Vienas juodžiausių puslapių žydų ir krikščionių tarpusavio santykių istorijoje yra kaltinimas žydams dėl ritualinio krikščionių žudymo. Ši tema uoliai eksploatuojama naujausioje antikatalikiškoje literatūroje[1], ji duoda progą begaliniams atgailavimams modernistinės katalikų hierarchijos ir teologų pareiškimuose. Tokioje ideologiškai įkaitintoje atmosferoje negali būti nė kalbos apie objektyvų mokslinį problemos ištyrimą, to nebandys imtis nė šis straipsnelis. Apžvelgsime tik kai kuriuos aspektus šios šimtmečius trukusios ritualinio žudymo bylos, į kurią nelabai vykusiai įsivėlė ir žymus lietuvių bažnytinis veikėjas kun. prof. Justinas Bonaventūra Pranaitis (1861–1917).
M. Beilio procesas
1911 kovo 12 d., prieš pat žydų Paschą Kijeve žydams priklausančio fabriko patalpose žiauriai nužudytas trylikametis berniukas Andrejus Juščinskis. Jis buvo lėtai nukankintas 47-iais peilio dūriais, iš kūno išleistas beveik visas kraujas. Dėl žmogžudystės apkaltintas to fabriko darbininkas žydas Mendelis Beilis.
Valdžiai reikalaujant ir vyskupui pritarus kaip hebraistikos ir Talmudo ekspertas byloje dalyvavo ir kunigas J. Pranaitis. Remdamasis savo visoje Europoje išgarsėjusiu veikalu „Krikščionis žydų Talmude“[2], jis teismui teigė, kad ritualinė žmogžudystė yra daugelio teismų praeityje patvirtintas faktas; kad žydų įstatymai skatina žudyti krikščionis ir vartoti jų kraują kaip pakaitalą sugriautos Jeruzalės šventyklos gyvulių aukoms; kad A. Juščinskio žaizdos turi tokios ritualinės žmogžudystės požymius.
1913 spalio 28 prisiekusieji paskelbė nuosprendį, kad tai tyčinė žmogžudystė, bet M. Beilis yra nekaltas. Kaltininkas nerastas.
Žydų spauda proceso metu išvystė plačią kampaniją prieš J. Pranaitį, kritikavo jo darbo apie Talmudą kompetentingumą. Didžioji pasaulio katalikų spauda (La Civilta Cattolica, L‘Univers ir kt.) gynė Pranaitį ir (kartais labai emocingai) kartojo kaltinimą žydams dėl ritualinių žmogžudysčių. Į procesą aktyviai kišosi Europos žydų organizacijos. Anglijos žydas lordas Leopoldas Rothschildas 1913 spalio 17 d. kreipėsi į popiežiaus Pijaus X dešiniąją ranką kardinolą Merry del Val (beje, vienas iš kardinolo protėvių yra Dominguito del Val, berniukas ministrantas, Saragosoje 1250 Didįjį penktadienį nukryžiuotas ant sienos; 1805 11 24 pop. Pijus VII patvirtino jo kaip šventojo kultą (šventė rugpjūčio 31 d.)). Laiške prašoma patvirtinti 1247 m. išleistos pop. Inocento IV bulės ir kardinolo Ganganelli (būsimojo pop. Klemenso XIV) 1758 ataskaitą šv. Inkvizicijai. Šie dokumentai esą pasmerkia žydų kaltinimą ritualine žmogžudyste. Kard. del Val dokumentus patvirtino, bet juose pasmerkti tik konkretūs nepagrįsti kaltinimai žydams, o ne pats kaltinimas apskritai. Be to, tas pats Inocentas IV 1244 05 09 bulėje „Impia Iudaeorum perfidia“ pasmerkia Talmudą kaip antikrikščionišką knygą ir liepia jį deginti. Pijus X į procesą nesikišo, tačiau kai kurie autoriai[3] cituoja jo 1914 lapkritį senam draugui žydui Romanin Jecur parašytą laišką: „Šventasis Sostas turėtų išbandyti visus būdus, kad užkirstų kelią fatališkoms tų žmonių begėdžio fanatizmo pasekmėms. (...) Todėl meldžiuosi, kad tas vargšas žydas procese nenukentėtų“.
J. Pranaičio argumentacija
J. Pranaitis teisingai teigia, kad kaltinimas žydams, jog jie Paschos išvakarėse žudo krikščionis vaikus, nuleidžia jų kraują ir jį vartoja Paschos apeigose, buvo bene visuotinis įsitikinimas tiek Vakarų, tiek Rytų Bažnyčioje. Žinomi šimtai tokio apkaltinimo atvejų, daugelį kartų, siekiant išvengti spontaniško minios susidorojimo, pavyko sušaukti valstybinio teismo procesus, apklausti liudininkus, surinkti daiktinius įrodymus. Tačiau J. Pranaitis menkai atsižvelgė į sunkiai nuneigiamus žydų argumentus:
- daugeliu atvejų akivaizdu, jog kaltinimai kilo iš tamsios ir prietaringos liaudies gandų apie tariamas žydų apeigas, emociškos, socialiai pagrįstos neapykantos „žydams“, siekių pasipelnyti konfiskuojant žydų turtą;
- baudžiamųjų bylų tyrimo praktika iki Naujųjų laikų buvo labai primityvi, dažnai naudoti kankinimai, todėl kyla abejonių dėl nuosprendžių teisingumo;
- negali būti kaltinami „žydai“ apskritai ir judaizmo religija, nes krikščionių ar talmudistams priešingų karaimų autoriai nėra nurodę nė vieno aiškaus teksto Talmude, kabalistinėse ar kitose žydų knygose, nė vieno su ritualinių žmogžudysčių bylomis nesusijusio atvejo, kad kaip nors apeigose ar gydymui būtų naudojamas krikščionių ar išvis žmonių kraujas. Jeigu pavieniai žydai ir yra atlikę žmogžudystes okultiniams tikslams, šie atvejai niekaip nesusiję su pačiu judaizmu, taip pat nėra aiškių įrodymų, jog tai praktikavo Kabala besiremiantys chasidai, frankistai ar kitos žydų sektos.
J. Pranaitis savo knygoje „Krikščionis žydų Talmude“ pateikė šimtus vietų iš šios šventosios judaizmo knygos, kuriose skatinama neapykanta nežydams apskritai ir ypač krikščionims, raginama jiems visokeriopai kenkti. Tačiau jis padarė aiškiai klaidingą ir niekuo nepagrįstą išvadą, kad žydų įstatymas kaip nors nurodo ritualines žmogžudystes ar kraujo vartojimą apeigose. A. Juščinskio žaizdos tikrai turi okultinės žmogžudystės požymius ir primena ankstesnes ritualinių žmogžudysčių bylas, tačiau neįrodytas nei M. Beilio kaltumas, nei jo ryšiai su kabalistiniais žydų sluoksniais ar jų okultinėmis apeigomis. Todėl galime teigti, jog kunigo dalyvavimas byloje neprisidėjo prie ritualinių žmogžudysčių mokslinio paaiškinimo, o tik pakurstė antisemitines aistras to meto visuomenėje.
Neapykanta Talmude
M. Beilio byla nesumenkina didelių kun. J. Pranaičio nuopelnų ir jo darbo apie Talmudą vertės. Knyga „Christianus in Talmude Iudaeorum“ pirmąkart populiaria ir gerai moksliškai pagrįsta forma atskleidė tamsias Talmudo gelmes, parodė, jog neapykanta nežydams ir krikščionims sudaro neatskiriamą judaistinės tradicijos dalį. To nebegali paneigti net uoliausi dialogo su judaizmu skatintojai. Pvz. La Civilta Cattolica 1998 Nr. 2 vedamajame rašoma: „Nereikia pamiršti ir žydų nuostatos krikščionių atžvilgiu: kasdieninėje judėjų maldoje kartota „18 palaiminimų“, iš kurių dvyliktuoju buvo prakeikiami minim (eretikai) ir nozrim (nazariečiai arba krikščionys), maldaujama, kad šie „akimirksniu išnyktų ir būtų išbraukti iš gyvenimo knygos“. Babilono Talmude (Sanhedrin 43a) Jėzus Nazarietis (Yeshu ha-Notcri) pristatytas kaip raganius, kuris savo burtininkavimu pastūmėjo Izraelio tautą į apostazę; dėl šių nusikaltimų jis buvo Velykų išvakarėse pakabintas ant medžio. Tarp žydų buvo paplitęs ir Jėzų menkinantis gandas, esą jis buvo gimęs iš svetimavimo, o jo tikras tėvas buvo romėnų kareivis vardu Pantera arba Pandera, dėl to Jėzus įvairiuose rabinų tekstuose (Tosefta, traktatas Chullin, 2, 22; babilono Talmudas, Shabbat 104a) vadinamas patronimu ben Pandera (Panderos sūnus), kituose tekstuose ben Stada“[4].
Tačiau reikia pastebėti ir šios knygos trūkumus. J. Pranaitis pateikia vienuolika vardų, kuriais esą Talmudas vadina krikščionis. Tačiau vardas goim reiškia apskritai visus nežydus, tautas, pagonis, vardai abhodah zarah ir akum – stabmeldžius, vardas am haarec – Įstatymo nežinančius ir nesilaikančius žydus. Autoriaus argumentai, kad čia minimi būtent krikščionys, yra neįtikinami. Todėl abejotina, ar dalis jo pateiktų citatų kalba apie krikščionis.
Talmudas yra labai didelė knyga, parašyta per 600 metų – nuo I a. pr. Kr. iki VI a. po Kr. Talmudą sudaro 63 traktatai, kurių ilgis – nuo kelių iki poros šimtų lapų. Išspausdintas su komentarais, Talmudas sudaro daug didelių tomų. Dauguma dabartinių Babilono Talmudo leidimų yra XIX a. pabaigoje Vilniuje Našlės ir Brolių Rommų išleisto leidimo kserokopija. Originale tą leidimą sudaro 21 tomas in folio, t.y. didžiausiu įmanomu standartiniu formatu. Talmudas yra išverstas į anglų kalbą ir kartu su originaliu tekstu išleistas Niujorke, Soncino leidykloje. Šį leidimą, kuriuo straipsnio autorius naudojosi, sudaro 30 tomų. Tokioje didelėje ir eklektiškoje knygoje bet kuriai iš teksto J. Pranaičio ištrauktai citatai apie tai, kaip reikia niekinti nežydus, iškart galima atrasti dešimt jai priešingų citatų apie tai, visus mylėti.
Talmudo tekstas – tai vieno labai ilgo ginčo konspektas, apimantis daugybės (virš 300) rabinų posakius. Teksto struktūra tokia: dedamas gabalėlis Mišnos (teksto dalis, užrašyta apie 200 m. po Kr. ir apimanti pirmą 300 metų trukmės Talmudo periodą), po to seka Gemara – aptarimas, kurį per sekančius 300 metų atliko kiti išminčiai ir kuri buvo užrašyta apie 500 m. po Kr. Teksto struktūra gali būti ir tokia: Rabi A sakė, jog rabi B sakė apie rabį C, o rabi D prieštaravo rabiui A ir sakė, kad rabis C to nesakė. Todėl Talmudo citatų negalima ištraukti iš konteksto. Pavyzdžiui: „Rabi Johananas pasakė: „Nojaus sūnus[5], kuris studijuoja Torą, vertas mirties, nes parašyta: „Mozė įpareigojo mus įstatymu kaip paveldu“ (Įst 33,4), o tai yra mūsų paveldas, ne jų“. (...) Jam pasipriešinta: juk rabi Meiras mėgo kartoti, jog „iš kur mes žinome, kad net kai Nojaus sūnus studijuoja Torą, jis yra vyriausiasis kunigas? Iš eilutės „laikysitės mano įstatų ir įsakų, žmogus, stengdamasis juos vykdyti, yra gyvas“ – kunigai, levitai ar izraelitai čia nepaminėti, pasakyta „žmogus“: iš to gali išmokti, kad net nežydas, studijuojantis Torą, yra vyriausiasis kunigas“[6]. Taigi, vienoje trumpoje ištraukoje – dvi visiškai priešingos nuomonės, ir cituoti pirmą iš jų kaip Talmudo nelabumo įrodymą negalima. Iš priešingų nuomonių, kada cituojami autoritetai, nuomonės dažnai susiskirsto po lygiai, todėl išvedus praktinę halachą (elgesio taisyklę) kitos nuomonės lieka paneigtomis, kaip ir bet kokiame teisiniame ginče. Gi Pranaitis ima tokias nuomones ir jas stato kaip talmudinio mąstymo pavyzdį. Be to, išminčiai dažnai iškelia absurdiškų, radikalių nuomonių, kad išprovokuotų diskusiją[7].
Talmudas yra milžiniška knyga, be vienareikšmio vertinimo aprašanti visas įmanomas gyvenimo sritis ir pačių įvairiausių mokytojų mintis, todėl jame netrūksta ir mums sunkiai suprantamų vietų. Talmude nustatyta, kaip dažnai ir kokiais būdais vyras turi santykiauti su moterimi, kaip reikia šlapintis ir tuštintis. Vengrijoje 1923 metais buvo išleistas keturių šimtų Talmudo citatų ta tematika rinkinys[8]; valdžia visą 2000 egz. tiražą konfiskavo ir sudarytojui iškėlė bylą už pornografijos skleidimą. Tačiau tai nėra įrodymas, kad visas Talmudas – natūralizmo vadovėlis. Taip ir kai kurių rabinų raginimai kenkti nežydams ir juos žudyti nereiškia, jog visas Talmudas ar judaizmas tam pritaria.
Kristus ir krikščionys Talmude
Talmude Jėzui Kristui ir krikščionims skirta be galo mažai vietos. Tai nenuostabu: Julijus Cezaris paminėtas tik vieną kartą, nors jis žydams tuo metu buvo žymiai svarbesnis. Talmude iš viso mažai faktografijos: čia sprendžiami klausimai, kaip žydams vykdyti ant Sinajaus kalno sudarytą sandorą, o visas kitas pasaulis lyg ir neegzistuoja. Krikščionybės doktrina ir dogmos visai nenagrinėjamos. Pats Jėzus paminėtas porą kartų, du kartus paminėtas vienas jo mokinys. Galima sakyti, kad rimtos polemikos su krikščionimis Talmude nėra, tėra keletas anekdotų. Pažymėtina, kad ankstyvoje Talmudo dalyje – Mišnoje – apie Jėzų iš viso neužsiminta. Koks paviršutiniškas būdavo žydų ir krikščionių sąlytis, galima spręsti iš tokių anekdotų: „Kartą eretikas (minim) paklausė rabį Gamalielį apie mirusiųjų prisikėlimą. Tas jam atsakė, pacituodamas Torą, Pranašus ir raštus“[9]. Tai įvyko 95 metais Romoje, esą krikščionis neigė, jog Senajame Testamente kalbama apie mirusiųjų prisikėlimą. Gamalielis jį suniekinęs, pacituodamas atitinkamas ST vietas. Kita situacija[10]: „Mūsų rabinai moko: kai rabi Eleizeris ben Hirkanas buvo areštuotas įtarus ereziją[11], jis stojo teisme prieš pareigūną. Šis tarė: „Kaip gali toks gudrus vyras kaip tu užsiėminėti tokiais niekais?“ R. Eleizeris jam atsakė: „Pripažįstu, jog teisėjas esi teisus“. Valdininkas pamanė, kad sakoma jam, ir r. Eleizerį paleido (nors r. Eleizeris, tai sakydamas, turėjo minty Dievą). Kai r. Eleizeris parėjo namo, atėjo mokiniai jo paguosti, bet jis nepriėmė jų paguodos. Ir tarė jam jo mokinys rabi Akiba: „Mokytojau, ar leisi man pasakyti dalyką, kuris tave užgaus?“ Tarė Eleizeris: „Kalbėk“. „Mokytojau, gal kai kurie dalykai iš eretikų mokymo tau patinka, kad buvai suimtas įtarus erezija?“ R. Eleizeris sušuko: „Akiba, tavo įžeidimas man priminė, kuo nusidėjau. Vaikščiojau kartą aukštutiniame turguje Seforoje ir sutikau vieną Jėzaus mokinį, Jokūbą iš Kefar Sekanijos[12]. Jis man sako: „Jūsų Toroje parašyta: „Neneši kekšės užmokesčio į Viešpaties, savo Dievo namus“ (Įst 23,19). O ar gali tokie pinigai būti panaudoti vyriausiojo kunigo poilsio rezidencijai?“ Į tai aš neatsakiau. Tada jis vėl sako: „Taip mane mokino Jėzus: kaip kekšės užmokestį paėmė, taip kekšės užmokestį ir paleis; jie atėjo iš purvo, į purvą ir grįš“. Tie žodžiai man sukėlė didelį malonumą, ir aš buvau suimtas įtarus erezija, nes nesilaikiau Rašto žodžių: „Laikykis toliau nuo jos (o tai parašyta apie eretikus), neik arti jos namų durų“ (Pat 5,8).“ Istorijos moralas: nesivalkiokite po turgų, kur pilna krikščionių ir policininkų, sėdėkite namie ir studijuokite Torą!
Dar apie gudrius žydus ir žioplus krikščionis: „Rabi Jošua ben Hananija kartą buvo imperatoriaus dvare. Vienas epikūrininkas[13] parodė jam atstumiantį gestą. Tas tą gestą pakartojo ir parodė epikūrininkui. Cezaris pamatė ir paklausė: „Kuo čia užsiimate?“ R. Jošua atsakė: „Tas man tarė, kad Viešpats atstūmė nuo savo veido mano tautą; o aš jam atsakiau, kad Viešpats ištiesė virš tautos dešinę ir ją sutvirtino“. Tada cezaris liepė pasiaiškinti eretikui. Tas sako: „Aš jam pasakiau, jog jo tautą Viešpats nuo savo veido atstūmė“. Gerai, toliau klausia cezaris, o ką jis tau parodė? Eretikas tarė: „Nežinau“. Cezaris supyko, kad žmogus, neturintis pakankamai proto paaiškinti, gestikuliuoja jo akivaizdoje ir trikdo rimtį. Eretikas buvo išvestas ir nužudytas“[14].
Taigi, krikščionys ir rabinai gyveno absoliučiai skirtinguose pasauliuose ir beveik nebendravo. Rabinai buvo žydų aristokratai, turėję savo mokyklas, o krikščionys , anot jų, tebuvę suklaidinti nemokšos, su kuriais negali būti jokios rimtesnės diskusijos.
Keletas anekdotų pasakoja ir apie Jėzų Kristų. „Ir taip jie padarė Ben Stadai Lydoje, ir jie pakabino jį Velykų išvakarėse. Ben Stada buvo Ben Pandira. Rabi Hisda pasakė: „Jo vardas – Ben Stada, o Ben Pandira – pravardė“. Bet ar nebuvo tas vyras Pappa ben Juda – jo motinos vardas buvo Stada. Bet jo motina buvo Marija, moterų plaukų kirpėja (aram. – megaddela nešayja) – kaip jie sako Pumbaditoje[15], ta moteris buvo neištikima savo vyrui“[16]. Tai viena iš Talmudo vietų, kur ben Stadą ir ben Pandirą galima tapatinti su Jėzumi. J. Pranaitis negali įtikinamai parodyti, kodėl iš esmės bendrinis vardas – ben Stada reiškia „kekšės vaiką“ ir kodėl jis turėtų visame Talmudo tekste reikšti Jėzų Kristų. Ir šioje ištraukoje matyti, kad besiginčijantys rabinai yra patys susipainioję terminuose – per kelis šimtus metų užrašinėjant Talmudą buvo sunku atsiminti, kas ir kaip nusikeikė. Dėl šio fragmento tyrinėtojų tarpe nėra vieningos nuomonės. T. Herfordas mano, kad ben Stada – Jėzus. Vardą ben Stada jis veda iš graikiško anestatos – maištininkas ir mano, jog tas vardas pirmiausia buvo pritaikytas „vienam egiptiečiui“, aprašytam Apaštalų darbuose, 21, 38, o tik vėliau taip pradėtas vadinti Jėzus. Tiesa, ši nuomonė nelabai atitinka Talmudo, nes jo tekste minimas Pappa ben Juda gyveno šimtmečiu vėliau už Jėzų. Motinos vardas, tiesa, nekelia abejonių, o žodis magaddela gali būti aiškinamas kaip tam tikras sumaišymas su Marija Magdaliete. Kiti autoriai, pvz., Derenburgas, visiškai neigia tokio identiteto galimybę ir mano, kad Ben Stada vadinamas netikras pranašas, gyvenęs ir nužudytas II a. po Kr. Savo poziciją Pranaitis gali paremti nebent prof. Marcus Jastrow‘u, kurio nuomonė sutampa su Pranaičio, savo pozicijai paremti jis net išvardina tas pačias Talmudo ištraukas[17].
Piktžodžiavimų bylose žydai, kad liudytojams nereikėtų ištarti Dievo vardo, sugalvojo panašų – Jose. Tai keista, nes šiaip keturių raidžių Dievo vardas iš pagarbos tariamas Adonai. Matyt, kad šiuo atveju Jose – iškraipytas Jėzaus vardas, kažkodėl nuspręstas panaudoti vietoj Dievo vardo šventvagysčių bylose[18].
Pranaitis cituoja ilgą Kallah 1b esantį tekstą apie kažkokį jaunuolį, kuris esąs nesantuokinis, mėnesinių metu pradėtas vaikas, ir bando susieti tą jaunuolį su Jėzumi. Vienas iš argumentų: „Sakoma, kad tas Ben Stada gyveno Pappio, Iehudos sūnaus dienomis, o šis buvo r. Akibos amžininkas. Akiba gyveno Kristaus Dangun žengimo laiku“[19]. Bet iš tikrųjų r. Akiba gyveno II amžiuje, Bar Kohbos sukilimo metu[20], todėl gyventi Jėzaus laiku niekaip negalėjo. Kun. Pranaitis, deja, suklydo, taip sumažindamas savo darbo vertę.
Talmude nėra bent kiek istoriškesnio, tikresnio Jėzaus paveikslo, net tos Talmudo dalys, kurios labai tiksliai apibrėžia teisinius dalykus, nieko nepasako. Pavyzdžiui, iliustruojant rimtą teisinę procedūrą, pasakojami tokie niekai: „MIŠNA. Jei kas nors išteisinamas, jis paleidžiamas, o kaltinimai atšaukiami. Jei kas randamas kaltas, nuteisiamas užmėtyti akmenimis. Ir šauklys eina prieš nuteistąjį šaukdamas: „Štai toks sūnus tokio padarė tai ir tai, ir už tai jis nuteistas mirti, o liudija jo nusikaltimą tokie ir tokie liudytojai. Jeigu kas nors nori ką gero ar pateisinančio pasakyti apie nuteistąjį, teateina ir tepasako.“ GEMARA. „Ir šauklys eina prieš nuteistąjį“. Atrodo, kad šauklys eina prieš pat bausmės vykdymą, bet ne anksčiau. Tačiau yra žinoma: Velykų išvakarėse buvo pakabintas Ješua[21]; o prieš 40 dienų šauklys jau vaikščiojo ir skelbė: „Jis turi būti užmėtytas akmenimis, nes yra apgavikas ir suvedžiojo Izraelį. Jei kas gali pasakyti apie jį ką gero ir teisinančio, tegu išeina ir tepasako“. Bet niekas per 40 dienų nepasakė apie jį nieko gero, jis buvo pakabintas Velykų išvakarėse. Ulla atkirto: „Bet argi tu galvoji, kad jis [Jėzus] yra iš tų, kuriems galime teisme turėti gynybą? Argi jis nėra suvedžiotojas, apie kurį Raštas sako: „Nesutik su tokiu ir neklausyk jo“ (Įst 13,9)? Bet su Ješua buvo kitaip, nes jis buvo susijęs su valdžios žmonėmis ir įtakingas“[22].
Apibendrinant galima teigti, kad Talmudo išminčiams Jėzus geriausiu atveju yra klajojantis juokdarys ir ekscentrikas, blogiausiu atveju – pavojingas apgavikas, netikras pranašas ir maištininkas. Talmudui krikščionybė nėra aktuali: juk kai buvo sudarinėjama Mišna, krikščionys buvo persekiojama mažuma, su kuria žydai mažai tesusidurdavo, o Gemaros užrašymo metu krikščionybė jau buvo oficiali Romos religija, bet vėlgi nepalietė Persijos žydų, kurie ir sudarė Babilono Talmudą. Net Raši ir Toseftos surašymo metu (XI-XII a.) daugelis žydų gyveno ne tarp krikščionių, o tarp musulmonų. Tik vėlesniais amžiais, kai krikščionybė pasidarė vyraujanti Europos jėga, žydų rabinai visą rytietiškai temperamentingą Talmudo neapykantą nežydams pritaikė ir krikščionims.
Žmonių skirstymas judaizme
Kasdieninėje žydų ryto maldoje yra toks sakinys: „Ačiū Tau, Viešpatie, Visatos Karaliau, kad nesutvėrei manęs moterimi, vergu arba nežydu“[23]. Modernūs rabinai linkę pabrėžti, kad judaizmas yra taiki ir tolerantiška religija, esą ji nesiekia atversti pagonių ir sako, kad jei jie gyvens pagal sąžinę, pateks į pomirtinį gyvenimą. Tačiau visa rabinistinė tradicija skirsto žmones ir pačius žydus į kastas ir pabrėžia skirtumus tarp jų.
„Užrašant vieną ar kitą įsakymą, Tora naudojasi žodžiais „tavo brolis“, „tavo artimas“. Sąvoka „brolis“ apima visus tuos, kurie priklauso žydų tautai ir laikosi įstatymo, o „artimas“ reiškia bet kokį žydą. Tačiau, pagal Toros įstatymą, žydas turi laikytis elementarių padorumo taisyklių (pirmiausia vagystės draudimo) ir santykiuose su kitų tautų žmonėmis. (...) Įstatymus, nagrinėjamus traktate Bava Mecija, galima klasifikuoti ir suskirstyti į keturis lygius: 1) Pareigos santykiuose su bet kokios tautybės žmonėmis. Šiam lygiui priklauso visi turtiniai santykiai ir santykiai apie nuosavybės perėjimą (...) 2) Įstatymai, reguliuojantys pareigas tik santykiuose su žydais. Nagrinėjant šios grupės klausimus, galima derinti teisingumo principą su meilės principu...“[24]. Kaip matome iš komentaro, Jėzaus pateiktas sąvokos „artimas“ išaiškinimas buvo revoliucinis, nesuderinamas su žydų morale. Reikia turėti omenyje, kad šie teiginiai priklauso gan liberaliems rabinams: jie žydą, nesilaikantį Įstatymo, leidžia vadinti „artimu“. Pats Talmudas žydus, nesilaikančius Įstatymo, liepia vadinti am haarec, „žemės tauta“, kitaip sakant, žemės kurmiais.
Talmudo traktatas Sotah: „Kas yra am haarec? (...) Tai žydas, nesilaikantis įstatymo skaityti „Šma“, (...) žydas, kuris nesideda filakterijų, (...) žydas, kuris nenešioja talito, (...) žydas, kuris turi sūnų, bet nesiunčia jo studijuoti Toros“[25]. Koks am haarec statusas žydų visuomenėje? „Mūsų rabinai moko: tegu žmogus parduoda visa ką turi ir teveda mokyto vyro dukterį, nes jei jis mirtų ar būtų ištremtas, jis gali būti tikras, kad jo vaikai bus mokyti. Bet tegu jis neveda am haarecdukters, nes tada jei jis mirtų ar būtų išvarytas į tremtį, ir jo vaikai bus am haarec“[26]. „Mūsų rabinai moko: (...) tegu žmogus neleidžia savo dukrai tekėti už am haarec, nes jie yra atstumiantys, jų žmonos yra padugnės, o apie jų dukteris pasakyta: ‚Prakeiktas, kuris sueina su bet kokiu gyvuliu‘ (Įst 27,21). Rabi Eleazaras sako: „Sutikus am haarec, galima jį nudurti net Teismo dieną, sutampančią su šabu“[27]. Jo mokiniai jo paklausė: „Mokytojau, norėjai pasakyti, kad jį galima rituališkai nužudyti [arba: nužudyti aukai]?“ Jis atsakė: „Ritualinis nužudymas reikalauja palaiminimo, o paprastas padūrimas nereikalauja palaiminimo“. Rabi Samuelis ben Nachmanas pasakė, remdamasis rabi Johanano vardu: „Kiekvienas gali suplėšyti am haarec kaip žuvį“. Rabi Samuelis ben Isaakas paaiškino: „Tai reiškia, galima jam sulaužyti nugarą“.“[28].
Ypač aštrias formas neapykanta tarp rabinų ir paprastų žydų pasiekė Žydų sukilimo ir Šventyklos sugriovimo metu. Kaip liudija Juozapo Flavijaus darbai ir pats Talmudas, rabinai nesislėpdami palaikė romėnus, išduodavo laisvės kovotojus (zelotus) priešams, rodė romėnų kariuomenei slaptus kelius Jeruzalės apgulties metu, sukilėlius vadino pasiutusiais šunimis, bepročiais ir t. t.. Tuo metu, kai romėnai užmušė daugybę paprastų žydų, rabinai sau ramiai svarstė talmudines problemas Javnės sodeliuose.
Jeigu taip žiūrima į Įstatymo raidei neištikimus savo tautiečius, tai ko laukti iš vertinimų goim ar minim atžvilgiu? Dėl to atsargesni rabinai ne kartą cenzūravo Talmudą, sušvelnindami ar ištrindami pikčiausias vietas.
Įstatymui ištikimo žydo asmuo tiek Talmude, tiek modernioje rabinistinėje literatūroje prilyginamas Dievo asmeniui. „Jei Nojaus sūnus smogia žydui, jis vertas užmušti, nes parašyta: „Apsidairęs aplinkui ir nieko arti nematydamas, jis užmušė egiptietį“ (Iš 2,12). Rabi Hanina taip pat pasakė: „Tas Nojaus sūnus, kuris smogia žydui į skruostą, tarsi užpuola Dievą, nes pasakyta: „Kas smogė žmogui, smogė Šventajam“ (Pat 20,25)“[29]. Vėlesnėje kabalistinėje literatūroje žydas iškeltas iki dieviškumo ir beveik lygus pačiam Dievui: „Kiekvienas žydas, kaip teisuolis, taip ir nusidėjėlis turi dvi sielas: (...) Viena jų susijusi su šiuo pasauliu, (...) kita siela, skirianti žydą – dalelė begalinės Dievo esybės iš dangaus. Gi nežydų sielos kyla iš žemiausių ir tobulai nešvarių elementų – klippot ir jose visai nėra jokio gėrio“[30]. Atkreiptinas dėmesys, kad žydo sieloje yra ne šiaip dieviškumo kibirkštėlė, kaip pasakytų gnostikai, ne, ji konsubstanciali Dievui, padaryta iš tos pačios substancijos, t. y., Dievą ir žydą sieja tai, ką krikščionys vadina ipostatine unija Jėzuje Kristuje.
Apie krikščionis, kurie pirmaisiais krikščionybės metais dar laikėsi kai kurių žydiškų papročių, tame tarpe šabo, rabi Lakišas sako: „Nojaus sūnus, kuris pasilaiko sau poilsio dieną, nusipelno mirties“[31]. Nors dabartiniai liberalūs žydų autoritetai skelbia, kad į žydišką dangų pateks visi, nežiūrint tikėjimo, Talmude vyrauja kita nuomonė: „Kas nesilaiko Toros įsakų, nors ją gerbia, neįeis į kitą pasaulį“[32], ir: „Eretikai (krikščionys) eis į pragarą (gehinon) ir ten bus baudžiami per visas kartas“[33].
Ritualinių žmogžudysčių atvejai
Jewish Encyclopedia[34] pateikia kaltinimų ritualine žmogžudyste istoriją. Tokie kaltinimai iškilo jau antikiniais laikais. Tačiau visą pirmąjį tūkstantmetį Europoje žydai tuo nekaltinti, apie tai nerašo prieš judaizmą polemizavę rašytojai, pvz., šv. Bernardas Klervietis. Kaltinimas iškilo tik 1144 metais, Norviče (Anglija) radus nužudytą berniuką Williamą (garbinamas kaip šv. William of Norwich). XII a. dar žinomi trys tokie atvejai Anglijoje, bet niekur nevyko teismo procesai. 1235 gruodį buvo nužudyti penki malūnininko iš Fuldos (Vokietija) vaikai, kilus liaudies pasipiktinimui, kryžiuočiai nužudė 34 žydus. Kai kurie jų kankinami pripažino, kad nužudė vaikus, norėdami jų kraujo vaistams. Liudininkų apklausos nebuvo. Vėliau paplito kaltinimas, kad žydai naudojo tą kraują Paschos apeigose. Imperatorius Frydrichas II 1236 m. sušaukė teologus bei žydus konvertitus iš visos Europos ir paklausė: „Utrum Judei Christianum sanguinem in parasceve necessarium haberent“, ar žydams Didįjį penktadienį reikalingas krikščionių kraujas. Teologai atsakė: nei Senasis, nei Naujasis Testamentas nerašo, kad žydams reikia žmonių kraujo. Priešingai, Mozės įstatyme ir žydų Talmude draudžiama valgyti gyvulių kraują, tai juo labiau žmonių. Todėl imperatorius žydus išteisino ir uždraudė įtarinėti. Konkrečius nepagrįstus puolimus prieš žydus vėliau atmetė ir imperatoriai Rudolfas von Habsburgas (1275), Frydrichas III (1470), Karolis V (1544), Lenkijos karaliai Boleslavas V (1264), Kazimieras III (1334), Kazimieras IV (1453), Steponas Batoras (1576).
1247 Didįjį trečiadienį Valréas mieste (Prancūzija) nužudyta mergaitė. Kankinami žydai pripažino, kad naudojo jos kraują Paschai. Tais metais Prancūzijos ir Vokietijos žydai kreipėsi į popiežių Inocentą IV užtarimo, šis taip pat uždraudė šiuo atveju kaltinti žydus ritualine žmogžudyste. Taip elgėsi ir popiežiai Grigalius X, Martynas V, Paulius III.
Tuo metu pasirodė pirmasis rašytinis veikalas, plėtojantis kaltinimą žydams – Cantimpré (Prancūzija, prie Cambray) vienuolio Thomas knyga „Bonum Universale de Apibus“. Procesų prieš žydus padaugėjo: 1250 šv. Dominguito del Val (Saragosoje, Ispanija), 1255 šv. Hugh of Lincoln (Anglija), 1286 šv. Werner von Oberwesel (Vokietija), 1462 pal. Andreas Oxner von Rinn (Austrija), 1475 pal. Simon iš Trento (Italija), 1485 pal. Lorenzino da Marostica (Padujoje, Italija). Naujaisiais laikais taip pat vis kildavo panašūs procesai: 1840 dėl kapucino tėvo Tomo nužudymo Damaske, 1899 dėl merginos Agnes Hruza nužudymo Polna (Čekijoje), galiausiai 1911-13 m. M. Beilio byla Kijeve. A. Vijūkas-Kojelavičius pateikia net kelis atvejus iš Lietuvos: „Palaimintoji Elžbieta, mergelė kankinė. Lietuvių tautybės, iš Punios miesto septynerių metų mergaitė. Minėtame mieste žydo Joakimo Šmerlovičiaus, kitiems žydams pritariant, iš neapykantos krikščionių tikėjimui buvo nužudyta ir jos kraujas, kaklą perpjovus, į pakištus miltus buvo surinktas. Tai atsitiko 1574 metais po karaliaus Žygimanto Augusto mirties kaip liudija piešiniai ir pasakojimai dokumentų Vilniuje, šv. Kryžiaus koplyčioje, kur ji palaidota.
Žiūrėk, ką parašė jėzuitas garbingasis tėvas Skarga Šventųjų gyvenimuose, f. 262 prie kovo 30 d.
Palaimintasis Simonas, kankinys. Lietuvių tautybės, gimęs Vilniuje, septynerių metų berniukas. 1592 m. Vilniaus žydų nepaprastai žiauriai peiliais ir žirklėmis užbadytas. Jam buvo padaryta 170 žaizdų, be kita ko, jį kankino rakštis po rankų ir kojų nagais varydami. Palaidotas Vilniuje, palaimintųjų Bernardinų bažnyčioje. Vėliau, 1623 perkeltas į marmurinį kapą, atskiroje vietoje pastatytą.
Skaityk to kapo įrašus, pranciškonų vienuolio garbingojo tėvo F. Zamesjeno eiles“[35].
Paaiškinimas dar nerastas
Enciklopedija pateikia galimus to kaltinimo kilmės paaiškinimus:
- Bendra kraujo simbolika Šv. Rašte, taip pat didelė kraujo reikšmė okultizme, maginėse apeigose.
- Paschos apeigose naudoti macai (nerauginta duona) buvo ruošiami specialiomis paslaptingomis apeigomis, tai žadino krikščionių smalsumą. Jei šv. Komunijoje tikrai yra Kristaus Kūnas ir Kraujas, tai gal ir žydai stengiasi, kad macuose būtų kraujo?
- ST pabrėžia kruvinųjų aukų svarbą, šventykloje aukotų gyvulių kraujas skirtas nuodėmių apvalymui. Nelikus šventyklos, kilo gandas, kad žydai naudoja krikščionių kraują, nes Talmude gojai neretai sulyginami su gyvuliais, kuriuos galima užmušti.
- Paschos vakarienėje geriamas raudonas vynas, jo spalva pagal rabinų tradiciją turi priminti kraują žydų vaikų, kuris anot legendos naudotas raupsais susirgusio Egipto faraono vonioms. Gal atrodė, kad žydai geria kraują? Todėl rabinas David ha-Levi ben Samuel ragina raudono vyno atsisakyti.
- Apipjaustymo žaizdai gydyti žydai naudodavo vad. „drakono kraują“ – tam tikrų palmių (Calamus Draco) raudonus sakus, kilo įtarimas, kad naudoja kraują kaip vaistą.
Tačiau kodėl kaltinimai neišnyko ir tuos nesusipratimus Renesanso hebraistams išsiaiškinus? Kaip paaiškinti pačias žmogžudystes, kurių įvykimas ir detalės nekelia abejonių? Nuomonė, kad tai klastinga krikščionių provokacija, yra tiek pat neįrodoma, kaip ir žydų kaltumas.
Žymiausios žmogžudysčių aukos su vyskupų aprobacija garbintos kaip šventieji, šį kultą nekart patvirtino popiežiai. Žymiausias patvirtinimas – įrašas Romos Martyrologe (oficialiame liturginiame šventųjų sąraše). Kovo 24 d. skaitome: „Tridenti passio sancti Simeonis pueri, a Judaeis saevissime trucidati, qui multis postea miraculis coruscavit“, Tridente kankinystė šventojo berniuko Simono, labai žiauriai nužudyto žydų, kuris vėliau išgarsėjo daugeliu stebuklų. Pop. Benediktas XIV bule „Beatus Andreas“[36] (1755 02 22) patvirtino palaimintojo Andreas von Rinn kultą ir nurodė, kad Grigaliaus XIII į martyrologą įrašytas „sanctus Simeon“ tėra palaimintasis, o ne šventasis. Pop. Benediktas XIV, savo monumentaliu veikalu „De canonisatione sanctorum“ įvedęs dabartinį kanonizacijos procesą, bulėje rašo: „Palaimintasis Andriejus iš Rinn kaimo Brixen vyskupijoje prieš baigdamas trečiuosius metus buvo 1462 metais žydų žiauriai nužudytas iš neapykantos krikščionių tikėjimui“, taigi, pats faktas ir žydų kaltė jam abejonių nekelia.
Žinoma, liaudyje kilęs ir vyskupų aprobuotas kultas nėra neklystamas: imperatoriai Konstantinas ir Karolis Didysis garbinami kaip šventieji, bet šių valdovų šventumas daugiau nei abejotinas. Daugelio teologų nuomone, popiežiaus atlikta beatifikacija taip pat nėra neklystama, į neklystamumą gali pretenduoti tik kanonizacija po nepriekaištingo proceso. Todėl Tradicijai ištikimi katalikai labai abejoja dėl Josemaria Escriva de Balaguero (žinomos jo modernistinės pažiūros, įgyvendintos jo įkurtoje Opus Dei organizacijoje; kanonizuotas 2002 m.) ir ypač pop. Jono XXIII (buvo silpno būdo, rėmė modernistus teologus, modernizmo pergalę jo sušauktame Vatikano II Susirinkime; beatifikuotas 2000 m.) šventumo. Taigi, galima kvestionuoti ir Bažnyčios nutarimus, jog šie vaikai tikrai nužudyti iš neapykantos tikėjimui ir todėl garbintini kaip kankiniai. Tačiau tam reikalingas tyrimo procesas, mokslinis problemos nagrinėjimas, o jo niekas nesiėmė. Po Vatikano II Susirinkimo šių vaikų kultas paprasčiausiai uždraustas, naikinami visi jų garbinimo liudijimai.
Šiais metais Vatikano ekspertai pristatė išsamią studiją apie šv. Inkvizicijos veiklą, kurioje sugriaunama daugelis įsisenėjusių mitų apie šią instituciją. Pastarojo meto mokslininkai daug objektyviau žvelgia ir į kryžiaus žygių problematiką. Galime tikėtis, kad sveikas protas įveiks ir eretiška teologija paremtą dialogo su žydais euforiją, gal nauja istorikų karta pasinaudos atsivėrusiais Vatikano archyvais ir leis išspręsti ritualinių žmogžudysčių bylą.
Didžiojo penktadienio brevijoriaus maldos Aušrinės IV-VI skaitiniai, paimti iš šv. Augustino traktato apie psalmes (In psalmum 63 ad versum 2):
„Apsaugojai mane, Dieve, nuo nedorėlių sueigos, nuo pikta darančių pulko“. Pažvelkime į patį mūsų Galvą. (...) Žinote, kokia buvo nedorėlių žydų sueiga, ir koks pulkas darančių pikta. Kokią piktadarybę? Nes panoro nužudyti Viešpatį Jėzų Kristų. (...) „Jie galanda savo liežuvius lyg kalavijus.“ Tenesako žydai: „Nežudėme Kristaus!“ Juk todėl ir atidavė jį teisėjui Pilotui, kad patys atrodytų nekalti dėl jo mirties. Kai jiems Pilotas atsakė: „Patys jį žudykite“, jie atsiliepė: „Mums neleidžiama ką nors žudyti“. Savo blogą poelgį norėjo perduoti teisėjui žmogui – bet negi apgaus teisėją Dievą? Pilotas tai atliko ir tapo dalininku to, ką atliko, bet palyginus su jais yra daug nekaltesnis. (...) Jeigu jis kaltas, nors tai padarė priverstas, tai nejaugi nekalti tie, kurie privertė daryti? Jokiu būdu! Jis ištarė jam nuosprendį, liepė jį nukryžiuoti, taigi, lyg pats nužudė. Ir jūs, žydai, nužudėte! Kuo nužudėte? Liežuvio kalaviju, nes „išgalandote savo liežuvius“! O kada kirtote, jei ne tuomet, kai šaukėte: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus“?
[1] Plg. David I. Kertzer, Die Päpste gegen die Juden. Der Vatikan und die Entstehung des modernen Antisemitismus. München, List Verlag, 2004.
[2] Christianus in Talmude Iudaeorum sive rabbinicae doctrinae de christianis secreta, išspausdinta 1892 metais Peterburgo Imperatoriškosios katalikų dvasinės akademijos spaustuvėje su Mogiliovo vyskupo imprimatur. Knyga tapo sensacija, išversta į vokiečių, rusų, italų, lenkų kalbas, 1912 metais Seinuose išleista ir lietuviškai.
[3] Andrew Canepa, Pius X and the Jews // „Church history“ 61 (1992), p. 396.
[4] „Bažnyčios žinios“, 1998 Nr. 9.
[5] Talmudo tekste Nojaus sūnus – nežydas, kai kalbama apie įstatymus, Dievo duotus žmonijai sandoroje su Nojumi.
[6] Sanhedrin 59b.
[7] Panašų triuką naudoja ir scholastai, štai šv. Tomas Akvinietis sako: „Atrodo, kad Dievo nėra“ ir šį teiginį įrodinėja (S. th. 1, q. 2, q.3) – bet negalima teigti, kad Akvinietis yra ateistas.
[8] A. Luzsenszky, Der Talmud in nichtjüdischer Beleuchtung, Budapest, 1923.
[9] Sanhedrin 90b.
[10] Sanhedrin 16b – 17a.
[11] T.y., įtartas krikščionybe, o nutiko tai Trajano persekiojimo metu.
[12] Kartais identifikuojamas su Jokūbu Alfiejum arba su Jokūbu jaunesniuoju iš Mk 3,18; 15,40.
[13] Keiksmažodis bedieviams vadinti, čia pavartotas, kaip matyti iš tolimesnio konteksto, prieš krikščionį.
[14] Haggigah 5b.
[15] Miestas prie Babilono, „jie“ reiškia to miesto mokytojus – rav Ješua ir rav Edną.
[16] Sanhedrin 67a.
[17] Marcus Jastrow, Dictionary of the targumim, Talmud Bavli, Yerushalmi and Midrashic literature, NY, 1996.
[18] Sanhedrin 56a.
[19] Christianus in Talmude Iudeorum, p. 34.
[20] A. Stainzalc, Vvedenije v Talmud, M. 1993, p. 41.
[21] Necenzūruotuose leidimuose pridedama – Nazarietis.
[22] Sanhedrin 43a.
[23] Sidur Tehilat Hašem, Jerušalaim, 1997, psl. 8.
[24] Komentarij na russkom jazyke k traktatu Talmuda Bava Mecija, sostavlen Zeevom Meškovom na osnove komentarija rava Adina Even Izraelia (Štainzalca), kn. Talmud, traktat Bava Mecija, glava 1, M., 1995, p. 10–11.
[25] Sotah 22a.
[26] Pesachim 49a.
[27] Teismo diena – Iom Kipur, ypatingų apribojimų bet kokiems veiksmams diena.
[28] Pesahim 49b.
[29] Sanhedrin 58b.
[30] Rabi Šneur zalman iz Liady Likutei amarim – Tanija, V., 1991, p. 41.
[31] Sanhedrin 58b.
[32] Pirkej avot 9a.
[33] Sotah 22a. Pažymėtina, kad šioje knygoje nurodoma, jog visi piktadariai bus pragare tik vienerius metus, ir tik eretikai (minim) krikščionys bus čia amžinai.
[34] 1901–1906, straipsnis „Blood Accusation“.
[35] Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Įvairenybės apie bažnyčios būklę Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje // „Sietynas“, V., 1989, Nr. 7, p. 180.
[36] Bullarium Benedicti XIV, t. 3, p. 213s.