buvusios Respublikos, o vėliau – tarpukario Lenkijos rytinėms žemėms, kuriose gyveno ukrainiečiai, baltarusiai ir lietuviai. Atsiminimų autorius mieliau vadino tas teritorijas buvusiomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėmis. Šių žemių aplinka buvo jam gimtoji. Savo betarpiška tėvyne jis laikė istorine Lietuvą – buvusias LDK žemes (dab. Lietuvą ir Baltarusiją). Jis teigė, kad jo vaikystės metais jos dar buvo išlaikiusios kultūrinį vientisumą, kuris dingo XX a. pradžios Lietuvoje. Jo įsitikinimu, panaši visuomenės sankloda egzistavo ir visoje ikikapitalistinėje Europoje. Tokią sampratą jis išreiškia lygindamas savo vaikystės Lietuvą su kunigaikščio de Lampedus’o apysakoje pavaizduota XIX a. II p. Sicilijos visuomene. Iš šio kūrinio V. Meištavičius pamatė, kokia visuomeniškai vienalytė dar buvo Europa ir kokį panašų gyvenimą dar gyveno ponai Sicilijoje ir Lietuvoje. Savo prisimenamą Lietuvos visuomenės modelį V. Meištavičius įsivaizdavo kaip savotišką idealų tipą, pagal kurį vertino visus procesus, vykstančius visuomenėje.

 

 

Istorinės Lietuvos – buvusių LDK žemių, ypač jos vakarinės dalies, visuomenė prieš I Pasaulinį karą nors ir kalbėjo skirtingomis kalbomis bei jau buvo draskoma nacionalizmo, tuo pat metu buvo homogeniška, nes buvo sujungta viena vertus nusistovėjusiais tradicinės hierarchijos vertikaliais ryšiais, o kita vertus saistoma bendros religijos ryšių. Katalikų tikėjimas jungė įvairiomis kalbomis – lenkų, baltarusių, lietuvių – kalbėjusius buvusios LDK gyventojus į vieną visumą, vienydamas juos prieš krašto okupantus rusus, išpažinusius stačiatikių tikėjimą. V. Meištavičiaus akimis žiūrint, visuomenę valdžiusi hierarchija buvo aiški ir nepajudinama. Vadovaujančią padėtį užėmė ponai – diduomenės šeimų nariai. Autorius mieliausiai vartoja terminą „ponai“, prisimindamas terminą, vartotą LDK (Tarybos ponai), arba posakį „senatorių giminės“ („rody senatorskie“). Tiesa, jis moksliškai nedetalizuoja ponų apibrėžimo. Jis rašė: „Ponai paveldėjo iš senatorių teisę ir pareigą valdyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę“. Autorius nelabai noriai vartojo terminą „aristokratija“, nenorėdamas pažeisti bajorijos lygybės principo. Šis lygybės principas buvo daugiau teorinis, nes praktikoje V. Meištavičius teisino ponų viršenybę bajorų tarpe. Ponams priklauso natūrali teisė vadovauti bajorijai ir žemesniems visuomenės sluoksniams. Šių giminių nariai turėjo užimti aukščiausias vietas tiek pasaulietinėje, tiek bažnytinėje hierarchijoje. Kaip to pavyzdžius autorius nurodė talentingą administratorių kardinolą Adomą Sapiegą ir vyskupą Ropą. Jis paaiškino, kad toks ypatingas sugebėjimas valdyti išsivysto ilgą laiką valdant dideles teritorijas ir yra santykinai dažniau sutinkamas diduomenės šeimose. Tarp šių šeimų buvo ir Meištavičiai, kurių protėvis figūravo jau tarp 1413 m. Horodlės akto dalyvių[18].

Sekantis hierarchijos sluoksnis buvo palivarkų bajorai. Dar žemiau hierarchijoje stovėjo bežemės bajorijos sluoksnis, kurio atstovai dažnai tarnavo dvaruose prievaizdais, administratoriais arba betarpiškai tarnavo ponams kambariniais ar virėjais. Nors žinome, kad didelė dalis bajorijos įsiliejo į miesto inteligentiją, autorius daugiau aprašo artimus sau kaimo bajorus. Apatinis visuomenės sluoksnis buvo valstiečiai. V. Meištavičiaus žiūrėjo į kaimo liaudį su feodališku paternalizmu, prisimindamas patriarchalinę praeitį kaip aukso amžių. Jis žiūrėjo į juos kaip tėvas į vaikus – globėjiškai, su meile, tačiau jokiu būdu ne kaip į lygius – jis suvokė, kad visuomenės vertingumas glūdi jos įvairovėje, kad ji yra organiška visuma, susidedanti iš įvairių sluoksnių, kurie tiesiog negali būti tarpusavyje lygūs, nes yra skirtingi. Charakteringas pasakojimas apie seną ūkvedį Joną Šukį (Jan Szukis), kuris „buvo integrali dvaro dalis kartu su keliais šimtais šeimų (dvare). Jis buvo kaip visi susijęs su ponais į vieną glaudžią ir solidarią visumą... Tokia buvo santvarka. Žinoma, ji teikė progų piktnaudžiavimams, tačiau Pajuosčio žmonių atmintyje neišliko jokios ponų liaudžiai padarytos skriaudos – kita vertus, ir liaudis niekada neapvylė ponų. Permainos – kaimų paleidimas iš baudžiavos, tolesnis ryšio tarp dvaro ir kaimo griovimas, mirtina dvaro atžvilgiu Lietuvos Respublikos žemės reforma... visa tai atėjo vėliau, iš išorės, prieš dvaro ir kaimo žmonių valią“[19]. Išties, Lietuvos Respublikos žemės reforma, kaip retas kuris istorinis įvykis, iš esmės pakeitė amžiais nusistovėjusią krašto ekonominę sanklodą. Visuomenė, kurioje daugumą žemės valdė stambioji dvarininkija, vadovavusi politiniam, ekonominiam ir kultūriniam krašto gyvenimui, iš pagrindų pasikeitė. Dvarininkai turėjo palikti Lietuvą ar prarasti nuosavybę bei įtaką krašte. Lietuva tapo kalbiškai lietuviškesnė, bet prarado didelę dalį savo elito kultūrinio palikimo. 1935 m. Kaune leistas lenkiškas laikraštis Dzień Kowieński galėjo parašyti apie Lietuvos lenkus: „Esame visuomenė, susidedanti daugiausiai iš darbininkiško ir inteligentijos proletariato, smulkių žemdirbių ir įsiskolinusių ūkininkų“[20].

Ponai iš prigimties buvo kaimo globėjai. Kaimo liaudis buvusiose LDK teritorijose kalbėjo lietuviškai arba baltarusiškai. Pajuostyje liaudies kalba buvo lietuvių. Šia kalba kalbėtasi su liaudimi. „Ne tik mokėjome abi kalbas, bet ir buvome prie abiejų prisirišę, iš tiesų dvikalbiai. Laikėme tą dvikalbystę privilegija, turtu, kurio neturi koroniažai (Lenkijos karalystės gyventojai). Didžiavomės savo lietuvių kalbos senumu ir gražumu“, – rašo Lietuvos dvarininkas[21]. Tuo pat metu V. Meištavičius, kaip ir jo tėvas, buvo kritiškai nusistatęs tiek prieš lietuvišką, tiek prieš lenkišką nacionalizmą, skelbiamą lenkų endekų (Narodowa Demokracja). Jis manė, kad vienų tautų nacionalizmas gimdo kitų nacionalizmą: „Persekiodami lenkų kalbą Pobedonoscevas, Aleksandras III, Bismarkas –prancūzų nacionalizmo teoretiko Gobineau mokiniai – pažadino lenkų nacionalizmą. Buvau liudininku, kaip lenkų netolerancija lietuviškiems pamokslams žadino lietuvių nacionalizmą. Vokiečiai per 1916–1918 metų okupaciją jį dar sustiprino. Lietuviai jau nenorėjo ne tik bendro valstybingumo su lenkais, bet net federacijos ar unijos, net bendros gynybos prieš bolševikus“[22]. Nacionalizmams jis priešpriešino buvusios LDK žemių visų etninių grupių sugyvenimą, remiantis tradicinėmis daugiatautės katalikiškos valstybės vertybėmis.

Tokia „archaiška“ pozicija nelabai suprantama modernaus nacionalizmo išpažinėjams. Nieko nuostabaus, kad Bostone išleistoje lietuvių enciklopedijoje apie autoriaus tėvą Aleksandrą Meištavičių rašoma: „Išaugęs ir dirbęs Lietuvos žemėje, nekentė lietuvių, nesuprato jų aspiracijų ir visą laiką veikė prieš Lietuvą. Dar 1902-siais į A. Jakšto raštą „Lietuvių balsas (kreipimasis) į Lietuvos magnatų, žemvaldžių ir bajorijos jaunąją kartą“ („Głos litwinów do młodej generacji magnatów, obywateli i szlachty na Litwie“), kur buvo kreipiamasi į bajorus dėl bendro darbo, A. Meištavičius kartu su kitais atsakė brošiūra „Przenigdy“ – t.y. „Niekados““[23].

Tačiau pats V. Meištavičius ne tik rašo apie savo šeimą ir kitą bajoriją kaip apie lietuvių liaudies globėjus ir lietuvių kalbos teisių gynėjus, bet ir kaip apie laikančius save lietuviais: „Lietuviais buvome visi rūmuose, dvaruose ir trobose; niekam tai nekliudė būti lenku. Priklausymas dviems tautoms, sudarančioms vieną Respubliką, buvo visuotinai priimtas. Nebuvo „tautinio išskirtinumo“ principo. Nedrausta lietuviui būti lenku, nei lenkui lietuviu. Kalbos, nors ir susimaišę, nedalino žmonių – neegzistavo glotologinis (t. y. grynai kalbinis – aut. past.) nacionalizmas“. Taigi matome, kad skyrėsi pats lietuvio suvokimas. Lietuviais pagal tradicinę nuostatą buvo laikomi visi LDK „politinės tautos“ atstovai – bajorai. V. Meištavičius, aprašydamas poną Juknevičių, užsimena, kad šis stebėjosi, kaip naujosios kartos lietuvių nacionalistiniai veikėjai drįsta vadinti save lietuviais. Jis teigia, kad tikraisiais lietuviais („litwiny“) buvo „Jogaila, Chodkevičius, Mickevičius, Pilsudskis ir aš“ o „naujiesiems lietuviams“ pavadinti tesuranda žodį „lietuvisy“[24].

Pats V. Meištavičius iš dalies „priima“ į šios sąvokos rėmus ir lietuvių valstiečius. Jei jo mąstymo žmonės būtų dominavę to meto visuomenėje, galbūt būtų susiformavusi tauta, panaši, pvz., į bendro tikėjimo ir valstybingumo tradicijų jungiamą dvikalbę belgų bendriją. Bet tokia lietuvio samprata, išsilaikiusi per visą XIX amžių, autoriaus aprašomais laikais lenkiškojo ir lietuviškojo kalbinių nacionalizmų įtakoje jau buvo benykstanti. Nepaisant to, V. Meištavičius stengėsi apibrėžti savo trokštamos matyti visuomenės modus vivendi, kuris apsaugotų ją nuo destrukcijos.

Pagrindinis tarp dvaro ir kaimo egzistavęs ryšys buvo religija. Religingumas buvo gyvas abiejose aplinkose, nors jis, veikiant nacionalistiniams sąjūdžiams, įgavo skirtingas formas. Priešnuodį skilimams V. Meištavičius įžvelgė lotynų kalboje ir lotyniškoje kultūroje[25]. Ši kalba buvo liturgijos kalba, elito kalba, katalikiškos civilizacijos kalba. Jo požiūrį turbūt geriausiai išreiškia ši pastraipa: „Pamaldų tvarka Panevėžio parapinėje bažnyčioje buvo nustatyta nuo amžių, kad giesmės ir pamokslai vyktų kartu, vienas kitam nekliudydami: giesmės buvo lenkiškos, o pamokslai lietuviški ir atvirkščiai. Tai nekliudė niekam“[26]. Bažnyčia buvo „cementas“, jungęs „Antemurale“ į vieną visumą, tiek „vertikaliai“ vienijęs visus visuomenės sluoksnius, tiek „horizontaliai“ jungęs buvusios Respublikos žemes į vieną dvasinę visumą.

Prisimindamas savo vaikystės ganytoją Panevėžio bažnyčios (funduotos autoriaus senelio) kleboną kanauninką Chadaravičių (Chodorowicz), autorius aprašo kleboniją: „Valgomajame be šventųjų paveikslų buvo dvi Czarneckio ir Koperniko litografijos… Didžialenkio, kuris buvo Kijevo vaivada, ir Prūsijos kanauninko vaizdas priminė apie Respublikos vienybę, apie kurią tuomet nebuvo galima kalbėti: laikai po sukilimo mus laikė baimėje, o gubernatorius protegavo lietuvių judėjimą, kuris tada ėmė plisti iš Kauno seminarijos. Tarp kunigo kanauninko vikarų atsirado pirmas kunigas, laikęs save „lietuviu, ne lenku“ – tai buvo kun. Šaulys… Jis neturėjo antilenkiškų nuodų, bet jie ėmė jame gamintis, kai miestelio ponios su ponia vaistininkiene priešakyje, pradėjo lietuviškų pamokslų metu išeidinėti iš presbiterijos. (Žinoma ne vien kun. Šaulys kalbėjo lietuviškai… Visi sakė pamokslus lietuviškai.)“[27]. Beje, už tokius išsišokimus minėtas ponias barė jaunojo V. Meištavičiaus motina.

Meištavičius smerkė tiesioginį Vilniaus krašto įjungimą į Lenkijos sudėtį, į kurį, anot jo, „Kauno lietuviai“ atsakė nematyta neapykanta, ypač nukreipta prieš lenkų kalbą bei spaudą. Tačiau įdomu, kad tai Lietuvos dvarininkas vertina kaip visai logišką dalyką, nes, anot autoriaus, jei būtų buvusi lenkiška spauda, nedaug būtų skaitoma lietuviškos ir „graži lietuvių kalba būtų griuvusi, nykusi, nesukūrusi literatūros“[28]. „Šiaudinės sienos“ tarp Lietuvos ir Lenkijos nubrėžimą jis skaudžiai pergyveno, jausdamas tai kaip jo Tėvynės padalinimą.

Už karo žygį, kurį autorius suvokė kaip ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos gynimą, naujoji Lietuvos Respublikos vyriausybė jį suima: „1919 m. pabaigoje, Vilnių užėmus Želigovskiui, atsiradau Lietuvoje, nors ji buvo valdoma Kauno „Tarybos“, kuri žiūrėjo į mane kuo blogiausiai už mano dalyvavimą lenkų kariuomenėje. Kurį laiką Kauno valdžia, žiūrėdama į mane kreivai, vis dėlto paliko mane ramybėje – galbūt tikėdamasi, kad kur nors gausiu kapitalo pakelti ūkį Pajuostyje. Deja, tai greitai baigėsi. Lietuvių valdininkai mane pripažino „Lietuvos priešu“, „išgama“. Praleidau porą dienų Panevėžio kalėjime“. Antrą kartą bandant jį areštuoti, V. Meištavičius per Rygą pabėgo į Lenkiją[29]. Jis pateikia jausmingą aprašymą paskutinių savo žingsnių naktį bėgant nuo persekiojimo gimtojo dvaro žemėmis. Carinės imperijos ribose dar gyvavusi „Dvarų Respublika“, nusidriekusi nuo Vyslos iki Dauguvos ir Dniepro baseinų, tapo suskaldyta politinėmis Lietuvos, Lenkijos ir kitomis sienomis.

 

 

Siekiant atstatyti Lietuvos-Lenkijos „įtvirtinimą“, labai svarbus buvo 1919–1920 metų Lenkijos-Sovietų Rusijos karas. Jį V. Meištavičius taip pat vertina iš savo feodalinių pozicijų. Į Jurgio Dombrovskio suburtą 13-tą Vilniaus ulonų pulką jis žvelgia kaip į paskutinę LDK kariuomenę, sušauktą paskutiniu Lietuvos bajorų visuotiniu šaukimu. Vilniuje autorius dalyvavo kariniame pasitarime, kuriame iš Varšuvos atsiųstam Lenkijos vyriausybės atstovui apsiėmė suburti raitelių rinktinę Panevėžio apylinkėse. Susirinko keliasdešimt karių, iš kurių, anot jiems vadovavusio V. Meištavičiaus, „visi buvome pasiruošę tarnauti, kad neatiduotume mūsų krašto bolševikams, kad atstatytume Respubliką. Tai buvo esminis bruožas visų tų žmonių, iš kurių tik aš ir mano brolis buvome išsilavinę, galėjome suformuluoti kokią nors visa apimančią pasaulėžiūrą. Kiti to neturėjo. Jie visai nebuvo „ponaičiai“, o tik sodybų šlėkta ir valstiečiai“. Rinktinė siauru ruožu tarp besitraukiančių vokiečių ir nuo Vilniaus į vakarus slenkančių bolševikų nujojo nuo Panevėžio iki Lydos ir prisijungė prie Dombrovskio pulko. Įdomu, kad žmonės juos visur priėmė kaip „savuosius“, visokeriopai padėjo. Juk tai buvo būsimosios „Kauno Lietuvos“ – Lietuvos Respublikos rytinės žemės. Autorius rašo, kad pulke kovojo tie, „kuriems Liublino unija buvo ne mitas ar svajonė, o realus reikalas, už kurį kovota“ (1, 109–113).

Kaip geriausią to „reikalo“ realizatorių V. Meištavičius išskyrė vieną žymiausių figūrų „Vilniaus stumbrų“ tarpe – Juozapą Pilsudskį. Pilsudskiui autorius priskiria žodžius: „Nežinau, kas tą karą laimėjo, bet žinau, kas būtų buvęs kaltas, jei jis būtų pralaimėtas“. Pilsudskis aprašomas su simpatija. Tai nekelia nuostabos, nes Pilsudskio šeimos šaknys siekė žymias LDK didikų gimines. „Atsiminimų“ autorius mano, kad Pilsudskis tapo socialistu tarsi nenoromis, labiausiai dėl to, kad prarado širdžiai brangų Zalavo dvarą. Kiti gi jo luomo broliai negalėjo mestis į tokią radikalią kovą, nes negalėjo rizikuoti brangiausiu turtu – žeme ir tuo pačiu palikti visuomenę be natūralios vadovybės. Taigi tiek jie, tiek Pilsudskis kovojo už tą patį reikalą, tik skirtingomis priemonėmis. V. Meištavičius mano, kad Pilsudskis niekada nebuvo priešiškas ponams ir magnatams. Tiesa J. Bardachas oponuoja jam, teigdamas, kad ankstyvasis Pilsudskis – iki tapimo diktatoriumi 1926 m. – kritiškai atsiliepdavo apie dvarininkus, lojalius caro valdžiai. J. Bardacho pacituotame Pilsudskio pasisakyme, tiesa, kritikuojama „lenkų, lietuvių ir žydų valdančiųjų klasių padlaižiška politika“, pasireiškianti paminklų režimo simboliams statymu, tačiau, nors šis pasisakymas turi stiprų socialinį atspalvį, jame Pilsudskis daugiau išgyvena dėl tokios politikos tragiškų pasekmių lenkybei.

Bet kilmingumas buvo ne vienintelė V. Meištavičiaus simpatijų Pilsudskiui priežastis. Pilsudskis, V. Meištavičiaus akimis, buvo tas žmogus, kuris bandė įgyvendinti „Antemurale“ idėją – sujungti į vieną politinį junginį mažų mažiausiai visas Lenkijos, Lietuvos (t. y. dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos) bei Ukrainos žemes. Atsiminimų autorius mano, kad jei Pilsudskis nebūtų ėmęs vadovauti armijai grįžęs iš Magdeburgo, jei nebūtų prieš tai suorganizavęs karinių organizacijų tinklo, nebūtų buvę ir lenkų ginklo pergalės kare su bolševikais. Vyriausybės karinio įgaliotinio pasiuntimas į Vilnių organizuoti pasipriešinimą, anot autoriaus, padėjo Vilniaus gynėjams pajausti bendros vadovybės buvimą, kraštiečio rūpestį miesto gynimu[30]. 1920 metų kampanijai Meištavičius teikia didelę reikšmę. Žymusis žygis į Kijevą, kuriame dalyvavo ir Petliūros ukrainiečių daliniai, vertinamas kaip „ne tik politinis-strateginis pasistūmėjimas, bet ir taktinis būtinumas… Buvo taip pat ir strateginių motyvų: reikėjo stengtis sukurti jėgą tarp Vokietijos ir Rytų, pajėgią priešintis abiem frontais, neturinčiai drebėti prieš kaimynų susitarimą. Mintis sena, kaip (Boleslovo) Narsiojo žygiai į Kijevą, kaip Jogailaičių unija“[31].

Ypač artimas V. Meištavičiui savo kilme bei pažiūromis buvo grafas Leonas Broel-Pliateris, iš Livonijos kilęs ir lenkiška patriotine dvasia išauklėtas žemvaldys, iš prigimties nusistatęs prieš revoliuciją, liberalizmą bei kapitalizmą, tarnavęs caro armijoje, iš kurios perėjo į Lenkijos armiją, o po to taip pat pasirinkęs dvasininko kelią. Tiek Pliateris, tiek pats V. Meištavičius buvo priešiškai nusistatę prieš Rygos sutartį, nustačiusią rytinę Lenkijos sieną į vakarus nuo Minsko. V. Meištavičius, buvusios LDK žemių integralumo šalininkas, neigiamai vertina, anot jo, nacionalizmo padiktuotą Minsko atsisakymą. Lenkijos delegacijos narys Grabskis inicijavo, jo paties žodžiais tariant, „Minsko voties išpjovimą“, motyvuodamas tuo, kad mieste gyveną „vieni žydai“ ir tokio miesto buvimas nuodytų endekų planuojamos tautinės (tiksliau, įmanomos kalbiškai sulenkinti) Lenkijos „sveiką branduolį“. „Rygos taika nebuvo maršalo [Pilsudskio] darbas. Taip pat ji nebuvo sudaryta diplomatų. Iš Lenkijos pusės ją sudarė Seimo partijų delegacija, nesutariančių dėl tikslo, kurio reikėjo siekti… Maskvai duota galimybė engti ir organizuoti Baltarusiją ir Ukrainą, o Lenkijoje palikta tų tautų tik tiek, kiek reikėjo sužadinti „mažumų reikalams“. Bet… karo užbaigimas buvo būtinybė, ir ne Pilsudskis atsakingas už Rygoje padarytas klaidas. Iš senosios Respublikos, kuri, nepaisant priešų apsupties, sugebėjo priešintis krikščionybės priešams – liko ilga sunkiai apginama antrojo padalinimo siena“[32].

L. Broel-Pliateris taip pat vertina Rygos taiką kaip neatsižvelgiančią į tikruosius Lenkijos ir jos elito interesus. Jį papiktino Lenkijos delegacijos vadovo Jano Dąbskio posakis, kad „kam gi mums Podolė ir Ukraina, juk ten yra tik lenkų dvarininkai. Argumentas vertas tamsaus liaudininko, statančio partijos programą virš valstybės interesų“. Pliateris taip pat užsimena, kad Rygos derybose dalyvavo ponas Russanowskis iš Podolės, neoficialus pietrytinių žemių lenkų dvarininkų delegatas, kuris siekė, kad į Lenkijos sienas būtų įjungtas kuo didesnis tolimųjų pietryčių vaivadijų ruožas. Deja jis nieko nepasiekė[33]. Taigi abu šie dvarininkai neigiamai vertina Rygos taiką, neatkūrusią senosios Respublikos kaip visumos su visomis priklausiusiomis žemėmis bei užtikrinančios visų tautų teises. V. Meištavičius mano, kad Pilsudskio planų – federacinės koncepcijos, unijos su Petliūros Ukraina, etc. – neįgyvendinimas buvo lemtingas, pralaimint 1939 m. karą „naujiesiems pagonims“ nacistams ir ateistinei Sovietų imperijai.

Dvarininkas nuo Panevėžio svarbiu pralaimėjimu realizuojant krikščionybės apsauginio įtvirtinimo idėją laiko „Vidurio Lietuvos“ valstybės sumanymo žlugimą. V. Meištavičius teigia, kad „Vidurio Lietuvos“ klausimas „siekė toli už Vilnijos ribų; jis taip pat, kaip Ukrainos ir Baltarusijos praradimas, nepaisant pergalingo karo, lietė ne tik Europos, bet ir pasaulio reikalus. Vyko lošimas dėl sukūrimo tarp Maskvos ir Vokietijos vieningos tautų grupės, galinčios pastatyti užtvarą tarp Rytų ir Vakarų. Tai sena idėja, ją galime vadinti ir Jogailaičių, ir (Boleslovo) Narsiojo idėja. Sunkiau ją buvo realizuoti mūsų laikais, nei tais laikais, kai užteko kelių karalių ar kelių dinastijų susitarimo. Dabar, demokratinėje epochoje, idėjai reikia milijonų rėmėjų balsų. O tam priešinasi visuotinis ir toks suprantamas bei artimas masėms glotologinis nacionalizmas“[34].

V. Meištavičius supranta, kad gen. Želigovskio „maištas“ buvo tariamas, nes šį žodį jis rašo kabutėse. Vietoje generolo į naujosios valstybės vadovo vietą stojo „vietinis civilis gyventojas“ – autoriaus tėvas Aleksandras Meištavičius. Sušauktas seimas, anot V. Meištavičiaus turėjo du kelius. Vienas iš jų buvo federacijos, unijos ar kokios nors kitokios sąjungos su Lenkija patvirtinimas, išsaugant Vidurio Lietuvai tokią nepriklausomybę, kuri įgalintų kokias nors tolesnes derybas, kokią nors vėlesnę visos Lietuvos sąjungą su Lenkija. Po to galbūt tokia Lenkijos-Lietuvos sąjunga galėtų išsiplėsti, galbūt į ją galėtų įstoti Latvija ir Estija, galbūt kada nors ir Baltarusija bei Ukraina – tai galėtų būti pradžia kokios nors jėgos, užtikrinančios taiką nuo Rytų ir Vakarų pusės ne tik šioms tautoms, bet ir visai Europai ir pasauliui“[35]. Autorius kelia klausimą, ar tai buvo įmanoma. Jis pats bando atsakyti į tą klausimą, teigdamas, kad Vilnius ir dabar yra svarbus religinis ir kultūrinis centras, kuris su atkurtu universitetu galėtų pritraukti daug žmonių. Bet tam sukliudė nacionalizmai – ne tik lietuvių, bet ir vietos lenkų, kurie pasisakė už tiesioginį Vilniaus įjungimą į Lenkiją, bijodami prarasti autonominę provinciją. Pasak kun. Meištavičiaus, jo tėvas, vadovaudamas „Vidurio Lietuvai“, bandė atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir uniją su Lenkija. Vidurio Lietuvą jis laiko paskutine Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nuolauža. Įdomi autoriaus užuomina apie Tautų Sąjungos delegato de Chardigny apsilankymą pas Vidurio Lietuvos vadovą Aleksandrą Meištavičių. Jis atvyko perduoti Vilnių „Lietuvos Respublikai Kaune“. A. Meištavičius atsisakė. Jo sūnus atsiminimuose tai įvertina kaip paskutinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tarptautinį veiksmą.

Pilsudskis buvo sakęs, kad „Lenkija bus didžiąją valstybe (mocarstwem), arba jos visai nebus“. V. Meištavičius šiuos žodžius papildo: „Didžiosios valstybės, nebūtinai lenkiškos (mano išskirta – aut.) sukūrimas, federacijos, užtikrinančios dabar „satelitinių“ ar įjungtų į Sovietų Sąjungą respublikų ramybę ir nepriklausomybę, pasirodė Lietuvos atveju neįmanomu dalyku“[36].

Pilsudskį V. Meištavičius prilygina žymiausiems Lenkijos-Lietuvos valdovams – Steponui Batorui, Jonui Kazimierui, Jonui Sobieskiui. Jis pažymi, kad maršalas buvo vienas didžiųjų krikščionybės gynėjų, kurio vadovaujama armija apgynė Europą nuo raudonosios bedievystės. Autorius prisimena, kad paties Pilsudskio asmeninis religingumas nebuvo itin stiprus, tačiau prisimena matęs jį meldžiantis Aušros Vartų koplyčioje, jo valdymo metais vykusį Dievo Motinos paveikslo karūnavimą, jo mirtį su kunigo suteiktais paskutiniais sakramentais. V. Meištavičius pateikia tokią pomirtinę savo mėgiamo Pilsudskio charakteristiką: „Pilsudskis yra vienas iš didžių žmonių, kurie užbaigia epochą… Su juo baigiasi mažiausiai trijų tūkstančių metų laikotarpis, kurio metu susikūrė mūsų kultūra… Ginkluota civilizacijos, kuri truko tūkstančius metų, gynyba jau neįmanoma… Ginti civilizaciją šiandien galima tik įsitikinimų jėga ir tiesos liudijimu žmonėms; kova vyksta žmonių sielose. Ant šių dvejų epochų ribos – kaip paskutinis iš tų, kurie kalaviju galėjo ginti tikėjimą ir tiesą – stovi didžiulė Pilsudskio figūra“[37]. Autorius labai iškelia Pilsudskio asmenybę, tačiau reikia pripažinti, kad jis išties buvo vienas paskutinių, kuriems istorija suteikė šansą ginklu ginti katalikišką civilizaciją. Tiesa, dar buvo Meksikos cristeros, gynę tikėjimą nuo liberalios vyriausybės, Ispanijos pilietinio karo dalyviai, tačiau tai jau buvo labiau partizaniniai karai. Gi maršalas de Golis ir kiti naujausių laikų karvedžiai jau gynė liberalią civilizaciją, grįstą visai kitais principais.

Turime pasakyti, kad Pilsudskis statė Lenkijos įtvirtinimą, skirtą ginti labiau civilizacijai, nei religijai, tačiau jis tiesiogiai nekliudė Lenkijoje veikti jėgoms, troškusioms paversti šią šalį „Antemurale christianitatis“, ypač kunigijai. Jo kova su katalikiškus principus išpažinusiomis jėgomis daugiau kilo dėl jų endekiškos nacionalistinės orientacijos.

 

 

Apie „Atsiminimų“ autorių susidarytume nepilną vaizdą, neaptarę jo santykio su Katalikų Bažnyčia ir katalikiškos gyvenimo nuostatos. Jis, būdamas kunigu, nemažai savo gyvenimo metų praleido tiesioginėje jos tarnyboje – ne tik sielovadiniame darbe, bet ir rūpindamasis Bažnyčios santykiais su valstybe ir visuomene. Labiausiai atsakingas jo darbas, ko gero, buvo Lenkijos ambasados prie Šventojo Sosto patarėjo pareigos. Kun. Meištavičius pabrėžia, kad Vatikanas gyvai domėjosi Lenkijos reikalais, kartu nusakydamas „priešakinio įtvirtinimo“ esmę: „Apaštalų Sosto susidomėjimas Lenkija buvo padidėjęs dar ir dėl to, kad Lenkija iš esmės buvo „įtvirtinimas“ („przedmurze“). Lenkija nebesaugojo „krikščionijos“ sienos, kuri kaip teisinė institucija nustojo egzistuoti jau XVIII amžiuje, bet saugojo žemes, kuriose egzistavo katalikų tikėjimo laisvė; tuo pačiu ji užtikrino apeigų atlikimą privačiai bei viešai, kaip ir katalikų tikėjimo principų skelbimą ir bažnytinių institucijų laisvę. Siena, kuri saugojo Lenkijos Pasienio Apsaugos Korpusas, buvo linija, už kurios, nepaisant oficialių deklaracijų, neegzistavo net katalikų apeigų laisvė, vyskupai ir kunigai buvo išnaikinti arba išvežti, bet koks Dievo žodžio skelbimas uždraustas. Apie tai žinota tiek Vatikane, tiek Lenkijoje; iš čia plaukė toli siekiantys Vatikano reikalavimai, kad lenkų tauta neapsiribotų ginkluotu įtvirtinimo gynimu, bet kad ir patys lenkai būtų gerais katalikais. Iš Lenkijos pusės buvo atsakoma troškimu, kad Vatikanas teiktų savo „įtvirtinimui“ visokeriopą paramą, ypač politikos srityje“[38].

Iš visų jo atsiminimų sklinda įsitikinimas, kad šis kunigas nieku gyvu nesutiktų su naujausiųjų laikų principu, kad tikėjimas yra vien privati asmeninių įsitikinimų sfera, kad visuomenė gali ir nesivadovauti katalikiškais principais. Autorius neigiamai vertina jau popiežiaus Pijaus XI laikais ryškėjančią nuostatą Bažnyčioje „faremo da se“, reiškiančią maždaug „susitvarkysime patys“ – t. y. kad Bažnyčia apsieis ir be valstybės paramos, kad valstybė tarsi neturi pareigų Bažnyčiai. „Lenkijoje tas principas nebuvo ir negalėjo būti taikomas: be pasienio gynimo Bažnyčia būtų tapusi bedievių grobiu. Tai pasikeitė tik po Antrojo pasaulinio karo, kai sienų linijų gynyba tapo nebegalima. Pagrindinių Bažnyčios ir valstybės santykio principų supratimo skirtumas kėlė įvairių sunkumų“[39]. Iš tiesų, 1921 m. kovo 17 d. Lenkijos konstitucija buvo savotiškas kompromisas tarp katalikiškos ir liberalios santvarkos. Simboliška yra jau jos pradžia: „Visagalio Dievo vardu, mes, lenkų tauta, etc.“[40]. Konstitucija penkiais punktais apibrėžė tikybinius klausimus valstybėje. Apie sąžinės laisvę kalba nuostata: „Visiems gyventojams užtikrinama tikybos ir sąžinės laisvė. Jokiam gyventojui negali būti apribotos teisės dėl jo tikybos religinių įsitikinimų“. Nors čia jau nebuvo principų, panašių į senosios Respublikos nuostatas, pvz., kad valstybės vadovu negali būti nekatalikas, tačiau vis dėlto nebuvo priimta liberali visų religijų lygybės nuostata. 114 punkte rašoma: „Romos katalikų religija, būdama absoliučios tautos daugumos religija, užima valstybėje pagrindinės religijos padėtį (naczelne stanowisko) tarp lygiateisių tikybų. Anot A. Ajnenkielio, paskutiniai trys žodžiai buvo įtraukti dėl kompromiso tarp dešiniųjų partijų ir žydų[41].

Vis dėlto, V. Meištavičius gana palankiai atsiliepia apie Lenkijos su Šventuoju Sostu (popiežiumi Pijumi XI) 1925 m. sudarytą konkordatą, nors jame buvo praleistas bažnytinės santuokos klausimas. Taip įvyko dėl tos priežasties, kad Lenkijoje tuo metu vyko kova tarp Bažnyčios hierarchų ir valstybinės Karolio Lutostanskio vadovaujamos pakomisės, svarsčiusios šį klausimą ir siūliusios projektą, kuriame būtų leidžiama galimybė žmogui pasirinkti vieną iš dviejų – arba Bažnytinę, arba civilinę santuoką. To, anot autoriaus, troško kairiosios ir liberaliosios jėgos. Lenkijos Bažnyčia tuo metu pasisakė už tai, kad Bažnyčios kanonų teisės kodeksas būtų vienintelis santuokos teisės šaltinis Lenkijoje, remdamasi Lenkijos Konstitucijos nuostata, kad „Bažnyčia Lenkijoje naudojasi savo teisėmis“[42]. Matome, kad santuokų reguliavimas buvo laikomas išimtinai Bažnyčios teise. Lutostanskio projektas buvo negailestingai sukritikuotas viešame skaityme Vilniaus Stepono Batoro universitete.

Taip pat kovota ir už katalikišką mokyklą. Konkordatas užtikrino dvi religijos mokymo valandas mokykloje – tai buvo geresnė situacija nei kitose Europos šalyse. Religiją dėstė daugiausia kunigai. Pats V. Meištavičius taip pat stengėsi išlaikyti Bažnyčios įtakoje jaunimą. Jis buvo katalikiškos jaunimo organizacijos „Odrodzenie“ (Atgimimas) kapelionu. Autorius pats sako, kad jo uždaviniu buvo „priešintis komunistų įtakai ir išlaikyti „Odrodzenie“ narius Bažnyčioje“[43]. Jis jautė simpatiją jaunam organizacijos lyderiui Henrykui Dębińskiui ir sielojosi kai jis persiėmė komunistinėmis idėjomis. Viena priežasčių, dėl kurių jis atsisakė kapeliono vietos ir išvyko į Romą, anot J. Bardacho, buvo nesėkmė bandant išlaikyti savo įtakoje radikalėjantį jaunimą. Istorikas mano, kad tai sąlygojo V. Meištavičiaus antiintelektualinis nusistatymas, taip pat ir religijos srityje[44]. Tačiau ne jis pirmas istorijoje pasisakė už religijos perteikimą žmonėms paprasta nuoširdžia forma. Būta daug pavyzdžių, kai būtent toks bendravimas patraukdavo jaunus žmones. Turėjo būti ir kitų kapeliono nesėkmės (jei tai iš tiesų buvo nesėkmė) priežasčių. V. Meištavičius labiau pasisakė už doktrinos ortodoksijos išlaikymą: „Per daug įsigalėjusi laisvė teologijos fakultete formuoja kunigus su maišytomis teologinėmis pažiūromis“[45].

Bažnyčią su valstybe siejo ir tai, kad Lenkijos prezidentas turėjo „droit de regard“ – vyskupų rinkimų priežiūros teisę. Jis negalėjo pats parinkti kandidato, bet turėjo teisę atmesti dėl politinių motyvų nepriimtiną kandidatūrą. Buvo atvejų, kai šia teise naudotasi, taip pat ir ne geriems tikslams – prezidentas Moscickis atsisakė leisti paskirti vyskupu kun. Sokolowskį už jo simpatijas Rytų katalikų apeigoms.

V. Meištavičius svarsto ir dalyvauja daugiausiai tarpukario Lenkijos religinėje politikoje. Jis negalėjo to daryti Lietuvoje, kurioje, kaip minėta, buvo tarsi persona non grata. Tačiau jis yra vienas iš žymių Lietuvos Bažnyčios istorikų. V. Meištavičius suvokė LDK santvarkos katalikiškumą.

 

 

Iš tiesų, iš senovės Lietuvos katalikiškos santvarkos yra ko pasimokyti ir šių dienų valstybei. Netikra religijų laisvė, deja visuotinai paplitusi mūsų laikais, buvo iškilmingai ir neklystamai pasmerkta daugelio popiežių, pvz., Leono XIII enciklikoje Libertas. Šio pasmerkimo niekas, net pats popiežius negali panaikinti, nes jis išplaukia iš paties Dievo mokymo Senajame ir Naujajame Testamente, Bažnyčios tėvų raštuose bei visų amžių katalikų Tradicijoje. Katalikų Bažnyčia moko, kad valstybinė religija, kurios principais vadovautis privalo visos šalies institucijos ir įstatymai, yra vienintelė religija, žmonijai apreikšta paties Dievo – katalikų religija. Leistina tolerancija gali būti tik prievartos netaikymas žmonėms, kurie užsispyrusiai nori likti ne katalikų religijoje, bei leidimas jiems atlikti apeigas privačiai, bet jokiu būdu ne viešai.

Nehumaniška? Bet ar humaniška trokšti savo artimui pragaro kančių, jei jis pražus dėl klaidingos religijos? Užtenka atsiminti visų šventųjų išpažintą ir ne kartą iškilmingai Bažnyčios dogmatizuotą principą Extra ecclesiam nulla salus – už Katalikų Bažnyčios nėra išganymo. Tai reiškia, kad į dangų galima nueiti tik per Katalikų Bažnyčią, o kitos religijos per se veda pragarą.

Nešiuolaikiška? Dievas yra tobulas ir todėl nekinta. Todėl jis duoda principus visiems laikams, jų privalo laikytis visi, net tokie politiniai gigantai kaip JAV ir šiandieninė Europos Sąjunga. Juk kadaise visa Europa pajėgė būti katalikiška savo santvarkoje. Pajėgė tai ir ispanų bei portugalų valdoma Lotynų Amerika, į kurią tada įėjo bene pusė dabartinės JAV teritorijos, deja vėliau užkariautos Jungtinių Valstijų, besivadovavusių protestantų ir masonų principais.

LDK katalikiškos valstybės principai buvo gana nuosekliai įgyvendinami. Jau per patį Lietuvos krikštą pirmosios Lietuvoje Didžiojo Kunigaikščio privilegijos valdiniams – 1387 m. Jogailos privilegijos – suteiktos katalikų tikėjimo platinimo tikslu ir tik žmonėms, išpažįstantiems šį tikėjimą. Tik katalikai gauna teises ir imunitetą valstybėje[46].

Lietuvą valdant Vytautui Didžiajam, 1413 Horodlės aktu naujai įsteigtas vaivadų bei kaštelionų pareigybes užimti leidžiama tik katalikų tikėjimo žmonėms. Taip pat tik katalikams leidžiama dalyvauti karaliaus taryboje, „kai svarstomi klausimai apie valstybės gerovę, nes dažnai tikėjimų skirtumas atveda prie nuomonių išsiskyrimo ir per tai išeina aikštėn tokie sprendimai, kurie turėtų likti paslaptyje“. Tik katalikams, „o ne schizmatikams ar kitiems netikėliams leidžiama naudotis ir visomis kitomis akte suteikiamomis privilegijomis“[47].

Nemaža istorikų pabrėžia Lenkijos ir ypač Lietuvos santykinai didesnę, palyginus su kitomis Europos valstybėmis, toleranciją nekatalikų religijoms, ypač XVI amžiuje. Tačiau to nereikėtų perdėti. Tiesa, Abiejų Tautų Respublikoje nebuvo religinių karų, tačiau santvarka buvo aiškiai katalikiška. Lietuvoje kiek daugiau praktinio kitų religijų toleravimo XVI a. buvo dar ir dėl to, kad kaip reikiant nesukrikščionintą Lietuvą XVI a. užplūdo didžiulė protestantizmo banga. Lietuva tada tiesiog neturėjo gilių katalikybės tradicijų. Katalikybė ėmė plisti liaudyje, grįžti į bajoriją bei stipriai persmelkti visą visuomenės institucijų gyvenimą tik į Lietuvą atvykus jėzuitams.

Jau garsusis jėzuitas šv. Petras Skarga, pirmasis Vilniaus jėzuitų akademijos-universiteto rektorius bei Lietuvos-Lenkijos karaliaus nuodėmklausys, manė, kad visos Abiejų Respublikos blogybės kyla iš neteisingai suprastos religinės tolerancijos – laisvės viešai išpažinti bet kokią religiją. Šią, anot jo, „šlykščią ydą“ P. Skarga karštai kritikavo savo pamoksluose karaliaus dvarui, ragindamas valstybę padaryti iš pagrindų katalikiška. Nepamirškime, kad Skarga drįso taip pamokslauti tuo metu, kai Abiejų Tautų Respubliką buvo užtvindžiusios agresyvios protestantų sektos. Šių sektantų, viešai niekinusių Dievo apreikštas tiesas, pvz., besityčiojusių iš gatvėmis nešamo Dievo Kūno Švč. Sakramente, nepabūgo ir XVI a. Vilniaus Universiteto studentai, su špagomis rankose privertę pašaipūnus nutilti. Taip, kadaise studentai buvo kiek principingesni nei dabar...

Katalikybės grįžimui į Lietuvą padėjo ir pati Švč. Mergelė Marija, pirmą kartą Europoje apsireikšdama pasauliečiams Šiluvoje. Iš čia pasakytų Dievo Motinos žodžių ir visos šio apsireiškimo istorijos aiškiai matome jo antiprotestantišką pobūdį. Į Šiluvą plūdo žmonės ne tik iš LDK, bet ir iš protestantų valdomos Mažosios Lietuvos. Tai matome iš to meto protestantų pastorių nusiskundimų. Protestantizmas tiek Vokietijoje, tiek LDK dažnai žmonėms buvo primetamas „iš viršaus“ – bajorijos bei pastorių. Paprastiems žmonėms reikėjo ne Liuterio asmeninių fantazijų, o Dievo apreikštos ir Jo Motinos ginamos religijos – katalikybės. Po apsireiškimo ne tik Šiluvoje, bet ir visoje LDK sustiprėjo protestantizmo nykimas ir katalikybės triumfas. Į katalikybę grįžo suprotestantėję bajorai, grįžo ir dalis protestantais tapusių stačiatikių.

Tiesa, kai kurie neleistini tolerancijos principai įsibrovė į vieną geriausių pasaulyje to meto teisės rinkinių – Lietuvos statutą. Į III dalies 3 skyrių įtrauktas visas 1573 m. Varšuvos konfederacijos akto tekstas, kuriame reiškiamos religinės tolerancijos nuostatos – valdžia pasižada saugoti religinę taiką, bažnyčiose nepralieti kraujo, nebausti turto atėmimu, aukštesnioji valdžia neturi remti vienos kurios religijos.

Ši redakcija buvo patvirtinta karaliaus, nepaisant Vilniaus vyskupijos kustodo Benedikto Vainos protesto, pareikšto katalikų dvasininkijos vardu. Tuo tarpu Vilniaus vyskupas kardinolas Jurgis Radvila tylėjo. Taip pat Statute yra daug prierašų, kuriuose nustatoma ypatinga visų krikščioniškų tikėjimų maldos namų bei šventikų apsauga, apribojama priesaika kaip įrodymas, kunigas jau nebėra būtinas liudininkas sudarant testamentą[48].

Nors šis tekstas ir buvo įtrauktas į Statutą, veikusį iki pat LDK žlugimo ir valdant carams – iki 1840m., bet praktikoje vėliau, XVII–XVIII a., įsigalėjo LDK kaip monokonfesinės katalikiškos valstybės modelis. Politinė praktika neretai ypač neatitiko nuostatos, kad valdžia neturi remti kurios nors religijos.

1581 m. Vilniaus vyskupas išleido potvarkį, draudžiantį spausdinti protestantiškas religines knygas ir jomis prekiauti. Kadangi XVII a. I pusėje protestantizmo žalinga įtaka LDK valstybės gyvenimui buvo galutinai palaužta, bene geriausiai LDK santvarka ir valstybės valdžios organų nuostata ne katalikų tikėjimo atžvilgiu atsispindi LDK gudiškose žemėse – žemėse, mišriose konfesiniu požiūriu, kraštuose, kur platinamas katalikų tikėjimas susidūrė su šimtmetines tradicijas čia turinčia stačiatikių schizma.

Šiose žemėse Roma troško padaryti pradžią atskilusios Rytų (stačiatikių) Bažnyčios grąžinimui į Katalikų Bažnyčią. Žinoma, čia reikėjo dirbti ypač subtiliai, išsaugant rusiškąjį ritualą ir visas geras tradicijas. Deja, šis subtilumas ne visada buvo išlaikomas, ypač lotynizuojant rusiškas apeigas. Bet apskritai buvo vykdoma nuosaiki katalikiškos valstybės kūrimo politika, nors kartais ir tekdavo imtis prievartos. To reikėdavo dažniausiai todėl, kad fanatikų sukurstyta stačiatikių liaudis ne visada paklusdavo teisėtiems į Bažnyčios vienybę sugrįžusiems savo vyskupams – Graikų apeigų katalikų (unitų) hierarchijai. Normalu, jei valstybė baudžia besipriešinančius valstybės santvarkai.

Štai 1601 rugpjūčio 7 d. Žygimantas III Vaza patraukia karaliaus teisman Mogiliovo magistratą ir stačiatikių broliją už nepaklusimą unitų metropolitui. 1610 gegužės 7 d. raštu Žygimantas III uždraudžia LDK gyventojams pirkti ir parduoti rusiškas knygas, raginančias „maištui prieš dvasinę ir pasaulietinę valdžią“. 1610 m. kovo 22 d. raštu karalius už maištą ir išpuolį prieš Polocko unitų arkivyskupą Juozapatą Kuncevičių (vėliau paskelbtą šventuoju) nuteisė mirtimi aršiausius maištininkus ir perdavė minėtam arkivyskupui visas miesto bažnyčias ir vienuolynus bei jų turtą.

Tų pačių metų lapkričio 20 rašte karalius uždraudžia Mogiliovo miesto gyventojams veikti prieš uniją (jie kaltinami neleidimu kitiems žmonėms dalyvauti unitų apeigose) ir statyti naujas bažnyčias be karaliaus ir arkivyskupo leidimo. Kai Jeruzalės patriarchas Teofanas, keliaudamas per Respublikos teritoriją, įšventino keturis vyskupus į vyskupų sostus, atiduotus unitų vyskupams, karalius įsakė jį suimti ir atiduoti teismui, nors tai ir sukėlė daug stačiatikių protestų.

Gali atrodyti, kad nukentėjusioji pusė tebuvo stačiatikiai, kurie buvo prievarta verčiami į katalikų tikėjimą. Tačiau jie 1623 m. žiauriai nužudė Polocko unitų arkivyskupą Juozapatą (Josafatą) Kuncevičių – tai kankinys, paskelbtas Bažnyčios šventuoju. Juozapatą persekiojo beveik visas miestas, norėdamas užmušti net žygūnus, skaičiusius karaliaus įsakymą paklusti teisėtam arkivyskupui. Priešingai garsaus istoriko N. Davieso teigimui, kad šv. Juozapatas nebuvo taiką mylintis žmogus[49], faktai rodo, kad būsimas šventasis net po apgulimo ir arkivyskupo rūmų šturmo, organizuoto prie jo namų slampinėjančių ir jį įžeidinėjančių stačiatikių, išlaikė ramybę ir su meile kreipėsi į jo atėjusius žudikus. Jis nesikvietė karaliaus armijos, nors galėjo tai padaryti, grįždamas į maištaujantį Polocką. Juozapatas buvo žinomas kaip švelnaus charakterio žmogus, maloniai kalbėjęs su stačiatikiais, nors ir įtikinėjęs juos grįžti į Katalikų Bažnyčią[50]. Jis laikėsi principo, kuriam buvo ištikimi visi šventieji: „Mylėk klystantį, bet nekęsk klaidos“.

Būta ir kitų stačiatikių vandalizmo aktų, pvz., nuo Polocko miesto vartų nuplėšti šv. Juozapato ir šv. Kazimiero portretai, ką liudija 1643 m. Polocko vaito bei vieno Polocko jėzuito skundai.

Net vėliau nuolaidomis stačiatikiams pasižymėjęs karalius Vladislovas IV Vaza gynė katalikų tikėjimą visuomenės institucijose. Antai 1636 gegužės 1 d. įsakymu Vladislovas IV uždraudžia stačiatikių arkivyskupui Silvestrui Kosovui atvažiuoti į Vitebską ir Polocką ir ten atlikti Mišių apeigas bei kitas dvasines pareigas. 1641 m. Vladislovas IV savo privilegija prijungė stačiatikių cechą prie katalikų cecho. Dekrete minima, kad karalius iškvietė į teismą „graikų tikėjimo, suvienyto šventąja unija, batsiuvius ir odininkus“, remdamasis Bresto parapijinės bažnyčios ir Bresto unitų kapitulos skundu, kuriame rašoma, kad jie „aiškiai įžeidžia šventąjį Romos katalikų tikėjimą, priešinasi privilegijai, duotai šviesios atminties karaliaus, mūsų tėvo, kurios dėka jie patys [atsakovai] naudojasi įvairiomis laisvėmis, gaudami daug naudos ir pajamų, ir nenori dalyvauti pamaldose tose vietose, kurios nurodytos privilegijoje, nenori eiti į laidotuvių apeigas parapijos bažnyčioje, neduoda vaško į tą bažnyčią ir į unitų katedrinę bažnyčią, (…) neleidžia Romos katalikų tikėjimo meistrų, esančių šventojoje unijoje (unitų), būti seniūnais, naudotis cecho laisvėmis ir cecho pajamomis“. Stačiatikiai atsakovai turi duoti vašką unitų cerkvei ir katalikų parapijinei bažnyčiai. Karalius nustato, kad į cecho vyresnybę turi būti renkami pusė narių Romos katalikų, o pusė graikų tikėjimo – tiek unitų, tiek stačiatikių, „nieko iš jų nenuskriaudžiant“. „Vis dėlto viršininkų ir seniūnų autoritetas minėtame (…) ceche turi likti katalikų, o ne graikų tikėjimo cecho narių rankose“. „Taip pat leidžiame katalikams ir unitams naudotis cecho namais bei batsiuvių ir odininkų cecho krautuve, kuria iki šiol naudojosi tik stačiatikiai ir gautas pajamas naudojo tik savo naudai“.

1668 balandžio 17 d. karaliaus Jono Kazimiero Vazos rašte Polocko vaitui, magistratui ir miestiečiams gerai atsispindi to laikotarpio valstybinė vidaus politika, siekianti visas viešosios valdžios institucijas padaryti katalikiškomis. Verta jį pacituoti ištisai: „Visai mūsų miesto Polocko visuomenei skelbiame, jog kadangi nuo senų laikų mūsų pirmtakai, Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai, dovanodami mūsų miestui Polockui teises ir laisves, kartu iškeldavo būtiną sąlygą, kad magistrato nariai išpažintų tik Romos katalikų ir graikų, su juo suvienytąjį, tikėjimą, dabar mums laimingai susigrąžinus Polocko miestą, mes susirūpinome, kad visos teisės liktų po senovei, kad katalikų religija pirmautų ir kad visos erezijos bei skilimai būtų išrauti. O dėl to, trokšdami, kad taip būtų ir Polocke, išreiškiame savo valią, kad jūs, Polocko vaitas ir visa visuomenė, griežtai prižiūrėtumėte, kad nei vienam asmeniui, išskyrus išpažįstančius Romos katalikų ir su juo suvienytąjį graikų tikėjimą, nebūtų leista užimti burmistro, patarėjo, suolininko, o taip pat ir žemesnių pareigų (…); priešingu atveju, toks išrinkimas bus laikomas neturinčiu galios, remiantis nullitate electionis principu“[51].

Be to, 1668 m. įsaku karalius įsakė Polocko vaivadijos valdžiai atimti stačiatikių bažnyčią su vienuolynu, pastatytus atsiėmus Polocko vaivadiją iš Maskvos okupacijos, ir perduoti juos Polocko unitų arkivyskupui Gavriilui Kolendai „kaip teisėtam ganytojui“. Dokumente sakoma, kad, pažeidusi visų miesto luomų vieningai palankiai sutiktą Vladislovo IV privilegiją, schizma išdrįso įsikurti Polocke ir užkrėsti Polocko vyskupiją, „kurioje, kaip ir Vitebske, atlyginant už pralietą šventojo kankinio Juozapato kraują, pagal įstatymą (po zakonu) turi egzistuoti tik šv. Unija“. Atsiimant kulto pastatus, leista panaudoti netgi ginkluotą jėgą. Įsakoma „dizunitų vienuolius pašalinti, su schizma mūsų mieste Polocke ir toliau nesitaikstyti ir, vadovaujantis visuomenine teise, neleisti jai įsitvirtinti“[52].

Vykdydamas minėtą įsaką, 1669 balandžio 15 raštu Polocko vaivada ir vaitas Karlas Kopecas sužinojęs, kad jo vaivadiškojo priemiesčio (Kabako) gyventojai „nepripažįsta savojo ganytojo“, paskelbia jiems: „Laikau esant reikalinga ir įsakau, kad avys pažinotų savo ganytoją ir krikšto, išpažinties, Komunijos, santuokos ir laidotuvių reikalais kreiptųsi į archimandrito (Boriso Glebo) bažnyčią. Būdamas tikras, kad jie tai išpildys dėl paties savo sielų išgelbėjimo, savąja ranka po tuo pasirašau“. Šiame rašte labai aiškiai atsispindi katalikiškos valstybės pareigūno mąstymas ir pareigos – jis yra prieš Dievą ir savo karalių atsakingas už savo pavaldinių sielų išganymą ir juo rūpinasi.

Įdomu, kad karaliaus dokumente pavadintas teisėtu ganytoju Gavriilas Kolenda, tituluojamas Kijevo, Galičo ir Visos Rusios metropolitu, Polocko, Vitebsko ir Mstislavlio arkivyskupu, graikų religijos valdų Karūnoje ir Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje vyskupu administratoriumi, realiai stengiasi vykdyti savo jurisdikciją visiems graikų apeigų krikščionims Respublikoje, net ir tiems, kurie tos valdžios nepripažįsta ir lieka atskilę nuo Katalikų Bažnyčios. Jis atskyrė nuo Bažnyčios stačiatikį Polocko miestietį Aleksandrą Paukovičių už tai, kad šis, susižadėjęs su unite mergina, pareikalavo, kad juos sutuoktų stačiatikių šventikas ir kad po vestuvių žmona tuoj pat priimtų stačiatikybę. Metropolitas pripažino jų namines sužadėtuves negaliojančiomis bei Paukovičių, nesutinkantį su tokiu dvasiniu teismu, ekskomunikavo, ekskomunikos raštą išsiuntinėdamas į visas bažnyčias bei liepdamas prikalti prie rotušės durų[53].

Taip pat 1670 spalio 9 d. arkivyskupas Gavriilas Kolenda priekaištauja Vitebsko miesto valdžiai už tai, kad jie pastatė už miesto schizmatinę bažnyčią, kreipdamasis į juos: „Kilnieji ponai, Vitebsko miesto burmistrai ir ratmanai, mano ištikimosios ir gerosios avys!“ Arkivyskupas rašo, kad Vitebsko raštininkui bus galima statyti bažnyčią savo žemėje, „bet kunigas į ją turi būti mano paskirtas, unitas“. Jis padavė protestą Varšuvos teismui. „Nieko kita man nelieka, kaip tik rūpintis jūsų išganymu ir įtvirtinimu katalikų tikėjime. Dabar gi, siųsdamas jums savo ganytojišką palaiminimą, lieku geranoriškas ir mylintis jus ganytojas“, – baigia arkivyskupas. Prie laiško dar pridėtas draudimas stačiatikių vienuoliams vaikščioti po miestiečių namus, teikiant dvasinius patarnavimus, trikdant sielas, užkrečiant schizma[54]. Jo laiške atsispindi įsitikinimas, kad visi graikų apeigų tikintieji Lietuvos Lenkijos valstybėje turi priklausyti Katalikų Bažnyčiai. Metropolitas kreipiasi į miesto pareigūnus stačiatikius kaip į priklausančius jo kaip katalikų hierarcho jurisdikcijai. Pareigūnai gi, jo įsitikinimu, turi religinės politikos srityje paklusti jam bei su juo bendradarbiauti, skleidžiant katalikų tikėjimą. Taigi Visos Rusios metropolitas vykdo savo dvasinę valdžią visiems graikų krikščionims – tiek valdininkams, tiek dvasininkams, tiek paprastiems pasauliečiams, nepaisydamas, kad jo valdžia faktiškai ne visada pripažįstama.

Tarsi atsiliepdamas į aukščiau minėtą raštą, Vitebsko vaivada Ivanas Antonas Chrapovickis, 1672 balandžio 21 d. universalu „siekdamas užkirsti kelią visiems maištams ir netvarkai ypač pamaldų metu“, įsako miesto pareigūnams ir visiems Rotušei pavaldiems miestiečiams: „Į pamaldas bažnyčiose, nepriklausančiose šv. Romos Bažnyčiai neiti, už šio įsakymo nesilaikymą atimant Magdeburgo teises, kaip tai yra nustatyta. (...) Per Dievo Kūno šventę ponams burmistrams ir suolininkams eiti su procesija ne liaudies minioje, o atskirai ir pačios procesijos metu su visa pagarba nešti baldakimą (virš monstrancijos su Dievo Kūnu). Užeigų tuo metu niekam neatidarinėti ir niekam neblaiviam nesibastyti, baudžiant už tai 100 talerių bauda, be to, visais sekmadieniais ir paskelbtomis švenčių dienomis neprekiauti krautuvėse visą dieną, o užeigose iki pamaldų bažnyčiose ir cerkvėse, baudžiant 10 kapų [grašių] bauda ir gėrimų nusavinimu“[55].

Iš šio dokumento aiškiai matyti, kad to meto visuomenėje tikėjimas jokiu būdu nebuvo tik privatus reikalas; jis turi apimti ir visuomeninę sferą. Viešas Dievo garbinimas ir ištikimybės Katalikų Bažnyčiai reiškimas yra ne tik asmeninė, bet ir visuomeninė valdžios pareigūnų bei institucijų pareiga. Aukštesnieji pareigūnai jaučia pareigą užtikrinti, kad žemesnieji tai vykdytų.

XVII ir XVIII amžiuje katalikiška tendencija valstybės santvarkoje vis stiprėjo. 1673 nekatalikams uždrausta įgyti bajorystę. 1718, 1736, 1746 m. aktais juridiškai apribotos nekatalikų teisės užimti valstybės tarnybas. Valstybės santvarkos katalikiškumo stiprėjimą nemaža istorikų vertina neigiamai. Pvz., Z. Kiaupa, J. Kiaupienė ir A. Kuncevičius apie tai rašo: „Nepakantumas įsitvirtino aukščiausiose valstybės sferose. LDK, garsėjusi ilgaamžėmis tolerancijos tradicijomis, tapo vienos tikybos valstybe, katalikiškos Europos periferija. Tolerancija Respublikoje sunyko tuo metu, kai Vakarų Europoje naujųjų laikų liberalizmo ir tolerancijos dvasia ėmė stiprėti“[56].

Tačiau ar galime „fundamentalistinius“ Jogailos bei Vytauto veiksmus, valstybinėse institucijose suteikiant teises tik katalikybei ir taip integruojantis į „netolerantišką“ Europą, vertinti teigiamai, o jų įpėdinių veiksmus ta pačia linkme – neigiamai? Dėl Lietuvos-Lenkijos nuosmukio kalta ne katalikybė ar „netolerancija“ – Abiejų Tautų Respublika labiausiai politiškai ir kultūriškai klestėjo valdant „fanatikui“ katalikui Zigmantui Vazai, kurio nuodėmklausys ir idėjinis įkvėpėjas buvo Petras Skarga, ne tik vadinęs neteisingą religinę toleranciją didžiausia blogybe, bet ir vadovavęs Lietuvos švietimo židiniui – Vilniaus universitetui. Dėl politinio nuosmukio kaltos daugybė kitų priežasčių, įskaitant bajorų anarchiją, vis labiau atsisakant vykdyti savo luomo krikščioniškas pareigas – klausyti karaliaus ir eiti į karą už tikėjimą bei karalystę. Politinę anarchiją kritikavo tas pats P. Skarga, ragindamas stiprinti karaliaus valdžią. Jei šių idėjų tada būtų paklausyta, galbūt didžiulė Abiejų Tautų Respublika ilgam būtų likusi galinga ir klestinčia Rytų Europos valstybe.

 

 

Dėl vėlesnio atotrūkio tarp Rytų ir Vakarų Europos kalta pati Vakarų Europa, pasukusi daugelio popiežių pasmerkta antikatalikiška liberalizmo linkme. Bažnyčia visada buvo ištikima savo, kaip tautų auklėtojos ir švietėjos pašaukimui. Štai ką apie tai sako Neapolio universiteto profesorius Anile, anksčiau buvęs Italijos švietimo ministru: „Kai kurie mokslininkai visuomet nori Bažnyčią pavaizduoti kaip mokslo priešą. Jie turėtų, pažvelgę į Vatikano misijų parodą (1925 m.), muštis į krūtinę; jie turėtų pereiti tiltą, kaip Dante, kuris ėjo per tiltą į Vatikano Jubiliejų. Bažnyčia, kuri dažnai kaltinama, esą ji ieškanti sau naudos, čia uždegė tokią ugnį, kurios liepsna apšviečia visą žemę“[57]. Liberalizmas, religinė laisvė bei kiti šiuolaikiniai „laimėjimai“ – nukrypimas nuo tautas apšviečiančios Bažnyčios principų – negali būti vadinamas kitaip, nei regresu bei tamsa.

Visiškai suprantama, kad V. Meištavičius gynė katalikišką visuomenės santvarką kaip kažką amžino ir teisingo. Tiesa, jis perpindavo katalikybės ir luominės visuomenės reliktų gynybą, tačiau to mažų mažiausiai negalima smerkti. Tradicinė Bažnyčia pasisako už visuomenės hierarchiškumą, nors jo pobūdis amžių bėgyje gali kisti. Taip pat V. Meištavičiui galima būtų prikišti katalikiško minties aštrumo trūkumą, vertinant modernistines tendencijas naujausiųjų laikų Bažnyčioje, nesiremiant paskutiniųjų popiežių mokymu prieš modernizmą ir liberalizmą. Jis daugiau gynė kultūrinę katalikiškos visuomenės santvarkos pusę. Bet tai suprantama – išaugęs organiškoje katalikiškoje visuomenėje, jis pirmiausiai gynė tai, ko griuvimas buvo aiškiausiai matomas – visuomenės sanklodą. Visuomenės rūmo pamatus, Bažnyčią slapta „graužusį“ modernizmą laiku pastebėjo tik tokio įžvalgumo žmonės kaip šv. Pijus X.

Bet grįžkime prie V. Meištavičiaus pažiūrų. Lenkiškojo nacionalizmo ir jo idėjų aiškiausios reiškėjos – Tautinės Demokratijos partijos (ND) atžvilgiu, kaip jau buvo minėta, autorius pasisako neigiamai. Jis ypač neigiamai vertina tokių idėjų įtaką daliai dvasininkijos. V. Meištavičius pabrėžia savo vaidmenį Nesvyžiaus susitikime, kurį J. Pilsudskis suorganizavo senojoje Radvilų pilyje, tikėdamasis suartėti su konservatoriais – kilmingų giminių nariais. Tai buvo bene paskutinis „stumbrų“ – senosios Respublikos riterių ainių suvažiavimas.

Autorius mano, kad per šį susitikimą Pilsudskis taip pat norėjo suartėti su episkopatu, kuris, neva, nepasitikėjo buvusiu socialistu. Bet, J. Bardacho nuomone, ir iki tol Pilsudskio santykiai su Lenkijos primu Hlondu ir Vilniaus vyskupu Jałbrzychowskiu buvo neblogi. V. Meištavičius, anot J. Bardacho, norėjo iškelti savo kaip tarpininko vaidmenį šiame susitikime[58]. Vis dėlto keista, kad iš Gniezno į Nesvyžių buvo atsiųstas tik jaunas kunigas, net neturintis garbių titulų.

Apskritai Pilsudskio režimą Meištavičius vertina teigiamai, kaip geriausią išeitį, norint išvengti žalingo partijų poveikio visuomenei. Pilsudskio valdymo metais „buvo artinamasi link lėto savos bendro gyvenimo linijos suformavimo“[59]. Tiesa, V. Meištavičius, nors gerbdamas ir vertindamas Pilsudskį ir jo valdymą, kritiškai vertina jo aplinkos veiksmus – „pulkininkų“ savivalę kišantis į spaudos reikalus, kėsinimąsi į teismų nepriklausomybę. Sanacinio režimo įsteigtas Bresto ir Berezos koncentracijos stovyklas, nors smulkias lyginant su vokiškomis, autorius vertina neigiamai. Šios stovyklos, jo supratimu, „buvo beteisiškumas; jos nubraukė mūsų „neminem captivabimus“ („niekas negali būti suimtas be teismo sprendimo“ – sena Lietuvos-Lenkijos teisinė norma – aut. past.)“. Matome, kad autorius nebuvo diktatūros šalininkas, jo norima santvarka buvo teisinė valstybė, išlaikanti hierarchinę visuomenę.

Taip pat išryškėja nepalankus autoriaus požiūris į liberalius Lenkijos veikėjus. Tai matyti iš jo neigiamų pasisakymų apie garsų Lenkijos tarpukario visuomenės veikėją gen. Vladislovą Sikorskį ir artimus jam veikėjus prof. Kotą, gen. Kukielį ir kitus. V. Meištavičiaus bendramintis Leonas Broel-Pliateris 1941 m. suformuluoja idėjinius tokio nepalankumo pagrindus geriau už jį patį: „Jie ištikimai skelbia (...) tezes Ruzvelto ir masonų, kuriems demokratija reiškia kapitalo ir anoniminių jėgų viešpatavimą. Demokratija tapo jiems stabu, ji pakeičia jiems Dievą“. Panašiai pasisako ir papulkininkis Bogusławskis, trumpą laiką buvęs Sikorskio adjutantu: „Sikorskis yra apsuptas žydų ir masonų ir yra jų įtakojamas“[60]. Tiesa, V. Meištavičius daug silpniau matė masonų realų pavojų nei L. Pliateris. J. Bardachas mano, kad laikui bėgant „pilsudskininkų“ neaiški beformė ideologija pasidavė ONR (Obóz Narodowo Radykalny) ir kitų „tautinės stovyklos“ grupuočių prototalitarinei įtakai. Tačiau tokie žmonės kaip dvasininkai V. Meištavičius ir L. Broel-Pliateris tokias idėjas galėjo reikšti, remdamiesi paprastu katalikišku tradicionalizmu, visada neigiamai vertinusiu žydų ir masonų veiklą, siekiančią jų įtakos visuomenėje sustiprinimo. Pilsudskis gi nebuvo nuoseklus tokių idėjinių pozicijų gynėjas, todėl netikslu būtų visiems jo šalininkams ramia širdimi klijuoti „pilsudskininkų“ etiketę.

Pats V. Meištavičius gina graikų apeigų katalikų (unitų) hierarchus, kurių daugiausiai buvo Ukrainoje, kai kilo jų konfliktas su lotynų apeigų lenkų dvasininkais. Jis nurodė, kad dalis kaltės tenka ir pastariesiems, objektyviai vertino savo tėvo pažįstamo iš Krokuvos laikų, Ukrainos unitų vadovo minėtame konflikte, grafo Andrejaus Šeptickio veiklą. Taip pat, nors būdamas karštas katalikiškos santvarkos šalininkas, jis tolerantiškai žiūrėjo į žydų ir sentikių – tradicinių LDK religinių bendruomenių – taikingą koegzistavimą su savo esme katalikiška visuomene.

Vis dėlto, tarpukario metais tuometinėje Lenkijos teritorijoje, kaip ir senojoje Respublikoje, buvo aktyviai vykdoma Rytų kraštų katalikinimo politika. Nesutarimai kildavo tik dėl jos formų – ar stengtis visuotinai įvesti lotynų apeigas, ar palikti katalikiškų apeigų įvairovę. Bandymai grąžinti atskilusius Rytų krikščionis į Katalikų Bažnyčią tęsėsi nuo pat didžiosios schizmos 1054 m. laikų. Buvusios Lenkijos-Lietuvos valstybės teritorijoje jie pasireiškė nuo 1418 m. Konstancos Susirinkimo iki pat valstybės žlugimo. Bresto unija buvo sudaryta 1569 m., siekiant atversti Abiejų Tautų Respublikoje bei toliau į Rytus gyvenančius stačiatikius į katalikų tikėjimą. Jungtinėje valstybėje buvo pasiekta, kad didžioji dalis bažnytinės hierarchijos narių būtų katalikai. Rusijos imperijos metais dauguma unitų buvo prievarta paversti stačiatikiais. Po 1905 m. reformų, paskelbus religijų laisvę imperijoje, tikintieji ėmė grįžti iš stačiatikybės uniją arba netgi pereiti į lotynų apeigų katalikybę. Pvz., 1907 m. 200 000 tikinčiųjų, Rusijos valdžios laikomų stačiatikiais, bet širdyje likusių katalikais, perėjo į lotyniškąją katalikybę[61].

Antrojoje Respublikoje gyvenę Rytų katalikai priklausė dviems ritualams – armėnų bei rutenų. Su armėnais problemų praktiškai neiškildavo. Rutenų apeigų katalikų daugumą sudarė ukrainiečiai, kurių tuo metu Lenkijoje gyveno virš 4 milijonų. Anot atsiminimų autoriaus, nuo kardinolo Lavigerie laikų Bažnyčios Rytų apeigų kongregacijoje susiklostė tradicija išlaikyti padalinimus tarp įvairių katalikiškų apeigų[62]. Turime pažymėti, kad tai buvo visų laikų šv. Sosto linija. Lenkijos valdomoje Ukrainos dalyje buvo reikalaujama to paties, kaip Artimuosiuose Rytuose – atskirumo tarp lotynų apeigų ir rutenų apeigų bažnytine slavų kalba, kurių laikėsi unitai. Unitų dvasininkai Ukrainoje priešinosi lotynų ir rutenų apeigų suartinimui – lotynizacijai. Gi Lenkijos vyriausybė bei dar labiau endekai – Tautinės Demokratijos partija – pasisakė už lotynizaciją. Dėl to augo vyriausybės antipatija lotynizacijai priešiškiems unitų kunigams bei tolerancija Rytų apeigų bažnyčių padegėjams. Romos apaštališkoji nunciatūra Varšuvoje (nuncijumi buvo Lauri, po to Marmagi) buvo silpnesniųjų – ukrainiečių pusėje.

Tokia padėtis Lenkijoje kėlė problemų ir Lenkijos ambasadai prie Šventojo Sosto. Jai skundėsi ukrainiečiai ir – dažnai ne be pagrindo – jie buvo nepatenkinti lotynų kunigų bei vyriausybės elgesiu su jais. Endekai ir panašios jėgos Lenkijoje, nepaisydamos tikrovės, nepripažino ukrainiečių tautinio savitumo. Įtampa tarp šios partijos ir vyriausybės buvo tokia stipri, kad tautiniai demokratai darė visokeriopą spaudimą ambasadai Vatikane, kuri, jų nuomone, užėmė per daug nuolaidžią poziciją. Ambasada taip pat turėjo aiškinti, kad iš ukrainiečių pusės augo nacionalizmas ir ne be jų pačių kaltės. V. Meištavičiaus nuomone, didžiausia atsakomybė ir kaltė už tai neteisingai buvo suverčiama Lvovo unitų metropolitui Šeptickiui. Manau, čia verta pacituoti, kaip LDK „ponų giminės“ ainis aprašo susitikimą dviejų aukštos kilmės dvasininkų, buvusių taip pat ir Bažnyčios kunigaikščiais: minėtojo visos Rusios metropolito, grafo Andrejaus Šeptickio ir Antiochijos (t. y. visos Azijos) patriarcho Vladislovo Mykolo Zaleskio nuo Veliuonos:

„Jis [A. Šeptickis], kilimo rusinas, buvo lenkas ir rusinas vienu metu, pasirinkimu ukrainietis, lygiai kaip jo broliai buvo lenkų tautybės. Dalyvavau nepamirštamame patriarcho Zaleskio, kuris, būdamas lenku, nenustojo būti lietuvis, susitikime su arkivyskupu Šeptickiu. Patriarchas išėjo priešais metropolitą: abu nusijuokė. Atsimenu Šeptickio žodžius: „Mane nori padaryti išdaviku. Bet tu juk supranti, kad aš niekada niekuo nenoriu kenkti Respublikai“. Esu tikras, kad jis galvojo apie trijų tautų Respubliką, kurioje būtų užtekę vietos ir Šeptickiui rusinui, ir Zaleskiui lietuviui. Ne vienas laikys anachronizmu prisirišimą prie daugiatautės Respublikos tradicijų tokiais laikais, kai glotologinis nacionalizmas šventė triumfą, užpildydamas pasaulį mažutėmis respublikėlėmis, besiskiriančiomis viena nuo kitoms tik kalbų atmainomis. Bet būta – ir dar tebėra – lenkų, kurie tuo pat metu yra ir lietuviai, baltarusiai ar ukrainiečiai“[63]. Čia vėl atsispindi autoriaus požiūris į katalikiško „Antemurale“ platumą – jis turi sujungti į vieną visumą daug Rytų Europos tautų.

 

 

Respublikos kaip „Antemurale“ paskirtis neapsiribojo vien ginkluotu „krikščionijos rytų sienos“ gynimu. Nuo amžių Lenkijos-Lietuvos valstybei buvo numatomas ir toliau plėsti Katalikų Bažnyčios ribas, konkrečiai – grąžinti rusų žemes į Romos pavaldumą. Roma, kaip ir praeitais amžiais, nesitenkino vien unitų grąžinimu unijon, bet siekė grąžinti į Katalikų Bažnyčią stačiatikišką Rusiją. Rašydamas apie popiežiaus Leono XIII laikus, V. Meištavičius užsimena, kad „kardinolas Lavigerie susitarė su masoniškąja Prancūzija dėl misijų tarp Artimųjų Rytų krikščionių-schizmatikų“. Čia išryškėja autoriaus aiškus požiūris į Rytų krikščionis, atskilusius nuo Katalikų Bažnyčios. Jie vadinami schizmatikais – atskilėliais, o ne bažnyčia-seserimi, kaip dažnai sakoma po Vatikano II Susirinkimo. Ir taip sakoma nepaisant to, kad atsiminimai buvo išleisti 1974, t. y. 6 metai po Susirinkimo uždarymo. Autorius pasisakė už atskilusių krikščionių atvertimą į katalikybę per misijas jų kraštuose. Tai irgi prieštarauja dabartinei Vatikano politikai.

Taigi popiežius šv. Pijus X 1908 m. suteikė aukščiausius įgaliojimus ir visas teises į Rusijos imperijos graikų apeigų katalikų vyskupijas Galičo metropolitui Andrejui Šeptickiui. 1917 metais Mogiliovo lotynų apeigų arkivyskupu tampa už aktyvią katalikišką veiklą caro valdžios 1907 m. iš Vilniaus vyskupo vietos pašalintas baronas Edvardas von der Ropas, kilęs iš buvusių Livonijos žemių didikų giminės ir iš dalies dėl to V. Meištavičiaus gerai vertinamas. Jis puoselėjo plačius Rusijos atvertimo planus. Dar prieš bolševikams ateinant į valdžią, šios didžiausios pasaulyje – Mogiliovo arkivyskupijos plotuose nuo Dniepro iki Ramiojo vandenyno buvo nusidriekusi katalikiškų parapijų grandinė. Jas daugiausiai buvo įkūrę iš gimtųjų žemių išvežti buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemių gyventojai. Carizmo metais būta neskaitlingų bandymų atnaujinti Rytų apeigų katalikybę. Visa tai nušlavė bolševikų revoliucija, per kurią arkivysk. Ropas buvo išsiųstas į Lenkiją. Jau būdamas Varšuvoje, jis rašė į Romą ir net pats atvyko į kuriją su projektu, siūlydamas įvesti Rusijoje biritualizmą, t. y. sielovados sistemą, kurioje katalikų kunigai galėtų aukoti Mišias pagal abejas apeigas – lotynų ir bažnytine slavų kalba. Anot arkivyskupo Ropo, Lenkijos misija amžiais buvo atversti Rusiją į katalikų tikėjimą[64].

Romoje projektas buvo sutiktas nepalankiai. To priežastis buvo nuo amžių nusistovėjusi tvarka, kai buvo siekiama vadovautis lotynų ir graikų apeigų katalikų hierarchijų, tikinčiųjų bei liturgijos atskirumo principu. Tokią Romos nuostatą, V. Meištavičiaus nuomone, dar sustiprino jau minėta prancūzų klero įtaka Rytų apeigų kongregacijoje, kuri griežtai atmetė arkivysk. Ropo projektą. Pats V. Meištavičius minėtą projektą vertina teigiamai. Jis rašo, kad Ropas aplenkė savo laikus 40-čia metų. Tačiau tiek atsiminimų autorius, tiek pats arkivyskupas Ropas vargu, ar būtų teigiamai įvertinę 1993 m. Balamande (Libanas) pasirašytą bendrą katalikų-stačiatikių deklaraciją, kurioje pasmerkiamas Katalikų Bažnyčios visais laikais vykdytas „prozelitizmas“ (siekimas atversti į katalikybę kitų religijų tikinčiuosius) bei atsisakoma to siekti ateityje. Su arkivyskupu Ropu V. Meištavičiaus tėvas Aleksandras buvo pažįstamas dar iš senų laikų, kai Ropas kunigavo Liepojoje. V. Meištavičius ir arkiv. Ropas neišvengė to meto lenkų klerui būdingo noro kontroliuoti Rusijos katalikiškąją misiją ir bent iš dalies Rusiją lotynizuoti. Tačiau tokius lenkų norus bei Ropo biritualizmo projektą smerkė geriausiai Rusijos atvertimo „reikalą“ išmanęs Rusijos graikų apeigų katalikų egzarchas L. Fiodorovas, teigdamas, kad tai gali tik atstumti Rusiją nuo Katalikų Bažnyčios.

Po to popiežius patikėjo vadovauti Rusijos atvertimo akcijai prancūzui kunigui Micheliui d’Herbigny, slaptai įšventintam arkivyskupu. Jis, nuvykęs į Rusiją, ten slapta įšventino kelis vyskupus, vengdamas jais skirti lenkus. Sovietai atskleidė visą jo veiklą, ir naujieji vyskupai buvo išsiųsti iš Rusijos. Arkivyskupas d’Herbigny kaltę už savo nesėkmę vertė jam nepalankiems lenkams, kaip teigia V. Meištavičius (II, 119). Jis rašo, kad „mes (turbūt lenkų ambasados personalas – aut. past.) tvirtinome, jog jam būtų geriau sekęsi, jei būtų rėmęsis lenkais“. Tačiau jis „kaip ir daugelis prancūzų, norinčių atversti Rusiją, buvo nepalankus lenkams ir mūsų ambasadai“ (II, 54).

Tokiame fone įvyko Varšuvos intriga prieš V. Meištavičių. Arkivyskupui d’Herbigny, neseniai šventinusiam vyskupus Rusijai, endekai pasakė, jog V. Meištavičius Varšuvoje pasakojęs, jog popiežius Pijus XI visiškai nenori atversti Rusijos nei į rutenų, nei į Maskvos apeigų katalikybę; esą Meištavičius platinęs žinią, kad popiežius pasisakąs už Rusijos lotynizaciją. Pats „kaltinamasis“ atsiminimuose neigė tokius kaltinimus, jis daugių daugiausia galėjęs pasakyti, kad Roma nedraudžia stačiatikiams pereiti į lotynų apeigų Katalikų Bažnyčią[65]. Trumpam patekęs į popiežiaus nemalonę, V. Meištavičius atstatė savo gerą vardą tarpininkaujant jo pažįstamam jėzuitų ordino generolui Ledóchowskiui. Gi arkivyskupas d’Herbigny netrukus turėjo nemalonėje palikti Romą. Prasikalto jo artimiausias bendradarbis, buvęs stačiatikis, rusas kunigas Deubneris. Deubneris atvirai ir akivaizdžiai stojo tarnauti bolševikams. O Pijus XI ir visa to meto Romos kurija aiškiai nepalankiai žiūrėjo į bolševizmą. V. Meištavičius mano, kad tokiai popiežiaus pozicijai lemiamos įtakos turėjo jo Lenkijoje karo metais praleistas laikas.

Atsiminimų autorius prisimena kai kuriuos į katalikybę perėjusius stačiatikių šventikus kaip žemos moralės, besirūpinančius pirmiausia aukštais bažnytiniais postais, o ne tikėjimo katalikiškumu bei paklusnumu Romai. Vieno iš tokių kunigų neva katalikybėn atsivertusioje parapijoje lankęsis Vilniaus arkivyskupas Jałbrzykowskis pamoksle užsiminė apie popiežių. Parapijos kunigas buvo šokiruotas, nes pats tokių dalykų pamoksluose nekalbėjęs. Jis pasakė: „Galvojau, kad [žmonės] išsibėgios. Ačiū Dievui, jie gerai neišgirdo ar nesuprato“[66].

Apskritai V. Meištavičius teigiamai žiūrėjo į Rusijos atvertimo akciją, bet juntamai simpatizavo lotyniškai jos versijai ar bent arkivyskupo Ropo biritualinių kunigų idėjai. Čia tenka konstatuoti autoriaus ribotumą, nesupratimą egzarcho Fiodorovo propaguotų graikiško ritualo katalikiškos Rusijos idėjų. 

Sovietų Rusijoje liko ir lotynų apeigų katalikų, kompaktiškiausiai jie gyveno buvusioje LDK teritorijoje, likusioje už 1921 Rygos sutartimi nubrėžtų rytinių Lenkijos sienų. Dauguma jų laikė save lenkais. Tokių, anot V. Meištavičiaus, buvo virš trijų milijonų[67]. Jie gyveno Mogiliovo arkidiecezijoje, Minsko, Žitomiro, Kameneco diecezijose. Apie šios Bažnyčios naikinimą Vatikanas žinojo iš daugelio šaltinių. Lenkijos ambasada gaudavo ir pateikdavo Šv. Sostui daug tokios informacijos. V. Meištavičius, tuo metu dirbęs ambasadoje, teigia, kad 1931 m. Bažnyčios likvidacija tose žemėse buvo visiškai baigta.

Vis dėlto tarpukaryje „Antemurale“ atlaikė ateistinės imperijos spaudimą, nors su lotynizacijos klaidomis, bet ir toliau skleisdama tikėjimą į Rytus. V. Meištavičius rašo: „Mano ausis retai pasiekdavo tylūs lenkų vyskupo [Cieplako] vizitacijos Sibire atgarsiai... Net pats nesuvokiau, kad kryžiaus ženklas, kuriuo jis persižegnojo Sachaline, prie Ramiojo vandenyno kranto, atsigręžęs į San Franciską, ženklino Romos „visam pasauliui“ skelbiamos Evangelijos ribas“[68].

 

 

Baigdamas norėčiau pažvelgti į V. Meištavičiaus asmenybę iš bendros visuomenės ir idėjų istorijos perspektyvos. J. Bardachas vadina V. Meištavičiaus pažiūras „ne vakarykščios, o net užvakarykščios dienos idealizavimu“[69]. Žinoma, į akis krenta „Atsiminimų“ autoriaus prisirišimas prie LDK laikus šaknimis siekiančios feodalinės visuomenės sanklodos, patriarchalinio dvaro ūkio romantinis idealizavimas. Taip, reikia pripažinti, kad gimtoji autoriaus aplinka padarė jam nemažą poveikį. Tačiau, tose „Vilniaus stumbro“ pažiūrose galima įžvelgti ir gilesnių, principinių nuostatų. V. Meištavičius išreiškia tvirtą katalikišką nuostatą įvairiais savo gyvenamo meto aktualiais klausimais, bekompromisiškai pasisakydamas prieš įvairaus pobūdžio liberalizmą, parodydamas pavydėtiną pasaulėžiūros integralumą. Jis taip pat gina elitarinį visuomenės santvarkos modelį. Visuomenei turi vadovauti žmonės, matantys tikruosius siektinus visuomenės tikslus iš platesnės – tikėjimo ir sukauptos patirties – perspektyvos, nesiekiantys patenkinti vien savo dalinių, tam tikslui „iškepta“ ideologija grindžiamų interesų.

V. Meištavičiaus gimtasis „Antemurale“ skendo į praeitį. Tai sąlygojo XIX a. revoliucijų Rytų Europoje išjudintų nacionalizmų vaidai, aktyvus liberalių idėjų skleidimas šaknis prarandančioje visuomenėje, naudojantis kitu XIX a. išradimu – masine žiniasklaida, I pasaulinis karas, sukūręs „prarastąją kartą“, nublokštą nuo tikėjimo ir tradicijų, bei kiti faktoriai. Tiesa, tarpukaryje egzistavusi vad. Antroji (Lenkijos) Respublika apėmė dalį buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemių ir iš dalies išlaikė katalikišką santvarką. Tačiau ji pilnai neatitiko „Antemurale“ vaidmens nei savo teritorijos apimtimi, nei santvarka.

Mykolas Riomeris, taip pat Lietuvos bajoras, tačiau, priešingai V. Meištavičiui ir J. Pilsudskiui, pasirinkęs lietuvio tautybę bei asmeniškai ginčijęsis su pačiu Pilsudskiu dėl Lenkijos Rytų politikos, gerai pastebi, kodėl tuometiniai buvusios Lietuvos-Lenkijos valstybės teritorijos gyventojai nesuprato jo planuojamos „Rytų dominijų imperijos“ planų: „Beveik niekas jo tikslų nesuprato. Nesuprato jų ir patys vilniečiai, nesuprato ir lietuviai, nesuprato ir lenkai. Nelabai orientavosi ir patys „pilsudskininkai“, vykdydami tai, ką Piłsudskis įsakė. Gal geriausiai juos suprato endekų vadai, bet kaip tik todėl jie darė viską, kad Piłsudskio planas būtų sutrikdytas. Vieni sakė, kad Piłsudskiui rūpi paimti Vilnius, kiti manė, kad jis nori tą aneksiją net į visą Lietuvą išplėsti; treti manė, kad Piłsudskis sumanęs įkurti tikrą federaciją. Rodos kiekvienas jį įtardavo tuo, ko jis pats daugiausiai bijojo ir prieš ką buvo nusistatęs. (…) Piłsudskio Rytų politikos pralaimėjimas glūdėjo tame, kad jis nepagavo socialinės tikrenybės ir kad šios jojo politikos pagrindai rėmėsi ne gyvenimiškais socialiniais faktais, bet jo ideologine romantika, kuri neatitiko tikrenybės ir nerado socialinių veiksnių, kurie ją paremtų“[70].

Galėtume teigti, kaip sako ir pats V. Meištavičius, kad XX a. I pusėje stebėjome „Jogailos idėjos“ sukurto realaus politinio bei kultūrinio organizmo mirtį. V. Meištavičius kalba apie paskutinius bandymus atkurti didžiąją Respubliką, paskutinį visuotinį LDK kariuomenės šaukimą, paskutinį „vidurio Lietuvos“ valstybėje pasirašytą LDK aktą, paskutinį katalikiškos krikščionybės gynėją su kardu rankose – Pilsudskį, laimėjusį karą, kai paskutinį kartą kaip veiksminga kovinė jėga civilizaciją gynė jos „rytinės tvirtovės“ kavalerija.

Griūnant „įtvirtinimo mūrams“, jo „įgulai“ – gyventojams reikėjo apsispręsti, kuriai iš „mažučių respublikėlių“, V. Meištavičiaus žodžiais tariant, atiduoti savo ištikimybę, sentimentus, visuomenines pastangas. Tai buvo ypač nelengva žmonėms, kurie šimtus metų buvo pagrindiniai „tvirtovės“ gynėjai – bajorams. Tokia problema iškilo nemažai daliai bajorijos. Istorikas E. Motieka tai iliustruoja Pilsudskio ir Riomerio pavyzdžiais: „Šių dviejų asmenybių tragiškas likimas, jų užsisklendimas „siauruose rėmuose“ – lyg priekaištas šio pasaulio galingiesiems, taip pat lenkų, lietuvių, o iš dalies ir baltarusių tautoms, nesugebėjusioms regeneruoti senųjų Abiejų Tautų Respublikos vertybių ir politinių tradicijų, kurių radikalios korektyvos – lygiateisiškumo principų realizavimas – galėjo suteikti naują turinį ir formą šių tautų politinės koegzistencijos idėjai“[71].

Jie turėdavo atsisakyti didelės dalies savo „dvasios tėvynės“. V. Meištavičius, rašydamas atsiminimus po Antrojo pasaulinio karo, taip pat sakosi negalįs į klausimą, ar jis yra lietuvis, atsakyti paprastu „ne“. Vizituodamas Vilniaus vyskupiją kaip arkivyskupo Jałbrzychowskio kapelionas, Meištavičius aplanko savo buvusius kovų kelius, ginant Vilniją nuo bolševikų. Aprašant tai, iš atsiminimų autoriaus lūpų ištrūksta šūksnis „Litwo, Ojczyzno!“ („Lietuva, Tėvyne!“).

V. Meištavičius ir kiti „Vilniaus stumbrai“ yra asmenybės, stovinčios tiek įvairių idėjų, tiek įvairių šalių istorijų kryžkelėje. Kaip rašo E. Aleksandravičius ir A. Kulakauskas, „savo eseistiniuose apmąstymuose, prisiminimais paremtuose darbuose Walerianas Meysztowiczius, Zygmuntas Jundziłas, Kazimierzas Okuliczius, kiek labiau lietuvių skaitytojui žinomas Miloszas užfiksavo tą istorinės Lietuvos viziją, kuri verčia labai atsargiai vertinti daugelį XIX amžiaus reiškinių, o svarbiausia – imtis Lietuvos bajorijos istorijos tyrimų“[72]. Juo labiau tai galėtume pasakyti apie ilgą laiką lietuvių istoriografijoje vienpusiškai vertintą XX a. I pusę. Galima neperdedant pasakyti, kad bajorijos istorijos tyrinėjimas leidžia pažvelgti į šį laikmetį visai kitomis akimis.

Galų gale, nors ir neatgaivinsime bajorijos ar LDK, bet jų patirtį galime ir turime pareigą perimti bei transformuoti savo kuriamoje visuomenėje, kuri dėl mūsų ir mūsų vaikų ateities visose srityse privalo likti katalikiška. Stat crux, dum volvitur mundus! – Kryžius stovi, nors pasaulis ir sukasi!

 

BIBLIOGRAFIJA

 

1) Ks. Walerian Meysztowicz, Gawędy o czasach i ludziach:

- T.1: Poszło z dymem, Londyn, 1973. (Darbe naudotas I leidimas Lenkijoje: Warszawa, 1989.)

- T. 2: To co trwałe. Londyn, 1974.

2) J. Bardach, O dawniej i niedawniej Litwie, Poznan, 1988.

3) Lietuvių enciklopedija, Boston, 1966.

4) E. Aleksandravičius, A. Kulakauskas, Carų valdžioje, Vilnius, 1996.

5) Norman Davies, Boże igrzysko. Historia Polski, Krakow, 1997.

6) Broel-Plater L., Dookoła wspomnień, Londyn, 1972.

7) Redaktorius [J. Tumas-Vaižgantas], Baigdami 5 metus // „Tėvynės Sargas“, 1900, Nr. 12.

8) Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 3, 1991; t. 7, 1994; t. 8, 1996.

9) Litopis Golgoti Ukraini, t. 2, Drogobič, 1994.

10) A. Ajnenkiel, Od rządów ludowych do przewrotu majowego. Zarys dziejów politycznych Polski 1918–1926, Warszawa, 1978.

11) Diakon Vasilij ČSV, Leonid Fiodorov. Žizn i dejatelnost, Lviv, 1993.

12) J. Grigulevičius, Vatikanas. XX amžius, Vilnius, 1982.

13) D. Nalenč, T. Nalenčius, Juzefas Pilsudskis, Vilnius, 1991.

14) Z. Krajewski, Polacy w republice Litewskiej 1918–1940, Lublin, 1998.

15) Vincentas Lukoševičius, Liberalizmo raida Lietuvoje.

16) S. P. Wandycz, Laisvės kaina. Vidurio Rytų Europos istorija nuo viduramžių iki dabarties, Vilnius, 1997.

17) Cz. Miłosz, Conrad żywy, Londyn, 1957.

18) Pasaulietinė etika Lietuvoje (XIX a. pabaiga – XX a. pradžia), Vilnius, 1986.

 

---

[1] V. Sruogienė, Sena diskusija. Kur tąsa? // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 3, Vilnius, 1991, p. 293–295.

[2] E. Aleksandravičius, A. Kulakauskas, Carų valdžioje, Vilnius, 1996, p. 24.

[3] Jaunajai kartai galima būtų išversti, kad dar ir dabar liaudyje „šiaučiumi“ vadinamas siuvėjas – beje, tai vertalas iš lenkų kalbos žodžio ,,szewc“.

[4] N. Davies, Boże igrzysko. Historia Polski, Krakow, 1997, p. 87.

[5] Z. Krajewski, polacy w republice Litewskiej 1918–1940, Lublin, 1998, p. 65.

[6] Ten pat, p. 88.

[7] V. Sruogienė, Sena diskusija..., p. 298.

[8] R. Lopata, Antanas Viskantas ir bandymas atkurti LDK // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7, 1994, p. 331–332.

[9] Z. Krajewski, polacy w republice Litewskiej..., p. 28, 39.

[10] W. Meysztowicz, Pašnekesiai apie laikus ir žmones, Vilnius, 2004, p. 103.

[11] Z. Krajewski, polacy w republice Litewskiej..., p. 69.

[12] Ten pat, p. 35; niokojimų nuotraukos – p. 96.

[13] D. Staliūnas, Arkivyskupo Ropo veiklos pėdsakais (1903–1907) // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7, Vilnius, 1994, p. 331–332.

[14] A. Bubnys, Lenkų pogrindis Lietuvoje 1939–1940 m.

[15] Z. Krajewski, polacy w republice Litewskiej..., p. 35.

[16] N. Davies, Boże igrzysko..., p. 185.

[17] J. Bardach, O dawniej i niedawniej Litwie, Poznan, 1988, p 327.

[18] J. Bardach, O dawniej i niedawniej Litwie..., p 331.

[19] Ks. W. Meysztowicz, Gawędy o czasach i ludziach, t. 1, Poszło z dymem, Warszawa, 1989, p. 7.

[20] Z. Krajewski, polacy w republice Litewskiej..., p. 58.

[21] Ks. W. Meysztowicz, Gawędy..., t. 1, p. 129.

[22] Ten pat, p. 123.

[23] Lietuvių enciklopedija, Boston, 1966, p. 45.

[24] Ks. W. Meysztowicz, Gawędy..., t. 1, p. 20.

[25] Ten pat, p. 311.

[26] Ten pat, p. 129.

[27] Ten pat, p. 76.

[28] Ten pat, p.123–124.

[29] Ten pat, p. 61–62.

[30] Ten pat, p. 117.

[31] Ten pat, p. 118.

[32] Ten pat, p. 120.

[33] L. Broel-Plater, Dookoła wspomnień, Londyn, 1972, p. 55.

[34] Ks. W. Meysztowicz, Gawędy..., t. 1, p. 123.

[35] Ten pat, p. 124.

[36] Ten pat, p. 124.

[37] Ten pat, p. 127.

[38] Ks. W. Meysztowicz, Gawędy..., t. 2, To co trwałe, Londyn, 1974, p. 115.

[39] Ten pat, p. 119.

[40] A. Ajnenkiel, Od Rządów ludowych do przewrotu majowego. Zarys dziejów politycznych Polski 1918–1926, Warszawa, 1978, p. 201.

[41] Ten pat, p. 206.

[42] Ks. W. Meysztowicz, Gawędy..., t. 2, p. 115.

[43] Ten pat, p. 301.

[44] J. Bardach, O dawniej i niedawniej Litwie..., p. 325.

[45] Ten pat, p. 351.

[46] Unija v dokumentach, p. 64.

[47] Ten pat. p. 68.

[48] J. Bardach, O dawniej i niedawniej Litwie, Poznan, 1988, p. 57.

[49] N. Davies, Boże igrzysko. Historia Polski, Krakow, 1997, p. 201.

[50] S. Wilk, Męczenstwo sw. Jozafata // „Zawsze Wierni“, 2001, Nr. 2 (39), p. 60–61.

[51] Unija v dokumentach, p. 249.

[52] Ten pat, p. 249.

[53] Ten pat, p. 251.

[54] Ten pat, p. 253.

[55] Ten pat, p. 254.

[56] Z. Kiaupa, J. Kiaupienė, A. Kuncevičius, Lietuvos istorija iki 1795 m., Vilnius, 1995, p. 324.

[57] Kun. J. Lomanas, Quo vadis, modernioji Europa?

[58] J. Bardach, O dawniej i niedawniej Litwie, Poznan, 1988, p. 340–341.

[59] Ks. W. Meysztowicz, Gawędy..., t. 1, p. 124.

[60] J. Bardach, O dawniej i niedawniej Litwie, p. 384.

[61] Ks. W. Meysztowicz, Gawędy..., t. 1, p. 141.

[62] Ks. W. Meysztowicz, Gawędy..., t. 2, p. 26.

[63] Ten pat, p. 26.

[64] Diakon Vasilij ČSV, Leonid Fiodorov. Žizn i dejatelnost, Lviv, 1993, p. 482.

[65] Ten pat, p. 54.

[66] Ten pat, p. 156.

[67] Ten pat, p. 119.

[68] W. Meysztowicz, Pašnekesiai apie laikus ir žmones, Vilnius, 2004, p. 254.

[69] J. Bardach, O dawniej i niedawniej Litwie..., p. 326.

[70] Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 3, Vilnius, 1991, p. 474.

[71] Ten pat, p. 482.

[72] E. Aleksandravičius, A. Kulakauskas, Carų valdžioje, Vilnius, 1996, p. 46.