Naujoji ir senoji Pompėja
Daugybė turistų kasmet apsilanko senovės romėnų mieste Pompėjoje, tačiau nieko nežino apie didingą šventovę, kuri stovi netoli Naujosios Pompėjos. Kai pirmą kartą architektas Dominykas Fontana, 1592 m. tiesdamas kanalą nuo Sarno upės, per kasinėjimus rado miesto sienos dalį ir daug erotinių daiktų, juos teko vėl užkasti, nes pagal to meto papročius jie buvo labai nepadorūs. XVIII a. antroje pusėje buvo pradėti sistemingi kasinėjimai. 1819 m. Nacionaliniame muziejuje vykusioje Pompėjos parodoje apsilankė Neapolio karalius Pranciškus I kartu su žmona ir dukra. Jis pasipiktino erotiniais eksponatais ir liepė juos išnešti į atskirą slaptą patalpą, į kurią galėjo įeiti tik suaugę ir tvirtos moralės žmonės. Ir netgi mūsų ištvirkusiais laikais nepilnamečiams lankytis toje salėje galima tik turint tėvų sutikimą arba lydint prižiūrėtojui. Todėl nekyla abejonių dėl Pompėjos ponų laisvų papročių, ir tragiškas šio miesto likimas neturėtų stebinti. Senoji Pompėja daug kuo mums primena Sodomą ir Gomorą.
Tačiau svarbiausia yra tai, kad pati šlykščiausia vieta gali tapti Dievo Motinos šventove, kaip ir nuodėmingiausias žmogus gali tapti šventuoju. Apie tai jums ir papasakosime.
Pompėja 79 metais
Čia buvo ji, Senoji Pompėja, nuo visų priešų aptverta tvirtų sienų žiedu, neįveikiama laukinėms barbarų gentims, viešpataujanti pasaulietinių malonumų vieta prie jūros ir Vezuvijaus. Šiame mieste kaip karaliai gyveno turtingieji ir valdytojai, kuriems tarnavo vergai, o jie galvojo tik apie malonumus ir pasitenkinimą, turtų dauginimą ir politines intrigas.
Kiekvienas turtuolis siekdavo pranokti kitus kuo puikiau įrengdamas savo rezidenciją. Statant marmurinius rūmus, vergų rankos pasrūdavo krauju. Turtuoliai vaikščiodavo nuostabiomis marmurinėmis grindimis, rūmų nišose stūksojo dievų statulos, o kiemuose buvo įrengti meniški fontanai ir maudyklės su šildymo sistema. Jie turėjo visa, ką žemė galėjo duoti. Jie nežinojo, kad šių laikinųjų turtų ir blizgesio širdyje pradėjo plisti visiškai kitokia nei jų pasaulis karalystė, slapta, dvasinė, laiminga karalystė, prisidengusi išoriniu neturtu. Galbūt bedaliai vergai jau žinojo apie tai. Jie priėmė krikščionybės saulę, kuri jiems patekėjo iš Romos. Jie arba jų tėvai pažinojo apaštalus Petrą ir Paulių, dėl savo nukryžiuoto ir prisikėlusio Viešpaties Jėzaus Kristaus džiaugsmingai pasitikusius mirtį. Jie, vargšai vergai, krikščioniškojo mokymo dėka žinojo, kad jų žemiškasis gyvenimas yra tik pasiruošimas begalinei laimei, o mirtis – gimimas amžinybei. Jie tikėjo pergalingu Antruoju Kristaus atėjimu.
Pagal dabartinę chronologiją 79 m. (po Kr.) rugpjūčio 24 d. Pompėja buvo nušluota nuo žemės paviršiaus. Išaušo karšta vasaros diena. Galbūt tvyrojo ypatingas karštis, kuris migdo žmones ir jie darosi vangūs. Žmonės valgė ir gėrė, maloniai puotavo, kaip visada maudėsi baseinuose, mylėjo ir neapkentė. Niekas nė nenutuokė, ką slepia keistas gaudesys. Niekas nežinojo, koks klastingas Vezuvijaus kalnas.
Atėjo siestos metas. Miesto gyventojai jau pradėjo ilsėtis, o vergai baigė darbą. Staiga Vezuvijus išsiveržė galinga jėga. Dangų užtemdė ugnikalnio išspjauti tiršti pelenų debesys. Valandų valandas pelenų lietus krito ant miesto ir jo apylinkių, palaidodamas viską: šventyklas, rūmus, bet pirmiausia žmones. Dvidešimčiai tūkstančių ten gyvenusių žmonių miestas tapo broliškomis kapinėmis. Po lietaus debesų pasipylė lavos srautai. Pompėja buvo nušluota nuo žemės paviršiaus.
Bėgant metams, iškilo nauji miestai, kuriuose apsigyveno naujos kartos, bet ši vieta liko vieniša ir apleista. Sarno upės slėnyje ir artimiausiose lygumose gyveno vargingi valstiečiai, dirbantys žemę jos savininkams. Jiems buvo įprasti pasakojimai apie palaidotą miestą.
XVIII ir XIV amžiais šis ilgus šimtmečius užmirštas miestas kruopščių archeologų dėka buvo atkastas. Žmonėms atrodė stebuklas išvysti antikos pasaulį. Archeologai ir menotyrininkai nepaliovė stebėtis. Statiniai, paminklai, vertingi reljefai ir mozaikos liudijo aukštą kultūrą. Ir šiandien turistai bei smalsuoliai klajoja tašyto akmens gatvėmis, kuriomis prieš 1900 metų vaikščiojo senovės romėnai. Šiandien tūkstančiai turistų stovi stebėdamiesi amfiteatrų koridoriuose, kuriuose daug kartų̃ stebėdavo pasirodymus, su aistringu jauduliu džiūgaudamos ir plodamos. Ir tas, kuris vakare vienišas stovi ant griuvėsių, galvoja, kad pateko į neįtikėtiną pasaulį. Kruvinai raudona saulės šviesa atsispindi jūroje. Vakarinio dangaus fone kraupiai stūkso milžiniškas Vezuvijus. Aplinkui vakaro šešėliuose dunkso kažkada pražuvusio miesto rūmai. Ar įtikėtina, kad prabėgo beveik 2 000 metų nuo to laiko, kai žmonės čia neapkęsdavo, mylėdavo, prekiaudavo, juokaudavo, šokdavo, gimdydavo, gyvendavo ir mirdavo? Žmogui, kuris šiandien žiūri į amfiteatrą, tai Biblijos žodžių, kad Dievui tūkstantis metų yra lyg viena diena, patvirtinimas. Dabar ant pasakiško miesto, kuris šiandien yra didžiulis muziejus, leidžiasi naktis. Kai danguje sužimba žvaigždės, muziejaus vartai uždaromi.
Bet visai netoli nuo mirusio miesto iškilęs gyvųjų miestas. Ir jeigu pasaulio akyse Naujoji Pompėja yra tik bereikšmis provincijos miestelis, tai Kristaus ištikimųjų akys mato virš jos šviečiančią Aušrinę, kuri savo spinduliais persmelkia pasaulį bei laiką ir kuri paskelbė tikrąją Saulę. Pompėja tapo šv. Rožančiaus Karalienės miestu.
Šv. Rožančiaus Karalienė budi virš Pompėjos
Mergelės Marijos apsireiškimus žemėje gaubia mįslinga paslaptis. Ji visada nori sukurti vargšams savo malonės vietą ir dažnai išsirenka tas vietoves, kurios kažkada dėl pagoniškų papročių buvo demoniškų jėgų valdžioje. Jos Nekalčiausioji Širdis nori visur savo vaikams sukurti šviesos vietą, kur jie galėtų rasti prieglobstį nuo visų šio gyvenimo sielvartų, vargų ir baimės. XIX a., švietimui ir racionalizmui drebinant tikėjimą, Mergelė Marija vėl nugalėjo pragaro tamsybes Šv. Dvasios jėga. Ji pasirodė kaip Nekaltoji vargšei mergaitei Bernadetai Massabielle, niūrioje grotoje prie Lurdo, praėjus ketveriems metams nuo to laiko, kai popiežius Pijus IX paskelbė Nekaltojo Prasidėjimo dogmą (1854 m.). Jos rankoje buvo šv. rožančius. Patvirtindama dogmą, Ji pasivadino „Nekaltuoju Prasidėjimu“. Kai šv. Rožančiaus popiežius Leonas XIII, valdęs 1878–1903 m., savo ilgo pontifikato metu išleido dvidešimt enciklikų apie šv. Rožančių, jas skirdamas viso pasaulio vyskupams, Marija pasiskelbė šv. Rožančiaus Karaliene Pompėjoje. Tarsi apdovanodama savo dieviškojo Sūnaus Vietininką, Ji apsireiškė Naujojoje Pompėjoje, kuri tapo ypatinga šv. Rožančiaus garbinimo vieta.
Ir kai sutemos apgaubė žemę šalims kariaujant I pasauliniame kare, Ji, geriausioji Motina, vėl atėjo pas vargšus vaikus į skurdžią žemę Portugalijos kaimelyje Fatimoje. Ji be perstojo įkalbinėjo ir net maldavo melstis varstant karoliukus, t. y. kalbėti šv. Rožančiaus maldą. Nuo to laiko šis prašymas nesiliovė. Ir į tuos kvietimus atsiliepiama, nors pragaro jėgos puola, apakindamos žmones, neleisdamos jiems suvokti tikrųjų vertybių, ir nugali pasitelkdamos patrauklų melą. Dauguma tikinčiųjų, besimeldžiančių šv. Rožančių, gali sustabdyti demonų legionų veikimą.
Kur skamba ši nuostabi, tačiau kartu paprasta ir gili malda, ten ateina Marija, ir netyrosios jėgos bėga nuo tos maldos kaip nuo „tvarkingos armijos“. Kur žemėje kalbamas šv. Rožančius, ten atsiranda žydinčios oazės dykumoje, taikos, šviesos ir tyro džiaugsmo vietos. Šv. Rožančiaus Karalienė – švelni, išmintinga, meile švytinti auklėtoja. Visoms Jos mintims, planams ir norams vadovauja Šventoji Dvasia, nesvarbu, ar tai susiję su atskiru žmogumi ar su tauta. Ji išsirenka malonės vietas, kur ypatingu būdu suteikia žmonėms laimę ir nori Šv. Dvasios galia juos vesti pas savo dieviškąjį Sūnų. Ji taip pat pasirenka vaikus ir nusidėjėlius kaip ginklus, kurie Jai tarnaus. Lieka didele paslaptimi, kodėl Ji pasirenka tą ar kitą vargšą, tą ar kitą vietą. Kodėl Lurdas ir Fatima? Kodėl Pompėja, kur gyvalioja vargšai ir paprasti žmonės, kur po pelenais palaidotas žemiškosios prabangos miestas? „Atsiųsk savo Dvasią, ir atnaujinsi žemės veidą“, – meldžia Bažnyčia. Šv. Dvasios Nuotaka perkeitė mirties vietą į rožių sodą. Pompėja gali būti liudijimas ateičiai, kaip po apokaliptinių įvykių „visa bus atnaujinta“.
Šiandien Pompėjos miestas – tai „Citta Mariana“, Marijos miestas, ir, kaip pasakė vyskupas Aurelijus Sinjora (1902–1990), „šiuose dviejuose žodžiuose slypi paslaptis: tikėjimas ir artimo meilė, kurie tarpusavyje taip susiję, kad sudaro nedalomą vienybę“.
Tai, kad šis Marijos miestas, „Citta Mariana“, išaugo ant griuvėsių – darbo vaisius Marijos pasirinkto žmogaus Bartolo Longo, advokato iš Neapolio, kuris gimė 1841 m. vasario 11 d., mirė kaip šventasis 1926 m. spalio 5 d., buvo paskelbtas palaimintuoju 1980 m. spalio 26 d.
Bartolo Longo, šv. Rožančiaus Karalienės išrinktasis
Vaikystė ir jaunystė
Yra nuostabi dangaus dovana, kai kūdikis gimsta geroje šeimoje. Berniukui Bartolo Longo, kuris vėliau kaip dangaus ir žemės Karalienės tarnas suvaidino labai svarbų vaidmenį Jos karalystėje, buvo duota tokia laimė.
Jo tėvas buvo gydytojas, taip pat Bartolo. Motina Antonija Luparelli – miesto mero dukra. Garbinga italų šeima gyveno Brindizio provincijos Latiano mieste. Mums, šaltiems šiauriečiams, nelengva suvokti italų šeimos gyvenimo būdą, jos įpročius, poelgius, tradicijas, kurios taip skiriasi nuo mūsų, jausmingus širdžių proveržius džiaugsme ir skausme. Antonija buvo gera, švelni mama, labai jauna pagimdžiusi pirmąjį kūdikį – mergaitę Rožę. 1841 m. vasario 11 d. pasaulį išvydo sūnus. Gydytojas Longo buvo labai laimingas. Jo karštas troškimas, išsipildęs gimus sūnui, paskatino šventu vaiko globėju išrinkti šv. Bartolo (Baltramiejų). Tačiau turėjo būti išpildytas ir motinos noras: sūnų pakrikštyti Marijos vardu. Senjora Antonija labai nuoširdžiai garbino Dievo Motiną ir jai paaukojo savo vaikus. Trečiasis kūdikis, taip pat berniukas, buvo pavadintas Alčeste ir, kaip tėvas, tapo gydytoju.
Tačiau grįžkime prie mažojo Bartolo. Virš jo švietė ypatinga žvaigždė – Stella Matutina. Taip, Dievo Motina vėliau nuostabiu būdu Bartolo Longo gyvenimą paėmė savo globon. Ir tai ne atsitiktinis dangiškosios Motinos meilės ženklas, kad šis kūdikis gimė vasario 11 d., tą dieną, kai Marija apsireiškė Lurde. Gal taip buvo parodytas meilingas atidumas, kad Bartolo buvo pakrikštytas vasario 13 d., nes Marija 13 dieną pasirodė Fatimoje? (Vasario 13 d. nebuvo jokių apsireiškimų, atrodo, kad gerbiamas biografijos autorius pamaldžiai fantazuoja – red. past.)
Abu maloningi Mergelės Marijos apsireiškimai įvyko jam gyvenant. Per apsireiškimą Lurde jis buvo septyniolikmetis jaunuolis, per apsireiškimą Fatimoje – septyniasdešimt šešerių senelis.
Mažasis Bartolo buvo savo tėvų laimė. Jis labai anksti išmoko kalbėti, labai anksti pradėjo suprasti savo gerąją jaunąją mamą, kai ji nusinešdavo sūnų ant rankų prie Dievo Motinos paveikslo, ir iš paskos kartoti „Sveika, Marija“. Kai judrus berniukas labai uoliai žaisdavo su savo sese ir išgirsdavo kvietimą „Viešpaties Angelo“ maldai, jis staigiai pašokdavo ir skubėdavo pas mamą, kad galėtų kartu su ja melstis.
Mama visada turėdavo laiko savo vaikams. Tai, kaip vėliau pabrėždavo suaugęs Bartolo, paveikė visą jo gyvenimą. Kai motina pasakodavo, jis įdėmiai klausydavosi sulaikęs kvėpavimą, nenuleisdamas akių nuo jos veido. Savo vaikams ji perpasakodavo Biblijos siužetus. Ji puikiai suvokė, kad Išganytojo kentėjimus vaikams reikia pateikti paprastai, kad jie galėtų suprasti. Bartolo visą gyvenimą prisimindavo tas valandas, kai karčiai verkdavo ir grėsmingai spausdavo kumštelius, grasindamas Išganytojo budeliams.
Kai protingam berniukui sukako šešeri, baigėsi nuostabiausias ir svarbiausias vaikystės laikotarpis. Pagal tuometinį italų paprotį tėvai iš žymaus luomo savo vaikus turėjo atiduoti į internatą. Mama sunkia širdimi skyrėsi su berniuku. Tačiau tėvas jai paaiškino, kad tai būtina jų brangaus sūnelio ateičiai ir kad jie galės matytis per atostogas.
Bartolo atidavė į Frankavilla-Fontana miesto internatą. Nežiūrint to, kad mažiukams sunku išsėdėti mokykliniuose suoluose, vėliau jis dėkingai prisimindavo tą laikotarpį. Jau tada jis jautė, kad Madona dabar atstoja jam motiną. Vadinasi, jau tada Ji labai jį mylėjo! Po daugelio metų jis suprato, kad jo meilė šv. Rožančiaus maldai gimė tais laikais. Be abejo jis patirdavo saldžią paguodą, kai melsdavosi prieš Dievo Motiną. Taip, kaip karštai atsiduodavo maldai, aistringai užsiimdavo ir kitais reikalais. Jis uoliai mokydavosi, uoliai žaisdavo, uoliai muzikuodavo. Nė viename užsiėmime nesustodavo pusiaukelėje. Toks elgesys gali nuvesti ir į rojų, ir į pragarą, bet niekada nebūna trečio kelio.
Audringi metai
Bartolo nusprendė studijuoti teisę. Taip pat stropiai mokėsi muzikos. Kai iš namų negavo pinigų pianinui pirkti, nes namuose baimintasi, kad dėl muzikos bus apleistos studijos, jaunuolis pradėjo taupyti pinigus valgio sąskaita ir verčiau badavo, kad tik nereikėtų atsisakyti sumanymo pirkti muzikos instrumentą. Aistringai, kaip ir visa, ką darė, jis įsitraukė į politinę kovą, kuri apėmė visą Italiją. Savo bendraminčių rate jis būdavo priimamas kaip karalius. Jis turėjo apsčiai žavumo, grožio, proto ir tų gabumų, kurie jauną žmogų daro įžymų. Pasaulis, nuo kurio jį saugojo internatas, iš visų pusių viliojo, domino ir gundė.
Jam buvo žinoma, kad dangus su pragaru kovoja dėl jo. Mokslas, pramogos, draugai, muzika užpildydavo visas dienas. Maldai beveik nelikdavo laiko, ir Dievo ilgesys pamažu blėso.
Kad gautų diplomą, jis turėjo stoti mokytis į įžymųjį Neapolio universitetą. Jei tada jis būtų galėjęs pamatyti tai, ką sužinojo vėlesniais metais ir kaip dėl to džiaugėsi pragaras, jei tada būtų galėjęs tai pamatyti, būtų sukrėstas iki pat sielos gelmių. Bet jis to nematė. Dvi motinos bijojo ir meldėsi už brangų išrinktąjį, kuris atviromis akimis veržėsi į nelaimę. O jo Angelas sargas kovojo su tamsos jėgomis. Pagundos, į kurias įpuolė Bartolo, iš tikro buvo baisios. Jis domėjosi visais egzistuojančiais dvasiniais mokymais, kurie gundė jo širdį ir protą. Hegelio ir Renano filosofija visiškai užvaldė protą, ir jo tikėjimas išblėso. Neapykanta Bažnyčiai užpildė visą jo esybę iki tokio lygio, kad jis atvirai organizuodavo konferencijas ir apdovanodavo tuos, kurie įžeidinėdavo kunigus.
1863 m. gruodžio 12 d., būdamas 22 metų, gavo daktaro laipsnį. Savo rate gerbiamas jaunas daktaras-teisininkas buvo taip apraizgytas dvasinių klaidų ir tūžmingos neapykantos, kad, žmogišku požiūriu, kelio atgal jau nebebuvo. Šėtonas panaudojo visą gudrumą ir protą, kad šį žmogų paverstų savo ginklu.
Tuo didesnė atrodo vėlesnė Nekaltosios pergalė; mes nepaliausime ja stebėtis. Bet baisiausia dar buvo priešaky. 1864 m. gegužės 29 d. jis buvo pakviestas į spiritistinį seansą, kuriam vadovavo įžymus publicistas Federigo Verdinois. Šis žmogus supažindino su visomis magnetizmo ir spiritizmo paslaptimis.
Nuo to momento jį visiškai apraizgė piktųjų dvasių kerai. Vėliau jis pasakodavo apie savo siaubingą patyrimą ir su ašaromis akyse visus perspėdavo nesižavėti spiritizmu. Išgirdęs nuomonę, kad tai tik nepavojingas žaidimas, pasipiktindavo. Jis savo kailiu patyrė pragaro ir melo tėvo jėgą. Viename iš pirmųjų susirinkimų Bartolo paklausė mediumo: „Ar Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus?“ Pasigirdo atsakymas: „Taip.“ Antrasis klausimas: „Ar įsakymai tikri?“ „Taip, išskyrus šeštąjį įsakymą.“
Savo sekretoriui Alarijui jis papasakojo apie tokį pragarišką savo patyrimą: per vieną spiritizmo seansą, kai visi susirinkusieji jau išsiskirstė ir jis liko vienas, pasigirdo siaubingas bildesys. Piktoji dvasia paklausė: „Ko tu iš manęs nori?“ Bartolo atsakė: „Aš noriu sužinoti, kokia religija yra teisinga: katalikų ar protestantų?“ „Abi klaidingos“, – išgirdo atsakymą.
Siaubinga pragaro mokykla! Po kelių mėnesių daktaras Longo buvo įšventintas pirmos klasės mediumu ir spiritizmo šventiku. Prieš šios velniškos ceremonijos pradžią jis privalėjo griežtai pasninkauti. O, jei tuo metu jį būtų pamačiusi motina. Vargu, ar būtų pažinusi, taip siaubingai jis buvo apsileidęs. Tačiau ji, be abejo, ir toliau meldėsi už sūnų. Hipnozės miegas, į kurį jis paniro, visiškai palaužė nervų sistemą. Vargu, ar jis begalėjo nupulti dar žemiau. Pragaras triumfavo, jei tą šlykštų triumfą galima pavadinti pergale. Jo Angelas sargas verkė, viliojo, ragino ir, kai jau buvo visiškai netekęs vilties, paprotino: „Eik pas savo seną draugą profesorių Vincenzo Pepe.“
Dvasinė kova paaštrėja
Bartolo Longo surado jėgų nuvykti į Maddaloni. Ten jis tikėjosi pasimatyti su savo vieninteliu draugu. Vincenzo Pepe buvo licėjaus profesorius, puikus Dantės „Dieviškosios komedijos“, Šv. Rašto ir didžio Bažnyčios Mokytojo Tomo Akviniečio kūrinių žinovas, garbingas žmogus ir gilus mąstytojas, Šv. Dvasios įrankis. Kaip jis pasibaisėjo, kai įėjo Bartolo, išsekęs, ligotas, žvelgiantis neramiu kadaise gražių akių žvilgsniu. „Ar čia tikrai esi tu, Bartolo? Tu atrodai lyg vaiduoklis!“ Iš pokalbio Pepe sužinojo apie siaubingą draugo, įsipainiojusio į pragariškos tamsos tinklus, padėtį. „Aš taip pat noriu atversti kunigus ir vienuoles į savo naująjį tikėjimą, nukreiptą prieš Katalikų Bažnyčią“ – tokia buvo Bartolo pozicija. „Atversti? Ką tu kalbi? Tu nori juos suvedžioti, Bartolo! Tu velnio tarnas, Bartolo, Bartolo!“ Patylėjęs Bartolo tarė: „Jei mus vestų tik velnias, būtų lengviau, tačiau mus diena iš dienos persekioja arkangelas Mykolas. Kova nesiliauja!“ Grėsminga paslaptis. Bartolo žvilgsnis aptemo. Pepe paprieštaravo pasiklydusiam draugui: „Tu dar pakliūsi į beprotnamį! Atsiversk! Tai didžioji valanda. Pažadėk man, kad eisi išpažinties. Eik pas tėvą Radente.“ Bartolo suakmenėjo. „Pažadėk man“, – reikalavo Pepe dar atkakliau. Jei tuo metu jis būtų galėjęs stebėti angelų kovą su piktosiomis dvasiomis, o pirmiausia angelų Karalienę, turbūt būtų parklupęs ant kelių. Bartolo nenoriai tai pažadėjo ir sugrįžo į Neapolį.
Rojus ir pragaras kovojo dėl jo. Reikėjo stebuklo, kad būtų išgelbėtas. Tačiau dabar už jį meldėsi draugas, o malda visada padeda.
Vėl atėjo gegužė. Nuo to laiko praėjo metai, ir dabar pragaras visiškai apraizgė savo kerais šį genialų žmogų. Kartą, 1865 m. gegužės 27 d., jam kilo karštas troškimas pamatyti savo aukštinamo, tuo metu jau mirusio Abiejų Sicilijų karaliaus Ferdinando II veidą.
Jis pamatė jį per spiritizmo seansus ir buvo giliai sujaudintas, nes tuo metu pabudo nuostabios vaikystės, tėvo bei motinos prisiminimai ir jau pamirštas jų ilgesys. Jam kilo noras pareikalauti, kad dvasia parodytų tėvo rašyseną. Ir tuoj jis aiškiai pamatė savo tėvo braižą. Jis to jau seniai nedarė, seniai nebegalėjo, bet tai įvyko: jis pradėjo melstis už tėvą. Toliau dar gražiau – naktį mylima motina tarsi vaikščiojo aplink jo lovą nuoširdžiai maldaudama, kad sūnus grįžtų į tikrąjį tikėjimą. Taip buvo palaužta piktųjų dvasių valdžia, pragaro grandinės sutraukytos. Naktis virto diena. Jis greitai nusprendė susirasti dominikoną tėvą Radente, kaip patarė draugas Pepe. Bartolo Longo savo knygose pats papasakojo apie tuos ypatingus ir siaubingus įvykius.
Švč. Jėzaus Širdies šventė, 1865 metai
Bartolo pasiryžo ir anksti ryte iškeliavo ieškoti Neapolio Šv. Rožančiaus de Portamedina bažnyčios. Šioje Mergelei Marijai pašvęstoje bažnyčioje tarnavo dominikonas tėvas Radente, pas kurį Bartolo pasiuntė jo draugas. Buvo tylu, tik kelis žmones sutiko žengdamas pirmąjį savo atsivertimo žingsnį pro Šv. Rožančiaus bažnyčios vartus. Įdomu, kaip Longo buvo vedamas. Jis, vėliau tapęs šv. Rožančiaus apaštalu, turėjo žengti pirmąjį savo atsivertimo žingsnį pro Šv. Rožančiaus bažnyčios vartus. Ir jis žengė, neryžtingas, sumišęs, drebantis. Padvelkė neįprastas oras, visai kitoks nei tvankiuose spiritistų kambariuose. Jis lėtai ėjo pirmyn, ieškodamas tėvo Radente klausyklos. Kunigas su nepasitikėjimu stebėjo keistą žmogų, kuris atrodė lyg plėšikas: buvo toks apsileidęs, susivėlęs, klaikaus tamsių akių žvilgsnio išblyškusiame veide. Tuo metu nuolat reikėjo būti budriam dėl šnipų ir priešų. Tėvas Radente nuėjo į zakristiją ir paprašė zakristijono atkreipti dėmesį į Longo. „Tas jaunas žmogus man nepatinka, – tarė jis. – Būk netoliese, kad galėtum stebėti mane ir jį.“ Zakristijonas pakluso. Nieko neįvyko. Pasirodė, kad neįprastos išvaizdos žmogus neturi ginklo. Jis matė, kaip vargšas nusidėjėlis suklupo ant kelių klausykloje. Zakristijonas vis tiek stebėjo toliau, pasiruošęs padėti, jei nuodėmklausiui prireiks pagalbos. Tada išgirdo iš klausyklos sklindančią raudą.
Sargas įdėmiai įsiklausė. Atrodė, kad vyksta ilgas pokalbis. Taip, vyko dialogas, kurio negali girdėti žmogaus ausys, bet girdi Jėzaus Širdis. Kai keistasis žmogus išėjo iš klausyklos, jo veidu tekėjo ašaros. Bet jis nebeatrodė prislėgtas. Įvyko didingiausias jo gyvenimo stebuklas, atsivertimo stebuklas. Gerasis Ganytojas surado savo paklydusią avį. Nuplautas Brangiausiuoju Krauju, Bartolo pajuto naują gyvenimą, nuostabią ramybę, kurią gali dovanoti tik Tas, Kuris pasakė: „Duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis.“ Kai tėvas Radente rengėsi Šventajai Aukai, jį taip pat giliai sukrėtė stebuklas, kurį pats išgyveno. Švenčiausioji Jėzaus Širdis čia, Šv. Rožančiaus bažnyčioje, liejo šiandien savo malonės sroves į dvi širdis. Ir dabar Bartolo Longo su neapsakomai giliu dėkingumu priėmė savo „pirmąją“ šventąją Komuniją po atsivertimo. Ir dangiškoji Motina apkabino jį džiaugdamasi iš visos savo motiniškos širdies, kad sūnus palaidūnas pagaliau sugrįžo namo. Tai visada Jos darbo, Jos meilės, Jos užtarimo vaisius, kad Viešpats apdovanoja tokia didžia malone, nes Ji – visų malonių Tarpininkė. Ji išrinkta dangiškojo Tėvo, juk per Ją Dievas Šv. Dvasios galia padovanojo mums Atpirkėją. Jei Ji prašo amžinąjį Tėvą Jėzaus vardu, Jos prašymas neliks neišgirstas. Jei Ji parodo Jėzaus Širdžiai ašaras, kurias išlieja už savo vaikus, tai kaip gali ta geriausioji Širdis Jos neišklausyti? Ir tada, 1865 m. birželio 25 d., Jos ašaros Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, Jos maldos, visa Jos motiniška meilė taip seniai laukiamam, pragaro tamsos apimtam Bartolo Longo reiškė, kad jis turi tapti Jos ginklu dėl nesuskaičiuojamos daugybės sielų. Jis dar ne visai suprato, ką teks nuveikti, tačiau visiškai atsidavė į Viešpaties rankas. Visas jėgas, visus talentus, visą savo gyvenimo laiką jis norėjo skirti tam, kad pagal Viešpaties valią sugrąžintų žmones į Bažnyčią – į jų tėviškus namus.
Praėjus daugeliui metų, jis užrašė apie tai tokius žodžius: „Tą nepamirštamą dieną veikė Marija, nusidėjėlių Globėja, dangiškojo Rožančiaus Karalienė. Ji sukūrė didingą malonės stebuklą vienam nusidėjėliui. Dėl didžiadvasiškumo ir gailestingumo, kurie žinomi vien tik Dievui, buvo išrinktas būtent šis blogas žmogus. Dievas jį iš anksto paskyrė Jos didybės šaukliu ir šventyklos, kur kiti nusidėjėliai galės rasti atleidimą ir ramybę, statytoju.
Naujame kelyje
Bartolo siela buvo pripildyta naujos šviesos. Jis jautė, kad prasideda visiškai naujas gyvenimas. Praeitis atrodė nesuvokiama. Išsivadavus iš tamsos, jo laukė dar vienas sunkus žingsnis: paskutinis spiritistų seansas. Susitikęs su savo senais draugais, jis aiškiai pajuto tamsą ir blogą jų įtaką. Bet malonė teikė jam jėgų. Jis laikėsi vyriškai, kai pasakė, jog su jais yra paskutinį kartą, kad atiduotų savo nario bilietą ir išsiskirtų amžinai. Pasigirdo garsios pašaipos. Bet jis įtikinamais žodžiais įkalbinėjo juos atsiversti ir atsižadėti ankstesnio gyvenimo. Buvo tokių, kurie paklausė ir vėliau pasekė juo. Tačiau dauguma juokėsi iš jo sakydami: „Iš vilko tapo šventeiva.“ Jis nekreipė į tai dėmesio. Išsivadavęs iš slogaus laiko, juos paliko, kad galėtų eiti nauju keliu. Netikėtai jis tapo neapsakomai laimingas.
Geriausioji Motina, mūsų džiaugsmo priežastis, visiškai apgaubė jį savo šviesa ir kartu su šventuoju angelu žingsnis po žingsnio vedė į naująją misiją. Nuo to laiko kasdieniame gyvenime jis nuolat patirdavo tylius, slaptus stebuklus. Iš tikro neįkainojama dangaus dovana jam buvo nauji draugai, žmonės, visiškai gyvenantys tikėjimu. Jis gerai jautėsi tik su jais. Ypač stipri buvo dominikono tėvo Radente, kuris buvo jo stebuklingo atsivertimo ginklu, įtaka. Šiuo dvasininku jis be galo pasitikėjo. Iš jo mokėsi visiškai susitaikyti su Dievo valia. Pirmoji malda, kurią dvasininkas rekomendavo savo dvasiniam sūnui, buvo paimta iš knygelės „Kristaus sekimas“ ir skambėjo taip: „Pone me ubi vis, et liber age mecum in omnibus. In manu tua ego sum; gira et reversa me per circuitum. En ego servus tuus paratus ad omnia.“ („Dėk mane, kur nori, ir elkis su manimi, kaip nori, visuose dalykuose. Aš esu Tavo rankose; sukinėk ir vartyk mane į visas puses. Štai aš, Tavo tarnas, pasiruošęs viskam.“)
Tokios maldos visada būna išgirstos. Bartolo greitai tuo įsitikino.
Žinia apie daktaro Longo atsivertimą vis plito. Stebuklo, kuris jam nutiko, nebuvo įmanoma nuslėpti. Susižavėję neapoliečiai nuo to laiko jį vadindavo tik „donu Bartolo Longo“. „Donas“ reiškia gerbiamą žmogų.
Tuo metu Bartolo nusprendė baigti mokslą išlaikydamas advokato egzaminą. Išlaikė jį puikiai, bet savo profesiją naudojo tik Dievo skiriamiems uždaviniams įvykdyti. Po atsivertimo, kuris įvyko sulaukus 25 metų amžiaus, atėjo laikas pasirinkti gyvenimo būdą. Išaušo diena, kai jam krito į akį Neapolio banko direktoriaus dukra. Bartolo manė, kad savo motinos maldų dėka atsimetimo laikotarpiu nebuvo galutinai morališkai žlugęs. Jo gebėjimas mylėti išliko nesugadintas. Jis išgyveno kilnų jausmą dailiai ir skaisčiai Anninai Guarnjeri. Ji jam atrodė tarsi angelas ir Bartolo jau svajojo apie laimingą vedybinį gyvenimą. Šios puikios dukros tėvui daktaras Longo atrodė idealus žentas, todėl davė jam 10 000 lirų, tais laikais didžiulį turtą, kad už juos savo nuotakai nupirktų rinktinių brangių papuošalų. Savo tetai Bartolo rašė: „Ketinu sukurti katalikišką šeimą, kuri dovanotų Bažnyčiai naujų Dievą šlovinančių vaikų.“ Kad ir koks geras buvo tas ketinimas, jo nebuvo Dievo planuose, kuriuose Bartolo buvo išrinktas daugybės žmonių dvasiniu tėvu. Tačiau dvasinė tėvystė atėjo per didelę auką, sunkiausią visame tolesniame jo gyvenime. Štai kaip tai įvyko. Daktaras Longo iš Bario išvyko į Neapolį, norėdamas nupirkti savo sužadėtinei papuošalų. Neapolyje susitiko savo draugą profesorių Pepe. Švytėdamas iš laimės, jis papasakojo apie savo sumanymą. Pepės veidas surimtėjo, o jo priekaištas buvo dar rimtesnis: „Bartolo, kaip greitai tu pamiršai savo pažadą! Tu jau nebepameni, kaip prisiekinėjai išpirkti savo jaunystės nuodėmes religiniu apaštalavimu?“
Draugo žodžiai sužeidė Bartolo širdį, visiškai persmelktą meilės laimės. Ir pinigai, gauti nuotakos papuošalams pirkti, tapo jam našta.
Tuoj po to jis atėjo pas savo dvasios vadovą kunigą Radente. Šis vienuolis, kuris Bartolo asmenyje matė būsimąjį dominikoną, jį taip pat nuliūdino. Iš dvasininko lūpų pasigirdo priekaištas: „Tu pažeidei įžadą atsisakyti pasaulietinių dalykų ir tarnauti tik Bažnyčiai!“ Neįmanoma aprašyti, ką Bartolo jautė tomis valandomis ir dienomis. Ar tikrai jis turi atsisakyti savo karštos meilės? Ar pajėgs Annina taip pasiaukoti? Ar gali dvasininkas apskritai ką nors išmanyti apie tokius dalykus? Šviesa, nušvietusi jo pasaulį, pradėjo gesti. Ir pabudo kartus priekaištas: „Tu iš tikro davei įžadą palikti visa, kas susiję su pasauliu.“ Be abejo šis išbandymas buvo sunkus ir gilus, toks intensyvus ir skausmingas, kad Bartolo visą likusį gyvenimą niekada apie tai nekalbėjo. Galima numanyti, kad ne tik jo, bet ir kilnios Anninos auka buvo padėta ant altoriaus, ir ši abipusė auka atnešė jam nepaprastai didelių naujojo pašaukimo malonių.
Lemiamą patarimą tokiame svarbiame reikale davė gerbiamas, šventuoju laikomas kunigas redemptoristas tėvas Ribera. Iš šio patyrusio dvasininko, kurio veidas švytėjo meile, jis išgirdo tokius žodžius: „Brangus sūnau, olimpinėse žaidynėse niekas niekada nematė vežimo su priekaba. Tą patį galima pasakyti ir apie dvasinę olimpiadą. Reikia būti laisvam, kad laimėtum. Tu negali visiškai pasiaukoti, jei tave apsunkina šeima. Viešpats tikisi iš tavęs didingų darbų. Artėja metas, kai Viešpats patikės pasauliečiams vadovauti religinėms organizacijoms, kad šeimose būtų išsaugotas tikėjimas.“
Bartolo maldoje rasdavo brangią stiprybę šiam išbandymui įveikti. Tikėtina, kad jis kažkurią malonės akimirką suvokė, jog jam skirta būti tūkstančių žmonių dvasiniu tėvu.
Vedamas Šventosios Dvasios
Perėjęs tiltą, vis dar jungiantį su pasauliu, ir palikęs mylimąją praeityje, jis įžengė į stebuklingą kelią, kuriuo kas dieną vedė Šventoji Dvasia. Jo Angelas sargas vadovavo aiškiai ir juntamai, akimirką po akimirkos visame, ką jis darė. Jis aiškiai jautė, kad už didžiulę auką Viešpats dosniai apdovanoja nesuskaičiuojamomis malonėmis. Jis taip pat galėjo vis daugiau ir daugiau matyti, kaip motiniškai juo rūpinasi Marija. Be abejo geriausioji iš visų motinų su nuoširdžiausia meile apsilygino ir už Anninos auką. Kiekvienam, kuris savanorišku išsižadėjimu palengvina Jos Sūnaus kryžių, Ji paruošia gausybę paguodų. Mūsų advokatui Bartolo Longo Ji visada pasirodydavo kaip didžioji Užtarėja pas Dievą, visada pasiruošusi permaldauti Šv. Dvasią. Ji, Šv. Dvasios Sužadėtinė, nukreipdavo savo gailestingas akis į jį, kai jis iš nusižeminimo rinkdavosi paskutinę vietą bažnyčioje, šalia neturtingų ir neišsilavinusių žmonių. Ji, Išminties Sostas, Gerojo patarimo Motina, žingsnis po žingsnio ruošė jį didingam apaštalavimui. Iš savo patirties jis žinojo, jog priešas deda visas pastangas, kad pastūmėtų sielas į pražūtį. Ir dabar Longo norėjo tam pasipriešinti panaudodamas visas savo jėgas ir talentus. Jis labai troško papasakoti laikraščiuose ir žurnaluose apie tai, ką išgyveno savo širdyje bei sieloje ir kaip ugdė savyje gėrį. Jis išnaudodavo kiekvieną galimybę siekti tolesnio religinio išsilavinimo. Vienais metais jis užsirašė per šimtą pastabų pamokslams. Už savo rimtą teologinį išsilavinimą Bartolo turėtų būti dėkingas tėvui Radente, su kuriuo jį gilindavo studijuodamas didžiojo Bažnyčios Mokytojo Tomo Akviniečio darbus. Teologinių žinių dėka buvo nubrėžtas jo dvasinis kelias, o mintys tapo tokios gilios, kad jis toli pranoko savo amžininkus. Per dešimt metų, nuo 1865 iki 1875, jis natūraliu ir antgamtiniu būdu buvo išmokytas apaštalauti spaudoje. Vėliau jo ištikimasis sekretorius Giovanni Allaria, kuris 38 metus buvo nepakeičiamu jo padėjėju, sakė, kad Bartolo taip giliai ir visa apimančiai suvokė Dievą, jog tuo stebėdavosi net teologai.
Jo dvasia vystėsi ne tik žinių, bet ir širdies dėka. Meilė, kurią gali duoti tik Kristus, pripildė jį ir vedė pas vargšus. Jis pasirodydavo ligoninėse, kur gulėjo nepagydomi ligoniai, ir slaugydavo apleistuosius. Ten gulėdavo ištikti nelaimių, pamiršti ir pilni pagiežos žmonės. Bet kai prie jų lovų prieidavo ponas advokatas Bartolo Longo, kai kurių suakmenėjusiuose veiduose nušvisdavo šypsena. Šiuose žmogiškosios kančios pastatuose jis galėjo susitikti su gyvais šventaisiais. Ten jis surado Luidži Avellino, kunigą, kuris gulėjo paralyžiuotas vienuolika metų. Viena ranka, kurią dar galėjo judinti, jis skambindavo varpeliu, kviesdamas ligonius kartu kalbėti Rožančių. Ir kokia laime švietė jo akys, nes jis dar galėjo tai daryti dėl savo dangiškosios Motinos, šv. Rožančiaus Karalienės. Bartolo buvo sukrėstas girdėdamas čia „Sveika, Marija“ maldą ir galėdamas jausti, kad Ji, Nuliūdusiųjų Paguoda, stebuklingu būdu yra čia tą akimirką. Šv. Rožančiaus Karalienė užvaldė jį. Kuo uoliau jis pats kalbėdavo šv. Rožančių vienybėje su kitais, tuo intensyviau jį nutvieksdavo Nekaltosios Mergelės šviesa. Jis vis aiškiau suprato savo uždavinį – visiškai ir tobulai Jai tarnauti ir savo rašiniais artinti prie Jos žmones. Jis dar nežinojo, kad jo žurnalą „Rožančius“ („Rosario“) greitu laiku prenumeruos šimtai tūkstančių šeimų.
1871 m. visa Italija ruošėsi minėti prieš 300 metų įvykusį mūšį prie Lepanto. Tų metų spalio 7 d. visur turėjo prasidėti didžiulis šv. Rožančiaus Karalienės triumfas. Pamokslais ir misijomis kunigai stengėsi išjudinti žmones. Per naujas suirutes jiems vėl reikėjo priminti, kad šv. Rožančiaus Karalienė tada, 1571 m. spalio 7 d., popiežiaus Pijaus V pontifikato metu, buvo didžioji turkų nugalėtoja. Jiems vėl reikėjo priminti, kad šv. Rožančius – pats stipriausias ginklas kovojant su pragaro jėgomis. Ypač aktyviai žmones rengė dominikonai, ordinas, kuris ypač garbina šv. Rožančiaus Karalienę. Tėvas Radente džiaugėsi, tą dieną galėdamas visiškai pašvęsti savo dvasinį sūnų Bartolo Longo Dievo Motinai, nes manė, jog šis Marijos išrinktasis ateityje pas Ją atves minias žmonių. Advokatas tą dieną buvo įšventintas dangaus Užtarėjos tarnu ir sekretoriumi vargšų tarnyboje. Tai buvo jaudinanti valanda, kai Longo prieš tėvą Radente davė trečiojo Šv. Dominyko ordino įžadus. Tam žmogui, visur siekiančiam tobulumo, tai buvo paprasčiausias formalumas. Visa savo esybe jis pasiaukojo Dievo Motinai ir gavo vienuolinį Rožančiaus brolio vardą. Nuo tos dienos jis visą likusį gyvenimą kalbėjo dominikonų Brevijorių.
Versta iš МОЛИСЬ ЗА НАС, 2015, Nr. 2 (66)