Restauracija Prancūzijoje ir legitimizmas
1814 05 30 Paryžiaus sutartimi Prancūzijoje grąžinta Burbonų monarchija, atstatytos 1792 m. šalies sienos. Tiesa, 1815 kovą šimtui dienų į valdžią grįžo Napoleonas, bet liepos 7 d. sostą užėmė Burbonas Liudvikas XVIII.
Tačiau Senasis režimas negrįžo. Buvo atstatytas tik puošnus barokinis fasadas, graži iliuzija, po kuria slėpėsi valdžioje įsitvirtinęs naujasis buržuazinis elitas. Liudvikas XVIII tapo jo marionete. Jis patvirtino naują šalies konstituciją – Chartiją, pripažindamas, kad monarchija yra nebe absoliutinė, o konstitucinė ir parlamentinė. Nors katalikybė pripažinta oficialia valstybės religija, suteikta visiška religinė laisvė kitų tikėjimų piliečiams. Į Prancūziją grįžo tūkstančiai aristokratų, kurie dešimtmečius kovojo prieš Revoliuciją ir kentėjo tremties vargus. Tačiau čia jie rado savo dvarus ir žemes išsidalintas naujųjų, Napoleono tituluotų ponų. Nei Bažnyčia, nei senoji bajorija nuosavybės neatgavo – atstatytoji monarchija paniekino savo ištikimiausius gynėjus ir tylomis susitaikė su Revoliucijos įvesta naująja tvarka[1].
Paskelbti naujo parlamento rinkimai. Rinkimų teisė suteikta tik turintiems tam tikrą turto cenzą – iš milijonų prancūzų balsavo tik 72 000. Daugumą parlamente gavo kontrrevoliucionieriai, siekiantys senosios tvarkos atstatymo ir stiprios karaliaus valdžios – ultrarojalistai. Apie juos buvo sakoma, kad jie „karališkesni už karalių“ (plus royaliste que le roi), nes nepalaikė nuolatinių monarcho kompromisų su napoleonistais. Keli Napoelono šalininkai už nusikaltimus buvo pasmerkti mirti, apie 250 pasodinti į kalėjimą – liberalai ėmė šaukti, kad vyksta „baltasis[2] teroras“. Po metų karalius parlamentą paleido.
Liudvikui XVIII mirus, ėmė valdyti jo brolis Karolis X (1824–30). Premjeru tapo ultrų vadas de Villèle[3]. Karolis X jau prieš revoliuciją buvo nuoseklus konservatorius ir permainų priešininkas, tad ėmė riboti liberalų įtaką, priešinosi bet kokioms reformoms. 1804 m., mirus žmonai, buvęs laisvo būdo Karolis davė skaistumo įžadą, tapo labai pamaldžiu, uoliai rėmė ultramontanų judėjimą. Jis nemėgo nereligingo ir intriganto brolio Liudviko. 1825 05 28 Reimso katedroje įvyko pompastiška naujojo valdovo karūnacija (sacre du roi), laikantis visų tradicijų. Prancūzų karaliui, Dangaus valia pateptam šv. aliejumi, nuo seniausių laikų priskirta galia gydyti striumą[4]. Iš tiesų, Karolis X palietė keliasdešimt ligonių ir keletas jų pasveiko!
Deja, tai tebuvo puošnios dekoracijos... Naujasis ultrarojalistas premjeras Jules Armand‘as, Polignaco kunigaikštis, nesusitvarkė su vis radikalėjančiomis liberalų jėgomis. 1830 m. kilo revoliucija, karalius buvo ištremtas į Angliją. Prancūzija galutinai tapo liberalia, nors dar keletą kartų buvo valdoma monarchų ir „imperatorių“. Ultros visiškai prarado politinę įtaką, pagrindiniai prancūzų tradicionalizmo ideologai nuėjo skirtingais keliais: de Maistre‘as[5] mirė 1821 m., paskutinius metus gyvenęs apokaliptinėmis nuotaikomis; de Bonald‘as[6] nutraukė publicistinę veiklą ir pasitraukė į „vidinę emigraciją“, o kun. de Lamennais[7], sukrėstas 1830 m. revoliucijos, visiškai išdavė tradicionalizmą ir persimetė į radikaliųjų demokratų stovyklą. 1832 m. popiežius Grigalius XVI savo enciklika Mirari vos griežtai pasmerkė jo skelbiamą liberaliąją katalikybę (kuri taps modernizmo ir iš dalies krikščioniškosios demokratijos pirmtake).
Iki šių dienų ultrarojalistų ir tradicionalistų vėliavą neša nedidelės vadinamųjų legitimistų (pranc. legitime – teisėtas) grupės. Legitimistai pabrėžia, kad karaliumi tampama ne kieno nors patvirtinimu ar pripažinimu, o Dievo valia, pačiu teisėtu gimimu pagal dinastijos paveldimumo teises.
Karolis X prieš pabėgdamas atsisakė sosto savo vaikaičio de Chambord‘o[8] naudai. De Chambord‘as tapo karaliumi Henriku V, bet jau po 7 dienų buvo nuverstas ir turėjo bėgti. Remiamas legitimistų, jis gynė savo teises į sostą iki mirties 1883 m. 1870 m. jis vos neatgavo sosto, tačiau užsispyrė, kad valstybės vėliava būtų ne revoliucinė trispalvė, o Burbonų fleur-de-lis. Liberalai, žinoma, nenusileido...
Vėlyvasis prancūzų tradicionalizmas labiausiai reiškėsi ultramontanizmo forma. Žymiausias jo atstovas – Burgundijos valstiečio sūnus L. Veuillot[9], prasimušęs į žurnalistus, nuo 1842 m. dienraščio L‘Univers redaktorius. Iki pat savo mirties 1883 m. jis buvo uoliausias katalikiškų politikos principų, Bažnyčios teisių, popiežiaus primato ir neklystamumo gynėjas Europoje, padaręs nemažą įtaką Prancūzijos politikai. Veuillot buvo popiežiaus Pijaus IX konsultantas rašant žymųjį Syllabus errorum (1864).
Henrikas V mirė nepalikęs palikuonių. Didžioji dalis rojalistų pripažino 1830–1848 m. valdžiusio sosto uzurpatoriaus Liudviko Pilypo I, Orleano kunigaikščio, paveldimumo liniją ir susiliejo su orleanistais – liberaliaisiais monarchistais. Nuo tada orleanizmas apima didžiąją dalį prancūzų monarchistų. Orleanistų pretendentai ir dauguma jų intelektualų nuolat pabrėžia pripažinimą respublikai ir demokratijai, pataikauja kiekvienai šalies vyriausybei – orleanizmo nebegalima laikyti politiniu tradicionalizmu ar net konservatizmu. Tiesa, jį palaiko kai kurie tradicinių pažiūrų publicistai, pvz., Louisas Salleronas. Tradicionalistas yra ir orleanistams artimos politinės partijos Mouvement puor la France (įk. 1994) lyderis vicegrafas de Villiers[10]. Tačiau orleanizmo krypčiai priklauso atvirai kairuoliška „Naujoji rojalistų akcija“ (Nouvelle Action Royaliste), jungianti monarchizmą su socializmu. Jos atitikmuo Ispanijoje – Karolio Hugono Karlistų partija. Šiandien, nuo 1999 m., orleanistai teisėtu Prancūzijos karaliumi Henriku VII laiko septyniasdešimtmetį Henri Philippe’ą[11].
Pagal griežtas Burbonų dinastijos paveldėjimo taisykles Orleano šaka neturi jokių teisių į sostą. Mirus de Chambord‘ui, jos be jokių abejonių perėjo Ispanijos Burbonams. Tad tradicionalizmui ištikima rojalistų grupelė, nuo šiol vadinama tiesiog legitimistais, teisėtu karaliumi paskelbė ispanų karlistų pretendentą Joną III. Nors prieš mirtį de Chambord‘as susitaikė su orleanistais, bet visa, ką turėjo kaip „karalius“ – archyvus, ordinus, vėliavas... – perdavė būtent Jonui III, nepaisant jo liberalių pažiūrų. Todėl legitimistai vadinami „Ispanijos baltaisiais“ (Blancs d‘Espagne). Jie pradėjo leisti savaitraštį Journal de Paris, įkūrė Legitimistinės propagandos centro komitetą (CCPL). 1887 m. legitimistų kongrese dalyvavo 600 delegatų, o 1890 m. maldinėje kelionėje į Saint-Michelį – 3000 piligrimų.
Jonas III teisių į sostą atsisakė sūnaus naudai, tačiau prancūzų legitimistams šis aktas neturėjo galios – karlistų Karolis VII prancūzų Karoliu XI tapo tik 1887 m., mirus tėvui. Karolis XI patvirtino savo teises į sostą, savo atstovu Prancūzijoje paskyrė Henry, duc de Valori, tačiau vėliau atleido jį, kai šis, pritardamas visų tradicionalistų pasipiktinimui Leono XIII paskelbtu „prisijungimu“ (ralliement) prie Respublikos, leido sau pakritikuoti popiežių. 1896 m. naujuoju atstovu tapo Urbainas de La Tour Landry, CCPL pertvarkyta į Legitimistų komitetų centrinę tarybą (CCCL), kuri egzistavo iki 1914 m. 1909 m. pretendentu Jokūbu I tapo karlistų Jokūbas III. Jis, kaip ir ankstesnieji karlistų pretendentai, beveik nesirūpino politine veikla Prancūzijoje, todėl legitimizmas merdėjo.
1898 m. šalyje iškilo nauja politinė jėga – nacionalistinė Prancūzų akcija (Action Française), kurios lyderis – Charles Maurrasas (1868–1952). Prancūzų akcija savo energinga veikla iki pat II pasaulinio karo pabaigos praktiškai monopolizavo dešiniosios politikos sparną Prancūzijoje, sutelkė visas tradicines, katalikiškas ir konservatyviąsias jėgas. Prancūzų akcijos nacionalizmas buvo jungiamas su abstrakčiu monarchizmu, monarchą įsivaizduojant kaip galingą tautinį diktatorių. Nacionalistai dėl praktinių sumetimų rėmė Orleano liniją, nors orleanistai nuo jų griežtai atsiribojo. Po karo Prancūzų akcija atgimė Centre royaliste d'Action Française pavadinimu, jai iki šiol vadovauja Pierre‘as Pujo. Judėjime ar jo aplinkoje iškilo tokie katalikiško politinio tradicionalizmo teoretikai kaip Pierre‘as Boutangas, Henris Massisas, Jacques‘as Ploncard‘as d‘Assacas, Gabrielis Marcelis, Yves‘as Chironas, Pierre‘as Gaxotte‘as, Gustave‘as Thibonas bei katalikų tradicionalizmo veikėjai Jeanas Oussetas (La Cité Catholique kūrėjas), kun. Georgesas de Nantesas (La Contre-révolution catholique XXe siècle kūrėjas), Arnaud‘as de Lassusas, Jeanas Madiranas. Pastarasis 1956 m. įkūrė bene įtakingiausią katalikų tradicionalizmo periodinį leidinį – Itinéraires. Madiranas bandė „sukrikščioninti“ Ch. Maurraso pozityvistinę politinę teoriją. Tačiau Prancūzų akcija išlaikė dar kovoje prieš Sillon judėjimą kilusį savo principinį priešiškumą krikščioniškajai demokratijai – ji buvo pagrindinė krikdemų stumiamo Europos Sąjungos kūrimo oponentė.
Prancūzų akcijos sluoksniai išlaikė didelę intelektualinę įtaką, tačiau „realiąją politiką“ dešinėje pusėje vykdo 1983 m. suaktyvėjęs Jeano-Marie Le Peno vadovaujamas Nacionalinis frontas (Front national). Tai respublikoniška nacionalistinė partija, besiremianti populizmu, tačiau net labiausiai užkietėję legitimistai ir monarchistai (taip pat ir katalikai tradicionalistai) balsuoja už ją, tad ji visuomet surenka apie 2 mln. balsų... 2002 m. šalies prezidento rinkimų antrame ture Le Penas surinko 5,5 mln. (17,8 %) balsų. Tai maždaug atitinka antirespublikoniškai mąstančiųjų prancūzų skaičių: 1994 m. pritarimą monarchijos restauracijai išreiškė 17 % apklausos dalyvių.
XX a. I pusėje atrodė, kad politinio tradicionalizmo vėliavą Prancūzijoje galutinai perėmė nacionalistai, o legitimizmas miręs. Tačiau visai netikėtai šis judėjimas atgimė ir patraukė didelį būrį jaunų intelektualų. 1973 m. pretendento Jokūbo Henriko VI šalininkai įkūrė Burbonų dvaro institutą (Institut de la Maison de Bourbon), 1974 m. subūrė pavienes legitimistų grupeles į Prancūzijos legitimistų ratelių sąjungą (UCLF). Vienas iš jos lyderių – teisininkas, istorikas, filosofas Guy Augé (1938–1994). Po jo mirties iki šiol žymiausias legitimizmo teoretikas yra filosofas ir poetas Yves-Marie Adeline‘as (g. 1960). 1984 m. įkurtas žurnalas Légitimiste, kuris 1999 m. išaugo iki dienraščio. 2001 m. Adeline‘as įsteigė politinę partiją Alliance Royale. Legitimistai atsargiai bendradarbiauja su Prancūzų akcijos nacionalistais tradicinių vertybių gynimo fronte, jie daug glaudžiau nei nacionalistai susiję su katalikų tradicionalizmu. 1976–1994 m. Šv. Pijaus X brolijos Prancūzijos srities vadovas kun. Paulis Aulagnier reguliariai laikydavo šv. Mišias įvairiuose legitimistų renginiuose. Šiandien (nuo 1989 m.) legitimistų karalius yra jaunas ekonomistas, Ispanijos ir Prancūzijos pilietis Louisas Alphonse‘as de Bourbon, duc d‘Anjou – Liudvikas XX. Tiesa, nedidelė legitimistų grupė France royaliste, leidžianti žurnalą La Tradition, pripažįsta dalies karlistų pretendentą Sikstą Henriką.
Įdomu, kad 1988–89 orleanistų pretendentas padavė legitimistus į respublikinį teismą dėl teisės naudoti Burbonų dvaro galvos titulą, karališkas insignijas ir ordinus. Teismas nusprendė legitimistų naudai...
Restauracija Portugalijoje ir migelistų judėjimas
1807 m. Portugaliją užėmė Napoleono armija. Serganti karalienė Marija I su sūnumi regentu Jonu VI ir visu dvaru persikėlė į didžiausios portugalų kolonijos – Brazilijos sostinę Rio de Janeiro. Brazilijos vicekaralystė savo ekonomine galia ir turtais jau senokai lenkė metropoliją. 1816 m., anglams išvarius prancūzus iš Portugalijos, Jonas VI tapo karaliumi, bet neskubėjo grįžti namo. Todėl, įkvėpti sukilimo Ispanijoje, 1820 m. Portugalijos liberalai, susivieniję į masonų ložę Sinédrio, sukilo ir paskelbė konstituciją. Buvo panaikinta Portugalijos inkvizicija, Bažnyčia apkrauta nepakeliamais mokesčiais. 1821 m. Jonas VI grįžo į Portugaliją, Braziliją valdyti palikęs sūnui Petrui. Sekančiais metais Petras, spėjęs įstoti į masonų ložę, skatinamas liberalų, paskelbė Brazilijos nepriklausomybę ir Napoleono pavyzdžiu karūnavosi Brazilijos „imperatoriumi“ Petru I.
Silpnos sveikatos Jonas VI susitaikė su liberalų dominavimu ir ėmė valdyti kaip konstitucinis monarchas. Su tuo nesutinkančios konservatyviosios partijos lydere tapo... karaliaus žmona, Ispanijos karaliaus Karolio IV duktė Šarlotė[12]. Tradicinių pažiūrų karalienė 1823 m. organizavo savo sūnaus Mykolo[13], ginkluotųjų pajėgų vado, maištą prieš liberalią tėvo vyriausybę. Mykolas buvo prisiekęs antiliberalas, žavėjosi Metternicho politika. Jį uoliai rėmė ir karšta katalikė sesuo Marija Teresė, būsimoji Ispanijos karlistų pretendento Don Carloso žmona. Maištas nepavyko, Mykolas buvo ištremtas (apsigyveno Vienoje), o karalienė mirė kalėjime. Nelaimingas tėvas Jonas VI prieš mirtį 1825 m. sosto įpėdiniu paskyrė Brazilijos diktatorių Petrą I.
Petras I negalėjo perimti Portugalijos sosto, todėl perleido jį dukrai Marijai. Bet 1826 m. Mykolas grįžo į šalį ir, nušalinęs Mariją, buvo paskelbtas karaliumi Mykolu I. Šalyje atstatyta absoliutinė monarchija, panaikinta konstitucija. Prasidėjo pilietinis karas. 1831 m. Petras I atsisakė Brazilijos sosto savo sūnaus Petro II naudai ir išvyko į tėvynę kariauti su savo broliu. Jį parėmė ispanų ir britų pajėgos. Tai buvo ne šeimyninės rietenos, o žūtbūtinis dviejų ideologijų, dviejų valstybės vizijų karas. 1833 m. Petras I laimėjo, Marija paskelbta karaliene. Kol kas liberalai kontroliavo tik didžiuosius miestus – provincija buvo katalikų migelistų (taip vadinosi Mykolo šalininkai) rankose. Migelizmas suvienijo visas tradicinės katalikiškos politikos jėgas šalyje. Bet 1834 m. migelistai galutinai pralaimėjo, Mykolas I atsisakė sosto ir buvo vėl ištremtas.
Prasidėjo Bažnyčios persekiojimas, buvo uždaryti visi vienuolynai. Portugalija nutraukė ryšius su Šv. Sostu (iki 1841 m.). Įvesta tironiška centralizacija, panaikintos paprotinės luomų ir savivaldų laisvės (forais).
Kadangi masonų valdžia nesilaikė kapituliacijos sąlygų, į Ženevą atvykęs Mykolas I paskelbė atšaukiąs savo sosto atsisakymą ir kreipėsi į portugalų liaudį manifestu. Jo šalininkai migelistai buvo priversti veikti pogrindyje, vėliau įkūrė Legitimistų partiją ir ėmė dalyvauti rinkimuose. Karalius mirė Vokietijoje 1866 m. Jo įpėdiniu tapo sūnus Mykolas II.
Migelizmas, kaip ir ispanų karlizmas, pradėjo aktyvią kovą publicistikos fronte. Pirmuoju portugalų tradicionalizmo šaukliu tapo de Macedo[14]. Savo darbuose jis negailestingai triuškino racionalizmą, deizmą, liberalias politines idėjas, gynė monarchiją, jėzuitus ir popiežiaus teises. Antrosios migelistų kartos žymiausias atstovas – Mykolo I sekretorius filosofas, matematikas, poetas Saraiva[15]. Nuo 1839 m. jis Londone leido laikraštį „Senoji Portugalija“ (O Portugal velho). Kitas migelistas da Gama[16] Brazilijoje parašė portugalų tradicionalizmo „bibliją“ – studiją „Naujasis Valdovas“[17]. Trečiosios kartos migelistai daugiausia reiškėsi kaip ultramontanai, Bažnyčios gynėjai. Tačiau jų politinė įtaka šalyje praktiškai sunyko.
1910 m. radikaliai antikatalikiškas masonų sąmokslas visiems laikams nuvertė Portugalijos monarchiją ir paskelbė respubliką. Monarchistai buvo suskilę į nuverstojo liberalaus karaliaus šalininkus manuelistus ir tradicinius migelistus. Naują gyvybę migelizmui įkvėpė 1920 m. įvykęs susijungimas su 1913 m. Prancūzų akcijos pavyzdžiu įsteigtu Luzitanų[18] integralizmo judėjimu. Judėjimo lyderis – filosofas Sardinha[19]. Šis nacionalistinis-monarchistinis judėjimas pripažino migelistų pretendentą Eduardą II. 1932 m. jį pripažino ir manuelistai, sukurta jungtinė Monarchistų sąjunga. Integralizmas bandė organiškai sujungti senojo tradicionalizmo ir modernaus nacionalizmo idėjas. 1933 m. šalį ilgam užvaldė pragmatiška A. de Oliveiro Salazaro diktatūra. Salazaras paleido integralistų judėjimą, dalis jų įsiliejo į naująją vyriausybę, kita dalis liko opozicijoje. Eduardui II leista pasilikti šalyje, migelistų judėjimas sunyko. Į Portugalijos sostą tebepretenduoja Eduardo sūnus Duarte Pio de Bragança – Eduardas III, jį remia 1974 m. įsteigta Monarchinė liaudies partija (Partido Popular Monárquico).
[1] Restauruotosios Prancūzijos politinės problemos, įtampa tarp porevoliucinio ir kontrrevoliucinio elitų labai primena šiandieninius postkomunistinių Rytų Europos šalių vidinius konfliktus.
[2] Balta – karaliaus vėliavos spalva.
[3] Jean-Baptiste, comte de Villèle (1773–1854).
[4] Kaklo limfmazgių ligą, vadintą „karališka liga“.
[5] Joseph Marie, comte de Maistre (1753–1821).
[6] Louis Gabriel Ambroise, vicomte de Bonald (1754–1840).
[7] Hughes Felicité Robert de Lamennais (1782–1854).
[8] Henri Charles Dieudonné d‘Artois, comte de Chambord (1820–1883).
[9] Louis François Victor Veuillot (1813–1883).
[10] Philippe Le Jolis de Villiers de Saintignon.
[11] Henri Philippe d‘Orléans, comte de Paris, duc de France.
[12] Carlota Joaquina de Borbón y Borbón (1775–1830).
[13] Miguel Maria do Patrocínio de Bragança (1802–1866).
[14] José Agostinho de Macedo (1761–1831).
[15] António Ribeiro Saraiva (1800–1890).
[16] José da Gama e Castro (1795–1873).
[17] O Novo Príncipe, 1841.
[18] Luzitanija – romėniškas Portugalijos vardas.
[19] António Maria de Sousa Sardinha (1888–1925).
Tema: